Etninės muzikos tyrimai

ŽIEMGALA 2008/1
Etnologija. Mokslo Darbas

Romualdas Apanavičius
ŠIMTO METŲ ARUODAS.
ŠIAURĖS LIETUVOS ETNINĖS MUZIKOS TYRINĖJIMAI

Anotacija: straipsnyje gvildenami Šiaurės Lietuvos etninės muzikos tyrinėjimai nuo 1904 m., kai buvo paskelbti pirmieji A. Sabaliausko darbai, iki mūsų dienų. Įvertinamos etninės muzikos antologijos, jose paskelbti tyrimų duomenys, nagrinėjami tyrinėjimai, atskleidžiantys krašto etninės muzikos savitumą ir sąsajas su etnine istorija, įvertinamas ir tyrinėtos bei paskelbtos polifoninės bei daugiabalsės paralelinės muzikos santykis.
Annotation: the article deals with the problem of researching the ethnic music of Northern Lithuania since 1904 to nowadays. The author of this article evaluates the anthologies
of ethnic music, the data of published in these anthologies, as well the theoretical researches, studies, monographs, books and other scientific works, where new facts concerning the
specific features of the ethnic music of Northern Lithuania is presented.
Straipsnio tikslas – apžvelgti ir įvertinti šimtmečio Šiaurės Lietuvos etninės muzikos tyrinėjimus.
Uždaviniai – atskleisti priežastis, dėl ko šio krašto etninė muzika tyrinėta netolygiai, parodyti atskirų tyrinėtojų indėlį ir jų darbų reikšmę etnomuzikologijai ir etnologijai, metodai – analizė, lyginimas, apibendrinimas.
Duomenys imti iš nuo 1904 m. paskelbtų darbų.
Rezultatai – iškeliama mintis, kad Šiaurės Lietuvos etninės muzikos tyrinėjimus lėmė krašto muzikos savitumas, kurį prieš šimtą metų pirmąkart atskleidė iš ten kilusio A. Sabaliausko Žalios Rūtos paskelbti darbai, paskatinę ir kitus tyrinėtojus.

ĮVADAS

Šiaurės Lietuvoje iki pat XX a. vidurio skambėjo polifoninės sutartinės, skudučių, daudyčių ir ragų muzika, tik Šiaurės ir Vakarų Lietuvoje buvo paplitę kanklės, dainuotos daugiabalsės
paralelinės dainos, bemaž neturinčios atitikmenų ne tik kaimyninių, bet ir tolimesnių tautų dainų repertuaruose.
Šiaurės Rytų Aukštaitijos instrumentinė ir vokalinė muzika traukė ir dabar tebetraukia tyrinėtojų dėmesį, o sutartinės domina etnomuzikologus jau nuo pat Adolfo Sabaliausko-Žalios Rūtos 1904, 1911 ir 1916 m. JAV, Lietuvoje ir Suomijoje paskelbtų darbų. Taigi jau šimtmetį Šiaurės Lietuvai skiriamas didelis dėmesys, tuo tarpu kitais kraštais domimasi kur kas mažiau – tikriausiai todėl, kad ten skambėję vadinamosios paralelinės dainos niekuo neišsiskyrė. Nuo 1937 m. pradėta tyrinėti ir išgvildenta tik šiaurės vakarų aukštaičių ir šiaurės vakarų žemaičių kanklės bei kankliavimas, smarkiai besiskiriantys nuo šiaurės rytų aukštaičių instrumentų ir atlikimo. Tačiau tų kraštų dainos taip ir liko neišnagrinėtos.

LIETUVIŲ ETNOMUZIKOLOGIJOS PRADŽIA

Lietuvių etnomuzikologijos pradžia sietina su minėtaisiais kanauninko A. Sabaliausko-Žalios Rūtos 1904, 1911 ir 1916 m. darbais1. Iki tol lietuvių etninė muzika daugiausia buvo skelbiama tik rinkiniais, be pateiktos medžiagos įvertinimo. A. Sabaliauskas, nors ir nebūdamas profesionalus muzikas, pirmasis ne tik surinko ir paskelbė savo gimtojo Biržų krašto muzikinį palikimą, bet gana tiksliai apibūdino. Šiaurės rytų aukštaičių polifonine
muzika susidomėjus vėlesniems tyrinėtojams, pamatiniai A. Sabaliausko teiginiai buvo tik patvirtinti.
A. Sabaliauskas pirmasis atkreipė dėmesį į tai, kad šiaurės rytų aukštaičių daugiabalsė etninė muzika nėra vienoda, ir ją suskirstė į dainas, giesmes ir instrumentinę muziką2. Išskiria paralelines dvibalses (retsykiais tribalses) dainas, giesmėmis vadina vokalines sutartines, instrumentine muzika – skudučių ir ragų polifoninius kūrinėlius (juos vadina „kompozicijomis“), daudyčiuojamas ir kankliuojamas giesmes bei kelias bendratautines
instrumentines melodijas. A. Sabaliauskas pastebi, kad dainų melodiką paprastai sudaro penki garsai, anot jo, mažoru grįstas „penkiastygis pentachordas“3. Iš visų autoriaus užrašytų
ir 1916 m. rinkinyje paskelbtų 443 dainų tik 5 melodijos – minorinės4. Giesmes (sutartines), kurių paskelbė 150, A. Sabaliauskas laiko išskirtiniu „lietuvių dvasios ir kultūros“ reiškiniu,
sakydamas, kad „nieko panašaus pas kitas tautas negalima užeiti“5. Pirmąkart aptariami ir dvejinių („dvejos“), trejinių („trejos“) bei keturinių („keturios“) sutartinių ypatumai bei atlikimo būdai: „giesmės niekuomet negiedamos unisonu, bet būtinai turi dvi melodiji, kurie dvi eina viena šalia kitos, vienydamos tarp savęs kontrapunkto būdu (…) Giesmėmis taipgi vadina ir sūpuoklių dainas, nors jos vieno žmogaus giedamos“6. Pažymima, kad jų melodika grindžiama 5 garsais, o giedojimui savitas „sumušimas, synkopiavimas“7.
Iš A. Sabaliausko paskelbtų 635 melodijų tik 41 yra instrumentiniai kūrinėliai, kurie, kaip ir instrumentų bei muzikavimo aprašai, yra labai vertingi. Skirtingai nei dainas ir giesmes (sutartines), instrumentinės muzikos nenagrinėja, tik apibūdina atlikimo ypatumus ir lygina su vokaline muzika. Išsamiau aprašyti patys instrumentai: kanklės, skudučiai, ragai, daudytės, ožragis, lumzdžis, švilpa ir birbynė8. Žinios apie etninius muzikos instrumentus gana glaustos: aptariama jų konstrukcija, gamyba, derinimo, grojimo ypatumai, repertuaras. A. Sabaliauskas
bene pirmasis atkreipia dėmesį į tai, kad etninių muzikos instrumentų darna su klasikinės muzikos normomis nesutampa – pustoniai didesni, bemaž „visas tonas“9. Pastebi, kad kanklininkai, skambindami dažniausiai keturines sutartines, „prie to kartais niūniuoja ir žodžius“10.
Nuosekliai aprašyti skudučiai bei skudučiavimas. Pateikiami rinkinio dūdelių pavadinimai, apibūdinamas repertuaras ir skudučiavimo papročiai. Repertuarą sudaro instrumentiniai kūrinėliai ir skudučiuojamosios giedamosios sutartinės. Pateikiami sutartinės „Šilo gegutė kukavo“ giedamasis ir skudučiuojamasis pavyzdžiai, iš kurių matyti ne tik panašumas, bet ir abiejų variantų skirtumai. Skudučiuojant nežymiai kinta pirmojo balso melodija, o antrasis balsas netgi peršoka pirmąjį11. Anot A. Sabaliausko, skudučiavimas – „oro muzika“, skudučių reikia klausytis iš toliau12.
Darbe aprašomi ir ragai – penkių medinių trimitų rinkinys bei daudytės – du ilgi mediniai trimitai. Apie ragų repertuarą A. Sabaliauskas darbo kabinete. Iš Biržų krašto muziejaus „Sėla“ fondų sakoma: „Pučiamos tos pačios kompozicijos, kaip ir ant skudučių, bet tokios, kur nereikia vienam du balsu imti. Todėl giesmių (sutartinių – R. A.) ant ragų negalima pūsti“13. Giesmes, anot A. Sabaliausko, atlieka dviem ilgomis triūbomis – daudytėmis:
„Viena imama trys tonai, antra – du“14. Aptariami ir ožragis, lamždis, švilpa, birbynė.
Apie instrumentinės muzikos kilmę A. Sabaliauskas sako, kad pirmesnis buvo dainavimas, o instrumentinis muzikavimas – vėlesnis reiškinys: „žmogus pirma pradėjo vartoti gerklę, o jau
paskiau birbynę“15. Tai jis grindžia surinktais duomenimis ir palyginimais: „Beveik visos ant kanklių, lamzdžio, švilpos melodijos turi savo tekstą (…) kaip ir visoje Europoje, taip ir pas mus instrumentinė muzika atsirado vėlai“16 . Verta dėmesio ir pastaba, kad muzikos instrumentais skambindavę tik vyrai, o moterys dažniausiai dainuodavo ir giedodavo.
Į akis krinta A. Sabaliausko nenoras, pradedant jau 1904 m. darbu, vartoti terminą „instrumentai“. Dažniau jis vartoja žodį „inrankiai“, kuriuo vadinami ir darbo įnagiai. Reikia pasakyti, kad, išskyrus A. Sabaliauską ir kalbininką J. Balčikonį, į lietuvių kalbą išverstose kitų tautų pasakose teikusį „žaislą“ muzikos instrumento prasme, mes ir šiandien nežinome, kaip lietuviai šiuos daiktus senovėje vadino. Jei tai buvo „inrankiai“ arba, anot J. Balčikonio, „žaislai“, tai kokios pagaliau srities, nes „muzika“ – irgi graikiškos kilmės tarptautinis žodis. Koks gi buvo šio žodžio senasis lietuviškas atitikmuo?
Šiaurės rytų aukštaičių sutartinės aptartos suomių folkloristo A. R. Niemio 1913 m. darbe17, kuris 1932 ir 1996 m. paskelbtas lietuvių kalba18. Remdamasis A. Sabaliausko 1911 m.
leidiniu, jis apibūdina giesmes ir dainas, nurodo jų skirtumus, aptaria giesmių (sutartinių) rūšis19.
Šiaurės Lietuvos kanklės ir kankliavimas gvildenami Z. Slavinsko20 1937 m. darbe21. Aukštaičių, žemaičių ir sūduvių tradicines kankles į tipus autorius skirsto remdamasis stygų skaičiumi. Ne daugiau kaip 7 stygų kanklės laikomos pirminėmis, 8–12 – paprastomis, 13 ir daugiau stygų – sudėtingomis22. Nurodoma, kad kanklės buvo žinomos vakarinėje ir šiaurinėje Lietuvos dalyje, o daugiausia pirminių ir paprastų kanklių randama Šiaurės
ir Šiaurės Rytų Lietuvoje: Biržų, Krinčino, Kriukų, Papilio, Vabalninko, Kupiškio, Panevėžio, Šeduvos, Rozalimo, Kamajų, Deltuvos, Pagirio, Vidiškio (Vidiškių – R. A.), Gruzdžių, Lygumų, Radviliškio, Pašušvio apylinkėse. Žemaitijoje kanklėmis skambinta Tirkšlių, Viekšnių, Salantų, Telšių, Varnių, Padubysio, Rietavo, Andriejavo (Endriejavo – R. A.), Kaltinėnų, Upynos, Pagramančio, Šimkaičių apylinkėse, Mažojoje Lietuvoje – apie Šeidiškius, Kretingalę, Piktupėnus, Suvalkijoje – apie Veliuoną, Šakius, Sintautus,
Vilkaviškį, Saliamo Būdą, Sasnavą23. Aptariama kanklių konstrukcija, gamybos būdai, aprašomi Lietuvos muziejų fonduose saugomi eksponatai, kurių didelė dalis surinkta Šiaurės
Lietuvoje. Biržų krašto šiaurės rytų aukštaičių kanklių tuo metu būta ne tik Biržų, bet ir Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune, šiaurės vakarų aukštaičių kanklių – Šiaulių „Aušros“ ir Panevėžio, šiaurės vakarų žemaičių – Šiaulių „Aušros“ ir Vytauto Didžiojo karo muziejuose24.
Z. Slavinskas pateikia žinių apie vienuolika kanklininkų, iš jų apie keturis šiaurės rytų aukštaičių ir vieną šiaurės vakarų žemaičių kanklininką. Šiaurės rytų aukštaičių kanklininkai iš Biržų apskrities, anot jo, kankliavo ir tebekankliuoja penkiastygėmis, o šiaurės vakarų žemaičių – 25 stygų su 6 boseliais kanklėmis. Kanklių muziką skirstydamas į sutartines, šokius ir dainas, Z. Slavinskas pažymi, kad keturines ir galbūt dvejines sutartines skambino tik šiaurės rytų aukštaičiai. Skirtingai nuo A. Sabaliausko, jis teigia: „Kanklininkai J. Plepys ir P. Lapienė skambindami sutartines jų negieda. J. Plepys neatsimena net visų savo skambinamų sutartinių žodžių ir jie neatitinka kanklėmis skambinamą muziką (…) Kanklėmis skambinamos sutartinės traktuojamos kaip atskira instrumentinė muzika“25 . Ką skambino šiaurės vakarų aukštaičiai ir žemaičiai kanklininkai, autorius nenurodo, tačiau iš žinių apie Mažeikių apskrities Akmenės valsčiaus Alkiškių kaimo kanklininką Juozą Jaunzemį galima
manyti, kad buvo grojami šokiai26.
Z. Slavinskas atkreipia dėmesį, kad „Geriausias metas skambinti penkiastygėmis kanklėmis yra vakaras, „kai žvirbliai pastogėse sutupia, kai tyku“ (P. Lapienė). „Kanklės neturi jėgos
ir smarkumo, todėl jomis skambina namie“ (J. Plepys). Didesniuose susibūrimuose ir viešumoje šiomis kanklėmis neskambinę, jomis naudojosi grynai savo asmeniškam nusiteikimui. Skambinę tik vyrai. Ilgų vakarų metą arba poilsio laiką sambrėškyje praleisdavę su kanklėmis: patys skambinę, patys gėrėjęsi ir tenkinęsi jų muzika, nesirūpindami, ar jų kas klauso, ar ne (P. Lapienė)“27. Kokie buvo likusios Šiaurės Lietuvos kankliavimo papročiai, autorius nenurodo.
Lygindamas lietuvių ir kaimyninių tautų kankles, Z. Slavinskas pastebi, kad tai vienodos prigimties, tik nežymiai besiskiriantys instrumentai. Kaip vieną iš būdingesnių baltų – lietuvių
ir latvių bei Baltijos finų – estų ir suomių kanklių skiriamųjų bruožų jis nurodo ne tik korpuso pavidalus, bet ir ornamentiką: „Rezonanso išpjovose lietuvių ir latvių instrumentuose randame įvairaus pavidalo žvaigždes, suomių – kryželius. Suomiai ir estai, kiek teko iš turimos medžiagos pastebėti, nevartoja rezonanso išpjovoms penkialapių, šešialapių ir apskritai žvaigždžių ornamento, bet dažniau apskritas skyles (ypač suomiai)“28. Pastebima,
kad suomių ir Setu etnografinės srities estų kanklės neretai išskobiamos iš apačios, o Penkiastygių ir pirminės formos kanklių gausumu pasižymi lietuviai. Tatai rodo, kad lietuviai
yra išlaikę seniausios kultūrinės fazės kankles (…) Sutartinės pagal jų išpildymo būdą bei formą yra savaiminga bei skirtinga nuo visų mūsų kaimynų muzika ir terandama tik lietuviuose“29.
Todėl Z. Slaviūnas, iškeldamas „baltų – suomių kanklių savaimingumo ir giminingumo hipotezę“, kanklių kilmės klausimu pirmenybę teikia Šiaurės ir Šiaurės Rytų Lietuvai: „Pirminių, ypač penkiastygių kanklių gausumas Šiaurės ir Šiaurės Rytų Lietuvoje rodytų, kad baltų – suomių kanklių kilmės vieta turėtų būti baltų (aisčių) gyvenamuose kraštuose, galbūt Šiaurės ir Rytų Lietuvoje, kur, kaip žinome, yra gyvenusios ir suomių kiltys“30.

ETNINĖS MUZIKOS ANTOLOGIJOS

Dar A. Sabaliausko pradėtą darbą – rengti etninės muzikos antologijas su įvadiniais straipsniais – tęsė kiti tyrinėtojai. Jie, skirtingai nuo A. Sabaliausko, kuris pats surinko visus skelbiamos muzikos pavyzdžius, juos surūšiavo ir parengė spaudai, pavyzdžius antologijoms daugiausia ėmė iš šio autoriaus darbų, juos tik papildydami savais ir archyvų duomenimis. Labai dažnai vėlesnių antologijų rengėjai pasiremdavo arba netgi perpasakodavo ir A. Sabaliausko nuomonę.
Šiaurės rytų aukštaičių sutartinės, muzikos instrumentai ir instrumentinė muzika labai glaustai apibūdinta J. Čiurlionytės 1938 m. parengtame lietuvių liaudies melodijų rinkinyje31. Ji pažymi, kad „Svarbiausia sutartinių ypatybė, kuri jas išskiria iš kitų dainų tarpo, yra jų k o n t r a p u n k t i n i s ir k a n o n i n i s dainavimo būdas, o ypač atskirų balsų santykiavimas p a r a l e l i n ė m i s s e k u n d o m i s (išretinta autorės – R. A.)“32. Leidinio rengėja dėmesį atkreipia į tai, kad „Daugiausia liaudies muzikos instrumentų randame Šiaurės Rytų Aukštaitijoje apie Biržus, Kupiškį ir Ukmergę“33. Aptaria šiaurės rytų aukštaičių
skudučius, vamzdelį (lamzdelį), triūbą (trimitą), ožragį, jų ir kanklių (apie pačias kankles J. Čiurlionytė nieko nekalba, tik nurodo Z. Slavinsko 1937 m. darbą) muziką34.
Šiaurės rytų aukštaičių sutartinės pateiktos ir tyrinėtos Z. Slaviūno 1958, 1959 ir 1969 m. antologijose35. Autorius remiasi A. Sabaliausko ir A. R. Niemio XX a. pradžioje surinktais ir
paskelbtais, taip pat savo užrašytais bei Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Lietuvių tautosakos rankraštyne, Vilniaus pedagoginio instituto, Rusų geografinės draugijos archyvuose, Lietuvos mokslų akademijos Centrinės bibliotekos rankraštyne saugomais
bei iš privačių asmenų gautais sutartinių pavyzdžiais. Iš viso trijuose 1958 ir 1959 m. išleistuose sutartinių tomuose paskelbta per 1 500 muzikos pavyzdžių. Apie trečdalį sutartinių
Z. Slaviūnas perspausdina iš A. R. Niemio ir A. Sabaliausko leidinių bei kitų šaltinių36.
Skirtingai nuo A. Sabaliausko, kilusio iš Biržų krašto ir sutartines vietos žmonių papročiu vadinusio giesmėmis, žemaitis Z. Slaviūnas, nors takoskyrą tarp šių etninės muzikos žanrų ir
apibrėžia, jas vadina dainomis. Jis sako, kad ištisinės, išilginės dainos pagrįstos homofoniniu principu: „Čia vyrauja vienas balsas, atliekąs pagrindinę melodiją, išreiškiąs principinį dainos turinį, kiti balsai palydi pagrindinę melodiją, jai pritaria, antrina, „užtūravoja“. Antrasis balsas daugeliu atvejų lydi pirmąjį paralelinėmis tercijomis. Tose dainose, kur šalia antrojo yra ir trečias balsas, jis sudaro harmoninį pagrindą, atlikdamas T (tonikos –
R. A.) ir D (dominantės – R. A.) pagrindinius tonus ir S (subdominantę – R. A.) kvarta aukštyn, dažniausiai baigdamas sekstakordu“37.
Aiškindamas sutartinių terminą, autorius sako, jog buvo vartojama ir giesmės: „Giesmėmis jas vadinta, norint atskirti nuo ištisinių (t. y. paralelinių – R. A.) dainų“, tačiau kartu pažymi, kad „giesmės pavadinimas, kai jis taikomas dainos sąvokai, yra tarmybė: seniau tose vietovėse, kur užtinkama mūsų aprašyta poezija, giesmėmis buvo vadinamos visos dainos, tuo pačiu ir sutartinės“38.
Šiam požiūriui ir sutartinių kaip dainų įvardijimui nepritarė iš Biržų krašto kilęs muzikos instrumentų ir instrumentinės muzikos tyrinėtojas A. Sabaliausko sūnėnas S. Paliulis, tačiau
Z. Slaviūno paskleista sutartinių vadinimo dainomis tradicija prigijo ir buvo vartojama ilgą laiką.
Z. Slaviūnas nurodo sutartinių ir „ištisinių“ dainų skirtumus. Pagrindinis skiriamasis bruožas – sutartinių „savitas daugiabalsumo stilius ir priedainių gausumas. Sutartinių daugiabalsumas yra specifinis, kitoks negu ištisinių dainų. Tai p o l i f o n i n i s (išretinta autoriaus – R. A.) daugiabalsumas, kai atskiri balsai (melodijos) dainuojami savarankiškai. Sutartinėse plėtojamos kelios melodinės linijos, arba balsai“39. Pabrėždamas sutartinių polifoninį pobūdį autorius pažymi: „Būdamos polifoninės dainos, sutartinės negali būti dainuojamos vieno žmogaus: jas dainuoja mažiausiai du asmenys. Tačiau kiek bebūtų dainuotojų, koks bebūtų sutartinės atskirų partijų skaičius, vienu metu dainuoja tik du balsai (…) jos pasižymi savito stiliaus melodika, tvirta sinkopuota ritmika, taisyklinga struktūra“40.
Sutartines Z. Slaviūnas pagal liaudies tradiciją skirsto į rūšis: „Pati liaudis jas skirsto pagal du kriterijus – atlikėjų skaičių ir atlikimo būdą“41. Aptariamos dvejinės, trejinės, keturinės, sektinės („kai visos atlikėjos, paeiliui įstodamos, „seka“ tą patį tekstą, o dažnai ir melodiją, kurią dainuoja pirmoji atlikėja“42), rinktinės („pagrindinį tekstą dainuoja tik pirmoji dainuotoja. Ji „renka“ vis naujus žodžius, o kitos dainuotojos dainuoja savarankiškus ir
skirtingus priedainių tekstus (…) rinktinėmis taip pat vadintos ir paprastos keturinės“43) ir heterofoninės sutartinės. Pastarosios laikomos ankstyvos pakopos sutartinėmis ir pibūdinamos šitaip: „Tai daugiau vienbalsumo modifikacija, dar vienos ir tos pačios melodijos variantai. Tai pati pradinė, pati primityviausia keturinių polifonijos forma. Kai kuriose heterofoninėse sutartinėse pasitaiko, jog abu balsai eina grynu unisonu. Tačiau reikia manyti, kad unisonas čia bus atsiradęs užrašinėjant heterofoniškai dainuojamą sutartinę iš vieno balso ir negalint užfiksuoti antrojo balso daromų įvairavimų“44. Autorius teigia: „pastebėta, jog, dainuojant lygiagrečiai dviem balsam tą pačią melodiją, bet skirtingus tekstus, visados daromi ir nežymūs melodiniai arba ritminiai nukrypimai nuo pirmojo balso. Gryno unisono, dainuojant
šios tipo sutartines, beveik nebūna“45.
Z. Slaviūnas nurodo ir sutartinių paplitimo ruožus – rytų ir šiaurės rytų aukštaičių. Pirmasis – rytų aukštaičių – ruožas, anot jo, apima Rokiškį, Obelius, Zarasus, Kamajus, Salaką,
Dūkštą, Rimšę, Uteną, Tauragnus, Ignaliną, Daugėliškį, Ceikinius, Tverečių, Adutiškį, Švenčionis ir kt., antrasis – šiaurės rytų aukštaičių – Nemunėlio Radviliškį, Joniškėlį, Biržus, Papilį, Pasvalį, Pandėlį, Vabalninką, Kupreliškį, Salamiestį, Pušalotą, Anykščius, Taujėnus, Vidiškius, Žemaitkiemį, Deltuvą ir kt. Pirmajam ruožui būdingas pirmykštis daugiabalsumas, čia paplitusios heterofoninės, pirmykščio kanono ir laisvosios polifonijos, antrajame dažniau sutinkamos paralelizmo ir išvystyto kanono formos sutartinės, pasižyminčios sekundinių paralelių gausumu46.
Pateikiamos istorinės žinios apie sutartines nuo XVI a., apibūdinamos jų žanrų savybės47. Z. Slaviūnas išsamiai nagrinėja visas sutartinių rūšis, jų savitumą, atlikimo ypatumus, išskiria ir aptaria kiekvienos rūšies smulkesnius tipus. Analizę autorius iliustruoja gaidų, tekstų pavyzdžiais, sutartinių atlikimo schemomis48, iš kurių aiškėja per amžius nusistovėjusi paprasta, bet racionali sudėtingos polifoninės muzikos sandara ir jos atlikimas.
Trimis tomais skelbiamos sutartinės skirstomos į darbo, šienapjūtės, rugiapjūtės, avižapjūtės, linaraučio, verpimo, mėšlavežio, sutartines prie įvairių darbų49; kalendorinių liaudies
švenčių (pasivažinėjimo, sūpuoklinės, paruginės bei sambarių, rytelio, kupolinės), sutartines apie gamtą, apie augaliją, apie gyvūniją, apie šeimyninius santykius, vestuvių (apie piršlybas,
įvairių vestuvių apeigų, apdainuojančios vestuvių veikėjus), apie marčią50; istorines bei karo, socialinio pasipriešinimo, humoristines, šokių ir žaidimų, instrumentines (skudučių, trimitų,
daudyčių, kanklių), pirmykštes ir fragmentines. Prieduose pateikiamos pirmykštės vienbalsės dainos, vienbalsėmis dainomis išvirtusios ir naujoviškos sutartinės51. Kiekvieno tomo pabaigoje – išsamūs paaiškinimai bei sutartinių metrika.
Šiaurės rytų aukštaičių instrumentinę muziką 1959 m. antologijoje su įvadiniu straipsniu gvildeno S. Paliulis52. Nors autorius pateikia ir keletą instrumentinės muzikos iš Žemaitijos
pavyzdžių, tačiau medžiaga byloja, kad visas dėmesys sutelktas Šiaurės Rytų Aukštaitijai. Leidinyje skelbiama 366 instrumentinės muzikos pavyzdžiai iš A. Sabaliausko rinkinių ir paties autoriaus surinktos medžiagos. Kūrinėliai skirstomi į sutartines, šokius, liaudies dainas, atliekamas įvairiais instrumentais. Jie pateikiami kaip skudučių, ragų, rago – daudytės, daudyčių, ožio rago, švilpos, lamzdelių, birbynės, mišriųjų ansamblių ir bandūrėlio repertuaras.
Įvadiniame straipsnyje S. Paliulis, remdamasis A. Sabaliausko ir savo duomenimis, pirmiausia apibūdina skudučių rinkinius, jų gamybos ir derinimo būdus, grojimo ypatumus, repertuarą. Instrumentu, anot jo, atlikdavo „specialiai skudučiams sukurtus kūrinius, sutartines ir skudučiais pritardavo kitiems muzikos instrumentams arba dainoms“53. Autorius pastebi, kad „Skudučiais pritardavo kai kurioms dainoms ir laluškoms. Tokiais atvejais skudučiai atlikdavo tam tikro akompanimento vaidmenį. Būdinga, kad tas skudučių akompanimentas dažnai sudarytas iš tam tikrų tradicinių ritminių motyvų, skudutininkams gerai žinomų“54.
Apie skudučių paplitimą S. Paliulis sako: „Ar skudučiavo seniau žemaičiai, sūduviai, kol kas pėdsakų neužtikta. Žinoma tik, kad aukštaičiai skudučiavo daug didesniame plote, nekaip
tas, iš kurio pateikiama medžiaga. XIX a. antrojoje pusėje skudučiuota dar Pasvalio, Ukmergės, Utenos, Zarasų apylinkėse ir visame plote į šiaurę nuo šių vietovių. Skudučių muzika užfiksuota ir Pietų Lietuvoje, buvusioje Gardino gubernijoje. Kad ta medžiaga užrašyta iš lietuvių, abejonių nekelia. Klausimas tik, kiek plačiai ji ten buvo vartojama, ar nebus tai koks atsitiktinis reiškinys“55. Jis pastebi, kad „kai susidomėta šia muzika, kai
pradėta ji užrašinėti (XX a. pradžioje – R. A.), skudučiai buvo išsilaikę tiktai nedideliame Lietuvos plote – Vabalninko, Biržų, Rokiškio, Kupiškio apylinkėse“56. S. Paliulis atkreipia dėmesį ir į giedamųjų sutartinių bei instrumentinės muzikos sąsajas: „Pastebėta yra, kur sutartinės giedamos, ten skudučiai, daudytės ir ragai buvo vartojami. Tarp šių muzikos rūšių senovėje būta glaudaus ryšio“57.
Kalbėdamas apie ragų paplitimą, autorius pastebi, kad juos „žmonės pūsdavo tokiose vietovėse, kurios yra toliau nuo miesto, nuo didelio kelio, tarp pelkių, miškų, už sunkiai prieinamos upės ir t. t. Nuotolis tarp tokių vietovių tiesiai, oro linija, dažniausiai siekdavo 5–7 km. (…) Šitie 5–7 kilometrų atstumai tarp ragų pūtėjų, matyt, ne atsitiktinis reiškinys (…) 5–7 km – tai toks atstumas, per kurį ragų muzika dar gerai girdėti. Todėl galima manyti, kad senovėje ragų muzika tarnavo ne vien meno reikalams, bet galėjo būti naudojama ir praktiškai, pavyzdžiui, karo ir kitokiai signalizacijai. Ragų garsais galima buvo labai
greitai ir toli pranešti apie pavojų, apie besiartinantį priešą“58.
S. Paliulis sako, kad ragų muzika užsilikusi ir užrašyta Šiaurės Rytų Lietuvoje: „iš kitų Lietuvos vietų užrašytos ragų muzikos neturime. Senovėje ragai (trimitai), galimas daiktas, buvo paplitę ir visoje Lietuvoje. Juos mini rašto paminklai“59.
Ragų repertuaras – tokie patys kaip ir skudučių instrumentiniai kūrinėliai, „tačiau yra ir skirtumo“. Remdamasis A. R. Niemio žiniomis, S. Paliulis teigia, kad „pačias dainas žmonės ragais pūsdavę (Šalniai), kartais dviem, trim ragais palydėdavę armoniką (Dusetos); patiems ragams kai kur pritardavę būgnai“60.
Daudytės – daugiausia dviejų ilgų medinių trimitų rinkinys, tačiau kartais „tam tikrus dalykus pūsdavo ir daugiau žmonių, net iki penkių“61. Dviem daudytėm atlikdavo dažniausiai keturines ir šoktines sutartines: „Daudyčiuodavo kai kurias ir trejines, tik ne kanoniškai, bet kaip keturines arba dvejines“62. S. Paliulis paaiškina, jog „Vieną daudytę arba triūbą (ragą) turėdavo skerdžiai (ustovai)“63. Mano, kad daudytės, kaip ir ragai, seniau galėjo būti plačiai Lietuvoje žinomos, nes jas mini ir senieji raštai. Nurodomi T. Lepnerio 1690 m. ir S. Stanevičiaus 1829 m. darbai, kuriuose minimos daudytės64.
Apibūdinamas ir ožio ragas, lamzdelis (vamzdelis), švilpa, birbynė. Pateikiama žinių apie šių etninių muzikos instrumentų gamybą, grojimo būdus, repertuarą, naudojimo papročius. Autorius aptaria ir Šiaurės Rytų Aukštaitijoje vartotus bendratautinius instrumentus: dūdą (Labanoro dūdą), šukas, vargonėlius (lūpinę armonikėlę)65. S. Paliulio parengta instrumentinės muzikos antologija rėmėsi ir kaip nepamainomu šaltiniu naudojosi vėlesni tyrinėtojai.

A. Sabaliauskas darbo kabinete. Iš Biržų krašto muziejaus „Sėla“ fondų

TYRINĖJIMAI

Z. Slaviūnas sutartinių tritomyje paskelbtus pagrindinius teiginius pakartoja 1969 m. tiriamajame darbe, kurį dar papildo sutartinių paplitimo žemėlapiu. Iš jo matyti, kad autorius prie šiaurės rytų aukštaičių sutartinių ploto prišlieja ir rytų aukštaičių švenčioniškių atliekamas heterofonines, artimas vienbalsėms, dainas66.
Sutartines savo 1969 m. darbe aptaria ir J. Čiurlionytė67. Šiuos kūrinius laikydama ypatinga lietuvių liaudies daugiabalsės muzikos rūšimi, apibūdina jų tematiką ir funkcinę paskirtį,
melodiką, ritmiką, grupes, aptaria tik pagrindinius, išplitusius ir savitus atlikimo būdus, „į kuriuos pirmasis atkreipė dėmesį sutartinių užrašinėtojas A. Sabaliauskas“68. J. Čiurlionytė, keldama sutartinių kilmės ir sąsajų su etnine istorija klausimą, pastebi, kad, „mūsų turimomis žiniomis, kokių nors konkretesnių duomenų apie sutartinių ryšį su kaimyninių tautų daugiabalsumu kol kas nėra“69. Ji, atrodo, linkusi manyti, kad sutartinės gyvavę ne
tik Šiaurės Rytų, bet ir Vakarų Lietuvoje: „Taip pat neišaiškinta, kodėl sutartinės lokalizavosi šiaurrytiniuose Lietuvos rajonuose ir anksti išnyko vakariniuose“70. Pateikiamas ir vienas trimitų polifoninės muzikos pavyzdys – „penkiabalsė sutartinė, kuri buvo grojama pačių instrumentalistų pasidirbtais trimitais“71.
A. Sabaliausko ir S. Paliulio žinios apie šiaurės rytų aukštaičių, o Z. Slavinsko – ir apie šiaurės vakarų aukštaičių bei šiaurės vakarų žemaičių etninius muzikos instrumentus ir instrumentinę muziką pateikiamos V. Bartusevičiaus 1973, A. Vyžinto 1975, M. Baltrėnienės 1980, M. Baltrėnienės ir R. Apanavičiaus 1991 m. knygose72, kuriose gvildenant instrumentinę etninę muziką pateikiami pavyzdžiai iš minėtų autorių parengtų antologijų
ir remiamasi jų nuomonėmis.
Savo 1984 m. darbe73 S. Paliulis, sugretinęs daudyčių natūralios akustinės gamos virštoniais pagrįstus garsynus, iškelia mintį, kad jie galėję lemti giesmių sutartinių, paremtų irgi panašiais garsynais, atsiradimą.
A. Sabaliausko ir Z. Slaviūno duomenis apie šiaurės rytų aukštaičių sutartines, bandydamas pagrįsti sutartinių buvimą ir Latvijoje, savo 1987 m. darbe naudoja M. Boiko74. Minėtų autorių žiniomis ir paskelbtais gaidų pavyzdžiais bei papročių aprašais, gvildendama sutartinių atlikimo tradicijas, 2000 m. monografijoje remiasi ir D. Račiūnaitė-Vyčinienė, tuos duomenis pakartoja ir 2002 m. darbe75.
D. Račiūnaitė-Vyčinienė dviejų savarankiškų sutartinių balsų pynimąsi lygina su audimu, kai „nytys tarsi nardo viena pro kitą: tai iškyla į paviršių, tai vėl pasislepia. Taip joms nuolatos
besikaitaliojant ir kuriamas margaraštis audinys. Sutartinių muzikos audinyje panašiai pinasi skirtingų balsų melodijos (…) Sutartinių muzikos panašumas į audinį pasidaro dar aiškesnis, kai jų melodinės linijos pavaizduojamos grafiškai – ne gaidomis penklinėje, o kvadratėliais milimetriniame popieriuje“76. Autorė pastebi, kad sutartinių sinkretiškumas – muzikos, žodžio ir judesio ryšys – „būdingas pirmykštėms liaudies meno stadijoms“. Sutartinių
priegiesmiai gretintini netgi su kai kurių mažai civilizuotų pasaulio tautų folkloru: „Įvairių tautų dainos, susidedančios tik iš „beprasmių“ žodžių, neretai būna apeiginės, ritualinės, t. y.
šie žodžiai, matyt, turi tam tikrą užslėptą prasmę“77. Šlubčiojantis sutartinių atlikėjų žingsnis gali būti siejamas su toteminių gyvūnų, greičiausiai vandens paukščių, vaizdavimu78. „Šlubčiojimas šokant galėjo būti susijęs su kompleksu elementų, reiškiančių persikūnijimą (…) Galbūt „aną pasaulį“ turėjo atspindėti ir sutartinių „paukštiški“ balsai?“79. Moterų dainavimas, anot autorės, šaknimis „gali glūdėti matriarchate. (…) Senąsias sutartines
atlikdavo tik moterys (tiesa, išliko keletas pastabų apie tai, jog šokyje dalyvaudavo ir vyrai, tačiau tokių duomenų labai nedaug, juose dažniausiai kalbama apie vėlesnes sutartines (…)
Vienos lyties atstovų šokimas rodo labai seną kilmę“80. Atkreipiamas dėmesys ir į giedamųjų bei instrumentinių sutartinių sąsajas: „Peržvelgus visas sutartines, turinčias garsažodžius
tūto ir tūtoj, susidaro įspūdis, kad tai nėra beprasmis žaidimas balsių skambesiu – veikiau savotiškas pučiamųjų instrumentų pamėgdžiojimas balsu (…) Galima prielaida, kad instrumentinė muzika veikė ir vokalinių sutartinių intonacijas intonacijas“81.
Šokamosios sutartinės gvildenamos D. Urbanavičienės 2000 m. darbe82.
Skudučiai, jų sandara, gamybos būdai, repertuaras, atlikimo tradicijos ir sąsajos su senaisiais tikėjimais išnagrinėta ir palyginta su rusų bei komių panašiais instrumentais bei polifonine
instrumentine muzika R. Šimonytės-Žarskienės 1993 m. darbe ir 2003 m. monografijoje83. Autorė pastebi, jog skudučių pavyzdžio dūdelės, kuriomis grota Šiaurės Rytų Aukštaitijoje,
Komijoje, Permės komių nacionalinėje apygardoje, Rusijos Briansko, Tulos, Kalugos ir Kursko srityse, yra vienodo tipo kolektyvinio muzikavimo instrumentai. Jie gaminti iš bemaž tų pačių skėtinių augalų: garšvos (lietuvių, komių), nendrės, builio (lietuvių, rusų), miškinio skudučio (lietuvių, komių, rusų), varnalėšos, pelkinės vingiorykštės (lietuvių), šventagaršvės, barščio stiebų ir rugių šiaudų (komių, rusų), šeivamedžio, dirvuolės (rusų) 84. Lygindama šių instrumentų rinkinius, R. Šimonytė-Žarskienė atkreipia dėmesį, jog lietuviai daugiausia pūtė penkių, šešių, kiek rečiau – septynių, aštuonių dūdelių rinkinius, o „komių ir rusų dūdelės grupuojamos į vadinamąsias poras (…) pavadinimas pora nereiškė, kad ji susideda būtent iš dviejų dūdelių. Pavyzdžiui, komių zyrių kuima čipsanų viena pora susideda iš trijų, Permės komių, Briansko ir Kalugos srities instrumentų – iš dviejų arba trijų, Kursko srities kugiklių pagrindinė „grojančioji“ pora – dažniausiai iš penkių, kartais – šešių dūdelių, o pritariamųjų
poros – iš dviejų–keturių, rečiau – vienos–penkių dūdelių (…). Beje, kai šiaurės rytų aukštaičiai dviese skudučiuodavo giedamąsias sutartines, jie irgi dažniausiai imdavo po dvi, po tris, po dvi ir tris dūdeles. Šitoks rinkinio išdalijimas gali sietis su komių ir rusų instrumentų dalijimu į poras“85.
Aptardama dūdelių pavadinimus, autorė pastebi, „jog dauguma lietuvių skudučių vardų sutampa su jais atliekamomis partijomis, kurios pagrįstos skiemenine pačių dūdelių balsų išraiška (…). Lietuvių skudučiai įvardijami nuo trumpiausio, aukščiausio (neskaitant spiego) vamzdelio, kuriuo atliekama pirmoji, galima sakyti, svarbiausioji skudučių kūrinėlių partija. Rusų ir komių dūdelės įvardijamos nuo ilgiausios, žemiausio balso dūdelės. Pagal vietą rinkinyje ir garso aukštį pamėgdžiojamais vardais vadinamos Kursko ir Briansko sričių atskiros dūdelės (…). Komių zyrių kuima čipsanų dūdelės buvo įvardijamos pagal jų
skambėjimo aukštį ir vaidmenį poroje arba rinkinyje“86. Daroma išvada, „kad beveik visi skudučių tipo instrumentai buvo parenkami „iš akies“ ir derinami „iš klausos (…). Pagrindinis derinimo kriterijus buvo atmintyje skambančios mėgstamo skudučių kūrinėlio
partijos“87. Lietuvoje dažniausiai skudučiuodavo vyrai, Rusijoje ir Komijoje – moterys. Rusės ir komės pūsdavo šokamuosius kūrinėlius: „Pūsdamos jos trepsėdavo pačios, pagal atliekamas melodijas šokdavo ir kitos moterys“88. Briansko srities rusės grojimą palydėdavo ritmišku plojimu, kojų trypimu, švilpimu, Kursko srities – trepsėjimu ir netgi dainavimu. „Kad šiaurės rytų aukštaičiai pūsdami skudučius būtų šokę, duomenų neturime, tačiau vienos iš dažniausiai pučiamų giedamųjų sutartinių yra keturinės, kurios taip pat yra ir šokamosios. Balso, instrumento skambėjimo ir judesio jungimas rodo, kad skudučiavimas yra
archajiško sinkretinio meno apraiška“89.
Lygindama repertuarą, R. Šimonytė-Žarskienė pastebi, kad gamtos garsus mėgdžiojančius kūrinėlius pūtė komės ir lietuviai, tik lietuviai atliko giedamąsias sutartines, o komės – dainų melodijas ir šokamuosius kūrinėlius – rusės bei komės, visų tautų atstovai pūtė mišriuose instrumentiniuose-vokaliniuose ansambliuose90. Nagrinėdama skudučiavimo papročius, autorė iškelia mintį, kad tai – matristinės kultūros palikimas91, galintis siekti itin senus laikus. Skudučiuojami skiemenys siejami su paukščių ir kitų gyvūnų balsų mėgdžiojimu, paukščių čiulbesį atkartoja, tik meniškai, skudučių rinkinių partijos: „Vienos skudučių kūrinėlių partijos – tai tarsi tiksli paukščių signalų imitacija, o kitos – lyg išplėtoti jų variantai. Stebėtis neverta, nes skudučių muzika – ne vien gamtos garsų (o gal toteminių paukščių balsų) mėgdžiojimas, bet itin senoviška muzikos meno rūšis, atspindinti tikrovę, bet jos nekopijuojanti“92. Paukščių čiulbesio atkartojime R. Šimonytė-Žarskienė mato ir esminį skudučių muzikos požymį, būtent, polifoniją: „Lyginant paukščių čiulbesį ir skudučiuojamųjų kūrinėlių sandarą, galima pastebėti netgi šios muzikos polifoniškumo ištakas, kurios slypi pačiame gamtos garsų susipynime. Susipina gervių, laukinių žąsų klegėjimas, karvelių burkavimas, varlių kurkimas. (…) Įsiklausius į skudučių kūrinėlių skambesį ir sugretinus su gamtos polifonijos pavyzdžiais, galima daryti išvadą, kad jų polifoniškumas beveik
tiksliai atkartoja gamtos garsų skambesio tvarką“93. Skudučiai ir skudučiavimas galėjo būti netgi savotiškomis kaukėmis, jų rinkiniai – atspindėti pirmykštes skaičiuotes94. Šio Šiaurės
Rytų Europos ir Šiaurės Rytų Aukštaitijos fenomeno ištakos, anot autorės, gali būti „pačių seniausių Šiaurės Rytų Europos miškų juostos gyventojų palikimas. (…) skudučių tipo instrumentai kažkada galėjo egzistuoti visoje Šiaurės Rytų Europos miškų zonoje. Skudučiavimo židiniai išliko kaip atskiros salos šio didžiulio ploto pakraščiuose, nes būtent pakraščiuose ir išlieka archajiškiausi reiškiniai (…). Galimas daiktas, šiuose didžiuliuose
miškinguose Europos plotuose kažkada galėjo gyvuoti panašų etnokultūrinį pamatą turinti bendrija, iš kurios vėliau susidarė (ar į jos žemes atsikėlė) įvairios etninės grupės ir tautos. Jos iki mūsų dienų išlaikė turėtus bendrus skudučių tipo instrumentus ir skudučiavimą“95.
A. Vyžintas savo 2006 m. darbe96 didelį dėmesį skiria skudučiavimui. Perteikdamas A. Sabaliausko ir Z. Slaviūno žinias, jis, kaip ir Z. Slaviūnas, skudučių instrumentinius kūrinėlius vadina instrumentinėmis sutartinėmis, o jų atlikėjų grupes siūlo vertinti „kaip tipiškus kamerinius liaudies muzikos ansamblius, perėmusius besiformavusią atlikimo manierą, kūrybos bei atlikimo šedevrus, perduotus nerašytu būdu ateities kartoms“97.

PARALELINĖ IR VIENBALSĖ MUZIKA

Šiaurės Lietuvoje skambėjusios paralelinės, Šiaurės Rytų Aukštaitijoje – dar ir vienbalsės muzikos tyrimų nėra, apie tai užsimenama tik visai lietuvių etninei muzikai skirtuose darbuose.
J. Čiurlionytė 1938 m. sudarytame rinkinyje, neišskirdama šiaurės aukštaičių dainų, jas skirsto į tris tipus: pačios primityviausios melodijos (piemenų raliavimai, ridavimai, sūpuoklinės dainos), sutartinės, naujesnio tipo dainos98. Trečiojo tipo – naujesnių dainų „melodijos linija yra gana skurdi, be ryškesnių kontūrų. Vienodu ritmu ir dažnai kartojami tie patys tonai sudaro lyg šokio ritmą, lyg trepsėjimą vietoje. Kiekvienam skiemeniui tenka po vieną gaidą. Pasitaiko ir gaivinančių sinkopių – tąsyk melodija įgauna kažkokio nuoširdžiai vaikiško linksmumo“99. Pastebi, kad, skirtingai nuo dzūkų dainų, aukštaitiškoms nebūdingos minorinės dermės, o „Dažniausias dainos pabaigos intervalas – tercija. Ji skamba lyg klausimas, abejonė, nepasitenkinimas ir nuaidi dainos pabaigoje lyg ilgesys ar laukimas. Šios savotiškos tercijų pabaigos užtinkamos ir kitose Lietuvos srityse, ypač gausiai Žemaitijoje (…) Pats paprasčiausias melodijos „harmonizavimas“ susidaro tada, kai antras balsas palydi paralelinėmis tercijomis. Šitaip dainuojant pirmas balsas baigia tercija, kad antram, žemesniam, balsui užleistų pagrindinį toną“100. Apie vienbalses aukštaičių melodijas rinkinio sudarytoja sako, kad jos „labai nesudėtingos struktūros (a-a), mažu ambitų, neaiškia tonacija ir paprastu ritmu“101.
J. Čiurlionytė 1969 m. darbe, poskyryje apie Šiaurės Aukštaitijos melodijas, teigia: „Šiuo metu beveik neįmanoma apibrėžti Šiaurės Aukštaitijos muzikinio dialekto sienų, nes, einant iš šiaurės į centrinę Lietuvos dalį arba į pietryčius, randama nemaža stilistinio mišrumo, įvairių susikryžiavimų ir sluoksnių – tai vis nauji reiškiniai, kuriuos galima priskirti vienai ar kitai muzikinių dialektų grupei. Dėl to, norint išryškinti būdingiausias Šiaurės Aukštaitijos melodijų stilistines ypatybes, šiame poskyryje bus daugiausia kreipiama dėmesio į šiaurinius (tiksliau šiaurrytinius – R. A.) rajonus – Biržų, Papilio, Vabalninko, Kupiškio ir Rokiškio
apylinkes, kur šios ypatybės geriausiai išsilaikė“102. Ji pastebi, kad XIX a. antroje pusėje čia gyvavo „du skirtingi stiliai, dvi daugiabalsumo rūšys, kurias vieną nuo kitos skyrė ilgi šimtmečiai. Pirmajai jų priklauso nepaprastai savitos sutartinės, antrajai – vėlyvesnio laikotarpio homofoninis dvibalsis ir tribalsis daugiabalsumas, paremtas trimis mažorinėmis funkcijomis (T, D, S). Šiaurės Aukštaitija, kaip ir Žemaitija, skiriasi nuo pietrytinės Lietuvos
dalies tuo, kad čia nėra minoro…“103. Panašiai kaip 1938 m. rinkinyje apibūdinusi dvibalses ir tribalses dainas, autorė jų paprastą melodijų sandarą sieja su dialekto ypatumais: „Galimas
daiktas, kad tokia melodikos sandara pareina nuo tų vietų dialekto savybių, kuris skiriasi nuo pietrytinių rajonų kirčio atitraukimo iš trumpos galūnės į ilgą šaknį ar priesagą (kiek kitaip
kirtį atitraukia žemaičiai ir latviai), o taip pat diftongų monoftongizacija.
Reikia manyti, kad melodijų ritmo – metro sandaros supaprastinimas yra susijęs ir su kalbinio intonavimo ypatybėmis“104.
J. Čiurlionytė pastebi: „Kai kurios pačios primityviausios šiaurinės Lietuvos dalies melodijos turi bendrų bruožų ir net analogiškų reiškinių su latvių, iš dalies estų ir suomių dainomis.
Ryšys su pastarosiomis yra išlikęs iš pirmųjų mūsų eros šimtmečių, kai suomių (t. y. Baltijos finų – R. A.) gentys gyveno artimoje kaimynystėje su baltų gentimis“105. Jos nuomone, šiaurrytinių ir pietrytinių Lietuvos plotų melodikos skirtumai „turi etninį pagrindą ir yra susiję su senovės genčių, kai jos dar nebuvo įėjusios į suvienytos Lietuvos sudėtį, ypatumais. Tam tikro poveikio šiaurinės srities, kaip ir Žemaitijos, melodikai galėjo turėti ir kaimynystė su latvių gentimis“106.
Kalbėdama apie paralelinio daugiabalsumo kilmę, J. Čiurlionytė abejoja nuomone, „kad šiaurės aukštaičiai ir žemaičiai perėmė daugiabalsumą iš masinio bažnytinio giedojimo, kurio
pagrindą sudarė dvasininkų platinamos bažnytinės giesmės (T. Brazys). Tokia prielaida negali būti patikima, visų pirma, jau dėl to, kad darosi neaišku, kaip pietrytinė Lietuvos dalis (Dzūkija) iki mūsų dienų išlaikė monodinį stilių. Antra vertus, bažnyčios įtaka vargu ar galėjo būti tokia stipri, kad jos poveikyje būtų susidaręs kompaktiškas ir monolitiškas stilius, aprėpiantis beveik du trečdalius visos Lietuvos (čia įjungiama ir Žemaitija, kurios dainos, kaip toliau matysime, skirtinos tam pačiam daugiabalsumo tipui)“107.
Šiaurės Lietuvos daugiabalsės paralelinės dainos neišskirtos ir L. Burkšaitienės bei D. Krištopaitės 1990 m. parengtoje antologijoje108. L. Burkšaitienė aukštaičių paralelines dainas laiko daugiabalsėmis homofoninio stiliaus dainomis, teigdama, kad „jos atsirado vėlesniais laikais ir kol kas nėra ištirtos“109. Anot jos, „Aukštaičių homofoninis stilius laikomas akordinio daugiabalsumo rūšimi. Jų melodijos be pritariamųjų balsų reikalauja
harmonijos“110.
Šiaurės Lietuvos etninę muziką 2006 m. straipsnyje gvildeno šio darbo autorius111. Jis pastebi, kad „pagal visus etninės muzikos ir muzikavimo ypatumus Šiaurės Lietuvoje išryškėja dvi
savitos, tarpusavyje besiskiriančios sritys – vakarinė ir rytinė. Vakarinei būdinga paralelinė etninė muzika, panašios, nors kiek ir besiskiriančios kanklės, tapatus kankliavimo būdas ir repertuaras, o rytinei – ir paralelinė, ir polifoninė etninė muzika, besiskiriančios
nuo vakariniame plote turėtų kanklės, skambinimo jomis būdas ir repertuaras“112. Kalbėdamas apie etninės muzikos ir etnogenezės sąsajas, autorius mano, kad „etninės muzikos sritys atspindi bemaž dviejų tūkstančių metų senumo padėtį Lietuvoje“, ir spėja, jog „Paralelinė etninė muzika gali būti vienu iš įrodymų, kad, iki paplintant kitokio antropologinio tipo žmonėms ir naujam laidojimo papročiui, čia gyveno vakarų baltai. Tačiau ar jie siejosi su kuršiais, žiemgaliais ir sėliais ir ar paralelinės dainos gali būti šių Šiaurės Lietuvoje gyvenusių genčių palikimas, neaišku, nes visas šių dainų plotas, gal tik išskiriant Šiaurės Vakarų Žemaitiją, yra gana vieningas, neleidžiantis įžiūrėti kokių nors esminių skirtumų“113. Polifoninės muzikos kilmės ir sąsajų su etnine istorija, ypač su sėlių genties palikimu, klausimas dar sudėtingesnis: „Jei, kalbotyros duomenimis, sėliai, žiemgaliai ir kuršiai vienaip ar kitaip siejosi (tą, beje, rodo ir kanklės), tai jokių, tarkime, sėlių polifonijos sąsajų su anų genčių žemėse skambėjusia paraleline muzika pastebėti negalima. (…) Todėl tenka manyti, kad šiaurės rytų aukštaičių polifoninė etninė muzika – greičiausiai substratinė, nežinomos kilmės, tačiau aiškiai besisiejanti su pačiais seniausiais žmonijos kultūros klodais, kadangi ją labai gerai ir visiškai atitinka juodosios didžiosios rasės, vadinamųjų „egzotinių“ kultūrų, išlaikiusių iki mūsų dienų pirmykštės visuomenės tradicijas, muzika. (…) sutartinių žodžiai, jų neaiškios prasmės bei muzikos ir kalbos kirčių neatitikimas
irgi rodo galimą substratą – pakitusią kalbą. Kokia tai buvo kalba ir kas ja kalbėjo, etninės muzikos duomenimis tikriausiai niekados neišsiaiškinsime, tačiau greičiausiai tai buvo
seniausieji šio krašto gyventojai, pakloję pamatus itin gyvastingai ir besiskiriančiai iš visos Šiaurės Europos kultūrai, kurios palikimas išliko šiaurės rytų aukštaičių atmintyje iki pat jos išnykimo XX a. viduryje“114.
Taigi, nepaisant netolygumų, Šiaurės Lietuvos etninė muzika per šimtą metų ištyrinėta daug geriau, nei kitų regionų muzika, o paskelbti darbai deramai atspindi mūsų tautos muzikinį
palikimą.

IŠVADOS

1. Apžvelgę šimtmečio tyrinėjimus, darome išvadą, kad Šiaurės Lietuvos etninei muzikai buvo skirtas didelis dėmesys. Tyrinėtojai pastebėjo, kad šis kraštas yra savaimingas: jame
gyvavo dvejopas daugiabalsumas – polifoninis ir paralelinis (pastarasis vadintas homofoniniu). Tačiau vertingesniu ir senesniu laikytas tik polifoninis, o paralelinis – vėlesnis reiškinys.
2. Taip pat akivaizdu, kad visas dėmesys buvo sutelktas tik į Šiaurės Rytų Aukštaitiją, kurioje gyvavo polifoninis daugiabalsumas. Šiaurės Vakarų Aukštaitija ir Šiaurės Vakarų Žemaitija kaip atskiri regionai nebuvo išskirti ir tirti, nes šių plotų etninė muzika neatrodė kuo nors ypatinga, besiskirianti nuo likusios Aukštaitijos ir Žemaitijos. Tad suprantama, kodėl nuodugniai išgvildenta polifoninė šiaurės rytų aukštaičių ir nuošalyje palikta likusi Šiaurės Lietuvos etninė muzika.
3. Reikia pripažinti, jog šiaurės rytų aukštaičių polifoninės vokalinės muzikos, nors ir laikytos savaiminga bei sena, kilmės ir išlikimo uždarame plote klausimai tebėra neišgvildenti. Išimtimi galima laikyti tik skudučių ir skudučiavimo tyrimus, kurie rodo, kad kolektyvinis polifoninis muzikavimas gali siekti daug senesnius nei genčių ir netgi Šiaurės Rytų Europos etninių grupių susidarymo laikus.
4. Neatsakytas lieka ir klausimas dėl sutartinių ir sėlių genties kultūrinio palikimo sąsajų, taip pat sėlių substrato įtakos šiaurės rytų aukštaičių etninei muzikai. Žiemgalių ir kuršių genčių
kultūrinio palikimo įtakos klausimai Šiaurės Lietuvai, be šio straipsnio autoriaus darbų, etninės muzikos duomenimis net nepaliesti, nekalbant jau apie sąsajas su Latvijos muzikiniu
palikimu.
5. Be minėtų autoriaus darbų, kiti tyrinėtojai per mažai nagrinėjo priežastis, dėl kurių Šiaurės Lietuvoje iki pat XX a. vidurio gyvavo senovinė, neturinti artimesnių lygiagrečių polifoninė, o dar ir dabar tebegyvuoja paralelinė etninė muzika. Nėra bent kiek įtikinamiau išaiškinta, kas lėmė tokios muzikos išlikimą.

1 Sabaliauskas A. Sutartines ir musu muzikos inrankiai. Dirva – žinynas. Sheanandoah, Pa., 1904, N 4, p. 25–39; Sabaliauskas A. Žiemių – rytiečių lietuvių tautinė muzika. Lietuvių tauta, kn. 2, d. 1. Vilnius, 1911, p. 96–108; Sabaliauskas A. Lietuvių dainų ir giesmių gaidos. Helsinkai, 1916.
2 Sabaliauskas A. Lietuvių dainų ir giesmių gaidos.
3 Sabaliauskas A. Žiemių – rytiečių lietuvių tautinė muzika.
4 Ramoškaitė-Sverdiolienė Ž. Adolfo Sabaliausko įnašas į muzikinę folkloristiką. Etninės muzikos ir kultūrinių ryšių puoselėtojas. Vilnius, 1996, p. 23–29.
5 Sabaliauskas A. Žiemių – rytiečių lietuvių tautinė muzika.
6 Sabaliauskas A. Lietuvių dainų ir giesmių gaidos, p. VI.
7 Sabaliauskas A. Žiemių – rytiečių lietuvių tautinė muzika.
8 Apanavičius R. Adolfas Sabaliauskas ir šiaurės rytų aukštaičių instrumentinė muzika. Etninės muzikos ir kultūrinių ryšių puoselėtojas, p. 12–23.
9 Sabaliauskas A. Žiemių – rytiečių lietuvių tautinė muzika.
10 Sabaliauskas A. Lietuvių dainų ir giesmių gaidos, p. VII.
11 Ten pat.
12 Sabaliauskas A. Žiemių – rytiečių lietuvių tautinė muzika.
13 Sabaliauskas A. Sutartines ir musu muzikos inrankiai.
14 Sabaliauskas A. Žiemių – rytiečių lietuvių tautinė muzika.
15 Ten pat.
16 Ten pat.
17 Niemi A. R. Tutkimuksia liettualaisten kansanlaulujen alata, I. Suomalaisen Tiedeakatemian Toimituksia, sarja B, nid. XII. Helsinki, 1913.
18 Niemi A. R. Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimai. Mūsų tautosaka, VI. Kaunas, 1932; Niemi A. R. Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimai. Aukusti Roberti Niemi. Lituanistiniai raštai. Lyginamieji dainų tyrinėjimai. Sudarė ir iš suomių kalbos vertė Stasys Skrodenis. Vilnius, 1996, p. 27–329.
19 Niemi A. R. Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimai, 1996, p. 206–212, 223–226, 240–242, 246–250.
20 1937 m. darbą šis autorius pasirašė Z. Slavinsko, 1939 m. darbus – Z. Slaviūno-Slavinsko, o 1958, 1959 ir 1969 m. darbus – Z. Slaviūno pavarde.
21 Slavinskas Z. Lietuvių kanklės. Tautosakos darbai, III. Kaunas, 1937, p. 244–317.
22 Ten pat, p. 260.
23 Ten pat, p. 265.
24 Ten pat, p. 266–274.
25 Ten pat, p. 282.
26 Ten pat, p. 278.
27 Ten pat, p. 280–281.
28 Ten pat, p. 288–289.
29 Ten pat, p. 289.
30 Ten pat, p. 291.
31 Lietuvių liaudies melodijos/Spaudai paruošė J. Čiurlionytė. Tautosakos darbai, V. Kaunas, 1938.
32 Lietuvių liaudies melodijos/Sudarė ir parengė Jadvyga Čiurlionytė. Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas (iš TAUTOSAKOS DARBŲ V., 1938). Vilnius, 1999, p. 28.
33 Ten pat, p. 32.
34 Ten pat, p. 33–34.
35 Slaviūnas Z. Sutartinės. Daugiabalsės lietuvių liaudies dainos, I. Vilnius, 1958; Slaviūnas Z. Sutartinės. Daugiabalsės lietuvių liaudies dainos, II. Vilnius, 1958; Slaviūnas Z. Sutartinės. Daugiabalsės lietuvių liaudies dainos, III. Vilnius, 1959; Slaviūnas Z. Sutartinių daugiabalsiškumo tipai ir jų chronologijos problema. Liaudies kūryba, I. Vilnius, 1969, p. 9–27.
36 Slaviūnas Z. Sutartinės, I, p. 6.
37 Ten pat, p. 10.
38 Ten pat.
39 Ten pat.
40 Ten pat, p. 11.
41 Ten pat, p. 12.
42 Ten pat, p. 13.
43 Ten pat.
44 Ten pat, p. 14.
45 Ten pat, p. 14–15.
46 Ten pat, p. 21–22.
47 Ten pat, p. 23–37.
48 Ten pat, p. 39–142.
49 Slaviūnas Z. Sutartinės, I, p. 143–711.
50 Slaviūnas Z. Sutartinės, II, p. 25–633.
51 Slaviūnas Z. Sutartinės, III, p. 27–654.
52 Lietuvių liaudies instrumentinė muzika. Pučiamieji instrumentai/Sudarė ir paruošė S. Paliulis. Vilnius, 1959.
53 Ten pat, p. 13.
54 Ten pat, p. 18.
55 Ten pat, p. 19.
56 Ten pat.
57 Ten pat.
58 Ten pat, p. 29–30.
59 Ten pat, p. 25.
60 Ten pat, p. 24–25.
61 Ten pat, p. 31.
62 Ten pat, p. 32.
63 Ten pat.
64 Ten pat, p. 32–33.
65 Ten pat, p. 34–39.
66 Slaviūnas Z. Sutartinių daugiabalsiškumo tipai.
67 Čiurlionytė J. Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai. Vilnius, 1969.
68 Ten pat, p. 120.
69 Ten pat, p. 126.
70 Ten pat.
71 Ten pat, p. 128.
72 Bartusevičius V. Liaudies meno baruose. Vilnius, 1973; Vyžintas A. Skudučiai. Vilnius, 1975; Baltrėnienė M. Lietuvių liaudies muzikos instrumentai, II. Vilnius, 1980; Baltrėnienė M., Apanavičius R. Lietuvių liaudies muzikos instrumentai. Vilnius, 1991.
73 Paliulis S. Daudyčių poveikis sutartinių muzikai. Muzika, IV. Vilnius, 1984, p. 87–95.
74 Boiko M. Sutarti?u p?das Latvij?. Latviešu muzika, 18. R?ga, 1987, l. 64–110.
75 Račiūnaitė-Vyčinienė D. Sutartinių atlikimo tradicijos. Vilnius, 2000; Račiūnaitė-Vyčinienė D. Sutartinės. Lithuanian Polyphonical Songs. Vilnius, 2002.
76 Račiūnaitė-Vyčinienė D. Sutartinių atlikimo tradicijos, p. 13.
77 Ten pat, p. 32–33.
78 Ten pat, p. 35.
79 Ten pat, p. 38–39.
80 Ten pat, p. 40.
81 Ten pat, p. 163–164.
82 Urbanavičienė D. Lietuvių apeiginė etnochoreografija. Vilnius, 2000.
83 Šimonytė-Žarskienė R. Skudučiai ir jų giminaičiai. Lyginamieji tyrimai. Vilnius, 1993; Šimonytė-Žarskienė R. Skudučiavimas šiaurės rytų Europoje. Vilnius, 2003.
84 Šimonytė-Žarskienė R. Skudučiavimas…, p. 31–32.
85 Ten pat, p. 35–36.
86 Ten pat, p. 38–39.
87 Ten pat, p. 42–43.
88 Ten pat, p. 60.
89 Ten pat.
90 Ten pat, p. 69.
91 Ten pat, p. 107–111.
92 Ten pat, p. 130.
93 Ten pat.
94 Ten pat, p. 140–150.
95 Ten pat, p. 158.
96 Vyžintas A. Lietuvių tradiciniai instrumentiniai ansambliai. Istorinė – struktūrinė – funkcinė problematika. Klaipėda, 2006.
97 Ten pat, p. 69.
98 Lietuvių liaudies melodijos, p. 27.
99 Ten pat, p. 28.
100 Ten pat.
101 Ten pat, p. 27.
102 Čiurlionytė J. Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai, p. 296.
103 Ten pat.
104 Ten pat, p. 297.
105 Ten pat.
106 Ten pat, p. 298.
107 Ten pat, p. 301.
108 Aukštaičių melodijos/Parengė Laima Burkšaitienė, Danutė Krikštopaitė. Vilnius, 1990.
109 Ten pat, p. 27.
110 Ten pat, p. 29.
111 Apanavičius R. Šiaurės Lietuvos etninė muzika. Žiemgala, 2006, Nr. 1, p. 6–12.
112 Ten pat, p. 10.
113 Ten pat, p. 11.
114 Ten pat, p. 11–12.

LITERATŪRA

Apanavičius R. Adolfas Sabaliauskas ir šiaurės rytų aukštaičių instrumentinė muzika. Etninės muzikos ir kultūrinių ryšių puoselėtojas. Vilnius, 1996, p. 12–23.
Apanavičius R. Šiaurės Lietuvos etninė muzika. Žiemgala, 2006 , nr. 1, p. 6–12.
Aukštaičių melodijos/Parengė Laima Burkšaitienė, Danutė Krikštopaitė. Vilnius, 1990.
Baltrėnienė M. Lietuvių liaudies muzikos instrumentai, II. Vilnius, 1980.
Baltrėnienė M., Apanavičius R. Lietuvių liaudies muzikos instrumentai. Vilnius, 1991.
Bartusevičius V. Liaudies meno baruose. Vilnius, 1973.
Boiko M. Sutartińu pēdas Latvijā. Latviešu muzika, 18. Rīga, 1987, l. 64–110.
Čiurlionytė J. Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai. Vilnius, 1969.
Lietuvių liaudies instrumentinė muzika. Pučiamieji instrumentai/Sudarė ir paruošė S. Paliulis. Vilnius, 1959.
Lietuvių liaudies melodijos/Spaudai paruošė J. Čiurlionytė. Tautosakos darbai, V. Kaunas, 1938.
Lietuvių liaudies melodijos/Sudarė ir parengė Jadvyga Čiurlionytė. Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas (iš Tautosakos darbų V, 1938). Vilnius, 1999.
Niemi A. R. Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimai. Mūsų tautosaka, VI. Kaunas, 1932.
Niemi A. R. Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimai. Aukusti Roberti Niemi.
Lituanistiniai raštai. Lyginamieji dainų tyrinėjimai. Sudarė ir iš suomių kalbos vertė Stasys Skrodenis. Vilnius, 1996, p. 27–329.
Niemi A. R. Tutkimuksia liettualaisten kansanlaulujen alata, I. Suomalaisen Tiedeakatemian Toimituksia, sarja B, nid. XII. Helsinki, 1913.
Paliulis S. Daudyčių poveikis sutartinių muzikai. Muzika, IV. Vilnius, 1984, p. 87–95.
Račiūnaitė-Vyčinienė D. Sutartinių atlikimo tradicijos. Vilnius, 2000.
Račiūnaitė-Vyčinienė D. Sutartinės. Lithuanian Polyphonical Songs. Vilnius, 2002.
Ramoškaitė-Sverdiolienė Ž. Adolfo Sabaliausko įnašas į muzikinę folkloristiką.
Etninės muzikos ir kultūrinių ryšių puoselėtojas. Vilnius, 1996, p. 23 – 29.
Sabaliauskas A. Sutartines ir musu muzikos inrankiai. Dirva – žinynas. Sheanandoah, Pa., 1904, N 4, p. 25–39; Sabaliauskas A. Žiemių – rytiečių lietuvių tautinė muzika. Lietuvių tauta, kn. 2, d. 1. Vilnius, 1911, p. 96–108; Sabaliauskas A. Lietuvių dainų ir giesmių gaidos. Helsinkai, 1916.
Slavinskas Z. Lietuvių kanklės. Tautosakos darbai, III. Kaunas, 1937, p. 244–317.
Slaviūnas Z. Sutartinės. Daugiabalsės lietuvių liaudies dainos, I. Vilnius, 1958;
Slaviūnas Z. Sutartinės. Daugiabalsės lietuvių liaudies dainos, II. Vilnius, 1958;
Slaviūnas Z. Sutartinės. Daugiabalsės lietuvių liaudies dainos, III. Vilnius, 1959;
Slaviūnas Z. Sutartinių daugiabalsiškumo tipai ir jų chronologijos problema. Liaudies kūryba, I. Vilnius, 1969, p. 9–27.
Šimonytė-Žarskienė R. Skudučiai ir jų giminaičiai. Lyginamieji tyrimai. Vilnius, 1993.
Šimonytė-Žarskienė R. Skudučiavimas šiaurės rytų Europoje. Vilnius, 2003
Urbanavičienė D. Lietuvių apeiginė etnochoreografija. Vilnius, 2000.
Vyžintas A. Lietuvių tradiciniai instrumentiniai ansambliai. Istorinė – struktūrinė – funkcinė problematika. Klaipėda, 2006.
Vyžintas A. Skudučiai. Vilnius, 1975.

Viešoji įstaiga Žiemgalos leidykla. e-paštas vd@ziemgala.lt , Vinco Krėvės pr. 111-66, LT-50373 Kaunas, Lietuva, tel.: 8-37 714370, faksas: 8-37 228641
Istorijos ir kultūros žurnalas Žiemgala, e-paštas info@ziemgala.lt.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.