Senoji religija

Įvadas

Senąja religija suprantame prieškrikščioniškąją religiją, kuri yra tiek sena, kiek sena yra lietuvių kiltis ir drauge kiek seni yra baltai (aisčiai) ir tas kamienas, iš kurio jie išsivystė. Vytauto laikų, 14-ojo amžiaus gale, krikštas krikščionybę įvedė oficialiai. Naujasis tikėjimas užėmė savąją poziciją viešajame gyvenime, o konservatyvūs žemdirbiai protėvių tikėjimą tebetęsė šimtus metų po krikšto datos. Svetima kalba skelbiamas Dievo žodis ilgai buvo nesuprantamas, o vartojama prievarta ir bausmės žmones vertė dar atkakliau savo tikėjimo laikytis. 1418 metais žemaičiai buvo sukilę, sudegino bažnyčias, išvarė vyskupą. Kaip istoriniai šaltiniai iš 15, 16, 17 ir vėlyvesnių šimtmečių pasakoja, tarp kaimo žmonių ir svetimtaučių vyskupų ir kunigų vyko nuolatinė aštri kova. Kiek gyvas senasis tikėjimas buvo, sako pvz. nuolat skelbiamos bausmės už koplytstulpių statymą, už aukų aukojimą, už susirinkimą miškuose. Tik reformacijos laikais, nuo 16 amžiaus, buvo sustiprintas katalikiškasis pastoracinis darbas, iš sakyklos buvo prabilta gimtąja kalba. Nuo tada krikščionybė labiau sustiprėjo, tačiau senojo tikėjimo su šaknimis neišrovė. Laiko atžvilgiu tarp prieškrikščioniškosios ir krikščioniškosios epochos Lietuvoje aiškios ribos nėra buvę. Per 500 metų tos dvi epochos jungėsi į vieną kovos ir taikos keliu, sąmoningai ir nesąmoningai. Tokia religija, kokią galima buvo užtikti iki 20 amžiaus primityviame Lietuvos kampe, yra iš esmės dvilypė tikyba — „lietuviškoji krikščionybė”, kur senosios religijos liekanos maišosi su naujomis krikščionybės atneštomis formomis. Šitoks reiškinys yra natūralus istorijos vyksmas, nes žmogaus prigimtis nepakenčia staigių lūžių, ji kaip medis nepakenčia persodinimo į naują žemę, kuri neduoda senų trąšų. Šiame darbe aš pateiksiu 3 mokslinius tyrimus, kurie vienaip ar kitaip byloja apie mūsų protėvių tikėjimą.
I lietuvių mokslinis mitologijos tyrimas

Abejonių nekelia ir esminės religinės kategorijos „šventas“, ir išvestinių žodžių egzistavimas jau nuo seniausių laikų, kaip nurodo platus Vladimiro Toporovo straipsnis, nagrinėjantis šio žodžio kilmę bei semantiką baltų-slavų ir platesniame kontekste. (Топоров В.Н. Язык и культура: Об одном слове-символе//Балто-славянские исследования, 1986, Москва, 1988, 3-44.) V. Toporovas pažymi, kad šis ne vienai kalbai būdingas žodis išsirutuliojęs iš indų prokalbės ( kuen-to-), reiškiančio tai, kas „plečiasi“, „auga“, „pritvinksta“, „stiprėja“, ir tos reikšmės neišnyksta iš baltų bei slavų švent-/swent-, žodžiuose, kurie per ilgus kalbos ir religijų kaitos amžius niekada iš tikrųjų neprarado pirmapradiškumo ir semantinio lauko, net atvirkščiai, iš pagoniškų sistemų perėję į krikščioniškas jie įgavo tarsi naują kvėpavimą ir postūmį. Dar daugiau, baltų-slavų švent-/swent- per ilgus amžius išlaikė savo ypatybes, skiriančias šias šaknis ir jų reikšmių lauką nuo aplinkinių kalbų bei kultūrų. Pirmoji bendra ypatybė – iš indų. kuen-(to)- kylančios šaknys eina ištisa juosta per bemaž visą Euraziją, nuo šiaurės vakarų į pietryčius: germanų, baltų, slavų, iranėnų, indų, tocharų kalbas. Tačiau tik baltų ir slavų kalbose švent-/swent- išlaikė nuorodą iš šventus, šventybiškus objektus; kitose kalbose minėti indų, prokalbės žodžio vediniai neišlaikė nuorodos į šventybiškumą; taigi tik slavų-baltų kalbose šis žodis institucionalizavosi. Antra ypatybė – kristianizacijos metu, susiduriant su kitakalbiais „šventumo“ atitikmenimis, jie buvo verčiami ne kalkėmis, o pačiu švent-/swent- žodžiu, ir tai rodo ypatingą jo tradiciją ir galią, paveldėtas nuo seniausių laikų. Graikų kalbos žodžiai, reiškiantys šventumą, pvz., ἱερός ir ἅγιος, nei lotynų kalbos sacer ir sanctus nebuvo perimti, juos vertimuose visiškai atstojo švent-/swent- – ir to pakako. Vadinasi, „šventumo“ tradiciją buvo ypač stipri. Trečia bendra ypatybė – nei slavų, nei baltų kalbose išvestiniai „šventumą“ nurodantys žodžiai neturi dvilypumo, kaip yra kitose kalbose ir kultūrose, kur tas pats šventumą nurodantis žodis skyla į dvi reikšmes, kurių viena teigiama, kita neigiama. Tai yra kitos kultūros savo sakraliniuose žodynuose skiria teigiamą, dievišką „šventumo“ aspektą nuo neigiamo jo aspekto, kylančio iš draudimo su tuo, kas šventa, megzti kontaktą, plg. lot. sacer:sanctus, gotų hails/weihs ir kt. Išties daugelyje kalbų sakralinėje aplinkoje sacer, sanctus, sacersanctus ir panašios kilmės žodžiai nurodo į šventumo kontekstą, nors buitinėje kalboje yra patys baisiausi „bliuznijamojo“ pobūdžio keiksmai. Palyginkime lietuvių „Švents perkūnėlis“, „Dieve tu šventas“, kurie turi veikiau trumpos maldelės atspalvį, o nieku gyvu neartėja prie šventvagystės. Daugybė epitetų, skirtų ugniai, pvz., „Šventa Gabija“ ir pan. Lietuvių legendinis kunigaikštis Šventaragis įsteigė nekrokulto tradiciją Neries ir Vilnelės santakoje. Lietuvoje teka dvi Šventosios upės, yra Šventežerių. Taip pat atsimintinos ir šventos giraitės, šventi akmenys, šventa/amžinoji ugnis. Žodžiai su šaknimis „švent-“ ypač paplitę ir įsigalėję, plg. „šventykla“, „šventikas“, „šventybė“, „šventenybė“, „šventvietė“ ir pan. Visa tai rodo, kad „šventumas“ veikiausiai labai archaiškas religinės lietuviškos terminijos žodis. Ir dar įsidėmėtina: lietuviams „šventumas“ neturi neigiamo semantinio atspalvio, taigi tarsi matome tokį plintantį, besiskleidžiantį ypatingos galios srautą, kuris žmogui neturi grasios, bauginančios jėgos atspalvio. Tikėtina, kad lietuvių kontaktai su šventais objektais buvo šitokių galių pajautimas, išgyvenimas ir buvo ganėtinai harmoningi.
Todėl net skaitydami ir klausydamiesi šaltinių ar kai kurių mokslininkų aiškinimų apie lietuvių „gamtos kultą“ turime juos labai koreguoti: ne gamta buvo kulto objektas ir net ne šventi objektai, o šventumas, juntama ir pajaučiama švelni galia. Lietuvių religijos esmė nuo seniausių laikų turėjo būti susijusi su potyriniu, meditaciniu elementu šventumo akivaizdoje.
Žinoma, šventumas yra meditacijos ir kontempliacijos, pagarbos raiškos vieta, tačiau visų pirma ryšio vieta. Ryšio su tą šventumą generuojančiomis galiomis.

II lietuvių mokslinis mitologijos tyrimas

Vis dėlto ryškiausias valstybinių šventviečių pavyzdys yra Šventaragiais vadinamos šventvietės. Jų užfiksuota 9 vietovėse Rytų (Molėtų ir Ukmergės r., Anykščių ir Vilniaus m.) ir Vakarų (Kelmės, Plungės, Raseinių r.) Lietuvoje. Dar vienas Šventragio kaimas yra Marijampolės r. Šventaragiais vadinami (ar tokį pavadinimą išlaikė) įvairūs kraštovaizdžio elementai: aukštumos ar kalnais upių santakose (Čiuželiai, Plungės r.; Dvarviečiai, Raseinių r.; Anykščiai; Vilnius) ir ežerų pusiasaliuose (Aigėlai, Girsteitiškis – abu Molėtų r.) taip pat miškai (58 pav.) (Dvarviečiai, Vilnius), pelkės arba balos (Paprėniškiai, Ukmergės r.) Jų lokalizacija pasižymi tuo, jog gyvenamosios (gynybinės) vietos atžvilgiu jie paprastai plyti už upės (Anykščiai; Dvarviečiai; Vilnius) ir dažnai 0,5-3 km atstumu nuo Alkais vadinamų šventviečių, būdingų I t-mečio vidurio – II t-mečio pradžios laikotarpiui, t. y. gentiniam laikotarpiui (Aigėlai, Anykščiai; Paprėniškiai). Padavimai pasakoja, esą Šventaragiais vadinamose vietose degusi šventoji ugnis, buvę meldžiamasi (Anykščiai; Dvarviečiai), stovėjusi bažnyčia (Aigėlai) arba tai, jog čia buvę deginami mirusių kunigaikščių ir didikų palaikai (Vilnius). Trys Šventaragiais vadinamos šventvietės sietinos su ankstyvaisiais valstybės politiniais centrais Vilniuje, Anykščiuose, Ukmergėje. Čia būta valstybinių pilių ir (arba) valdovo kiemų, yra užfiksuota valstybės politinė, karinė bei socialinė leičių institucija. Dviejų Šventaragių Molėtų krašte padėtis ne tokia iškalbinga, tačiau Girsteitiškio vietovė sietina su Mindaugo sūnumi Girstuku ar Girsteikiu (beje, už 5 km į šiaurę nuo Girsteitiškio yra ir Laičių kaimas (

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *