Tema 12:
INFORMACINĖS VISUOMENĖS PLĖTRA IR EKONOMIKA: E-VERSLO MODELIAI
Šiandiena yra žymiai daugiau modernių technologijų ir informacijos platinimo priemonių, nei anksčiau – televizija transliuoja 24 valandas per parą, spauda tobulėja, technologiškai tobulesni ir patys informaciniai produktai (spauda iliustratyvi – iki 90% leidinių iliustruoti). Atsiranda net naujas, šių laikų gyvenimo tempo padiktuotas informavimo stilius – McLaikraščiai (the McPapers – McDonalds papres), kai trumpa ir glausta informacija pateikiama patraukliu, vizualiai praturtinu būdu. Šiuolaikinį gyvenimą geriausiai apibūdina informacijos protrūkio sąvoka.
Kai kurie mąstytojai (kaip Y. Masuda M. Castells ir kt.), teigia, kad informacinės visuomenės formavimasis – tai naujas fenomenas. Jiems naujumas ir kaita – esminiai veiksniai, skatinantys atsisakyti pasenusio visuomenės modelio. Tačiau marksistinės mąstymo krypties teoretikai su tuo ne visai sutinka.
Marksistinės mąstymo krypties žymiausias atstovas, nagrinėjęs informacijos sklaidą ir socialinius santykius – Herbert Schiller. Jis siūlo ekonominį aiškinimo modelį, pagrindžiantį informacinės visuomenės sąvokos naujumą ir tęstinumą. Pasak jo, informacija ir komunikacinės technologijos yra esminiai veiksniai, įtvirtinantys jau pažįstamą kapitalistinį siekį – siekį gauti pelno. Verslo dėsniai universalūs.
Informacijos kūrimas ir platinimas tampa pagrindiniu kapitalistinės sistemos užsiėmimu. Išsivysčiusio kapitalizmo ideologija yra pagrįsta ir informacinėmis bei komunikacinėmis technologijomis. Siūlomas toks politinės ekonomijos aiškinimas, pagrindžiantis informacinių ir komunikacinių technologijų reikšmę:
• Tyrinėjant informaciją (spaudą, televizijos laidas), svarbus struktūrinės analizės siekis – taip siekiama išsiaiškinti esminius struktūrinius elementus, nulemiančius informacinių pranešimų turinį (kokios sąlygos nulėmė, kad pateikiamas vienoks ar kitoks informacijos turinys). Paprastai čia svarbios ekonominės charakteristikos – kas yra savininkai (kam priklauso tam tikra visuomenės informavimo priemonė), kokie yra reklamos pajamų šaltiniai, koks atitinkamos auditorijos finansinis pajėgumas ir pan. Tokie struktūriniai elementai nulemia, pvz., televizijos naujienų turinį arba tai, kokios kompiuterinės programos yra kuriamos;
• Siekiama sisteminės informacijos/komunikacijos analizės. Reiškiniai (pvz., kabelinės televizijos studija, programų kompanija ir pan.) analizuojami socialinio ir ekonominio funkcionavimo kontekstuose.
Pagal Herbert Schiller šiandieninio kapitalizmo laikmetyje informacija ir komunikacija yra būtini reiškiniai ekonominės sistemos stabilumui. Kai kurie mąstytojai sukuriamos informacijos apimtis laiko vienu iš veiksnių, skatinančių aktyviai mąstyti apie naują visuomeninę struktūrą. Tačiau H. Schiller nesirenka šio mąstymo kelio. Pasak jo kapitalistinė sistema nėra pakeičiama kita, ji neišnyksta. Priešingai – rinkos ekonomikos principai yra esminiai dėsniai, skatinantys technologijų ir informacijos sferų kaitą bei transformacijas. Vyksta kaita, pokyčiai, tačiau kapitalizmas ir jo pelno siekis išlieka stabilūs ir pagrindiniai tolesnės visuomenės raidos motyvai.
Douglas Kellner pripažįsta, kad įvyko šių dienų kapitalizmo fundamentalūs, dramatiniai pokyčiai. Jis siūlo „techno-kapitalizmo“ terminą, akcentuojantį naujų technologijų, elektronikos prietaisų, kompiuterizacijos vystymąsi. Toks techno-kapitalizmas pakeičia ir valdo mechaninius procesus, o informacija ir žinios padeda vaidinti svarbų vaidmenį tiek gamyboje, tiek kasdieninio gyvenimo organizavime.
Tačiau pokyčiai nepralenkia pagrindinio kapitalistinio siekio. Pasak Kellner visa sistema išlieka stabili, joje išlaikomi svarbiausia esminiai kapitalizmo elementai – egzistuoja klasės, kapitalas, suverslinimas, naudos ir pelno siekimas.
Marksistinė mąstymo kryptis teikia, kad su informacijos sektoriaus plėtros pasekmėmis yra susijęs ir išaugęs dėmesys galios, valdymo ir intereso reikšmei. Dar prieš 30 metų H. Schiller buvo iškėlęs klausimą, kieno naudai ir kieno priežiūroje šios naujovės buvo diegiamos? Kas inicijuoja, skatina, gamina ir pritaiko inovacinius informacinius technologinius sprendimus? Kokias galimybes šių pritaikymui turi/neturi atskiros vartotojų grupės? Dėl kokių priežasčių ir kokiems tikslams pasiekti yra siūloma kaita/ kokiomis kryptimis ir su kokiomis pasekmėmis atitinkamoms žmonių grupėms plečiasi informacinis sektorius?
Yra išreiškiamas požiūris, kad kapitalizme glūdi pati globalizacijos esmė. Vienas iš pagrindinių naujų kapitalizmo suklestėjimo įrodymų – tarptautinio korporacijų kapitalizmo atsiradimas, tiksliau transnacionalinio korporatyvinio kapitalo suklestėjimas paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais.
Sakoma, kad informacinės ir panašios technologijos, palaikančios informacijos sklaidą ir komunikacijos poreikį, korporacinio kapitalizmo atsiradimą paskatino keliais būdais:
• Globalios korporacijos neišvengiamai turi naudotis informacinėmis technologijomis valdymo tikslams įgyvendinti. Taip informacija pajungiama korporatyviniam tikslui – technologiniuose sprendimuose (standartuose, formose, stiliuje) prioritetais laikomi verslo interesai, o ne visuomenės poreikiai. Būtent korporatyviniai interesai iššaukė informacinių ir komunikacinių technologijų evoliuciją, jų tobulinimo procesus ir nukreipė juos atitinkama linkme;
• Pardavimo mechanizmų įsitvirtinimas. Didžioji dalis žiniasklaidos priemonių teikiamos informacijos pasiekiama tik perkant. Taip tuo pačiu metu siekiama skatinti globalios produkcijos kūrimą, kurios pagrindu dažniausiai tampa amerikietiškos kultūros objektai. Televizijos produkcija, Holivudo filmai, tokie pramogų industrijos objektai, kaip pokalbių laidos, serialai, – viskas organizuojama komerciniu pagrindu ir veikia rinkos tikslais/informavimo, prekybos tikslais. Iš vienos pusės tai matome televizijos kanaluose, kai programų tinklelio sudarymo pagrindinis motyvas ir kriterijus – siekimas komercinės naudos (pelno iš reklamos ir pan.). Tai atsiliepia programos turiniui, kuris tampa sensacingas (veiksmas, muilo operos, serialai, sportas ir dar kartą sportas), rodoma intelektualiai neprovokuojanti informacija, kuri leidžia surinkti įmanomai didžiausią auditoriją, patrauklią ir reklamos užsakovams bei korporacijų rėmėjams. Antra vertus būtų sunku įsivaizduoti, kaip Levi’ Jeans, Coca-cola, Frod automobiliai, Mallboro būtų reklamuojami be informacinių technologijų pagalbos. Pasak H. Schiller pastaroji situacija – tai giliausia komercializacijos ir kapitalizmo pasekmė.
Atsiranda suvokimas, kad amerikietiška žiniasklaida tiesiog turi skatinti ir propaguoti kapitalistinį gyvenimo būdą – įžymybes, pavydą keliantį gyvenimo stilių bei įvairias galimybes. Nors ir ne visada šis stilius išlaikomas, tačiau televizijos produkcija vis tiek išlaiko tam tikrą žavesį ir patrauklumą, kad būtų atitinkamai įvertinama net globaliu mastu.
Amerikonizacija pirmiausiai plinta per naujienų gamybą ir platinimą. Nestebina, kad, būdama pagrindiniu naujienų gamintoju, JAV žiniasklaida atspindi būtent tai, kas svarbiausia jų tautai. Pasaulio įvykiai taip pat aprašomi amerikonišku stiliumi – apie 90% pasaulio naujienų rengiamos 4 pagrindinių vakarietiškų naujienų agentūrų (JAV – UPI (United Press International), JK – Reuters, Prancūzijos – Agence France Presse, Vokietijos –DPA).
Nevalia pamiršti išsivysčiusio kapitalizmo technologinės brandos, kuri padeda ir toliau skatina ideologizuoti turinį ir tarytum gali būti panaudojama kaip pasiteisinimas dėl amerikonizacijos dominavimo įvairiuose pramogų sektoriuose – kino industrijoje, televizijos produkcijoje, muzikiniame versle, kompiuteriuose. Ideologiniai pranešimai taip pat gali būti giliai užslėpti, turėti įvairių atspalvių ar būti diskusiniai.
H. Schiller siūlo naują politinę informacijos sklaidos tvarką (NWIO – New World Information Order). Stebint ir vertinant žiniasklaidos priemonių pranešimus, kartu įvertinama struktūrinių, turinį nulemiančių ryšių ir sąsajų visuma. Amerikonizacijos fenomenui gali būti priešpastatomos tam tikros jėgos ir informacijos sklaidos transformacijos galimybės. Pavyzdžiui, Prancūzijoje subsidijuojamas kino sektorius, Skandinavijoje (Norvegijoje) – spauda ir pan. Schiller tokį kultūrinį dominavimą (pvz., minėtu Amerikos atveju) vadina „kultūriniu imperializmu“ – kai informacinės priemonės panaudojamos vakarietiškų vertybių dominavimui įtvirtinti. „Kultūrinis imperializmas“ – vienas iš šiuolaikinio kapitalizmo bruožų, smarkiai įtakojančių visuomenės informavimo politiką ir jos komercializaciją.
Tačiau svarbiausias akcentuojamas naujojo kapitalizmo elementas – korporatyvinio kapitalizmo branda – buvo procesas, kurio metu informacijos industrija buvo integruota ir aktyvi veiklos dalis. Istoriškai korporatyvinio kapitalizmo paplitimas sietinas su informacinių technologijų ir priemonių plitimu.
Kaip ir pats korporatyvinis kapitalizmas, žiniasklaidos organizacijos plėtėsi (dydžiu), koncentravosi, išskyrė savo interesus ir veiklos prioritetus bei taip prisitaikė prie tarptautinės, globalios veiklos. Svarbiausiu kapitalistinės veikos elementu išliko rinka bei pagrindinis jos principas – pelno didinimas.
Yra pateikiami trys pagrindiniai reiškiniai, paaiškinantys korporatyvinio kapitalizmo formavimosi poveikį visuomenės informavimui:
1. rinkos kriterijai apibrėžia informacinius pasiekimus. Svarbu suvokti, kad šiuo metu vis dažniau informaciniai ir komunikaciniai sprendimai skatinami rinkos siekų – siekų pirkti, prekiauti ir gauti pelno. Centriniu elementu šiame verslo sektoriuje yra informacijos suverslinimas. Tai reiškia, kad informacija vertinama taip, kaip ir viskas kapitalo pasaulyje – ji tampa preke, kuri nuolatos perkama ir parduodama, kaip ir papraščiausi buities objektai.
2. klasinė nelygybė yra pagrindinis veiksnys, nulemiantis informacijos platinimą, galimybes gauti ir gebėjimą gaminti informaciją. Trumpai tariant visuomenės stratifikacija (susiskaidymas į klases) nulemia, kokia informacija gaunama. Tai apsprendžia, kas bus laimėtojas, o kas pralaimėtojas informacijos gavimo ir disponavimo ja požiūriu.
3. visuomenė kinta į korporatyvinio kapitalizmo apraiškas. Šiuolaikiniame kapitalizme dominuoja korporatyvinės institucijos, kurioms būdinga koncentracija, monopolizmas, siekis nacionalinio ir globalaus dominavimo. Aukščiausiame dominavimo lygmenyje yra vienetai, tačiau jų interesai ir prioritetai diktuoja informacines madas.
Šie trys argumentai priklauso kapitalizmo bruožams ir papildo senuosius (rinkos kriterijai ir klasinė nelygybė buvo išskiriami kaip svarbiausi kapitalizmo bruožai dar prieš gerą šimtmetį). H. Schiller naudoja šiuos 3 argumentus kaip architektūrinį karkasą, kuriuo apibūdinama informacinė visuomenė ir jos plėtra. Informacinė visuomenė atspindi tai, kas būtina kapitalizmui – korporatyvinius ir klasės interesus bei verslo prioritetus, kurie yra spendimo galią turintys veiksniai, skatinantys kompiuterinių, komunikacinių prietaisų tobulinimą ir naudojimą. Taip H. Schiller atvaizduoja informacijos ir technologių svarbą tuo būdu, kuris parodo, kaip kapitalistinis vystymasis paveikė informavimo sektorių ir tuo pačiu informacija tapo esminiu pagrindu (pamatu) istoriniame vystymesi. Taigi apie šiuos tris argumentus galima pakalbėti šiek tieks išsamiau. skaityti daugiau..