Temos Archyvai: Referatai ir mokslo darbai

Jungtinės karalystės medicininių atliekų tvarkymas

Standards of clinical waste management in UK hospitals
J.I. Blenkharn*
18 South Road, Ealing, London W5 4RY, UK
Received 18 April 2005; accepted 5 August 2005 Available online 6 December 2005
KEYWORDS Clinical waste; Health & safety; Hospital hygiene; Infection control; Management
Summary The arrangements for bulk clinical waste handling were observed in 26 UK hospitals. skaityti daugiau..

Medicininių atliekų ES reglamentavimas

Chapter 31
Pharmaceutical Waste
S. Castensson
31.1 Introduction
Pharmaceuticals form a group of substances that are of considerable importance for society as healthcare tools. A variety of pharmaceuticals can now be detected in surface, ground, and drinking waters (Kümmerer 2004, 2008). This raises concerns about the potentially adverse environmental consequences of this contamination. The risk is directly proportional to the active concentration of the chemical substances in various environmental compartments, and pharmaceutical waste adds to that risk if it is not managed properly. skaityti daugiau..

Pagoniškos religijos kilmė

WOLFGANGAS CHRISTOPHORAS NETTELHORSTAS
Quodautem de Graeca lingua dicebant Dlugossus et Mechovius, illud, quod ego maxime miror, comprobat et Jodoc VVillichius Resellianus Prussus, qui circa an. 1560 scripsit Commentarium in Cornelii Taciti libellum de moribus Germanorum: Hic parte I. citati Commentarii cap. XIV. p. 476 de Germano-rum lucis sacris verba faciens: Quare, aif, pro templis illi (Germani) lucos et nemora consecrata retinuerant, in ąuibus ceremoniae certae per sacrificia habebantur. Vidinius et eam consuetudinem adhuc reliąuam Niemonis i. e. hodie vocati Memelii accolas observare non longe a Regiomonte Borussiae, ubi hircos potissimum mactant. Quare Germanica lingua Bockheiliger h. e. hircorum cultores plerumque vocantur, eos tamen Illustrissimus Dux Alber¬tus Marchio Brandeb. studiorum singularis Mecaenas ad veram pietatis Chris-tianae formam reducere conatus est, iique sunt veri in illis partibus Borussi, quorum lingua non est Vandalica et admodum peregrina: sed Graeca depra-vata, sicut Gallica et Hispanica ex Latina corrupta f ere nata est. […]
APIE PRŪSŲ KILMĘ
1674
[…] Aš nežinau, ar būtų galima iš senovės prūsų religijos įrodyti juos esant izraeliečių kilmės, nes dauguma prūsų buvo stabmeldžiai, garbinantys Saulę, Mėnulį, žvaigždes, miškus, žalčius, net pačius velnius, kaip Patrimpą (Potrim-po), Perkūną (Percuno), Pikulą (Picollo), ir kitus dievus, kaip Kurką (Gorcho), Svaibratą (Iszzoambrato), Pergubrį (Pergūbrio) ir 1.1. […]
Mūsų Kronika* tvirtina, kad prūsų žynys turėjo tokį pat autoritetą. Kai prū¬sai norėdavo pulti priešą, beveik tokiu pat būdu savo dievų klausdavo, ar karas baigsis sėkmingai. Tam reikalui aukodavo suimtą priešą, o vyriausiasis žynys, vadinamas Kriviu (Crive), perdurdavo jam krūtinę. Jei kraujas ištrykš¬davo galinga srove, tikėdavo, kad žygiai baigsis laimingai, o jeigu sunkda¬vosi lašas po lašo – tai esąs nepalankus ženklas. […]
Labiausiai stebiuosi, kad tai, ką apie graikų kalbą pasakė Dlugošas ir Mie-chovietis, patvirtina ir Jodokas Vilichijus (Iodocus Willichius), Rešliaus prūsas, kuris apie 1560 metus parašė Komentarus Kornelijaus Tacito knygelei apie germa¬nų papročius. Minėtuose Komentaruose (d. 1, sk. 14, p. 476) jis rašo apie šventus germanų miškus: „Ir todėl jie [germanai] vietoj šventyklų išsaugojo šventus
* Tikriausiai Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kronika. Red. past.
-73- skaityti daugiau..

Vilniaus Jėzuitų veiklos dienoraštis

VILNIAUS JĖZUITŲ AKADEMINĖS
KOLEGIJOS GANYTOJIŠKOS VEIKLOS
DIENORAŠTIS
1711-1773

Liber fructuum spiritualium Collegii Academici Vilnensis Societatis Jesu – rank¬raštis, saugomas VUB Rankraščių skyriuje. Tai jėzuitų misijų veiklos dieno¬raštis, kuriame išsamiai aprašyti jų nuveikti darbai Lietuvoje ir Žemaitijoje, tarsi tęsinys vadinamųjų Metinių ataskaitų (Annuae litterae), kurios XVI amžiu-je-XVII amžiaus pirmojoje pusėje buvo spausdinamos, o vėliau rašytosios liko rankraščiais. Kai kurie XVIII amžiaus ataskaitų nuorašai saugomi jėzuitų archyve Romoje bei Krokuvoje. Vilniaus akademijos jėzuitų metinėmis ata¬skaitomis naudojosi Stanislavvas Rostowskis rašydamas Lietuvos jėzuitų pro¬vincijos istoriją (Lithuanicarum Societatis Jesu historiarum provincialium pars prima, Vilnae, 1768). Jomis rėmėsi ir kiti jėzuitų istorijos tyrėjai, Vilniaus universiteto istorikai Johannas Preuschhoffas, Mykolas Balinskis, Ludwikas Piechnikas,
Paulius Rabikauskas.
Šiek tiek žinių apie ataskaitas rašiusius asmenis pateikia archyviniai jėzui¬tų dokumentai: trumpieji katalogai (Catalogi breves), nekrologai (Necrologia), Jono Pašakausko (Jan Poszakowski) rankraštis Apie įžymius Lietuvos provin¬cijos jėzuitus (De viris illustribus provinciae Lithuaniae), kurie saugomi jėzuitų
archyve Krokuvoje.
Vilniaus jėzuitų akademinės kolegijos ganytojiškos veiklos dienoraštis teikia daug vertingos informacijos, reikšmingos Vilniaus universiteto, Lietuvos kultūros, Katalikų bažnyčios istorijai, išryškinančios kai kuriuos XVIII am¬žiaus tikybinius bei socialinius klausimus.
EUGENIJA ULČINAITĖ
Nors Vilniaus jėzuitų dienoraštis rašytas visu šimtu metų vėliau negu ■nėrinės ataskaitos, tačiau jame yra panašios mitinės informacijos. Čia irgi bama apie Saulės ir Mėnulio garbinimą, pagirnius, žalčius, mirusiųjų vė-as skirtas vaišes. Šios žinios pateiktos Igno Ostrovskio ataskaitose, kuris, rip matyti iš tų pačių ataskaitų, neblogai buvo susipažinęs su senąja lietu¬sių religija. Jam galėjo būti žinomos ir anksčiau toje pačioje kolegijoje dir-fcosių jėzuitų metinės ataskaitos, kurios kaip tik galėjo paskatinti teirautis
-113- skaityti daugiau..

Keliautojas

SIMONAS GRUNAU
kalbėti, ir taip atsitiko, kad jie čia peržiemojo ir prieš vasarą susirgo. Tada pas juos atėjo sarmatai, tai buvo vendai (Wynden), su jais jie galėjo trupulį susikalbėti, jie atsakė į visus jų trokštamus klausimus apie šį kraštą.
2. Dyvano (Dyivonysz) pasakojimas, ką jis matė ir ką patyrė keliaudamas po šalį
Žemės, kurias aš pasiųstas apkeliavau, sako Dyvanas (Dizvonis), yra dideles ir tuščios, palyginti su mūsų žemėmis, ir visų ten gyvenančių žmonių ir gy i nimas, ir papročiai visai kitokie negu mūsų tautos. Jie visais atžvilgiais sun;c^ suprantami, tiek būdu, tiek papročiais daug kuo panašūs į barbarus {IHuhuri Taigi aš atvykau į šalį, kur Vysla (Istula), polavėnų, arba sarmatų, upė, įteka. : Kroną (Crono), Sūriąją jūrą. Si šalis neturi kokio ypatingo nuolatinio pavadru-mo, kadangi kai kurie ją vadina Sargatais, Gelidanais, Vacinais, ir dar daug kitokių vardų yra. Kokie žmonės ten pasimaišo, taip ir vadinama. Saulės r i -tekėjimo pusėje ir šiaurėje ši šalis turi labai dideles gėlo vandens marias. ~z~ našias marias tarp sūriųjų vandenų ir žmonių gyvenviečių ji dar turi pačiom Krono šiaurėje. Savo kalba tas dideles, ilgas marias vadina Hailibo. Šiaip tai yra lygumų kraštas su daug upių. Žmonės šiame krašte gražiai nuaugę, mažai valgo ir geria ir yra labai nekalbūs. Jie neturi kaimų, namų, miestų, gyver-š prie upių, kur yra daug karklynų. Po jais jie iš nendrių įsirengia būstus, -,_r visi ir guli. Šaltomis žiemomis prisineša iš visur malkų ir ten užsikuria ugr_ nuo kurios šiluma pasklinda po visą būstą. Ten jie didumą žiemos ir pramie-ga. Jie geria vandenį iš upių, valgo žuvį ir neturi duonos, vietoj jos valgo džiovintą žuvį. Jų kalba ir apsirengimas paprasti, rūbai – iš nendrių. Vienas vyras turi tris moteris. Jie gyvena be kokio nors ypatingo dievo, garbina r.:— nulį ir saulę, taigi panašūs į gotus. Kai jie nori poruotis, tai nesvarbu kur. r ten gali būti bet kas, – jie mylisi ir nesigėdija, ir daug kartų. Tačiau moterirr^ jie naudojasi iš eilės, ir kur tik yra vyras, visada jis turi moterį, ir ji turi sutikti būti mylima, tačiau jie neturi daug vaikų, nors turi daug moterų. Juos, kaip įprasta, lanko jų vyriausias ponas, jų vadinamas Maso, kuris pasikvietė ir ma¬ne. Prieš šį jie sukniumba kniubsti, iš pagarbos jam muša galva į žemę ir, jei neturi ką jam duoti, duoda gražiausius berniukus, ir tai jiems atrodo didele garbė. Jų ponas viešpats, kaip jį jie vadina, paima jų vaikus, ir jie visi jo prašo kad jis nesulaikytų saulės, bet kad pasirūpintų, jog ji laiku pasirodytų. Ir su tokiomis dovanomis ir pagerbimu jų ponas Maso grįžta į savo žemę. Šiam kraštui prie Krono vandenų ir prie Vyslos upės turėjau duoti pavadinimą ir dėl didelių karklynų, kur gyvena šie žmonės, pavadinau ją karklynų šalimi
Tiek aš dabar galiu apie tai papasakoti.
SIMONAS GRUNAU
teiginys galioja netgi ir tuo atveju, jeigu Grunau iš tiesų būtų turėjęs pirmojo Prūsijos vyskupo Kristijono kroniką (kas iš tiesų nėra negalima) ir kitus jo oaties nurodytus šaltinius ir jais naudojęsis. Tačiau ir tokiu atveju kyla nema¬ža abejonių.
Pirma. Gentis, kurios papročius ir tikėjimus aprašė Dyvanas, sprendžiant pagal jos gyvenimo būdą (gyvena paupiuose iš nendrių pintuose būstuose, maitinasi žuvimis, nestato namų, nedirba žemės), vargu ar priskirtina bal¬tams, netgi indoeuropiečiams, o veikiau ugrofinams. Matyt, neatsitiktinai Luko Davido Kronikoje jie ir lyginami su hunais bei vengrais. Todėl ir jų tikė-;imai vargu ar priskirtini baltams, nors baltų mitologijos šaltiniuose yra ne¬maža užuominų apie saulės ir mėnulio garbinimą, o Jeronimas Prahiškis yra pateikęs net mito apie saulės išvadavimą nuotrupą, iš kurios matyti, kad kažkoks karalius buvo pagrobęs saulę.
Antra. Tolesnė Prūsijoje ir už jos ribų vykusi genčių migracija aprašoma remiantis šaltiniais, kurių autoriai (Kristijonas, Stella, Piccolomini ir kt.) ne¬buvo aprašomų įvykių liudytojai, o rėmėsi dar kitais šaltiniais, daugiausia -liaudies padavimais. O svarbiausia – šie autoriai, neišskiriant ir paties Gru¬nau, tikėjo, jog prūsų, lietuvių, germanų ir kitos gentys į savo gyvenamąsias vietas yra atėjusios iš kitur. Vadinasi, tikėjo šiais padavimais ir kūrė naujus, jau ir rašytiniais šaltiniais paremtus jų variantus. Tačiau jų kuriami variantai skyrėsi nuo liaudiškųjų. Liaudies padavimuose gentis mitologiškai įprasmi¬na savo ir savo visuomeninių bei religinių papročių kilmę, juose, kad ir ne¬aiškiai, atsispindi priešistorinės visos genties klajonės, jų papročiai ir tikėji¬mai. O apsišvietusių Renesanso epochos istorikų kuriamuose šių padavimų variantuose priešistorinės kiekvienos genties klajonės susiejamos su jiems žinomais istoriniais įvykiais, vardais ir vietovardžiais. Šie padavimai panau¬dojami politiniams pačių istorikų tikslams. Iš Grunau pasakojimo apie prūsų kilmę detalių dar jaučiami liaudies padavimo, atspindinčio bendriausius prūsų istorijos bruožus, kontūrai, kurie retkarčiais išnyksta, bandant šį padavimą žūtbūt susieti su istorikams žinomu paskutiniu tautų, ypač germanų, kraus¬tymusi Europoje, – su juo ir pats Grunau buvo neblogai susipažinęs.
Sprendžiant pagal vyskupo Kristijono kroniką, pirmykštes paupiais gyve¬nančias Prūsijos gentis nugalėjusios aukštesnės kultūros gentys sitonai ir mak-sobiai (ar stagnanai ir maksobiai), kurios išmokiusios vietinius gyventojus statytis namus, austi audinius, tačiau negalėjusios pakeisti jų kalbos ir papro¬čių. Dar vėliau, kaip teigiąs Erazmas Stella, Prūsiją užplūdusios „šiaurėje gy¬venusios“ gentys (Sargaciani, Gelidani, Gillani, Alani, Vacynnei ir Carioni). Ta¬čiau Kristijonas apie jas nieko nesakąs. Pats Grunau kitur skaitęs, kad šios gentys, vadinamos drusais, iš Britanijos ir Albanijos patraukusios į Rifėjų kalnus (Norvegiją), o iš ten – į Gotlandą. Čia Grunau aiškiai sumaišo Bitiniją
-43 skaityti daugiau..

Pagoniškos šventės

PAULIUS EINHORNAS
Ketvirtas skyrius Apie šventes, kurias jie šventė pagonybės laikais
[19] Kokias šventes latviai šventė pagonybės laikais, nedaug ką pavyko su¬žinoti; tačiau nėra abejonės, kad jų šventės buvo tokios pat, kaip ir kitų pago¬nių; per šventes jie garbino savo dievus ir deives, atlikinėjo jiems skirtas apei¬gas. Bet apie tai neturime žinių, žinome tik, kad spalio mėnesį jie maitindavo vėles ir joms rengdavo keturių savaičių šventę, kuri trukdavo nuo rugsėjo 29 iki spalio 28, kaip jie patys pasakojo, ir kurioms jie, jau būdami krikščionys, tebeskiria daug dėmesio. Tomis švenčių dienomis, kurias dar Dievo dienomis vadino, jie nesiimdavo jokių didesnių darbų, ypač kūlimo; mat buvo įsitikinę, kad pasėti tomis dienomis iškulti grūdai nesužels arba iš viso nedygs. Be to, gruodžio mėnesį jie švęsdavo naktį vieną begėdiškai šlykščią šventę, per ku¬rią šokdavo, trypdavo, dainuodavo ir baisiai rėkdavo, taip pat ėsdavo ir gir¬tuokliaudavo, paskiau, baisingai triukšmaudami, eidavo nuo vienų namų prie kitų – ir taip jie praleisdavo visą naktį. Šią nepadorią šventę, be abejo, yra paveldėję iš senųjų stabmeldžių pagonių graikų bei kitų, kurie gruodžio mė¬nesį kaip tik tuo pačiu metu ir taip pat begėdiškai švęsdavo dievaičio Komo -ėdimo, girtuokliavimo ir paleistuvystės dievo – šventę. […] Ką nors daugiau sužinoti apie jų pagoniškas stabmeldiškas šventes, kaip ir manyta, nepavyko, išskyrus tik tas šventes, kurias jie iki šiol tebešvenčia slapta. […]
Penktas skyrius
Apie metus ir mėnesius, pagal kuriuos jie gyveno
ir orientavosi
[22] […1 Apie tuos dalykus latviai visai nieko nežinojo, nes neišmanydami Zodiako arba saulės padėčių žvaigždynuose jie taip pat nekreipė dėmesio į mėnulio fazes ir nieko nenutuokė apie jų kitimus, o metus skaičiavo tik pagal dvylika mėnesių, bet pačius mėnesius nustatinėjo pagal gamtą – jaunas mė¬nuo buvo mėnesio pradžia, paskui ateidavo natūrali jo pabaiga. Tokie buvo jų metai. Kada jie metus pradėdavo, nėra žinių. Šiuos savo mėnesius jie vadi¬no pagal kiekvieno ypatybes.
Sausio mėnesį, skaičiuojant pagal mūsų romėniškąjį kalendorių, jie vadino Seemaft-MMnes, t. y. žiemos mėnesiu, nes tą mėnesį esti patys didžiausi šalčiai. Todėl ir vokiečiai nuo seno sakydavo, kad tai kietasis mėnuo.
Vasario mėnesį jie vadino Sivatzu-Manes, t. y. šviesų mėnesiu, kadangi pa¬gonys nuo seniausių laikų tą mėnesį, rūpindamiesi mirusiųjų vėlėmis, dievai¬čių Plutono ir Saturno garbei degindavo žvakes.
-631- skaityti daugiau..

Etninės muzikos tyrimai

ŽIEMGALA 2008/1
Etnologija. Mokslo Darbas

Romualdas Apanavičius
ŠIMTO METŲ ARUODAS.
ŠIAURĖS LIETUVOS ETNINĖS MUZIKOS TYRINĖJIMAI

Anotacija: straipsnyje gvildenami Šiaurės Lietuvos etninės muzikos tyrinėjimai nuo 1904 m., kai buvo paskelbti pirmieji A. Sabaliausko darbai, iki mūsų dienų. Įvertinamos etninės muzikos antologijos, jose paskelbti tyrimų duomenys, nagrinėjami tyrinėjimai, atskleidžiantys krašto etninės muzikos savitumą ir sąsajas su etnine istorija, įvertinamas ir tyrinėtos bei paskelbtos polifoninės bei daugiabalsės paralelinės muzikos santykis.
Annotation: the article deals with the problem of researching the ethnic music of Northern Lithuania since 1904 to nowadays. The author of this article evaluates the anthologies
of ethnic music, the data of published in these anthologies, as well the theoretical researches, studies, monographs, books and other scientific works, where new facts concerning the
specific features of the ethnic music of Northern Lithuania is presented.
Straipsnio tikslas – apžvelgti ir įvertinti šimtmečio Šiaurės Lietuvos etninės muzikos tyrinėjimus.
Uždaviniai – atskleisti priežastis, dėl ko šio krašto etninė muzika tyrinėta netolygiai, parodyti atskirų tyrinėtojų indėlį ir jų darbų reikšmę etnomuzikologijai ir etnologijai, metodai – analizė, lyginimas, apibendrinimas.
Duomenys imti iš nuo 1904 m. paskelbtų darbų.
Rezultatai – iškeliama mintis, kad Šiaurės Lietuvos etninės muzikos tyrinėjimus lėmė krašto muzikos savitumas, kurį prieš šimtą metų pirmąkart atskleidė iš ten kilusio A. Sabaliausko Žalios Rūtos paskelbti darbai, paskatinę ir kitus tyrinėtojus. skaityti daugiau..

Senoji religija

Įvadas

Senąja religija suprantame prieškrikščioniškąją religiją, kuri yra tiek sena, kiek sena yra lietuvių kiltis ir drauge kiek seni yra baltai (aisčiai) ir tas kamienas, iš kurio jie išsivystė. Vytauto laikų, 14-ojo amžiaus gale, krikštas krikščionybę įvedė oficialiai. Naujasis tikėjimas užėmė savąją poziciją viešajame gyvenime, o konservatyvūs žemdirbiai protėvių tikėjimą tebetęsė šimtus metų po krikšto datos. Svetima kalba skelbiamas Dievo žodis ilgai buvo nesuprantamas, o vartojama prievarta ir bausmės žmones vertė dar atkakliau savo tikėjimo laikytis. 1418 metais žemaičiai buvo sukilę, sudegino bažnyčias, išvarė vyskupą. Kaip istoriniai šaltiniai iš 15, 16, 17 ir vėlyvesnių šimtmečių pasakoja, tarp kaimo žmonių ir svetimtaučių vyskupų ir kunigų vyko nuolatinė aštri kova. Kiek gyvas senasis tikėjimas buvo, sako pvz. nuolat skelbiamos bausmės už koplytstulpių statymą, už aukų aukojimą, už susirinkimą miškuose. Tik reformacijos laikais, nuo 16 amžiaus, buvo sustiprintas katalikiškasis pastoracinis darbas, iš sakyklos buvo prabilta gimtąja kalba. Nuo tada krikščionybė labiau sustiprėjo, tačiau senojo tikėjimo su šaknimis neišrovė. Laiko atžvilgiu tarp prieškrikščioniškosios ir krikščioniškosios epochos Lietuvoje aiškios ribos nėra buvę. Per 500 metų tos dvi epochos jungėsi į vieną kovos ir taikos keliu, sąmoningai ir nesąmoningai. Tokia religija, kokią galima buvo užtikti iki 20 amžiaus primityviame Lietuvos kampe, yra iš esmės dvilypė tikyba — „lietuviškoji krikščionybė“, kur senosios religijos liekanos maišosi su naujomis krikščionybės atneštomis formomis. Šitoks reiškinys yra natūralus istorijos vyksmas, nes žmogaus prigimtis nepakenčia staigių lūžių, ji kaip medis nepakenčia persodinimo į naują žemę, kuri neduoda senų trąšų. Šiame darbe aš pateiksiu 3 mokslinius tyrimus, kurie vienaip ar kitaip byloja apie mūsų protėvių tikėjimą.
I lietuvių mokslinis mitologijos tyrimas skaityti daugiau..

Jaunimo brandos apeigos

Įvadas

Lietuvai svarbus rūpintis kultūriniu ir dvasiniu aspektu. Kultūriškas judėjimas siekia atgaivinti ir stiprinti etninį identiškumą, saugoti vietines tradicijas, skatinti etninį orumą ir praturtinti žmones. Organizuodami įvairūs renginius (stovyklos, festivaliai ir šventės), kur žmonės gali patirti gamtos natūralumą, dainavimo galią ir šokių džiaugsmą, tuo pat metu praturtindami savo supratimą apie etnines tradicijas. Dvasiniu aspektu siekiama atgaivinti vienovę su kosmosu. Tai buvo pagrindinė senovės baltų religijos idėja, todėl aš šiame darbe kalbėsiu pirmame darbe apie senovėje vykusias jaunimo brendimo apeigas, kurios jau šiuo metu yra beveik išnykusios, tačiau anuomet kai tradicijų buvo laikomasi, tai buvo laikoma labai didele švente ir svarbiu įvykių jų gyvenime. Antras darbas yra A. Sabaliausko muzikinis tyrimas. Šis tyrimas man labai įstrigo, nes niekad nežinojau, kad lietuviai yra tokie turtingi muzikiniais instrumentais ir visa galva lenkia netik savo kaimynus, bet ir kitas tautas. Darbe labai glaustas atpasakojimas, paminėti tik pagrindiniai ir senesni tradiciniai instrumentai, nes šia tema galima išsiplėsti kur kas daugiau. Trečiame darbe atpasakojau vieno profesoriaus mintį, nuomonę, kuri yra mano manymu labai teisinga kalbant apie baltų religijos šaltinių tyrimus. Jis aiškiai apibrėžė, kad ką įnešė pats N. Vėlius yra tik įžanga į mūsų protėvių praeitį, todėl nereikia ties tuo sustoti ir toliau sunkiai dirbti norint sužinoti daugiau. skaityti daugiau..

Nadruviai ir skalviai

MATAS PRETORIJUS
§ V. Šiuo metu nadruviai ir skalviai turi paprotį pavesti namus Dievo valiai prausdamiesi arba eidami miegoti. Atrodo, šeimininkas vienas stovi kampe ir meldžiasi. Aš manau, kad šitaip prūsai, dar būdami stabmeldžiai, garbino savo Ukapirmą (Occopirnum). Jeigu jie tik ne tam vardui meldėsi ir atlikinėjo apeigas kitam, kaip namų dievui, jų vadinamam Žem(ė)pačiu (Zempattis), tai žodis [kitas dievas] iš esmės reiškė tą patį: Ūkio bernas (Ukiobernas) yra tas, kuris aptarnauja namus, o Zem(ė)patis (Zempattis) reiškia žemės savininką.
§ VI. Svaikstikas (Sweixtigx) buvo šviesos dievas. Teisingai turėtų būti pa¬rašyta, kaip sako nadruvis, Sveigsdukks, nes Siveigzde vadinasi žvaigždė, ta¬čiau jis [tas dievas] pakeistas į šviesos dievą. Mat senovės prūsai ir dabartiniai nadruviai iš žvaigždžių pažįsta, ar kita diena bus šviesi ir giedra. Galbūt taip atsitiko todėl, kad pačios žvaigždės yra šviesuliai. Pastebima, kad jie garbina ir moteriškos giminės tokį dievą ir, atrodo, jį dažnai vadina Siveigsdunoka, žvaigždžių deive, ir laiko ją dangaus sužadėtine, kurios galia vedžioja plane-tas, rytines ir vakarines žvaigždes. Svaikstikas (Szveigsdukkas) yra kitų ir neju¬damųjų žvaigždžių dievas, o šioji, kaip minėta, tik planetų, rytinių ir vakari¬nių žvaigždžių. […]
§ IX. Bardaitis (Perdoytus) – pirklių dievas ir būtent toks, kuris veikia iš toli, jis turi savo vardą nuo perdout- „parduoti“. Šį dievą ypač garbino žvejai ir *_žmonės], gyvenę prie jūros bei didelių upių – Nemuno, Vyslos ir kt; jo šau¬kėsi, kad jis teiktųsi duoti jiems gerą žūklę ir palaimintų pirkimą bei parda-imą; kad iš dalies jie patys būtų apdairūs ir gerai sutvarkytų savo žūklės prekes, taip pat, kad užsienio jūreiviai laimingai atplauktų į krantą ir nu¬džiugintų gyventojus: atvežtų gerų užsieninių prekių ir nupirktų vietinius iiiktus. Nekalbant jau apie tai, kad laivininkystė jūroje ir didelėse upėse bū¬ru pelninga, nes dėl to žvejai ir plaukia į jūrą; ir kad [šis dievas] parodytų tikrąją įplauką, kuri paprastai kasmet keičiasi, o už visa tai jie gautų gerą už¬mokestį; žvejai minėtą dievą pagerbdavo žuvimis. Dievą Bardaitį (Perdoytus) iie įsivaizdavo kaip didelį dievą, arba angelą, stovintį jūroje, ir į kurią pusę §15 pasukdavęs sparnus, iš ten keisdavęsis vėjas ir atvarydavęs arba nuvary¬davęs žuvis. […]
; XVIII. Atrodo, kad šis Puškaitis (Puszkaitis) irgi buvo lyg vyresnysis die-
s valdęs kitus dievus, būtent bezdukus (Basdukkas) (juos rašytojai papras-tai painioja su dievais barzdukais (Barsdukkis), kuriems ypač šventas buvo .anedis, nuo ko jie ir vardą gavo, bet apie tai galima pasiskaityti aukš¬čiau). Ir nors Puškaičiui (Puškaitis) šventi buvo įvairiausi medžiai, tačiau ypač uko kadagių miškai (Kaddig Wiilder). Juk dar ir dabar yra nemažai [žmonių] Žemaitijoje, Prūsijoje, kartais ir Skalvoje, kurie kadagį (Kaddig) laiko šventu ir tiki, kad ten gyvenąs Puškaitis (Puszkaitis). Atrodo, kad tą reiškia ir pats vardas Puškaitis (Pusciatis); mat Pusciaitis yra dykas miškas, o ten, kur auga
-257-
MATAS PRETORIJUS
melsdavosi; tatai darydavo tol, kol putose atrasdavo tam tikrą ženklą. Diet-maras (Dithmarus) savo kronikoje teigia, kad toks būrėjas iš putų pabaigoje sakydavo ir tokius žodžius: vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dva¬sios. Amen. Beveik tokias pačias apeigas, sako, burdami atlieka ir vaškonys (VJaszkones), t. y. vaško liejikai, o būtent: jie ima į rankas kaušelį (Kauszel) su alumi, meldžiasi, kad Dievas teiktųsi apreikšti vaške aiškų ženklą, jog būtų galima matyti, kokie reikalai su tuo ar kitu dalyku, išgeria jį palabindami, po to lieja vašką į vandenį. Taigi, jeigu ženklas atsiranda tuoj pat, tai gerai, o jeigu ne, tai kaušelį (Kauszel) pripils tris kartus ir išgers, ir vašką lies, nes tada pa¬prastai pamatomas ženklas. Bet jeigu jo nėra, tai tą kartą daugiau nebando. Dar manoma, kad tam tikri ženklų aiškintojai, kaip antai dūmonys (Durno¬ms), žvakonys (Szvoakones), seitonys (Seitones), sietonys (Sietones), žaltonys (Zaltones) atlikdavo ir atlieka savo burtus (VJeydeley) ir be alaus. Švino lieji¬kai savo apeigas dažnai atlikdavo taip pat be alaus, tik tai darydami atlieka kitus prietaringus pokštus, kuriuos keičia pagal reikalą. Pvz., jeigu kas nors serga, tai toks burtininkas (Burteninki), arba ženklų aiškintojas, paima naują dubenį su karštu vandeniu, paskui naują puodą. Atlikęs savo maldą, pastato dubenį sergančiajam ant galvos ir į šiltą vandenį lieja karštą šviną, ant jo už¬vožia naują puodą; kai vanduo iš dubens gurgėdamas veržiasi į puodą, vėl meldžiasi ir puodą nuima. Paskui žiūri, kokią figūrą įgavo vaškas. Įgudusiam [burtininkui] tuoj pat pasirodo ženklas, iš kurio gali daryti išvadą. Vienai mo¬terėlei iš Kusų parapijos ištisą dieną labai skaudėjo galvą. Šioji kreipėsi į švino liejiką, kuris elgėsi taip, kaip dabar papasakosime. Kadangi jau pirmą kartą liejant [šviną] pasirodė moters figūra, ant rankų laikanti vaiką, tai švino lieji¬kas jai išpranašavo, kad ji netrukus pagysianti ir pagimdysianti sūnų, kas ir įvyko. Udburtuliai (Udburtelli) daro taip: paima alavinį arba medinį dubenį, račiau šie turi būti pašventinti, [o pastarasis] iš ąžuolo. Į dubenį jie pripila vandens, į kurį vieną po kito meta tris arba penkis akmenis, tačiau šie turi būti ne raudoni. Iš akmenų sukeltų ratilų ir iš to, kaip tie ratilai persipina arba eina į šalis, jie sprendžia apie sumanymo sėkmę arba nesėkmę. Bet prieš tai pradedant, geriama iš kaušelio (Kauszel) palabinant (palabindams) ir sukalba-a keletas maldų. Kiti iš to, kuris pageidauja žinių, paima žiedą, bet šis turi būti pašventintas, arba jis turi prašyti ženklų aiškintoją žiedą pašventinti, „tada] pririša jį prie siūlo, kurį pakabina virš pilno vandens dubens. Paskui jie sukalba keletą maldų, kuriomis, beje, prašo Dievą teiktis per žiedą duoti ieš-į kovui ženklą, kaip jis galįs susigrąžinti savo [daiktus], t. y., jei žmogui kas „.::; pavogta, po maldos klausia: „Kur yra vagis?“ Išvardijamos įvairiausios vietovės, o žiedas tol nejuda, kol nepasakoma toji vietovė. Tada jis pats sa¬vaime suduoda į dubenį. Jie klausinėja toliau, ar tai vyras, ar moteris. Tada
279-
MATAS PRETORIJUS
[žiedas] vėl suduoda [į dubenį]. Atsimušant žiedui į dubenį, tikrieji dalyko žinovai, sako, gali matyti vandenyje tą vietą, kur yra pavogti daiktai, taip pat juos pavogusį žmogų. Tačiau kiti ima gryną vandenį, kurį semia stovėdami prieš saulę bei melsdamiesi, tada spjauna į jį [ir] seilės parodo vaizdą to, apie ką buriama. Jeigu toks burtininkas (Burtons) nenori pats to daryti arba mano, kad esąs nepakankamai šventas ar tinkamas, tai vyriškiems dalykams paima mažą gražų berniuką, o moteriškiems reikalams – mažą gražią mergaitę, ku¬rie turi spjauti į vandenį. Burtininkas (Burtons) ir vandens [ženklų] aiškintojas paaiškina, kokią figūrą vandenyje padaro seilės; jie mano, kad berniukas ir mergytė mato figūrą geriausiai ir ją paprastai parodo burtininkui (Burtons). Taukučiai (Taukuttei) prie Žemaičių sienos paprastai daro taip: sukalbėję mal¬das ir išgėrę [alaus], jie paima mažą berniuką, ant jo nykščio arba bevardžio piršto nago užtepa riebalų arba aliejaus, dar ant jų pabarsto virtuvės suodžių ir viską gerai sumaišo, tatai jie daro gražią dieną, šviečiant saulei. Šį taip iš¬teptą berniuko nagą laiko priešais saulę. Iš saulės spindulių ir iš nago išlinki¬mo pamato figūrą, iš kurios gali sužinoti apie dalykų būklę.
Lekutonys (Lekkutones) taip pat turi savo apeigas, apie kurias, tiesą sakant, nesugebėjau jų išklausinėti. Tik kartą vienas senas skalvis papasakojo, kaip tokį paukščių aiškintoją pasikvietęs vienas žemaičių bajoras, kuriam jis iš paukščių klyksmo arba skrydžio turėjęs išpranašauti, ar jo sūnus, kurį išsiun¬tė į karą prieš maskvėnus, būsiąs laimingas ir ar šlovingai bei laimingai grį¬šiąs į namus. Sis padarė taip: ankstų rytą apsirengė baltais ir švariais [drabu¬žiais], paėmė į rankas šventąją krivulę (Kryivulle), t. y. kreivą lazdą, nuėjo ant piliakalnio (Pillukztis), t. y. supiltos kalvos, atsigręžė į rytus, dešiniuoju [šonu] į pietus, kairiuoju – į šiaurę, o nugara – į vakarus ir gerą valandėlę meldėsi. Melsdamasis savo krivulę (Kryioule) dangaus horizonte, arba ten link (plaga), kur maždaug vyko karas su maskvėnais, apibrėžęs ratą, į kurį įtraukė visą dangaus ruožą, kiek galėjo aprėpti akimis. Čia jis stebėjo, ar atskrisiąs ir koks paukštis atskrisiąs, ir kaip šis elgsiąsis, kokia būsianti jo giesmė ir koks skrydis? Ir tada jis pastebėjo, kad atskrido kažkoks paukštis, jo manymu, maitvanagis, liūdnai kranksėdamas, o paskui jį kitas didelis paukštis; šis maitvanagį persekiojo ir nuvijo, kad net negalima buvo pamatyti, kur jis din¬go. Tačiau pirmasis paukštis vėl atskrido ir iš to buvo išpranašauta, kad sūnus būsiąs kare nelaimingas, nes paimtas į nelaisvę, tačiau yra iškeistas i kitus [belaisvius] ir iš nelaisvės išgelbėtas.
§ XXVII. Čia naudojuosi proga dar truputį paminėti tų žmonių gebėjimus, kurie užsiima minėtais burtais. Minėta sapnuotoja laikė tatai ypatinga Dievo dovana, tačiau ji mano, kad Dievas ne visada skiriąs tokias dovanas specia¬liai kokiam nors vienam asmeniui, o paprastai apdovanojąs visą giminę bei
-280-
MATAS PRETORIJUS
dama pyragų prikrautą prijuostę, o dešine – klevo arba liepos lapą, stovėda¬ma ant vienos kojos, šaukia Vaižgantą (Waisgautis), kad jis linus užaugintu aukštus – tokio aukštumo kaip ji, kad visa galėtų linais apsidengti. […]
§ XXVI. Čia norėtųsi taip pat žinoti, ar tasai krivis (Kryme) ir jo vaidilučia: (Weydelutten) laikydavosi tam tikro laiko, dienų ir valandų, kada savo ora¬kulus suteikdavo klausiantiesiems, ar žmogus bet kuriuo metu ir bet kurią valandą galėdavo gauti atsakymą ir žinių apie jam rūpimus sužinoti dalyku? Skaičiau, kad Delfų šventykloje prie Parnaso orakulas ne visuomet duodavc atsakymą, bet per metus būdavo tik tam tikros dienos, kada buvo galima jj klausinėti. O Delo ir Likijos orakulams buvo paskirti tam tikri mėnesiai, bū¬tent šeši, kada buvo galima juos klausinėti. Kai kurie pastebėjo, kad mėnulic dilimas ir pilnėjimas, rytinės ir vakarinės valandos būdavo palankiausias metas apie tokius dalykus gauti žinių. Aš įsivaizduoju, kad velnias nore;; Dievą pamėgdžioti, ir kaip jis savo žmonėms skyrė tam tikras dienas ir jaur.a mėnulį, taip ir čia jis norėjo padidinti įspūdį parinkdamas tam tikrą laiką ir dienas. Mūsų prūsų kronikos praneša, kad tas, kuris norėdavo kreiptis į prū¬sų dievus, turėdavo tam gerai pasiruošti, nusimaudyti ir švariai apsivilkti, c tam tikrais atvejais ir pasninkauti bei skirti aukų. Taigi yra tikra, kad išdi¬džioji dvasia ne tuojau sutikdavo kiekvienam teikti savo tariamą pagalb; arba patarnauti, bet tartum išsiderėdavo gerą pasiruošimą. Dabar Nadruvoje ir Skalvoje, kurios senajai stabmeldystei nėra nepalankios ir naudojasi velni; orakulais, manoma, kad ko nors iš dievo trokštant ir norint pasisekimo, reikia pasninkauti ir susilaikyti nuo moterų. Senovėje apeigoms atlikti buvo mėgs¬tamas ankstyvas metas, ypač saulėtekis, dabar nadruviai į tai nebekreipia dėmesio; atvirkščiai, jie renkasi naktį ir taip daro dėl to, kad tokį uždraust; darbą nakties tamsoje galėtų geriau paslėpti ir kad jų nepažintų, neužkluptu arba nenubaustų. Bretkūnas mano, kad kriviai (Kryme) galėjo laikytis mėnu¬lio fazių; nelygu reikalas, kartais jie daugiau mėgdavo jaunatį, kartais pilnau kitąkart delčią. Jis esąs pastebėjęs, kad pradedant laukų darbus – sėją bu; : garbinama jaunatis, einant žvejoti – pilnatis, o dagojant – delčia, – tada ir bū¬davo jų dievai garbinami.
§ XXVII. Dievai negalėjo būti klausinėjami iš karto, o pirmiau reikėjo lauku tam tikrų ženklų, iš kurių būtų galima spręsti, kad jie yra nusiteikę bau klausinėjami. Iš pradžių prie ąžuolo pasigirsdavo murmėjimas; tai būda v; ženklas, kuriuo dievai parodydavo, kad sutinka žmonėms per krivį (Kryjx atsakyti. Bet ne visada būdavo paprastas murmėjimas, iš kurio negalima ;:-skirti jokio žodžio, dažnai būdavo tariama keletas žodžių, kuriuos išgirsdav< ne vien krivis (Kryme), bet ir tas, kuris atnešė auką. Galėjo būti ir daugiau ženklų. Be abejonės, jie bus stebėję kai kuriuos ženklus aukose, murmėjime kituose dalykuose. Kronikos irgi pasakoja, kad perkūnijai griaudžiant cIi - -240- MATAS PRETORIJUS § VI. Jei galima tikėti minėto žmogaus pasakojimu, tai, mano manymu, šis žemaitis iš tikrųjų atliko čia tulisonio (Tilussitnis) pareigas ir kad senovės prūsų tulisonis (Tullussūnis) taip elgdavosi atlikdamas savo pareigas; kaip vėliau su¬žinojau, tokį pranašautoją jie dar vadino žvaigždžiūroniu (Szzveigdzurūnis), vokiš¬kai tai reiškia pranašautoją, astrologą, mokėjusį pranašauti iš žvaigždžių. [...] § IX. Burtininkas (Burtons) vokiškai reiškia ženklų aiškintoją, [žodis] suda¬rytas iš Burta - „ženklas", nes jie viską stebėdavo ir apie tai pateikdavo savo nuomonę. Tai bendras žodis, kuriuo vadinami [burtininkai], kiti [žodžiai] tu¬ri specialias reikšmes; antai putonys (Puttones) taip pat buvo vadinami burti¬ninkais (Burtoms); jie stebėdavo ženklus, pamatytus alaus putose, ir iš to galė¬davo spręsti apie tą dalyką, dėl kurio jų klausdavo. Prie burtininkų (Burtonen) priskirdavo ir vaškonis (Waszkones), kurie, liedami vašką, galėdavo pasakyti apie toli esantį daiktą. Taigi iš šių burtininkų (Burtonen) negalima išskirti tuli-sonių (Tulussūnes) ir lygašonių (Lingussimes), nes ir jie mokėdavo pranašauti iš ženklų, jų manymu, pastebėtų žvaigždynuose arba ore. Vadinasi, burtinin¬kų (Burtoms) buvo visokių: vienas mokėjo įžvelgti ženklus vaške, kitas - pu¬toje, trečias - ore, ketvirtas - vandenyje, penktas - viduriuose, šeštas - vėjuje ir 1.1, ir iš to spręsti. Taigi nuo to jie gavo ir savo vardus: suprantantis vaško ženklus buvo vadinamas vaškoniu (Waszkonis), išmanantis alaus putos žen¬klus - putoniu (Puttonis, arba Puttioeisdis) ir 1.1. Tačiau visi šie ženklų aiškin¬tojai, o kalbant vokiškai - burtininkai, turi būti priskiriami prie vaidilučių (Wey-delutten), t. y. vaidilų (YJeydeler), arba burtininkų, kaip jie pavadinti Ordino magistrų statutuose. Jonas Maleckis[-Sandeckis] nemini jokių vaidilučių (Wei-dulutten), galbūt todėl, kad vaidilučius (Weididutten), vaidilas (Weideler), t. y. burtininkus, Ordinas taip smarkiai bausdavo ir ugnimi degindavo, kad kiek¬vienas bijojo būti vaidilučių (Weidulut), t. y. vaidila (Weideler), arba turėti vai-dilučio (Weydulutten) vardą. Dėl to vaidilučio (Weydulutten) vardas prūsų vie¬tovėse pamažu išnyko ir Maleckisf-Sandeckis], aprašinėdamas senovės prūsų dievų garbinimo apeigas, kiek jis jų galėjo matyti iš to, kas buvo likę, nemini jokių vaidilučių (Weididutten) (nors mini burtininkus (Burtii) arba ženklų aiškintojus), nes iš esmės juk vienas reiškia tą patį, ką ir kitas. Penkioliktas skyrius Apie dar šiais laikais Nadruvoje ir Žemaitijoje esančius vaidilučius (YJeyduhdten), arba vaidilas (Weydler) § I. Taigi dabar kalba apie vaidilas (VVeideler), prūsiškai VVeydidli, arba Wey-dulutten (nes taip paprastai varijuoja [pavadinimus] Prūsų nadruviai, o reiš¬kia abu tą patį), kurių reliktų, deja, dar pasitaiko Prūsų Lietuvos apskrityse. -270- MATAS PRETORIJUS kuriomis jie dažo savo marginius (Marginnen), t. y. savo darbines palai- ? račiau iš tikrųjų tai mėlynos spalvos deivė. Srutis (Srutis) - žalios spal- tfievas. Drebkulis (Dreb-kullis) - Pikulo (Pykullis) tarnas, kuris, anot jų, 5 jėgų judinti žemę, todėl jo šaukiasi, kai per didelę audrą pastebi žemę irarū. Bangpūtis (Bangputtys) - audros dievas, kurio garbei jie pavagia ir - -- _-.:-.= šaukštą. XXIV. Jie dar dabar mano, kad kiekvienas daiktas turi savo dievą arba eflriau - demoną (Daemon), kuriam valdant šis bei tas vyksta, auga arba rasta Todėl jų kartais šaukiamasi kaip pagalbininkų. Taigi jie garbina dievą IUdi (Tiklis) nuo Tikku - „aš nusiseku", kad jiems nusisektų javai. Žėlius (Ze- s) -kad žolės gerai augtų, nuo Zelu - „aš žaliuoju". Budintojas (Budentoijs) -budrumo dievas, tiesą sakant, - žadintojas. Raugpatis (Raugupatis) - dievas, jBdedąs rūgimui, kad alus gerai vaikščiotų, tešla gerai rūgtų. Kibirkščių Tarėjas (Tartais Kibirktztu), iš tikrųjų - žiežirbų užkalbėtojas, dievas, kuris saugo nuo ugnies. Biržulis (Biržulis) - beržų, beržų lapų ir beržų sulos dievas. Servčius (Sczericzius) - piemenų, kurie šeria gyvulius, dievas, nuo Szeru - „aš šeriu". Sulininis (Szullinnijs) - valdantis šulinius, Dvargantis (Dzvargautis) -saugojąs sodybas ir kiemus, dar vadinamas Gadinaučiu (Gaddinautis). Šluot¬ražis (Szlotrazys) - dievas, tvarkantis lapuotas vantas, kuriomis jie naudojasi pirtyse ir kurias labai brangina. Žalius (Žalius) - nesantaikos dievas. Lygėjus Lvgieigus) - santaikos bei teisėtumo dievas. Keliukis (Kellukis) - prižiūrintis •celius. Karvaitis (Karvoaitis) - veršiukų dievas. Ėraitis (Eratinnis) - ėriukų die¬vas. Jų yra ir dar daugiau, tačiau jiems nerengiamos specialios šventės, nors kai kas jų dar šaukiasi, jei ne kaip dievų, tai kaip angelų arba šventųjų. Apie tuos dievus rašo ir Jo[nas] Lasickis veikale Apie žemaičių, [kitų sarmatų bei netikrų krikščionių] dievus (De Diis Samogitarum [caeterorumque Sarmatarum et hūsorum Christianorum]). Tačiau iš visko matyti, kad Lasickis nemokėjo lietu¬sių bei žemaičių kalbos, nes daugelį vardų pateikia labai netaisyklingai. Ir, atrodo, jo būta per daug didelio lengvatikio, nes kruopščiai nepatikrinęs kitų pasakojimais tuoj pat patikėdavo. Todėl kai kurie dievai taip negražiai pava¬dinti, kad neįtikėtina, jog žemaičiai, taip didžiai gerbę savo dievus, būtų juos šitaip pavadinę. § XXV. Be šių, ne mažiau kaip dievai buvo garbinamos ir kitos būtybės, kaip antai: saulė, mėnulis ir žvaigždės. Šitie, manau, buvo garbinami Svaiks-tiko (Sweigksduks) vardu, nes tas žodis gali reikšti žvaigždžių valdovą, tačiau kaip jie atskirai tarnaudavo saulei ir mėnuliui, šito niekur nerandame. Pas mūsų dabartinius nadruvius šitų [dalykų] nėra nė pėdsako, nebent galima pamatyti kai kuriuos senus prietaringus žmones dažnai besišlakstančius prieš saulę, ypač kai geidžia saulės arba lietaus; tai darydami jie murma kažkokius žodžius. Paprastai taip jie meldžiasi prieš pusryčius. -261- MATAS PRETORIJUS tys įsitaisęs prie karvės tešmens ir čiulpia pieną, laiko tai laimingu ženklu, nes jie klaidingai įsitikinę, kad ten, kur gyvena žaltys, yra sėkmė ir laimė. § IX. Ypač daugelis jų ieško žalčio su ragais; pasigauti moka skraiste: iš¬ skleidžia ją toje vietoje, kur žalčių galima rasti. Jiems priskiria didelę galią kurti laimę. Apie tokią žalčių garbinimą dar galima pasiskaityti Julijų Cezarį Skaligerį. TT: Vienuoliktas skyrius Apie pelėdų, briedžių ir kitų šventenybių garbinimą § I. Be žalčių, šventais jie laikė taip pat didžiąsias pelėdas ir briedžius, lotyniškai vadinamus alce, ką paliudija Erazmas Stella. Be to, reikia pastebėti, kad kiekvienas prūsas laisva valia galėjo savo dievams pasišventinti vieną ar kitą gyvį, bet ypač šventi jiems buvo žalčiai, briedžiai ir didžiosios pelėdos ilcurias prūsiškai vadindavo Yioas, o lotyniškai - bubones), tai, atrodo, reikia paminėti, nes apie tokius šventinimus kronikose nėra vieningos nuomonės. Petras Dusburgietis rašo apie prūsus, kad jie kaip dievą garbino bet kokią būtybę. Iš dalies tą patį sako ir Ordino kronikos skyrius apie Hermanną von zą, tam pritaria Motiejus Strijkovskis Osostovicijus Europos Sarmatijoje (Sar-mat[iae] Europaea), kuri, magistro Hartknocho nuomone, išėjo Aleksandro Guagnini vardu. § II. Reikia priminti, kad visai teisus Strijkovskis leidinyje Pelėdos, nes pel¬ėdas, jų vadinamas Ivoas, jie didžiai vertino kaip ir dabartiniai lietuviai, že¬maičiai bei dauguma nadruvių. Bet kad Dusburgietis rašo Bufones (rupūžės), tikriausiai yra suklydę perrašinėtojai, nes rupūžių jie nelabai vertino, nebent su kas nors būdavo davęs savo dievui įžadus rupūžės neužmušti arba jų ;tą jam užauginti. Bet vien dėl to tokių rupūžių negarbino kaip dievų ir rėjo į jas taip kaip į žalčius ir pelėdas. Čia reikia paminėti, ką rašo Ordi¬no kronika. Joje parašyta, kad kiekvienas žmogus iš minėtų Prūsijos žemių o savo ypatingą dievaitį, kurį garbino kaip savo dievą. Vieni dievino saulę, v fcri - mėnulį, dar kiti - žvaigždes. Lygiai taip pat kai kurie žmonės laikė šven-".' .5 gvvulius, žalčius, varles, griaustinį. Kiti laikė šventais miškus ir žuvis, o ■c kiti - vandenis. I. Tačiau reikia skirti dievų garbinimą nuo pašventintųjų [garbinimo]. aip dievus garbino Pikulą {Pykullis), Perkūną {Perkūnus), Žemynėlę {Žemy- V f) ir kt. O žalčiai, pelėdos jiems patys savaime nebuvo šventi, juos reikėda- c pašventinti. Ir galėjo ne tik visas kraštas, bet ir kiekvienas atskiras žmogus laisvai pasirinkti, ką skirti dievams ir laikyti šventu, kaip antai: vienas skyrė dievams] ir laikė šventais saulę, kitas - mėnulį, trečias - žvaigždes, tas - briedį, ■S5 baltus, o šitas juodus arklius, t. y. juos iš dalies aukodavo savo dievams, -265- skaityti daugiau..