Mokymo tikslai ir jo turinys glaudžiai susiję su lingvodidaktikos problemomis, t,y. kaip ir kokius pasirinkti mokymo metodus, kurie skatintų mokytis kalbos ir padėtų jos išmokti. Mokymo procese naudotini įvairūs mokymo metodai, kad kiekvienas mokinys galėtų kuo geriau išnaudoti savo išgales ir pasiektų mokymosi tikslus. Mokymo procese ir pateikiant didaktinę medžiagą mokymo priemonėse turėtų vyrauti indukaciniai metodai, kurie skatina mokymo aktyvumą, ugdo jo mąstymą, o tradicinį monologiškojo mokymo procesą priartina prie dialogiškojo, būdingo moderniajai didaktikai. Mokymo procesas aktyvi mokytojo organizuojama mokinio veikla. Mokinys – pagrindinis mokymo proceso subjektas, lygiavertis mokytojo partneris, pašnekovas, todėl pateikiant medžiagą ir vadovaujant mokinio kalbinei veiklai ypatingas dėmesys kreipiamas į jo individualias psichologines, amžiaus savybes. Mokymosi laikas išnaudojamas kiekvieno mokinio individualiai ir grupinei kalbinei veiklai, kuri skatina moksleivius aktyviai saviraiškai ir bendradarbiavimui vartojant kalbą. Intensyviai dirbama poromis, mažomis grupėmis vienu metu, vengiama monotonijos, mechaniško bendravimo. Mokymas ir mokymasis turėtų priartėti prie natūralaus bendravimo rezultatų, kad būtų siekiama mokymosi tikslo (kalbos kaip bendravimo priemonės) ir to tikslo siekimo priemonės (kalbinės veiklos vienovės), kad būtų skatinamas mokinių bendravimas lietuvių kalba tiek mokykloje, tiek už mokyklos ribų.
Svarbi metodikos problema – teksto pateikimas vadovėlyje ir pamokoje, skaitymo rūšys.. Teksto pagrindinės funkcijos – perteikti informaciją ir pateikti kalbinę medžiagą, kuri būtų bendravimo įgūdžių ir mokėjimų formavimo pamatas. Teksto pateikimo forma priklausytų nuo jo panaudojimo tikslo ir skaitymo rūšies.
Skiriamos keturios skaitymo rūšys :
apžvalginis – kai skaitytojas tik susipažįsta su teksto turiniu, įvertina jo aktualumą;
pažintinis – kai stengiamasi suprasti pagrindinį turinį, nesigilinant į jį ir nesistengiant įsiminti;
detalusis – kai stengiamasi įsigilinti į turinio detale, įsiminti reikalingą informaciją;
atrankinis – kai tekste išskiriama tik informacija, kuri domina skaitytoją.
Įvairių skaitymo rūšių dermė padėtų siekti vieno svarbiausių tikslų – ugdyti skaitytoją.
Skaitytojo ugdymas pradinėse klasėse
Jei vaikas laukiamas mokykloje ir priimamas toks, koks yra ( savo išvaizda ir vidumi), skatinamas įsitraukti į intelektualią veiklą ir reikšti net fantastiškiausias mintis, jis jaučiasi esąs reikalingas ir gali kurti.
L. JACOBS
Bendrųjų programų preambulėje pateikta lentelė „ Senosios ir moderniosios didaktikų tendencijų bruožai“, kurioje keliais esminiais aspektais gretinamos senoji ir dabartinė didaktikos .Esminė priešprieša – orientacija į mokytoją (ugdytoją) ar vaiką (ugdytinį).
Senojoje didaktikoje dėmesio centre – mokytojas, kuris formuoja vaiką ateičiai, naujojoje – vaikas – autonomiškas asmuo, kuris ugdosi pats, padedamas suaugusio. Senoji didaktika, besiorientuojanti į mokytoją, ugdanti vaiką, renkasi ir atitinkamą autoritarinį formavimo kelią, kuriame prioritetas teikiamas intelekto lavinimui, žinioms, jų atgaminimui (reprodukavimui) bei pritaikymui stabilioje situacijoje, o pats ugdytojas turi būti geras savo dalyko mokymo metodikos žinovas. Tuo tarpu naujoji didaktika, vertinanti vaiką kaip unikalų, automatišką asmenį, akcentuoja jo visapusišką psichofizinių galių plėtotę, skatinamą įvairiopos veiklos (organizavimo, kūrybos-performavimo ir kt.), savikūros ir saviugdos, pabrėžia interpretacinį santykį su žiniomis, jų lankstų taikymą praktikoje, gebėjimą kritiškai mąstyti ir savarankiškai veikti, t.y. siekia ugdyti žmogų, kuris galėtų (gebėtų) integruotis bei kurti „ pliuralistinę, bet solidarią, susikalbančią visuomenę“.Taigi gretinamųjų didaktinių nuostatų centras – mokytojas ar / ir mokinys.
Lietuvių kalbos kaip gimtosios paskirtis ugdymo(si) procese yra ypatinga – ji ne tik dalykas, kurio mokoma(si), bet ir priemonė kitiems dalykams mokytis. Kalbiniai gebėjimai ir įgūdžiai itin reikšmingi mokinio komunikacinės kultūros ugdymui(si), asmenybės brandai. Programoje ugdimosi turinys pateikiamas koncentrais: 1-2, 3-4 klasės. Kiekvieno koncentro turinį sudaro santykinai atskirtos, bet ugdymo procese integruojamos veiklos sritys:
klausymas ir kalbėjimas(sakytinio teksto suvokimas ir kūrimas);
skaitymas (skaitymo technika, teksto suvokimas) ir literatūros pažinimo pradmenys:
rašymas(rašymo technika, teksto kūrimas).
1-2 klasėse svarbu prašnekinti kiekvieną mokinį ,atsižvelgti į kalbinę jo individualybę. Skatinti kalbėti prasmingai, konkrečiai, aiškiai, kad kiti suprastų ir jiems būtų įdomu klausytis. Mokyti išklausyti draugus ir mokytoją iki galo.
Išmokstama skaityti, ugdomi ir tobulinami skaitymo įgūdžiai. Skaitymo technika neatsiejama nuo teksto suvokimo (sąmoningo skaitymo), todėl siekiama, kad mokiniams būtų pateikiami skaityti tekstai, kad mokiniai aptartų net paprasčiausius skaitomus grožinius ir negrožinius tekstus. Šio amžiaus toliau skatinamas kiekvieno mokinio siekis prasmingai kalbėti, skatinama tobulinti kalbos išraiškingumą, puoselėjamas individualumas. Toliau mokomasi bendrinės kalbos garsų taisyklingo tarimo, kirčiavimo, šalinamos tarties klaidos. Klausantis deklamuojamų eilėraščių, sekamų pasakų, mokomasi išgirsti lietuvių kalbos garsų sąskambius, jų savitumą. Plečiamas mokinių žodynas, mokomasi kalbėti taisyklingais, įvairios intonacijos sakiniais.
Svarbu, kad mokiniai noriai klausinėtų, kalbėtų, diskutuotų, mokytųsi taktiškai reikšti savo nuomonę. Todėl skatinama draugui, draugų grupei ar visai klasei pasakoti patirtus ar matytus įvykius, sekti pasakas, sakmes, padavimus, kalbėti apie perskaitytus kūrinius, girdėtas radijo laidas.
Toliau siekiama, kad kiekvienas mokinys tobulintų savo skaitymo gebėjimus, skaitymo techniką, išraiškingumą, teksto suvokimą ir literatūros kūrinio supratimą. Mokiniams sudaromos sąlygos skaityti įvairius tekstus: tautosaką, a knygos sandarą, mokomi surasti reikiamą informaciją knygose, vaikų enciklopedijose, internete Mokiniai savarankiškai lanko artimiausią biblioteką, pasirenka patinkančią ar reikalingą knygą.
Kiekvienas grožinis tekstas – unikalus žodžio meno pasaulis, pasižymintis tik jam būdingais vaizdais, veikėjų paveikslais, problemomis, kalba žanru ir kt. Todėl mokinys kiekvienu atveju turi būti rengiamas jo skaitymui: iš vienos pusės, tam reikia palankios psichologinės atmosferos (asmeninė motyvacija, suinteresuotumas, potraukis skaityti), iš kitos – būtinos žinios istorijos, literatūros, etnografijos ir kt.) bei atgaivinta asmeninė patirtis (prisiminimai, patirti įspūdžiai bei pojūčiai ir pan.).Sukurti tokią emocinę atmosferą padeda specialūs įvadiniai darbai., kurie vaizdingai vadinami kvietimu skaityti, knygos įvadu, rašytojo atmosferos sukūrimu ir kt.
Kokie įvadiniai arba turi būti, priklauso nuo konkretaus teksto. Jei jis nesunkiai suvokiamas , įvadiniai darbai – minimalūs. Tačiau jei tolimas mokiniams, reikės didesnės mokytojos pagalbos.
Įvadinių darbų uždaviniai:
1.aktyvinti mokinių gyvenimo ir literatūrinę patirtį (prisiminti patirtus įspūdžius, palygintinu anksčiau nagrinėtais to paties ar kitų autorių kūriniais, artimais temomis, problemomis…);
2.sudominti mokinius kūriniu ir jo autoriumi (išryškinti kūrinio aktualumą dabarčiai, jo vietą rašytojo kūryboje).
Gerai parengta kalbos ir literatūros metodika skatina vaikus pasitikėti rašymo ir skaitymo gebėjimais. Literatūros supratimas, didžiavimasis, jog esi skaitytojas ir moki rašyti, ir yra metodikos 8-10 metų vaikams bendrieji tikslai. Sudedamųjų dalių – klausymosi, kalbėjimo, rašymo ir skaitymo – mokoma integruojant tradicines mokymo turinio sritis ir tiesioginį mokymą.
Mokytojai padeda vaikams pajusti, jog malonu skaityti, rašyti, kalbėti ir klausyti, ir sudaro sąlygas lavinti šiuos įgūdžius :
•sukuria saugią ir malonią aplinką, kur vaikai nebijo;
•kasdien garsiai skaito vaikams, kad jie pamiltų literatūrą;
•skatina vaikus kelti rūpimus klausimus ir mokytis būti atidžiais klausytojais;
•kasdien skiria laiko savarankiškam skaitymui ir rašymui;
•suvokti teksto prasmę ir bendrauti vieni su kitais.
•Sudarius ir nuosekliai įdiegus išvardytas sąlygas, vaikai išmoksta:
•Rizikuoti ir reikšti save; pamilti literatūrą;
•Lengvai formuluoti klausimus;
•Atidžiai klausytis;
•Savarankiškai skaityti;
•Rašyti savo tikslais;
Suvokti literatūros kūrinio prasmę.
Kalbėjimas – tai galingo intelekto įrankis. Knygoje „Vientisa kalba: pradėjome… ir pirmyn“ („WholeLanguage: Gtting Started… Mowing Forward) Craftonas klausia: „ kas klasėje daugiausia kalba? Ko, gero, tas, kas daugiausia mąsto“ (1991, p. 12). „ Mokslininkai nurodo mums naują kalbos vertinimo plotmę. Mes turime aiškinti, perteikti ir atspindėtipatirtį…Vienas iš būdų – kalbėti apie tai“ (Briton, 1982, p.100).
Kalba stiprina priklausymo bendruomenei jausmą. Vaikų ugdymo specialistas Fredas Rodžersas
Apie vaikus yra pasakęs taip :Jie ilgisi priklausomybės. Daugelis vaikų nežino, kam jie priklauso. Kalbėdamiesi savo klasėje vaikai užmezga ryšius, o kalba susieja juos su grupe. Priklausymo grupei jausmas tai stiprėja, tai silpnėja, tarsi bangos jūroje, kuria plaukia mūsų darbai klasėje (Britton, 1982, p. 110). Todėl svarbu nustatyti klasės taisykles, apibrėžiančias, ką reiškia tinkamai dalyvauti jos veikloje ar būti geru klausytoju. Pakvietę vaikus išsakyti mintis ir užrašę taisykles matomoje vietoje, padėsite vaikams jas prisiminti ir atsižvelgti į jas per visus mokslo metus.
Vaikai mokosi iš bendraamžių. Aštuonmečiai, devynmečiai, ir dešimtmečiai jau gali ramiai sėdėti ir atidžiai klausytis aptarimo. Jie geba remtis savo patirtimi ir sieti ją su kitų vaikų patirtimi. Tai lemia vaisingą pokalbį ir rodo mokiniams tarpusavio bendravimo svarbą. Išsakydami mintis ir nuomones, mokiniai stiprina visą bendruomenę. Mes praleidžiame labai daug laiko drauge šnekėdamiesi apie knygas, pasakodami, reikšdami nuomones. Per skaitytų knygų ar rašinių aptarimus mes, mokytojai, galime patirti, kaip mokiniai mokosi ir mąsto.
Kalbėdamiesi mokiniai kartu kuria prasmę. Bandydami atsakyti į klausimą ir dalydamiesi mintimis, vaikai randa išsamesnį atsakymą. Pokalbis su mokytoju ar su draugais leidžia išplėsti ir patikslinti prasmę. (Frasier ir Skolnick, 1994).
Vaikai įvairiai reaguoja į knygas. Veikla, formuojanti vaiko atsaką į skaitomą knygą, turėtų padėti jam geriau perprasti kūrinio esmę , plėsti jo mąstymą, atkreipti dėmesį į naujus dalykus tekste ir lavinti sklandaus skaitymo įgūdžius. Geriausias atsakas – tai prasmingos užduotys, o ne pratimai. Atlikdami užduotis, vaikai iš naujo apmąsto kūrinį, jį dar kartą perskaito, atpasakoja ar užrašo. Toliau išvardytos įvairios galimos reakcijos į kūrinį. Vaikai gali :
•skaityti knygą savarankiškai;
•aptarti tekstą;
•iliustruoti knygos apsakymo tekstą, sukurti savo knygą ar piešinį ant sienos;
•atpasakoti, kas labiausiai patiko;
•suvaidinti kūrinį;
•aprašyti požiūrį į kūrinį savo sąsiuvinyje;
•sukurti vaidinimą pagal perskaitytą dainelę ar eilėraštį;
•surašyti įvykių seką, išrašyti kūrinio pasakius, apibūdinančius siužetą;
•sulankstę popieriaus lapą į tris dalis, kiekvienoje jų aprašyti, kas vyko pasakojimo pradžioje, viduryje, ir pabaigoje;
•sudaryti veikėjus apibūdinančių savybių sąrašą.
Skirdami pakankamai laiko atsakui į skaitomą kūrinį aptarti grupėje, mokytojai ugdo vaikų klausymo bei kalbėjimo įgūdžius ir garantuoja tikslingą atsaką.
Geras skaitytojas tekste visada ieško prasmės. Sąmoningai skaitant, reikia mąstyti: atsakyti į klausimus, taikyti indukacinį ir dedukacinį mąstymo tipus. Ar vaikas supranta skaitomą tekstą, priklauso nuo jo kalbinių gebėjimų ir asmeninės patirties.
•mokymas skaityti yra svarbus veiksnys, ugdantis vaiko suvokimą. Todėl gerame pamokos plane, kai vaikai mokomi suprasti skaitomą tekstą, reikėtų:
•pakankamai laiko skirti skaitomam tekstui;
•praktiškai taikyti teksto supratimo būdus;
Mokytojai padeda mokiniui suprasti, ką jie skaito, demonstruodami savo taikomus būdus. Atsižvelgdamas į pamokos pobūdį, mokytojas gali perskaityti garsiai pasirinktą teksto dalį, o mokiniai – tyliai klausyti. Skaitydami mokytojai stengiasi garsiai išreikšti vaikų mintis.
Jie turėtų:
•analizuoti svarbiausius momentus, numatyti, kas bus toliau;
•apibūdinti iliustracijas;
•aptarti pagrindines kūrinio mintis
•kalbėti apie jaudinančias knygos vietas;
•radę nežinomą žodį tekste, taikyti skaitymo suvokimo būdus.;
Skaitydami kūrinį, žmonės net negalvodami taiko įvairius skaitomo teksto sunokimo būdus. Jie numato, daro išvadas ir apibendrina. Vaikus, kurie dar tik pradeda skaityti, reikia viso to mokyti ir parodyti, kaip naudotis skaitymo būdais. Mokytojai turi numatyti tuos būdus ir skatinti vaikus pasinaudojant tuo, ką žino, tobulinti naujus skaitymo būdus.
Mokantis skaityti, reikia nuolat apžvelgti savo žinias ir diegti praktiškai. Tai galima atlikti dirbant su didele ar maža mokinių grupe arba individualiai.
Pateiksiu koks gali būti skaitymo būdų sąrašas.
Supažindinkite vaikus su knyga. Aptarkite jos viršelį, iliustracijas, lenteles, turinį, nepamirškite pasakyti, kas yra autorius ir dailininkas.
Apytiksliai nuspręskite ir spėkite. Radę tekste nežinomą žodį, patyrę skaitytojai apytiksliai numato ir spėja jo reikšmę remdamiesi bendromis žiniomis ar pasakojimo kontekstu.
Numatykite. Patyrę skaitytojai numato įvykius prieš pradėdami skaityti ar skaitydami.
Skaitykite toliau, o vėliau dar kartą perskaitykite. Kartais skaitytojai praleidžia sudėtingą teksto dalį, prie kurios grįžta vėliau, jau plačiau sužinoję apie įvykius. Pasiūlykite vaikui pasikviesti į pagalbą draugą ar grupę ir kartu stengtis suvokti teksto prasmę.
Stabtelėkite ir apmąstykite ir atpasakokite .Pertrauka, paskaičius paveikslėlių knygą ,padeda vaikui atgaminti pasakojimo seką ir svarbias smulkmenas. Skaitant ilgesnė tekstą, stabtelėti derėtų tik keletą kartų, kad nenutrūktų pasakojimo gija. Apmąstę skaitytą tekstą , vaikai geriau jį suvokia. Mokytojai šį metodą gali taikyti klasėje.
Skatinkite vaikus skaityti ir atpasakoti tekstą keletą kartų. Mokiniai tekstą supranta kur kas geriau, kai perskaito daug kartų; atsimena smulkmenas, skaito sklandžiau.
Mąstykite garsiai. Mokiniams turi būti sudaromos sąlygos žodžiais išreikšti savo skaitymo būdus. Mokytojas rodo garsinio mąstymo pavyzdį, o vaikai gali šį įgūdį išbandyti su draugais.
Pasitelkite vaizduotę. Skaitant mokiniams kyla įvairių vaizdinių. Mintyse kilę paveikslai gali padėti geriau suvokti tekstą. Personažo, veiksmo vietos, siužeto įvaizdžius vertėtų pabandyti išreikšti žodžiais, kai dirbama didelėje ar mažoje grupėje ar individualiai.
Remkitės trijų klausimų metodu Jis tinka negrožinei literatūrai. Šie klausimai yra tokie:
1)ką aš žinau;
2)ką norėčiau sužinoti;
3)ko išmokau?
Šis metodas padeda vaikui numatyti skaitymo tikslus ir ypač naudingas nagrinėjant pavienes temas.
Sudarykite nuomonę, raskite sąryšį ir padarykite išvadas. Šis būdas padeda mokiniams suvokti, kaip laisvai daryti išvadas kasdieniame gyvenime. Apibendrindami skaitymo įspūdžius ir reakciją į tekstą, mokiniai kūrybiškai taiko šį būdą.
Pradinių klasių mokytojai kiekvieną dieną mokinius supažindina su gera literatūra. Jie turi progą išreikšti meilę knygoms ir pabrėžti jų svarbą. Skaitymas klasėje nėra uždara, veikiau socialinė veikla. Mokiniams dalijantis įspūdžiais apie knygą, mokytojas supranta, kad skaitymas suburia mokinius ir vienija jų bendruomenę. Literatūra padeda bendruomenėje pasidalyti mintimis ir emocine patirtimi. Pradinėse klasėse ši patirtis sukuria ir stiprina aštuonmečių, devynmečių bei dešimtmečių vaikų bendrumo jausmą.
Mes daug dėmesio skiriame mokymui skaityti ir rašyti, nes žinome, jog, suteikdami pasaulio vaikams reikiamų žodžių, suteikiame jiems gyvenimą, sudarome sąlygas augti ir stiprėti.
Lucy Caulkins. skaityti daugiau..

Dabartinis laikmetis yra žmogaus gyvenimo sričių kaitos, naujų ekonominių, socialinių ir aplinkos įtampų, krizių, iššūkių amžius. Prie šių besikeičiančių sąlygų besitaikant svarbu atkreipti dėmesį į mūsų valstybės švietimą ir dėti visas pastangas, kad piliečiai galėtų įgyti tinkamą išsilavinimą, kuris atitiktų pasaulinį tobulėjimą.
šiuolaikinis ugdymas. Kintantis požiūris į šalies poreikius ir ateities vizija, atsiskleidžia svarbiausiame strateginiame šio meto valstybės dokumente – Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030”. Ši strategija yra vienas pagrindinių švietimo tikslų šaltinių. Drauge, išsaugant šalies švietimo raidos tvarumą, turi būti remiamasi nuo nepriklausomybės pradžios, tobulinama švietimo paskirties vizija, formuluota švietimo koncepcijose ir švietimą reglamentuojančiuose įstatymuose.
Šalies švietimo sistema kyla ir yra taikomasi prie gyvenimo raidos ir kitų poreikių, kurie verčia daugiau dėmesio skirti modernios tautos tapatybės, savigarbos ir savikliovos ugdymas, pedagoginio darbo prestižo ir kokybės didinimas, prisitaikymas prie sparčios demografinės kaitos (vaikų skaičiaus mažėjimo, visuomenės senėjimo, emigracijos). Vadinasi tradicines švietimo kryptis reikia keisti ir tobulinti, kad galima būtų pasiekti gero rezultato. Tai yra tobulinti naujo technologinio amžiaus sritis, taip pat suteikti galimybes mokytis ir išmoktas kryptis pritaikyti tobulėjančiame pasaulyje, neatsilikti ir taikyti naujus metodus, nauja literatūra integruoti studijų organizavimo būdus į lanksčius, atitinkančius šiuolaikinius mokymosi tikslus.
Valstybinė švietimo 2013–2022 metų strategija turėtų padėti apsibrėžti artimiausių
metų švietimo tikslus, aktualiausias veiklos kryptis ir veiksmus.
Visuomenė, kurioje kiekvienas asmuo mokosi visą gyvenimą: nuolat atnaujina savo žinias ir gebėjimus, atsižvelgdamas į kintančias gyvenimo aplinkybes ir ateities iššūkius. Mokymasis yra svarbiausia tokios visuomenės vertybė ir veikla. Mokosi ne tik asmenys, bet ir organizacijos. Mokomasi įvairiomis formomis ir būdais, taigi mokymasis nebesiejamas su konkrečia vieta – jis tampa gyvenimo būdu. Formaliojo švietimo vaidmuo mažėja, nes vis daugiau svarbos įgyja kitos mokymosi formos – neformalusis ir savaiminis mokymasis. Tokioje visuomenėje ugdomas žmogaus nusiteikimas mokytis visą gyvenimą ir gebėjimas mokytis savarankiškai. Svarbiausi besimokančios visuomenės aspektai yra šie: mokymosi vertės pripažinimas, suvokimas, kuo, kaip, kodėl mokymasis praturtina gyvenimą; mokymosi tęstinumas – nuolatinis ar periodiškai tęsiamas mokymasis ir profesinis tobulėjimas, išsilavinimo atnaujinimas, noras mokytis. Šios nustatytos orientavimosi kryptys yra labai svarbios ir, jei dedant pastangas stengsimės tobulėti, tai sukurtas planas pavyks ir visuomenė taps stipri ir motyvuota. Bet svarbu ir tai, kad tam reikia sąlygų, kurios suteiktų galimybę pasinaudoti visomis mokymosi galimybėmis.
Švietimas – veikla, kuria siekiama suteikti asmeniui visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindus ir padėti jam nuolat tobulinti savo gebėjimus. Mokytis – prigimtinė kiekvieno žmogaus teisė.
Švietimas – asmens, visuomenės ir valstybės ateities kūrimo būdas. Jis grindžiamas žmogaus nelygstamos vertės, jo pasirinkimo laisvės, dorinės atsakomybės pripažinimu, demokratiniais santykiais, šalies kultūros tradicijomis. Švietimas saugo ir kuria tautos tapatybę, perduoda vertybes, kurios daro žmogaus gyvenimą prasmingą, visuomenės gyvenimą – darnų ir solidarų, valstybės – pažangų ir saugų.
Švietimas savo paskirtį geriausiai atlieka, kai jo raida lenkia bendrąją visuomenės raidą. Todėl jis yra prioritetiškai valstybės remiama visuomenės raidos sritis. skaityti daugiau..

Janas Amosas Komenskis, įžymus čekų mokslininkas, pedagogas ir visuomenės veikėjas, savo kūriniais ir veikla pelnė didžią pagarbą ir nemirtingumą.Jis buvo naujųjų laikų pedagogikos kūrėjas. Komenskio tėvynė Čekija buvo vienas iš Reformacijos judėjimo centrų.
Lenkijoje Komenskis kartu su savo tautiečiais įsikuria Lešno mieste, kuriame jau 16 a. vidurio gyveno čekų protestantai; jie turėjo ir savo mokyklą. Komenskis joje ima dėstyti gamtos mokslus, 1635 m. išrenkamas rektoriumi. Kartu jis aktyviai dalyvauja bendruomenės darbe.
Šis pirmasis gyvenimo Lešne laikotarpis (1628-1641) Komenskiui buvo ypač vaisingas: jis ne tik tęsė to meto filosofų ir pedagogų studijas, bet ir pats daug rašė, sukūrė pagrindinius pedagoginius veikalus. Kadangi buvo įsitikinęs, kad tautos kultūrai, gerovei ir laisvei svarbiausia yra švietimas, rašo čekiškąją „Didaktiką“. Joje aprašo naują švietimo sistemą, pateikia savo teoriją, kaip visus visko išmokyti. 1632 metais čekų kalba parašo „Motinos mokyklą“. Tai buvo istorijoje pirma knyga apie ikimokyklinį auklėjimą., pats ją išverčia į vokiečių kalbą ir 1633 m. išleidžia Lešne. Komenskis tobulina „Didaktiką“ ir verčia ją į lotynų kalbą, siekdamas, kad tas veikalas taptų prieinamas visoms tautoms.
„Didžioji didaktika“ – svarbiausias Komenskio kūrinys, dėstantis mokymo teorijos pagrindus. Visos esminės didaktikos idėjos, gvildenamos kituose įžymiojo pedagogo darbuose, apibendrintai pateiktos šiame veikale .Vadovėliuose Komenskis siekė visų pirma realizuoti teorinius „Didžiosios didaktikos“ teiginius. Lotyniškoji „Didžioji didaktika“ yra tobulesnė ir platesnė už čekų kalba parašytąją.
„Didžiojoje didaktikoje“ nuodugniai ir įtikinamai įrodomas visuotinio mokymo būtinumas kaip viena priemonių kelti liaudies gerovei, argumentuotai ginama moters teisė mokytis; aprašoma vieninga mokyklų sistema, užtikrinanti platų bei įvairiapusį išsilavinimą, atskleidžiama mokymosi pradinėje gimtosios kalbos mokykloje reikšmė; kritikuojamas klasinių kalbų įsigalėjimas mokykloje bei jų mokymo scholastinis pobūdis, reikalaujama realinio lavinimo,; teoriškai pagrindžiama pamokos sistema, apribojanti mokymosi ir numatanti poilsio laiką; atkreipiamas dėmesys į vaiko psichiką, jos vystymą, iš esmės teisingai nusakomas žinių įsisavinimo procesas (vaizdinis suvokimas, supratimas, išreiškimas, taikymas); įrodoma, kad mokant būtina ugdyti ne tik atmintį ir intelektą, bet ir moralines savybes bei valią; reiškiamas naujas požiūris į mokyklos drausmę, reikalaujant, kad mokykla būtų ne mokinių engi ir kankinimo, bet ir džiaugsmo vieta, o mokytojas – ne niūrus teisėjas ir budelis, bet geriausias didžiai humaniškas vaikų draugas.
Todėl jo darbų – teorinių ir praktinių – vienas bendras tikslas: padėti žmonėms, padaryti jų gyvenimą lengvesnį ir tobulą. Pagrindinis, jo nuomone, tam kelis – švietimas – mokymas išauklėjimas. Šiam darbui Komenskis atidavė didžiąją savo jėgų dalį, pelnydamas gilią amžininkų ir vėlesniųjų kartų pagarbą.
Komenskio pedagoginių pažiūrų demokratiškumą rodo visų pirma jo požiūris į vaiką. Jis tvirtino, kad kiekvienas vaikas, nepriklausomai nuo luominės ir turtinės padėties , gali sėkmingai mokytis. “Be abejo, – rašė jis, – kad ir koks žmogus gimtų, jis gimsta žmogumi“. Kad ir laikydamas žmogų tobulinusiu gamtos padaru, Komenskis pabrėžia, jog tik mokymo ir auklėjimo dėka jis gali būti žmogumi. Kad vaikas taptų pilnaverčiu žmogumi, reikia jį auklėti, ir auklėti reikia visus vaikus be išimties, tvirtino Komenskis. Nuo nieko nepriklauso, kokie jie gimsta, tačiau gerai juos auklėti yra mūsų pareiga. Auklėjant galima pašalinti ir blogus polinkius, bet lengviausia įvairius trūkumus bei nukrypimus šalinti, kol jie neįsisenėjo.
Taigi Komenskis įrodo, jog visi vaikai („išsigimusi prigimtis labai reta“), jeigu jie teisingai auklėjami ir mokomi, turi išaugti dorais ir išmintingais žmonėmis – jis tiki vaiko jėgomis ir polinkiu į gera.
Ugdymo vaidmuo Komenskio manymu, yra didžiulis „Ateinantis amžius bus toks, kokie dabar rengiami jo būsimieji piliečiai“, – rašė jis.(kaip tik dėl to didysis demokratas į vaiką žiūrėjo kaip į būsimąjį veikėją, išminčių, kaip į žmonijos ateitį ir reikalavo jį tinkamai auklėti.)
Komenskio požiūris į ugdymo tikslus, iš vienos pusės, realistinis ir demokratinis, iš kitos – krikščioniškai religinis. Tai lėmė jo žmogaus esmės supratimas, įsitikinimas, kad žmogų sudaro dvi dalys – kūnas ir siela. Kadangi siela, pagal Komenskį, yra svarbiausia ir amžina žmogaus dalis, tai pagrindinis ugdymo tikslas – parengti žmogų amžinajam gyvenimui. Tačiau, kalbėdamas apie konkrečius ugdymo uždavinius, akcentuoja, jog būtina rūpintis ir kūnu, kad, jo žodžiais tariant, kūnas būtų „tinkama ir verta nemirtingos sielos buveinė“. Komenskis nurodė trejopą žmogaus gyvenimo žemėje tikslą: 1, Jis turi būti protingas, kad žinotų ir suprastų visa, kas yra pasaulyje. 2, Jis turi viešpatauti kitiems kūriniams, t.y. turi mokėti protingai tvarkyti visus daiktus, žinoti jų naudojimo ribas , „mokėti protingai vidinius ir išorinius, savus ir svetimus judesius ir veiksmus“. 3, Būti dievo atvaizdu. Todėl, jo nuomone, esančios trys ugdymo pakopos arba trys uždaviniai: paties savęs ir aplinkinio pasaulio pažinimas (protinis, arba mokslinis lavinimas), savęs valdymas (dorovinis auklėjimas) ir veržimasis prie dievo (religinis auklėjimas) .
Taigi, Komenskio nuomone, reikia harmoningo vaiko auklėjimo. Ugdymą arba auklėjimą plačiąja prasme, jis suprato kaip mokslinį (t.y. polinį), dorovinį, religinį, darbinį, fizinį ir estetinį auklėjimą. Tiesa, pats jis išvardija tris sudedamąsias auklėjimo dalis (mokslinį, dorovinį ir religinį auklėjimą, tačiau palyginti plačiai aptaria ir kitas. Iš esmės šios auklėjimo sritys, išskyrus religinę, ir šiandien sudaro visapusiškai išsilavinusios, harmoningos asmenybės ugdymo pagrindą.
Kaip ir daugelis pedagogikos klasikų, pagrindinių pedagoginių idėjų bei didaktinių principų Komenskis nesuformulavo, todėl literatūroje apie Komenskį šiuo klausimu daug nevienodumų. D. Lordkipenidzė išskiria dvi bendrąsias pedagogines Komenskio idėjas – atitikimą gamtai ir liaudiškumą. Be to, atskirai nurodo tokius didaktinius principus, kaip savarankiškumas, vaizdumas, nuoseklumas ir sistemingumas, žinių įsisavinimo tvirtumas. Tuo tarpu E. Medynskis atitikimą gamtai laiko bendruoju pedagoginiu principu. Iš esmės tokios pat pozicijos laikosi ir visa pedagogikos istorikų grupė, taipogi A. Krasnovskis. Tikslingiausia Komenskio pedagogikos bendrosiomis idėjomis laikyti auklėjimo (plačiąja prasme) atitikimą, arba visuotinumą. Šios idėjos yra visos jo pedagoginės sistemos pagrindas ir ryškiai atsispindi visuose veikaluose.Tiesa, tas rėmimasis gamta kartais paviršutiniškas, atsitiktinis, o dėsningumai tiesiog išgalvoti. Tačiau pedagoginiai nuostatai arba taisyklės, kuriuos išveda Komenskis, dažniausiai plaukia iš jo pedagoginės praktikos, gyvenimo patirties, todėl dauguma jų yra teisingi.
Apskritai auklėjimo atlikimo gamtai idėjos iškėlimas reiškė tikrą perversmą atgyvenusioje feodalinėje auklėjimo sistemoje, kurioje mokymas buvo pagrįstas verbalizmu ir visiškai nesinaudojo daiktų ir gamtos reiškinių stebėjimu, vaizdumu ir panašiai. Jos įgyvendinimas suponavo gyvenimišką ir natūralų lengvą ir efektyvų mokymą. Vėliau išplėtotas H. Pestalocio, A. Distervego, K. Ušinsko ir kitų įžymių pedagogų, ši idėja tebėra aktuali ir šiais laikais.
Ne mažiau Komenskio darbuose ir veikloje ryški liaudiškumo idėja: jos jaunosios kartos auklėjimą, kad tai geriausiai atitiktų liaudies interesus.
Komenskio liaudiškumo, demokratiškumo ir humaniškumo šaknų reikia ieškoti jo pažiūroje į žmogų, į jo galimybes. Juk jis tvirtino, kad visi žmonės, kaip aukščiausios esybės – dievo – įsikūnijimas, pagal savo prigimtį yra lygūs. Todėl visi jie turi lygias teises gyventi, vystytis, tobulėti, visi tapti išmintingi.
Komenskis – visuotinio mokymo pradininkas. Jis iškėlė ir visą laiką atkakliai gynė visuotinio šešiamečio mokymo idėją. Komenskis reikalavo, kad mokytųsi visi vaikai: turtingi ir vargšai, kilmingi ir nekilmingi, gyvenantys mieste ir kaime. „Didžiosio didaktikos“ 6 skyriuje, remdamasis teologija, įžymiųjų žmonių pasisakymais ir lygindamas žmogų su gamta, įrodinėja, jog „žmogui, jeigu jis turi tapti žmogumi, reikia mokytis“.
Komenskis mano, kad visuotinis mokymas tik padės kletėti bažnyčiai, valstybei ir ūkiui .Giliai liaudiškas yra Komenskio reikalavimas mokytis gimtąja kalba. To meto sąlygomis, kai lotynų kalba laikyta vienintele mokslo kalba ir vartota beveik visose krikščioniškose šalyse, šis reikalavimas buvo labai pažangus.
Genialiojo pedagogo liaudiškumas atsispindėjo ir reikalavime suteikti visai jaunajai kartai materialinei ir dvasinei gerovei būtinų žinių: Siekime, kad mokykla visapusiškai paruoštų žmogų gyvenimui, Darbui; kad visas auklėjimas formuotų „žmogų žmoguje“; kad būtų ugdomi harmoningai išsivystę, aukštos moralės žmonės, pasirengę tarnauti tėvynei, jos laisvei, aktyviai kovoti už taiką ir visų tautų bendradarbiavimą.
Pagrindinį dėmesį Komenskis skyrė didaktikai, arba mokymo teorijai. Svarbiausios didaktikos problemos, kaip mokymo organizavimo ir kt., Komenskio sprendžiamos naujai, kūrybiškai, jose atsispindi pažangios to meto tendencijos. Be to, jis pirmasis pedagogikos istorijoje visapusiškai pagrindė klasės pamokos sistemą.
Komenskis mokymą suprato kaip vieningą procesą, kuriame mokytojas perteikia mokiniams žinias, o pastarieji jas suvokia ir įsisavina, t.y. pirmasis moko, antrieji mokosi. Kaip empirinio materializmo šalininkas, Komenskis mokymo pradiniu etapu laikė jutiminį suvokimą. Šiame etape, atsižvelgdamas į žmogaus amžių, išskiria tris laipsnius.(Pirmasis laipsnis būdingas mažiems vaikams ir pasireiškia tuo, kad jie kreipia akis į šviesą, ausis į garsus ir pan.. Antrasis būdingas suaugusiems, bet nemokytiems: „ jie iš patyrimo daug ir aiškiai mato, girdi ir t.t.“. Trečiajame jau žmonės žino „šviesos spalvų, spinduliavimo, regėjimo, ir kitų pojūčių sandarą, veikimo būdą, priežastis ir skirtingumus“…- „ Pansofilinė mokykla“, 62.) Antrasis etapas – aiškinimas. Mokytojas, žodžiu aiškindamas. Lygindamas, apibendrindamas tai, kas buvo suvokta pirmajame etape, plečia –žinias ir formuoja sąvokas. Antroji mokymo dalis – suvokimas protu, kuris padeda „ vis giliau ir giliau prasiskverbti į daiktus‘. Pradžioje žinios įsisavinamos istoriškai, toliau – moksliškai. Antrajame etape žinios įprasminamos, tačiau jos dar netampa tobulos ir tvirtos .Trečiasis etapas , kuris reiškia mokymosi pabaigą ir kurį Komenskis pavadino pratimais. Šiam etapui tarnauja atmintis – „kad vis geriau įsisavintų“, kalba – „ kad suprastus dalykus geriau apsakytų“ , rankos – „ kad diena iš dienos mikliau padarytų, kas reikalinga“(„Pansofilinė mokykla“, 60).Šį pratimų etapą, Komenskis šiek tiek pervertino. Tai rodo tas faktas, jog reikalavo jiems skirti du trečdalius visos pamokos.
Komenskio mokymo teorijoje pagrindu laikytinas sąmoningo ir aktyvumo principas, reikalaujantis , kad mokiniai įsisavintų, tik gerai suvoktas žinias, kad būtų ugdomi jų kūrybiniai sugebėjimai ir savarankiškumas. Komenskis nuolat pabrėžia, kad mokiniai turi suprasti daiktų ir reiškinių esmę, kategoriškai pasisako prieš to meto mokymo organizaciją, besiremiančią gatavų tiesų kalimu.
Vaizdumo principas mokyme reiškia žinių įsisavinimą, stebint daiktus ir reiškinius. Komenskis vaizdumą laiko mokymo „auksine taisykle‘, nuolat kartodamas sensualistinį teiginį ,jog nieko negali būti sąmonėję, ko anksčiau nebuvo pojūčiuose. Komenskis vaizdumą suprato plačiai ir teisingai ,kaip visų organų pajungimą daiktų ir reiškinių kuo geresniam, aiškesniam, tvirtesniam ir nuodugnesniam įsitikinimui. H. Pestalocis, K. Ušinskis. A. Distervegas ir kiti įžymieji pedagogai, atkreipė dėmesį į mokinių emocinius išgyvenimus vaizdaus mokymo metu.
Labai reikšmingu Komenskis laikė mokymo nuoseklumą ir sistemingumą.Jis reikalauja, kad pirmiausia būtų nustatyta tiksli mokymo tvarka laiko atžvilgiu, kad laikas būtų „rūpestingiausiai paskirstytas taip, kad kiekvieniems metams , mėnesiui, dienai ir valandai tektų atskiras uždavinys“.
Daug Komenskis rašė ir apie tokią svarbią sėkmingo mokymo sąlygą, kaip nuodugnus, tvirtas mokomosios medžiagos įsisavinimas. Tvirtam žinių įsisavinimui pirmiausia reikia aiškaus dėstymo, kad vaikas galėtų teisingai suprasti., kad naujai einamas dalykas remtųsi išeitu, o išeitą įtvirtintų einamas., kad kartojimas ir pratimai turi tarnauti mokinių sąmoningumo ir aktyvumo ugdymui, žinių gilinimui ir jų taikymui praktikoje ,jie padeda ugdyti ir mokinių pažintines galias – atmintį bei mąstymą.
Taigi Komenskio veikaluose randame visus svarbiausius šių dienų pedagogikos požiūriu mokymo principus, o daugelio jų traktavimas tebėra iš esmės nepasenęs.
Johano Heinricho Pestalocio veikla ir pedagoginės idėjos.
( 1746 – 1827)
Šveicarų pedagogas Johanas Heinrichas Pestalocis yra vienas žymiausių pasaulinės pedagogikos klasikų. Pedagogikos teorijos ir praktikos raidai ypač reikšmingas jo didis ir visapusis humaniškumas ir elementariojo švietimo teorija, siekusi individualizuoti ir psichologiškai pagrįsti pedagoginį procesą.
1767 m. Pestalocis pradėjo ūkininkauti Berno dvarininko Sifilio dvare, tikėdamas savo patirtį perduoti valstiečiams.1769 m. įsigijo nedidelį Noihafo dvarą, tačiau po penkerių metų subankrutavo. Tada Noihofe suorganizavo „ Vargšų įstaigą“, kurioje stengėsi išmokyti vaikus gyventi, kad jie ne tik įgytų darbui reikalingų žinių, bet ir tobulėtų doroviškai, pajėgtų suvokti žmogišką orumą, išbristų iš skurdo ir pažeminimo, taptų pilnaverčiais žmonėmis. Tuo tarpu Šveicarijoje skurstančių šeimų vaikai buvo žiauriai išnaudojami. Pestalocis stengėsi , kad jo įstaigoje vaikai įgytų buitinių žinių ir gautų atitinkamą fizinį pasirengimą ir dorovinį auklėjimą. Pestalocis vadovavosi mintimi, kad jeigu vargšo vaikas iš mažens bus tinkamai auklėjamas ir pratinamas dirbti, tai jis pats sugebės išeiti iš savo sunkios padėties Nors Pestalocis vargšą rengė tik savo luomui, be to, perdėjo švietimo svarbą šalinant liaudies skurdą. Jo siekis sukurti liaudžiai artimą mokyklą, mokyti vargšą dirbti ir kartu jį lavinti bei doroviškai auklėti buvo didelis nuopelnas. Pestalocis stengėsi parengti vargšo vaiką ne tik darbui žemės ūkyje, bet ir industrijai, kad jis galėtų šalia ūkininkavimo užsidirbti pramonėje. Netinkamai auklėjamiems ir nuo mažens sunkiai engiamiems valstiečių vaikams jis siūlė organizuoti Noihofo tipo prieglaudas. Pestalocis pabrėžė, kad gerai organizuotas darbas gerai ir auklėja – ugdo tvarkingumą, draugiškus santykius, skatina protinius sugebėjimus.
1798 m. gruodžio mėn. vyriausybė nutarė įkurti įstaigą vargšams, panašią į našlaičių prieglaudą Stance. 1799 m. sausio mėn. šiai prieglaudai pradėjo vadovauti Pestalocis .
Sėkmingas Pestalocio darbas Stance nutrūko 1799 m. gegužės viduryje, kai prancūzų kariuomenė, buvo sumušta austrų, pasitraukė. Prieglaudos patalpos buvo paimtos ligoninei. Birželio pradžioje Pestalocis susikrimtęs paliko Stancą, vildamasis, kad vėliau galėsiąs tęsti savo darbą. Prieglauda buvo atidaryta kitoje vietoje, ir jai vadovavo kiti.
Tačiau aistra pedagoginiam darbui neužgeso. Pestalocis rašė, kad be savo darbo negalįs gyventi. Jis parašė savo garsųjį „ Laišką draugui apie Stanco įstaigą“- vieną nuoširdžiausių dokumentų pedagogikos istorijoje. Pagrindinis dėmesys šiame laiške skiriamas dorovinio auklėjimo problemoms.
1800 m. rudenį Burgdorfe buvo įsteigtas institutas, kuriam ėmė vadovauti Pestalocis. Tai buvo mokykla su internatu – bazė mokytojams rengti. Pestalocis tapo vadovu mokyklos, aptarnaujančios pasiturinčių tėvų vaikus. Tai slėgė pedagogą, visą laiką mąstantį apie vargšo buitį. Šias mintis jis išsakė paskutiniame veikale „ Gulbės giesmė“ Tačiau dirbdamas institute, Pestalocis pasiekė didžiausių rezultatų, plėtodamas elementariojo švietimo teoriją .Kartu su kolektyvu jis vykdė pedagoginius eksperimentus, parašė svarbių darbų, kuriuose daugiausia analizuojamos pradinio mokymo problemos.
1804 m. pabaigoje Pestalocis beveik su visu savo institutu persikėlė į prancūzišką Šveicarijos dalį – Iverdoną. Čia institutas išgarsėjo visoje Europoje ir egzistavo iki 1825 metų. Pestalocis priimdavo tik teoriškai ir praktiškai pasirengusius mokytojus, tačiau ypač vertino mokytojo asmenybę, reikalavo, kad čia dirbą mokytojai tobulintųsi ir toliau plėtotų jo metodiką.
Institute ypatingas dėmesys buvo skiriamas auklėjimui..
Elementariojoje švietimo teorijoje Pestalocis stengėsi itin pabrėžti bendruosius žmogaus psichikos vystimosi dėsnius, žmoguje slypinčių dorovinių, fizinių ir protinių jėgų aktyvumo skatinimą. Mokymo ir auklėjimo procese jis ieškojo pirminių atraminių pagrindų, paprasčiausių elementų, kuriais remiantis pamažu ir nuosekliai būtų galima eiti į priekį nuo lengvesnio prie sunkesnio.. Šito būtina laikytis lavinant širdį, protą ir ranką, t.y. doroviniame auklėjime, protiniame lavinime, darbiniame parengime.
Siekdamas mokymo procesą pagrįsti psichologiškai, Pestalocis stengėsi jį organizuoti taip kaip vyksta natūralus pažinimo procesas. Akcentavo žinių, mokėjimų ir įgūdžių įsisavinimo logikos reikalavo mokyti protinės veiklos būdų, pabrėžė valios ugdymo svarbą mokymo procese, kėlė mokytojo ir mokinių santykių problemą, mokymas turėjo formuoti visą asmenybę. Pestalocis reikalavo mokyti nuosekliai ir vaizdžiai .Mokymo procese Pestalocis ieškojo pagrindinių elementų, atramos taškų, o nuo jų nenutrūkstamai, nuosekliai ėjo prie visumos ugdančios visą asmenybę – protą, širdį ir rankas. Remdamasis savo bendraisiais didaktiniais teiginiais. Pestalocis kūrė gimtosios kalbos, aritmetikos, geometrijos ir kitų dalykų pradinio mokymo metodikas, stengėsi jas suprasti, kad jomis galėtų pasinaudoti kiekviena motina, parengė daug nuoseklių pratybų, skirtų vaikų kalbos lavinimui, skaičiavimui išmatavimo įgūdžių formavimui. Svarbus įnašas į pradinio mokymo metodiką yra Pestalocio mintys apie matavimo ir aritmetikos mokymą. Jo patirtis ir mintys apie fizinį ir darbinį auklėjimą ir profesinį parengimą, tai vienas svarbiausių jo suformuluoto elementariojo švietimo uždavinių. Pestalocis teigė, kad formuojant asmenybę reikia išlaikyti „ žmogaus dorovinių, protinių ir fizinių jėgų, arba širdies, proto ir meistriškumo, pusiausvyrą“.
Ypač dideli Pestalociaus nuopelnai pradinei mokyklai. Jis praplėtė mokymo turinį, suformavo jos struktūrą, pateikė pradinio mokymo dalykines metodikas, turinčias aiškią sistemą ne tik atskirų dalykų viduje, bet ir reikalaujančių sistemingų tarp dalykinių ryšių (piešimo- su matavimu, rašymu ir kt.) .
Plėtodamas pradinio mokymo teriją, Pestalocis psichologiškai pagimdė ir suformulavo vaizdaus mokymo metodiką, esmę, atskleidė vaizdaus mokymo svarbą proto ir kalbos lavinimui, jausmų ugdymui.
Pestalocis reikalavo mokymo proceso pradžią sieti su artimiausios aplinkos stebėjimu, nuosekliai plėsti vaikų žinias nuo aplinkos pažinimo iki supažindinimo su visa Žeme, jos gamta ir žmonėmis. Įgyvendinant pradinio mokymo teoriją pradinėje mokykloje prigijo vaizdžios (dalykinės) pamokos, kurios nenustojo aktualumo ir šiandien. Ypač reikšmingos Pestalocio mintys apie liaudies mokytoją, jo asmenybę ir rengimą švietimo darbui.
Pestalocio idėjos pasklido įvairių tipų ir laipsnių mokyklose, universitetuose. Jomis vadovautasi vykdant pažangesnės liaudies švietimo reformas.
Jano Amoso Komenskio ugdymo sistemoje labiausiai atsispindi auklėjimas, kuris turi būti pagrįstas gyvenimiškomis pamokomis. Čekų pedagogas nemėgo iškirti socialinio luomo, todėl visada pasisakydavo už visuotinį prieinamą universalų mokymą. Prie savo gimtosios kalbos visada buvo noras išmokyti ir lotynų kalbos, kuri tuomet buvo pagrindinė mokslo ir kultūros kalba. Komenskis, mano manymu norėdamas įvesti klasėje visišką discipliną, niekada nesigriebdavo fizinių bausmių, o stengdavosi išsiaiškinti situaciją ir išspręsti problemas taikiai, tačiau tam būdavo ir išskirtinių nusižengimų, kuriems atitinkamai buvo panaudotos fizinės bausmės. Mokyklinių metų samprata buvo ilgai diskutuojama tarp pedagogų ir komeniologų, nes Komenskio tokia mokslų ėjimo tvarka iš esmės ir buvo pažangi, tačiau mokantis ištisus metus vieną dalyką ar ilgiau turėjo savo trūkumų, todėl aštuonioliktajame amžiuje pradėta mokyti vienu metu įvarius dalykus. Šio pedagogo vienas iš kertinių ugdymo sistemos principų buvo didaktika. Jis galutinai įtvirtino ir pačią didaktikos sąvoką. Svarbiausias didaktikos buvo vaizdumo principas. Jo didaktinės mintys yra aptariamos kartojamos iki šių dienų ir papildomos, koreguojamos tobulinamos. Paskutinis pedagoginio ugdymo sistemos sritis yra klasių ir pamokų. Šia sistema jis norėjo visuotinio, kolektyvinio mokymosi, o ne individualaus, o mokytojas turėjo būti, kaip viso mokymo proceso organizatorius. Apibendrinant Jano Amoso Komenskio ugdymo sistemą, tai yra puikus startas visai pasaulinei pedagogikos švietimo sistemai, nes jo pradmenys kai kurie buvo kuriami nuo nulio. Johanas Heinrichas Pestalocis tęsė Komenskio pradėtą darbą, todėl labai jo veikloje kažko ypatingo nėra ką išskirti. Svarbiausi ugdymo sistemos apsektai buvo bandymas padėti gyvenimo atstumtiems ir artimųjų atsižadėtiems vaikams prasidėjo pedagogo įsteigtoje vargšų įstaigoje ir tęsėsi visą gyvenimą. Tokiu būdu J. H. Pestalocis siekė stiprinti fizines, protines ir dorovines ugdytinių galias, t. y. ugdyti visavertę asmenybę. Visavertės asmenybės ugdymas J. H. Pestalocio pedagogikoje buvo orientuotas į saugesnę ir laimingesnę vaiko dabartį bei jo ateitį. Laipsniškas ugdytinio socialinių ryšių plėtimas ir gilinimas buvo ta grandis, kuri siejo žmogaus gyvenimą šeimoje, bendruomenėje bei visuomenėje. Toks švietimas ir ugdymas artina žmogų prie visuomenės, padeda ją suvokti, atrasti savo vietą ir įsitvirtinti gyvenime. Apibendrinant Pestalocis buvo linkęs labiau prie socialinės pedagogikos, tačiau jis sutvirtino ugdymo sistemos pamatus, kuri prasidėdavo vaiko socializacijos raida nuo šeimos, mokyklos, kitų ugdymo institucijų iki artimos socialinės aplinkos ir prisitaikymo gyventi joje. Jis buvo ne tik puikus pedagogas, bet ir puikus tėvas, tai įrodė savo sunkiu, kruopščiu darbu, tai patvirtina antro pasaulinio pokario metais visame pasaulyje išgarsėjusio profesoriaus J. Laužiko ištarti žodžiai paminint didžiojo pedagogo humanisto, vargšų globėjo J. H. Pestalocio vardą, vis pabrėždamas, kad kančiose ir nesėkmėse šis žmogus nepalūžo, kad jis, užmiršęs save, gyveno dėl kitų ir dirbo, dirbo ligi gilios senatvės. skaityti daugiau..

Veiklos formos: rengiamos mokymo priemonės, seminarai ir konsultacijos mokytojams, moksleivių pilietinių projektų apžiūros, tarptautinis bendradarbiavimas jaunimo pilietinio ugdymo klausimais.
Didejantis tarptautinis domėjimasis demokratiniu ugdymu paskatino JAV naujai pažvelgti į pilietinį ugdymą.
Tinkamas bendrojo pilietinio ugdymo demokratinėje valstybėje apibrėžimas turi atitikti patikimus ir praktiškus demokratijos ir demokratijio pilietiškumo apibrėžimus. Mums reikalingas įtikinamas pilietiškumo demokratinėje valstybėje įvaizdis, kuriuo remdamiesi sukurtume priimtiną pilietinio ugdymo demokratinėje šalyje ir rengimo demokratinei pilietybei apibrėžimą. Apie pilietinio ugdymo demokratinėje valstybėje ir rengimo demokratinei pilietybei teoriją ir praktiką buvo parašytos ilgiausios knygos.
Labiau išvystyta demokratija viršija šį minimalų standartą suteikdama konstitucines garantijas visiems individams valstybėje pilietines laisves ir teises. Tokiai demokratijai esant neabejotinai, anot Abraham Lincoln, „žmonių valdžia vykdoma žmonių ir skirta žmonėms“. Beje, aukščiausiasis įstatymas – konstitucija šią liaudies valdžią ir riboja, ir suteikia jai galią – garantuoti kiekvienam valstybėje vienodą autonomiškumą ir teises. Egzistuoja konstitucinė ir teisinė apsauga, garantuojanti individo teisę mąstyti, kalbėti, spręsti, veikti laisvai, nepriklausomai nuo valdžios vykdomos politikos ir veiksmų įtakos. Tokia politinė tvarka yra paprastai ženklinama kaip konstitucinė atstovaujamoji demokratija, kai egzistuoja daugumos valdžia ir mažumos teisių apsauga.
Koks pilietybės įvaizdis suderinamas su tokia demokratiją? Ogi atsakinga pilietybė konstitucinėje atstovaujamoje demokratijoje leidžia daryti informuotus, pagrįstus sprendimus ir laisvai pasirinkti vykstant konkurenciniams viešiesiems rinkimams ir kovai dėl viešosios politikos. Priimant savarankiškus sprendimus, beje, privalu atsižvelgti tiek į asmeninius, privačius interesus, tiek į bendruosius, visuomeninius interesus, kad demokratija, tokia, kokią mes žinome, klestėtų. Taigi egzistuoja neišvengiama moralinė laisvų demokratinių piliečių pasirinkimų dimensija, visa persmelkiantį, fundamentalų rūpestį dėl visos bendruomenės gerovės.
Geras pilietis konstitucinėje atstovaujamojoje demokratijoje yra atsakingas už bendrą gerovę ir dalyvauja bendruomenės politiniame ir pilietiniame gyvenime bei įneša į jį savo indelį. Savanoriškai aukodami laiką ir pastangas bendruomenės labui piliečiai padeda išlaikyti visuomenės gerovę, reikalingą vaisingiems asmeninių ir privačių interesų siekiams.
Pilietinis ugdymas modernioje demokratinėje ir laisvoje visuomenėje, siekdamas būti ištikimas savo misijai, paradoksaliai jungia dvi konkuruojančias Vakarų civilizacijos politines ir ugdymo tradicijas: liberalizmą ir pilietinį respublikonizmą. Liberaliojo ugdymo tikslas yra individo autonomijos ir sugebėjimo informuotai, protingai, nepriklausomai ir laisvai pasirinkti, atsakant į viešosios politikos klausimus ir konstitucines kontroversijas, skatinamas (Levinson 1999). Taigi tendencijos, nukreiptos į politines indoktrinacijas, būdingas bendrajam pilietiniam ugdymui, yra ribotos ar negalimos. Atvirkščiai, prigimtinis liberalizmo polinkis į socialų ir atsakingą individualizmą bei licenzijavimą patiria suvaržymu ar kontrolę dėl respublikonizmo tikslų, siejamų su piliečių atsakomybe už bendrą gerovę.
Ši pilietinio respublikonizmo ir liberalizmo demokratinio piliečio ugdyme samplaika atspindi politinės ir pilietinės tradicijos Jungtinėse Amerikos Valstijose hibridą, vyravusį nuo pat įsteigimo laikotarpio iki šių dienų (Rahe 1992; Sinopoli 1992). Stephen Macedo jį vadina „pilietiniu liberalizmu“, kuriam reikalingas „liberalusis pilietinis ugdymas“, skatinantis laisvę ir tvarką bendruomenėje, puoselėjančioje tiek individo teises, tek ir bendrą gerovę (Macedo 2000, 149). skaityti daugiau..

Pilietinis ugdymas (pilietinė edukacija) yra akcentuojamas kaip vienas svarbiausių elementų tiek užsienio, tiek Lietuvos ugdymo sistemose. Nuo pat švietimo reformos pradžios, pradėjus kurti ir modeliuoti pilietinio ugdymo turinį bei numatyti jo įgyvendinimo būdus, iškyla ugdymo integracijos klausimų. Vienas iš svarbiausių – ugdymo turinio, kaip vientisos sistemos, kūrimas, kurioje dėstomi dalykai vieni su kitais derėtų, ugdant įvairiapusiškai išsiskleidusią, harmoningą asmenybę, gebančią sėkmingai integruotis į socialinį gyvenimą (Lukšienė, 1990). Neatsitiktinai nuo pat švietimo reformos pradžios pilietinių kompetencijų ugdymas laikomas tarpdalykine ugdymo sritimi, išeinančia už vieno dėstomo dalyko ribų, apimančia visąugdymo turinį ir esančia visų mokykloje dėstomų dalykų sudedamąja dalimi1. Todėl vienas svarbiausių uždavinių, tenkančių ugdymo programų ir standartų rengėjams bei pagal šias programas dirbantiems pedagogams, – užtikrinti, kad visos ugdymo sistemos dalys būtų suderintos bei papildytų viena kitą ir kad visi dėstomi dalykai būtų suderinti su pilietinio ugdymo tikslais ir prisidėtų prie pilietinių kompetencijų, numatytų Lietuvos švietimo politikos strategijoje, ugdymo. Tačiau konkrečių dalykų specialiųjų ugdymo tikslų suderinamumas ir papildomumas su pilietinių kompetencijų ugdymu nėra lengvas uždavinys. Viena problema yra ta, kad kiekvienas dėstomas dalykas turi savo specialiuosius ugdymo tikslus, ir dėl dalykų įvairovės nėra lengva numatyti kiekvieno dėstomo dalyko išsamų suderinamumą su pilietiškumo ugdymu. Kita problema yra ta, kad pati pilietiškumo samprata yra nuolat kintanti, priklausomai nuo konkretaus laikotarpio savimonės ir politinės situacijos, įgaunanti skirtingas reikšmes istorijoje. Skirtingos istorinės pilietiškumo formos numato ir skirtingus pilietinio ugdymo tikslus ir uždavinius. Pavyzdžiui, XVIII-XIX a. laikotarpiu Europoje susiformavusi nacionalinio pilietiškumo samprata numatė meilę, pagarbą ir lojalumą valstybei, tautai, patriotizmą, atsakomybę, nusiteikimą dalyvauti valstybės reikaluose, bendruomeniškumo jausmą, kaip pageidautinas piliečio charakteristikas (Statkus, 2003; Anderson, 1999; Brubaker, 1998; Seligman, 2004). Tačiau XX a. antroje pusėje padidėję migracijos srautai, naujų socialinių tarptautinių judėjimų, tarptautinių teismų, tarptautinių teisių deklaracijų atsiradimas, religinis, kultūrinis bei socialinis pliuralizmas šalyse sukėlė nusistovėjusios nacionalinio pilietiškumo sampratos transformaciją. Tuo laikotarpiu išryškėja kultūrinio (cultural citizenship – ypač pabrėžiančio toleranciją ir pagarbą įvairovei, gebėjimą gyventi įvairovės sąlygomis bei dialogiškumo nuostatą) ir globalaus (globai citizenship -kurio esminiai bruožai yra nuolat besimokanti visuomenė, gebėjimas būti atviram sau ir pasauliui, gebėjimas veikti ir sprendimus priimti autonomiškai bei atsakingai moraliniu ir socialiniu požiūriais, gebėjimas rinkti, analizuoti, interpretuoti ir perduoti informaciją, kritinis-analitinis mąstymas, empatiškumas visiems ir visokiems ir pan.) (Zaleskienė, 2003; Chidester, 2004; Jackson, 2004b) pilietiškumo formos. Naujų pilietiškumo formų kontekste pilietinio ugdymo uždavinys ir tikslai keičiasi. Pabrėžiama būtinybė ugdyti kritinį m ąstymą, dialogiškumo nuostatą, toleranciją kitų religijų ir kultūrų atstovams.  Pilietiškumo sampratos transformacija (perėjimas nuo nacionalinio prie globalaus ir kultūrinio pilietiškumo formų) suaktyvina diskusijas ir religinio ugdymo suderinamumo ir papildomumo su pilietiniu ugdymu plotmėje (ypač tarp užsienio mokslininkų ir edukologų praktikų). Keliami klausimai, ar ugdomo religingumo formos atitinka šiuolaikinę pilietiškumo sampratą, ar religinis ugdymas i pilietinugdymo programa ir pilietinio ugdymo išsilavinimo standartai 8 ir 10 klasėms (2004); I. Zaleskienė (1998, 2004); M. Lukšienė (1990). skaityti daugiau..

Klasės valandėlės,
Mokykloje mokiniui reikia dėmesio ne tik per pamoką. Todėl klasės vadovui tenka sunkus vaidmuo – prakalbinti jauną žmogų, pamatyti jį įvairiapusį. Tam reikia būti autoritetu, turėti dalintis kuo dalintis su mokiniais. Taigi klasės valandėlės – puiki galimybė išmokyti mokinius turėti nuomonę, ją viešai išsakyti, priimti sprendimus.
Naudodamas debatų metodiką klasės vadovas lengviau prakalbins pasyvią klasę arba greičiau reglamentuos aktyvios klasės diskusijas, palaipsniui formuos kalbantį, taikiai problemas sprendžiantį kolektyvą. Klasės valandėlės taps stuktūruotos, vietoj klasės vadovo monologo, atsiras mokinių dialogas. Kita ne itin lengvai įkvėpiama auditorija – mokinių tėvai. Debatai per tėvų susirinkimus gali padėti tėvams – mokytojams – mokiniams bendrauti, spręsti konfliktines situacijas, nepasitenkinimą keisti į kompromisą, sprendimus, iniciatyvą.
Mokyklos bendruomenei debatų metodika bus naudinga diegiant demokratinius pricipus bei formuojant mokinių savivaldą. Debatuodami bendruomenės nariai įpras neformaliai dalyvauti mokyklos savivaldos institucijų veikloje, planuos ir organizuos mokslo metų veiklą, diskutuos konstruktyviai priimant mokyklai svarbius sprendimus. Tai puiki proga mokyklose diegti demokratiškumo tradicijas.
Valandėlė „Paimk mane tokį, koks esu….“ tinka pradinių klasių mokiniams. Rekomenduojama šią veiklą organizuoti mokslo metų pradžioje, kad vaikai greičiau susidraugautų. Pristatymus gali skaityti pakaitomis mokytojas ir mokiniai, svarbu stebėti, ar vaikai nenuobodžiauja.
Reflekcija. Mokiniai kviečiami įvertinti klasės valandėlės veiklą ir atsakyti ne žodžiu, bet rankos judesiu.
Mokytojas supažindina su gestų reikšmėmis:
kumštis – anketa visai bereikšmė;
vienas pirštas – kad bent vienas klausimas anketoje sudomino;
du pirštai – iš pateiktų klausimų net paty apie save daug sužinojote;
trys pirštai – mokytoja labai stengėsianketą kurdama; skaityti daugiau..

Per mano ilgus pedagogo metus sunkiausia užduotis būdavo įtraukti mokinių tėvelius į įvairias namų darbų užklasines veiklas. Didžioji tėvelių dalis visada randa aibę pasiteisinimų, kad tik nedalyvauti kartu su savo vaikais tokio pobūdžio veiklose. Per tėvų susirinkimus iš tėvų išgirstu, kad tokia veikla yra mokytojos darbas, ne mūsų, mes visi turime dirbti savo darbus ir tam neturime laiko. Dažniausiai tėčiai tokių pasiteisinimų randa, o motinos yra daug nuolankesnės ir sutinka sudalyvauti užklasinėje veikloje. skaityti daugiau..

Aplodismentais buvo palydėta emocionali Ukrainos prezidento Petro Porošenkos kalba prezidentinių debatų metu. „Nėra nieko svarbiau už saugumą. Nekenčiu idėjos komentuoti D. Medvedevo kalbos. Mes turime labai didelių iššūkių šiomis dienomis. Koks didžiausias? Alternatyvi Europa su alternatyviomis vertybėmis. Kodėl tai svarbu man, Ukrainos prezidentui? Lygiai prieš dviejus metus šimtai ukrainiečių atidavė savo gyvybes už svajonę gyventi Europoje. Jie kovėsi tik dėl to, nes Europa jiems siejasi su svarbiausiomis vertybėmis. Tačiau šiandien ši Europa pavojuje. Netolerancija, žmogaus teisių negerbimas, religiniai fanatikai, homofobija. Ši alternatyvi Europa turi savo vadą. Jo vardas ponas Putinas. Ši alternatyvi Europa turi savo karius – jie vadinasi prorusiškos ir anti-europietiškos partijos kiekvienoje valstybėje, kurios kovoja prieš Europą. Kaip laimėti šią kovą? Susivienyti. Kovoti už Europos vertybes. Tai, kad tūkstančiai ukrainiečių paaukojo gyvybes, gindami Ukrainą nuo Rusijos, tikiuosi, kad tai buvo padaryta dėl kažko“, – sakė jis. skaityti daugiau..