Krėvos aktas

KRĖVOS AKTAS:
UNIJA AR VEDYBŲ PAŽADAI?

LITERATŪRA
1. 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas, Vilnius 2002, 21-22, 49-54, 71-72. (Knyga yra VDU bibliotekoje);
2. Edvardas Gudavičius, Vilnius: Aidai 2002, 69, 102. (nurodyti tik puslapiai iš kur paimtos žemiau matomos citatos. Knyga yra VDU bibliotekoje).
Krėvos aktas buvo vedybų pažadai, o ne tarpvalstybinis, dvi valstybes sujungiantis aktas. Tokią nuomonę remia:
• Tarpukario Lietuvos istorikai;
• Daugelis dabartinių Lietuvos istorikų (po 1990 m.);
Krėvos aktas buvo dokumentas, sukūręs personalinė dviejų valstybių uniją:
• Absoliuti dauguma lenkų ir užsienio istorikų nuo 1837 m. (data, kai aktas buvo surastas ir pirmą kartą buvo publikuotas);
• Sovietų Lietuvos istorikai;
• E. Gudavičius
E. Gudavičius: 69 p. „Ir Krėvos, ir Volkovisko aktai fiksuoja Jogailos susitarimą ne su Jadvyga, o su Lenkijos regentais. Tai ne vedybų susitarimas, o susitarimas dėl jo atėjimo į Lenkijos sostą per šias vedybas. Vienintelė ankstyvosios Lietuvos valstybės institucija – jos didysis kunigaikštis – susitaria su virstančios luomine Lenkijos valstybės regentų institucija. Kokių požymių dar reikia tokio susitarimo valstybiniam pobūdžiui įrodyti?” 102 p. „…politinėje istorijoje reikia kalbėti apie Krėvos sutartį ir šia sutartimi sudaromą personalinę uniją.”
KRĖVOS AKTAS – UNIJA
Lenkijos istorikai nuo XIX a.
1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos aktu buvo paremta visa vadinamoji Lietuvos-Lenkijos unijų koncepcija, teigianti, kad jau XIV a. pabaigoje Lietuvos valstybe buvo sujungta, sulieta su Lenkijos Karalyste, inkorporuota į ją unijos saitais. Šios koncepcijos kūrėjai bei propaguotojai buvo garsus Lenkijos istorikai. Krėvos unijos koncepcija garsinant pasaulyje daugiausiai nusipelnė O. Haleckis (Oskar Halecki) ir H. Lowmianskis. Lenkijoje Krėvos akto tekstas buvo ne karta paskelbtas, susikaupė daug jam skirtos literatūros. Taip Krėvos dokumentas Lenkijos istoriku valia virto tarpvalstybines sutarties aktu.
Tiesa, ne visi istorikai pasidavė Krėvos unijos koncepcijos magijai. Savotiškai pratęsdami A. Naruszewicziaus tradicija, nors ir nenurodydami jo „Lenkijos istorijoje” išdėstytus samprotavimu, jie Krėvos dokumentą vertino kaip Jogai1os priešvedybinių pažadų patvirtinimą. Net H. Lowmianskis mane, kad po Krėvos akto greičiausiai turėjo buti surašytas dar vienas oficialus galutines sutarties dokumentas, kuriame buvo išdėstytos visos sosto užėmimo sąlygos, kuriu laikytis įsipareigojo Jogaila.
Iki I PK, lietuviai visai nemini Krėvos akto (S. Daukantas)
Tautinės lietuvių istoriografijos pradininkas. Tęsdamas pasakojimą S. Daukantas rašė, kad „Jogaila, pargrįžęs į Lietuvą, gyręs diduomenei ir aną vildamas tarė, jog galią ir valdžią Lietuvos padidino ir praplatino, sunerdamas Lietuva ir Žemaičius su Lenkais, ne dėl to tą padarė, idant lenkams anie vergautu ir jų valdžios klausytu, nes idant reikalingame atsiejime vieni antriems pagalbą duotų, paskui, vieniems tarp diduomenės lietuvių pilis dovanodamas, kitus į vyresnius keldamas, kitus apdovanodamas gėrybėmis, tildė, sakau, Lietuvos ir Žemaičių jomylistas, kurie didžiai nenorėjo sunėrimo Lietuvos su Lenkais, kaipogi regėjo aname savo ūkės nužeminimą ir prapuolimą, vienok tuo kartu Jogaila visus per kalbėjo ir Vilniuj sunėrimo abiejų kraštų raštus išdavė, kuriuos diduomene pasirašė ir apžymėjo”. Tokia buvo pirmoji 1385-1386 m. įvykių interpretacija lietuviu istoriografijoje. S. Daukanto istorijos koncepcijoje Krėvos unijos nėra, Lietuvos suartėjimas su Lenkija aiškinamas kaip Gediminaičių dinastijos sprendimas.
Sovietinių laikų Lietuvos istorikai
1968 m. Bronius Dundu1is pratęsė tarpukario Lietuvos istorikų tradiciją monografijoje, skirtoje Lietuvos valstybinio savarankiškumo XV a. problemai, 1385 m. Krėvos dokumentą apibūdina taip: „Iš esmės tai buvo Jogailos ir paskelbtos Lenkijos karaliene Jadvygos sutuoktuvių susitarimas <...> pats Krėvos aktas buvo tiktai paruošiamasis raštas ir, matyt, turėjo galioti tol, kol bus sudarytas tikros sutarties dokumentas.“
Istorikai, dirbę Sovietų Lietuvoje ir neturėję galimybių tirti Krėvos aktą, perėmė Lenkijos istoriografijos suformuluotas pagrindines inkorporacinės koncepcijos nuostatas. Pirmojoje sovietiniais metais parašytoje Lietuvos istorijos sintezėje Juozas Žiugžda Krėvos akto atsiradimo aplinkybes ir jo pasekmes nusakė: „Po ilgai trukusių pasitarimų, 1385 m. Jogaila Krėvos pilyje priėmė Lenkijos delegaciją, ir čia tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo pasirašytas susitarimas, vadinamasis Krėvos unijos aktas. Tuo aktu Jogaila, Lietuvos didysis kunigaikštis, pasižadėjo sujungti visas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystes žemes su Lenkija”. 1958 m. išleistoje trumpojoje Lietuvos istorijos sintezėje J. Žiugžda dar karta tvirtina, kad: „Lietuvos ir Lenkijos feodalų derybos pasibaigė unijos sudarymu, tai yra Lietuvos ir Lenkijos valstybių sujungimu. Tos unijos susitarimas buvo pasirašytas Krėvos pilyje 1385 m., dėl to ir pats susitarimas vadinamas Krėvos unija”.
1970 m. Mečislovas Jučas savo studijoje kartoja inkorporacinę Krėvos unijos koncepcija, pateikdamas visiškai neproblemišką 1385 m. akto interpretaciją: „Kokiu būdu ir kada prasidėjo lenkų ir lietuvių pasitarimai dėl unijos, neturime žynių. Visiškai nežinome, kaip prieita prie 1385 m. Krėvos sutarties su Lenkija. Lenkai siuntė savo pasiuntinius pas Jogailą, 0 Jogaila – į Lenkiją, iš ten į Vengriją pas Jadvygos motiną Elžbieta. Deja, nežinome tu derybų, o taip pat ir įgaliojimų pasiuntiniams turinio”. Tačiau šios neskaidrios akto „gimimo” aplinkybes, M. Jučui nesutrukdė padaryti gana kategorišką išvadą, kad: „Jogaila Krėvos sutartimi inkorporavo Lietuva į Lenkijos valstybės sudėtį. Lenkų feodalai įžiūrėjo šiame akte Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystes įjungimą į Lenkijos Karalystę, o tai ir skelbė Jogailos duotas raštas”.
KRĖVOS AKTAS – VEDYBŲ PAŽADAI
Akto tekstas
Tarpukario istorikai
XX a. pirmosios puses lietuvių istoriografija nepriėmė Lenkijos istorikų sukurtos Krėvos unijos koncepcijos. 1936 m. paskelbtoje Lietuvos istorijos sintezėje Zenonas Ivinskis nurodo, kad ,,1385 m. vasara buvo baigtos Lietuvos, Lenkijos ir Vengrijos derybos, po kurių susitikimo Krėvos pilyje metu Jogaila su broliais specialiu lenku surašytu dokumentu, kuris yra žinomas Krėvos akto vardu, patvirtino savo delegacijos duotus pažadus Jadvygos motinai karalienei Elžbietai, kad Krėvos aktas, nuo kurio prasidėjo glaudus Lietuvos santykiai su Lenkija, nebuvo jokia sutartis, joks unijos aktas, kaip dažnai jis vadinamas, o buvo tik paprastas Jogailos derybų metu duotų priešvedybinių pasižadėjimų patvirtinimas raštu”. Dabartiniai istorikai
E. Ulčinaitė. Tai, kas Krėvoje buvo sutarta, vedė į Lietuvos krikštą (1387-1417 m.) bei platesnio masto Lietuvos-Lenkijos unijos pradus (1413 m.). Tačiau Krėvos akte yra vienintelis sprendimas ir jis susijęs tik su Jogailos vedybomis. Tai vedybų sutartis (su tam tikromis sąlygomis), o ne valstybių susijungimo aktas.
J. Kiaupienė ir S. C. Rowell. “Pats Krėvos aktas tėra pasiuntinių susitarimą patvirtinantis tekstas, inicijuotas principalo (arba veiksmo pradininko) – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos, kuris ratifikavo (patvirtino) trijų pusių – Jogailos pasiuntinių, Piastų kilmės Vengrijos karalienės Elžbietos Bosnietės bei Mažosios Lenkijos ponų derybas dėl Lietuvos didžiojo kunigaikščio santuokos su Lenkijos karaliene Jadvyga. Tai, dėl ko susitarta, t.y. vedybos, buvo įgyvendintos 1386 m., ir Krėvos dokumentas neteko savo reikšmės. Kartu reikia pasakyti, kad ne visi tą veiksmą (vedybas) sąlygojantys Krėvos akto straipsniai buvo įgyvendinti visais aspektais, kadangi pastarieji jokiu būdu ir neįpareigojo šalių visiems laikams jų laikytis. Aptariamu laikotarpiu lenkai neturėjo pagrindo “pririšti” lietuvius prie savo valstybės. Lietuviai savo ruožtu neturi pagrindo neigti žodžių prasmės: Krėvos dokumente minimas dviejų valstybių jungimasis į sudėtinę monarchiją, kurią valdo tas pats valdovas. Tačiau vargu ar Lietuvos ir Lenkijos susiliejimas į vieną valstybę (projektuotas tik nuo 1413 m.) kada nors buvo įgyvendintas taip, kaip norėjo aršiausi Lenkijos Karalystės ideologai, o Krėvos akte susiliejimas kaip toks visiškai nėra aptartas“

XX a. įsigalėjo Krėvos unijos koncepcija. Įsigalint Krėvos unijos koncepcijai, tyrimu laukas susiaurėjo. Buvo akcentuojamas vienas klausimas: ar lotyniškas žodis applicare reiškia visiška Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystes inkorporavimą į Lenkijos Karalystę, ar ne. Lietuvos-Lenkijos dinastinės unijos pradžios data buvo 1386 m. – Jogailos vedybų su Jadvyga ir karūnavimo Lenkijos karaliumi metai.
J. Kiaupienė:
„Abejones dėl Krėvos akto žinojo daugiausia istorikai profesionalai, trūko ir dalykinių, dokumento tyrimais pagrįstų įrodymų. Plačiajai visuomenei skaityti skirtoje literatūroje, vadovėliuose XX a. antroje pusėje įsigalėjo teiginys, kad Krėvos aktas buvo unijos aktas, susiejęs dvi valstybes, o dokumente esantis žodis “applicare” būdavo aiškinamas kaip reiškiąs Lietuvos valstybės inkorporaciją į Lenkijos Karalystės sudėtį. Manau, kad ir toliau liks įsitikinusių, jog Krėvos aktas buvo tikrasis unijos aktas. Be abejo, bus ir daugiau teigiančių, kad atliktas 1385 m. rugpjūčio 14 d. dokumento tyrimas nieko nepakeitė jo interpretacijoje. Tokių bus ir Lietuvoje, ir Lenkijoje. Dauguma tokių bus istorikai, kurie jau yra rašę šiuo klausimu, jiems sunku atsisakyti išdėstytos interpretacijos. Norėtųsi tikėti, kad jaunoji karta geriau supras ir įvertins publikaciją. Bus ir tokių, kurie stengsis “suderinti” sena ir nauja. Jie sutiks su publikacijos išvada, kad Krėvos aktas nebuvo tikras inkorporacinis unijos aktas, tačiau sakys, kad būtent šis dokumentas atvėrė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jogailai “duris” į Lenkijos sostą, todėl jį galima vadinti Lietuvos-Lenkijos unijos aktu. Jie tiesiog “nepastebės” S. C. Rowello argumentų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *