LIETUVOS ARCHYVŲ DEPARTAMENTO
PRIE LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS GENERALINIO DIREKTORIAUS
Į S A K Y M A S

DĖL ELEKTRONINIŲ DOKUMENTŲ VALDYMO TAISYKLIŲ PATVIRTINIMO skaityti daugiau..

Dar prieš keletą dešimtmečių vandens pramogų parkai Europoje buvo suprantami kaip stambūs pirčių ir baseinų su pripučiamomis piramidėmis kompleksai, veikiantys bendruomenės labui. Šiandien vandens pramogų parko sąvoka įgauna visai kitokią prasmę ir reikšmę.
Naujos kartos vandens pramogų parkai – tai pirmiausia milžiniški vandens atrakcionai, suteikiantys galimybę skrieti 60 km per valandą greičiu ar pajusti laisvo kritimo jausmą. Taip pat – modernūs „jūrų” ir „tekančių upių” baseinai su įrengtais paplūdimiais, pirčių ir gydomųjų baseinų centrai, scenos naktiniams „Karibų” vakarėliams, įvairiausio lygio barai ir restoranai bei visa tai, kas tik gali tilpti žodžiuose „vandens pramogos”.
Pasak Vilniuje kuriamo pramogų parko generalinio direktoriaus Juliaus Dovidonio, šiuolaikiniai naujos koncepcijos vandens pramogų parkai pasaulyje siūlo itin platų vandens pramogų spektrą. „Naujos kartos vandens pramogų parkai – tai nuolat kintančios, naujus įspūdžius teikiančios oazės, kuriose sau patinkančias vandens pramogas gali surasti nuo jauniausių iki vyriausių lankytojų”, – teigė J.Dovidonis.
Naujos kartos vandens pramogų parkas Lietuvoje
Pasak J.Dovidonio, vandens pramogų parkas Lietuvoje turėtų iškilti 2005 metų pirmąjį pusmetį naujajame Vilniaus pramogų parke, besikuriančiame trijų sostinės gyvenamųjų rajonų – Šeškinės, Baltupių ir Žirmūnų sandūroje. Planuojama, kad Lietuvos vandens pramogų parko plotas sieks apie 10 tūkst. kv.metrų.
„Dedame visas pastangas, kad Lietuvos vandens pramogų parkas taptų būtent naujos kartos parko pavyzdžiu”, – teigė J.Dovidonis. Pasak jo, šiuo tikslu jau dabar aktyviai bendradarbiaujama su didžiausiu pasaulio atrakcionų gamintoju „Whitwater”, taip pat kartu su žymiausiais šios srities profesionalais „FORREC” baigiama formuoti Vilniaus pramogų parko koncepcija, finansiniai apskaičiavimai.
Šiuo metu Lietuvos kaimynystėje jau veikia keletas vandens pramogų parkų. Vien Lenkijoje vandens pramogas siūlo keturi parkai, vandens pramogų parkas pradėtas statyti ir Latvijos mieste Jūrmaloje. J.Dovidonis pastebėjo, kad kompaktiška Lietuvos vandens pramogų parko koncepcija bus kiek panaši į Šveicarijos „Aquaparc” – šiuo metu laikomą vienu sėkmingiausiai dirbančių parkų Europoje.
Pasak jo, Lietuvos vandens pramogų parke ketinama įrengti 15 įvairių vandens atrakcionų ir maudyklių kompleksą. Planuojama įrengti „vandens upę”, „jūros bangą”, čia taip pat įsikurs baseinų bei pirčių kompleksai, veiks trys maitinimo įstaigos. Vandens pramogų parke iškils 20 metrų aukščio bokštas, iš kurio nusidrieks net 7 įvairaus ilgio ir greičio vandens čiuožyklos. Ilgiausia jų – net 124 metrų ilgio čiuožykla su daugeliu vingių bei vandens kalnelių.
Vilniaus vandens pramogų parke planuojama įrengti ir unikalų atrakcioną – 5 aukštų namui prilygstantį 16 metrų aukščio ir 82 metrų ilgio čiuožyklą „bumerangą”. Juo leisdamasis žmogus išmetamas net į 12 metrų aukštį. Europoje panašus atrakcionas šiuo metu veikia tik Kipre.
„Vienuolikoje Europos šalių atlikti tyrimai rodo, kad vidutiniškai žmogus parke praleidžia apie 3-4 valandas. Atsižvelgdami į tyrimų rezultatus, pradėjome formuoti ir Vilniaus vandens parko paslaugų kainodarą”, – teigė J.Dovidonis. Planuojama, kad 4 valandos parke vidutiniškai kainuos apie 40 Litų. Specialios nuolaidos bus taikomos vaikams, vyresniems žmonėms bei šeimoms.
Nauja pradžia Europoje
Milžiniškų vandens pramogų parkų idėja į Europą atkeliavo iš Amerikos, kuri gali būti teisėtai laikoma pramogų gimtine. Bene kiekvienoje didesnėje valstijos vietovėje driekiasi ištisi atvirų vandens atrakcionų miesteliai. Vien Orlande šiuo metu veikia trys didžiausi Amerikos parkai, kasmet sutraukiantys milžiniškus žmonių srautus iš viso pasaulio.
Į Europą vandens pramogų banga atkeliavo visai neseniai. Pasak J.Dovidonio, galbūt todėl Senajame žemyne šiandien dažniau galima surasti viešbučių, siūlančių savo klientams vandens procedūras, o ne modernių, naujos koncepcijos vandens pramogų parkų. „Lietuviams bene geriausiai žinomas Lenkijos „Mikolaikos” taip pat yra tik viešbutis, kurio svečiai gali naudotis ir kai kuriomis vandens procedūromis”, – pastebi J.Dovidonis.
Anot jo, augant žmonių poreikiams, pastaruoju metu vis dažniau kuriami atskiri naujos kartos vandens pramogų parkai, tampantys milžinišku traukos centru ir aplink save kuriantys infrastruktūrą.
Ryški vandens pramogų parkų modernėjimo tendencija pastebima vos keletą pastarųjų metų, todėl naujos koncepcijos vandens pramogų parkų Europoje ir Amerikoje dar nėra daug. „Anksčiau vandens pramogų parkai Europoje dažniausiai buvo siejami su baseinų ar pirčių, o Amerikoje – atrakcionų kompleksais, šiandien naujos kartos vandens pramogų parkai suprantami kaip visiškai naujų galimybių erdvė”, – sakė J.Dovidonis.
Daugiau galimybių pramogauti
Pasak J.Dovidonio, labiausiai apčiuopiamiausias naujos koncepcijos vandens pramogų parkų bruožas – jų uždarumas. „Ilgą laiką vandens pramogų parkai būdavo tik atviri ir kuriami šiltesniuose kraštuose, tačiau norint užtikrinti jų veikimą ištisus metus bei pasiūlyti kuo daugiau pramogų, ilgainiui to ėmė nepakakti. Ypač jei vandens pramogų parkas kuriamas šalyje, kur saulė šviečia tik kas penktą dieną”, – sakė J.Dovidonis.
Būtent todėl modernios koncepcijos vandens pramogų parkai yra kombinuoti – dalis atrakcionų bei vandens pramogų veikia lauke, dalis – pastato viduje. „Tokiu būdu užtikrinama, kad parkas veiktų ne tik ištisus metus, bet ir būtų galima kryptingai planuoti jo plėtrą”, – sakė J.Dovidonis. Tokie parkai šiuo metu jau veikia Suomijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Prancūzijoje bei Šveicarijoje. Didžiausio pasaulyje Kanadoje veikiančio uždaro parko „West Edmonton Mall” teritorija siekia 20 tūkst. kv. metrų – tai prilygsta net keturioms futbolo aikštėms.
Antrasis naujos koncepcijos vandens pramogų parkų bruožas – kompleksiškumas. Vandens pramogų parkai paprastai būna padalinti į keletą zonų, kiekvienoje jų veikia skirtingo lygio maitinimo įstaigos – nuo greitojo maisto ar vaikišką asortimentą siūlančių kavinių iki prabangių restoranų.
Pasak J.Dovidonio, tokiuose pramogų parkuose suteikiama galimybė kiekvienam atrasti sau patinkančią erdvę. Pavyzdžiui, aktyvaus poilsio zona skirta visai šeimai. Čia veikia įvairių lygių baseinai – „upė”, banguojanti „jūra”, taip pat – paplūdimiai lauke ir viduje, vaikų zonos su žaidimo aikštelėmis, nesudėtingi atrakcionai. Šioje zonoje paprastai būna įrengta ir scena, kurioje vyksta jaunimo pamėgti vakarėliai, pvz., Karibų naktis.
Suaugusiųjų arba ramybės zoną sudaro ramūs baseinai su masažinėmis srovėmis, saunos, pirtys, soliariumai bei panašios sveikatingumo pramogos, pačiame baseine įrengtas baras. Tokios zonos paprastai turi atskirą įėjimą. Trečioji būtina kiekvieno pramogų parko zona – ekstremalūs atrakcionai jaunimui. Paprastai – bokštas su milžiniškais įvairių ilgių ir pločių nusileidimo takeliais. „Dažniausiai kiekvienas vandens pramogų parkas turi ir išskirtinį atrakcioną, ilgainiui tampantį vizitine parko kortele”, – sakė J.Dovidonis.
Nuo vandens takelio – 60 km per valandą greičiu
Pasak J.Dovidonio, atrakcionai – bene svarbiausia kiekvieno vandens pramogų parko ašis, aplink kurią sukasi didžioji dalis ekstremalių pojūčių ištroškusių parkų lankytojų gyvenimo. „Kai kuriuose nuožulnesniuose vandens takeliuose galima pasiekti net iki 50-60 km per valandą greitį – tai prilygsta leistinam automobilių greičiui mieste”, – pastebėjo J.Dovidonis. Būtent todėl vandens pramogų parkuose ypač didelis dėmesys skiriamas saugumui – juose įrengta daugybė vaizdo kamerų, vidutinio dydžio parke dirba per pusšimtį gelbėtojų.
Kiekvienam naujos kartos vandens pramogų parkui būdinga ir tematizacija. Pasak J.Dovidonio, žmonėms vandens pramogos visuomet asocijuojasi su šiltaisiais kraštais, todėl parkų interjeruose dominuoja šiltos spalvos, daug šviesos, išskirtinių detalių. „Standartinių plytelių tikrai niekur nepamatysite”, – sakė J.Dovidonis. Europos parkuose paprastai vyrauja bendros temos – šiltieji kraštai su jiems būdingais atributais – laivais, tinklais, palmėmis, tuo tarpu Amerikoje – Havajų, Karibų ir panašių šalių tematika.
„Tematizacija būdinga tik naujiems parkams”, – pažymėjo J.Dovidonis. Temų koncepcijas pasaulio vandens pramogų parkams paprastai padeda kurti didžiausi pasaulyje vandens atrakcionų gamintojai – Kanados kompanija „Whitwater” arba tik šioje srityje besispecializuojančios kompanijos.
Monika STATKUTĖ
Druskininkų vandens pramogų parkas turės paplušėti marketingo srity, kad jo nenurungtų ambicingus planus kuriantys didžiųjų Lietuvos miestų pramogų objektai. Vis garsiau apie save skelbiantys būsimų parkų statytojai žada mažesnes kainas ir tikina, kad didmiesčių gyventojams, mėgstantiems vandenį, nebereikės lakstyti šimtus kilometrų. Tai – akmenėlis Druskininkams, pragyvenantiems iš savaitgalinių Lietuvos turistų. skaityti daugiau..

KRĖVOS AKTAS:
UNIJA AR VEDYBŲ PAŽADAI?

LITERATŪRA
1. 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas, Vilnius 2002, 21-22, 49-54, 71-72. (Knyga yra VDU bibliotekoje);
2. Edvardas Gudavičius, Vilnius: Aidai 2002, 69, 102. (nurodyti tik puslapiai iš kur paimtos žemiau matomos citatos. Knyga yra VDU bibliotekoje).
Krėvos aktas buvo vedybų pažadai, o ne tarpvalstybinis, dvi valstybes sujungiantis aktas. Tokią nuomonę remia:
• Tarpukario Lietuvos istorikai;
• Daugelis dabartinių Lietuvos istorikų (po 1990 m.);
Krėvos aktas buvo dokumentas, sukūręs personalinė dviejų valstybių uniją:
• Absoliuti dauguma lenkų ir užsienio istorikų nuo 1837 m. (data, kai aktas buvo surastas ir pirmą kartą buvo publikuotas);
• Sovietų Lietuvos istorikai;
• E. Gudavičius
E. Gudavičius: 69 p. „Ir Krėvos, ir Volkovisko aktai fiksuoja Jogailos susitarimą ne su Jadvyga, o su Lenkijos regentais. Tai ne vedybų susitarimas, o susitarimas dėl jo atėjimo į Lenkijos sostą per šias vedybas. Vienintelė ankstyvosios Lietuvos valstybės institucija – jos didysis kunigaikštis – susitaria su virstančios luomine Lenkijos valstybės regentų institucija. Kokių požymių dar reikia tokio susitarimo valstybiniam pobūdžiui įrodyti?” 102 p. „…politinėje istorijoje reikia kalbėti apie Krėvos sutartį ir šia sutartimi sudaromą personalinę uniją.”
KRĖVOS AKTAS – UNIJA
Lenkijos istorikai nuo XIX a.
1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos aktu buvo paremta visa vadinamoji Lietuvos-Lenkijos unijų koncepcija, teigianti, kad jau XIV a. pabaigoje Lietuvos valstybe buvo sujungta, sulieta su Lenkijos Karalyste, inkorporuota į ją unijos saitais. Šios koncepcijos kūrėjai bei propaguotojai buvo garsus Lenkijos istorikai. Krėvos unijos koncepcija garsinant pasaulyje daugiausiai nusipelnė O. Haleckis (Oskar Halecki) ir H. Lowmianskis. Lenkijoje Krėvos akto tekstas buvo ne karta paskelbtas, susikaupė daug jam skirtos literatūros. Taip Krėvos dokumentas Lenkijos istoriku valia virto tarpvalstybines sutarties aktu.
Tiesa, ne visi istorikai pasidavė Krėvos unijos koncepcijos magijai. Savotiškai pratęsdami A. Naruszewicziaus tradicija, nors ir nenurodydami jo „Lenkijos istorijoje” išdėstytus samprotavimu, jie Krėvos dokumentą vertino kaip Jogai1os priešvedybinių pažadų patvirtinimą. Net H. Lowmianskis mane, kad po Krėvos akto greičiausiai turėjo buti surašytas dar vienas oficialus galutines sutarties dokumentas, kuriame buvo išdėstytos visos sosto užėmimo sąlygos, kuriu laikytis įsipareigojo Jogaila.
Iki I PK, lietuviai visai nemini Krėvos akto (S. Daukantas)
Tautinės lietuvių istoriografijos pradininkas. Tęsdamas pasakojimą S. Daukantas rašė, kad „Jogaila, pargrįžęs į Lietuvą, gyręs diduomenei ir aną vildamas tarė, jog galią ir valdžią Lietuvos padidino ir praplatino, sunerdamas Lietuva ir Žemaičius su Lenkais, ne dėl to tą padarė, idant lenkams anie vergautu ir jų valdžios klausytu, nes idant reikalingame atsiejime vieni antriems pagalbą duotų, paskui, vieniems tarp diduomenės lietuvių pilis dovanodamas, kitus į vyresnius keldamas, kitus apdovanodamas gėrybėmis, tildė, sakau, Lietuvos ir Žemaičių jomylistas, kurie didžiai nenorėjo sunėrimo Lietuvos su Lenkais, kaipogi regėjo aname savo ūkės nužeminimą ir prapuolimą, vienok tuo kartu Jogaila visus per kalbėjo ir Vilniuj sunėrimo abiejų kraštų raštus išdavė, kuriuos diduomene pasirašė ir apžymėjo”. Tokia buvo pirmoji 1385-1386 m. įvykių interpretacija lietuviu istoriografijoje. S. Daukanto istorijos koncepcijoje Krėvos unijos nėra, Lietuvos suartėjimas su Lenkija aiškinamas kaip Gediminaičių dinastijos sprendimas.
Sovietinių laikų Lietuvos istorikai
1968 m. Bronius Dundu1is pratęsė tarpukario Lietuvos istorikų tradiciją monografijoje, skirtoje Lietuvos valstybinio savarankiškumo XV a. problemai, 1385 m. Krėvos dokumentą apibūdina taip: „Iš esmės tai buvo Jogailos ir paskelbtos Lenkijos karaliene Jadvygos sutuoktuvių susitarimas <...> pats Krėvos aktas buvo tiktai paruošiamasis raštas ir, matyt, turėjo galioti tol, kol bus sudarytas tikros sutarties dokumentas.“
Istorikai, dirbę Sovietų Lietuvoje ir neturėję galimybių tirti Krėvos aktą, perėmė Lenkijos istoriografijos suformuluotas pagrindines inkorporacinės koncepcijos nuostatas. Pirmojoje sovietiniais metais parašytoje Lietuvos istorijos sintezėje Juozas Žiugžda Krėvos akto atsiradimo aplinkybes ir jo pasekmes nusakė: „Po ilgai trukusių pasitarimų, 1385 m. Jogaila Krėvos pilyje priėmė Lenkijos delegaciją, ir čia tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo pasirašytas susitarimas, vadinamasis Krėvos unijos aktas. Tuo aktu Jogaila, Lietuvos didysis kunigaikštis, pasižadėjo sujungti visas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystes žemes su Lenkija”. 1958 m. išleistoje trumpojoje Lietuvos istorijos sintezėje J. Žiugžda dar karta tvirtina, kad: „Lietuvos ir Lenkijos feodalų derybos pasibaigė unijos sudarymu, tai yra Lietuvos ir Lenkijos valstybių sujungimu. Tos unijos susitarimas buvo pasirašytas Krėvos pilyje 1385 m., dėl to ir pats susitarimas vadinamas Krėvos unija”.
1970 m. Mečislovas Jučas savo studijoje kartoja inkorporacinę Krėvos unijos koncepcija, pateikdamas visiškai neproblemišką 1385 m. akto interpretaciją: „Kokiu būdu ir kada prasidėjo lenkų ir lietuvių pasitarimai dėl unijos, neturime žynių. Visiškai nežinome, kaip prieita prie 1385 m. Krėvos sutarties su Lenkija. Lenkai siuntė savo pasiuntinius pas Jogailą, 0 Jogaila – į Lenkiją, iš ten į Vengriją pas Jadvygos motiną Elžbieta. Deja, nežinome tu derybų, o taip pat ir įgaliojimų pasiuntiniams turinio”. Tačiau šios neskaidrios akto „gimimo” aplinkybes, M. Jučui nesutrukdė padaryti gana kategorišką išvadą, kad: „Jogaila Krėvos sutartimi inkorporavo Lietuva į Lenkijos valstybės sudėtį. Lenkų feodalai įžiūrėjo šiame akte Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystes įjungimą į Lenkijos Karalystę, o tai ir skelbė Jogailos duotas raštas”.
KRĖVOS AKTAS – VEDYBŲ PAŽADAI
Akto tekstas
Tarpukario istorikai
XX a. pirmosios puses lietuvių istoriografija nepriėmė Lenkijos istorikų sukurtos Krėvos unijos koncepcijos. 1936 m. paskelbtoje Lietuvos istorijos sintezėje Zenonas Ivinskis nurodo, kad ,,1385 m. vasara buvo baigtos Lietuvos, Lenkijos ir Vengrijos derybos, po kurių susitikimo Krėvos pilyje metu Jogaila su broliais specialiu lenku surašytu dokumentu, kuris yra žinomas Krėvos akto vardu, patvirtino savo delegacijos duotus pažadus Jadvygos motinai karalienei Elžbietai, kad Krėvos aktas, nuo kurio prasidėjo glaudus Lietuvos santykiai su Lenkija, nebuvo jokia sutartis, joks unijos aktas, kaip dažnai jis vadinamas, o buvo tik paprastas Jogailos derybų metu duotų priešvedybinių pasižadėjimų patvirtinimas raštu”. Dabartiniai istorikai
E. Ulčinaitė. Tai, kas Krėvoje buvo sutarta, vedė į Lietuvos krikštą (1387-1417 m.) bei platesnio masto Lietuvos-Lenkijos unijos pradus (1413 m.). Tačiau Krėvos akte yra vienintelis sprendimas ir jis susijęs tik su Jogailos vedybomis. Tai vedybų sutartis (su tam tikromis sąlygomis), o ne valstybių susijungimo aktas.
J. Kiaupienė ir S. C. Rowell. “Pats Krėvos aktas tėra pasiuntinių susitarimą patvirtinantis tekstas, inicijuotas principalo (arba veiksmo pradininko) – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos, kuris ratifikavo (patvirtino) trijų pusių – Jogailos pasiuntinių, Piastų kilmės Vengrijos karalienės Elžbietos Bosnietės bei Mažosios Lenkijos ponų derybas dėl Lietuvos didžiojo kunigaikščio santuokos su Lenkijos karaliene Jadvyga. Tai, dėl ko susitarta, t.y. vedybos, buvo įgyvendintos 1386 m., ir Krėvos dokumentas neteko savo reikšmės. Kartu reikia pasakyti, kad ne visi tą veiksmą (vedybas) sąlygojantys Krėvos akto straipsniai buvo įgyvendinti visais aspektais, kadangi pastarieji jokiu būdu ir neįpareigojo šalių visiems laikams jų laikytis. Aptariamu laikotarpiu lenkai neturėjo pagrindo “pririšti” lietuvius prie savo valstybės. Lietuviai savo ruožtu neturi pagrindo neigti žodžių prasmės: Krėvos dokumente minimas dviejų valstybių jungimasis į sudėtinę monarchiją, kurią valdo tas pats valdovas. Tačiau vargu ar Lietuvos ir Lenkijos susiliejimas į vieną valstybę (projektuotas tik nuo 1413 m.) kada nors buvo įgyvendintas taip, kaip norėjo aršiausi Lenkijos Karalystės ideologai, o Krėvos akte susiliejimas kaip toks visiškai nėra aptartas“ skaityti daugiau..

Katedros organizuotos konferencijos

1994

1994 m. balandžio 21 d. surengta 1993 m. etnografiniams ir folkloristiniams tyrinėjimams skirta konferencija, kurioje perskaityti 6 pranešimai. skaityti daugiau..

Lietuviai turi daug papročių, todėl norėčiau šiame darbe trumpai apie tai papasakoti. Papročiai – tai įprasti poelgiai, kurie ilgainiui tampa žmonių gyvenimo norma. Žmogus auga tam tikroje aplinkoje, todėl perima jos papročius ir beveik niekad jų nepakeičia. Papročiai, kurie perduodami amžius į amžių, virsta tradicijomis. Tradicijų niekas specialiai nekuria, jos gimsta ir keičiasi per ilgus dešimtmečius ar net šimtmečius. Į tradicijas įeina tam tikros apeigos, atliekamomis įvairių švenčių proga.
Lietuvių papročiai, tradicijos ir su jomis susijusios apeigos susiformavo la¬bai seniai. Per amžius kito jų prasmė ir forma, tačiau tauta iki šių dienų išsaugojo tas tradicijas ir apeigas, kurios sudaro prasmingiausią jos gyve¬nimo dalį. Vienos iš tokių yra Užgavėnės. skaityti daugiau..

Triukšmas mieste sukelia ilgalaikius sveikatos klausos sutrikimus, todėl imta miestuose matuoti jo triukšmo lygius.
Triukšmas tai technologinis reiškinys, kurį sukelia sklindančios garso bangos. Žmogus girdi 16000 –200000 Hz dažnio garsus.Triukšmas – mechaniniai garsai, atsirandantys darbo aplinkoje dėl to, kad joje veikia žmogus ir naudojasi įvairiomis techninėmis bei kitokiomis priemonėmis. Triukšmui priskiriami bet kokie girdimi garsai.Triukšmas charakterizuojamas garso slėgiu ir garso intensyvumu.
Garso slėgis naudojamas triukšmui matuoti ir jo poveikiui žmogaus organizmui įvertinti. Žmogaus klausą veikia garso slėgis. Triukšmo fonas išreiškiamas decibelais. Jis nusakomas garso slėgių santykiu. Triukšmas gali būti nuolatinis, kai jo garso lygis per 8 valandų darbo dieną kinta ne daugiau kaip 5 decibelai ir kintantis, kai garso lygis per darbo dieną keičiasi daugiau kaip 5 decibelai. Kintantis triukšmas dar skirstomas į:
1. vibruojantį – kai garso lygis laikui bėgant keičiasi nuolatos;
2. impulsinis – kai vienas ar daugiau garso smūgių trunka mažiau nei 1 sekundę;
3. trūkčiojantis – kai garso lygis kinta pakopomis ( virš 5 decibelų ir ilgiau nei 1 sekundę).
Triukšmas – dirbtinai sukelti įvairaus stiprumo ir dažnio garsai, kurie trukdo dirbti poilsiauti ir kenkia sveikatai. Ilgą laiką dirbant triukšmingoje aplinkoje vystosi klausos pažeidimai net iki kurtumo. Pažeidžia centrinę nervų sistemą, dėl to dažnai skauda galvą, blogėja atmintis, greičiau pavargstama. Tai pat į triukšmą reaguoja širdies ir kraujagyslių sistema. Pulsas iš pradžių dažnėja, vėliau ilgą laiką dirbant triukšmingomis sąlygomis – retėja, o kraujo spaudimas – didėja.Žmonėms turintiems padidėjusį kraujo spaudimą, negalima dirbti triukšme. Triukšmas gali sukelti padidėjusį skrandžio rūgštingumą bei nervines opas. Dėl labai intensyvaus impulsinio triukšmo gal plyšti ausies būgnelis. Netiesioginiai triukšmo neigiamo poveikio organizmui rodikliai yra traumatizmas darbe ir darbingumo sumažėjimas. Triukšmas mažina organizmo atsparumą ligoms, todėl didėja bendras dirbančiųjų sergamumas.
Žmogus, kurį veikia intensyvus triukšmas, sunaudoja vidutiniškai 10 – 20  daugiau fizinių ir protinių jėgų, kad galėtų išlaikyti tokį pat išdirbį, pasiektą esant triukšmo lygiui mažesniam nei 70 dB(A).
Lėtinį profesinį klausos pažeidimą paprastai sukelia didesnis kaip 85 dB(A) darbo aplinkoje veikiantis triukšmas. Tačiau neatmetama galimybė, kad didesnis kaip 75 dB(A) triukmas gali būti profesinio prikurtimo priežastimi. Vilniaus mieste profesinis kurtumas 1998 m. patvirtintas 17 – kai dirbančiųjų, 1999 m. – 13 – kai dirbančiųjų, tai sudaro 45  visų Vilniaus m. patvirtintų profesinių susirgimų. Vyrai dažniau nei moterys serga profesinėmis ligomis. Tai 51 – 60 metų amžiaus vyrai, kurių darbo stažas 10 – 30 metų. Daugiausia serga traktoriaus, ekskavatoriaus, buldozerio mašinistai, metalo, medienos apdirbėjai. Profesinis klausos pažeidimas kaip atskira liga dažnesnis pramonės įmonių dirbantiesiems. Mechanizatoriams dažniau būna klausos pažeidimas kartu su vibracine liga.
Padidinto triukšmo aplinkoje draudžiama dirbti, sergant otoskleroze ir kitomis lėtinėmis ligomis su nepalankia prognoze,vidutinio sunkumo arterine hipertenzija, įvairios etiologijos vestibuliarinės funkcijos sutrikimais, Menjero liga, įvairios etiologijos vienos ar abiejų ausų klausos susilpnėjimu. skaityti daugiau..

Rusai, kaip ir amerikiečiai vis dar žaidžiau šaltąjį karą, taip rodydami savo technines gales, kaip antai naujas jų sraigtasparnis „Juodasis Ryklys“. skaityti daugiau..

Kad gaisrininkams būtų lengviau gesinti gaisrus, todėl būtina pastatus pažymėti atitinkamais ženklais.
Šios normos naudojamos projektuojant, statant ir rekonstruojant visuomeninės paskirties pastatus ir statinius iki 16 aukštų imtinai, tampat įrengiant visuomeninio naudojimo patalpas kituose pastatuose.
Visuomeninės paskirties pastatai ir statiniai skirstomi į 9 grupes:
1) mokslo, auklėjimo ir kadrų ruošimo;
2) mokslinio tyrimo įstaigų, projektavimo, visuomeninių organizacijų ir valdymo;
3) sveikatos apsaugos ir poilsio;
4) fizinės kultūros, sveikatingumo bei sporto;
5) kultūros, švietimo įstaigų;
6) prekybos, visuomeninio maitinimo ir buitinio aptarnavimo;
7) transporto priemonių, skirtų gyventojams aptarnaut;
8) komunalinio ūkio (išskyrus gamybinius, sandėliavimo, transporto priemonėms skirtus pastatus ir statinius);
9) daugiafunkcinės paskirties pastatai ir kompleksai, jungiantys įvairios paskirties patalpas. skaityti daugiau..

Narkomanai yra tapusi atskira atgrasi rasė, kuri kenkia likusiai sveikai tautai, iš šios ligos yra labai sunku jau išlipti, nes tai reikalauja tiek fizinių ir valios pastangų.
Žmogaus supratimu narkomanija yra ydingas, nulemtas vidinių paskatų, tam tikrų cheminių priemonių vartojimas įvairiais būdais ( ryjant, įšvirkščiant, įkvepiant ), norint sau sukelti apsvaigimo būseną.
Galima drąsiai teigti, kad narkomanija- pagrindinė mūsų 21 amžiaus problema, su kuria bandoma aktyviai kovoti. Lietuvoje apie ją drąsiai imta kalbėti ne per seniausiai. O juk narkomanijos reiškinys buvo jau žinomas dar žmonijos rytmetyje. Žmonės jau nuo amžių svaiginosi įvairiomis priemonėmis. Netgi skaitant grožinę literatūrą, randame užuominų apie narkotizavimą senovės laikais, pavyzdžiui Homero „Odisėjoje“ kiekvienas skaitydamas atkreipė dėmesį kaip herojus turėjo gelbėti savo vyrus apsivalgiusius kažkokių grybų, kurie sukėlė įvairias haliucinacijas. Bet visa taip baisiai neatrodė, lyginant dabartinę situaciją.
Dabar, kai apskritai jau įsivaizduojame narkomanijos reiškinį, jos požymius ir padarinius, galime pažvelgti kaip prieinama, prie to, kad jaunimas ir net keliolikmečiai vaikai tampa šios ydos aukomis. Iš esmės kiekvienas žmogus tam tikromis sąlygomis gali pasidaryti narkomanas. Šios sąlygos- tai įvairios priežastys ir keliai, vedantys prie ydos. Bet kiekvienu atveju keliai būna skirtingi. Narkomanijos priežastys kartais yra ir bendraamžių grupės, kurioje pabandęs kvaišalų priklausysi prie gero tono, o dažniausia įsivaizduojama, kad tai išaukštins bičiulių akyse.
Kitais atvejais prie ydos priveda tam tikrų jaunimo sluoksnių mada kvaišintis arba paauglių smalsumas. Kokius gi ten išgyvenimus sukelia tas uždraustas „lašelis kaifo“? Priežastys pabėgti į narkotikų pasaulį yra įvairios, jaunuolio gyvenimo sunkumai susiję su šeima, mokykla arba su apvilta meile.
Bet ne kiekvienas tampa potencialiu narkomanu, tai labai priklauso nuo psichinės ištvermės, dvasinės pusiausvyros. Vienas pabandęs gali sustoti, o kitas kuo toliau, tuo vis labiau grimzta į narkomanijos liūną, iš kurio išbristi reikalinga daug pastangų ir noro pripažinti, kad tu jau esi ligonis. skaityti daugiau..

Lietuvoje yra daug orkestrų susikūrusių, šį karta paanalizuosime simfoninį.
Simfoninis orkestras – instrumentine muzika atliekantis kolektyvas. Jame groja visais zinomiausiais muzikos instrumentais, todel simfoninis orkestras skamba labai spalvingai, juo galima isgauti ivairius dinaminius niusus, nuo piano pianissimo, iki forte fortissimo, atlikti sudetingiausius muzikos kurinius.
Pirmaji simfonini orkestra, panasu i dabartini, subure didysis austru kompozitorius Jozefas haidnas (1732-1809) jis nustate, kiek kuriu instrumentu turi būti orkestre, suskirste juos i grupes. Ziurint musu akimis tai didžiulis suolis ir tobulas atradimas, juk haidnas orkestro sudeti nustate daugiua kaip pries 200 metu, taciau keisti neprireike iki siol.
Haidnas kvartetais suskirste ir pagrindinius muzikos instrumentus:
styginiai: smuikai , altai, violončeles, kontrabosai
mediniai pučiamieji: fleitos, obojai, klarnetai, fagotai
variniai pučiamieji: trimitai, valtornos, trombonai, tubos
instrumentu yra keturios grupes. Styginiu instrumentu buna nuo 4 iki 16 kiekvienoje grupeje, o mediniu ir variniu tik po 2-4.
Orkestra diriguoja dirigentas ir mosikuoja batuta skaityti daugiau..