MATAS PRETORIJUS
§ V. Šiuo metu nadruviai ir skalviai turi paprotį pavesti namus Dievo valiai prausdamiesi arba eidami miegoti. Atrodo, šeimininkas vienas stovi kampe ir meldžiasi. Aš manau, kad šitaip prūsai, dar būdami stabmeldžiai, garbino savo Ukapirmą (Occopirnum). Jeigu jie tik ne tam vardui meldėsi ir atlikinėjo apeigas kitam, kaip namų dievui, jų vadinamam Žem(ė)pačiu (Zempattis), tai žodis [kitas dievas] iš esmės reiškė tą patį: Ūkio bernas (Ukiobernas) yra tas, kuris aptarnauja namus, o Zem(ė)patis (Zempattis) reiškia žemės savininką.
§ VI. Svaikstikas (Sweixtigx) buvo šviesos dievas. Teisingai turėtų būti pa¬rašyta, kaip sako nadruvis, Sveigsdukks, nes Siveigzde vadinasi žvaigždė, ta¬čiau jis [tas dievas] pakeistas į šviesos dievą. Mat senovės prūsai ir dabartiniai nadruviai iš žvaigždžių pažįsta, ar kita diena bus šviesi ir giedra. Galbūt taip atsitiko todėl, kad pačios žvaigždės yra šviesuliai. Pastebima, kad jie garbina ir moteriškos giminės tokį dievą ir, atrodo, jį dažnai vadina Siveigsdunoka, žvaigždžių deive, ir laiko ją dangaus sužadėtine, kurios galia vedžioja plane-tas, rytines ir vakarines žvaigždes. Svaikstikas (Szveigsdukkas) yra kitų ir neju¬damųjų žvaigždžių dievas, o šioji, kaip minėta, tik planetų, rytinių ir vakari¬nių žvaigždžių. […]
§ IX. Bardaitis (Perdoytus) – pirklių dievas ir būtent toks, kuris veikia iš toli, jis turi savo vardą nuo perdout- „parduoti”. Šį dievą ypač garbino žvejai ir *_žmonės], gyvenę prie jūros bei didelių upių – Nemuno, Vyslos ir kt; jo šau¬kėsi, kad jis teiktųsi duoti jiems gerą žūklę ir palaimintų pirkimą bei parda-imą; kad iš dalies jie patys būtų apdairūs ir gerai sutvarkytų savo žūklės prekes, taip pat, kad užsienio jūreiviai laimingai atplauktų į krantą ir nu¬džiugintų gyventojus: atvežtų gerų užsieninių prekių ir nupirktų vietinius iiiktus. Nekalbant jau apie tai, kad laivininkystė jūroje ir didelėse upėse bū¬ru pelninga, nes dėl to žvejai ir plaukia į jūrą; ir kad [šis dievas] parodytų tikrąją įplauką, kuri paprastai kasmet keičiasi, o už visa tai jie gautų gerą už¬mokestį; žvejai minėtą dievą pagerbdavo žuvimis. Dievą Bardaitį (Perdoytus) iie įsivaizdavo kaip didelį dievą, arba angelą, stovintį jūroje, ir į kurią pusę §15 pasukdavęs sparnus, iš ten keisdavęsis vėjas ir atvarydavęs arba nuvary¬davęs žuvis. […]
; XVIII. Atrodo, kad šis Puškaitis (Puszkaitis) irgi buvo lyg vyresnysis die-
s valdęs kitus dievus, būtent bezdukus (Basdukkas) (juos rašytojai papras-tai painioja su dievais barzdukais (Barsdukkis), kuriems ypač šventas buvo .anedis, nuo ko jie ir vardą gavo, bet apie tai galima pasiskaityti aukš¬čiau). Ir nors Puškaičiui (Puškaitis) šventi buvo įvairiausi medžiai, tačiau ypač uko kadagių miškai (Kaddig Wiilder). Juk dar ir dabar yra nemažai [žmonių] Žemaitijoje, Prūsijoje, kartais ir Skalvoje, kurie kadagį (Kaddig) laiko šventu ir tiki, kad ten gyvenąs Puškaitis (Puszkaitis). Atrodo, kad tą reiškia ir pats vardas Puškaitis (Pusciatis); mat Pusciaitis yra dykas miškas, o ten, kur auga
-257-
MATAS PRETORIJUS
melsdavosi; tatai darydavo tol, kol putose atrasdavo tam tikrą ženklą. Diet-maras (Dithmarus) savo kronikoje teigia, kad toks būrėjas iš putų pabaigoje sakydavo ir tokius žodžius: vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dva¬sios. Amen. Beveik tokias pačias apeigas, sako, burdami atlieka ir vaškonys (VJaszkones), t. y. vaško liejikai, o būtent: jie ima į rankas kaušelį (Kauszel) su alumi, meldžiasi, kad Dievas teiktųsi apreikšti vaške aiškų ženklą, jog būtų galima matyti, kokie reikalai su tuo ar kitu dalyku, išgeria jį palabindami, po to lieja vašką į vandenį. Taigi, jeigu ženklas atsiranda tuoj pat, tai gerai, o jeigu ne, tai kaušelį (Kauszel) pripils tris kartus ir išgers, ir vašką lies, nes tada pa¬prastai pamatomas ženklas. Bet jeigu jo nėra, tai tą kartą daugiau nebando. Dar manoma, kad tam tikri ženklų aiškintojai, kaip antai dūmonys (Durno¬ms), žvakonys (Szvoakones), seitonys (Seitones), sietonys (Sietones), žaltonys (Zaltones) atlikdavo ir atlieka savo burtus (VJeydeley) ir be alaus. Švino lieji¬kai savo apeigas dažnai atlikdavo taip pat be alaus, tik tai darydami atlieka kitus prietaringus pokštus, kuriuos keičia pagal reikalą. Pvz., jeigu kas nors serga, tai toks burtininkas (Burteninki), arba ženklų aiškintojas, paima naują dubenį su karštu vandeniu, paskui naują puodą. Atlikęs savo maldą, pastato dubenį sergančiajam ant galvos ir į šiltą vandenį lieja karštą šviną, ant jo už¬vožia naują puodą; kai vanduo iš dubens gurgėdamas veržiasi į puodą, vėl meldžiasi ir puodą nuima. Paskui žiūri, kokią figūrą įgavo vaškas. Įgudusiam [burtininkui] tuoj pat pasirodo ženklas, iš kurio gali daryti išvadą. Vienai mo¬terėlei iš Kusų parapijos ištisą dieną labai skaudėjo galvą. Šioji kreipėsi į švino liejiką, kuris elgėsi taip, kaip dabar papasakosime. Kadangi jau pirmą kartą liejant [šviną] pasirodė moters figūra, ant rankų laikanti vaiką, tai švino lieji¬kas jai išpranašavo, kad ji netrukus pagysianti ir pagimdysianti sūnų, kas ir įvyko. Udburtuliai (Udburtelli) daro taip: paima alavinį arba medinį dubenį, račiau šie turi būti pašventinti, [o pastarasis] iš ąžuolo. Į dubenį jie pripila vandens, į kurį vieną po kito meta tris arba penkis akmenis, tačiau šie turi būti ne raudoni. Iš akmenų sukeltų ratilų ir iš to, kaip tie ratilai persipina arba eina į šalis, jie sprendžia apie sumanymo sėkmę arba nesėkmę. Bet prieš tai pradedant, geriama iš kaušelio (Kauszel) palabinant (palabindams) ir sukalba-a keletas maldų. Kiti iš to, kuris pageidauja žinių, paima žiedą, bet šis turi būti pašventintas, arba jis turi prašyti ženklų aiškintoją žiedą pašventinti, „tada] pririša jį prie siūlo, kurį pakabina virš pilno vandens dubens. Paskui jie sukalba keletą maldų, kuriomis, beje, prašo Dievą teiktis per žiedą duoti ieš-į kovui ženklą, kaip jis galįs susigrąžinti savo [daiktus], t. y., jei žmogui kas „.::; pavogta, po maldos klausia: „Kur yra vagis?” Išvardijamos įvairiausios vietovės, o žiedas tol nejuda, kol nepasakoma toji vietovė. Tada jis pats sa¬vaime suduoda į dubenį. Jie klausinėja toliau, ar tai vyras, ar moteris. Tada
279-
MATAS PRETORIJUS
[žiedas] vėl suduoda [į dubenį]. Atsimušant žiedui į dubenį, tikrieji dalyko žinovai, sako, gali matyti vandenyje tą vietą, kur yra pavogti daiktai, taip pat juos pavogusį žmogų. Tačiau kiti ima gryną vandenį, kurį semia stovėdami prieš saulę bei melsdamiesi, tada spjauna į jį [ir] seilės parodo vaizdą to, apie ką buriama. Jeigu toks burtininkas (Burtons) nenori pats to daryti arba mano, kad esąs nepakankamai šventas ar tinkamas, tai vyriškiems dalykams paima mažą gražų berniuką, o moteriškiems reikalams – mažą gražią mergaitę, ku¬rie turi spjauti į vandenį. Burtininkas (Burtons) ir vandens [ženklų] aiškintojas paaiškina, kokią figūrą vandenyje padaro seilės; jie mano, kad berniukas ir mergytė mato figūrą geriausiai ir ją paprastai parodo burtininkui (Burtons). Taukučiai (Taukuttei) prie Žemaičių sienos paprastai daro taip: sukalbėję mal¬das ir išgėrę [alaus], jie paima mažą berniuką, ant jo nykščio arba bevardžio piršto nago užtepa riebalų arba aliejaus, dar ant jų pabarsto virtuvės suodžių ir viską gerai sumaišo, tatai jie daro gražią dieną, šviečiant saulei. Šį taip iš¬teptą berniuko nagą laiko priešais saulę. Iš saulės spindulių ir iš nago išlinki¬mo pamato figūrą, iš kurios gali sužinoti apie dalykų būklę.
Lekutonys (Lekkutones) taip pat turi savo apeigas, apie kurias, tiesą sakant, nesugebėjau jų išklausinėti. Tik kartą vienas senas skalvis papasakojo, kaip tokį paukščių aiškintoją pasikvietęs vienas žemaičių bajoras, kuriam jis iš paukščių klyksmo arba skrydžio turėjęs išpranašauti, ar jo sūnus, kurį išsiun¬tė į karą prieš maskvėnus, būsiąs laimingas ir ar šlovingai bei laimingai grį¬šiąs į namus. Sis padarė taip: ankstų rytą apsirengė baltais ir švariais [drabu¬žiais], paėmė į rankas šventąją krivulę (Kryivulle), t. y. kreivą lazdą, nuėjo ant piliakalnio (Pillukztis), t. y. supiltos kalvos, atsigręžė į rytus, dešiniuoju [šonu] į pietus, kairiuoju – į šiaurę, o nugara – į vakarus ir gerą valandėlę meldėsi. Melsdamasis savo krivulę (Kryioule) dangaus horizonte, arba ten link (plaga), kur maždaug vyko karas su maskvėnais, apibrėžęs ratą, į kurį įtraukė visą dangaus ruožą, kiek galėjo aprėpti akimis. Čia jis stebėjo, ar atskrisiąs ir koks paukštis atskrisiąs, ir kaip šis elgsiąsis, kokia būsianti jo giesmė ir koks skrydis? Ir tada jis pastebėjo, kad atskrido kažkoks paukštis, jo manymu, maitvanagis, liūdnai kranksėdamas, o paskui jį kitas didelis paukštis; šis maitvanagį persekiojo ir nuvijo, kad net negalima buvo pamatyti, kur jis din¬go. Tačiau pirmasis paukštis vėl atskrido ir iš to buvo išpranašauta, kad sūnus būsiąs kare nelaimingas, nes paimtas į nelaisvę, tačiau yra iškeistas i kitus [belaisvius] ir iš nelaisvės išgelbėtas.
§ XXVII. Čia naudojuosi proga dar truputį paminėti tų žmonių gebėjimus, kurie užsiima minėtais burtais. Minėta sapnuotoja laikė tatai ypatinga Dievo dovana, tačiau ji mano, kad Dievas ne visada skiriąs tokias dovanas specia¬liai kokiam nors vienam asmeniui, o paprastai apdovanojąs visą giminę bei
-280-
MATAS PRETORIJUS
dama pyragų prikrautą prijuostę, o dešine – klevo arba liepos lapą, stovėda¬ma ant vienos kojos, šaukia Vaižgantą (Waisgautis), kad jis linus užaugintu aukštus – tokio aukštumo kaip ji, kad visa galėtų linais apsidengti. […]
§ XXVI. Čia norėtųsi taip pat žinoti, ar tasai krivis (Kryme) ir jo vaidilučia: (Weydelutten) laikydavosi tam tikro laiko, dienų ir valandų, kada savo ora¬kulus suteikdavo klausiantiesiems, ar žmogus bet kuriuo metu ir bet kurią valandą galėdavo gauti atsakymą ir žinių apie jam rūpimus sužinoti dalyku? Skaičiau, kad Delfų šventykloje prie Parnaso orakulas ne visuomet duodavc atsakymą, bet per metus būdavo tik tam tikros dienos, kada buvo galima jj klausinėti. O Delo ir Likijos orakulams buvo paskirti tam tikri mėnesiai, bū¬tent šeši, kada buvo galima juos klausinėti. Kai kurie pastebėjo, kad mėnulic dilimas ir pilnėjimas, rytinės ir vakarinės valandos būdavo palankiausias metas apie tokius dalykus gauti žinių. Aš įsivaizduoju, kad velnias nore;; Dievą pamėgdžioti, ir kaip jis savo žmonėms skyrė tam tikras dienas ir jaur.a mėnulį, taip ir čia jis norėjo padidinti įspūdį parinkdamas tam tikrą laiką ir dienas. Mūsų prūsų kronikos praneša, kad tas, kuris norėdavo kreiptis į prū¬sų dievus, turėdavo tam gerai pasiruošti, nusimaudyti ir švariai apsivilkti, c tam tikrais atvejais ir pasninkauti bei skirti aukų. Taigi yra tikra, kad išdi¬džioji dvasia ne tuojau sutikdavo kiekvienam teikti savo tariamą pagalb; arba patarnauti, bet tartum išsiderėdavo gerą pasiruošimą. Dabar Nadruvoje ir Skalvoje, kurios senajai stabmeldystei nėra nepalankios ir naudojasi velni; orakulais, manoma, kad ko nors iš dievo trokštant ir norint pasisekimo, reikia pasninkauti ir susilaikyti nuo moterų. Senovėje apeigoms atlikti buvo mėgs¬tamas ankstyvas metas, ypač saulėtekis, dabar nadruviai į tai nebekreipia dėmesio; atvirkščiai, jie renkasi naktį ir taip daro dėl to, kad tokį uždraust; darbą nakties tamsoje galėtų geriau paslėpti ir kad jų nepažintų, neužkluptu arba nenubaustų. Bretkūnas mano, kad kriviai (Kryme) galėjo laikytis mėnu¬lio fazių; nelygu reikalas, kartais jie daugiau mėgdavo jaunatį, kartais pilnau kitąkart delčią. Jis esąs pastebėjęs, kad pradedant laukų darbus – sėją bu; : garbinama jaunatis, einant žvejoti – pilnatis, o dagojant – delčia, – tada ir bū¬davo jų dievai garbinami.
§ XXVII. Dievai negalėjo būti klausinėjami iš karto, o pirmiau reikėjo lauku tam tikrų ženklų, iš kurių būtų galima spręsti, kad jie yra nusiteikę bau klausinėjami. Iš pradžių prie ąžuolo pasigirsdavo murmėjimas; tai būda v; ženklas, kuriuo dievai parodydavo, kad sutinka žmonėms per krivį (Kryjx atsakyti. Bet ne visada būdavo paprastas murmėjimas, iš kurio negalima ;:-skirti jokio žodžio, dažnai būdavo tariama keletas žodžių, kuriuos išgirsdav< ne vien krivis (Kryme), bet ir tas, kuris atnešė auką. Galėjo būti ir daugiau ženklų. Be abejonės, jie bus stebėję kai kuriuos ženklus aukose, murmėjime kituose dalykuose. Kronikos irgi pasakoja, kad perkūnijai griaudžiant cIi - -240- MATAS PRETORIJUS § VI. Jei galima tikėti minėto žmogaus pasakojimu, tai, mano manymu, šis žemaitis iš tikrųjų atliko čia tulisonio (Tilussitnis) pareigas ir kad senovės prūsų tulisonis (Tullussūnis) taip elgdavosi atlikdamas savo pareigas; kaip vėliau su¬žinojau, tokį pranašautoją jie dar vadino žvaigždžiūroniu (Szzveigdzurūnis), vokiš¬kai tai reiškia pranašautoją, astrologą, mokėjusį pranašauti iš žvaigždžių. [...] § IX. Burtininkas (Burtons) vokiškai reiškia ženklų aiškintoją, [žodis] suda¬rytas iš Burta - „ženklas", nes jie viską stebėdavo ir apie tai pateikdavo savo nuomonę. Tai bendras žodis, kuriuo vadinami [burtininkai], kiti [žodžiai] tu¬ri specialias reikšmes; antai putonys (Puttones) taip pat buvo vadinami burti¬ninkais (Burtoms); jie stebėdavo ženklus, pamatytus alaus putose, ir iš to galė¬davo spręsti apie tą dalyką, dėl kurio jų klausdavo. Prie burtininkų (Burtonen) priskirdavo ir vaškonis (Waszkones), kurie, liedami vašką, galėdavo pasakyti apie toli esantį daiktą. Taigi iš šių burtininkų (Burtonen) negalima išskirti tuli-sonių (Tulussūnes) ir lygašonių (Lingussimes), nes ir jie mokėdavo pranašauti iš ženklų, jų manymu, pastebėtų žvaigždynuose arba ore. Vadinasi, burtinin¬kų (Burtoms) buvo visokių: vienas mokėjo įžvelgti ženklus vaške, kitas - pu¬toje, trečias - ore, ketvirtas - vandenyje, penktas - viduriuose, šeštas - vėjuje ir 1.1, ir iš to spręsti. Taigi nuo to jie gavo ir savo vardus: suprantantis vaško ženklus buvo vadinamas vaškoniu (Waszkonis), išmanantis alaus putos žen¬klus - putoniu (Puttonis, arba Puttioeisdis) ir 1.1. Tačiau visi šie ženklų aiškin¬tojai, o kalbant vokiškai - burtininkai, turi būti priskiriami prie vaidilučių (Wey-delutten), t. y. vaidilų (YJeydeler), arba burtininkų, kaip jie pavadinti Ordino magistrų statutuose. Jonas Maleckis[-Sandeckis] nemini jokių vaidilučių (Wei-dulutten), galbūt todėl, kad vaidilučius (Weididutten), vaidilas (Weideler), t. y. burtininkus, Ordinas taip smarkiai bausdavo ir ugnimi degindavo, kad kiek¬vienas bijojo būti vaidilučių (Weidulut), t. y. vaidila (Weideler), arba turėti vai-dilučio (Weydulutten) vardą. Dėl to vaidilučio (Weydulutten) vardas prūsų vie¬tovėse pamažu išnyko ir Maleckisf-Sandeckis], aprašinėdamas senovės prūsų dievų garbinimo apeigas, kiek jis jų galėjo matyti iš to, kas buvo likę, nemini jokių vaidilučių (Weididutten) (nors mini burtininkus (Burtii) arba ženklų aiškintojus), nes iš esmės juk vienas reiškia tą patį, ką ir kitas. Penkioliktas skyrius Apie dar šiais laikais Nadruvoje ir Žemaitijoje esančius vaidilučius (YJeyduhdten), arba vaidilas (Weydler) § I. Taigi dabar kalba apie vaidilas (VVeideler), prūsiškai VVeydidli, arba Wey-dulutten (nes taip paprastai varijuoja [pavadinimus] Prūsų nadruviai, o reiš¬kia abu tą patį), kurių reliktų, deja, dar pasitaiko Prūsų Lietuvos apskrityse. -270- MATAS PRETORIJUS kuriomis jie dažo savo marginius (Marginnen), t. y. savo darbines palai- ? račiau iš tikrųjų tai mėlynos spalvos deivė. Srutis (Srutis) - žalios spal- tfievas. Drebkulis (Dreb-kullis) - Pikulo (Pykullis) tarnas, kuris, anot jų, 5 jėgų judinti žemę, todėl jo šaukiasi, kai per didelę audrą pastebi žemę irarū. Bangpūtis (Bangputtys) - audros dievas, kurio garbei jie pavagia ir - -- _-.:-.= šaukštą. XXIV. Jie dar dabar mano, kad kiekvienas daiktas turi savo dievą arba eflriau - demoną (Daemon), kuriam valdant šis bei tas vyksta, auga arba rasta Todėl jų kartais šaukiamasi kaip pagalbininkų. Taigi jie garbina dievą IUdi (Tiklis) nuo Tikku - „aš nusiseku", kad jiems nusisektų javai. Žėlius (Ze- s) -kad žolės gerai augtų, nuo Zelu - „aš žaliuoju". Budintojas (Budentoijs) -budrumo dievas, tiesą sakant, - žadintojas. Raugpatis (Raugupatis) - dievas, jBdedąs rūgimui, kad alus gerai vaikščiotų, tešla gerai rūgtų. Kibirkščių Tarėjas (Tartais Kibirktztu), iš tikrųjų - žiežirbų užkalbėtojas, dievas, kuris saugo nuo ugnies. Biržulis (Biržulis) - beržų, beržų lapų ir beržų sulos dievas. Servčius (Sczericzius) - piemenų, kurie šeria gyvulius, dievas, nuo Szeru - „aš šeriu". Sulininis (Szullinnijs) - valdantis šulinius, Dvargantis (Dzvargautis) -saugojąs sodybas ir kiemus, dar vadinamas Gadinaučiu (Gaddinautis). Šluot¬ražis (Szlotrazys) - dievas, tvarkantis lapuotas vantas, kuriomis jie naudojasi pirtyse ir kurias labai brangina. Žalius (Žalius) - nesantaikos dievas. Lygėjus Lvgieigus) - santaikos bei teisėtumo dievas. Keliukis (Kellukis) - prižiūrintis •celius. Karvaitis (Karvoaitis) - veršiukų dievas. Ėraitis (Eratinnis) - ėriukų die¬vas. Jų yra ir dar daugiau, tačiau jiems nerengiamos specialios šventės, nors kai kas jų dar šaukiasi, jei ne kaip dievų, tai kaip angelų arba šventųjų. Apie tuos dievus rašo ir Jo[nas] Lasickis veikale Apie žemaičių, [kitų sarmatų bei netikrų krikščionių] dievus (De Diis Samogitarum [caeterorumque Sarmatarum et hūsorum Christianorum]). Tačiau iš visko matyti, kad Lasickis nemokėjo lietu¬sių bei žemaičių kalbos, nes daugelį vardų pateikia labai netaisyklingai. Ir, atrodo, jo būta per daug didelio lengvatikio, nes kruopščiai nepatikrinęs kitų pasakojimais tuoj pat patikėdavo. Todėl kai kurie dievai taip negražiai pava¬dinti, kad neįtikėtina, jog žemaičiai, taip didžiai gerbę savo dievus, būtų juos šitaip pavadinę. § XXV. Be šių, ne mažiau kaip dievai buvo garbinamos ir kitos būtybės, kaip antai: saulė, mėnulis ir žvaigždės. Šitie, manau, buvo garbinami Svaiks-tiko (Sweigksduks) vardu, nes tas žodis gali reikšti žvaigždžių valdovą, tačiau kaip jie atskirai tarnaudavo saulei ir mėnuliui, šito niekur nerandame. Pas mūsų dabartinius nadruvius šitų [dalykų] nėra nė pėdsako, nebent galima pamatyti kai kuriuos senus prietaringus žmones dažnai besišlakstančius prieš saulę, ypač kai geidžia saulės arba lietaus; tai darydami jie murma kažkokius žodžius. Paprastai taip jie meldžiasi prieš pusryčius. -261- MATAS PRETORIJUS tys įsitaisęs prie karvės tešmens ir čiulpia pieną, laiko tai laimingu ženklu, nes jie klaidingai įsitikinę, kad ten, kur gyvena žaltys, yra sėkmė ir laimė. § IX. Ypač daugelis jų ieško žalčio su ragais; pasigauti moka skraiste: iš¬ skleidžia ją toje vietoje, kur žalčių galima rasti. Jiems priskiria didelę galią kurti laimę. Apie tokią žalčių garbinimą dar galima pasiskaityti Julijų Cezarį Skaligerį. TT: Vienuoliktas skyrius Apie pelėdų, briedžių ir kitų šventenybių garbinimą § I. Be žalčių, šventais jie laikė taip pat didžiąsias pelėdas ir briedžius, lotyniškai vadinamus alce, ką paliudija Erazmas Stella. Be to, reikia pastebėti, kad kiekvienas prūsas laisva valia galėjo savo dievams pasišventinti vieną ar kitą gyvį, bet ypač šventi jiems buvo žalčiai, briedžiai ir didžiosios pelėdos ilcurias prūsiškai vadindavo Yioas, o lotyniškai - bubones), tai, atrodo, reikia paminėti, nes apie tokius šventinimus kronikose nėra vieningos nuomonės. Petras Dusburgietis rašo apie prūsus, kad jie kaip dievą garbino bet kokią būtybę. Iš dalies tą patį sako ir Ordino kronikos skyrius apie Hermanną von zą, tam pritaria Motiejus Strijkovskis Osostovicijus Europos Sarmatijoje (Sar-mat[iae] Europaea), kuri, magistro Hartknocho nuomone, išėjo Aleksandro Guagnini vardu. § II. Reikia priminti, kad visai teisus Strijkovskis leidinyje Pelėdos, nes pel¬ėdas, jų vadinamas Ivoas, jie didžiai vertino kaip ir dabartiniai lietuviai, že¬maičiai bei dauguma nadruvių. Bet kad Dusburgietis rašo Bufones (rupūžės), tikriausiai yra suklydę perrašinėtojai, nes rupūžių jie nelabai vertino, nebent su kas nors būdavo davęs savo dievui įžadus rupūžės neužmušti arba jų ;tą jam užauginti. Bet vien dėl to tokių rupūžių negarbino kaip dievų ir rėjo į jas taip kaip į žalčius ir pelėdas. Čia reikia paminėti, ką rašo Ordi¬no kronika. Joje parašyta, kad kiekvienas žmogus iš minėtų Prūsijos žemių o savo ypatingą dievaitį, kurį garbino kaip savo dievą. Vieni dievino saulę, v fcri - mėnulį, dar kiti - žvaigždes. Lygiai taip pat kai kurie žmonės laikė šven-".' .5 gvvulius, žalčius, varles, griaustinį. Kiti laikė šventais miškus ir žuvis, o ■c kiti - vandenis. I. Tačiau reikia skirti dievų garbinimą nuo pašventintųjų [garbinimo]. aip dievus garbino Pikulą {Pykullis), Perkūną {Perkūnus), Žemynėlę {Žemy- V f) ir kt. O žalčiai, pelėdos jiems patys savaime nebuvo šventi, juos reikėda- c pašventinti. Ir galėjo ne tik visas kraštas, bet ir kiekvienas atskiras žmogus laisvai pasirinkti, ką skirti dievams ir laikyti šventu, kaip antai: vienas skyrė dievams] ir laikė šventais saulę, kitas - mėnulį, trečias - žvaigždes, tas - briedį, ■S5 baltus, o šitas juodus arklius, t. y. juos iš dalies aukodavo savo dievams, -265-