Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės (Didžioji Britanija) konstitucinė sistema

Išskirtinis Jungtinės Karalystės bruožas yra tas, jog būdama ir parlamentarizmo, ir konstitucionalizmo idėjų, doktrinų, raidos lyderė šalis neturi vieno teisinio akto, kurį (šių dienų doktrinos ir definicijų
kontekste) galėtume įvardyti kaip konstituciją. Ši aplinkybė suteikė pagrindą doktrinoje (tiek anglų, tiek ir užsienio) Jungtinės Karalystės Konstituciją vadinti nerašytine Pirma, pabrėžiama, jog nėra vieno teisės akto, kuris būtų oficialiai įvardytas kaip konstitucija ir, antra, gana reikšmingą vietą šios valstybės teisės sistemoje užima konstituciniai papročiai kalbėdami apie Jungtinės Karalystės Konstituciją turime kalbėti ne apie vieną juridinį aktą, o apie teisinių aktų sistemą, kuri ir gali būti įvardijama kaip valstybės konstitucija. Pozityviosios teisės normos sudaro pagrindinę teisės normų grupę, reguliuojančią konstitucinius teisinius santykius.
Jungtinėje Karalystėje yra rašytinė, tačiau nekonsoliduota konstitucija.
Anglijos aktai:
Didžioji laisvių chartija – minima atstovaujamoji institucija Karalystės Taryba, kuriaibuvo suteikta išskirtinė teisė nustatyti mokesčius. Tad su Didžiąja laisvės chartija valstybės finansiniai klausimai priskiriami atstovaujamosios
institucijos – parlamento veiklos sričiai. Galima teigti, jog su šiuo aktu valstybės parlamentas pradėjo parlamentarizmo istoriją.
1688 m. priimtas Teisių bilis, kuriame įtvirtinti fundamentiniai parlamentarizmo ir demokratinio politinio
režimo principai Nuostatoje nepripažįstama karaliams teisė vetuoti parlamento priimtus teisės aktus, o
įstatymų vykdomoji valdžia siejama su vyriausybe, atskaitinga parlamentui. Šie principai nepakito ir iki šių dienų.
Teisių bilis įtvirtina: laisvus parlamento rinkimus, parlamento nario teisę laisvai reikšti mintis, bažnytinių teismų sprendimų neteisėtumą ir kt.
Anglijos parlamento priimtas Sosto paveldėjimo aktas (1701 m.) apibrėžia taisykles, kurių laikomasi užimant monarcho – valstybės vadovo postą.
1706 m. Sąjungos su Škotija aktas. Šis aktas, sujungdamas Angliją ir Škotiją, panaikino šių valstybių parlamentus ir įkūrė naują Didžiosios Britanijos parlamentą, kuris plėtojo ir iki šiol plėtoja Anglijos parlamentarizmo tradiciją.
Šis aktas, nors sukūrė vieną parlamentą, bet išsaugojo Škotijai teisę turėti atskirą teisinę sistemą
Jungtinės karalystės :1832 Parlamento priimtas Tautos atstovavimo aktas. Jame apibrėžiama asmenų grupė, turinti teisę dalyvauti renkant atstovaujamąją instituciją – Bendruomenių rūmus
1911 m. Parlamento aktas yra reikšmingiausias aktas, apibrėžiantis Bendruomenių ir Lordų rūmų įgaliojimų ribas. Šis aktas panaikino Lordų rūmų teisę nepritarti Bendruomenių rūmų priimtam finansinę sritį reglamentuojančiam
įstatymui. Tad Bendruomenių rūmams priskiriama neabejotinai prioritetinė pozicija.
2000 m. Aktu dėl Lordų rūmų, kuris nustatė, jog niekas negali
būti Lordų rūmų nariu tik iš prigimties
Reikšmingais teisės aktais reikėtų laikyti Karūnos ministrų (1937,1964, 1975), Karališkos sankcijos (1967), Bendruomenių rūmų (1978 )įstatymus bei 1931 m. priimtą Vestminsterio statutą.
Konstitucinės konvencijos – plėtoja konstituciją, jos formaliai nekeisdami
Konstitucinės konvencijos suprantamos kaip teisės šaltinis, savo prigimtimi ir forma labai artimas rašytinei teisei
Jos susijusios dviem santykių sritimis: Pirmiausia konstitucinės konvencijos reguliuoja parlamento Bendruomenių
ir Lordų rūmų kai kuriuos veiklos aspektus. Antra, konstitucinės konvencijos, kaip konstitucinės teisės šaltinis, reguliuoja monarcho santykius su parlamento rūmais ir vyriausybe.
Visuomeniniai santykiai, kuriuos reguliuoja nerašytinė teisė – konstitucinės konvencijos: a) monarcho pareigą
skirti ministru pirmininku asmenį, kurį palaiko Bendruomenių rūmų dauguma (tai laimėjusios partijos lyderis); b) monarcho pareigą skirti arba atleisti iš ministro posto tą asmenį, kurio kandidatūrą siūlo ministras pirmininkas c) monarchui pareigą pasirašyti bet kokį įstatymą,kuris buvo priimtas parlamento; d) monarcho pareigą klausyti ministro kabineto ir ministro pirmininko patarimų; e) parlamentinė dauguma turi gerbti parlamentinę mažumą suteikdama galimybę reikšti nuomonę jai rūpimais klausimais; f) laisvos vietos parlamento komitetuose turi būti užimamos remiantis proporciniu partijų atstovavimu parlamente.

Teisminiai precedentai – jie ne tik vykdo teisingumą bet ir dalyvauja teisės kūrimo procese. Kuriami teisminėje praktikoje. Spręsdami konkrečias bylas teismai priimdavo sprendimus,kurių dalis tapdavo teisminiais precedentais. Tokie teisminiai precedentai yra sukurti Lordų rūmų Aukščiausiojo ir Apeliacinio teismų.
Žmogaus teisės ir laisvės šios teisės yra reglamentuojamos įstatymų bei nerašytinės teisės. Kitas reikšmingas aspektas yra tai, jog šalies konstitucinė teisėje nėra bendro doktrininio žmogaus teisių ir laisvių skirstymo į asmenines, politines, ekonomines, socialines, kaip yra priimta daugelyje kontinentinės Europos valstybių konstitucinėse doktrinose. Angliškoji doktrina – pabrėžia ne formalius tų teisių įtvirtinimo aspektus, o teisminių ir neteisminių institucijų efektyvumą garantuojant tas teises. Angliškojoje doktrinoje žmogaus teisės ir laisvės suprantamos kaip individo teisės, kurios yra ribojamos remiantis valstybės visuomenine sutartimi. Žmogaus teisių ir laisvių teisės siejamos su principu galima viskas, ko nedraudžia teisės normos. Asmens laisvė doktrinos požiūriu yra suprantama kaip apsauga nuo neteisėto sulaikymo, arešto ar kitokio fizinio laisvės apribojimo. Habeas Corpus
Act, priimtas 1679 m – Šis aktas nustatė ir nustato, jog sulaikytasis turi teisę žinoti jo sulaikymo priežastis ir reikalauti
iš teisėjo, kad tos aplinkybės būtų patikrintos per 24 valandas. Būtent šis istorinis aktas pirmą kartą žmonijos istorijoje įtvirtina nekaltumo prezumpciją (asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltė nebus teismo įrodyta), būtent čia yra nuostatos, numatančios garantijas, kad renkant įrodymus prieš asmenį nebus vartojamas psichologinis arba
fizinis smurtas ir kad asmens neteis ypatingieji teismai, turintys ypatingus įgaliojimus. Asmens laisvė yra suprantama ne tik kaip asmens neliečiamybė, bet ir kaip privataus gyvenimo laisvė. Žodžio laisvė suprantama kaip asmens
teisė reikšti savo mintis žodžiu, raštu ar bet kokia kita forma nepriklausomai nuo valstybės ar kitų asmenų. Tačiau ir ši teisė nėra.absoliuti, nes ją riboja kitų teisės ir laisvės
Valdymo forma Britų valdymo modelis pagrįstas parlamento suvereniteto doktrina. sąvoka „parlamentas“ apima kelias reikšmingas institucijas – Bendruomenių rūmus, Lordų rūmus bei valstybės vadovą – monarchą. valdymo formai būdingas svarbiausias parlamentiniam modeliui būdingas elementas – vyriausybės atskaitomybė parlamentui. vykdomosios valdžios atstovai gali būti ir įstatymų leidžiamosios institucijos – parlamento – nariai. Vyriausybė privalo turėti Bendruomenių narių daugumos paramą, kad galėtų vykdyti vykdomosios valdžios funkcijas. Parlamento atsvara yra – konst. konvencijos , pagr. politinės ir moralinės vertybės. Didžiausia parlamento atsvara yra teismų įgaliojimai, nes „Aukštojo Teismo teisėjai gali priimti sprendimus, panaikinančius parlamento aktus“.
Parlamentas Monarchas Jungtinėje Karalystėje veikia kastiliškoji sosto paveldėjimo sistema. Sosto atsisakiusio arba mirusio monarcho vietą užima vyriausiasis karališkosios šeimos sūnus, o jeigu jo nėra, šį postą gali užimti vyriausioji dukra.
Formaliai monarchas laikomas vykdomosios valdžios grandies dalimi. Jis yra anglikonų bažnyčios galva. Monarchas yra ginkluotojų pajėgų bei teisminės valdžios galva. Kaip jau minėta, jis yra parlamento dalis. Monarchas taip pat yra Britų sandraugos valstybių galva. Daugybę funkcijų monarchas vykdo remdamasis įstatymais, konstitucinėmis konvencijomis ir karališkąja prerogatyva. Karališkoji prerogatyva – tai monarcho įgaliojimų bendrojoje teisėje apimtis. Asmeninės prerogatyvos numato, jog monarchas turi imunitetą, nuosavybės garantijas, taip pat užtikrinamas monarchijos instituto nepertraukiamumas (monarchas niekuomet nemiršta). Politinės prerogatyvos: valdymo, teisiminė, įstatymų leidybos. Šalia monarcho veikia Slaptoji Taryba. Slaptąją tarybą sudaro ministrai, Apeliacinio teismo teisėjai, anglikonų bažnyčios arkivyskupai, Bendruomenių rūmų pirmininkas (spikeris), Jungtinės Karalystės pasiuntiniai ir kiti aukšti valstybės pareigūnai (apie 300).
Bendruomenių ir Lordų rūmai Bendruomenių rūmai renkami tiesioginiuose ir laisvuose rinkimuose penkerių metų kadencijai taikant santykinės daugumos mažoritarinę rinkimų sistemą. Dvidešimt vienerių metų amžiaus piliečiai gali naudotis pasyviąja, 18 metų – aktyviąja rinkimų teise. Valstybė yra padalinta į 659 apygardas (1997 m.), tad ir
Bendruomenių rūmuose yra 659 deputatai. Bendruomenių rūmams vadovauja pirmininkas. Jo kandidatūrai pritaria monarchas. Negali priklausyti jokiai partijai. Veikia nuolatiniai komitetai – 20-40 narių – funkcija – pertvarkyti konkrečius
įstatymo projektus. Rinktiniai komitetai – vykdo šias funkcijas: a) nagrinėja privačiai pateiktus įstatymo projektus; b) vykdo ekspertizę klausimų, kurie yra aktualūs priimant sprendimą dėl konkretaus įstatymo projekto; c) kontroliuoja
vykdomosios valdžios (ministerijų) veiklą. Visų rūmų komitetai – veiklos forma dažniausiai praktikuojama priimant
konstitucinio lygmens aktus. Lordų rūmai Rūmų nariai yra dvasiniai lordai, Kenterberio ir Jorko arkivyskupai bei
visi anglikonų bažnyčios vyskupai (tokių lordų yra apie 30), lordai – teisininkai (tokių lordų yra apie 15), kilmingieji lordai, lordai, kuriems monarchas suteikė titulą už nuopelnus. Lordų rūmų funkcijos pasireiškia įstatymų leidyba,
teisminiu bei kontrolės vykdymu. Įstatymų leidybos funkcijos pasireiškia tuo, jog Lordų rūmai turi galimybę atmesti Bendruomenių rūmų priimtą įstatymo projektą arba daryti jo pataisas. Taip pat nagrinėja ir vertina privataus pobūdžio įstatymo projektus ir deleguotos teisėkūros aktus. ordų rūmams vadovauja lordas kancleris, kurį penkerių metų kadencijai skiria monarchas ministro pirmininko siūlymu. Lordas kancleris yra Ministrų kabineto narys. Būtent lordas kancleris yra teisminės valdžios galva. Lordas kancleris dalyvauja skiriant teisėjus bei yra teisinės reformos
komisijos narys, jo įsakymu šaukiamos Lordų rūmų sesijos bei skelbiami parlamento rinkimai. Įstatymų projektai gali būti: viešieji biliai, iniciatyva priklauso abejų rūmų deputatams ir deputatams – vyriausybės nariams; privatūs – vietos savivaldos inst. ir tam tikra žmonių grupė; Mišrūs įstatymo projektai – turi bruožų, būdingų tiek viešiesiems,tiek ir privatiesiems įstatymų projektams. Kad įstatymų projektas taptų įstatymu, parlamentas jį turi svarstyti
tris kartus. Pirmojo svarstymo metu įstatymo projektas yra pristatomas ir išdalijamas deputatams susipažinti. Antrojo svarstymo metu aptariamos bendrosios įstatymo projekto nuostatos, projektas perduodamas svarstyti komitetams. Trečiojo svarstymo metu įstatymo projektas svarstomas rūmų plenariniame posėdyje, čia pristatoma pagrindinio
(konkretus projektas priskirtas skirtingiems komitetams) parlamento komiteto nuomonė dėl svarstomojo įstatymo projekto. Po diskusijų balsuojama. Jeigu įstatymo projektui pritaria paprastoji dauguma, laikoma, kad projektui pritarta, ir jis siunčiamas svarstyti kitiems parlamento rūmams. Jeigu Lordų rūmai siūlo pataisas, tai Bendruomenių
rūmai turi jas apsvarstyti, bendri komitetai ieško kompromiso. Jeigu kompromiso rasti nepavyksta, Lordų rūmai turi galimybę atidėti įstatymo projektą metams. Jei tai finansinius klausimus reguliuojantis įstatymo projektas, tuomet terminas, kuriam Lordų rūmai gali atidėti įstatymo projektą, yra tik vienas mėnuo. Įstatymo projektą, jei jam abeji
parlamento rūmai pritaria, turi pasirašyti monarchas. Nors rašytinė teisė nedetalizuoja, kokiomis aplinkybėmis monarchas gali arba negali pasirašyti įstatymo, konstitucinė konvencija numato, jog karalius arba karalienė visuomet privalo pasirašyti abejų parlamento rūmų priimtą aktą. Tad Jungtinės Karalystės valstybės vadovas negali naudotis
atidedamojo veto teise.
Vykdomoji valdžia. Ministrų kabinetas Ministrų kabinetą sudaro ministrai ir ministras pirmininkas. Jungtinėje Karalystėje nėra fiksuoto ministro skaičiaus. inkdamasis kandidatus į ministrus ministras pirmininkas tegali juos rinktis iš parlamento narių. Ministru pirmininku yra skiriamas laimėjusios rinkimus partijos lyderis. Jis vadovauja
Ministrų kabinetui, taip pat užima Pirmojo iždo reikalų lordo postą. Tad ministras pirmininkas turi šiuos įgaliojimus: a) formuoja Ministrų kabinetą ir vadovauja jo veiklai; b) palaiko ryšį tarp monarcho ir Ministrų kabineto, patarinėja valstybės vadovui politikos klausimais; c) parlamentiniuose debatuose atstovauja Ministrų kabinetui, atsako į parlamento narių klausimus; d) informuoja opozicijos lyderį svarbiausiais gynybos ar saugumo klausimais; e) kontroliuoja, kaip ministerijos vykdo Ministrų kabineto nutarimus. Ministro pirmininko įgaliojimus reglamentuoja ne tik paprotinė teisė, bet ir konst. konvencijos. Ministrų kabinetas atsakingas už politinio valstybės raidos kurso nustatymą ir jo pateikimą parlamentui; turi kontroliuoti, jog vykdomosios valdžios aparatas veiktų pagal parlamento nubrėžtą politinės raidos kryptį; ministerijų ir kitų institucijų veiklos koordinavimas. Konst konvencijos numato ir šešėlinio kabineto formavimą. Šešėlinis kabinetas sudaromas iš opozicinės partijos narių. Šešėliniu ministru pirmininku tampa pralaimėjusios parlamentinius rinkimus politinės partijos lyderis. Pagrindinė šešėliniokabineto funkcija yra stebėti ir kontroliuoti Ministrų kabineto veiklą.

Teisminė valdžia ir teismų sistema Teisminės valdžios viršūnėje yra Lordų rūmai ir monarcho Slaptosios
tarybos teisminis komitetas. Lordų rūmai yra aukščiausia apeliacinė instancija baudžiamosiose ir civilinėse bylose. Lordų rūmus, kaip teisminę instituciją, sudaro lordas kancleris, apeliacijų lordai (skiriami apeliacinio teismo teisėjai), bei lordai, anksčiau dirbę teisinį darbą. Lordų rūmai priima apeliacijas civilinėse ir baudžiamose bylose, skundžiami Apeliacinio, aukštųjų Anglijos, Velso ir Šiaurės Airijos teismų sprendimai. Škotijos teismų sprendimus galima skųsti tik civilinėse bylose. Civilinėse bylose Lordų rūmai turi teisę nagrinėti tiek teisės, tiek ir faktologijos problematiką, o baudžiamosiose bylose nagrinėjamas tik teisės taikymo teisėtumo klausimas neberevizuojant įrodymų turinio. Nors Slaptosios tarybos teisminio komiteto, kaip teisminės institucijos, funkcijos ilgainiui siaurėjo, tačiau iki šiol ši prie
monarcho veikianti teisminė institucija yra autoritetinga. Jos nuomonė ir sprendimai teisės srityje yra gerbiami ir įtakingi. Ši institucija yra paskutinė apeliacinė bažnytinių teismų bei medicininių tribunolų instancija. Tad Anglijos ir Velso teisminėje sistemoje yra Apeliacinis, Aukštasis, Karūnos, magistratų ir grafysčių teismai. Kaip ir Lordų rūmai, Apeliacinis teismas nagrinėja skundus civilinėse ir baudžiamosiose bylose, tad teisme yra baudžiamųjų ir civilinių bylų skyriai. Apeliacinio teismo civilinių bylų skyrius nagrinėja apeliacijas dėl Aukštojo ir grafysčių teismų bei dėl Apeliacinio ir kitų tribunolų sprendimų. Apeliacinio teismo baudžiamųjų bylų skyrius nagrinėja apeliacijas dėl Karūnos teismo sprendimų. Apeliacinį teismą sudaro dviejų kategorijų nariai. Pirmiausia tai lordai apeliaciniai teisėjai, kuriuos iš Aukštojo teismo narių ir garbių teisininkų rato lordo kanclerio patarimu skiria monarchas.
Apeliacinio teismo nariai taip pat (ex officio) yra lordas kancleris, lordas teisminio archyvo saugotojas, lordas svarbiausias teisėjas,visi buvę lordai kancleriai. Aukštojo teismo teisėjus taip pat skiria monarchas, gavęs lordo
kanclerio rekomendaciją. Teismą sudaro trys padaliniai: Kanclerio, Karaliaus suolo ir Šeimos reikalų. Aukštojo teismo Kanclerio skyrius nagrinėja bylas (kaip pirmosios instancijos teismas), susijusias su ginčais dėl nekilnojamojo turto, paveldėto turto valdymo, mokesčių išieškojimo. Būdamas ir apeliacinė instancija, Kanclerio skyrius nagrinėja
skundus dėl grafysčių teismų sprendimų, susijusių su žemės registravimo, bankroto klausimais. Karaliaus suolo teismas (kaip pirmosios instancijos teismas) nagrinėja civilines bylas, susijusias su sandoriais ir deliktais. Aukštojo teismo Karaliaus suolo skyrius formuoja Komercinį ir Admiraliteto teismus, kurie atitinkamai nagrinėja komercinius ginčus ir ginčus, susijusius su vežimu jūromis. Kaip apeliacinė institucija, Karaliaus suolo skyrius nagrinėja skundus baudžiamosiose bylose, kai skundžiami Karūnos ir magistratų teismų sprendimai. Jis taip pat nagrinėja kai kuriuos skundus dėl magistratų teismų spendimų ne baudžiamosiose bylose. Šeimos reikalų skyrius nagrinėja bylas (kaip pirmosios instancijos teisminė institucija), išskirtinai susijusias su šeimos klausimais. Kaip apeliacinė instancija, šis Aukštojo teismo skyrius nagrinėja skundus dėl magistratų, grafysčių ir Karūnos teismo sprendimų, susijusių
su įvaikinimo, globos, tėvystės ar motinystės nustatymo klausimais. Karūnos teismas daugiausia nagrinėja sunkias baudžiamąsias bylas bei bylas,susijusias su licencijų klausimais. Dalyvauja prisiekusieji. Žemiausiosios grandies teismai Anglijoje ir Velse yra magistratų ir grafysčių teismai. Pirmieji nagrinėja civilines ir mažai pavojingas baudžiamąsias bylas (tai bylos, kuriose numatyta sankcija neviršija 400 svarų sterlingų sumos arba numatytas laisvės atėmimo terminas ne ilgesnis nei šeši mėnesiai). Magistratų teismų teisėjai nebūtinai būna teisininkai. Tai dažniausiai didelį autoritetą ir gyvenimo patirtį turintys asmenys. Grafysčių teismai sudaryti teritoriniu principu. Jie nagrinėja civilines bylas dėl sutarčių nevykdymo ir teisės pažeidimų, susijusių su kompensavimo problema. Be minėtų teismų, Anglijoje ir Velse veikia bažnytiniai ir karo teismai. Škotijoje Aukščiausios teisminės institucijos yra Aukštasis justiciarijų teismas ir Sesijų teismas. Aukštasis justiciarijų teismas nagrinėja baudžiamąsias bylas. Esant sunkiems nusikaltimams šis teismas nagrinėja bylą kaip pirmoji instancija. Jis taip pat nagrinėja skundus dėl šerifų ir rajonų teismų sprendimų. Sesijų teismas nagrinėja išskirtinai civilines bylas. Šis teismas taip pat gali veikti kaip pirmosios instancijos teismas ir kaip apeliacinė institucija. Žemesnės instancijos teismais Škotijoje yra šerifų ir rajonų teismai. Šerifų teismai nagrinėja baudžiamąsias ir civilines bylas. O rajonų teismai – tik tas baudžiamąsias bylas, kuriose galima bausmė neviršija 2000 svarų sumos.

II tema. Jungtinės Karalystės konstitucinė santvarka
1. Konstitucionalizmo raida
Jungtinė Karalystė daugeliu aspektų yra išskirtinė valstybė. Neretai kalbant apie JK lygia greta vartojami Anglijos, Britanijos terminai. Siekiant atskleisti JK konstitucionalizmo raidą šias sąvokas aktualu patikslinti. Tad ar sąvokos „Anglijos Konstitucija“, „Didžiosios Britanijos Konstitucija“, „Jungtinės Karalystės Konstitucija“ yra lygiavertės? Bendrinėje kalboje šios sąvokos įsitvirtinusios ir dažniausiai vartojamos sinonimiškai. Tačiau istorinis Anglijos, Škotijos, Airijos, Velso raidos aspektas leidžia manyti, kad minėti terminai gali turėti savarankišką sampratos kontekstą. Oficialus valstybės pavadinimas yra Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos karalystė. Oficialiai vartojamas su trumpintas – Jungtinės Karalystės pavadinimas, tad Jungtinės Karalystės Konstitucija yra tiksliausias terminas, apibrėžiantis konstitucijos galiojmo ribas, kurios sutampa su Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos teritorija. Dar vienas, išskirtinis JK bruožas yra tas, jog būdama ir parlamentarizmo ir konstucionalizmo idėjų, doktrinų, raidos lyderė šalis neturi vieno teisinio akt, kurį galėtume įvardinti kaip konstituciją. Ši aplinkybė suteikė pagrindą doktrinoje JKK-ją vadinti nerašytine. Ši pozicija pagrįsta keliais argumentais. Pirma, nėra vieno teisės akto, kuris būtų oficialia įvardintas kaip konstitucija ir, antra, reikšmingą vietą šios valstybės teisinėje sistemoje užima konstituciniai papročiai. Prisiminę, jog konstituciniai teisiniai santykiai yra visuomeniniai santykiai, atsirandantys valstybinės valdžios, institucijų kūrimo, jų tarpusavio santykių, žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo ir apsaugos garantavimo srityse, turime konstatuoti, kad tokie teisiniai santykiai JK neabejotinai egzistuoja ir kad juos pirmiausia reguliuoja parlemento priimti įstatymai. Be to, šiuos santykius reguliuoja teisminiai preceentai bei konstituciniai papročiai. Todėl kalbėdami, apie JKK-ją turime kalbėti ne apie vieną aktą, o apie teisinių aktų sistemą, kuri gali būti įvardijama kaip valstybės konstitucija. Nors JKK-ja yra sistema teisės aktų, kurių dalis yra nerašytinio pobūdžio, galima teigit, jog pozityviosios teisės normos sudaro pagrindinę teisės normų grupę, reguliuojančią konstitucinius teisinius santykius. Šie aktai priimti labai skiringais laikotarpiais: Teisių bilis priimtas 1689m., o parlamento aktas 1911m., tačiau jie ir dabar vienodai reikšmingi JK konstituciniai sąrangai ir parlamentarizmo įtvirtinimui. Todėl galima teigti, jog JK yra rašytinė, bet nekonsoliduota konstitucija. Kalbant apie k-jos nekonsoliduotumą pabrėžiamas juridinis šio proceso aspektas. Tačiau teorinė, doktrininė konstitucijos konsolidacija seniai įvykusi. Doktrinoje neabejojama, kokie teisės aktai yra K-jos dalis ir koks jų turinys.
2. Galiojančios konstitucijos bruožai.
Kaip jau minėta, JKK-ja yra nekonsoliduota, tad ją sudaro teisės aktai, kurie gali būti ir yra įvardijami ir yra kaip JKK-ja. Tokių teisės aktų yra nemažai, jie atspindi skirtingas istorines epochas, tačiau jų nuostatos išliko aktualios iki šių dienų, jomis remiasi konstitucinių teisinių santykių subjektai ir šiandien. Dalis teisės aktų gali būti įvardijami tik kaip Anglijos „nuosavybė“, nes buvo priimti iki susiformuojant JK. Pirmiausia tenka minėti Didžiąją laisvių chartiją, priimtas XIIIa. – 1215m. Ir laikomas vienu iš pagrindinių teisės aktų įtvirtinusių parlamentarizmo pradžią ne tik Anglijoje, bet ir visame pasaulyje. Šiame akte minima atsovaujamoji institucija Karalystės Taryba, kuriai buvo suteikta išskirtinė teisė nustatyti mokesčius. Tad su šiuo dokumentu finansiniai klausimai priskiriami atsovaujamosios institucijos – parlamento veiklos sričiai. Galima teigti, jog su šiup aktu parlamentas pradėjo parlamentarizmo istoriją. Be paralemntarizmo užuomazgų buvo, šiame akte buvo reglamentuotos ir ai kurios žmogaus teisės ir laisvės. Chartija nustatė, kad asmuo be teismo sprendimo negali būti suimtas ar apribota jo nuosavybė. Kitas svarbus teisės aktas, reglamentuojantis teismų ir parlamento veiklos klausimus, taip pat priskiriamas viduramžių epochai yra 1330m. Priimtas Vestminsteio statutas. Jis numatė, jog parlamentas turi rinktis ne rečiau kaip vieną kartą per metus. Tai galima supratsi kaip parlamento stirprinimą. Periodiškumo nustatymas įpareigojo monarchą jo laikytis. Tolesnis konsitucionalizmo raidos etapas yra sietinas su „Šlovingosios revoliucijos“ epocha. Iškiliausias šio meto dokumentas 1688m. Priimtas „Teisių bilis“, kuriame įtvirtinti fundamentiniai parlamentarizmo ir demokratinio politinio režimo principai. Šiame dokumente nedviprasmiškai nurodoma, kad „karaliaus pretenzijos stabdyti įstatymų įsigaliojimus arba jų vykdymą yra neteisėtos“ . Šioje nuostatoje įtvirtinami du fundamentalūs principai. Nepripažįztama karaliams teisė vetuoti parlamento priimtus teisės aktus, o įstatymų vykdomoji valdžia siejama su vyriausybe, atskaitinga parlamentui. Tai vienareikšmiai parlamentinės valdymo formos principai, jie nepakito iki šių dienų. Teisių bilis nustatė kitus, šiandien pripažįstamus kaip savaime suprantamus principus: laisvi parlamento rinkimai, parlamento nario teisė laisvai reikšti mintis, bažnytinių teismų sprendimų neteisėtumas, žiaurių ir neteisėtų bausmių negalimumas ir t.t. Sosto paveldėjimo aktas 1701m. apibrėžia taisykles, kurių laikomasi užimant monarcho – valstybės vadovo postą. Sąjungos su Škotija aktas 1706m. aktas sujungdamas Angliją su Škotija panaikino šių valstybių parlamentus ir įkūrė naują DB parlamentą, kuris plėtojo ir iki šiol plėtoja parlamentarizmo tradiciją. Šis aktas išsaugojo teisę Škotijai turėti atsikrą teisinę sistemą, iki šiol turinčią savitų bruožų ir priskirtiną romanų-germanų teisės sistemos grupei. Kaip vieną reikšmingiausių aktų reikia paminėti 1832m. Tautos atsovavimo aktą, kuriame apibrėžiama asmenų grupė, turinti teisę dalyvauti renkant atsovaujamąją instituciją – Bendruomenių rūmus. Nemenka dalis teisės aktų – priimtų Xxa. taip pat turi būti įvardijami kaip K-jos dalis. 1911m. Parlamento aktas yra reikšmingiausias, aibrėžiantis Bendruomenių ir Lordų rūmų įgaliojimų ribas. Jis panaikino Lordų rūmų teisę nepritarti Bendruomenių rūmų priimtam finansinę sritį reglamentuojančiam įstatymui. Tad bendruomenių rūmamas priskiriama neabejotinai prioritetinė pozocija. Tačiau šis įstatymas numatė galimybę Lordų rūmams atidėti tokio įstatymo galiojimą dvejiems metams. Lordų rūmų reforma atsispindi 1958m. priimtame Akte dėl perų, kuriame monarchui buvo suteikta teisė suteikti nepaveldimą pero titulą. O 1963m. aktas dėl perų, suteikė asmenims, turintiems pero titulą, atsisakyti jo ir taip įsigyti galimybę tapti Bendruomenių rūmų nariu. Toks prigimtinių lordų teisių siaurinimas buvo apvainikuotas 2000m. Aktu dėl Lordų rūmų, kuris nustatė, jog niekas negali būt i Lordų rūmų nariu tik iš prigimtirs. Reikšmingais teisės aktais reikėtų laikyti Karūnos ministrų (1937, 1964, 1975) Karaluškos sankcijos (1967) Bendruomenių rūmų (1978) įstatymus bei 1931m. priimtą Vestminsterio statutą.
Konstitucinės konvencijos. JK istorinė raida lėmė aplinkybę, jog konstitucinia teisiniai santykiai taip pat yra reguliuojami konstitucinių papročių, kuriems būdingas nerašytinumo aspektas. Šie papročiai teorijoje paprastai įvardijami kaip konstitucinės konvencijos. Kaip išskirtinį konstitucinių konvencijų bruožą anglų konstitucinės teisės doktrina nurodo konstitucinių papričių funkc,iją plėtoti konstituciją, jos formaliai nekeičiant. Anglų teisės moksle nagrinėjant konstitucinius papročius vartojamas ne papročio, o konvencijos terminas iliiustruoja požiūrį į jas. Konstitucinės konvencijos suprantamos kaip teisės šaltinis, savo prigimtimi ir forma labai artimas rašytinei teisei. Jau pačiame termine konvencija pabrėžiama ne ilgalaikiškumas formuojant taisyklę, o skirtingų subjekų susitarimas. Visos konstitucinės konvencijos kuriamos tik po „Šlovingosios revoliucijos“ epochos. Tokių konvencijų nėra daug. Jos susijusios dviem konstitucinių teisinių santykių sritimis. Primiausia konstitucinės konvencijos reguliuoja parlamento Bendruomenių ir Lordų rūmų kai kuriuos veiklos aspektus. Antra, konstitucinės konvencijos, kaip konstitucinės teisės šaltinis. Reguliuoja monarcho santykius sun parlamento rūmais ir vyriausybe. Konstitucinės konvencijos numato: monarcho pareigą skirti ministru pirmininku asmenį, kurį palaiko Bedruomenių rūmų dauguma (laimėjusios partijos lyderis); monarcho pareigą skirti arba atleisti iš ministro posto tą amenį, kurio kandidaturą siūlo ministras pirmininkas; monarchui pareigą pasirašyti bei kokį įstatymą, kuris buvo priimtas paralmento; monarcho pareigą klausyti ministro pirmininko patarimų; parlamentinė dauguma tur gerbti parlamentinę mažumą suteikdama agalimybę reikšti nuomonę jai rūpimais klausimais; laisvos vietos parlamento komitetuose tur būti užimamos remiantis proporciniu partijų atsovavimu parlamente. R.Haugas pripažįsta papročių reikšmingumą i būtent iš jų kildina bendrąją teisę. Teismai nors ir tiesiogiai netaikydami, juor pripažįsta, nes jais naudojasi stengdamiesi suprasti ir interpretuoti įstatymą. Konstitucinių konvencijų nepaisymas gali turėti tik politinių padarinių subjektui, laužančiam tokias nuostatas, bei politinių ar net socialinių padarinių valstybei. Nors jos nėra rašytinės, tokios jos gali tapti bet kuriuo metu, kai parlamentas nuspręs, jog atėjo metas joms tapti rašytinėms.
Teisminiai precedntai. Išskirtinį vaidmenį valstybinės valdžios sitemoje vaidina teismai. Jie ne tik vykdo teisingumą, bet ir kurdami presedentus dalyvauja teisės kūrimo procese. Todėl teismų precedentai taip pat yra ir turi būti laikomi konstitucinės teisės šaltiniais. Teisminiai prevedentai, atsipndintys ir išreiškiantys konstitucinės teisės principus, buvo kuriami teisminėje praktikoje. Tokie teisminia precedentai, kurie tapo JKK-jos dalimi, yra sukurti tokių teisminių institucijų kaip Lordų rūmai (jie taip pat yra aukščiausioji šalies teisminė institucija), Aukštasis bri Apeliacinis teismai. Neretai teisminiai precedentai nustato auksčiausiųjų valstybinės valdžios institucjų veiklos ribas.

3. Žmogaus teisių ir laisvių reglamentavimo ypatumai.
Žmogaus teisės ir laisvės yra ta visuomeninių santykių sritis, kuri dėl savo svabos yra konstitucinės teisės reguliavimo objektas. Šalies konstitucinėje teisėje nėra bendro doktrininio žmogaus teisių ir laisvių skirtymo į asmenines, politines, ekonomines, socialines, kaip yra priimta daugelyje kontinentinės Europos valstybių konstitucinių doktrinų. Angliškoje doktrinoje žmogaus teisės ir laisvės suorantamos kaip individo teisės, kurios yra ribojamos, remiantis valstybės visuomenine sutratimi. Žmogaus teisių ir laisvių teisės siejamos su principu galima viskas, ko nedraužzia teisės normos. Teisminė praktika yr alabai turtinga, ji iki smulkmenų reglamentuoja santykius, atsirandančius tarp asmens ir valstybės institucijų. Tokiomis garantijomis Anglijos gyventojai naudojasi nuo XVII a. Habeas corpus act, kuris galioja dar šiandien, garantuoja piliečiams jų teises ir saugo nuo valdžios savivalės. Šis aktas nustato, jog sulaikytasis tur teisę žinoti jo sulaikymo priežastis ir reikalauti iš teisėjo, kad tos aplinkybės būtų patirkintos per 24 valandas. Būten šis aktas, primas žmonijos istorija įtvirtina, nekaltumo prezumpciją, būtent čia įtvirtinama , kad renkant įrodymus prieš asmenį nebus vartojamas psichologinis arba fizinis smurtas ir kad asmens neteis ypatingieji teismai, turintys ypatingus įgaliojimus. Asmens laisvė yra suprantama ne tik kaip asmens neliečiamybė, bet ir kaip privataus gyvenimo laisvė. Ši samprata apima telefoninių poklabių ir sysirašinėjimo slaptumo garantavimą, sąžinės laisvę bei galimybę pasirinkti tikėjimą. Nuosavybes teisė JK labai gerbiaama ir saugoma. JK laikoma, jog bet kokia rinkliava, neparemta įstatymu arba deleguotos tesėkūros aktu, yra nuosavybės teisės pažeidimas. Žodžio laisvė suprantama kaip asmens teisė reikšti savo mintis žodžiu, raštu ar bet kokia kita forma nepriklausomai nuo vakstybės ar kitų asmenų. Tačiau ši teisė nėra absoliuti, nes ją riboja kitų teisės ir laisvės. Todėl teisminėje praktikoje nusitovėjo tam tirki draudimai: kištis į kitų privatų gyvenimą, skleisti rasinę neapykantą, reikšti nepagarbą teismui, įžeidinėti bažnyčią ir religiją, monarchiją ir t.t. susirinkimų ir asociacijų teisė numato asmenui galimybę dalyvauti mitinguose, demnstracijose, taip pat teisę steigti ir dalyvauti partijų arba profsąjungų veikloje. Socialinių tesių pagrindimas ir įtvirtinimas įvyko vėliausiai. Tačiau jau neabejojama, jog asmuo turi teisę į lygų atlyginimąuž vienodą darbą, teisę į poilsį, teisę į socialines garantijas, teisę į išsilavinimą, teisę į sveikatą ir švarią aplinką.

4. Valstybės valdymo forma ir valstybės valdžios institucijų sistema:
JK yra tradicinė ir, ko gera, seniausia parlamentinio valdymo modelio šalis. Egzistuojantis parlamentinis modelis unikalus tuo, kad nuo XVII a. Revoliucinių epochų nuosekliai tobulėjo. Britų valdymo modelis pagrįstas parlamento suverentiteto doktrina. Reikia pabrėžti, kad šios šalies konstitucinės teisės doktrinoje sąvoka „parlamentas“ turi šiek tiek kitokį turinį negu Europos valstybėse. Čia sąvoka parlamentas apima kelias reikšmingas institucijas – Bendruomenių rūmus, Lordų rūmus bei valstybės vadovą – monarchą. DB egzistuojančiai valdymo formai būdingas svarbiausias parlemntiniam modeliui būdingas elemetas – vyriausybės atskaitomybė parlamentui. Pagal šį modelį vykdomosios valdžios atsovai gali būti ir įstatymų leidžiamosios institucijos – parlamento nariai. Tad šalies vykdomosios valdžios ministrai yra Bendruomenių rimų nariai. Vyriausybė privalo turėti Bnedruomenių rūmų daugumos paramą, be kurios ji negali išlikti ir įgyvendinti vykdomosios valdžios f-jas. Vyriausybė ir ministras pirmininkas yra visuomet susaistytas su Bendruomenių rūmų egzistojančia politine dauguma. Bendruomenių rūmai bet kada gali balsuoti dęl nepasitikėjimo vyriausybe ir taip ją sugriauti. Todėl parlamentas, iš tikro, vykdo aukščiausią visų vyriausybės grandžių kontrolę, jam atskaitinga ne tik visa vyriausybė, bet ir atskiri ministrai. Parlamentas, remdamasis parlamento suvereniteto doktrina, turi galimybę priimti bet kokio turinio įstatymą, jo įgaliojimai nėra limituoti. Tačiau būtų klaidinga manyti, jog JK nėra jokių parlamento atsvaros mechanizmų. Primiausia, mūsų minėti konstituciniai papročiai, pagrindinės politinės ir moralinės vertbės, būdamos konstitucinės teisės šaltiniais, numato tam tikrą Bnedruomenių rūmų vusagalybės ribojimą. Be to, labai dažnai, atsvara Bendruomenių rūmamas buvo antieju ar aukštesnieji parlemnto rūmai – Lordų rūmai. Tačiau didžiausia parlemnto atsvara yra teismų įgaliojimai, nes „Aukštojo Teismo teisėjai gali priimti sprendmimus, panaikinančius parlamento aktus“ teismai kuria teisminius precedentus, kurie tampa privalomomis elgesio tasiyklėmis. Anglijos teismai taip pat turi galią netaikyti parlamento priimto įstatymo, de facto, padarančio šią teisės normą neveikiančią.
a. Įstatymų leidžiamoji valdžia.
Anglų doktrinoje sąvoka „parlamentas“ apima tris institucijas (monarchas, Benruomenių rūmai, Lordų rūmai). Monarchas – tai vekstybės vadovas, kuris simblizuoja nacijos vienybę, yra suverenios valdžios šaltinis. Nors monarchas šioje šalyje tik karaliauja, o ne valdo, js turi pakankamai daug įgaliojimų visose srityse. Formaliai monarchas laikomas vykdomosios valdžios grandies dalimi. Monarchas yra anglikonų bažnyčios galva, ginkluotojų pajėgų vadas, bei teisminės valdžios galva. Taip pat jis yra Britų sandraugos valstybių galva. Daugybę funkcijų jis vykdo remdamasis įstaymais, konsttucinėmis konvencijomis ir karališkąją prerogatyva. Karališkoji prerogatyva – tai monarcho įgaliojimų bendrojoje teisėje apimtis. Teorijoje yr askiriamos asmeninės ir politinės prerogatyvos. Asmeninės numato, jog monarchas turi imunitetą, nuosavybės garantijas, taip pat užtikrinamas monarchijos instituto nepertraukiamumas. Politnių yra gana daug. Jas galima grupuoti pagal veiklos sritis: valdymo (suteikia teisę skirti ir atleisti ministrus, vyskupus; vadovauti karinėms pajėgoms; valdyti Krūnos nuosavybę), teisminė (pasireiškia tuo, jog monarchas turi teisę teikti malonę, jis skiria teisėjus, teisingumas vydkomas monarcho vardu), įstatymų leidybos (monarchas turi galimybę sušaukti ir paleisti Bnedruomenių rūmus (tik ministro pirmininko siūlymu), jis pasirašo parlamento priimtus įstatymus). Monarchija yra valdymo forma, turinti ilgalaikes tradicijas. Todėl nenuostabu, jog valstybinės valdžios institucijų sistemoje egzistuoja įstaigų, kurios nors ir neturėdamos didelių įgaliojimų, atspindi valdymo formos raidos istoriją. Slaptoji tarnyba, veikianti prie monarcho, yra viena iš tokių institucijų. Ją sudaro ministrai, Apeliacinio teismo teisėjai, anglikonų bažnyčios arkivyskupai, Benrduomenių rūmų pirmininkas (sikeris), JK pasiuntiniai ir kiti aukšti pareigūnai. Slaptosios tarybos sprendimai pripažįstami, jeigu jie neprieštarauja karališkosios prerogatyvos nuostatoms ir įstatymams. Bendruomenių ir Lordų rūmai. Bendruomenių rūmai renkami tiesioginiuose ir laisvuose rinkimuose, penkerių metų kadencijai taikant santykinės daugumos mažoritarinę rinkimų sistemą. 21 metų piliečiai gali naudotis pasyviąja, 18 metų – aktyviąja rinkimų teise. Bendruomenių rūmuose yra 659 deputatai. Jiems vadovauja primininkas, kuris renkamas iš rūmų narių, tačiau paprotys reikalauja, kad jo kandidatūrai pritartų monarchas. Primininkas yra įpareigotas koordinuoti rūmų santykius su Lordų rūmais ir monarchu. Taip pat: rūmams užtikrinti jos veikloje deputatų lyiateisiškumą; tegti išaiškinimus or pritarimus dėl Bendruomenių rūmų veiklos procedūrų; prižiūrėti ir garantuoti, kaip laikomasi posėdžių tvarkos taisyklių; patvirtinti procedūros teisėtumą, kuri abuvo įveiktas Lordų rūmų veto. Siekiant garantuoti pirmininko nešališkumą numatyta, jog jis neturi teisės dalyvauti parlamentiniuose debatuose, negali priklausyti jokiai politinei partijai. Bendruomenių rūmų komitetai yra institucijos, sudaromos apibrėžtiems įgaliojimams vykdyti. Atižvelgiant į įgaliojimus ir uždavinius skiriami kelių rūšių komitetai. Nuolatinius komitetus paprastai sudaro 20-40 deputatų ir jų f-ja – pertvarkyti konkrečius įstatymo projektus. Paprastai jie būna nespecializuoti, tad gali nagrinėti bet kuriuos visuomeninių santykių srities įstatymo projektus. Tačiau egzistuoja keletas specializuotų, kurie daug dėmesio skiria Eurpos Sąjungos finansus reguliuojantiems teisės aktams. Rinktiniai komitetai sudaromi konsultuojantis su politinių partijų frakcijomis ir vykdo tas f-jas, kurias Bendruomenių rūmai delegavo būtent jiems: nagrinėja privačiai pateiktus įsatymo projektus; vykdo ekspertizę klausimų, kurie yr aktualūs priimant sprendimą dėl konkretaus įstatymo projekto; kontroliuoja vykdomosios valdžios veiklą. Bendruomenių rūmuose dirba vis rūmų komitetai. Lordų rūmai parlamento sudedamoji dalis. Narystė rūmuose gali pasireikšti skirtingomis formomis. Pirmiausia rūmų nariai yra dvasiniai lordai. Tik Kenterbergo ir Jorko arkivyskupai bei visi anglikonų bažnyčios vyskupai. Rūmų nariai taip pat yar lordai – teisininkai. Didžiausią dalį sudaro kilmingi lordai (pagal kilmę pavedėją titulą) ir lordai, kuriems titulą suteikė monarchas už nuopelnus. Formaliai skaičiuojant lordų rūmus sudaro daugiau nei tūistantis narių, tačiau iš tikrųjų šie rūmai visos sudėties niekada nebuvo susirinkę. Kvorumas, leidžiantis priimti sprendimus visų rūmų du, yra tik trys nariai. Lordų rūmų f-jos pasireiškia įstatymų leidyba, teisminiu bei kontrolės vykdymu. Įstaymų leidybos f-jos pasireiškia tuo, jog Lordų tūmai turi galimybę atmesti Bendruomenių rūmų priimtą įstatymo projektą arba daryti jo pataisas. Lordų rūmai gali teikti ministrams klausimus bei sudaryti specialius tyrimo komitetus (as hoc). Tačiau galiausiai Lordų rūmai gali informuoti Ministrų kabinetą bei visuomenę apie tyrimo išvadas. Lordų rūmaisvarsto tuos įstatymo projektus, kuriuos galima šiems rūmams teikti (reguliuojantys visuomeninius santykius finansinėse srityse, teikiami tik Bnerduomenių rūmams). Rūmams vadovauja lordas koncleris, kurį penkerių metų kadencijai skiria monarchas ministri pirmininko siūlymu. Lordas koncleri syra Ministrų kabineto narys. Tačiau nevadovauja parlamentiniams debatams ir nevykdo organizacinių f-jų. Lordas koncleris turi galimybę vyriausybės vardu reikšti savo nuomonę debatuose, jis yra svarbus vyriausybės teisingumo ir konstitucinių klausimų patarėjas, teisminės valdžios galva. Pirmininkauja rūmams , kai šie posėdžiauja kaip aukščiausia apeliacinė institucija, taip pat jis yra Apeliacinioo teismo pirmininkas bei Aukščiausiojo teismo Kanclerio skyriaus pirmininkas. Įstatymo prijektai (biliai) gali būti kelių rūšių. Svarbiausieji vadiami – viešaisiais biliais, jie reguliuoja svarbiausius visuomeninius santykius ir turi valstybinį interesą. Vyriausybėd narių pateikti projektai vadinami „vyriausybiniai įstatymų projektais“, privatūs įstatymo projektai aktualūs tik atskiroms asmenų grupėms bei atskiros eteritorijose gyvenantiems žmonėms, todėl subjektai galintys inicijuoti tokius projektus , yra vietos savivaldos insitucijos bei tam tikra asmenų grupė, mišrūs įstatymo projektai turi bruožų, būdingų tiek viešiesiems, tiek ir privatiems įstatymų projektams. Tačiau nėr avienareikšmių kriterijų, kaip priskirti įstatymų projektą mišrių grupei. Kad įstatymų projektas taptų įstatymu, parlamentas jį turi svarstyti tris kartus. Primojo metu – įstatymas pristatomas ir išdalijamas deputatams susipažinti. Antrojo – aptariamos bendrosios nuostatos, perduodamas svarstyti komitetams. Trečiojo metu – svarstoma rūmų plenariniame posėdyje, čia pristatoma pagrindinio komiteto nuomonė. Po doskusijų balsuojama, jei pritaraia paprastoji dauguma, laikoma, kad projektui pritarta ir ji s siunčiamas svarstyti kitiems parlamento rūmams. Jeigu yra siūlomos pataisos, tai Bendruomenių rūmai turi jas apsvarstyti, ieškoma kompromiso. Jei tai nepavyksta, Lordų rūmai turi galimybę atidėti įstatymo projektą metams. Jei tai finansinius klausimus reguliuojantis įstatymo projektas, tuomet terminas yra tik vienas mėnuo. Įstatyi projektą, jei jam pritaria abeji rūmai turi pasirašyti monarchas. JK valstybės vadovas negali baudotis atidedamojo veto teise.
b. Vykdomoji valdžia.
Ministrų kabinetą sudaro ministrai ir ministras pirmininkas. JK nėra fiksuoto ministro skaičiaus. Rinkdamasis kandidatus į ministrus ministras pirmininkas tegali juos rinktis iš parlamento narių. Lordas kancleris visuomet yra Ministrų kabineto narys. Ministru pirmininku yra skiriamas laimėjusios rinkimus partijos lyderis. Jis vadovauja ministrų kabinetui , taip pat užima Pirmojo iždo reikalų lordo postą. Tad MP turi šiuod įgaliojimus: formuoja Ministrų kabinetą ir vadovauja jo veiklai; palaiko ryšį tarp monarcho ir Ministrų kabineto, patarinėja valstybės vadovui politikos klausimais; parlamentiniuose debatuose atsovauja Ministrų kabinetui atsako į parlamento narių klausimus; informuoja opozicijos lyderį svarbiausiais gynybos ar saugumo klausimais; kontroliuoja, kaip ministerijos vykdo Ministrų kabineto nutarimus. Pažymėtina, kad ne tik rašytinė teisė, bet ir konstitucinės konvencijos reglamentuoja ministro pirmininko įgaliojimus. Kabineto f-jas galima suskirstyti į kelias grupes: atsakingas už politinio valstybės raidos kursoi nustatymą ir jo pateikimą parlamentui; turi kontroliuoti, jog vykdomosios valdžios aparatas veiktų pagal parlamento nubrėžtą politinės raidos kryptį; atsakomybės sritis yra sietina su ministerijų ir kitų institucijų veiklos koordinavimu. Konstitucinės konvencijos numato ir šešėlinio kabineto formavimą. Tai institucija, kuri atsirado XIXa. ir konstitucinių konvencijų pagrindu veikia iki šiol. Šešėlinis kabinetas sudaromas iš opozicinės partijos narių. Šešėliniu ministru pirmininiku tampa pralaimėjusios parlaentinius rinkimus politinės partijos lyderis. Pagrindinė šešėlinio kabineto f-ja yra stebėti ir kontroliuoti Ministrų kabineto veiklą.
c. Teisminė valdžia.
Teisminės valdžios viršūnėje yra Lordų rūmai i rmonarcho Slaptosios tarybos teisminis komitetas. Lordų rūmai yra aukščiausia apeliacinė instancija baudžiamosiose ir civilinėse bylose. Lordų rūmus, kaip teisminę instituciją, sudaro lordas kancleris, apeliacijų lordai, bei lordai, anksčiau dirbę teisnį darbą. Škotijos teismų sprendimus galima skųsti tik civilinėse bylose. Nors Slaptosios tarybos teisminio komiteto, kaip teisminės institucijos, f-jos ilgainiui siaurėjo, tačiau iki šiol ši prie monarcho veikianti teisminė institucija yr aautoritetinga. Jos nuomonė ir sprendimai teisės srityje yra gerbiami ir įtakingi. Ši institucija yra paskutinė apeliacinė bažnytinių teismų bei medicininių tribunolų instancija. Tad Anglijos ir Velso teisminėje sistemoje yra Apeliacinis, Aukštasis, Karūnos, magistratų ir grafysčių teismai. Apeliacinį teismą sudaro dviejų kategorijų nariai. Pirmiausia tai lordai apleiaciniai teisėjai, kuriuos iš Aukštojo teismo narių ir garbių teisininkų rato lordo kanclerio patarimu skiria monarchas. Apreliacinio teismo narniai taip pat yra lordas kancleris, lordas teisminio archyvo saugotojas, lordas svarbiausias teisėjas, visi buvę lordai kancleriai. Aukštojo teismo teisėjus taip pat skiria monarchas, gavęs lordo kanclerio rekomendaciją. Teismą sudaro trys padaliniai: Kanclerio, Karaliaus suolo, Šeimos reikalų. Aukšotjo teismo Kanclerio skyrius nagrinėja bylas susijusias su ginčais dėl nekilnojamo turto, paveldėto turto veldymo, mokesčių išieškojimo. Būdamas ir apeliacinė instancija, nagrinėja skundus dėl grafysčių teismų sprendimų, susijusių su žemės registravimo, bankroto klausimais. Karaliaus suolo teismas nagrinėja civilines bylas, susijusias su sandoriais ir deliktais. Aukštotjo teismo Karaliaus skyrius formuoja Komercinį ir Admiraliteto teismus, kurie atitinkamai nagrinėja komercinius ginčus ir ginčus, susijusius su vežimu jūromis. Kaip apeliacinė institucija, Karaliaus suolo skyrius nagrinėja skundus baudžiamosiose bylose, kai skundžiami Karūnos ir magistratų teismų sprendimai. Taip pat kai kuriuos skundus dėl magistratų teismų sprendimų ne baudžiamosiose bylose. Karūnos teismas negali pasigirti tokia istorija, kokią turi Aukštasis ar apeliacinis teismai. Šis teismas daugiausiai nagrinėja sunkias baudžiamąsias bylas bei bylas, susijusias su licencijų klausimais. Teismui nagrinėjant bylas posėdžiuose dalyvauja prisiekusieji. Žemiausios grandies teismai Anglijoje ir Vesle yra magistratų ir grafysčių teismai. Pirmieji nagrinėja civilines ir mažai pavojingas baudžiamąsias bylas. Magistartų teismų teisėjai nebūtinai būna teisininkai. Tai dažniausiai dielį autoritetą turintys asmenys. Grafysčių teismai sudarytii teritoriniu principu. Jie nagrinėja civilines bylas dėl sutarčių nevykdymo ir teisės pažeidimų, susijusių su kompensavimo problema. Be minetų teismų, Anglijoje ir Velse veikia bažnytiniai ir karo teismai. Šiaurės Airijos teismų sistema tokia pati kaip ir angliškoji, tačiau autonominė. Škotijoje taip pat veikia autonominė teisminė sistema, tačiau ji šiek tiek skiriasi nuo angliškojo modelio. Aukščiausios teisminės institucijos yra Aukštasis justiciarijų teismas ir Sesijų teismas. Aukštasis justiciarų teismas nagrinėja baudžiamąsias bylas. Esant sunkiems nusikaltimams šis teismas nagrinėja bylą kaip pirmoji instancija. Jis taip pat nagrinėja skundus dėl šerifų ir rajonų teismų sprendimų. Sesijų teismas nagrinėja išskirtinai civilines bylas. Šis teismas taip pat gali veikti kaip pirmosios instancijos teismas ir kaip apeliacinė institucija. Žemesnės instancijos teismai Škotijoje yra Šerifų ir rajonų teismai. Šerifų teismai nagrinėja baudžiamąsias ir civilines bylas. O rajonų teismai – tik tas baudžiamąsias bylas, kuriose galima bausė neviršija 2000 svarų sumos.

VOKIETIJOS FEDERACINĖS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJA

Vokietijos federacinė respublika yra demokratinė ir socialinė federalinė valstybė. <..>Partijos, kurios kėsinasi į demokratinę santvarką, gali būti Konstitucinio Teismo pripažintos antikonstitucinėmis ir jų veikla sustabdyta.

Parlamentas
Dviejų rūmų Parlamentą sudaro Federacinis Susirinkimas (Bundestago) (nuo 1994 metų – 672; narius renka tauta visuotinu balsavimu remiantis tiesiogine ir proporcine rinkimų sistema; partija turi surinkti ne mažiau 5 %; nario kadencijos laikas 4 metai) ir Federacinė Taryba (Bundesratas) (68 vietos; žemių Ministrų kabinetas tiesiogiai renka savo atstovus; žemės turi nuo 3 iki 6 balsų priklausomai nuo gyventojų skaičiaus; kadencijos laikas neribotas) Senatas išsirenka pirmininką 1 metų kadencijai, Bundestagas – visam įgaliojimų laikotarpiui.

Aukštuosius parlamento rūmus sudaro 69 „tikri” ir maždaug 130 „pavaduojančių” narių, turinčių lygias teises. Aukštųjų parlamento rūmų narai atstovauja 16 federacinių žemių; juos renka federacinių žemių vyriausybės. Kiekvienos federacinės žemės balsų skaičius parlamente priklauso nuo tos žemės gyventojų skaičiaus. Kiekviena federacinė žemė turi mažiausiai tris balsus. Pagrindinis Aukštųjų parlamento rūmų darbas vyksta šešiolikoje komitetų. Aukštiesiems parlamento rūmams vadovauja prezidiumas, kurį sudaro Aukštųjų parlamento rūmų prezidentas ir trys viceprezidentai.

Bundesrate yra sudaromas Europos Komitetas, kuris nagrinėja klausimus susijusius su ES. Šio komiteto priimti sprendimai yra laikomi Senato priimtais sprendimais.

Prezidentas
Prezidentas yra renkamas 5-iems metams ir gali būti perrinktas dar vienai kadencijai. Prezidentu gali būti asmuo turintis teisę balsuoti Bundestago rinkimuose ir sulaukęs 40 metų.
Prezidentą renka Susirinkimas, kuri susideda iš Bundestago narių ir tiek pat narių, kuriuos skiria Žemių vyriausybės. Laikomas išrinktu tas asmuo už kurį balsavo absoliuti dauguma. Jei absoliučios daugumos balsų nesurinko nei vienas kandidatas, skelbiami antras rinkimų ratas, kuriame dalyvauja du daugiausiai pirmame rate gavę balsų kandidatai ir laimi daugiausiai balsų surinkęs kandidatas.
Jei Prezidentas negali eiti savo pareigų, jas laikinai eina Bundesrato Pirmininkas. Visi Prezidento priimami sprendimai yra kontrasignuojami Kancleris arba kitas ministras, išskyrus kai yra skiriamas Kancleris arba paleidžiamas Bundestagas.
Apkaltą Prezidentui gali inicijuoti Bundestagas ar Bundesratas esant ¼ narių iniciatyvai. Apkalta yra inicijuojama, jei Prezidentas pažeidė Konstituciją ar kitus įstatymus. Jei iniciatyvą patvirtina 2/3 Bundestago arba Bundesrato narių, tai Prezidentas stoja prieš Konstitucinį Teismų, kuris, jei nusprendžia, kad Prezidentas pažeidė Konstituciją ar įstatymus, nušalina jį nuo pareigų. Bylos nagrinėjimo metu KT gali išleisti specialų įsakymą, kuriuo apriboja tam tikrų prezidento funkcijų vykdymą.

Vyriausybė
Federacijos vyriausybę sudaro Federacijos kancleris ir Federacijos ministrai.
Federacijos kancleris vadovauja vyriausybei. Federacijos vyriausybė vykdo ir vadovauja valstybiniams ir politiniams reikalams.• Ji priima sprendimus dėl bendros politinės reikšmės reikalų ir esant nuomonių skirtumams tarp Federacijos ministrų. Kiekvienas ministras savarankiškai ir savo atsakomybe valdo atitinkamą sritį, remdamasis Federacijos kanclerio nustatytomis direktyvomis.

Federacijos kancleris
Vokietijos Federacinės Respublikos kancleris prezidento pasiūlymu renkamas žemųjų parlamento rūmų. Išrenkamas kandidatas, surinkęs daugumą žemųjų parlamento rūmų narių balsų. Išrinktas kandidatas turi būti paskirtas Federacijos prezidento.

Jeigu pasiūlytas kandidatas neišrenkamas, žemieji parlamento rūmai turi teisę per 14 dienų po rinkimų išrinkti savo kandidatą daugiau nei pusės savo narių balsų dauguma. Jeigu per šį laikotarpį neišrenkamas kancleris, skelbiamas naujas balsavimas, per kurį išrenkamas asmuo surinkęs daugiausiai balsų:
• Jei jis surenka 50 proc. +1 balsą, Prezidentas jį skiria Kancleriu;
• Jei jis nesurenka absoliučios daugumos balsų, tai Prezidentas arba skiria jį Kancleriu, arba paleidžia Bundestagą.

Federacijos kancleris numato politikos kryptis ir priima atsakomybę už šį sprendimą. Federacijos kancleris vadovauja vyriausybei pagal ministrų kabineto priimtą dienotvarkę, patvirtintą Federacijos prezidento.
Federacijos kancleris numato bendrus vidaus ir užsienio politikos tikslus.
Federacijos kancleris pateikia vyriausybės programą ir rūpinasi jos vykdymu.

Bundestagas gali pareikšti nepasitikėjimą Kancleriu, tik jei jis išrinko naują asmenį į jo vietą absoliučia balsų dauguma ir paprašė Prezidento atleisti Kanclerį. Prezidentas turi patenkinti prašymą ir paskirti naują Kanclerį.
Kancleris taip pat gali inicijuoti Bundestago balsavimą dėl pasitikėjimo juo. Jei pasitikėjimo Kancleriu neišreiškia absoliuti Bundestago narių dauguma, tai Kancleris gali siūlyti Prezidentui paleisti Bundestagą. Prezidentas tai gali padaryti per 21 dieną, tačiau jei Bundestagas absoliučia balsų dauguma išrenka naują Kanclerį, tai Prezidentas negali jo paleisti.

Įstatymų leidyba
Žemių (federacijos subjektų) valdymo institucijos gali priimti norminius aktus tais klausimais, kurie nėra priskirta Federacijos kompetencijai. Pastaroji kompetencija gali būti skirstoma į dvi rūšis:
• Išimtinė
• Konkuruojanti – žemės valdžios institucijos gali reglamentuoti santykius patenkančius į šios kompetencijos sritį tik jei to nepadarė Federacija.

Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi:
– Bundestago nariai
– Bundesrato nariai (teikiamus projektus iš pradžių apsvarsto Vyriausybė)
– Vyriausybė.

Bundestagas, gavęs įstatymo projektą, siunčia jį Bundesratui. Jei Bundesratas turi pastabų, pasiūlymų, sudaromas taikinimo komitetas. Jei komitete nutariama papildyti projektą, tai dėl jo vėl turi balsuoti Bundestagas. Jei Bundesratas nepritaria įstatymo projektui, tai Bundestagas gali jį priimti balsuodamas taip pat kaip ir Bundesratas (t.y. jei Bundesrate prieš pasisakė 2/3 narių, tai norint priimti Bundestage turi pasisakyti už irgi 2/3 narių).
Bundestago priimtas įstatymo projektas tampa federaliniu įstatymu, jeigu yra Bundesrato pritarimas (nebent prieš tai minėtos išimtys ir taip pat jei laiku Bundesratas nepareiškia savo nuomonės).
Konstitucija gali būti keičiama tik ji jai pritarė 2/3 abiejų rūmų nariai.

Vyriausybė ar federacijos subjektai turi teisę leisti ordonansus, turinčius įstatymo galią, jei tokį sutikimą pareiškė parlamentas.

Konstitucinis Teismas
Konstitucinį teismą to pusę narių renka Bundestagas, kitą pusę Bundesratas. Detaliau reglamentuoja specialus įstatymas.
Konstitucinis Teismas sprendžia
– Ar Federaciniai ir žemės įstatymai atitinka Konstituciją ir ar žemių įstatymai atitinka federalinis.
– Bylas dėl asmens skundo, kad valstybinės institucijos priimdamos antikonstitucinius sprendimus apžeidė jo teises,
– Kita…

1949 m. Vokietijos Konstitucija (Bonos Konstitucija, Pagrindinis Įstatymas) (vok.Grundgesetz für die Bundesrepublik Deutschland – GG) – Vokietijos Konstitucija, Parlamentinės Tarybos priimta 1949 m. gegužės 23 d. Bonoje, pakeitė 1919 m. konstituciją ir galioja iki šiol. Pagrindinis Vokietijos teisinės sistemos įstatymas.
Priėmimo aplinkybės
Pokaryje Vokietiją okupavusios valstybės planavo, kad Vokietija vėliau taps vieninga demokratine taikia valstybe, tačiau jau 1946-47 m. ji tapo Šaltojo karo kovų subjektu ir nesutarimų šaltiniu. Dar prieš Londono Šešių valstybių konferenciją sąjungininkai ragino okupacinėse zonose esančius politiškai aktyvius vokiečius galvoti apie naujos valstybės kūrimą.
1947 m. birželio 12 d. britų karo gubernatorius seras Brian Robertson savo okupacinėje zonoje sukurtoje patariamojoje taryboje ragino pasisakyti apie pokarinės vokiečių valstybės struktūrą. Nors britų okupacinėje zonoje perspektyvi atrodė SPD strategija sukurti centralizuotą valstybę, tačiau persvarą įgavo amerikiečių okupacinėje zonoje esančios Pietų Vokietijos stiprios federalistinės tendencijos, ypač Bavarijoje, Viurtemberge ir Badene. Pats valstybės pavadinimas Bundesrepublik Deutschland pirmą kartą panaudotas prancūzų okupacinėje zonoje buvusiame Viurtemberge-Hohencolerne 1947 m. gegužės mėn.
1948 m. iš žemių deleguotų ekspertų sudarytas komitetas, vėliau pavadintas Konstituciniu konventu, parengė konstitucijos projektą. Jį 1949 m. gegužės 23 d. priėmė Bonoje posėdžiavusi iš žemių atstovų sudaryta Parlamentinė taryba ir pavadino Pagrindiniu įstatymu, tuo pačiu skelbdama VFR įkūrimą. Pritarus sąjungininkų kariniams gubernatoriams, priėmus ją žemių landtagams, konstitucija įsigaliojo rugsėjo 7 d.
Valstybinė santvarka
Valstybinė santvarka – federacinė respublika („Sąjungos Respublika“).
Federacijos ir jos narių santykis
Žemės savarankiškesnės nei Veimaro konstitucijoje, jos gali turėti landtagus, konstitucijas ir vyriausybes. Žemių konstitucinė tvarka turi atitikti federacijos teisinės valstybės principus. Federacijai pavedama užsienio politika, gynyba, pilietybė, pinigai, muitai ir prekyba, prie “konkuruojančios įstatymų leidybos” priskirta civilinė, baudžiamoji teisė, procesai, teismų sistema, federacijos subjektai ribotai galėjo reguliuoti valstybės pareigūnų asmens statusą, aukštąjį mokslą, paliekant tiek kompetencijos, kiek nesuteikta federacijai.
Įstatymų leidžiamoji valdžia
Dveji rūmai – Bundestagas ir Bundesratas. Žemės įstatymų leidyboje dalyvauja per Bundesratą, tautai atstovauja Bundestagas. Įstatymų leidyba priklauso Bundestagui, dalyvaujant Bundesratui. Įstatymų iniciatyvos teisė priklauso federacijos vyriausybei ir abejiems rūmams. Vyriausybė pirmiausia įstatymo projektą pateikia Bundesratui, šio pritarimo reikia ir Bundestago iniciatyva priimtiems įstatymams, jei jie keičia konstituciją, valstybės teritoriją, žemių ribas ar liečia kitus žemių reikalus.
Įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimų tvarka: Bundesratas susideda iš federacijos narių vyriausybių skiriamų atstovų. Atstovų skaičius priklauso nuo gyventojų skaičiaus, tačiau siekiant nesumenkinti mažesnių žemių teisių tiksliai to nesilaikoma – skiriama trys, keturios arba šešios vietos. Reichstagas renkamas visuotiniais (vyrai ir moterys, 21 m., nuo 1970 m. – 18 m.), tiesioginiais slaptais rinkimais 4 metams. Pusė narių renkama proporcine sistema (5 % slenkstis), kita pusė santykinės daugumos mažoritarine sistema.
Vykdomoji valdžia
Prezidentas ir vyriausybė iš federacinio kanclerio ir federalinių ministrų. Prezidentas yra mažai politiškai aktyvi institucija, kuriam pavesta atstovauti šaliai užsienyje, sudaryti tarptautines sutartis, skirti pareigūnus, kai kuriais atvejais paleisti Bundestagą. Pagrindinę vietą tarp aukščiausių valdžios institucijų užima VFR vyriausybė. Kancleriui pavedama nustatyti vidaus ir užsienio politikos kryptis, kontroliuoti ministrų veiklą. Nesutariant dėl veiklos tarp kanclerio ir Bundestago galimas kanclerio pakeitimas arba Bundestago paleidimas.
Įstatymų vykdomosios valdžios rinkimas: prezidentą renka specialus federalinis susirinkimas, susidedantis iš Bundestago deputatų ir tokio paties skaičiaus landtagų išrinktų žemių atstovų. Parlamentas prezidento teikimu renka kanclerį, kancleris pasirenka ministrus, o juos skiria prezidentas.
Žmogaus teisės
Piliečių teisėms ir laisvėms skiriama daug vietos. Pirmasis straipsnis skelbia žmogų pagrindine valstybės figūra, jo orumas neliečiamas, valdžios pareiga jį gerbti ir saugoti. Deklaruojamas asmens, tikėjimo, sąžinės, nuomonės reiškimo lygiateisiškumas. Susirinkimų, sąjungų ir kt. laisvės, taip pat santuokos ir šeimos apsaugos garantijos. Federacijos konstitucinis teismas: savarankiška konstitucinė institucija, kuri derina federacijos ir žemių įstatymus su Pagrindiniu įstatymu, sprendžia federacijos ir žemių, žemių tarpusavio konfliktus, taip pat piliečių konfliktus, susijusius su konstitucija. Po pusę sudėties renka abeji parlamento rūmai.
Institucinės nuostatos
2 rūmų parlamentas, Bundestagas atstovauja tautai, Bundesratas žemėms.
Silpnas prezidentas, renkamas specialios komisijos.
Centrinė valdžios institucija – federalinė vyriausybė, vadovaujama kanclerio.
Įkurtas Vokietijos Konstitucinis Teismas.

Vokietija
Vokietijos politinei ir socialinei raidai XIX a. didelę įtaką turėjo tas veiksnys, kad valstybė nebuvo vientisa. 1815 m. susikūrė Vokietijos Sąjunga, sudaryta iš 37 kunigaikštysčių ir 4 laisvųjų miestų. Tai buvo tik laisva valstybių sąjunga, kuriai vadovavo Austrija. Priėmus rinkimų įstatymą, o po to visose Vokietijos dalyse įvykus rinkimams, 1848 m. gegužės 18 d. Nacionalinis susirinkimas susirinko Frankfurte. Jis buvo ne tik pirmasis bendras Vokietijos parlamentas, bet ir gausiausias visoje šios valstybės istorijoje: iš viso buvo išrinktas 831 deputatas, įskaitant jų pavaduotojus(„profesorių parlamentu“ ). Nacionaliniam susirinkimui buvo keliamos dvi svarbiausios užduotys: parengti konstitucijos projektą ir tuo pat metu rūpintis sudaryti centrinę valdžią, nes ši valstybė tokios dar nebuvo turėjusi. Po intensyvių svarstymų Vokietijos Reicho Konstitucija , sudaryta iš 197 paragrafų, suskirstytų į 7 skirsnius, buvo priimta 1849m. kovo 27 d. Konstitucijoje numatyta valstybės valdymo forma – konstitucinė monarchija. Valstybės vadovas pagal 70 paragrafą buvo vokiečių kaizeris, tačiau jo galias labai ribojo Reichstagas, sudarytas iš Valstybės rūmų ir Tautos rūmų (§ 85). Ypač vertingas ir reikšmingas šios Konstitucijos VI skirsnis (§ 130–189), kurio aštuoniuose straipsniuose įtvirtintos tokios pagrindinės teisės kaip judėjimo laisvė, laisvė pasirinkti tam tikrą profesiją, lygybės prieš įstatymą principas, asmens teisė į laisvę, nuomonės reiškimo laisvė, tikėjimo ir sąžinės laisvė, susirinkimų laisvė ir kt. Rengiant šią Konstituciją, buvo daug diskutuojama dėl vadinamojo Austrijos klausimo. Austrijai atsisakius dalyvauti kuriant naująją valstybę, Prūsijos karalių Vilhelmą IV Nacionalinis susirinkimas išrinko Vokietijos kaizeriu, tačiau jis šiuos rinkimus atmetė. Po Prūsijos pergalės Prūsijos ir Austrijos kare 1866 m. Austrija buvo priversta išstoti iš Vokietijos Reicho ir pritarti Šiaurės Vokietijos Sąjungos įkūrimui. Šiaurės Vokietijos Sąjungoje pagrindinė institucija buvo parlamentas – Reichstagas. Tai buvo ne išrinktų tautos atstovų, o į kolegijas ir pagal luomus suskirstytas susirinkimas, sudarytas iš kurfiurstų, reicho fiurstų bei grafų. Bismarko parengtą ir Reichstago tik nežymiai pakeistą Vokietijos Šiaurės Sąjungos 1867 m. liepos 1 d. Konstituciją perėmė 1871 m. sausio 18 d. įkurtas Vokietijos Reichas. Taip buvo įsteigta konstitucinė monarchija, kurioje pagrindinės valdžios institucijos buvo kaizeris, jo skiriamas reichskancleris, iš valstybių narių atstovų sudarytas Bundesratas, kurie buvo visiškai nepriklausomi nuo Reichstago. Taigi pagal šią Konstituciją svarbiausi įgaliojimai buvo suteikti reichskancleriui, kuris vadovavo ir Bundesratui. Konstitucija buvo demokratiška ir pažangi, buvo numatyta visuotinė (ją turėjo tik vyrai nuo 25 metų amžiaus) tiesioginė rinkimų teisė. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui buvo vis labiau reikalaujama reformuoti 1871 m. Konstituciją. 1918 m. metų lapkričio pradžioje didžiuosiuose Vokietijos miestuose prasidėjo revoliucinis judėjimas, o 11 d. reichskancleris paskelbė kaizerio Vilhelmo II atsistatydinimą. Tą pačią dieną Berlyne buvo paskelbta respublika, o tai reiškė 1871 m. Konstitucijos galiojimo, taigi ir monarchijos, pabaigą. 1919 m. sausio 19 d. buvo išrinktas naujas Nacionalinis susirinkimas, kuris dėl įtemptos padėties valstybėje posėdžiavo ne Berlyne, bet Veimare. Parlamentas 1919 m. vasarą baigė svarstyti Konstitucijos projektą, taigi Vokietijos Reicho Konstitucija, dar vadinama Veimaro Konstitucija, buvo priimta 1919 m. rugpjūčio 11 d.11. Šioje Konstitucijoje buvo perteikti svarbiausi 1849 m. Konstitucijos elementai. Vokietijos Reichas buvo apibūdintas kaip parlamentinė federacinė respublika(1, 2 str.). Aukščiausiosios valdžios institucijos pagal Veimaro Konstituciją buvo Reichstagas, Reichsratas, Reicho prezidentas ir Reicho vyriausybė, iš dalies ir Reicho ekonominė taryba bei Valstybės tribunolas. Reicho prezidento ir Reichstago „dualizmas“ turėjo įtakos Veimaro Respublikos valdymo sistemos nestabilumui. Be to, dėl daugiapartinės sistemos valstybėje formuojant vyriausybę daug lėmė tam tikrų partinių koalicijų susidarymas, kurios daugeliu atveju atstovavo tik tam tikrų grupių interesams. Šie ir kiti veiksniai turėjo įtakos tam, kad joks išrinktas Reichstagas neišbuvo viso laiko, kuriam buvo išrinktas, o vyriausybės paprastai dažnai keisdavosi: per 14 Veimaro Respublikos metų iš viso buvo sudarytos 20 vyriausybių, taigi vidutinis jų įgaliojimų laikas tebuvo 8 mėnesiai. Veimaro Konstitucija formaliai niekada nebuvo panaikinta, tačiau ji faktiškai nebegaliojo 1933 m. kovo 24 d., kai buvo priimtas įstatymas, suteikiantis Vyriausybei ypatingus įgaliojimus. 1933–1945 m. Vokietijos Reicho valdymo forma apibūdinama kaip nacionalsocializmas (vokiškasis fašizmas). Šis „Trečiasis Reichas“ žlugo pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, 1945 m. gegužės 7–8 d.13 Po Antrojo pasaulinio karo pabaigos Vokietija buvo suskirstyta į keturias okupacines zonas, kuriose valstybės valdžią perėmė keturių sąjungininkių – Jungtinių Valstijų, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Sovietų Sąjungos – karinės vyriausybės. Jos sudarė bendrą Kontrolės tarybą. Kadangi interesų skirtumai tarp Vakarų valstybių ir Sovietų Sąjungos aštrėjo, taryba savo veiklą 1948 m. nutraukė. 1948 m. liepos 1 d. trys minėtos Vakarų valstybės vadinamaisiais Frankfurto dokumentais įpareigojo Vakarų Vokietijos ministrus pirmininkus sušaukti susirinkimą, kuris parengtų trijų vakarų zonų konstituciją. Ministrams pirmininkams pageidaujant buvo atsisakyta rinkti tokį susirinkimą ir kartu parengti galutinį konstitucijos tekstą. Buvo susitarta, kad Pagrindinį įstatymą parengs Parlamentinė taryba. 1948 m. rugpjūtį ministrų pirmininkų sušaukta ekspertų komisija parengė Pagrindinio įstatymo projektą, kuris buvo Parlamentinės tarybos, pirmąkart susirinkusios Bonoje 1948 m. rugsėjo 1d., tolesnių darbų pagrindas. Pagrindinio įstatymo laikinumą rodė ir jo preambulėje įtvirtinta frazė „pereinamajam laikotarpiui“ bei 146 straipsnio nuostata, jog Pagrindinis įstatymas netenka galios tą dieną, kai įsigalioja laisvu vokiečių sprendimu priimta Konstitucija. Po aštuonių mėnesių, 1949 m. gegužės 8 d., Pagrindinis įstatymas buvo priimtas 53 Parlamentinės tarybos nariams balsavus„už“ ir 12„prieš“. Tų pačių metų gegužės 12 d. jam pritarė ir okupacinės jėgos bei Vokietijos federalinių žemių, išskyrus Bavariją, tautos atstovybės. 1949 m. gegužės 23 d. Pagrindinis įstatymas buvo iškilmingai paskelbtas, pasirašytas ir kitą dieną įsigaliojo. Taip buvo įkurta Vokietijos Federacinė Respublika. Pagrindinio įstatymo galiojimo teritorija, atsižvelgiant į siekiamą valstybės suvienijimą, Pagrindiniame įstatyme nebuvo nustatyta. Iš pradžių jis galiojo dešimtyje „senųjų“ federalinių žemių. Pagrindinis įstatymas pagal 1990 m. rugpjūčio 31 d. Vokietijos suvienijimo sutartį17 visose federalinėse žemėse, taigi visos valstybės teritorijoje, įsigaliojo tik nuo 1990 m. spalio 3.
Pagrindinį įstatymą sudaro preambulė, 146 straipsniai, suskirstyti į 14 skirsnių. Pagrindinio įstatymo sudėtinė dalis taip pat yra 1919 m. rugpjūčio 11 d. Vokietijos Reicho Konstitucijos 136, 137, 138, 139 ir 141 straipsnių nuostatos (Pagrindinio įstatymo 140 str.). Preambulės 1 sakinyje teigiama, kad vokiečių Tauta Pagrindinį įstatymą priėmė suvokdama savo atsakomybę Dievui ir žmonėms. Šia nuostata, be kita ko, pabrėžiama, kad Konstitucijos leidėjas nėra absoliutaus Tautos suvereniteto reiškėjas, paneigiamas valdžios suabsoliutinimas bei išryškinama jos ypatinga atsakomybė. Preambulės 1 sakinyje taip pat įtvirtinta, jog įkvėpta noro tarnauti pasaulinei taikai vokiečių tauta, kaip lygiateisė suvienytos Europos narė, remdamasi konstitucijos leidžiamąja valdžia, priėmė Pagrindinį įstatymą. Preambulės 2 sakinyje įvardytos tos federalinės žemės, kurios Vokietijos suvienijimo metu sudarė Vokietijos Federacinę Respubliką, taip pat vadinamosios „naujosios federalinės žemės“, kurios buvo sudarytos buvusioje VDR teritorijoje.
Galiojant pagrindiniam įstatymui buvo priimta daugiau nei 50 jį keičiančių įstatymų, 35 iš jų – iki Vokietijos suvienijimo 1990 m. Pagrindinio įstatymo keitimo procedūra reglamentuojama jo 79 straipsnyje. Pagrindinį įstatymą galima pakeisti tik tokiu įstatymu, kuris aiškiai pakeičia Pagrindinio įstatymo pažodinį tekstą arba jį papildo. tokiam įstatymui turi pritarti du trečdaliai Bundestago narių ir du trečdaliai Bundesrato balsų. Pagrindinio įstatymo 79 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti galiojančios Konstitucijos pagrindai, kurie negali būti keičiami. Tai, kad Pagrindinio įstatymo keitimas, susijęs su Federacijos padalijimu į federalines žemes ir esminiu federalinių žemių dalyvavimu įstatymų leidyboje, yra negalimas, reiškia, jog Vokietijos federalinė santvarka negali būti pakeista. Draudimas keisti Pagrindinio įstatymo 1 straipsnio nuostatą, įtvirtinančią žmogaus orumo neliečiamumą. Pagrindinio įstatymo 146 straipsnyje, kuriame nustatyta šio Pagrindinio įstatymo galiojimo trukmė: jis netenka galios tą dieną, kai įsigalioja laisvu vokiečių Tautos apsisprendimu priimta Konstitucija.
Pagrindinio įstatymo I skirsnyje yra įtvirtintos pagrindinės teisės. trys svarbios nuostatos: 1) pagrindinių teisių privalomumas visoms valdžios institucijoms visose srityje 2) reikšminga Pagrindinio įstatymo pastovumo apsauga pagal įskaitant įtvirtintą garantiją, kad pagrindinių teisių ribojimo atveju negali būti pažeistas esminis jų turinys; 3) efektyvių procesinių teisių įgyvendinimo užtikrinimas. Pagrindinės teisės Pagrindinio įstatymo atžvilgiu gali būti apibūdinamos kaip asmeniui Konstitucijos suteiktos ir garantuojamos individualios teisės. Pagrindinėmis teisėmis yra laikomos visos Pagrindinio įstatymo 93 straipsnio 1 dalies 4a punkte išvardytos teisės, t. y. teisės, įtvirtintos 1–19 straipsniuose, 20 straipsnio 4 dalyje, 33, 38, 101, 103 ir 104 straipsniuose. Tradiciškai pagrindinės teisės yra skirstomos į teises, garantuojančias laisvę (pvz., teisė į gyvybę ir fizinę neliečiamybę – 2 str. 2 d.; laisvo judėjimo laisvę – 11 str. 1 d.; tikėjimo, sąžinės, religinių ir pasaulietinių pažiūrų laisvę – 4 str. 1 d. ir kt.), lygybę (pvz., lygybė prieš įstatymą – 3 str. 1 d.; draudimas varžyti ar privilegijuoti dėl lyties, socialinės kilmės, tikėjimo, religinių ar politinių pažiūrų – 3 str. 3 d.; vienodos galimybės eiti valstybines pareigas – 33 str. 2 d.), galimybę teisiškai ginti pagrindines teises (pvz., 19 str. 4 d., 101–104 str.). Taip pat gali būti skiriamos pilietinės ir politinės teisės, garantuojančios teisę į pilietybę (16 str. 1 d.), aktyviąją ir pasyviąją rinkimų teisę (38 str.) ir kt. Svarbios ir Pagrindinio įstatymo nuostatos, užtikrinančios nuosavybės ir paveldėjimo teisę (14 str.), ginančios santuoką ir šeimą (6 str.) bei reglamentuojančios švietimo reikalus (7 str.). Pagal Pagrindinio įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, jei viena iš pagrindinių teisių gali būti apribota įstatymu arba įstatymo pagrindu, tai įstatymas turi galioti visiems, o ne pavieniais atvejais. Pagrindiniame įstatyme taip pat yra numatyta pareigų, kurias kai kuriais atvejais gali būti privalu įvykdyti visuomenės labui, pavyzdžiui, atlikti tam tikrą darbą – 12 straipsnio 2 dalis, 12a straipsnio 6 dalis. Svarbiausia pareiga šiuo požiūriu – karo tarnyba (12a str., 4 str. 3 d.). Pagrindinio įstatymo 6 straipsnio 2 dalis įpareigoja tėvus rūpintis vaikais ir juos auklėti, o 14 straipsnio 2 dalyje sakoma, jog nuosavybė įpareigoja; ją naudojant turi būti prisidedama prie visuomenės gerovės. Tuo tarpu teisė laisvai ugdyti savo asmenybę įpareigoja kiekvieną nepažeisti kitų asmenų teisių, nenusižengti konstitucinei tvarkai ar moralės normoms (2 str. 1 d.).
Bundestagas yra vienintelė Tautos atstovybė ir vienintelė tiesiogiai demokratiniu būdu laisvuose ir lygiuose rinkimuose legitimuota ypatinga konstitucinė institucija, įstatymais nustatanti funkcijas ir įgaliojimus kitiems Federacijos organams, jei jie jau nėra nustatyti Pagrindiniame įstatyme. Bundestagas turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, dėl visų jam pateiktų įstatymų projektų jis turi priimti nutarimus. Bundestagas taip pat turi svarbių įgaliojimų formuojant federalines institucijas. Pusę Federalinio susirinkimo, kuris renka federalinį prezidentą, sudaro Bundestago nariai. Bundestagas dalyvauja jį atleidžiant apkaltos procese (61 str.). Bundestagas taip pat renka federalinį kanclerį, kurį šių rinkimų pagrindu paskiria federalinis prezidentas. Bundestagas taip pat gali turėti įtakos federalinio kanclerio įgaliojimų pabaigai: jei Bundestagas pareiškia federaliniam kancleriui nepasitikėjimą išrinkdamas naują federalinį kanclerį, tai federalinis prezidentas jį turi atleisti (67 str. 1 d.). Nors federalinius ministrus renka ne Bundestagas, tačiau jie vis tiek prieš pradėdami eiti pareigas turi jam prisiekti (64 str.). Bundestagas dalyvauja ir formuojant aukščiausias teisminės valdžios institucijas. Pusę Federalinio Konstitucinio Teismo narių renka Bundestagas, o klausimą dėl aukščiausių federalinių teismų rinkimo sprendžia tos srities federalinis ministras kartu su teisėjų rinkimo komisija, kurios pusę sudaro Bundestago išrinkti nariai. Bundestagui taip pat priklauso dar vienas svarbus įgaliojimas – biudžeto tvirtinimas (110 str. 2 d. Bundestago teisė reikalauti federalinės vyriausybės narių dalyvauti posėdžiuose (43 str. 1 d.), taip pat interpeliacijos teisė. Bundestagą sudaro 656 deputatai, kurie yra renkami ketveriems metams. rinkimai turi būti visuotiniai, tiesioginiai, laisvi, lygūs ir slapti (38 str. 1 d. 1 sakinys ir 2 d.). Bundestago įgaliojimų laikas baigiasi susirinkus naujam Bundestagui (39 str.) arba jį paleidus. Bundestago paleidimo teisė Pagrindiniame įstatyme suteikta federaliniam prezidentui dviem atvejais: jei po antro federalinio kanclerio rinkimų turo joks kandidatas nesurenka Bundestago narių balsų daugumos (63 str. 4 d. 3 sakinys) ir jei Federalinio kanclerio prašymas pareikšti jam pasitikėjimą negauna Bundestago narių daugumos. Paminėtinas ir nerašytas vadinamasis nutrūkstamumo principas, pagal kurį, pasibaigus Bundestago įgaliojimų laikui ir susirinkus naujam, įstatymų projektai ir pasiūlymai turi būti pateikti iš naujo naujajam Bundestagui tam, kad jis juos svarstytų. Bundestagas turi autonomišką teisę pats tvarkyti savo reikalus, organizuoti darbą ir kt. Jis pats renka savo organus (pirmininką, jo pavaduotoją, sekretorių) ir sudaro komisijas. Tradiciškai Bundestago pirmininkas yra renkamas iš stipriausios Bundestago frakcijos. Bundestagas turi teisę savo įgaliojimų laikui priimti reglamentą. Tradicinėms parlamento teisėms priklauso Bundestago teisė susirinkti, teisė numatyti sesijų vietą, pabaigą ir posėdžių pradžią. Bundestagas paprastai posėdžiauja viešai, tačiau esant dviejų trečdalių balsų daugumai gali vykti ir uždari posėdžiai (42 str. 1 d.). Tam, kad būtų priimtas Bundestago nutarimas, būtina Bundestago balsų dauguma, jei Pagrindiniame įstatyme nėra numatyta kitaip (42 str. 2 d. 1 sakinys). įtvirtintas laisvo mandato principas. Paminėtinas ir lygaus mandato principas: parlamento nariai formaliai yra vieni kitiems lygūs. Deputatų nepriklausomumui užtikrinti Pagrindinio įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje yra numatyta indemniteto teisė, o to paties straipsnio 2–4 dalyse – imuniteto teisė.

Pagrindinio įstatymo IV skirsnis yra skirtas Bundesratui, kurio dėka federalinės žemės dalyvauja leidžiant įstatymus ir valdant Federaciją, taip pat sprendžia Europos Sąjungos reikalus (50 str.). įstatymų leidyboje jo įtaka yra mažesnė nei Bundestago, jis negali būti laikomas įstatymų leidybos institucijos „antraisiais rūmais“, nes pagal Pagrindinio įstatymo 77 straipsnio 1 dalį įstatymus priima Bundestagas, Bundesratas juos priimant tik dalyvauja. Įgyvendinant vykdomąją valdžią vyriausybė taip pat turi daugiau galių, tuo tarpu Bundesrato įgaliojimai daugeliu atvejų apsiriboja tik jo dalyvavimu tokiuose procesuose. Bundesratas yra federalinė institucija, turinti teisę savarankiškai tvarkyti savo reikalus, nepriklausoma nuo bet kokios kitų institucijų priežiūros. Pagal Pagrindinio įstatymo 51 straipsnio 1 dalį jį sudaro federalinių žemių vyriausybių nariai, kuriuos jos skiria ir atšaukia. Kiekviena federalinė žemė gali deleguoti tiek narių, kiek ji turi balsų (51 str. 3 d. 1 sakinys). Kiekviena federalinė žemė turi mažiausiai 3 balsus, priklausomai nuo tam tikros federalinės žemės gyventojų skaičiaus – nuo 3 iki 6 balsų (51 str. 2 d.). Bundesratas, kurį šiuo metu sudaro 69 nariai, yra vadinamas „amžina institucija“. Jos sudėtis pasikeičia ne po Bundestago rinkimų, o pasikeitus federalinių žemių vyriausybėms. jis turi teisę priimti savo reglamentą. Bundesratas vieneriems metams renka savo pirmininką (52 str. 1 d.).
Bundesratą paprastai šaukia jo pirmininkas. Paprastai posėdžiaujama viešai (52 str. 2 d. 3 ir 4 sakiniai). Jei Pagrindiniame įstatyme nėra nustatyta kitaip (pvz., 79 str. 2 d.), nutarimai priimami mažiausia balsų dauguma (52 str. 3 d. 1 sakinys). Bundesrato nariams yra nustatytas bendras balsavimo principas, pagal kurį kiekvienos federalinės žemės balsai gali būti atiduoti tik vieningai ir tik dalyvaujančių narių arba jų atstovų (51 str. 3 d. 2 sakinys). Galima sakyti, kad Bundesrato, kitaip nei Bundestago, nariai, turi imperatyvų mandatą.
Pirmiausia jis turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę (76 str. 1 d.). Jis taip pat turi teisę reikšti savo nuomonę dėl federalinės vyriausybės įstatymų projektų, kuriuos ji, prieš pateikdama Bundestagui, pirmiausia turi pateikti Bundesratui (76 str. 2 d.), o šis gali prieštarauti tokiam pateikimui. daugiau nei pusei įstatymų yra būtinas Bundesrato pritarimas, o tai reiškia, kad jie negali būti priimami be Bundesrato išreikštos valios arba prieš ją. Jeigu tarptautinės sutartys turi būti patvirtintos federaliniais įstatymais, tai Bundesratas taip pat turi pritarti arba dalyvauti (59 str. 2 d.).
Vykdomosios valdžios srityje Bundesratas dalyvauja Federacijai vykdant federalinių žemių priežiūrą (84 str. 3 ir 4 d.), leidžiant bendrąsias federalinių žemių valdymo nuostatas (84 str. 2 d., 85 str. 2 d., 108 str. 7 d.), taip pat sudarant federalines viduriniosios ir žemutinės grandies valdžios institucijas (87 str. 3 d.).
Tam tikrais atvejais Bundesratas dalyvauja formuojant aukščiausias federalines institucijas: jis renka pusę Federalinio Konstitucinio Teismo narių (94 str.), kartu su Bundestagu priima federalinio prezidento priesaiką (56 str.). Bundesrato pirmininkas vykdo federalinio prezidento įgaliojimus, jei šis negali eiti savo pareigų arba jei pirma laiko baigiasi jo tarnyba (57 str.). Bundesratas, kaip ir Bundestagas, turi teisę kreiptis į Federalinį Konstitucinį Teismą dėl federalinio prezidento apkaltos (61 str.).
Federalinis prezidentas yra valstybės vadovas ir aukščiausias konstitucinis organas. Jį renka Federalinis susirinkimas. Federalinis susirinkimas – tai speciali institucija, kuri sudaroma tik rengiant federalinio prezidento rinkimus vieną kartą per penkerius metus (54 str. 1 d. 1 sakinys). Jį sudaro Bundestago nariai ir tiek pat narių, kiek išrenka federalinių žemių parlamentai pagal proporcinės rinkimų sistemos principus (54 str. 3 d.). Federaliniu prezidentu gali būti išrinktas kiekvienas vokietis, kuris turi teisę rinkti Bundestago narius ir yra sulaukęs 40 metų amžiaus (54 str. 1 d. 2 sakinys). Pagal Pagrindinio įstatymo 54 straipsnio 6 dalį išrinktu laikomas tas, kuris surenka daugumą Federalinio susirinkimo balsų. Jei šios daugumos per du rinkimų turus nesurenka nė vienas kandidatas, išrinktu laikomas tas, kuris surenka daugiausia balsų kitame rinkimų ture. Federalinis prezidentas yra renkamas penkerių metų kadencijai ir turi teisę iš eilės būti perrinktas dar vieną kartą (54 str. 2 d.). Federalinis prezidentas, eidamas savo pareigas, negali užimti jokių kitų pareigų (55 str.).
Svarbiausi federalinio prezidento įgaliojimai politiniu požiūriu nėra savarankiški. Prie įstatymų leidybos jis prisideda tuo, kad rengia federalinius įstatymus ir juos skelbia (82 str. 1 d. 1 sakinys). federalinis prezidentas turi teisę sušaukti Bundestagą (39 str. 3 d.) ir jį paleisti (63 str. 4 d. 3 sakinys). Atstovauja Federacijai tarptautiniuose santykiuose. Federacijos vardu jis sudaro sutartis su užsienio valstybėmis, akredituoja ir priima pasiuntinius (59 str. 1 d.). Federalinis prezidentas dalyvauja formuojant federalinę vyriausybę. Atsižvelgdamas į Bundestage vyraujančias politines jėgas, jis siūlo federalinio kanclerio kandidatūrą (63 str. 1 d.), federalinio kanclerio siūlymu skiria ir atleidžia federalinius ministrus (64 str. 1 d.). Jis taip pat turi teisę tvirtinti federalinės vyriausybės reglamentą (65 str. 4 sakinys).
Teisminės valdžios srityje federalinis prezidentas turi įgaliojimą skirti ir atleisti federalinius teisėjus (60 str. 1 d.). Be to, jis turi tradiciškai valstybių vadovams priskiriamą malonės teisę (60 str. 2 d.). Pabrėžtina, kad visi federalinio prezidento aktai turi būti kontrasignuojami federalinio kanclerio arba kompetentingo federalinio ministro, išskyrus atvejus, numatytus Pagrindinio įstatymo 63 straipsnyje ir 69 straipsnio 3 dalyje (58 str.).
Federalinė vyriausybė – tai savarankiška valstybės institucija, susidedanti iš federalinio kanclerio ir federalinių ministrų (62 str.). įtvirtinta federalinio kanclerio teisė nustatyti politikos kryptis. Be to, federalinis kancleris turi teisę nustatyti federalinių ministrų skaičių, jų veiklos sritis (nors tai ir nėra tiesiogiai įtvirtinta Pagrindiniame įstatyme), sušaukti Bundestagą (39 str. 3 d.), o paskelbus gynybos padėtį vadovauti ginkluotosioms pajėgoms (115 b str.). Federalinį kanclerį federalinio prezidento siūlymu renka Bundestagas. federalinio kanclerio, o kartu ir visos federalinės vyriausybės įgaliojimai baigiasi susirinkus naujai išrinktam Bundestagui (69 str. 2 d.). Federalinė vyriausybė per visą savo įgaliojimų laikotarpį privalo turėti nuolatinį Bundestago pasitikėjimą, tačiau tiesioginis nepasitikėjimas gali būti pareikštas tik federaliniam kancleriui, o ne visai federalinei vyriausybei ar atskiriems federaliniams ministrams.
Federalinis kancleris pagal Pagrindinio įstatymo 68 straipsnį gali ir savo iniciatyva kelti pasitikėjimo klausimą. Federalinius ministrus federalinio kanclerio siūlymu skiria ir atleidžia federalinis prezidentas. Pagal Pagrindinio įstatymo 69 straipsnio 2 dalį federalinių ministrų įgaliojimai baigiasi, kai federalinis kancleris nustoja eiti savo pareigas. Be jau minėto vadinamojo kanclerio nurodymų principo, pagal kurį federaliniai ministrai turi laikytis federalinio kanclerio nustatytų politikos krypčių, kiekvienas federalinis ministras savarankiškai vadovauja savo valdymo sričiai ir yra už ją atsakingas.
Pagrindiniame įstatyme nėra bendros nuostatos, kurioje būtų išsamiai išdėstyti visi federalinės vyriausybės įgaliojimai. Juos pirmiausia lemia federalinės vyriausybės, kaip aukščiausios vykdomosios valdžios institucijos, statusas, taip pat jos įgaliojimai, kildinami iš valdžių padalijimo principo. ji sprendžia svarbiausius vidaus ir užsienio politikos, ekonominius, finansinius, socialinius, karinius ir kitus klausimus. Be to, federalinė vyriausybė yra svarbus įstatymų leidybos proceso subjektas, nes apie pusę Bundestage svarstomų įstatymų projektų pateikia federalinė vyriausybė.
Pagal Pagrindinio įstatymo 92 straipsnį teisminė valdžia yra patikėta teisėjams; ją įgyvendina Federalinis Konstitucinis Teismas, Pagrindiniame įstatyme numatyti federaliniai teismai ir federalinių žemių teismai. Taigi šiame straipsnyje įvardyti Federacijos teismai, kurie gali būti įsteigti, o tai reiškia, kad kitokie teismai negalimi, išskyrus Pagrindinio įstatymo 101 straipsnio 2 dalį, kai tokia teisė suteikiama federalinėms žemėms.
Pagrindinio įstatymo 93–95 straipsniuose įtvirtintą teismų sistemą sudaro Federalinis Konstitucinis Teismas, Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Federalinis administracinis teismas, Federalinis finansų teismas, Federalinis darbo teismas ir Federalinis socialinis teismas. Iš šių teismų pagal Pagrindinio įstatymo 95 straipsnio 3 dalį, siekiant išlaikyti jurisdikcijos vienovę, turi būti sudaromas Bendrasis senatas. Be minėtų teismų, pagal Pagrindinio įstatymo 96 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis gali būti įsteigtas federalinis teismas, skirtas verslo teisės apsaugai, taip pat kariniai tribunolai bei federaliniai teismai drausminėms byloms ir skundams nagrinėti. Personalinę aukščiausiųjų teismų sudėtį pagal Pagrindinio įstatymo 95 straipsnio 2 dalį nustato už atitinkamą sritį atsakingas federalinis ministras kartu su teisėjų rinkimo komisija, kurią sudaro už atitinkamas sritis atsakingi federalinių žemių ministrai ir toks pat Bundestago išrinktų narių skaičius. garantuojamas teisėjų dalykinis nepriklausomumas: teisėjai yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo. Tai reiškia, kad teisėjai yra laisvi nuo bet kokių nurodymų. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmeninis teisėjų nepriklausomumas – tai visų pirma jų nepakeičiamumas ir draudimas juos bet kuriuo metu atleisti, perkelti arba atstatydinti. Pagrindinio įstatymo IX skirsnyje, reglamentuojančiame Vokietijos Federacinės Respublikos teismų sistemą, yra nustatytos teisinės garantijos. Pagrindinio įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 2 sakinyje garantuojama teisė kreiptis į teisėtą teisėją: teisėtas teisėjas yra tas, kurio kompetencija, neatsižvelgiant į konkrečius atvejus, yra nustatyta įstatymu tam tikrai sričiai. Pagrindinio įstatymo 103 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė būti išklausytam. Minėto 103 straipsnio 2 ir 3 dalys reglamentuoja ir tokius svarbius bei visuotinai pripažintus principus kaip draudimą baudžiamiesiems įstatymas galioti atgaline data ir draudimą bausti už tą pačią veiką kelis kartus.

Ypatingą vietą Vokietijos Federacinės Respublikos teismų sistemoje užima Federalinis Konstitucinis Teismas – aukščiausia teisminės valdžios institucija (92 str.) Pagal Pagrindinio įstatymo 94 straipsnio 1 dalį Federalinį Konstitucinį Teismą sudaro federaliniai teisėjai ir kiti nariai. Pusę šių narių renka Bundestagas, pusę – Bundesratas. Jie negali priklausyti Bundestagui, Bundesratui, federalinei vyriausybei ar atitinkamoms federalinių žemių institucijoms. Būdinga tai, kad šį teismą sudaro 16 narių, tarp kurių yra pirmininkas ir jo pavaduotojas. Teisėjai pasiskirsto į dvejus rūmus arba senatus, turinčius po aštuonis narius. Kiekvienam senatui nustatyta tam tikra kompetencija. Teisėjų įgaliojimų laikas – dvylika metų, pareigas jie gali eiti iki 68 metų amžiaus ir yra renkami tik vienai kadencijai. Šio Teismo įgaliojimai, kurių iš viso nurodoma penkiolika, skirstytini į kelias grupes. Visų pirma nagrinėti aukščiausių
Federacijos institucijų ginčus (ne tik federalinio prezidento, federalinės vyriausybės, Bundestago ar Bundesrato, bet ir Bundestago deputatų frakcijų, atskirų deputatų ar politinių partijų) nesutariant dėl Pagrindinio įstatymo nuostatų taikymo tam tikru atveju. taip pat yra įgaliotas spręsti, ar teisės normos atitinka aukštesnės galios teisės normas. Į Federalinį Konstitucinį Teismą turi teisę kreiptis tik teismai, tačiau tik dėl tokių įstatymų, kurie buvo priimti įsigaliojus Pagrindiniam įstatymui arba dėl tokių, kurie galiojo ir iki Pagrindinio įstatymo įsigaliojimo, tačiau jų galiojimas įstatymų leidėjo valia buvo pratęstas. Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas taip pat nagrinėja ginčus, kilusius dėl federalinių santykių: dėl Federacijos ir federalinių žemių teisių ir pareigų, ypač federalinėms žemėms vykdant federalinę teisę ir federalinę priežiūrą (93 str. 1 d. 3 punktas, 84 str. 4 d. 2 sakinys), taip pat kitus (tik konstitucinius) Federacijos ir federalinių žemių ginčus, kilusius tarp įvairių federalinių žemių arba kurioje nors federalinėje žemėje, jei nėra nustatyta kitokia teisinio nagrinėjimo tvarka (93 str. 1 d. 4 punktas). kiekvienas asmuo, manantis, jog viešosios valdžios institucijos pažeidė vieną iš pagrindinių jo teisių arba vieną iš teisių, nurodytų 20 straipsnio 4 dalyje, 33, 38, 101, 103 ir 104 straipsniuose, gali paduoti konstitucinį skundą. Federalinis Konstitucinis Teismas gali daryti įtaką Vokietijos teisės sistemai, taip pat civilinei ir baudžiamajai teisei. Konstitucinį skundą gali teikti ne tik fiziniai, bet ir juridiniai asmenys, kurie dėl savo specifinės prigimties gali būti konstitucinių teisių ir laisvių subjektai. Paminėtini ir Federalinio Konstitucinio Teismo įgaliojimai pareiškiant kaltinimą federaliniam prezidentui (61 str.) ir federaliniams teisėjams (98 str. 2 d.), uždraudžiant antikonstitucinių partijų veiklą (21 str. 2 d.). Šis Teismas taip pat yra rinkimų teismas, tačiau rinkimų ginčus nagrinėja tik apeliacine tvarka: pagal Pagrindinio įstatymo 41 straipsnį tikrinti rinkimų rezultatus yra Bundestago kompetencija, jis taip pat gali priimti sprendimą dėl Bundestago mandato netekimo, tačiau tokį sprendimą galima apskųsti Federaliniam Konstituciniam Teismui.
Pagrindinio įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ir federalinė Vokietijos teritorinės sandaros forma: ji pagal 79 straipsnio 3 dalį taip pat negali būti pakeista, taip pabrėžiant jos svarbą: federalinė valstybės forma gali būti pakeista unitarine tik priėmus naują Konstituciją. Vokietijos Federacinę Respubliką sudaro visa valstybė (Federacija) ir valstybės narės (federalinės žemės). Vokietijos
federalizmo ypatybė yra ta, kad subjektai – federalinės žemės – yra suverenios valstybės. Federalinėje valstybėje valstybinė valdžia visai valstybei ir jos valstybėms narėms yra padalinta stengiantis išlaikyti pusiausvyrą. Pabrėžtina, kad visos federalinės žemės, nesvarbu, kokio dydžio jų teritorijos arba ekonominė padėtis, teisiniu požiūriu yra lygios vienos su kitomis arba santykiuose su Federacija.

Prancūzija

Konstitucionalizmo raida
Dabartinė Prancūzijos Konstitucija, įtvirtinusi V Respubliką, buvo priimta tautos referendumu 1958 m. rugsėjo 28 d., o įsigaliojo 1958 m. spalio 4 d. Teisinėje literatūroje dažniausiai ji įvardijama kaip V Respublikos Konstitucija arba kaip 1958 m. spalio 4 d. Konstitucija.
1946 m. Prancūzijos Respublikos Konstitucija,įtvirtinusi IV Respubliką, nustatė parlamentinį valdymą. IV Respublikos valstybės valdžiai buvo būdingas politinis nestabilumas, dažna vyriausybių ir parlamentų daugumų kaita, valstybės valdžios autoriteto nuosmukis. 1958 m. kilo Alžyro krizė – Į Ministrų tarybos vadovo vietą buvo priimtas Prancūzų autoritetas Šarlis De Golis. Bandydamas sureguliuoti krizę, stengėsi reformuoti valstybės institucijas. Jam pavyko pasiekti, kad būtų priimti du teisės aktai: įstatymas, kuriuo vyriausybei 6 mėnesiams buvo suteikta visa valdžia, taip pat dekretais spręsti visus klausimus, paprastai reguliuojamus įstatymais (išimtis – tik viešosios laisvės). 1958 m. birželio 3 d. konstituciniu įstatymu Ch. de Gaulle‘io vadovaujamai vyriausybei buvo suteikta teisė imtis keisti Konstituciją. Pagal 1958 m. birželio 3 d. konstitucinį įstatymą vyriausybė, rengdama naujos Konstitucijos projektą, privalėjo laikytis šių penkių principų: 1) vienintelis valdžios šaltinis yra visuotinė rinkimų teisė, įstatymų
leidžiamoji ir vykdomoji valdžia sudaroma laikantis šio pagrindo; 2) veiksmingas įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių atskyrimas, užtikrinantis, kad vyriausybė ir parlamentas savarankiškai vykdo savo įgaliojimus; 3) vyriausybės atsakomybė parlamentui; 4) teisminės valdžios, užtikrinančios pagrindinių laisvių, įtvirtintų 1946 m. Konstitucijos preambulėje bei Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje laikymąsi, nepriklausomybė; 5) Konstitucija privalo nustatyti naujus Prancūzijos ir prie jos prisijungusių tautų santykius. Prisijungusių tautų santykius. 1958 m. įstatymas nustatė ir procedūrą, kurios turėjo būti laikomasi rengiant naujos Konstitucijos tekstą. Vyriausybė, rengdama projektą,
privalėjo gauti tiek Valstybės Tarybos išvadą, tiek konsultacinio komiteto išvadą. Konsultaciniame komitete turėjo posėdžiauti ir parlamentarai, paskirti abejų parlamento rūmų atitinkamų komisijų. Įstatymas patikslino, kad taip paskirtų konsultacinio komiteto narių skaičius turėjo būti lygus bent trečdaliui šių komisijų sudėties, t. y. kad
parlamentarai sudarytų du trečdalius viso komiteto. Parengtas Konstitucijos projektas turėjo būti pateiktas tautos referendumui. Konstitucinis įstatymas dėl Konstitucijos pakeitimo turėjo būti promulguotas per 8 dienas po tautos pritarimo.
1958 m. liepos 16 d. dekretas nustatė komiteto, pavadinto Konstituciniu konsultaciniu komitetu (Comité consultatif constitutionnel), sudėtį. Jį sudarė 39 nariai: 16 paskirtų Nacionalinio susirinkimo visuotinės rinkimų teisės klausimų komiteto, 10 – tokio paties pavadinimo Respublikos Tarybos komiteto ir 13 narių, kuriuos skyrė vyriausybė. Projektas truko 3 mėn. Šie mėnesiai skirstomi į 4 tarpsnius: Pirmasis tarpsnis – projekto metmenų parengimas: Šio darbo tarpsnio pradžią žymi 1958 m. birželio 12 d. Darbo grupės posėdis. Šios Konstitucijos teksto rengimo tarpsnio pabaiga – pritarimas projekto metmenims Vyriausybės liepos 20 ir 23 d. Posėdžiuose. Antrasis tarpsnis prasidėjo 1958 m. liepos 29 d., kai buvo kreiptasi į konstitucinį konsultacinį komitetą išvados. Savo išvadą komitetas pateikė 1958 m. rugpjūčio 14 d. Tarpministeriniam komitetui apsvarsčius projektą iš naujo prasideda trečiasis tarpsnis – projektas nagrinėjamas Valstybės Tarybos, kuriai jis pateiktas 1958 m. rugpjūčio 21 d., bendrame posėdyje. Valstybės Taryba išvadą pateikė 1958 m. rugpjūčio 28 d. Pagaliau Tarpministerinis komitetas ėmė iš naujo nagrinėti projekto tekstą. Jis buvo pateiktas Ministrų Tarybai ir ši 1958 m. rugsėjo 3 d. pritarė jo galutiniam variantui. Tai – ketvirtasis Konstitucijos teksto rengimo tarpsnis. Konstitucijos tekstas promulguotas 1958 m. spalio 4 d., paskelbtas 1958 m. spalio 5 d. oficialiame leidinyje). Taip Prancūzijos konstitucinės teisės istorijoje prasidėjo laikotarpis,
įvardijamas V Respublika. 1958 m. Prancūzijos Respublikos Konstitucija – septynioliktoji šios šalies Konstitucija nuo 1789 m., įtvirtinusi dvidešimt antrą politinį režimą. Prancūzijos konstituciją sudaro: 1958 m. Prancūzijos Respublikos Konstitucija, 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija ir 1946 m. Prancūzijos Respublikos Konstitucijos preambulė. Taip pat 1881–1882 m. įstatymai dėl privalomo pasaulietinio ir nemokamo mokymo, 1884 m. – dėl profesinių sąjungų laisvės, 1901 m. – dėl susivienijimų laisvės, 1905 m. – dėl sąžinės laisvės ir kt. Šie įstatymai ne tik reguliavo konkrečius santykius, bet ir įtvirtino bendrus (iš esmės konstitucinius) principus. Taip pat 2004m. Aplinkos apsaugos chartija.
Politinė santvarka
1958 m. Konstitucijos 1 straipsnyje, kuriame skelbiama, kad Prancūzija yra nedaloma, pasaulietinė, demokratinė ir socialinė respublika, įtvirtinta respublikinė šalies valdymo forma. Pažymėtina, kad Konstitucijos 89 straipsnyje nustatyta, jog respublikinė valdymo forma negali būti keičiama. Valstybės nedalomumas patvirtina unitarinį valstybės pobūdį – federalizmo negalimumą. Taigi pagal Konstituciją decentralizacija negali peržengti tos ribos, kuri leistų ją sutapatinti su federalizmu. Šalies nedalomumas reiškia ir teritorijos vientisumą. Pasaulietinės respublikos paskelbimas reiškia, kad Prancūzijoje gerbiama piliečių sąžinės laisvė ir dėl religijos asmens negalima diskriminuoti. Demokratinės respublikos pobūdis grindžiamas tuo, kad pagal Konstitucijos 3 straipsnį jis grindžiamas visuotiniais rinkimais. Socialinės demokratijos koncepcijos ištakos – 1946 m. Konstitucijos preambulėje, kurioje pripažįstamos ne tik politinės ar pilietinės teisės, bet ir socialinės teisės, „ypač reikalingos šiais laikais“. Šių teisių įtvirtinimas 1946 m. Konstitucijos preambulėje, kuri minima 1958 m. Konstitucijoje, leido Konstitucinei Tarybai tikrinant įstatymų konstitucingumą kontroliuoti, kaip įstatymų leidėjas laikosi paskelbtų socialinių teisių.
Asmens teisių įtvirtinimas
Prancūzijos Konstitucinė Taryba, savo sprendimus ėmusi grįsti 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija ir 1946 m. Konstitucijos preambulės nuostatomis, įtvirtinančiomis asmens teises ir laisves, išryškino Konstitucijos – asmens teises saugančio akto – reikšmę. Pačiame Konstitucijos tekste yra įtvirtintos tik kelios teisės: lygybė prieš įstatymą (1 str.), rinkimų teisė (3 str.), politinių partijų steigimo laisvė (4 str.), asmens laisvė (66 str.). Prancūzijos Konstitucinė
Taryba, interpretuodama kai kurias teises, įtvirtintas 1789 m. Deklaracijoje, atsižvelgia į visuomenės evoliuciją. Lygybės principas – sudėtinė asmens konstitucinio statuso dalis. Konstituciniai aktai įtvirtina asmens lygybę prieš įstatymą, vyrų ir moterų lygybę, lygybę nepriklausomai nuo rasės ir tautybės, lygią teisę nepriklausomai nuo asmens kilmės, pažiūrų ar tikybos, lygią teisę siekti mokslo, kultūros, įgyti profesiją. Asmeninės teisės konstituciniuose dokumentuose įtvirtinamos remiantis prigimtinių teisių koncepcija. Tai asmens neliečiamybė, sąžinės laisvė, teisė eiti viešas pareigas, prieglobsčio teisė. 1789 m. deklaracijoje įtvirtinti kai kurie šių teisių įgyveendinimo principai. Politinės teisės, išvardytos 1789 m. Deklaracijos preambulėje ir įtvirtintos „konstitucingumo bloke“ esančiuose įstatymuose, yra susivienijimų, žodžio, spaudos, susirinkimų, mitingų, demonstracijų laisvė. Socialinės ir ekonominės teisės iš esmės išdėstytos 1946 m. Konstitucijos preambulėje. Socialinės ir ekonominės teisės: nuosavybės teisė ir jos neliečiamybė (nuosavybę paimti galima tik pagal įstatymą, visuomenės poreikiams ir tik iš anksto bei teisingai atlyginant), teisė į vienodus mokesčius atsižvelgiant į piliečių pajamas bei mokesčių kontrolė, teisė burtis į profesines sąjungas ir teisė streikuoti, darbuotojų teisė per išrinktus delegatus dalyvauti nustatant kolektyvinėje sutartyje darbo sąlygas ir vadovauti įmonei, asmens ir šeimos teisė į būtinas raidos sąlygas, teisė į sveikatos apsaugą, materialinę pagalbą, poilsį ir t. t. Visos šios teisės daugiausia įtvirtintos 1946 m. Konstitucijos preambulėje. Pagal Konstitucijos 66 straipsnio 2 dalį teisminė valdžia įvardyta kaip asmens laisvės gynėja. Būtent teisminė gynyba laikoma esmine šių laisvių garantija. Teisminę valdžią užtikrinančią asmens laisves sudaro tiek teisėjai, tiek prokurorai. Konstitucinė Taryba nagrinėja priimtų, tačiau dar nepaskelbtų įstatymų konstitucingumą,
o Valstybės Taryba kontroliuoja vykdomosios valdžios aktus. Akto, kuriuo pažeidžiamos konstitucinės teisės, anuliavimas yra ypač svarbi asmens teisių užtikinimo garantija.
Prezidentas
Respublikos prezidentui tenkančių funkcijų konstitucinė koncepcija tiesiogiai suformuluota Konstitucijos 5 straipsnyje. Jame nustatyta, kad Respublikos prezidentas prižiūri, kaip laikomasi Konstitucijos, kad jis, kaip arbitras, užtikrina viešųjų valdžių normalų funkcionavimą bei valstybės tęstinumą. Pagal šį Konstitucijos straipsnį Respublikos
prezidentas yra nacionalinės nepriklausomybės, teritorijos vientisumo, sutarčių laikymosi garantas. Pagal Konstituciją numatytos trys svarbiausios Respublikos prezidento funkcijos: saugoti Konstituciją, vykdyti viešųjų valdžių arbitravimą, garantuoti nacionalinę nepriklausomybę, valstybės tęstinumą ir sutarčių laikymąsi. Prezidentas – Konstitucijos saugotojas. Pagal Konstituciją Respublikos prezidentui tenka reikšmingi įgaliojimai. Pagal Konstitucijos 9 straipsnį jis pirmininkauja Ministrų Tarybai. Ši teisė jam leidžia daryti didelę įtaką Vyriausybės veiklai (jei Respublikos prezidentas ir vyriausybė atstovauja tai pačiai politinei jėgai, Respublikos prezidentas faktiškai vadovauja vyriausybei). Respublikos prezidento vienasmeniškai vykdomiems įgaliojimams priskirtina: 1) teisė skirti ministrą pirmininką. 2) teisė vyriausybės ar parlamento siūlymu teikti tautos referendumui įstatymų projektus Konstitucijos 11 straipsnyje išvardytais klausimais; 3) teisė paleisti Nacionalinį susirinkimą 4) teisė iškilus Konstitucijos 16 straipsnyje nurodytoms aplinkybėms imtis ypatingųjų priemonių (Konstitucijos 16 straipsnyje numatytų įgaliojimų) tik esant tam tikroms Konstitucijoje nurodytoms aplinkybėms; dėl tokių veiksmų Respublikos prezidentas turi konsultuotis su ministru pirmininku, rūmų pirmininkais ir Konstitucine Taryba, apie tai kreipimusi turi būti pranešta tautai; ypatingų priemonių tikslas – sudaryti sąlygas konstitucinės valdžios institucijoms kuo greičiau vykdyti pavestas funkcijas, dėl to rengiamos konsultacijos su Konstitucine Taryba; 5) teisė kreiptis į parlamento rūmus (dėl Respublikos prezidento kreipimosi pagal Konstituciją diskusijos nerengiamos); 6) teisė pirmininkauti Ministrų Taryboje; 7) teisė skirti 3 Konstitucinės Tarybos narius ir jos pirmininką; 8) teisė kreiptis į Konstitucinę Tarybą dėl įstatymų ir tarptautinių sutarčių konstitucingumo; 9) kitos teisės (malonės teisė). Respublikos prezidentas yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, jis pirmininkauja įvairiems gynybos komitetams, taryboms ir t. t. Įgaliojimai, kuriuos reikia derinti su vyriausybe: numatyta Respublikos prezidento aktų kontrasignacija. Tesinėje literatūroje jie vadinami ,,padalintais“. Šių įgaliojimų ne tiek daug: teisė šaukti parlamento neeilinę sesiją; dekretų ir ordinansų, kuriuos priėmė Ministrų Taryba, pasirašymas; skyrimas į karines ir civilines pareigas, diplomatinių atstovų skyrimas. Respublikos prezidento „politinis vaidmuo“ ypač padidėjo, kai 1962 m. Konstitucijos pataisomis buvo nustatyta, kad Respublikos prezidentas renkamas visuotiniais tiesioginiais rinkimais. Pagal Konstitucijos 68 straipsnį Respublikos prezidentas atsako už savo veiksmus, kuriuos atliko įgyvendindamas įgaliojimus, tik valstybės išdavimo atveju. Jis gali būti apkaltintas abejiems rūmams atviru balsavimu priėmus vienodą sprendimą absoliučia jų narių balsų dauguma. Respublikos prezidentą teisia Aukščiausiasis Teisingumo Teismas. Nuo 2000 m. Respublikos prezidento kadencijos trukmė – penkeri metai (anksčiau – septyneri metai), perrinkimų skaičius neribojamas.
Vyriausybė
Vyriausybės pagal Konstitucijos 20 straipsnį nustato ir vykdo tautos politiką, jos žinioje yra administracija ir ginkluotosios pajėgos. Vyriausybę formuoja ir jos veiklai didžiulę įtaką daro Respublikos prezidentas (jei Respublikos prezidentas – parlamentinės daugumos faktinis lyderis, jis iš esmės vadovauja vyriausybės veiklai). Respublikos prezidentas skiria ministrą pirmininką ir jį atleidžia, kai šis praneša apie vyriausybės atsistatydinimą. Respublikos prezidentas ministro pirmininko teikimu skiria ir atleidžia kitus vyriausybės narius. Pagal Konstituciją ministras pirmininkas turi atsistatydinti, jeigu Nacionalinis susirinkimas priima nepasitikėjimo rezoliuciją arba nepritaria vyriausybės programai ar bendrosios politikos deklaracijai (50 str.). Prancūzijos konstitucinio reguliavimo ypatumas: nenumatyta, kad tik pritarus vyriausybės programai ar deklaracijai vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, taigi vyriausybė neprivalo tuoj pat teikti šiuos aktus Nacionaliniam susirinkimui balsuoti – ji tai gali padaryti bet kada. Vyriausybės nario pareigos nesuderinamos su parlamento nario mandatu, viešąja tarnyba ar mokama profesine veikla. Prancūzijos vyriausybės veiklai būdingos dvi organizacinės formos: Ministrų Taryba ir Ministrų Kabinetas. Ministrų Taryba – pagrindinė vyriausybės veiklos forma. Tai vyriausybės posėdžiai, kuriems pirmininkauja Respublikos prezidentas. Tokiame posėdyje priimtus aktus pasirašo Respublikos prezidentas. Ypatingais atvejais Respublikos prezidentas gali deleguoti įgaliojimus pirmininkauti Ministrų Tarybai ministrui pirmininkui. Tačiau toks delegavimas visados turi būti oficialus ir tik konkrečiam posėdžiui su iš anksto nustatyta darbotvarke. Nedalyvaujant Respublikos prezidentui gali būti rengiamas Ministrų kabineto, kuriam pirmininkauja ministras pirmininkas, posėdis. Tačiau tokiame posėdyje sprendimai nepriimami, vienintelė institucija, galinti priimti sprendimus, – Ministrų Taryba. Konstitucijoje Ministrų kabineto posėdis nenumatytas. Kabineto posėdžiai rengiami retai. Vyriausybės įgaliojimai skirstomi į dvi grupes. Svarbiausieji iš jų vykdomi kolegialiai Ministrų Tarybos posėdžiuose. Šiuo atveju priimant sprendimus ypač svarbi Respublikos prezidento pozicija. Kitus įgaliojimus įgyvendina ministras pirmininkas. Ministras pirmininkas koordinuoja ministerijų darbą, kontroliuoja jas, pirmininkauja įvairias ministerijas jungiančių komitetų darbui; atsako už šalies gynybą, įgyvendina reglamentinę valdžią.

Parlamentas
1958 m. Konstitucijoje apribotos parlamento įstatymų leidybos galios. 1958 m. Konstitucijoje įtvirtinus įstatymų konstitucingumo kontrolę (Konstitucinę Tarybą) gali būti tikrinama, ar parlamento priimti įstatymai atitinka Konstituciją. Pagal 1958 m. Konstituciją įstatymų leidybos procese vyriausybei patikėtos įvairios teisės, leidžiančios daryti reikšmingą įtaką priimant sprendimus įstatymais.Parlamento stiprinimo pataisos: 1974 m. Konstitucijoje atsirado nuostatos dėl parlamento kreipimosi į Konstitucinę Tarybą, 1992 m. – dėl abejų rūmų rezoliucijos dėl bendrijų aktų projektų, 1995 m. – dėl parlamento vienos sesijos, 1996 m. – dėl socialinės apsaugos finansavimo įstatymų priėmimo ir t. t. Parlamentą sudaro dveji rūmai: Nacionalinis susirinkimas ir Senatas . Bikameralizmas – tai III ir IV Respublikų tradicijos tęsinys. Nacionalinio susirinkimo deputatai yra renkami tiesioginiais rinkimais, o Senatas – netiesioginiais rinkimais. Pagal Prancūzijos Konstituciją Senatas užtikrina teritorinių bendruomenių, taip pat prancūzų,gyvenančių užsienyje, atstovavimą. Kiekvienų rūmų įgaliojimų trukmę, jų narių skaičių, jų atlyginimo, išrinkimo sąlygas, nerenkamumą ir pareigų nesuderinamumą nustato organinis įstatymas. Nacionalinį susirinkimą sudaro 577 deputatai, renkami visuotiniais rinkimais pagal mažoritarinę sistemą vienmandatėse apygardose. Jeigu nė vienas kandidatas pirmajame rinkimų rate negavo daugiau nei 50 proc. rinkėjų, dalyvavusių rinkimuose, balsų, po 2 savaičių rengiamas antras ratas, kuriame dalyvauja visi kandidatai, gavę daugiau nei 12,5 proc. apygardoje įregistruotų rinkėjų balsų. Išrinktu laikomas daugiausia balsų gavęs kandidatas. Senatą – aukštuosius parlamento rūmus – sudaro 321 senatorius, kuriuos devyneriems metams renka specialios rinkimų kolegijos. Kas trejus metus Senato sudėtis atnaujinama trečdaliu. Prancūzijos Konstitucijoje įtvirtintas parlamento nario laisvo mandato
principas. Imperatyvus mandatas negalioja. Parlamento nario mandatas nesuderinamas su viešąja tarnyba. Parlamento nario mandatas nesuderinamas su vyriausybės nario pareigomis. Prancūzijos parlamentui būdinga griežtai apibrėžta kompetencija, t. y. Parlamentui (vienodai abejiems rūmams) priklauso tik tie įgaliojimai, kurie jam priskirti Konstitucijoje. Nacionalinis susirinkimas stipresnis už Senatą: 1) įstatymų leidyboje lemiamas žodis tenka Nacionaliniam susirinkimui; 2) tik Nacionalinis susirinkimas gali pareikšti nepasitikėjimą vyriausybe. Prancūzijos parlamentui, kaip ir kitų šalių parlamentams, priskirti įstatymų leidybos, kontrolės, užsienio politikos bei kiti įgaliojimai. Ekonomikos klausimus (pvz., biudžeto priėmimas, ekonominės ir socialinės raidos planus) jis sprendžia priimdamas įstatymus.
————
Pagal Konstituciją įstatymą apibūdina tiek formalusis, tiek materialusis kriterijai. Įstatymams leisti tvarka priimtas aktas. Materialusis kriterijus rodo, kad įstatymais reguliuojami Konstitucijos 34 straipsnyje išvardyti klausimai. Tai pilietinės teisės, jų garantijos, pilietybė, asmens civilinė būklė ir teisnumas, santvarka, paveldėjimas ir dovanojimas, nusikaltimų ir nusižengimų bei už juos skiriamų bausmių nustatymas, amnestija, mokesčių pagrindai, pinigų emisija, parlamento ir vietinių atstovaujamųjų institucijų rinkimai, viešosios tarnybos kategorijos, civilinės ir karinės tarnybos garantijos ir kt. Kitais Konstitucijos 34 straipsnyje išvardytais klausimais (nacionalinio saugumo organizavimas, vietinės bendruomenės, jų kompetencijų ir lėšų administravimas, darbo, profesinių sąjungų ir socialinės teisės bei kt.) įstatymas nustato pagrindinius principus. Pirmuoju atveju Parlamento galio didesnės. Antruoju atveju jis nustato tik principus. Pagal Konstitucijos 37 straipsnį sritys, kurių nereguliuoja įstatymai, priklauso reglamentinei valdžiai. Taigi taip pripažįstamas vykdomosios valdžios reglamentinės veiklos autonomiškumas. Ši valdžia veikia šalia įstatymais nustatyto reguliavimo srities ir poįstatyminiams aktams priimti nereikia įstatymų. Taip pripažįstamas reglamentinės teisėkūros savarankiškumas. Siekiant užtikrinti reglamentinės veiklos realų savarankiškumą buvo numatyta ir šios srities gynyba. 1958 m. Konstitucijoje numatyti įvairūs gynybos mechanizmai, kurio vienas iš būtinų elementų – Konstitucinės Tarybos sprendimas. Antai jei svarstant įstatymo siūlymą ir pataisą paaiškėja, kad toks siūlymas ar pataisa nepriklauso įstatymo sričiai (Konstitucijos 41 str.), vyriausybė gali pareikšti, kad jie nepriimtini. Jeigu vyriausybės ir atitinkamų rūmų nuomonės skiriasi, jų prašymu sprendimą per 8 dienas priima Konstitucinė Taryba. Kitu atveju, kai vyriausybė nori pakeisti įstatymą, manydama, kad parlamentas klaidingai priėmė tokį aktą, ji dėl aktų, priimtų po Konstitucijos įsigaliojimo, kreipiasi į Konstitucinę Tarybą. Konstitucinė Taryba gali pripažinti, kad įstatymas reguliuoja reglamentinės srities klausimus. Tai leidžia vyriausybei apginti parlamento „pasisavintą“ reguliavimo sritį. Pažymėtina, kad Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje nurodytos kelios reguliavimo įstatymu sritys. Įstatymas turi reguliuoti aplinkybes, kurioms esant žmogus gali būti apkaltintas, sulaikytas arba įkalintas (7 str.), įstatymas turi numatyti bausmes už nusikaltimus (8 str.). 1946 m. Konstitucijos preambulėje nustatyta, kad įstatymais turi būti reguliuojama teisė streikuoti. Pagal Konstitucijos 10 straipsnį Respublikos Prezidentas promulguoja įstatymus per 15 dienų nuo tada, kai vyriausybė jam perduoda priimtą įstatymą. Prieš baigiantis šiam terminui jis gali prašyti parlamento iš naujo svarstyti įstatymą arba tam tikrus jo straipsnius. Pagal Konstituciją šio naujo svarstymo nerengti negalima.
Konstitucinė Taryba
Konstitucijos 56 straipsnyje nustatyta, kad Konstitucinę Tarybą sudaro 9 nariai, skiriami devyneriems metams ir tik vienai kadencijai. Kas trejus metus Konstitucinės Tarybos sudėtis atnaujinama trečdaliu. Tris Konstitucinės Tarybos narius skiria Respublikos prezidentas, tris – Senato pirmininkas, tris – Nacionalinio susirinkimo pirmininkas. Konstitucinės Tarybos pirmininką skiria Respublikos prezidentas. Konstitucinės Tarybos narių balsams pasidalinus po lygiai lemia Konstitucinės Tarybos pirmininko balsas. Prancūzijos Konstitucinės Tarybos sudėties ypatumai: Konstitucinės Tarybos nariais pagal teisę yra buvę Respublikos prezidentai (šiuo metu faktiškai Konstitucinės Tarybos posėdžiuose jie nedalyvauja). Konstitucinės Tarybos nario funkcijos nesuderinamos su ministro arba vyriausybės nario funkcijomis. Organiniame įstatyme įtvirtinti kiti pareigų nesuderinamumai. Konstitucinei Tarybai suteikti reikšmingi įgaliojimai. Konstitucinės Taryba vienu metu yra: 1) tiek rinkimų teismas; 2) tiek konstitucinė valdžios institucija; 3) tiek konstitucinis teismas. Konstitucinė Taryba – kaip rinkimų teismas: pagal Konstitucijos 58straipsnį ji prižiūri, ar teisingai renkamas Respublikos prezidentas, nagrinėja skundus ir tvirtina rinkimų rezultatus. Pagal Konstitucijos 59 straipsnį Konstitucinė Taryba priima sprendimus dėl deputatų ir senatorių rinkimų teisingumo, jeigu yra ginčijami rinkimų rezultatai. Be to, Konstitucijos 60 straipsnyje numatyta, kad Konstitucinė Taryba prižiūri, ar referendumas rengiamas teisingai, ir skelbia jo rezultatus. Konstitucinė Taryba, kaip konstitucinės valdžios institucija, vykdo konsultacinius įgaliojimus. Į Konstitucinę Tarybą kreipiamasi dviem atvejais: prezidento vakansijos atveju ir pagal Konstitucijos 16 straipsnį. Pirmuoju atveju Konstitucinė Taryba priima tikrą sprendimą, kuris neskundžiamas. Antruoju – tik formuluoja savo išvadą. Vėliau ji skelbiama. Svarbiausia Konstitucinės Tarybos veiklos sritis – konstitucingumo kontrolė. Skiriama privaloma ir fakultatyvinė konstitucingumo kontrolė. Privalomoji kontrolė: pagal Konstitucijos 61 straipsnio 1 pastraipą į Konstitucinę Tarybą privaloma kreiptis dėl organinių įstatymų ir parlamento reglamentų konstitucingumo. Fakultatyvinei kontrolei būdinga tai, kad ji vykdoma tik jeigu kreipiasi subjektai, turintys kreipimosi į Konstitucinę Tarybą teisę. Visų pirma – tai parlamento priimtų įstatymų kontrolė. Respublikos prezidentas, ministras pirmininkas, Nacionalinio susirinkimo ir Senato pirmininkai, 60 deputatų ar senatorių iki įstatymų promulgacijos gali kreiptis į Konstitucinę Tarybą prašydami patikrinti, ar jie atitinka Konstituciją. Pažymėtina, kad Konstitucinė Taryba 1962 m. lapkričio 6 d. nutarime konstatavo, jog ji netikrina referendumo priimtų įstatymų konstitucingumo. Tarptautinių įsipareigojimų kontrolė vykdoma, jeigu kreipiasi Respublikos prezidentas, ministras pirmininkas, parlamento rūmų pirmininkai, 60 deputatų ar senatorių. Jeigu Konstitucinė Taryba paskelbs,
kad sutartyje yra normų, prieštaraujančių Konstitucijai, sutartis gali būti ratifikuota tik pakeitus Konstituciją. Konsitucinė Taryba gali vykdyti delegizaciją – įstatymas, kuris įsibrauna į reglamento sritį gali būti pakeičiamas dekretais. Toks keitimas galimas tik jeigu Konstitucinė Taryba konstatuoja, kad įstatymas yra reglamentinio pobūdžio. Tokia „delegalizacija“ gali būti pradėta Ministro Pirmininko prašymu. Vykdoma ,,a posteriori“ kontrolė. Nepriimtinumo klausimo nagrinėjimas sietinas su Konstitucijos 41 straipsniu, numatančiu, kad jei įgyvendinant įstatymų leidybos procedūras paaiškės, jog įstatymo parinkimas arba jo parlamentinė pataisa nepriklauso įstatymo leidybos sričiai arba prieštarauja Konstitucijos 38 straipsnyje nustatytiems įgaliojimams, vyriausybė gali pareikšti apie jų nepriimtinumą. Jei vyriausybės ir atitinkamų parlamento rūmų pirmininko nuomonės skiriasi, vieno ar kito prašymu Konstitucinė Taryba šiuo klausimu per 8 dienas turi priimti sprendimą.

Teisminės valdžios nepriklausomumas – vienas iš 1958 m. Konstitucijos principų. Konstitucijos IX skirsnyje numatytas Aukščiausiasis Teisingumo Teismas, sprendžiantis Respublikos prezidento atsakomybės vertinimą.
Pagal Prancūzijos Konstitucijos 72 straipsnį Prancūzijos Respublikos teritorinės bendruomenės yra komunos, departamentai, regionai, bendruomenės, turinčios ypatingą statusą, taip pat užjūrio teritorinės bendruomenės, numatytos Konstitucijos 74 straipsnyje. Bet kokia kita teritorinė bendruomenė gali būti įstatymu įkurta vietoj vienos ar
kelių minėtų bendruomenių.
Pagal Konstituciją teritorinės bendruomenės gali priimti sprendimus dėl visų įgaliojimų, kurie geriausiai gali būti įgyvendinami jų lygmeniu. Įstatymų nustatytomis sąlygomis šios bendruomenės tvarkosi laisvai. Jos išsirenka savo tarybas ir naudojasi reglamentine valdžia savo įgaliojimams įgyvendinti. Valstybės atstovas Respublikos teritorinėse
bendruomenėse atsako už nacionalinius interesus, administracinę kontrolę ir įstatymų laikymąsi.

Konstitucinės pataisos
Pagal Konstitucijos 89 straipsnį jokiais atvejais negalima keisti respublikinės valdymo formos. Konstitucijos keitimas negalimas, kai kėsinamasi į šalies teritorijos vientisumą (89 str.), laikinai einant Respublikos prezidento pareigas (7 str.), kai taikomas Konstitucijos 16 straipsnis. Konstitucijos pataisų iniciatyva priklauso parlamento nariams ir
Respublikos prezidentui, kuris jos imasi ministro pirmininko siūlymu. Pataisų projektui ar keitimo siūlymui turi pritarti abeji rūmai. Keitimo siūlymas visada perduodamas tautos referendumui, o įstatymo projektą Respublikos prezidentas gali perduoti tiek referendumui, tiek deputatų ir senatorių kongresui, į kurį susirenka visi parlamento nariai. Kongresas posėdžiauja Versalyje, sprendimas priimamas trijų penktadalių balsų dauguma.

1958 m. Konstitucija yra keista 19 kartų.

Konstitucijos pataisų turinys:
1) 1960 m. pakeistos nuostatos dėl Prancūzijos bendrijos;
4) 1974 m. pakeista kreipimosi į Konstitucinę Tarybą tvarka (šis keitimas vertinamas kaip reikšmingas žingsnis įgyvendinant teisinės valstybės principą);
14) 1999 m. pataisa įtvirtina nuostatą dėl vyrų ir moterų lygybės;
15) 2000 m. Konstitucijos pataisa sutrumpintas Respublikos prezidento kadencijos laikas nuo 7 metų iki 5 metų;
19) 2005 m. kovo 1 d. Konstitucijos pataisa dėl Aplinkos apsaugos chartijos.

Šiuo metu Prancūzijos Konstitucijos tekstą sudaro 16 skirsnių, 103 straipsniai (du iš jų – pereinamieji), Preambulė. Konstitucijos preambulėje tiesiogiai minimi kiti trys pagrindiniai dokumentai: 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, 1946 m. Konstitucijos preambulė bei 2004 m. Aplinkos apsaugos chartija.

Prancūzija

1. Konstitucionalizmo raida

Prancūzijos istorijoje 1789 m. žymi lūžį. Tai – senojo režimo pabaiga ir Prancūzijos moderniosios istorijos pradžia. Tai ir konstitucionalizmo idėjos įtvirtinimo Prancūzijoje pradžia.
Prancūzijos konstitucionalizmo istorija paprastai apibūdinama tokiomis sąvokomis kaip „konstitucijų labaratorija“, „konstitucijų dirbtuvės“. Prancūzija vadinama šalimi, kuriai būdinga didžiulė konstitucinė patirtis.
L. Favoreu su bendraautoriais parašytame konstitucinės teisės vadovėlyje skiriami trys šios šalies konstitucinės raidos etapai: 1) 1789 – 1870 m. laikotarpis įvardijamas kaip konstitucinio nestabilumo laikmetis; 2) 1870 – 1940 m. apibūdinti pasitelkiama III Respublikos ilgaamžiškumo ir paradoksų kategorija; 3) 1940 – 1958 m. laikotarpis įvardijamas kaip naujas konstitucinio nestabilumo laikotarpis. D. Turpinas skiria du etapus: 1) bandymų laikotarpis (1789 – 1870 m.) ir konstitucinės brandos epocha (III ir IV Respublikų laikai). Yra ir daugiau skirstymų.
Dabartinė Prancūzijos Konstitucija, įtvirtinusi V Respubliką, buvo priimta tautos referendumu 1958 m. rugsėjo 28 d., o įsigaliojo 1958 m. spalio 4d. Teisinėje literatūroje vadinama V Respublikos Konstitucija arba kaip 1958 m. spalio 4 d. Konstitucija.
1958 m. Konstitucijos priėmimą reiktų sieti su to laikotarpio socialine ir politine krize Prancūzijoje. IV Respublikos valstybės valdžiai buvo būdingas politinis nestabilumas, dažna vyriausybių ir parlamentų daugumų kaita, valstybės valdžios autoriteto nuosmukis. Valdžios organizacijos ydos ypač išryškėjo griūvant Prancūzijos kolonijų sistemai. Prancūzijoje iškilo pilietinio karo grėsmė. Tokia padėtis buvo palanki idėjai, kad prancūzų tauta įveiks krizę tik suteikusi visus būtinus įgaliojimus tikram nacionaliniam lyderiui, kuris sutelktų tautą. Toks asmuo – Šarlis de Golis. 1958 m. birželio 3 d. konstituciniu įstatymu de Goliui vadovaujamai vyriausybei buvo suteikta teisė imtis keisti Konstituciją. Jie privalėjo laikytis šių penkių principų:
1) Vienintelis valdžios šaltinis yra visuotinė rinkimų teisė, įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia sudaroma laikantis šio pagrindo;
2) Valdžių atskyrimas, kuris užtikrintų, kad vyriausybė ir parlamentas savarankiškai vykdytų savo įgaliojimus;
3) Vyriausybės atsakomybė parlamentui;
4) Teisiminės valdžios nepriklausomybė;
5) Konstitucija privalo nustatyti naujus Prancūzijos ir prie jos prisijungusių tautų santykius.
Šarlis de Golis siekė kad Prancūzijos konstitucinė santvarką būtų stipri, grindžiama nacionaline vienybe ir teisėtumu. Tokią santvarką gali užtikrinti tik stipri vykdomoji valdžia. Centrinis jos institutas – valstybės vadovas, kuriam suteikti reikšmingi įgaliojimai.
Projektas buvo rengiamas beveik tris mėnesius. 1858 m. spalio 4d. paskelbta Konstitucija – septynioliktoji šios šalies Konstitucija nuo 1789 m., pradėjusi V Respubliką ir įtvirtinusi dvidešimt antrą politinį rėžimą.

2. Galiojančios Konstitucijos bruožai.

Ilgą laiką Prancūzijos Konstituciją sudarė trys aktai: 1958 m. Konstitucija, 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija ir 1946 m. Konstitucijos preambulė.Tai įtvirtinta 1958 m. Konstitucijos preambulėje, kurioje skelbiama, kad prancūzų liaudis iškilmingai skelbia savo ištikimybę žmogaus teisėms ir nacionalinio suvereniteto principams, tokiems, kokie išdėstyti 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje ir papildyti 1948 m. Konstitucijos preambulėje. Dėl to į 1958 m. Konstitucijos tekstą nebuvo iš naujo įrašytos žmogaus teisės ir laisvės.
1958 m. Konstitucijos 1 str., kuriame skelbiama, kad Prancūzija yra nedaloma, pasaulietinė, demokratinė ir socialinė respublika, įtvirtinta respublikinė šalies forma. Respublikinė valdymo forma negali būti keičiama.
Šalies nedalomumas reiškia ir teritorinį vientisumą. Pasaulietinės respublikos paskelbimas reiškia, kad Prancūzijoje gerbiama piliečių sąžinės laisvė ir dėl religijos asmens negalima diskriminuoti.
Demokratinės respublikos pobūdis grindžiamas tuo, kad pagal Konstituciją jis grindžiamas visuotiniais rinkimais.
Jeigu ne Prancūzijos Konstitucinės Tarybos veikla, tektų pripažinti, kad V Respublikos Konstitucija – politinė Konstitucija, t.y. nustatanti vien viešosios valdžios organizaciją ir jos funkcionavimo pagrindus.

3. Žmogaus teisių ir laisvių reglamentavimo ypatumai.

Asmens teisių apsaugą sustiprino ir Konstitucinės Tarybos suformuluota konstitucinė doktrina apie
III Respublikos įstatymuose pripažintų principų taikymą ginant pagrindines asmens teises. Pačiame 1958 m. Konstitucijos tekste expresis verbis įtvirtintos tik kelios teisės: lygybė prieš įstatymą, rinkimų teisė, politinių partijų steigimo teisė, asmens laisvė. Be to, iš Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių pasaulietinę, demokratinę ir socialinę valstybę, galima daryti išvadas apie asmens teisių šioje šalyje pobūdį. Norėdama užtikrinti asmens teisių ir laisvių konstitucinę gynybą iniciatyvos ėmėsi Prancūzijos Konstitucinė Taryba, kurios jurisprudencijoje, remiantis visomis Konstitucijos dalimis, ir buvo suformuluota moderni asmens teisių ir laisvių samprata.
Asmeninės teisės konstituciniuose dokumentuose įtvirtinamos remiantis pagrindinių teisių koncepcija. Tai asmens neliečiamybė, sąžinės laisvė, teisė eiti viešai pareigas, prieglobsčio teisė ir 1789 m. Deklaracijoje įtvirtinti principai.
Politinės teisės, išvardytos 1789 m. Deklaracijoje preambulėje ir įtvirtintos „konstituciniame bloke“ esančiuose įstatymuose, yra susivienijimų, žodžio, spaudos, susirinkimų, mitingų, demostracijų laisvė.
Socialinės ir ekonominės teisės iš esmės išdėstytos 1946 m. Konstitucijos preambulėje.
Pagal Konstitucijos 66 str. 2 dalį teisminė valdžia įvardyta kaip asmens laisvės gynėja. Būtent teisminė valdžia laikoma esminė šių laisvių garantija.

4. Valstybės valdymo forma ir valstybės valdžios institucijų sistema:

a. Įstatymų leidžiamoji valdžia.

Vykdomosios valdžios galių ir vaidmens stiprinimas sumenkino parlamento vaidmenį V Respublikoje.Naujosios Konstitucijos kūrėjų nuomone reikėjo atnaujinti parlamentinį rėžimą, nustatyti jį be parlamento suvereniteto. Apribotos jo įstatymų leidybos galios. Neliko parlamento įstatymų leidybos monopolio, nes pagal Konstituciją įstatymas galėjo būti priimtas ir referendumu. Be to, įtvirtinus įstatymų konstitucingumo kontrolę gali būti tikrinama, ar parlamento priimti įstatymai atitinka Konstituciją.
Parlamentizmas racionalizuotas ne tik ribojant parlamento įstatymų leidybos funkciją, bet ir tiksliai apibrėžiant nepasitikėjimo vyriausybe pareiškimo procedūras.
Toks konstitucinis reguliaviamas vertė kalbeti apie parlamentarizmo nuosmukį, tačiau konstitucinė praktika rodė jo gyvybingumą. Vėlesnėmis Konstitucijos pataisomis buvo įtvirtintos nuostatos, stiprinančios tiek įstatymų leidžiamosios valdžios institucijų, tiek parlamentarų veiklos galimybėmis.
Pagal Konstituciją parlamentą sudaro dveji rūmai: Nacionalinis susirinkimas ir Senatas. Bikameralizmas – tai III ir IV Respublikų tradicijos tęsinys. Nacionalinio susirinkimo deputatai yra renkami tiesioginiais rinkimais, o Senatas – netiesioginiais. Pagal Prancūzijos Konstituciją Senatas užtikrina teritorinį bendruomenių, taip pat prancūzų, gyvenančių užsienyje atstovavimą. Nacionalinį susirinkimą sudaro 577 deputatai, renkami visuotiniais rinkimais pagal mažoritarinę sistemą vienmandatėse apygardose. Senatą sudaro 321 senatorius, kuriuos devyneriems metams renka specialios rinkimų kolegijos. Kas trejus metus Senato sudėtis atnaujinama trečdaliu.
Prancūzijos Konstitucijoje įtvirtintas parlamento nario laisvo mandato principas. Imperatyvusis mandatas negalioja. Parlamento nario mandatas nesuderinamas su viešąja tarnyba, vyriausybės nario pareigomis. Prancūzijos parlamentui būdinga griežtai apibrėžta kompetencija. Kalbant apie rūmų santykius pabrėžiama, kad Prancūzijos parlamento „stiprūs“ žemieji rūmai – Nacionalinis susirinkimas ir „silpnas“Senatas. Nelygybė ypač matyti dviem lygiais: 1) įstatymų leidyboje lemiamas žodis tenka Nacionaliniam susirinkimui; 2) tik Nacionalinis susirinkimas gali pareikšti nepasitikėjimą vyriausybe.

b. Vykdomoji valdžia

Valstybės valdžios institucijų sistemoje Respublikos prezidentui pagal 1958 m. Konstituciją tenka išskirtinė vieta. Prezidentas prižiūri, kaip laikomasi Konstitucijos, kad jis, kaip arbitras, užtikrina viešųjų valdžių normalų funkcionavimą bei valstybės tęstinumą.Respublikos Prezidentas yra nacionalinės nepriklausomybės, teritorijos vientisumo, sutarčių laikymosi garantas. Pagal Konstituciją prezidentas pirmininkauja Ministrų Tarybai. Ši teisė jam leidžia daryti didelę įtaką Vyriausybės veiklai (jei Prezidentas ir vyriausybė atstovauja tai pačiai politinei jėgai, prezidentas faktiškai vadovauja vyriausybei).
Konstitucijoje numatyta, kad vienus savo įgaliojimus prezidentas įgyvendina vienasmeniškai, o kitiems vykdyti reikalinga ministro pirmininko kontrasignacija. Vienasmeniškai vykdomi įgaliojimai: 1) teisė skirti ministrą pirmininką; 2) teisė vyriausybės ar parlamento siūlymu teikti tautos referendumui įstatymų projektus Konstitucijoje išvardytais klausimais; 3) teisė paleisti Nacionalinį susirinkimą; 4) teisė iškilus Konstitucijoje nurodytoms aplinkybėms imtis ypatingųjų priemonių, bet dėl tokių veiksmų prezidentas turi konsultuotis su ministru pirmininku, rūmų primininkais, Konstitucine Taryba ir apie tai pranešti tautai; 5) teisė kreptis į parlamento rūmus; 6) teisė pirmininkauti Ministrų Taryboje; 7) teisė skirti tris Konstitucinės Tarybos narius ir jos pirmininką; 8) teisė kreiptis į Konstitucinę Tarybą dėl įstatymų ir tarptautinių sutarčių konstitucingumo; 9) kitos teisės (malonės teisė). Prezidentas yra vyriausiasis ginkuotųjų pajėgų vadas, jis pirmininkauja įvairiems gynybos komitetams, taryboms ir t.t.
Kitų prezidento įgaliojimų įgyvendinimą reikia derinti su vyriausybe. Šių įgaliojimų ne tiek daug: teisė šaukti parlamento neeilinę sesiją; dekretų ir ordinansų, kuriuos priėmė Ministrų Taryba, pasirašymas; skyrimas į karines ir civilines pareigas, diplomatinių atstovų skyrimas.
Prezidentas renkamas visuotiniais tiesioginiais rinkimais. Prezidento vaidmuo ypač padidėja, jeigu jis yra faktinis parlamento daugumą sudarančių politinių jėgų lyderis. Tuomet Prancūzijos prezidentas „stipresnis“ už Respublikos prezidentą. Dėl to politikos mokslų literatūroje kartais net vartojama respublikinės morachijos sąvoka, kuri geriausiai tikrų apibūdinti V Respublikos politinę sistemą.
Nuo 2000 m. prezidento kadencijos trukmė – penkeri metai, perrinkimų skaičius neribojamas.
Vyriausybė. Vyriausybė pagal Konsituciją nustato ir vykdo tautos politiką, jos žinioje yra administracija ir ginkluotosios pajėgos. Pažymimas šios institucijos konstitucinio reguliavimo orginalumas. Pirmiausia vyriausybei skirtas skirsnis eina iškart po Prezidento skirsinio, tačiau jame tik 4 straipsniai. Dėl ti galima būtų pagalvoti, kad vyriausybei tenka nereikšmingas vaidmuo. Tačiau taip nėra. Jos veikla yra reguliuojama ir daugelio kitų skirsnių straipsniuose. Pagal Konstituciją darytina išvada, kad vyriausybę pirmiausia įkūnija ministras pirmininkas, kuris yra minimas dažniau nei ministrų taryba.
Vyriausybę formuoja ir jai daro įtaką Respublikos prezidentas (jei prezidentas – parlamentinės daugumos faktinis lyderis, jis iš esmės vadovauja vyriausybės veiklai). Prezidentas skiria ir atleidžia ministrą pirmininką, jo teikimu skiria ir atleidžia kitus vyriausybės narius. Vyriausybė yra atskaitinga parlamentui. Vyriausybės nario pareigos nesuderinamos su parlamento nario mandatu, viešąja tarnyba ar mokama profesine veikla. Prancūzijos vyriausybės veiklai yra būdingos dvi organizacinės formos: Ministrų Taryba ir Ministrų Kabinetas.
Ministrų Taryba – pagrindinė vyriausybės veiklos forma. Tai vyriausybės posėdžiai, kuriems pirmininkauja Respublikos prezidentas. Tokiame posedyje priimtus aktus pasirašo prezidentas. Nedalyvaujant prezidentui gali būti rengiamas Ministrų kabineto, kuriam pirmininkauja ministras pirmininkas, posėdis. Tačiau tokie posėdyje sprendimai nepriimami, vienintelė institucija, galinti priimti sprendimus – Ministrų Taryba.
Vyriausybės įgaliojimai skirstomi į dvi grupes. Svarbiausieji iš jų vykdomi kolegialiai Ministrų Tarybos posėdžiuose. Kitus įgaliojimus įgyvendina ministras pirmininkas. Jis koordinuoja ministerijų darbą, kontroliuoja jas, pirmininkauja įvairias ministerijas jungiančių komitetų darbui; atsako už šalies gynybą, įgyvendiną reglamentinę valdžią.

c. Teisminė valdžia

Konstitucinių nuostatų, reguliuojančių teisminės valdžios statusą, glaustumas ir fragmentiškumas – vienas iš 1958 m. Konstitucijos teksto bruožų.Pagal Konstituciją prezidentas yra teisminės valdžios nepriklausomybės garantas. Teisėjai nekeičiami. Konstitucijoje numatyta Aukščiausioji magistratūros taryba, turinti padėti užtikrinti teisiminės valdžios nepriklausomumą. Teisminės valdžios neriklausomumas vienas iš 1958 m. Konstitucijos principų. Konstitucijoje numatytas Aukščiausiasis Teisingumo Teismas, sprendžiantis prezidento atsakomybės vertinimą. Kalbant apie teisminę valdžia vertėtų paminėti Konstitucinės Tarybos instituciją. Ši institucija yra viena iš 1958 m. Konstitucijoje įtvirtintų naujovių. Siekiant įtvirtinti Žano Žako Ruso pasiūlytą parlamentinį priimamų įstatymų konsitucingumo kontrolės įtvirtinimą. Konstitucinę Tarybą sudaro 9 nariai, skiriami dvyneriems metams ir tik vienai kadencijai. Kas trejus metus sudėtis atnaujinama trečdaliu. Tris kandidatus skiria Prezidentas, tris Senato pirmininkas ir tris Nacionalinio susirinkimo pirmininkas. Tarybos pirmininką skiria Prezidentas. Konstitucinės Tarybos narių balsams pasidalinus po lygiai lemia Konstitucinės Tarybos pirmininko balsas.
Konstitucinės tarybos sudėties ypatumai: Konstitucinės Tarybos nariais pagal teisę yra buvę Respublikos prezidentai.
Konstitucinės Tarybos nario funkcijos nesuderinamos su ministro arba vyriausybės nario funkcijomis.
Konstitucinei Tarybai suteikti reikšmingi įgaliojimai. Ji vienu metu yra: 1) tiek rinkimų teismas; 2) tiek konstitucinė valdžios institucija; 3) tiek konstitucinis teismas. Ji prižiūri, ar teisingai renkamas prezidentas, nagrinėja skundus ir tvirtina rinkimų rezultatus. Taryba priima sprendimus dėl deputatų ir senatorių rinkimų teisingumo, jeigu yra ginčijami rinkimų rezultatai. Be to, Konstitucijoje numatyta, kad Taryba prižiūri, ar referendumas rengiamas teisingai, ir skelbia jo rezultatus.
Konstitucinė Taryba vykdo konsultacinius įgaliojimus. Į ją kreipiamasi dviem atvejais: prezidento vakansijos atveju ir pagal Konstitucijos 16 str. (Kai Respublikos institucijoms, tautos nepriklausomybei, jos teritorijos vientisumui arba jos tarptautinių įsipareigojimų vykdymui gresia rimtas ir tiesioginis pavojus ir kai normali viešųjų konstitucinės valdžios institucijų veikla yra pertraukta, Respublikos prezidentas, oficialiai pasikonsultavęs su ministru pirmininku, rūmų pirmininkais ir Konstitucine Taryba, imasi šiomis aplinkybėmis būtinų priemonių.). Pirmuoju atveju Taryba priima tikrą sprendimą, kuris neskundžiamas, antruoju – tik formuluoja savo išvadą. Svarbiausia Tarybos veiklos sritis – konstitucingumo kontrolė. Į tarybą privaloma kreiptis dėl organinių įstatymų ir parlamento reglamentų konstitucingumo. Fakultatyviniai kontrolei būdinga tai, kad ji vykdoma ti kjeigu kreipiasi subjektai, turintys kreipimosi į Konstitucinę Tarybą teisę. Visų pirma – tai parlamento priimtų įstatymų kontrolė.
Prezidentas, ministras pirmininkas, Nacionalinio susirinkimo ir Senato pirmininkai, 60 deputatų ar senatorių iki įstatymų promulgacijos gali kreiptis į Konstitucinę Tarybą prašydami patikrinti ar jie atitinka Konstituciją. Ji netikrina referendumu priimtų įstatymų.
Tarptautinių įsipareigojimų kontrolė vykdoma, jeigu kreipiasi prezidentas, ministras pirmininkas, parlamento rūmų pirmininkai, 60 deputatų ar senatorių.
Be to, Taryba sprendžia ginčus dėl kompetencijos. Taigi įstatymas turi atitikti ne ti kformalius, bet ir materialius požymius. Šiuo požiūriu numatytos dvi procedūros: delegizacija ir nepriimtinumas. Pagal Konstituciją įstatymas, kuriuo įsibraunama į reglamento sritį gali būti keičiamas dekretais. Toks keitimas galimas tik jeigu Taryba konstatuoja, kad įstatymas yra reglamentinio pobūdžio. Tokia delegalizacija gali būtti pradėta ministro pirmininko prašymu. Nepriimtinumas įvyksta, įgyvendinant įstatymų leidybos procedūras, kai paaiškėja jog įstatymo parinkimas arba jo parlamentinė pataisa nepriklauso įstatymo leidybos sričiai.

Konstitucijos projektas buvo rengiamas 4 mėnesius. Konstitucijos rengimo procesą skirsto į 4 tarpsnius:
1) Projekto matmenų parengimas: šis darbas teko darbo grupei, kuriai pirmininkavo teisingumo ministras M.Debre, taip pat tarpministeriniam ribotos sudėties komitetui.
2) Prasidėjo, kai buvo kreiptasi į konstitucinį konsultacinį komitetą išvados.
3) Tarpministeriniam komitetui apsvarčius projektą iš naujo prasideda 3-iasis tarpsnis – projektas nagrinėjamas Valstybės Tarybos.
4) Trapministerinis komitetas ėmė iš naujo nagrinėti projekto tekstą. Jis buvo pateiktas Ministrų Tarybai ir ši pritarė galutiniam jo variantui.
Pagal 1958 m. birželio 3 d. konstitucinį įstatymą vyriausybė, rengdama
naujos Konstitucijos projektą, privalėjo laikytis šių penkių principų:
1) vienintelis valdžios šaltinis yra visuotinė rinkimų teisė, įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia sudaroma laikantis šio pagrindo;
2) veiksmingas įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių atskyrimas, užtikrinantis, kad vyriausybė ir parlamentas savarankiškai vykdo savo įgaliojimus;
3) vyriausybės atsakomybė parlamentui;
4) teisminės valdžios, užtikrinančios pagrindinių laisvių, įtvirtintų
1946 m. Konstitucijos preambulėje bei Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje
laikymąsi, nepriklausomybė;
5) Konstitucija privalo nustatyti naujus Prancūzijos ir prie jos prisijungusių
tautų santykius.

Ilgą laiką Prancūzijos Konstituciją sudarė trys aktai: 1958 m. Prancūzijos Respublikos Konstitucija, 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija ir 1946 m. Prancūzijos Respublikos Konstitucijos preambulė. 1958 m. Konstitucijos preambulės nuostatos paaiškina, kodėl į Konstitucijos tekstą nebuvo iš naujo įrašytos žmogaus teisės ir laisvės. Prancūzijos Konstitucinė Taryba 1970–1973 m. keturiuose sprendimuose pripažino teisinę Konstitucijos preambulės galią ir tikrindama įstatymų konstitucingumą savo sprendimuose ne kartą rėmėsi 1789 m. Deklaracijos ir 1946 m. Konstitucijos preambulės, kaip sudėtinių galiojančios Konstitucijos dalių, nuostatomis. Prancūzijos Konstitucinė Taryba konstitucinių normų reikšmę pripažino ir Respublikos įstatymuose įtvirtintiems principams. Prancūzijos Konstitucinė Taryba savo sprendimuose konstatavo, kad ne tik 1789 m. Deklaracija, 1946 m. Prancūzijos Respublikos Konstitucijos preambulė, bet ir „pagrindiniai
principai, pripažinti Respublikos įstatymuose“, yra sudėtinė galiojančios Konstitucijos dalis. 2005 m. kovo 1 d. konstituciniu įstatymu Prancūzijos Konstitucijos sudėtine dalimi pripažinta ir 2004 m. Aplinkos apsaugos chartija.
1958 m. Konstitucijos 1 straipsnyje skelbiama, kad Prancūzija yra nedaloma, pasaulietinė, demokratinė ir socialinė respublika, įtvirtinta respublikinė šalies valdymo forma. Konstitucijos straipsnyje nustatyta, jog respublikinė valdymo forma negali būti keičiama. Minėto Konstitucijos straipsnio nuostata apie valstybės nedalomumą patvirtina unitarinį valstybės pobūdį. Tai reiškia ir federalizmo draudimą. Įstatymu galima nustatyti tik teritorinių bendruomenių norminę kompetenciją. Pagal Konstituciją decentralizacija negali peržengti tos ribos, kuri leistų ją sutapatinti su federalizmu. Šalies nedalomumas reiškia ir teritorijos vientisumą. Pasaulietinės respublikos paskelbimas reiškia, kad Prancūzijoje gerbiama piliečių
sąžinės laisvė ir dėl religijos asmens negalima diskriminuoti. Demokratinės respublikos pobūdis grindžiamas visuotiniais rinkimais.Socialinės demokratijos koncepcijos ištakos – 1946 m. Konstitucijos
preambulėje, kurioje pripažįstamos ne tik politinės ar pilietinės teisės, bet ir socialinės teisės

Žmogaus teisės ir laisvės.Prancūzijos Konstitucinė Taryba, savo sprendimus ėmusi grįsti 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija ir 1946 m. Konstitucijos preambulės nuostatomis, įtvirtinančiomis asmens teises ir laisves, išryškino Konstitucijos – asmens teises saugančio akto – reikšmę.
1958 m. Konstitucijos tekste expresis verbis įtvirtintos tik kelios teisės: lygybė prieš įstatymą , rinkimų teisė, politinių partijų steigimo laisvė , asmens laisvė.
Lygybės principas – sudėtinė asmens konstitucinio statuso dalis.Konstituciniai aktai įtvirtina asmens lygybę prieš įstatymą, vyrų ir moterų lygybę, lygybę nepriklausomai nuo rasės ir tautybės, lygią teisę nepriklausomai nuo asmens kilmės, pažiūrų ar tikybos, lygią teisę siekti mokslo, kultūros, įgyti profesiją.
Asmeninės teisės konstituciniuose dokumentuose įtvirtinamos remiantis prigimtinių teisių koncepcija. Tai asmens neliečiamybė, sąžinės laisvė, teisė eiti viešas pareigas, prieglobsčio teisė. 1789 m. Deklaracijoje
įtvirtinti ir kai kurie šių teisių įgyvendinimo principai: laisvė reiškia daryti visa, kas nedaro žalos kitiems: laisvės ribas nustato įstatymas, nieko negalima versti daryti tai, kas nenumatyta įstatyme.
Politinės teisės, išvardytos 1789 m. Deklaracijos preambulėje ir įtvirtintos „konstitucingumo bloke“ esančiuose įstatymuose, yra susivienijimų, žodžio, spaudos, susirinkimų, mitingų, demonstracijų laisvė.
Socialinės ir ekonominės teisės iš esmės išdėstytos 1946 m. Konstitucijos preambulėje, tai nuosavybės teisė ir jos neliečiamybė , teisė į vienodus mokesčius atsižvelgiant į piliečių pajamas bei mokesčių kontrolė, teisė burtis į profesines sąjungas ir teisė streikuoti, darbuotojų teisė per išrinktus delegatus dalyvauti nustatant kolektyvinėje sutartyje darbo sąlygas ir vadovauti įmonei, asmens ir šeimos teisė į būtinas raidos sąlygas, teisė į sveikatos apsaugą, materialinę pagalbą, poilsį ir t. t.
Konstitucijoje teisminė valdžia įvardyta kaip asmens laisvės gynėja. Akto, kuriuo pažeidžiamos konstitucinės teisės, anuliavimas yra ypač svarbi asmens teisių užtikinimo garantija.

Prezidentas. Valstybės valdžios institucijų sistemoje Respublikos prezidentui pagal 1958 m. Konstituciją tenka išskirtinė vieta. Konstitucijoje nustatyta, kad Respublikos prezidentas prižiūri, kaip laikomasi Konstitucijos, kad jis, kaip arbitras, užtikrina viešųjų valdžių normalų funkcionavimą bei valstybės tęstinumą. Respublikos prezidentas yra nacionalinės nepriklausomybės, teritorijos vientisumo, sutarčių laikymosi garantas. Pagal Konstituciją numatytos trys svarbiausios Respublikos prezidento funkcijos: saugoti Konstituciją, vykdyti viešųjų valdžių arbitravimą, garantuoti nacionalinę nepriklausomybę, valstybės tęstinumą ir sutarčių laikymąsi. Prezidentas – Konstitucijos saugotojas. Tai reiškia, kad jis turi prižiūrėti,
kaip laikomasi Konstitucijos Prancūzijoje yra specializuota konstitucinės kontrolės institucija – Konstitucinė Taryba. Tiesiogiai Konstitucijoje įtvirtinus, kad Respublikos prezidentas prižiūri, kaip laikomasi Konstitucijos, pripažįstama Respublikos prezidento reikšmė garantuojant konstitucinę santvarką Prezidentas – viešųjų valdžių santykių arbitras – turi užtikrinti šių valdžių normalų funkcionavimą. Prezidentui garantui patikėta laiduoti nacionalinę nepriklausomybę,teritorijos vientisumą ir sutarčių laikymąsi.Taip pat ir teisminės valdžios nepriklausomybės garantas. jis pirmininkauja Ministrų Tarybai. Ši teisė jam leidžia daryti didelę įtaką Vyriausybės veiklai (jei Respublikos prezidentas ir vyriausybė atstovauja tai pačiai politinei jėgai,Respublikos prezidentas faktiškai vadovauja vyriausybei).
1958 m. Konstitucijoje numatyta, kad vienus savo įgaliojimus Respublikos prezidentas įgyvendina vienasmeniškai,o kitiems vykdyti reikalinga ministro pirmininko (kai kada – ministro, atsakingo
už konkretaus Respublikos prezidento akto vykdymą) kontrasignacija. Respublikos prezidento vienasmeniškai vykdomiems įgaliojimams priskirtina: 1) teisė skirti ministrą pirmininką.2) teisė vyriausybės
ar parlamento siūlymu teikti tautos referendumui įstatymų projektus.3) teisė paleisti Nacionalinį susirinkimą
4) teisė iškilus Konstitucijos 16 straipsnyje nurodytoms aplinkybėms imtis ypatingųjų priemonių 5) teisė kreiptis į parlamento rūmus 6) teisė pirmininkauti Ministrų Taryboje; 7) teisė skirti 3 Konstitucinės Tarybos
narius ir jos pirmininką; 8) teisė kreiptis į Konstitucinę Tarybą dėl įstatymų ir tarptautinių sutarčių konstitucingumo; 9) kitos teisės (malonės teisė). Respublikos prezidentas yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų
vadas, jis pirmininkauja įvairiems gynybos komitetams, taryboms ir t. t.
Kitų Respublikos prezidento įgaliojimų įgyvendinimą reikia derinti su vyriausybe. Tuo tikslu numatyta Respublikos prezidento aktų kontrasignacija.Šių įgaliojimų ne tiek daug: teisė šaukti parlamento neeilinę sesiją; dekretų ir ordinansų, kuriuos priėmė Ministrų Taryba, pasirašymas; skyrimas į karines ir civilines pareigas, diplomatinių atstovų skyrimas.
Prezidentas renkamas visuotiniais tiesioginiais rinkimais.Respublikos prezidentas atsako už savo veiksmus, kuriuos atliko įgyvendindamas įgaliojimus, tik valstybės išdavimo atveju. Jis gali būti apkaltintas abejiems rūmams atviru balsavimu priėmus vienodą sprendimą absoliučia jų narių balsų dauguma. Respublikos prezidentą teisia Aukščiausiasis Teisingumo Teismas. Respublikos prezidento kadencijos trukmė – penkeri metai, o perrinkimų skaičius neribojamas.

Vyriausybės nustato ir vykdo tautos politiką, jos žinioje yra administracija ir ginkluotosios
pajėgos. Pagal Konstituciją vyriausybę pirmiausia įkūnija ministras pirmininkas.Vyriausybę formuoja ir jos veiklai didžiulę įtaką daro Respublikos prezidentas.Respublikos prezidentas skiria ministrą pirmininką ir jį atleidžia, kai šis praneša apie vyriausybės atsistatydinimą. Respublikos prezidentas ministro pirmininko teikimu skiria ir atleidžia kitus vyriausybės narius. Pagal Konstituciją vyriausybė yra atsakinga parlamentui. Pagal Konstituciją ministras pirmininkas turi atsistatydinti, jeigu Nacionalinis susirinkimas priima nepasitikėjimo rezoliuciją arba nepritaria vyriausybės programai ar bendrosios politikos deklaracijai. Prancūzijos konstitucinio reguliavimo ypatumas: nenumatyta, kad tik pritarus vyriausybės programai ar deklaracijai vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, taigi vyriausybė neprivalo tuoj pat teikti šiuos aktus Nacionaliniam susirinkimui balsuoti – ji tai gali padaryti bet kada. Tačiau dažniausiai,sudarius Vyriausybę, siekiama balsuoti dėl pasitikėjimo ja.Vyriausybės nario pareigos nesuderinamos su parlamento nario
mandatu, viešąja tarnyba ar mokama profesine veikla. Prancūzijos vyriausybės veiklai būdingos dvi organizacinės formos: Ministrų Taryba ir Ministrų Kabinetas.
Ministrų Taryba – pagrindinė vyriausybės veiklos forma. Tai vyriausybės posėdžiai, kuriems pirmininkauja Respublikos prezidentas. Tokiame posėdyje priimtus aktus pasirašo Respublikos prezidentas. Ypatingais atvejais Respublikos prezidentas gali deleguoti įgaliojimus pirmininkauti Ministrų Tarybai ministrui pirmininkui.Tačiau toks delegavimas visados turi būti oficialus ir tik konkrečiam posėdžiui su iš anksto nustatyta darbotvarke.
Nedalyvaujant Respublikos prezidentui gali būti rengiamas Ministrų
Kabineto, kuriam pirmininkauja ministras pirmininkas, posėdis. Tačiau tokiame posėdyje sprendimai nepriimami, vienintelė institucija, galinti priimti sprendimus, – Ministrų Taryba. Konstitucijoje Ministrų kabineto posėdis nenumatytas. Kabineto posėdžiai rengiami retai.
Vyriausybės įgaliojimai skirstomi į dvi grupes. Svarbiausieji iš jų vykdomi kolegialiai Ministrų Tarybos posėdžiuose. Šiuo atveju priimant sprendimus ypač svarbi Respublikos prezidento pozicija.
Kitus įgaliojimus įgyvendina ministras pirmininkas, Jis koordinuoja ministerijų darbą, kontroliuoja jas, pirmininkauja įvairias ministerijas jungiančių komitetų darbui; atsako už šalies gynybą, įgyvendina reglamentinę valdžią.

Įstatymų leidžiamoji valdžia
Pagal Konstitucijąparlamentą sudaro dveji rūmai: Nacionalinis susirinkimas (Assemblée nationale) ir Senatas
(Sénat). Nacionalinio susirinkimo deputatai yra renkami tiesioginiais rinkimais,o Senatas – netiesioginiais rinkimais. Pagal Prancūzijos Konstituciją Senatas užtikrina teritorinių bendruomenių, taip pat prancūzų,
gyvenančių užsienyje, atstovavimą. Kiekvienų rūmų įgaliojimų trukmę, jų narių skaičių, jų atlyginimo,
išrinkimo sąlygas, nerenkamumą ir pareigų nesuderinamumą nustato organinis įstatymas. Nacionalinį susirinkimą sudaro 577 deputatai, renkami visuotiniais rinkimais pagal mažoritarinę sistemą vienmandatėse
apygardose. Jeigu nė vienas kandidatas pirmajame rinkimų rate negavo daugiau nei 50 proc. rinkėjų, dalyvavusių rinkimuose, balsų, po 2 savaičių rengiamas antras ratas, kuriame dalyvauja visi kandidatai, gavę
daugiau nei 12,5 proc. apygardoje įregistruotų rinkėjų balsų. Išrinktu laikomas daugiausia balsų gavęs kandidatas. Senatą – aukštuosius parlamento rūmus – sudaro 321 senatorius, kuriuos devyneriems metams renka specialios rinkimų kolegijos. Kas trejus metus Senato sudėtis atnaujinama trečdaliu. Prancūzijos Konstitucijoje įtvirtintas parlamento nario laisvo mandato principas. Imperatyvus mandatas negalioja. Parlamento nario mandatas nesuderinamas su viešąja tarnyba. Parlamento nario mandatas
nesuderinamas su vyriausybės nario pareigomis. Prancūzijos parlamentui būdinga griežtai apibrėžta kompetencija, t. y. Parlamentui (vienodai abejiems rūmams) priklauso tik tie įgaliojimai, kurie jam
priskirti Konstitucijoje. Kalbant apie rūmų santykius pabrėžiama, kad Prancūzijos parlamento „stiprūs“ žemieji rūmai – Nacionalinis susirinkimas ir „silpnas“ Senatas. Nelygybė ypač matyti dviem lygiais: 1)
įstatymų leidyboje lemiamas žodis tenka Nacionaliniam susirinkimui; 2) tik Nacionalinis susirinkimas gali pareikšti nepasitikėjimą vyriausybe. Prancūzijos parlamentui, kaip ir kitų šalių parlamentams, priskirti
įstatymų leidybos, kontrolės, užsienio politikos bei kiti įgaliojimai. Ekonomikos klausimus jis sprendžia priimdamas įstatymus.

Valstybės sandaros forma
Prancūzijos valstybės valdžios institucijų sistema grindžiama valdžių padalijimu. Jis skelbiamas 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje.Konstitucijoje įtvirtintas specifinis valdžių padalijimo modelis.
M. Debré nuomone, Konstitucijos projektu ir norima įtvirtinti tokį parlamentinį režimą. Šio tikslo siekiama keliomis priemonėmis: nustatant griežtą sesijų režimą, apibrėžiant įstatymų reguliavimo sritį, iš esmės pertvarkant įstatymų leidybos ir biudžeto tvirtinimo procedūras, įtvirtinant teisinius mechanizmus, užtikrinančius politinių funkcijų pusiausvyrą ir jų gerą įgyvendinimą.V Respublikos valdymo sistemą vieni vadina pusiau prezidentiniu Režimu, kiti – „pusiau parlamentiniu valdymu“, „racionalizuotu parlamentiniu“ modeliu. Reikšmingas valdžios centras – dvinarė vykdomoji valdžia. Tokiame valdžios centre ypač svarbus valstybės vadovas – Respublikos prezidentas. Ši sistema įtvirtina originalų valdžios modelį. Jo esmę geriausiai atspindi Respublikos prezidento faktinės reikšmės susiejimo su Nacionalinio susirinkimo parama arba jos nebuvimo proporcingumas.Jei Respublikos prezidentą besąlygiškai remia Nacionalinis susirinkimas, jo dominavimas politinėje arenoje neginčijamas. Jeigu parama sąlyginė prezidentą, pasidalinusi ar susiskaldžiusi arba jos neužtenka), Respublikos prezidento pirmavimas irgi labai sąlyginis.

Konstitucinė Taryba – dar viena iš 1958 m.Konstitucijoje įtvirtintų naujovių Konstitucijos 56 straipsnyje nustatyta, kad Konstitucinę Tarybą sudaro 9 nariai, skiriami devyneriems metams ir tik vienai kadencijai.
Kas trejus metus Konstitucinės Tarybos sudėtis atnaujinama trečdaliu. Tris Konstitucinės Tarybos narius skiria Respublikos prezidentas, tris – Senato pirmininkas, tris – Nacionalinio susirinkimo pirmininkas.
Konstitucinės Tarybos pirmininką skiria Respublikos prezidentas. Konstitucinės Tarybos narių balsams pasidalinus po lygiai lemia Konstitucinės Tarybos pirmininko balsas. Prancūzijos Konstitucinės Tarybos sudėties ypatumai: Konstitucinės Tarybos nariais pagal teisę yra buvę Respublikos prezidentai (šiuo
metu faktiškai Konstitucinės Tarybos posėdžiuose jie nedalyvauja). Konstitucinės Tarybos nario funkcijos nesuderinamos su ministro arba vyriausybės nario funkcijomis. Organiniame įstatyme įtvirtinti kiti
pareigų nesuderinamumai. Konstitucinei Tarybai suteikti reikšmingi įgaliojimai. Konstitucinės Taryba vienu metu yra: 1) tiek rinkimų teismas; 2) tiek konstitucinė valdžios institucija; 3) tiek konstitucinis teismas.
Konstitucinė Taryba – kaip rinkimų teismas: ji prižiūri, ar teisingai renkamas Respublikos prezidentas,
nagrinėja skundus ir tvirtina rinkimų rezultatus.priima sprendimus dėl deputatų ir senatorių rinkimų teisingumo, jeigu yra ginčijami rinkimų rezultatai.Konstitucinė Taryba prižiūri, ar referendumas rengiamas teisingai, ir skelbia jo rezultatus.
Konstitucinė Taryba, kaip konstitucinės valdžios institucija, vykdo konsultacinius įgaliojimus. Į Konstitucinę Tarybą kreipiamasi dviem atvejais: prezidento vakansijos atveju ir pagal Konstitucijos 16 straipsnį.
Pirmuoju atveju Konstitucinė Taryba priima tikrą sprendimą, kuris neskundžiamas. Antruoju – tik formuluoja savo išvadą. Vėliau ji skelbiama. Svarbiausia Konstitucinės Tarybos veiklos sritis – konstitucingumo
kontrolė. Skiriama privaloma ir fakultatyvinė konstitucingumo kontrolė. Privalomoji kontrolė: į Konstitucinę Tarybą privaloma kreiptis dėl organinių įstatymų ir parlamento reglamentų konstitucingumo. Fakultatyvinei kontrolei būdinga tai, kad ji vykdoma tik jeigu kreipiasi subjektai, turintys kreipimosi į Konstitucinę Tarybą teisę. Visų pirma – tai parlamento priimtų įstatymų kontrolė.
Respublikos prezidentas, ministras pirmininkas, Nacionalinio susirinkimo ir Senato pirmininkai, 60 deputatų ar senatorių iki įstatymų promulgacijos gali kreiptis į Konstitucinę Tarybą prašydami patikrinti, ar jie atitinka Konstituciją. Be to, Konstitucinė Taryba sprendžia ginčus dėl kompetencijos. Įstatymas turi atitikti
ne tik formalius, bet ir materialius kriterijus. Vien formalaus kriterijaus neužtenka. Iš čia ir Konstitucinės Tarybos įsikišimo galimybė. Šiuo požiūriu numatytos dvi procedūros: delegizacija, tik ministro pirmininko prašymu. (la délégalisation) ir nepriimtinumas, vyriausybė (l’irrecenabilité).

Teisminė valdžia.Konstitucinių nuostatų, reguliuojančių teisminės valdžios statusą,glaustumas ir fragmentiškumas – vienas iš 1958 m. Konstitucijos teksto bruožų. Pagal Konstituciją Respublikos prezidentas yra teisminės valdžios nepriklausomybės garantas (64 str.). Teisėjai nekeičiami. Konstitucijos
65 straipsnyje numatyta Aukščiausioji magistratūros taryba, turinti padėti užtikrinti teisminės valdžios nepriklausomumą. Neginčijama tiesa: valdžių padalijimas reiškia įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios atsiradimą. Vyriausybė vykdo parlamento priimtus įstatymus, teismas juos taiko nagrinėdamas bylas. Teisminės valdžios nepriklausomumas – vienas iš 1958 m. Konstitucijos
principų. Neatsitiktinai Konstitucijos VIII skirsnyje vartojama formuluotė „teisminė valdžia – asmens laisvės saugotoja“, Respublikos prezidentui numatyta funkcija užtikrinti teisminės valdžios nepriklausomumą.
Pažymėtina Konstitucinės Tarybos reikšmė pripažįstant tikrą konstitucinį teismų statusą. Konstitucijos IX skirsnyje numatytas Aukščiausiasis Teisingumo Teismas, sprendžiantis Respublikos prezidento atsakomybės vertinimą. X skirsnyje reguliuojama vyriausybės narių baudžiamoji atsakomybė.

Keitimas Konstitucijos XVI skirsnis pavadintas „Dėl Konstitucijos keitimo“. Šį skirsnį sudarantis Konstitucijos 89 straipsnis nustato, kaip keičiama šalies Konstitucija. Pagal Konstitucijos 89 straipsnį jokiais atvejais negalima keisti respublikinės valdymo formos. Konstitucijos keitimas negalimas, kai kėsinamasi į šalies teritorijos vientisumą (89 str.), laikinai einant Respublikos prezidento pareigas (7 str.), kai taikomas Konstitucijos 16 straipsnis (1992 m. rugsėjo 2 d. Konstitucinės Tarybos sprendime išdėstyta interpretacija).
Konstitucijos pataisų iniciatyva priklauso parlamento nariams ir Respublikos prezidentui, kuris jos imasi ministro pirmininko siūlymu. Pataisų projektui ar keitimo siūlymui turi pritarti abeji rūmai. Keitimo
siūlymas visada perduodamas tautos referendumui, o įstatymo projektą Respublikos prezidentas gali perduoti tiek referendumui, tiek deputatų ir senatorių kongresui, į kurį susirenka visi parlamento nariai.
Kongresas posėdžiauja Versalyje, sprendimas priimamas trijų penktadalių balsų dauguma.

LATVIJOS KONSTITUCINĖ SANTVARKA

1. Konstitucionalizmo raida.
2. Galiojančios konstitucijos bruožai.
Konstitucijos pirmame str. nustatyta, kad Latvija nepriklausoma demokratinė respublika – teisinės valstybės principas. Vienas svarbiausių – valstybės valdžios padalijimo ir teisėtumo principas. Valstybės valdžių padalijimo fundamentinė demokratinės sistemos nuostata yra esminė, remiantis ja kuriama valstybės valdžios organizacija ir funkcionavimas. Šis principas suponuoja darnų visų valdžių bendradarbiavimą, tarpusavio kontrolę ir ribojimą, taip pat valdžios nuosaikumą. Įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso Tsutai ir įstatymų leidėjui – parlamentui. Vykdomosios valdžios funkcijas įgyvendina vyriausybė, priimdama visuotinai privalomus norminius teisės aktus tais atvejais, kurie nustatyti K-je ir įstatymuose. Teisminė valdžia ir jos sudėtinė dalis – Konstitucins teismas turi užtikrinti kitų dviejų valstybės valdžių kontrolę. Iš valstybės valdžių padalijimo išplaukia, kad teisminė valdžia kontroliuoja įstatymų leidimo ir vykdomąją valdžias.
Latvių kalbos principas yra vienas svarbiausių Latvijos valstybingumo pagrindų. Latvijos gyventojai turi teisę vartoti latvių kalbą raštu ir žodžiu. Konstitucinis Teismas pabrėže, kad reikia ginti latvių kalbą ir stiprinti jos vartojimą. Tai susiją su demokratine valstybės santvarka. Teismas pabrėžė, kad Latvija yra vienintelė pasaulio vieta, kur galima garantuoti latvių kalbos vystymąsi ir vartojimą. Latvių klaba yra oagrindinė tautos išlikimo garantija, todėl siaurinant latvių kalbos vartojimo ribas kyla grėsmė valstybės demokratinei santvakai.
Latvijos valstybės valdymo forma yra demokratinė respublika, o valstybės valdžios sąranga grindžiama atstovaujamosios demokratijos prioritetu. Iš teisinės valstybės principo išplaukia vienas pagrindinių konstitucinės demokratijos dėsnių, kad Latvijos valstybės suverenitetas priklauso Tautai.
K-jos 3str suformuluotas Latvijos valstybės teritorijos vientisumo ir integralumo principas, kuriame skelbiama: „Latvijos valstybės teritorija ribojama sienų, nustatytų tarptautinėmis sutartimis, susideda iš Vidžemės, Latgalės, Kuržemės ir Žiemgalės“. Iš valstybės demokratinės, teisinės prigimties išplaukia demokratinių rinkimų, kurių pagrinfu frmuojama atstovaujamoji institucija, principas. Rinkimai yra visuotinai lygūs, tiesioginiai, o rinkimų teisės įgyvendinimo procedūrinė forma- slaptas balsavimas.
K-je, išreiškiant šiuolaikines politinio teisinio proceso tendencijas, įtvirtinamos Latvijos integracijos į demokratines tarptautines bendruomenes prielaidos. K-je deklaruojama, kad Latvija, siekdama stiprinti demokratiją ir sudarydam tarptautines sutartis, gali perduoti dalį valstybės institucijų funkcijų tarptautinėms institucijoms. Nustatoma itin griežta tokių sutarčių ratifikavimo tvarka.
Negalima neatkreipti dėmesio į konstitucinio reguliavimo konstruktyvumą ir lakoniškumą. Šiuo bruožu Latvijos konstitucinė sistema išsiskiria iš kitų regiono šalių. Nėra preambulės, nėra deklaratyvių nuostatų, žyminčių visuomenės ir valstybės ateities siekius. K-ja pagrįsta pozityviojo teisinio reguliavimo kultūra, saikingais valstybės valdžios institucijų galių apibrėžimais, o daugelis teisinio reguliavimo klausimų perkeliama į įstatymų leidimo sritį.

3. Žmogaus teisių ir laisvių reglamentavimo ypatumai.
Konsitucijoje apibendrintai išreiškiant žmogaus teisių ir laisvių politiką skelbiama, kad valstybė prupažįsta ir saugo pagrindines žmogaus teises, įtvirtintas K-je, įstatymuose ir privalomuose Latvijai tarptautiniuose susitarimuose, pabrėžiama jog kiekvienas žmogus turi teisę žinoti savo teises. Latvijos Respublikos pilietybės klausimas buvo ir yra viena aktualiausių politinių teisinių problemų. Įstatyme nurodyta, kad Latvijos piliečiai yra: asmenys, kurie buvo piliečiai 1940m. birželio 17d., taip pat jų palikuonys, jeigu jie užsiregistravo įstatymų nustatyta tvarka. Šiai katgorijai priklauso latviai ir lyviai, nuolatos gyvennatys Latvijoje ir u-siregistravę įstatymuose numatyta tvarka, neturintys kitos valstybės pilietybės arba gavę tos valstybės, kurios pilietybę jie turėjo, leidimą ekspatriuoti, jeigu tai numatyta įstatymuose, moterys nuolatos gyvenančios Latvijoje. Latvijos teisinėje sistemoje nepripažįstama dviguba pilietybė. Latvijos pilietis, jeigu pagal užsienio valstybės įstatymus jis gali būti ir atitinkamos užsienio valstybės piliečiu, teisiniuose santykiuose su Latvijos Respublika vertinamas tik kaip Latvijos pilietis. Latvijos pilietybė gali būti suteikta už ypatingus nuopelnus Latvijos Respublikai. Tokį sprendimą priima Saeima, jis skelbiamas viešai. Šiuo at¬veju natūralizacijos reikalavimai netaikomi.
Piliečių teisės, atsižvelgiant į jų tradicinę sampratą, apima teisę į gyvy¬bę, asmens laisvės neliečiamumą, asmens neliečiamumą, privataus gyveni¬mo neliečiamumą, saviraiškos laisvę, teisę į informaciją, nuosavybės ir būs¬to neliečiamumą, lygiateisiškumą. Šiuo atžvilgiu vertinant žmogaus teisių katalogą galima konstatuoti, kad Latvijoje pilietinės teisės ne tik deklaruo¬jamos, bet ir u˛tikrinamos atitinkamomis garantijomis.
Žmonių lygiateisiškumas pripažįstamas vienu pagrindinių konstitucinių principų, kuris aktualus įgyvendinant visas kitas teises ir laisves. Lygiatei¬siškumo principas taikomas visoms sritims, t. y. pilietinėms, politinėms, so¬cialinėms ekonominėms, kultūrinėms teisėms ir laisvėms. Kiekvienas asmuo, gindamas sa¬vo teisę, turi teisę kreiptis į teisingą teismą. Viena pagrindinių konstitucinių vertybių yra žmogaus laisvė ir ji yra neliečiama. Skelbiant, kad žmogaus laisvė negali būti varžoma kitaip, kaip tik įstatymu (94 str.), žmogaus laisvės suvaržymas labai glaudžiai susieja¬mas su nekaltumo prezumpcijos principu. žmogaus teisė į garbę ir orumą. Valstybė prisiima pareigą ginti žmogaus garbę ir orumą kaip kiekvienos laisvos asmenybės neatimamą teisę. Iš šios teisės išplaukia kitas netoleruotinas elgesys. Jis išreikštas taip: „Prievarta ar kitoks žiaurus elgesys prieš žmogų draudžiamas. Niekas negali būti bau¬džiamas žiauria ar žmogaus orumą žeminančia bausme.” Teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, įtvirtinta Latvijos Respubli¬kos Konstitucijoje (96 str.), apibūdinama ir kaip gyvenamojo būsto bei ko¬respondencijos neliečiamumas. Šios teisės gynimo teisiniai mechanizmai numatyti atitinkamuose proceso bei kituose įstatymuose. Žmogaus teisė į jo išraiškos laisvę apima teisę gauti, turėti ir skleisti in¬formaciją, taip pat reikšti nuomonę. Latvijos Respublikoje cenzūra yra draudžiama. Nuosavybės teisėms ginti skirtas Konstitucijos 105 straipsnis, kuriame reglamentuojami šios žmogaus teisės užtikrinimo klausimai. Teigiant, kad žmogus turi nuosavybės teises, pabrėžiama, jog naudojantis nuosavybe ne¬galima pažeisti visuomenės interesų. Nuosavybės teisės gali būti ribojamos tik įstatymo numatytais atvejais, o nuosavybė gali būti paimama tik įstaty¬mo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams tenkinti ir teisingai atlyginama.
Politinės teisės ir laisvės. Pagrindinėmis politinėmis teisėmis ir lais¬vėmis Konstitucijoje pripažįstamos: teisė dalyvauti valstybės valdyme, t. y. savivaldos valdyme, ir eiti pareigas valstybės tarnyboje; piliečių įstatymų leidimo iniciatyvos teisė; rinkimų teisė; teisė vienytis į politines partijas, asociacijas ir kitokias visuomenines organizacijas, taip pat kitos teisės.
Socialinės, ekonominės, kultūrinės teisės. Konstitucijoje deklaruoja¬mos šios pagrindinės teisės: teisė gauti teisėtą atlygį, kuris negali būti ma¬žesnis už valstybės nustatytą darbo užmokesčio minimumą, taip pat teisę į poilsį, laisvalaikį, kasmetines mokamas atostogas; teisė į socialinę paramą senatvėje netekus darbingumo; teisė į išsilavinimą. Šios srities teises užtik¬rina valstybė savo įsipareigojimais visuomenei. Valstybės priedermės socia¬linėje srityje apibūdinamos taip: valstybė gina profesines sąjungas; saugo ir globoja šeimą, tėvų ir vaikų teises; rūpinasi žmonių sveikata ir garantuoja medicinos pagalbą; pripažįsta mokslo ir kultūros atradimų laisvę; privalo užtikrinti sąlygas gyventi saugioje aplinkoje, gauti informaciją apie asmens aplinką.
Socialinių, ekonominių, kultūrinių teisių įgyvendinimas daugeliui at¬žvilgiu skiriasi nuo pilietinių, politinių teisių ir laisvių garantijų sistemos, nes itin glaudžiai susijęs su visuomenės, valstybės materialiniais finansiniais ištekliais, ūkio galimybėmis bei kitais socialiniais veiksniais.

4. Valstybės valdymo forma ir valstybės valdžios institucijų sistema:
a. Įstatymų leidžiamoji valdžia.
K-je numatyta, kas Saeimą sudaro šimtas Tautos atstovų. Nors plačiau nekomentuojama, kodėl būtent tiek Saeimos narių vykdo Saeimos narių funkcijas, tačiau galima daryti prielaidą, kad remiamasi tradicija, kuri formavosi Latvijos parlamentarizmo ištakose.
Saeima renkama visuotiniais lygiais, tiesioginiais rinkimais ir slaptu balsvaimu, pagrįstu proporcingu atstovavimu 4 metams. Šiuo metu parlamente gali būti atstovaujamos tik tos politinės partijos, kurios rinkimuose surinko ne mažiau kaip 5proc. rinkėjų balsų.
Pripažįstant, kad visi visateisiai Latvijos piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi teisę balsuoti, tačiau nustatyti aktyviosios rinkimų teisės ribojimai. Šios teisės neturi: asmenys, kurie atlieka bausmę laisvės atėmimo vietose; įtariamieji, kaltinamieji ar teisiamieji, kuriems pritaikyta kardomoji priemonė – areštas; asmenys, kurie įstatymo nustatyta tvarka pripažinti neveiksniais. Pasyviąją rinkimų teisę turi visi visateisiai piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 21 metai. Tačiau nurodyti ir šios teisės suvaržymai, kandidatais į Saeimos narius negali būti – įstatymo nustatyta tvarka pripažinti neveiksniais; atliekantys bausmę laisvės atėmimo vietose; kurie buvo nuteisti už tyčinį nusikaltimą ir kuriems yra neišnykęs arba bepanaikintas teistumas išskyrus reabilituotus asmenis; asmenys, kurie nusikaltimo metu buvo nepakaltinami arba padarę nusikaltimą susirgo psichikos liga, kuri neleido suprasti savo veiksmų arba juos valdyti, ir kuriems prittaikyta priverčiamojo medicininio pobūdžio priemonė; buvo etatiniai TSRS, Latvijos TSR užsienio valsyubių saugumo, žvalgybo ar kontržvalgybos tarnybų darbuotojai; po 1991m. sausio 13d. buvo Kompartijos, Latvijos TSR darbo žmonių internacionalumo fronto, Darbo kolektyvų jungtinės tarybos, Karo ir darbo veteranų organizacijos, Visos Latvijos visuomenės gelbėjimo komiteto ir jo regioninių komitetų nariai. Rinkimai rengiami pirmąjį spalio šeštadienį. Naujoji Saeima į pirmąjį posėdį renkasi pirmąjį lapkričio antradienį. Tuo metu baigiasi anksčiau išrinktos Saeimos narių įgaliojimų laikas. Posėdžiai vyksta Rygoje. Teisę inicijuoti Saeimos paleidimą prieš kadencijos pabaigą turi prezidentas. Šiuo klausimu rengiamas referndumas.
K-je nėra susisteminto bendro Saeimos konstitucinių galių sąrašo. Nors Saeimos įgaliojimai nurodomi K-jos 2str. ir kitose normose, tačiau dauguma teisių ir pareigų siejami su įstatymų leidyba ir apibrėžiami 5 str.
Pagrindinės organizacinės struktūros yra renkamas Prezidiumas ir sudaromi komitetai. Prezidiumą sudaro pirmininkas, du pavaduotojai ir sekretoriai. Jam nesuteiktas savarankiškos konstitucinės institucijos statusas. Jo teises ir pareigas lemia Saeimos statusas ir įgaliojimai, prezidiumas vykdo organizacines f-jas – šaukia sesijas, nustato eilinius ir neeilinius posėdžius, užtikrina nepertraukiamą Saeimos funkcionavimą tarp sesijų ir posėdžių. Prezidiumas negali būti ta institucija, kuri leidžia visuotinai privalomus norminius teisės aktus. Šiuo atžvilgiu Saeimos Prezidiumas skiriasi nuo Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo, kurio daugelis aktų turėjo visuotinai privalomąją galią.
Saeima sudaro komitetus, nustato jų narių skaičių ir pareigas. Komitetai turi teisę reikalauti iš ministrų arba savivaldybių jų veiklai reikalingų duomenų ir paaiškinimų, kviesti valstybės institucijų ir savivaldybių atstovus i komitetų posėdžius ir reikalauti iš jų atitinkamos informacijos. Saeima privalo sudaryti tardymo komisijas, jeigu to reikalauja ne mažiau kaip viena trečioji Saeimos narių dalis.
Sprendimai priimami dalyvaujančių narių absoliučia balsų dauguma, išskyrus K-je numatytus atvejus. Saeimos narių konstitucinio statuso pagrindai nustatyti K-je, Saeimos reglamente, kituose įstatymuose, tačiau pagrindinis požymis yra tas, kad Latvijos konstitucinėje teisėje įtvirtintas laisvojo mandato principas. K-je skelbiama, kad rinkėjai negali panaikinti Saeimos nario įgaliojimų, t.y. atšaukti Saeimos narių. Rinkimų ir parlamentinėje teisėje nepripažįstama, kad gali būti kokios nors aplinkybės, kurios lemtų arba pateisintų Saeimos narių nelygiateisiškumą, skirtingą statusą. Saeimos narių imunitetas pagrįstas lyginamojoje konstitucinėje teisėje pripažintomis nuostatomis. Be Saeimos sutikimo nario negalima suimti, atlikti kratą jo gyvenamojoje patalpoje arba kitaip suvaržyti jo laisvę. Be Saeimos sutiko negali būti pradedamas baudžiamasis arba adninistracinis persekiojimas, nariai turi teisę atsisakyti duoti parodymus teisėsaugos institucijoms apie asmenis, kurie jiems, kaip Tautos atstovams, patikėjo tam tikrus faktus ar informaciją.
Saeimos nariai gali būti Ministrų Ksbineto nariai. Siekiant išvengti korupcijos, K-je nurodoma, kad Saeimos narys negali nei savo, nei kito asmens vardu gauti valstybės užsakymų arba koncesijų.
Įstatymo leidimo iniciatyvos teisę turi ne tik valstybės prezidentas, bet ir Ministrų Kabinetas, Saeimos komitetai ir ne mažiau kaip 5 Saeimos nariai.
Latvijos konstitucinėje teisėje pripažįstamas įstatymų leidimo delegavimo institutas. Ministrų kabinetas tarp Saeimos sesijų, esant neatidėliotinam reikalui, gali priimti taisykles, turinčias įstatymo galią. Susirinkus Saeimai Kabinetas privalo pateikti šiuos aktus per 3 dienas pateikti Saeimai. Priešingu atveju šie aktai netenka galios.
Valstybės prezidento instituto statusą, paskirtį, konkrečių įgaliojimų sritis apibrėžia K-ja ir kiti įstatymai. Slaptu balsavimu renka Saeima 4 metams. Prezidentas išrenkamas ne mažesne kaip 51 Saeimos nario balsų dauguma. Kadidatas gali būti asmuo, turintis visas pilietines teises ir sulaukęs 40 metų amžiaus. Asmuo, turintis dvigubą pilietybę, negali būti renkamas prezidentu. Pareigos nesuderinamas su jokiomis kitomis pareigomis. Išrinktas narys turi atsistatydinti iš Saeimos nario pareigų. Tas pats negali eiti valstybės prezidento pareigų daugiau nei 8 metus iš eilės. Prieš pradėdamas eiti pareigas, Saeimos posedyje iškilmingai prisiekia. Prezidentas įgyvendina tradicines rprezentacines funkcijas. K-je skelbiama, kad prezidentas atstovauja valstybei tarptautiniuose santykiuose, skiria Latvijos ir priima užsienio šalių diplomatinius atstovus. Vykdo Saeimos nutarimus dėl tarptautinių sutarčių ratifikavimo. Yra vyriausiasi ginkluotųjų pajėgų vadas, karo metu skiriavyriausiąjį karo pajėgų vadą. Skelbia karą, turi teisę imtis būtinų karinių gynybos priemonių, jeigu kuri nors valstybė paskelbia karą Latvijai ir įsiveržia į jos teritoriją.
Turi teisę suteikti malonę nuteistiesiems, kuriems įsiteisėjo apkaltinamasis nuosprendia, tačiau malonė negali būti teikiama įstatymo numatytais atvejais. Suteikia Latvijos pilietybę, bet išimtes tvarka už nuopelnus valstybei pilietybės suteikimo klausimą sprendžia tik Saeima.
Netaikoma politinė atsakomybė už jo veikl, nes visus prezidento aktus turi kontrasignuoti ministras pirmininkas arba atitinkamas ministras, kurie prisiima atsakomybę už šiuos aktus. Ne mažiau kaip pusės visų Saeimos narių siūlymu gali būti atleistas iš pareigų dviejų trečdalių Saeimos narių balsų dauguma. Priėmus tokį sprendimą nedelsiant renkamas naujas valstybės prezidentas.
Ypač reikšmingos prezidento galios teisėkūroje. Jis ne tik turi įstatymų leidimo iniciatyvos teisę, bet ir įstatymų promulgavimo bei veto teisę. Prezidentas promulguoja Saeimos priimtus įstatymus ir privalo juos ne anksčiau kaip per 7 dienas ir ne vėliau kaip per 21 dieną oficialiai paskelbti. Per 7 dienas gali kreiptis į Saeimos pirmininką reikalaudamas įstatymą svarstyti pakartotinai. Jeigu Saeima įstatymo nepakeičia, prezidentas privalo jį paskelbti.
Veto teisė susijusi su jo oficialiąją prerogatyva delsti paskelbti įstatymą, kai to reikalauja ne mažiau kaip trečdalis Saeimos narių. Neskelbiamas įstatymas gali būti teikiamas referendumui, kai to reikalauja dešimtadalis rinkėjų. Jei per 2 mėnesius toks reikalavimas nepateikiamas, valstybės prezidentas privalo įstatymą paskelbti. Referendumas šiuo klausimu negali būti organizuojamas ir tuo atveju, jei Saeima dviejų trečdalių balsų dauguma įstatymą priims pakartotinai.
Prezidento teisines galimybes veikti teisės kūrimo procesą papildo jo teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įstatymų ir tarptautinių sutarčių atitikties K-jai, dėl kitų norminių teisės aktų arba jų dalių atitikties. Santykius su vykdomaja valdžia lemia parlamentinės demokratijos dėsnis, reiškiantia, kad vyriausybė politiškai atsakinga parlamentui. K-je nurodoma, kad prezidentas turi teisę sukviesti nepaprastąjį Ministrų Kabineto posėdį, jam pirmininkauti ir nustatyti jo dienotvarkę.
Tais atvejais kai prezidentas atsistatydina, miršta arba jį iš pareigš atleidžia Saeima, pareigas laikinai vykdo Saeimos pirmininkas tol, kol bus išrinktas naujas prezidentas. Pirmininkas šias perigas įgyvendina ir tuomet kai prezidentas yra užsienyje arba negalieiti savo pareigų. K-je nenumato riboti Saeimos pirmininko prezidentinių pareigų, kai jis vykdo valstybės vadovo funkcijas.

b. Vykdomoji valdžia.
Apibūdinama K-jos IV skirsnyje, čia įtvirtinti tik bendrieji veiklos pagrindai ir jos veiklos principai. Išsamiau reglamentuojama įstatyme „Dėl Ministrų Kabineto sandaros“. Vyriausybę sudaro šie ministrai: gynybos, užsienio reikalų, ekonomikos, finansų, vidaus reikalų, švietimo ir moklso, žemės ūkuo, susisiekimo, gerovės teisingumo, aplinkos, kultūros, sveikatos apsaugos, regioninės plėtros ir savivaldybių. Ministras pirmininkas, be savo tiesioginių funkcijų, gali perimti iš ministerijų vadovo funkcijas, taip pat atsižvelgdamas į atitinkamo ministro rekomendacijas gali paskirti ministerijos parlamentinius sekretorius. Pagrindinės f-jos yra padėti ministruo palaikyti miniterijos ir Saeimos bei jo komisijų ryšius. Ministas pirmininkas taip pat gali ministro ypatingiems pavedimamas siūlymu paskirti ministro paralmentinį sekretorių, turintį tokius pačius įgaliojimus kaip ir ministeijos parlamentinis sekretorius.
Vyriausybės sudarymo tvarkos ir atsakomybės pagrindai suformulutoi K-je. Vyriausybę formuoja asmuo, kuriam valsttybės prezidentas paveda tai daryti. Vadovas neturi kiitų kaip tik pavesti rinkimuose nugalėjusios partijos arba jų koalicijos atstovui sudaryti vyriausybę. Įstatyme numatyta, kad valstybės prezidento pakviestasis asmuo, sudaręs vyriausybę, privalo tai pranešti valstybės prezidentui ir Saeimos pirmininkui, o pastarasis tai praneša artimiausiame Saeimos posėdyje. Vyroaisybė privalo turėti Saeimos pasitikėjimą. Vyriausybės nariai atskaitingi Saeimai už savo veiksmus. Ministrų kabinetas pradeda vykdyti savo įgaliojimus po to, kai Saeima, išklausiusi ministro pirmininko pranešimą apie vyriausybės sudarymą nurodant ir valstybės ministrus, taip pat deklaraciją apie Ministrų Kabineto būsimosios veiklos kryptis, pareiškia pasitikėjimą ministru pirmininku. Parlamento pareikštas nepasitikėjimas sukelia tradicines politines pasekmes – šie asmenys privalo atsistatydinti. Pareiškus nepasitikėjimą Ministru pirmininku atsistatydina visa vyriausybė.
Vyriausybės ir jos narių teisės aktų leidimo pagrindai ir tvarka reglamentuojama vyroausybės įstatyme. Norminius aktus – taisykles vyriausybė gali priimti šiais atvejais:
1. tarp Saeimos sesijų esant neatidėliotinai būtinybei vyriausybė gali priimti teisės aktus – taisykles, turinčias įstatymų galią. Tačiau šiais aktais negalima keisti rinkimų tvarkos, įstatymo nustatančio teismų struktūrą ir teisminį procesą, biudžeto įstatymo, įstatymų, priimtų tuo metu veikiančio palamento, mokesčių, muitų įstatymų, taip pat lesiti amnestijos aktų. Šie aktai turi būti pateikti Saeimai svarstyti per 3 dienas nuo sesijos pradžis, o jeigu ši taisyklė pažeidžiama, aktai netenka galios.
2. vyriausybė gali priimti taisykles tuo atveju, jeigu tai tiesiogiai nurodyta įstatyme, tačiau įstatyme turi būti suformuluotos pagrindinės teisinio reguliavimo kryptys, kurių privalo laikytis vyriausybė.
3. vyriausybė gali priimti norminius teisės aktus, jeigu atitinkamo klausimo nereglamentuoja įstatymas. Visais šiais atvejais priimami teisės aktai negali prieštarauti Kžjai ir įstatymamas, juose turi būti buorodos apie tai, kuriuo įstatymu remiantis jie priimti.
Ministrų Kabinetas ir atskiras ministras gali priimti pavaldžioms valdymo struktūroms privalomas instrukcijas šiais atvejais: jeigu Ministrų Kabinetas arba atskiras ministras įgalioti įstatymo arba taisyklių; jeigu atitinkamo klausimo nereglamentuoja įstatymai ir taisyklės. Ministrų Kabinetas ir atskiras ministras gali išleisti vadovaujamoms struktūroms rekomendacijas, jeigu įstatyme ar taisyklėse nenumatyta, kad ši struktūra, priimdama konkretų sprendimą, turi pasirinkimo laisvę.
Instrukcijos ir rekomendacijos oficialiai skelbiamos remiantia ta pačia tvarka kaip ir įstatymai bei taisyklės, išskyrus tuos atvejus kai Ministrų Kabinetas arba ministras atskiru sprendimu pagal specialųjį įstatymą skelbia instrukcijas arba rekomendacijas slaptumo ar konfidencialumo, jeigu tai nenumatyta įstatymuose ar taisyklėse, turi būti gautas sutikimas, įformintas atskiru parlamento nutarimu. Instrukcijose ir rekomendacijose turi būti nurodyta, kuriuo įstatymu ar taisykle vadovaujantis jis yra priimtas pirmininko sutikimu – atitinkamos ministerijos darbuotojas patariamojo balso teise.
Ministrui pirmininkui išvykus arba esant kitoms aplinkybėms, dėl kurių jis negali vykdyti savo įgaliojimų, ministro pirmininko pareigas eina ministro pirmininko pavaduotojas. Jeigu yra keli pavaduotojai, ministras pirmininkas vienam iš jų paveda eiti vyriausybės vadovo pareigas ir praneša tai valstybės prezidentui ir Saeimos pirmininkui.
Prie Ministrų Kabineto veikia Valtybės kanceliarija. Jai vadovauja direktorius. Šis pareigūnas, taip pat kiti Valstybės kanceliarijos tarnautojai skiraimi remiantis Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka. Valstybės kanceliarija užtikrina Ministrų Kabineto raštvedybą, organizuoja dokumentų rengimą, o savo veikloje vadovaujasi vyriausybe, ministro pirmininko leidžiamais teisės aktais.

c. Teisminė valdžia.
Latvijos Respublikoje teisingumą įgyvendina rajonų (miestų) teismai, apygardų teismai, ir Aukščiausiasis Teismas, o karo ir nepaprastosios padėties metu – ir karo teismai. Įtvirtintas teisinėje demokratinėje valstybėje visuotinai pripažintas principas, reiškaintis teisėjo nepriklausomumą. Teismas vykdydamas teisingumą, t.y. iešodamas teisingo ir pagrįsto sprendimo byloje prielaidų, vertina tik konkrečias bylos aplinkybes. Aiškindamas ir taolydamas įstatymą teisjas vadovaujasi tik savo sąmone, kurią lemia teisėjo profesinės žinios ir įsitikinimai, teisinių ir visuomeninių procesų suvokimas, kultūra, pilietinė pozicija ir kiti veiksniai. Teisėjus skiria Saeima, teisėjai yra nepakeičiami, sprendimą dėl jų nušalinimo nuo pareigų vykdymo gali priimti tik Saeima, tik įstatyo numatytais atvejais ir tada, kai šiuo klausimu priimamas Teisėjų drausiminės kolegijos sprendimas. Teisėjai gali būti nušalinti ir tuo atveju, kai teisėjo ayžvilgiu priimamas nuosprendis baudžiamojoje byloje ir kai jis įsigali.
Asmuo turi teisę į teisminę gynybą nuo pasikėsinimų į jo gyvybę, svaiktaą, asmens laisvę, garbę, orumą ir turtą; kiekvienam asmeniui garantuojama teisė siekti, kad visiško lygiteisiškumo pagrindais viešai nagrinėjant bylą nepriklausomame ir objektyviame teisme būtų nustatytos asmens teisės ir pareigos arba jam pateikto kaltinimo pagrįstumas laikantis visų teisingumo kriterijų; visi asmenys yra lygūs prieš įstatymą ir teismą; teisingumą teismas vykdo neoriklausomai nuo asmens kilmės, socialinės ir turtinės padėties, rasės ar turtinio priklausomumo, lyties, išsilavinimo, kalbos, santykio su religija, užsiėmimo rūšies, gyvenamosios vietos, politinių ir kitokių pažiūrų.
Teismo nepriklausomumo turinys apima: teisėjų ir teismo tarėjų nepriklausomumą ir jų pavaldumą tik įstatymui; draudimą kištis į teismo veiklą; atsakomybę už teismo negerbimą; teisėjo ir teismo tarėjo neliečiamumą; teisėjai ir teismo tarėjai negali dalyvauti nagrinėjant tokią bylą, jeigu jie asmeniškai tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitų abejonių dėl jų objektyvumo; teisėjas ir teismo tarėjas negali dalyvauti byloje, kuri pakartotinai nagrinėjama teisme.
Atskirai pažymėtini šie principai: tiesa – ji suponuoja teismo, nagrinėjančio bylą, pareigą išaiškinti objektyvią tiesą ir remiantis patikrintais įrodymais, konstatuoti faktus; teisėtumas – procesas vykdomas pagal įstatymus, nuosprendžiai ir sprendimai skelbiami Latvijos Respublikos vardu; viešumas – visos bylos nagrinėjamos viešai, uždari teismo posėdžiai gali būti surengti tik įstatymų numatytais atvejas; kolegiaumas – bylos nagrinėjamos kolegaliai, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėja teisėjas vienasmeniškai, sprendžiant visi teisėjai turi lygias teises; teisminio proceso kalba – procesas vyksta valstybine kalba; gynybos teisę teisiamajam užtikrina teismas ir garantuoja valstybė; nekaltumo prezumpcija – niekas negali būti pripažintas kaltu ir nuteistas, kol kaltė neįrodyta įstatymo numatyta tvarka; bylos šalių lygybė – bylos šalims turi būti sudarytos lygios galimybės naudotis procesinėmis teisėmis ginant savo interesus; rungtyniškumas paremtas tuos galimybės pateikti įodymus ir pareiškimus teismui, dalyvauti apklausoje; posėdžio nepertraukiamumas – procesas vyksta be pertraukų, išskyrus poilsio laiką; žodiškumas ir tiesiogiškumas – parodymai teikiami žodžiu, viskas svarstoma žodžiu.
Teisminių institucijų hierarchija.
Rajonų (miestų) teismas yra pirmosios instancijos teismas, nagrinėjantis baudžiamąsias, civilines bylas, taip pat dėl administracinių teisinių santykių. Teismą sudaro pirmininkas ir teisėjai, o atitinkamais atvejais gali būti įsteigta ir teismo pirmininko pavaduojamoji pareigybė.
Apygardų teismai pirmosios instancijos nagrinėjant civilines ir baudžiamąsias bylas, taip pat apeliacinė instancija tirianti civilines, baudžiamąsias ir adinistracines bylas, kurias jau išnagrinėjo rajonų teismai. Visos bylas nagrinėjamos kolegialiai. Sudėtis – vienas apygardos teismo teisėjas ir du teismo teisėjai.
Aukščiausiajį teismą sudaro Senatas, civilinių ir baudžiamųjų bylų teismo rūmai bei Plenumas (visų teisėjų susirinkimas). Aukščiausiojo teismo pirmininko teikimu Saeima tvirtina Teismo teisėjų bendrąjį skaičių, teisėjų skaičių Senate ir rūmuose. Senato ir teismo rūmų sudėtį virtina, Senato departamentų ir teismo rūmų pirmininkus renka Plenumas.
Teismo rūmai (baudžiamųjų ir civilinių bylų) yra apeliacinė instancija bylose, kurias išnagrinėjo apygardų teismai pirmąja instancija.
Senatas yra kasacinė instancija visose bylose, kurias išnagrinėjo rajonų teismai ir apygardų teismai. Senatas yra pirmosios instancijos teismas, tiriantis bylas dėl Valstybės kontrolės tarybos sprendimų.
Plenumas yra visų teismo rūmų teisėjų ir Senato teisėjų bendras susirinkimas, kuriame svarstomi aktualūs teisės normų interpretavimo klausimai, sudaromi teismo rūmai ir Senato departamentai. Plenumas taip pat teikia išvadą, ar yra pagrindas nušalinti nuo pareigų Aukščiausiojo Teismo pirmininką, atleisti generalinį prokurorą.
Teisėjų statusas. Kandidatu į rajono (miesto) teismo teisėjus gali būti Latvijos pilietis, kuris mokantis valstybinę kalbą, turintis aukštajį teisinį išsilavinimą ir penkerių metų darbo stažą, išlikęs kvalifikacinį teisėjo egzaminą ir sulaukęs 30 metų. Kandidatas turi atlikti praktiką teismo institucijose. Apygardos teismo teisėjo kandidatu gali būti rajono (miesto) teismo teisėjas arba apygardos teismo žemės knygų skyriaus teisėjas, kuriam suteikta ne žemesnė kaip trečioji kvalifikacinė klasė. Taip pat gali būti asmenys, turintys 10 metų teisinio pedagoginio darbo aukštojoje mokykloje patirtį, prisiekusieji advokatai, prokurorai. Į Aukščiausiojo Teismo teisėjus gali būti rajono (miesto), apygrados teismo teisėjai, turintys ne žemesnę kaip antrąją kvalifikacinę klasę, taip pat aukštųjų mokyklų dėstytojai, advokatai, prokurorai, išlaikę kvalifikacinį teisėjo egzaminą.
Teismo tarėjų skaičių nustato teisingumo ministras, juos renka rajonų savivaldybės penkeriems metams. Eiti pareigas tarėjai kviečiami burtais ilgesniam kaip 30 dienų laikotarpiui. Įstatymas numato tvarką, kuria remiantis gali atleisti teisėją iš pareigų arba nušalinti nuo pareigų vykdymo, atleisti galima šiais atvejais: teisėjo prašymul išrinkus jį arba paskyrus į kitas pareigasl dėl sveikatos būklės; jeigu jis negali dirbti teisėjo darbo. Nušalinti teisėją galimą: jeigu teisėjas nuteisiamas ir jo atžvilgiu įsigalioja teismo nuosprendis; teisėjų drausminės kolegijos sprendimu. Teismų savivaldą įgyvendinant svarbiausią vaidmenį atlieka teisjų konferencija, kurioje dalyvauja visi teisėjai. Pagrindinės f-jos yra šios: svarstyti aktualius teismų prkatikos klausimusl teikti Aukščiausiojo Teismo pirmininkui pasiūlymus dėl teisės normų interpretavimo, kurį turėtų atlikti Aukščiausiojo Teismo plenumasl sarstyti teisėjų materialinio ir socialinio aprūpinimo bei kitus aktualius teisėjų veiklos klausimus.
Konstitucinis teismas. Nepriklausoma teisminės valdžios institucija. Neperžiangdama Latvijos Republikos Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo įsatymo nustatytos kompetencijos ribų ji nagrinėja bylas dėl įstatymų ir kitų norminių aktų atitikties Konstitucijai, taip pat kitas bylas, kurios įstatymu perduotos jo komoetencijai. Savo sprendimus grindžia K-ja ir KT įstatymu. KT, išreikšdamas teisminės valdžios galias, vykdo įstatymų ir kitų teisės aktų teisėtumo kontrolės sprecifinę f-ją.
Konstitucinio teismo teisėjai. K-je nenumatytas teisėjų skaičius, o įstatyme nurodoma, kad Teismą sudaro 7 teisėjai, kuriuos tvirtina Saeima dėšimčiai metų. Trys teisėjai tvirtinami ne mažiau kaip 10 Saeimos narių siūlymu, 2 – Ministrų Kabineto siūlymu ir dar 2 Aukščiausiojo Teismo plenumo siūlymu. Kandidatūras į KT siūlo iš Latvijos teismų teisėjų. Nėra KT sudėties nuolatinės rotacijos.
Kandidatais į teisėjus gali būti pilietis, įgijęs aukštąjį teisinį išsilavinimą, taip pat turintis ne mažensį kaip 10 metų teisininko darbo stažą arba turintis mokslinės pedagoginės veiklos jurispurdencijos srityje 10 metų stažą. Kandidatu į KT teisėjus negali būti asmuo, kuri negali kandidatuoti į bendrosios jusridikcijos teismo teisėjus, Saeimai pateiktų kandidatų asmens dauomenys viešai skelbiami laikraštyje „Latvijas Vestnesis“. Saeimos patvirtinti teisėjai duoda priesaiką, kurią priima rezidentas. Teisėjas negali būti atleistas iš pareigų, išskyrus įstatymo numatytus atvejus. Tas pats asmuo negali eiti pareigų ilgiau nei 10 metų iš eilės. Maksimali amžiaus riba 70 metų. Įgaliojimai gali būti sustabdyti tik šiais atvejais: jeigu KT davė sutikimą pradėti baudžiamąjį persekiojimą, jeigu iškelta drausminė byla dėl teisėjo padarytų veiksmų nesuderinamų su KT teisėjo statusu. Atleidžiamas iš pareigų jeigu: negali vykdyti savo pareigų dėl sveikatos; yra nuteistas už padarytą nusikaltimą; padarė nesuderinaus su teisėjo statusu veiksmus, sistemingai nevykdo savo pareigų. Teisėjas negali eiti jokių kitų pareigų arba dirnti kitą mokamą darbą, išskyrus pedagoginį, mokslinį, kųrybinį. Negali būti Saeimos, savivaldybės tarybos dputatu. Veikla nesuderinama su naryste politinėse partijose arba jų koalicijose. Be KT sutikimo negali traukti baudžiamojon atsakomybėn, areštuoti.
Pirmininką or pavaduotoją slaptu balsavimu renka KT teisėjai, o sprendimas priimamas absoliučia balsų dauguma. Pirmininkas vadovauja teismo posėdžiams, organizuoja teismo darbą ir atsovauja teismui. Pavaduotojas padeda pirmininkui vykdyti savo f-jas ir pavaduoja pirmininką, kai jo nėra.
Konstitucinio Teismo komopetencija. Latvijos Respublikos Konstituci¬nis Teismas nagrinėja šias bylas:
1. Dėl įstatymų atitikties Konstitucijai.
2. Dėl Latvijos tarptautinių sutarčių atitikties Konstitucijai. Šių sutar¬čių konstitucingumas gali būti tikrinamas ir iki jų ratifikavimo Saeimos po¬sėdyje.
3. Dėl kitų norminių aktų ar jų dalių atitikties aukštesnės teisinės ga¬lios teisės normoms (aktams).
4. Dėl Saeimos, Ministrų Kabineto, valstybės prezidento, Saeimos pir¬mininko, ministro pirmininko kitų aktų (išskyrus administracinius teisės aktus) atitikties įstatymams.
5. Dėl ministro potvarkio, kuriuo ministras, remdamasis Ministrų Ka¬bineto įgaliojimu, sustabdė savivaldybės tarybos (dūmos) sprendimą.
6. Dėl Latvijos teisės normų atitikties Latvijos tarptautinėms sutar¬tims, kurios neprieštarauja Latvijos Respublikos Konstitucijai.
Konstitucinio teismo sprendimas yra galutinis ir įsigalioja nuo ko paskelbimo. Sorendimas yra privalomas visoms valstybės institucijoms, įstaigoms ir valstybės bei savivaldybių pareigūnams, taip pat bendrosos jurisdikcijos teismams, fiziniams ir juridiniams asmenims. Norma kuri pripažinta prieštaraujanti aukštesnės galios normai, netenka galios nuo tos dienos, kaio oficialiai paskelbiamas KT sprendimas, jeigu nenumatytos kitokios įsigaliojimo sąlygos.

Įstatymų leidžiamoji valdžia Estijos ir Latvijos Respublikose
Įstatymų leidžiamąją valdžią Estijoje įgyvendina: parlamentas.

Įstatymų leidžiamąją valdžią Latvijoje įgyvendina:parlamentas.
Estijos Respublikos parlamentas (Riigikogu)
• Parlamentą sudaro 101 narys.
• Parlamentonariairenkamilaisvuoserinkimuosepagalproporcinę rinkimų sistemą, remiantis visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu.
• Parlamento nariu gali būti renkamas ne jaunesnis nei 21 metų ir turintis balsavimo teisę Estijos Respublikos pilietis.
• Eiliniai rinkimai į parlamentą rengiami praėjus ketveriems metams po ankste snių parlamento rinkimų, pirmąjį kovo sekmadienį.
• Parlamento nario pareigos nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis valstybės įmonėse ir organizacijose.
LatvijosRespublikos parlamentas (Saeima)
• Parlamentą sudaro šimtas Tautos atstovų.
• Parlamentas renkamas visuotiniais, lygiais, tiesioginiais rinkimais ir slaptu balsavimu, pagrįstu proporcingu atstovavimu 4 metams.
• Pasyviąją rinkimų teisę turi visi visateisiai piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 21 metai.
• Rinkimai į Saeimą rengiami pirmąjį spalio šeštadienį Rygos, Vidže¬mės, Latgalės, Kuržemės ir Žiemgalės rinkimų apygardose. Kandidatų są¬rašus gali pateikti įstatymo nustatyta tvarka registruotos politinės partijos, taip pat jų susivienijimai.
• Naujoji Saeima į pirmąjį posėdį renkasi pirmąjį lapkričio antradienį. Tuo metu baigiasi anksčiau išrinktos Saeimos narių įgaliojimų laikas. Saei-mos posėdžiai vyksta Rygoje ir tik esant ypatingoms aplinkybėms Saeima gali rinktis kitoje vietoje.
• Be Saeimos sutikimo Saeimos nario negalima suimti, atlikti kratą jo gyvenamojoje patalpoje arba kitaip suvar¬žyti jo laisvę.
• Saeimos narius negali būti asmenys: įstatymo nu¬statyta tvarka pripažinti neveiksniais; atliekantys bausmę laisvės atėmimo vietose; kurie buvo nuteisti už tyčinį nusikaltimą ir kuriems yra neišnykęs arba nepanaikintas teistumas, išskyrus reabilituotus asmenis; asmenys, ku¬rie nusikaltimo metu buvo nepakaltinami arba padarę nusikaltimą susirgo psichikos liga, kuri neleido suprasti savo veiksmų arba juos valdyti, ir ku¬riems pritaikyta priverčiamojo medicininio pobūdžio priemonė arba byla nutraukta netaikant šios priemonės; buvo etatiniai TSRS, Latvijos TSR, užsienio valstybių saugumo, žvalgybos ar kontržvalgybos tarnybų darbuoto¬jai; po 1991 m. sausio 13 d. buvo Kompartijos, Latvijos TSR darbo žmonių internacionalinio fronto, Darbo kolektyvų jungtinės tarybos, Karo ir darbo veteranų organizacijos, Visos Latvijos visuomenės gelbėjimo komiteto ir jo regioninių komitetų nariai.
Įstatymo priėmims Estijoje
1. Teisės akto projekto svarstymas prasideda parlamente. Teisės akto projektas svarstomas tris kartus.
2. Teisės aktą priima parlamentas, balsuodamas viešai, jo narių balsų dauguma.
3. Priimtas įstatymas siunčiamas Respublikos prezidentui paskelbti.
4. Įstatymas įsigalioja dešimtąją dieną nuo jo išspausdinimo „Riigi Teatuja“, jei įstatyme nenumatyta kitaip.
Respublikos prezidentas turi teise neskelbti parlamento priimto istatymo ir per 14 dienumotyvuotaigrazintijiparlamentuipakartotinaisvasrtyti. Jeiguparlamentaspakartotinaipriimagrazintaistatyma be prezidentosiulomupataisu, respublikosprezidentasarbapaskelbiaistatymaarbakreipiasi I auksciausiajiteismassiulydamasistatymapaskelbtipriestaraujanciukonstitucijai. Jeiteismasistatymapripazistanepriestaraujanciukonstitucijairespublikosprezidentasjipaskelbia.
Įstatymo priėmimas Latvijoje
Įstatymo projekto pateikimas
Įstatymo projektą parlamentui (Saeimai) gali pateikti prezidentas, ministrų kabinetas arba Saeimos komitetai, ne mažiau kaip penki Saeimos nariai arba, vadovaujantis Konstitucijoje (Latvijas Republikas Satversme) numatytomis procedūromis ir atvejais, – vienas dešimtadalis rinkėjų.
Įstatymo projekto svarstymas ir priėmimas
Įstatymo projektas svarstomas tris kartus. Skubiais laikomiems įstatymams, biudžeto įstatymo projektui, valstybės biudžeto pakeitimams ir tarptautinių sutarčių ratifikavimo įstatymų projektams priimti tereikia dviejų svarstymų.
Įstatymo projektas laikomas priimtu ir tampa įstatymu, jei apsvarstytas tris kartus, arba minėtais atvejais – du kartus, jei balsuojama dėl viso įstatymo projekto ir gaunama absoliuti balsavime dalyvaujančių Saeimos narių balsų dauguma.
Įstatymo paskelbimas
Prezidentas privalo paskelbti Saeimos priimtus įstatymus ne anksčiau kaip dešimtąją ir ne vėliau kaip dvidešimt pirmąją dieną po įstatymo priėmimo. Įstatymas įsigalioja po 14 dienų nuo oficialaus paskelbimo Latvijos Respublikos valstybės žiniose (LatvijasVēstnesis), nebent įstatyme nustatytas kitoks terminas.
Teisė sustabdyti įstatymo paskelbimą:
Prezidentas turi teisę reikalauti persvarstyti įstatymą ir teisę sustabdyti įstatymo paskelbimą dviem mėnesiams.
Prezidentas gali pasinaudoti šia teise ir pareikalauti, kad įstatymas būtų persvarstytas per dešimt dienų nuo priėmimo Saeimoje dienos. Teisės sustabdyti įstatymo paskelbimą dviem mėnesiams gali prašyti ne mažiau kaip vienas trečdalis Saeimos narių. Šia teise prezidentas arba vienas trečdalis Saeimos narių gali pasinaudoti per dešimt dienų nuo įstatymo priėmimo Saeimoje.
Dėl įstatymo, kurio paskelbimas sustabdytas, rengiamas nacionalinis referendumas, jei to prašo ne mažiau kaip vienas dešimtadalis rinkėjų. Jei per dviejų mėnesių paskelbimo sustabdymo terminą tokio prašymo negaunama, įstatymas turi būti skelbiamas. Tačiau nacionalinis referendumas nerengiamas, jei Saeima pakartotinai balsuoja dėl įstatymo ir už jo priėmimą balsuoja ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai visų Saeimos narių.
Saeimos priimtą įstatymą, kurio paskelbimas buvo sustabdytas, galima panaikinti nacionaliniu referendumu, jei referendume balsuoja bent pusė rinkėjų, dalyvavusių ankstesniuose Saeimos rinkimuose, ir jei jų dauguma balsuoja už įstatymo panaikinimą.
Tačiau nacionalinis referendumas rengiamas ne dėl visų įstatymų. Nacionalinis referendumas negali būti rengiamas dėl biudžeto ir įstatymų dėl paskolų, mokesčių, muitų, geležinkelių tarifų, šaukimo į karo tarnybą, karo paskelbimo ir pradžios, taikos sutarčių, nepaprastosios padėties paskelbimo ir atšaukimo, mobilizacijos ir demobilizacijos, taip pat susitarimų su kitomis valstybėmis.
Įstatymo įsigaliojimas
Įstatymas įsigalioja po keturiolikos dienų nuo paskelbimo Latvijos Respublikos valstybės žiniose (LatvijasVēstnesis), nebent įstatyme nustatytas kitas įsigaliojimo terminas.

ESTIJOS KONSTITUCINĖ SANTVARKA

5. Konstitucionalizmo raida.
6. Galiojančios konstitucijos bruožai.
Estijos Respublikos Konstituciją suda¬ro preambulė ir pagrindinė dalis, susidedanti iš 168 straipsnių, sujungtų į XV skyrių. Konstitucijos preambulėje išreikštas Estijos tautos ryžtas ir tvir¬ta valia stiprinti ir plėtoti sukurtą ir 1918 m. vasario 24 d. paskelbtą valsty¬bę, pagrįstą laisvės, teisingumo ir teisės principais, užtikrinančią santarvę šalyje ir išorinę taiką, visuomenės pažangą ir gerovę, estų tautos ir kultūros išsaugojimą amžiams. Pabrėžiant konstitucinio reguliavimo tęstinumą ir nepertraukiamumą preambulėje nurodoma, kad šią Konstituciją priėmė Estijos tauta referendumu.
Joje pasakyta, kad valstybės valdžia įgyvendinama tik vadovaujantis Konstitucija ir su ja suderintais įstatymais. Tai pirmiausia reiškia, kad įsta¬tymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios veikla yra galima neperžiangiant tik konstitucinio teisėtumo ribų, todėl kiekvienas sprendi¬mas privalo būti priimtas remiantis Konstitucija ir jai neprieštaraujančiais įstatymais, todėl jokia diskrecija ar savivalė yra negalima. Įstatymo viršenybės principas taip pat reikalauja pakankamų asmens teisių apsaugos garantijų ir teisinių mechanizmų, galinčių apsaugoti jį nuo valdžios savivalės. Tautos suvereniteto principas įprasmintas Konstitucijos 1 straipsnyje, skelbiančiame, kad Estija yra nepriklausoma ir suvereni demokratinė res¬publika, o jos aukščiausia galia priklauso tautai. Šis principas pirmiausia pabrėžia tautą kaip valstybės valdžios turėtoją ir šaltinį bei jos vaidmenį – t. y. žmonėms suteiktą teisę nustatyti politinės valdžios struktūrą. Tačiau svarbu pažymėti, jog šis procesas turi būti tiesiogiai susijęs su legitimumu ir valia, kylančia iš tautos. Kita vertus, šis principas reiškia, kad tauta turi konstitucines galias. Tauta yra ir bus valstybės valdžios turėtoja, nors vyk¬dyti šią valdžią pavesta įstatymų leidžiamajai, vykdomajai ir teisminei val¬džiai. Tauta taip pat įgyvendina savo valdžią įvairiomis formomis, numaty¬tomis Konstitucijoje. Nagrinėjant Konstitucijoje įtvirtintus tiesioginės demokratijos institu¬tus, per kuriuos tauta, būdama aukščiausios suverenios galios turėtoja, tie¬siogiai dalyvauja priimant svarbiausius valstybės sprendimus, pasigendama daugelio pasaulio valstybių pripažinto konstitucinio demokratinio instru¬mento – įstatymų leidybos iniciatyvos teisės įtvirtinimo. Demokra¬tinės respublikos principas Konstitucijos kontekste gali būti išreikštas kaip tautos ir valstybės valdžios sąjunga, kurioje tauta yra kertinis viešosios val¬džios akmuo. Valstybės unitarizmo principas įtvirtinamas Estijos Konstitucijos 2 straipsnyje – Estija savo sandara yra vientisa valstybė, jos teritorija, terito¬riniai vandenys ir oro erdvė yra vientisa ir nedaloma visuma. Sis principas taip pat reiškia, kad pagal Konstituciją Estijos Respublikoje negali būti au¬tonominių nacionalinių teritorinių vienetų.

7. Žmogaus teisių ir laisvių reglamentavimo ypatumai.
Vienas iš esminių teisinės valstybės elementų yra pamatinių asmens teisių ir laisvių pripažinimas bei reali jų apsauga. 1992 m. Konstitucijoje joms skiriama nemažai dėmesio. Pažymėtina, kad pati Konstitucijos pa¬grindinės dalies struktūra suteikia ypatingą reikšmę asmens teisėms, nes jos įtvirtinamos jau II Konstitucijos skyriuje, pirmiau išdėstomi tik pamatiniai valstybės ir tautos principai. Šį faktą patvirtina ir tai, kad II skyrius sudaro daugiau nei ketvirtadalį visos Konstitucijos teksto (t. y. 48 iš 168 straips¬nių). Viename pagrindinių Konstitucijos principų postuluojama Estijos pi¬liečių, užsienio piliečių ir pilietybės neturinčių asmenų lygybė (9 str. 1 d.). Konstitucija, išplėsdama pagrindines teises ir laisves, suteikia jas ir juridi¬niams asmenims, kiek jos sutampa su šių asmenų tikslais bei teisių, laisvių ir pareigų esme (9 str. 2 d.). Pagrindinis valstybės įstatymas nustato lygybę prieš įstatymą ir draudžia bet kokią diskriminaciją. Konstitucijoje įtvirtintas teisių ir laisvių katalogas neapima kitų teisių ir laisvių, kylančių iš Konstitu¬cijos dvasios arba suderintų su ja ir atitinkančių žmogaus orumo bei socia¬linio teisingumo, demokratinės, teisinės valstybės principus (10 str.). Šioje teisės normoje galima pastebėti sąsajų su JAV Konstitucijos IX pataisa, nustatančia, kad tam tikrų teisių išvardijimas Konstitucijoje neturi būti ver¬tinamas kaip kitų žmonių teisių paneigimas ir sumažinimas.346 Tarptautinės sutartys taip pat vaidina svarbų vaidmenį žmogaus teisių apsaugos sistemo¬je. 1996 m. kovo 13 d. Estija ratifikavo Europos žmogaus teisių ir pagrindi¬nių laisvių apsaugos konvenciją, o 1998 m. kovo 18 d. buvo ratifikuotas ją papildantis protokolas dėl mirties bausmės panaikinimo. Verta paminėti, kad apskritai Estija yra daugiau nei 20 tarptautinių sutarčių ar konvencijų žmogaus teisių apsaugos srityje dalyvė, todėl a priori galima teigti, kad jose numatytos teisės ir laisvės yra tiek pat reikšmingos ir vienodai ginamos, kaip ir tos, kurios tiesiogiai įtvirtintos Konstitucijoje.
Nemažai pasaulio valstybių savo Konstitucijose įtvirtina pagrindinių teisių primatą kaip konstitucinį principą. Nors Estijos Konstitucija expressis verbis nenurodo šio principo, jis gali būti aiškiai išvestas iš kitų Konstituci¬jos principų, jos struktūros, konstitucinių institutų ir procedūrų. Pavyzdžiui, tiesiogine pagrindinių teisių viršenybės nuoroda gali būti Konstitucijos 11 straipsnyje nustatyta taisyklė, kad teisės ir laisvės gali būti ribojamos tik remiantis Konstitucija, o tokie ribojimai turi būti būtini demokratinėje vi¬suomenėje ir neturi iškreipti ribojamų teisių ir laisvių esmės.

8. Valstybės valdymo forma ir valstybės valdžios institucijų sistema:
a. Įstatymų leidžiamoji valdžia.
Estijos vienerių rūmų parlamentą, reziduo¬jantį Toompea pilyje Taline, sudaro 101 narys, renkamas ketverių metų kadencijai laisvuose rinkimuose pagal proporcinę rinkimų sistemą, remian¬tis visuotine, tiesiogine ir lygia rinkimų teise bei slaptu balsavimu. Riigiko-gu nariu gali būti renkamas ne jaunesnis kaip 21 metų ir balsavimo teisę tu¬rintis Estijos Respublikos pilietis. Pasyviąja parlamento rinkimų teise nega¬li naudotis asmenys, teismo pripažinti neveiksniais ar teismo sprendimu nuteisti ir atliekantys bausmę laisvės atėmimo vietose. Parlamento nario pareigos nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis valstybės įmonėse ir organizacijose. Riigikogu narys negali būti Respublikos prezidentu, mi¬nistru, teisėju, Europos parlamento nariu, teisingumo kancleriu, vietos val¬džios institucijų nariu, miesto meru ir kitu valstybės pareigūnu ar tarnauto¬ju. Parlamento narį paskyrus į Respublikos vyriausybę jo įgaliojimų laikas yra sustabdomas ir atnaujinamas tik tada, kai asmuo atleidžiamas iš parei¬gų vyriausybėje. Parlamento nario, jam dirbant vyriausybėje, pareigas eina jį pakeičiantis parlamento narys.
Leidžiamoji valdžia priklauso parlamentui, tačiau be šios pagrindinės savo funkcijos Riigikogu taip pat priima nutarimus dėl referendumų; renka Respublikos prezidentą; ratifikuoja ir denonsuoja tarptautines sutartis; įgalioja kandida¬tą į ministro pirmininko postą suformuoti Respublikos vyriausybę; tvirtina valstybės biudžetą ir jo vykdymo ataskaitą; Respublikos prezidento siūlymu skiria Aukščiausiojo Teismo pirmininką, Estijos banko tarybos pirmininką, valstybės kontrolierių, teisingumo kanclerį, karinių pajėgų vadą ar vyriau¬siąjį vadą; Aukščiausiojo Teismo pirmininko siūlymu skiria Aukščiausiojo Teismo narius; skiria Estijos banko tarybos narius, vyriausybės teikimu sprendžia klausimus dėl valstybinių paskolų naudojimo ir kitų finansinių valstybės įsipareigojimų prisiėmimo; daro pareiškimus, deklaracijas ir reiš¬kia apeliacijas Estijos tautai, kitoms valstybėms ir tarptautinėms organiza¬cijoms; teikia valstybinius apdovanojimus, karinius ir diplomatinius laips¬nius; gali pareikšti nepasitikėjimą Respublikos vyriausybei, ministrui pir¬mininkui ar ministrui; įveda Respublikoje nepaprastąją padėtį; Respubli¬kos prezidento teikimu įveda karo padėtį, skelbia mobilizaciją ar jos pabai¬gą; sprendžia kitus valstybės klausimus, kurių Konstitucija nepriskiria Res¬publikos prezidentui, Respublikos vyriausybei, kitoms valstybinėms įstai¬goms ar savivaldybėms.
Keletą pastabų būtų galima pasakyti ir apie parlamento vykdomą vy¬riausybės politinę kontrolę. Iš galimų šios kontrolės mechanizmų paminė¬tini: 1) interpeliacijos teisė. Pagal Konstitucijos 74 straipsnį parlamento na¬riai turi teisę pateikti paklausimus Respublikos vyriausybei ir jos nariams. Į paklausimus turi būti atsakyta parlamento posėdyje per 20 sesijos dienų; 2) rezoliucijos teisė. Tai parlamento teisė kreiptis į vyriausybę arba jos narį dėl tam tikrų veiksmų atlikimo ar atliekamų veiksmų nutraukimo. Tačiau šis kreipimasis nėra teisiškai įpareigojantis. Konstitucijos 65 straipsnio 11 punktas įtvirtina, kad parlamentas skelbia pareiškimus, deklaracijas ir reiš¬kia apeliacijas Estijos tautai, kitoms valstybėms ir tarptautinėms organiza¬cijoms. Taigi, nors Konstitucija tiesiogiai ir nenurodo, tačiau šiuo atveju darytina išvada, kad toks parlamento pareiškimas, adresuotas vyriausybei, nėra privalomas. Visai kitos teisinės pasekmės kyla, kai parlamentas, vado¬vaudamasis Konstitucijos 103 straipsnio nuostata ir remdamasis sprendi¬mu, priimtu jo narių balsų dauguma, kreipiasi į vyriausybę siūlydamas inici¬juoti parlamento rekomenduoto projekto priėmimą; 3) tyrimo teisė. Šiuo atveju kalbama apie parlamento teisę sudaryti laikinąją tyrimo komisiją tu¬rint tikslą ištirti aukščiausių vykdomosios valdžios pareigūnų veiklą; 4) bal¬savimas dėl nepasitikėjimo. Estijos Konstitucijos 65 straipsnio 13 punktas nustato, kad parlamentas gali pareikšti nepasitikėjimą Respublikos vyriau¬sybe, ministru pirmininku ar ministru; 5) biudžeto tvirtinimas. Parlamentas priima įstatymą dėl visų valstybės pajamų ir išlaidų biudžeto, kurio projektą ne vėliau kaip prieš tris mėnesius iki naujų biudžetinių metų pradžios pa¬rlamentui teikia Respublikos vyriausybė.
Pagal dabar galiojančią 1992 m. Konstituciją Estijos Respublikos pre¬zidentu gali būti išrinktas ne jaunesnis kaip 40 metų amžiaus Estijos pilietis pagal kilmę. Valstybės vadovo pareigos nėra suderinamos su jokiomis ki¬tomis renkamomis arba skiriamomis pareigomis. Konstitucija taip pat nu¬mato išrinkto prezidento pareigą jo įgaliojimų metu sustabdyti savo veiklą politinėse partijose. Prezidentas renkamas penkerių metų kadencijai, o tas pats asmuo negali būti renkamas Respublikos prezidentu daugiau kaip du kartus iš eilės. Pagal Konstituciją Respublikos prezidentą renka parlamentas arba rinkimų kolegija. Kandidatą į Respublikos prezidento postą turi siūlyti ne mažiau kaip penktadalis parlamento narių. Kiekvienas Riigikogu narys gali siūlyti ne daugiau kaip vieną kandidatą. Eiliniai Respublikos prezidento rinkimai vyksta ne anksčiau kaip likus 60 dienų ir ne vėliau kaip likus 10 dienų iki Respublikos prezidento kadencijos pabaigos. Renkant Respublikos prezi¬dentą parlamente gali vykti ne daugiau kaip trys rinkimų turai.
Prezidento įgaliojimų apimtį lemia valstybės valdymo modelis. Atsižvelgiant į tai, kad Estija yra parlamentinė respublika, nega¬lima tikėtis, jog prezidentas disponuos plačiomis konstitucinėmis teisėmis, o prezidento institucija užims vyraujančią padėtį valstybės institucijų siste¬moje. Estijos Respublikos Konstitucija numato, jog Respublikos preziden¬tas atstovauja valstybei tarptautiniuose santykiuose; vyriausybės teikimu skiria ir atšaukia Estijos Respublikos diplomatinius atstovus, taip pat prii¬ma užsienio valstybių diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuo¬sius raštus; skelbia eilinius ir pirmalaikius parlamento rinkimus; sušaukia naujai išrinktus Riigikogu narius į pirmąjį posėdį; teikia siūlymus parla¬mento pirmininkui dėl neeilinių sesijų sušaukimo; skelbia įstatymus ir pasi¬rašo ratifikavimo raštus; leidžia dekretus; inicijuoja Konstitucijos pataisas; Konstitucijos nustatyta tvarka skiria ministrą pirmininką, skiria ir atleidžia vyriausybės narius; teikia parlamentui Aukščiausiojo Teismo pirmininko, Estijos banko tarybos pirmininko, valstybės kontrolieriaus, teisingumo kanclerio ir karinių pajėgų vado arba vyriausiojo vado kandidatūras; Esti¬jos banko tarybos siūlymu skiria Estijos banko prezidentą; Aukščiausio Teismo siūlymu skiria teisėjus; vyriausybės ir gynybos pajėgų vado siūlymu skiria ir atleidžia gynybos pajėgų karinę vadovybę; teikia valstybės apdova¬nojimus, karinius ir diplomatinius laipsnius; prezidentas yra aukščiausias Estijos nacionalinės gynybos vadas; teikia siūlymus parlamentui dėl karo padėties įvedimo, mobilizacijos paskelbimo ar atšaukimo, nepaprastosios padėties paskelbimo; užpuolus Estiją skelbia karo padėtį ir mobilizaciją bei skiria vyriausiąjį gynybos pajėgų vadą; teikia malonę nuteistiesiems; Kons¬titucijos nustatyta tvarka inicijuoja baudžiamąjį kaltinimą teisingumo kanc¬leriui. Konstitucija suteikia valstybės vadovui teisę vetuoti Riigikogu priim¬tus įstatymus įtvirtindama, kad Respublikos prezidentas turi teisę neskelbti parlamento priimto įstatymo ir per 14 dienų motyvuotai grąžinti jį parla¬mentui pakartotinai svarstyti. Jei parlamentas pakartotinai priima grąžintą įstatymą be prezidento siūlomų pataisų, Respublikos prezidentas arba pa¬skelbia įstatymą, arba kreipiasi į Aukščiausiąjį Teismą siūlydamas įstatymą paskelbti prieštaraujančiu Konstitucijai. Jei teismas įstatymą pripažįsta ne¬prieštaraujančiu Konstitucijai, prezidentas jį paskelbia. Konstitucija taip pat numato, kad jei parlamentas negali susirinkti į posėdį, Respublikos prezidentas, jeigu tai neatidėliotinai reikalinga, turi teisę leisti dekretus, tu¬rinčius įstatymo galią, kuriuos pasirašo parlamento pirmininkas ir ministras pirmininkas. Parlamentui susirinkus į posėdį, prezidentas pateikia dekretus parlamentui ir šis nedelsdamas priima įstatymą dėl jų patvirtinimo arba at¬šaukimo.
b. Vykdomoji valdžia.
Estijos Respublikos Konstitucija vykdomąją valstybės valdžią paveda Respublikos vyriausybei, kuri vykdo valstybės vi¬daus ir užsienio politiką; vadovauja vyriausybės įstaigoms ir koordinuoja jų veiklą; vykdo įstatymus, rezoliucijas, Respublikos prezidento dekretus; tei¬kia parlamentui ratifikuoti ir denonsuoti tarptautines sutartis; rengia vals¬tybės biudžeto projektą ir teikia jį parlamentui; vykdo valstybės biudžetą ir teikia parlamentui jo vykdymo ataskaitą; leidžia nutarimus ir įsakymus; pa¬laiko ryšius su užsienio valstybėmis ir t. t. Respublikos vyriausybę sudaro ministras pirmininkas ir ministrai. Pa¬gal šiuo metu galiojantį Estijos Respublikos vyriausybės įstatymą Estijoje veikia 12 ministerijų.
Įstatymas taip pat numato, kad Respublikos prezidentas, ministro pirmi¬ninko siūlymu gali paskirti ministrus „be portfelio”, kurie nevadovaus mi¬nisterijoms, tačiau atliks specialius pavedimus arba funkcijas. Respublikos prezidentas taip pat turi teisę skirti ministrą vadovauti dviem ministeri¬joms. Vyriausybės įstatymas apibrėžia jos narių skaičių nurodydamas, kad Respublikos vyriausybė negali būti sudaryta daugiau nei iš 15 narių. Kal¬bant apie vyriausybės narių teisinį statusą pažymėtina, kad jie negali eiti jokių pareigų valstybinėse įstaigose ir organizacijose, taip pat priklausyti privačios komercinės įmonės valdybai ar jai vadovauti. Baudžiamojon atsa¬komybėn Respublikos vyriausybės nariai gali būti patraukti tik teisingumo kanclerio siūlymu, jei tam pritaria dauguma parlamento narių. Kandidatu į vyriausybės vadovo postą paprastai tampa daugumą parlamente laimėjusios partijos atstovas arba valdančiajai politinių partijų koalicijai priimtinas kandidatas.
Respublikos vyriausybė turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Kaip rodo praktika, bū¬tent vyriausybė pateikia didžiąją dalį įstatymų projektų (75-80 proc.). Kitas atsvaros mechanizmas įtvirtintas Konstitucijos 97 straipsnio 4 dalyje, kurio¬je sakoma, kad pareiškus nepasitikėjimą vyriausybe arba ministru pirmi¬ninku Respublikos prezidentas per tris dienas vyriausybės siūlymu gali pa¬skelbti neeilinius parlamento rinkimus. Kita, ne taip jau dažnai valstybių Konstitucijose pasitaikanti vyriausybės poveikio parlamentui priemonė -numatyta Konstitucijos 98 straipsnyje. Jis skelbia, kad Respublikos vyriau¬sybė, teikdama įstatymo projektą parlamentui, turi teisę projekto priėmimą sieti su balsavimu dėl pasitikėjimo vyriausybe. Jei parlamentas nepriima įstatymo projekto, Respublikos vyriausybė atsistatydina. Nepaisant konsti¬tucinių garantijų, įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžios tampa glau¬džiau susijusios tarpusavio ryšiais, jeigu vyriausybės formuojamos politinių koalicijų pagrindu. Tuomet konkrečios politinės partijos ar politinės grupės gali kontroliuoti ir parlamento, ir vyriausybės veiklą. Įvertinant tai, kad to¬kios tendencijos negali būti absoliučiai eliminuojamos ir siekiant iki mini¬mumo sumažinti valdžios sutelkimą, sukuriamas veiksmingas administraci¬nės ir konstitucinės justicijos mechanizmas, garantuojantis abiejų valdžių konstitucinį funkcionavimą.

c. Teisminė valdžia.
Asmens teisių ir laisvių apsauga neišvengiamai susijusi su jų teisminės gynybos užtikrinimu. Estijos Respublikos Konstitucija kiekvie¬nam asmeniui, kurio teisės ir laisvės yra pažeistos, garantuoja teisę kreiptis į teismą, teisę dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme, taip pat paduoti aukš¬tesnės instancijos teismui apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo, priimto
jo byloje.
Konstitucija įtvirtina teismo proceso viešumo principą numatydama konkrečias aplinkybes, kai šio principo taikymas gali būti apribotas (sie¬kiant apsaugoti komercinės veiklos paslaptis, moralę, šeimos ir asmeninį gyvenimą arba užtikrinti nepilnamečio, nukentėjusiojo ar teisingumo inte¬resus), taip pat nustato nekaltumo prezumpciją teigdama, kad asmuo nega¬li būti laikomas kaltu iki teismo kaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo jo atžvilgiu, skelbia draudimą bausti už tą pačią veiką du kartus (ne bis in idem) ir pan.
Estijos Respublikos teismų sistemą sudaro apskričių, miestų ir admi¬nistraciniai teismai, apygardų teismai ir Aukščiausiasis Teismas. Specialių kategorijų byloms spręsti Konstitucija leidžia steigti specializuotus teismus, tačiau draudžia sudaryti ypatinguosius teismus. Minėti apskričių, miestų ir administraciniai teismai yra pirmosios instancijos teismai. Apskričių ir miestų teismai nagrinėja civilines ir baudžiamąsias bylas, o administracinius ginčus spren¬džia administraciniai teismai. Estijos Respublikos Konstitucija ir Teismų įstatymas nustato, kad tei¬sėjai yra skiriami iki gyvos galvos, o iš pareigų jie gali būti pašalinti tik tei¬smo sprendimu. Teismų įstatymo 48 straipsnyje nurodoma, kad maksima¬lus teisėjo amžius yra 67 metai. Teisėju gali tapti Estijos Respublikos pilie¬tis, įgijęs aukštąjį teisinį išsilavinimą, mokantis estų kalbą, pasižymintis aukšta morale ir asmeniniais gebėjimais dirbti teisėju. Kandidatas į pirmo¬sios instancijos teismo teisėjus privalo būti atlikęs teisėjo praktiką ir išlai¬kęs teisėjo egzaminą. Apygardos teismo teisėju gali būti skiriamas patyręs ir pripažintas teisininkas, išlaikęs teisėjo egzaminą, išskyrus tą atvejį, kai apygardos teismo teisėju skiriamas asmuo, prieš tai ėjęs teisėjo pareigas. Įstatymas draudžia skirti teisėju asmenį, nuteistą dėl nusikaltimo; pašalintą iš teisėjo, notaro ar antstolio pareigų; pašalintą iš Estijos advokatų asocia¬cijos; atleistą iš viešosios tarnybos dėl drausminio nusižengimo; taip pat bankrutavusį asmenį.
Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų teisėjus skiria Respublikos prezidentas Aukščiausiojo Teismo en banc siūlymu. Aukščiau¬siojo Teismo pirmininką skiria parlamentas Respublikos prezidento teiki¬mu, o šio Teismo teisėjus taip pat skiria Riigikogu iš tų kandidatų, kuriuos jam pateikia Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Teisėjų pareigos nėra su¬derinamos su jokiomis kitomis renkamomis ar skiriamomis pareigomis, iš¬skyrus pedagoginę ar mokslinę veiklą, tačiau ši veikla neturi trukdyti teisė¬jui atliti oficialias pareigas ir būti nepriklausomam vykdant teisingumą. Teismų įstatymas numato, kad teisėjas negali būti Riigikogu, savivaldybių tarybų nariu, politinių partijų nariu, bendrovės steigėju, valdybos ar stebė¬tojų tarybos nariu, užsienio bendrovės skyriaus vadovu ir t. t.
Teisėjų imuniteto nuo baudžiamosios atsakomybės panaikinimo klau¬simas reglamentuojamas Konstitucijos 153 straipsnyje. Jame numatyta, kad teisėjas baudžiamojon atsakomybėn gali būti patrauktas tik Aukščiausiojo Teismo siūlymu ir Respublikos prezidento sutikimu. Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir jo nariai baudžiamojon atsakomybėn gali būti patraukti tik teisingumo kanclerio siūlymu ir daugumos Riigikogu narių pritarimu.
Pagal Konstituciją teismai vykdo įstatymų leidžiamosios ir vykdomo¬sios valdžių kontrolę, kuri pirmuoju atveju pasireiškia tuo, kad: Aukščiau¬siasis Teismas, vykdydamas konstitucinę kontrolę, turi teisę įstatymą ar kitą teisės aktą pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai ir paskelbti jį negalio¬jančiu (152 str. 2 d.); teismas, spręsdamas bylą, netaiko Konstitucijai prieš¬taraujančių įstatymų (152 str. 1 d.); Aukščiausiasis Teismas gali pripažinti Riigikogu narį negalinčiu toliau eiti pareigų parlamente. Tokio sprendimo pagrindu nutrūksta parlamento nario įgaliojimai (64 str. 2 d. 4 p.).
Kitaip nei šiuolaikinėse konstitucijose, Estijos pagrindiniame įstatyme nėra atskiro skyriaus ar poskyrio, reglamentuojan¬čio konstitucinę kontrolę. Kita vertus, Estijoje nėra ir atskiro Konstitucinio Teismo. Penkių Konstitucijos straipsnių, išdėstytų skirtinguose jos skyriuo¬se, nuostatos susijusios su konstitucine kontrole: 15 str. (II skyriuje – „Pa¬grindinės teisės, laivės ir pareigos”), 107 str. (VII skyriuje – „Įstatymų lei¬dyba”), 142 str. (XII skyriuje – „Teisingumo kancleris”), 149 str. ir 152 str.
Pagal Konstituciją konstitucinės kont¬rolės funkciją vykdo: a) Respublikos prezidentas, skelbdamas Riigikogu priimtus įstatymus; b) teisingumo kancleris, prižiūrintis įstatymų leidžia¬mosios ir vykdomosios valdžios, taip pat vietos savivaldos institucijų lei¬džiamų teisės aktų atitiktį Konstitucijai ir įstatymams; c) teismai, ypač Aukščiausiasis Teismas. Šių institucijų vykdoma konstitucinė kontrolė gali būti suprantama dviem požiūriais. Konstitucinę kontrolę suprantant plačią¬ja prasme galima sakyti, kad Respublikos prezidentas, teisingumo kancleris ir visi teismai vykdo konstitucinę priežiūrą vertindami teisės aktus, lygin¬dami juos su Konstitucijos nuostatomis ir pasinaudodami atitinkamomis teisinėmis priemonėmis, jei nustatomas Konstitucijos ir kitų teisės aktų prieštaravimas. Tačiau konstitucinę kontrolę, suprantant ją siauruoju po¬žiūriu, vykdo tik aukščiausia teisminė instancija, nes autoritetingas spren¬dimas, ar teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, priklauso išimtinai Aukš¬čiausiajam Teismui. Iš esmės prezi¬dentas, prieš skelbdamas parlamento priimtą įstatymą, patikrina, ar įstaty¬mas atitinka esmines teisines Konstitucijos nuostatas, ar skelbti pateiktas įstatymas yra autentiškas (t. y. tekstas, priimtas Riigikogu), ar parlamentas, priimdamas įstatymą, laikėsi Konstitucijoje nustatytų procedūrinių reikala¬vimų.
Respublikos prezidento vykdoma konstitucinė priežiūra, galima sakyti, yra labiausiai apribota, palyginti su kitais šią funkciją atliekančiais subjek¬tais. Respublikos prezidento vykdoma konstitucinė priežiūra, galima sakyti, yra labiausiai apribota, palyginti su kitais šią funkciją atliekančiais subjek¬tais. Iš esmės prezi¬dentas, prieš skelbdamas parlamento priimtą įstatymą, patikrina, ar įstaty¬mas atitinka esmines teisines Konstitucijos nuostatas, ar skelbti pateiktas įstatymas yra autentiškas (t. y. tekstas, priimtas Riigikogu), ar parlamentas, priimdamas įstatymą, laikėsi Konstitucijoje nustatytų procedūrinių reikala¬vimų.
Kitas konstitucinę priežiūrą vykdantis valstybės pareigūnas yra jau mi¬nėtas teisingumo kancleris, kuris, kaip nustatyta Konstitucijoje, yra nepri¬klausomas asmuo, prižiūrintis įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios val¬džios, vietos savivaldos institucijų leidžiamų teisės aktų atitiktį Konstituci¬jai ir įstatymams. Jeigu teisingumo kancleris nusprendžia, kad įstatymų lei¬džiamosios ir vykdomosios valdžios, vietos savivaldos institucijų leidžiami teisės aktai prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams, jis siūlo tokį aktą pri¬ėmusiai pri¬ėmusiai institucijai per 20 dienų suderinti jį su Konstitucija arba įstatymais. Jei institucija nepaiso tokio teisingumo kanclerio siūlymo, teisingumo kancleris kreipiasi į Aukščiausiąjį Teismą siūlydamas šį aktą pripažinti ne¬galiojančiu. Tam tikri konstitucinės priežiūros įgaliojimai teisingumo kanc¬leriui yra suteikti ir vertinant nacionalinių teisės aktų ir tarptautinių sutar¬čių prieštaravimus. Dar viena institucija, galinti inicijuoti konstitucinę kontrolę, yra tei¬smas. Konstitucinė kontrolė gali būti atliekama teisme nagrinėjant tiek ci¬vilinę, tiek baudžiamąją, tiek ir administracinę bylą. Konstitucijos 15 ir 152 straipsniai laikytini pagrindiniais jos straipsniais, nustatančiais teismų teisę vykdyti konstitucinę justiciją.
Norint aiškiau apibūdinti Estijos Aukščiausiojo Teismo vykdomą konstitucinę kontrolę būtina atskleisti paties teismo sudėtį, struktūrą ir tei¬smines procedūras. Estijos Respublikos Teismų įstatymas nustato, kad Aukščiausiąjį Teismą sudaro 19 teisėjų. Veikia keturi teismo skyriai: 1) Ci¬vilinių bylų; 2) Baudžiamųjų bylų; 3) Administracinių bylų; 4) Konstituci¬nės kontrolės. Konstitucinės kontrolės skyrių sudaro devyni Aukščiausiojo Teismo teisėjai, kuriuos paskiria Aukščiausiasis Teismas en banc (visos su¬dėties teismas). Šio skyriaus pirmininkas yra Aukščiausiojo Teismo pirmi¬ninkas. Aukščiausiojo Teismo vidaus taisyklės nustato, kad teisėjai į Kons¬titucinės kontrolės skyrių skiriami penkeriems metams ir ne daugiau kaip dviem kadencijoms. Konstitucinės kontrolės procedūrą gali inicijuoti: a) Respublikos prezidentas, jei Riigikogu pakartotinai priima vetuotą įstaty¬mą be prezidento siūlomų pataisų; b) teismas, jei spręsdamas bylą nustato, kad įstatymas arba kitas teisės aktas prieštarauja Konstitucijai ir jei atsisa¬ko jį taikyti, c) teisingumo kancleris, jei nusprendžia, kad įstatymų leidžia¬mosios ir vykdomosios valdžios, vietos savivaldos institucijų išleistas aktas prieštarauja Konstitucijai, o šį teisės aktą priėmusi institucija atmeta teisin¬gumo kanclerio siūlymą suderinti jį su Konstitucijos nuostatomis; taip pat jei teisingumo kancleris nusprendžia, kad dar neįsigaliojusi Estijos Respub¬likos tarptautinė sutartis prieštarauja Konstitucijai. Taigi Estijoje taikoma tiek prevencinė, tiek ir represyvioji konstitucinė kontrolė.

I tema. Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucinė santvarka
1. Konstitucionalizmo raida.

Norint konstatuoti konstitucijos idėjos įgyvendinimą nepakanka vien priimti konstituciją. Pasak M. Rosenfeldo, turime skirti konstitucijos buvimą ir valdymą pagal konstitucionalizmo idealą. „Konstitucionalizmo idealą išreiškia trys aspektai. Vyriausybės valdžios ribojimas, teisinės valstybės buvimas, pagrindinių teisių apsauga“.
Konstitucijos – valdžią saistančios ir asmenį ginančios aukščiausiosios teisės idėja neatsiejama nuo konstitucionalizmo sąvokos. Ji pirmąsyk pavartota tik XVIII–XIX a. sandūroje Jungtinėse Amerikos Valstijose ir „žymėjo amerikietiškąją rašytinės konstitucijos viršenybės leidžiamų įstatymų atžvilgiu doktriną“ . Laikui bėgant ši sąvoka įgavo daugiau prasmių.
Konstitucionalizmas suprantamas kaip reali teisinė tvarka, sukurta ir funkcionuojanti pagal konstitucionalizmo doktriną. Tai konstitucijos idėja, virtusi valstybiškai organizuotos bendruomenės gyvenimo praktika. Ji neatsiejama nuo teisės viešpatavimo. Konstitucionalizmo padarinys – „valstybės paklusimas teisei“. Sąvokos „konstitucionalizmas“ vartojimas keliomis prasmėmis sietinas su jos turinio
praplėtimu kiekvienu tokiu skirtingo vartojimo atveju. Jis prasmingas. Pirmiausia turi būti idėja (konstitucionalizmas kaip doktrina). Vėliau ši doktrina gali sutelkti visuomenę naujai tvarkai įtvirtinti (konstitucionalizmas kaip sąjūdis). Sėkmės atveju šalyje konstitucinė idėja gali virsti realia konstitucine santvarka (konstitucionalizmas kaip reali visuomenės organizacijos forma). Konstitucionalizmas – ne statinis, užbaigtas visiems laikams, bet dinamiškas, nuolat besiplėtojantis reiškinys.
Konstitucionalizmo doktrinos esmę išreiškė keletas idėjų: rašytinės konstitucijos, valdžios ribojimo, konstitucijos šaltinio – tautos, konstitucijos viršenybės.
JAV Konstitucijos priėmimas. Po nepriklausomybės karo 13 valstijų sudarė Konfederaciją ir 1777 m. buvo priimti Konfederacijos straipsniai. 1781 m. jie įsigaliojo. Tačiau konfederacija nebuvo efektyvi – tebuvo viena institucija – vienų rūmų konfederacijos kongresas – valstija turėjo 2-7 atstovus, tačiau kiekviena valstijų, nepriklausomai nuo atstovų kongrese skaičiaus, turėjo tik po vieną balsą. Svarbiausiems klausimams spręsti reikėjo bent 9 valstijų iš 13 pritarimo. Kongresas nereguliavo tokių svarbių klausimų, kaip prekyba tarp valstijų, tarptautinė prekyba, nesprendė mokesčių klausimų. Nebuvo institucijos, kuri užtikrintų sprendimų įgyvendinimą. Todėl išryškėjo nesutarimai tarp valstijų, iškilo grėsmė konfederacijai. Siekiant išgelbėti valstybę, 1787 m. buvo sušauktas Filadelfijos konventas, kuriame dalyvavo 55 delegatai – jie rengė naują konstituciją, nors komitetas buvo sušauktas tik peržiūrėti ir patobulinti konfederacijos straipsnius. 60 proc. naujos konstitucijos rengėjų buvo teisininkai. Jos rengime dalyvavo tokie autoritetai kaip Hamiltonas, Vašingtonas, Franklinas, Medisonas. Balsuojama buvo pagal valstijas.
1) Virginijos planas – jos delegatai pasiūlė naujai sutvarkyti JAV santvarką – stipri federacija, kur valstijoms tenka menkesnė reikšmė. Stipri vykdomoji valdžia.
2) Niu – Džersi etapas – grynosios federacijos kūrimas – šio plano atstovai siekė nežymiai pataisyti konfederaciją, išsaugoti konfederacijos straipsnius su nežymiais pataisymais.
3) Konektikuto kompromisas – vidurys tarp stiprios centrinės valdžios ir valstijų savarankiškumo.
Konstitucija buvo priimta 1787 m. rugsėjo 15 d. Filadelfijos konvente valstijos vienbalsiais nubalsavo už konstitucijos priėmimą. Ji įsigaliojo 1789 m. liepos mėn.
2. Galiojančios konstitucijos bruožai

Jungtinių Valstijų Konstitucija – pirmoji rašytinė konstitucija pasaulio istorijoje. Su šia Konstitucija amerikietiška konstitucionalizmo doktrina, jos samprata plito ir darė įtaka pasauliui. Pagal apimtį tai gana trumpas teisės aktas. Jame neaptariamos socialinės ir ekonominės asmens teisės.
Konstitucijos struktūrą sudaro preambulė, 7 straipsniai ir 27 pataisos. Pirmasis straipsnis, kurį sudaro 10 pastraipų, reglamentuoja įstatymų leidžiamosios institucijos Kongreso formavimo, struktūros ir veiklos principus. Antrasis straipsnis reglamentuoja vykdomosios valdžios formavimo ir įgaliojimų apimtį. Trečiasis straipsnis skirtas teisminės valdžios reglamentavimo ir įtvirtinimo klausimams. Tik ketvirtasis JAV Konstitucijos straipsnis reglamentuoja šalies sandaros struktūrą. Čia įtvirtinta federacinė įgaliojimų pasidalijimo sistema. Kiti trys straipsniai nustato Konstitucijos pataisų priėmimo tvarką, pareigą laikytis Konstitucijos nuostatų bei Konstitucijos įsigaliojimo tvarką.
Konstitucija reglamentuoja pagrindinių valstybinės valdžios institucijų steigimo, veiklos ir įgaliojimų turinį bei (Teisių bilyje) pagrindines žmogaus teises ir laisves. Konstitucija pradedama preambule, kurioje teigiama, jog šios Konstitucijos tikslas – sutverti tobulesnę sąjungą, garantuoti teisingumą ir vidinę rimtį, bendrą gynybą, skatinti visuotinę gerovę ir laisvę.
Nedidelis pataisų skaičius leidžia teigti, kad tai yra griežta Konstitucija ir kad jos keitimo procedūros ganėtinai sudėtingos. Konstitucijos pataisos gali būti priimtos tik ne mažiau kaip dviejų trečdalių abejų Kongreso rūmų arba specialaus kongreso, kurį gali sušaukti ne mažiau kaip dvi trečiosios visų šalies valstijų, narių pritarimu. Jas turi ratifikuoti valstijų įstatymų leidžiamosios institucijos ne mažiau kaip trijų ketvirtadalių balsų dauguma arba tokią balsų daugumą turi surinkti valstijos konventas, kurį sušaukti gali visos šalies Kongresas. Pirmosios dešimt pataisų buvo priimtos 1789 m. ir ratifikuotos 1791 m. Jos istorijoje žinomos kaip Teisių bilis, įtvirtinantis pagrindines žmogaus teises ir laisves.
Jungtinės Valstijos yra demokratinė, teisinė, federacinė respublika, jos valdymo forma prezidentinė. Visi šie fundementaliniai principai įtvirtinti JAV konstitucinėje sąrangoje. Tai pirmoji Konstitucija pasaulyje, priimta tautos vardu „We the people of United States“ . Joje įtvirtintas principas, jog Konstituciją skelbia tauta, žmonijos istorijoje bus pakartotas daugelį kartų, daugelio pasaulio valstybių konstitucijose.

3. Žmogaus teisių ir laisvių reglamentavimo ypatumai.

Filadelfijos Kongreso priimta Konstitucija nereglamentavo žmogaus teisių ir laisvių. Net penkios valstijos ratifikuodamos naująją Konstituciją, tai darė su išlyga, jog nedelsiant bus padarytos pataisos, įtvirtinančios žmogaus teises ir laisves. Tad 1791 m. pirmosios dešimt pataisų įsigaliojo ir taip JAV Konstitucijos sudedamąja dalimi. Jos dar vadinamos Teisiu biliu. Pirmoji pataisa įtvirtino žodžio, sąžinės taikių susirinkimų laisvę. Joje numatyta asmens teisė kreiptis į vyriausybę su peticija. Kadangi šios žmogaus teisės ir laisvės buvo traktuojamos kaip prigimtinės, pataisos loginė struktūra buvo formuluojama taip, jog ji draudė Kongresui priimti tokius įstatymus, kurie galėtų varžyti arba riboti minėtas žmogaus teises ir laisves. Tačiau supratimas, kad žmogaus teisės ir laisvės negali būti absoliučios, vertė numatyti tų teisių ir laisvių ribas. Antroji Konstitucijos pataisa įtvirtino asmens teisę turėti ir nešiotis šaunamąjį ginklą. Tiek federaciniai ir valstijų įstatymai numato tvarką, kiap ir kokie asmenys gali naudotis šia teise. Trečioji pataisa draudė nesant šeimininko sutikimo įkurdinti kareivius privačiuose namuose. Šia pataisa grindžiamas būsto neliečiamumo principas. Ketvirtoji pataisa garantavo, jog nepagrįsti areštai ir kratos nepažeis asmens, jo nuosavybės neliečiamybės. Penktoji pataisa nustatė tam tikras procesines asmens garantijas. Būtent šioje pataisoje numatyta prisiekusiųjų teismo galimybė, taip pat įtvirtintas principas, jog asmuo negali būti baudžiamas už tą patį nusižengimą du kartus, negali būti verčiamas liūdyti prieš save. Ši pataisa draudė riboti žmogaus laisvę, jo turtą, atimti gyvybę be atitinkamo teismo sprendimo. Pataisa įtvirtino nekaltumo prezumciją, kaltės įrodinėjimo pareigą atitinkamiems subjektams. Šeštoji pataisa apibrėžė kai kuriuos bendruosius teismų veiklos principus. Joje numatyta kaltinamojo teisė į greitą ir viešą teismą, įtvirtinta kaltinamojo teisė susipažinti su kaltinimo motyvais ir priežastimi. Septintoji pataisa nustatė, jog ne tik baudžiamosios bet ir civilinės bylos gali būti nagrinėjamos prisiekusiųjų teismo. Aštuntoji pataisa draudė reikalauti didelių užstatų, imti dideles baudas ir skirti žiaurias, neįprastas bausmes. Devintoji pataisa konstatavo, jog Konstitucijoje nenurodytos teisės nepaneigia kitų (nepaminėtų) žmogaus teisių ir laisvių. Dešimtoji pataisa apibrėžė federacijos ir valstijų įgaliojimų ribas.
Ne tik Teisių bilis, bet ir vėlesnės pataisos vis plėtė ir reglamentavo žmogaus teises. Štai tryliktoji pataisa panaikino egzistavusį dviprasmiškumą dėl vergijos.

4. Valstybės valdymo forma ir valstybės valdžios institucijų sistema:
a. Įstatymų leidžiamoji valdžia

Jungtinių Valstijų Kongresas – tai įstatymų leidžiamoji institucija, tautos atsovybė. Šią instituciją renka šalies piliečiai. Pats Kongresas atstovauja ir visos šalies, ir atskirų valstijų interesams. Atstovų rūmai ir Senatas buvo įsteigti kaip kompromisas tarp didžiųjų ir mažųjų valstijų. Dviejų rūmų parlamentas buvo suprantamas ir kaip stabdžių ir atsvarų sistemos dalis, garantuojanti nuosaikų ir pasvertą parlamento darbą. Nors abiejų rūmų parlamentai lygiateisiai, tačiau sudaromi skirtinga tvarka ir skirtingai atstovauja gyventojų skaičiui. Atsotovų rūmai sudaromi proporcingai gyventojų skaičiui. Tad didesnė valstija turi daugiau atstovų. Senate valstijos atstovaujamos nepriklausomai nuo gyventojų skaičiaus jose. Kiekviena valstija deleguoja po du atstovus į Senatą. Senatorių įgaliojimų terminas yra šešeri metai, o Atstovų rūmų nario – dveji metai. Senato pirmininkas yra JAV viceprezidentas. Senatas kas dvieji metai atnaujinamas trečdaliu. Taip garantuojamas parlamento veiklos stabilumas.
JAV Konstitucija numato labai griežtas Kongreso veiklos ribas. Konstitucija apibrėžia tas visuomeninio gyvenimo sritis, kurias reguliuodamas Kongresas gali leisti įstatymus, taip pat tas visuomeninio gyvenimo sritis, kuriose to daryti parlamentas negali. Kongreso kompetenciją taip pat galima skirstyti į bendrąją ir specialiąją. Sprendžiant bendrosios kompetencijos klausimus dalyvauja abu Kongreso rūmai, o specialius – tik vieneri rūmai. Kongresas gali priimti įstatymus ir rezoliucijas. Sprendimai yra galimi dėl ekonomikos reguliavimo, finansų ir biudžeto, gynybos ir užsienio politikos, apkaltos, prezidento ir vcieprezidento rinkimų. Tad tik Kongreso kompetencijai yra nustatyti mokesčius, akcizus, pinigų politiką ir pan. Tik parlamentas turi teisę skelbti karą, spręsti kariuomenės ir laivyno sudarymo ir išlaikymo klausimus.
Apkalta – tai vykdomosios ir teisminės valdžios atstovo pašalinimo iš einamų pareigų procedūra. Ji yra sudėtinga ir vykdoma abiejų rūmų. Atstovų rūmai gali inicijuoti kaltinimą, o Senatas veikia kaip teisminė institucija, priimanti galutinį sprendimą.
Specialius įgaliojimus turi Senatas. Jis pritaria prezidentui, skiriančiam aukščiausius valstybės pareigūnus. Senatas taip pat pritaria tarptautinėms sutartims, kurias vėliau gali ratifikuoti JAV prezidentas. Išskirtinė Atstovų rūmų teisė yra teikti Kongresui finansinio pobūdžio įstatymus.
Įstatymų leidybos procedūra prasideda nuo įstatymo projekto pateikimo rūmams. Įstatymų leidybos iniciatyvos teise gali naudotis tik abiejų parlamento rūmų nariai. Abieji rūmai projektus rengia keliais etapais. Įstatymo projektas, jei jam pritariama keliauja į Kongreso rūmus. Esant nesutarimams sudaro derinamieji komitetai. Tačiau jeigu bent vieni rūmai nepritaria įstatymo projektui, jis atmetamas. Jei jie abu pritaria, jis paduodamas prezidentui pasirašyti. Jeigu prezidentas vetuoja įstatymų projektą, Kongresas gali dviejų trečdalių abiejų rūmų balsų dauguma pritarti įstatymo projektui. Tuomet jis tampa įstatymu ir be prezidento parašo. Jei prezidentas, gavęs įstatymo projektą, per dešimt dienų jo nepasirašo ir nevetuoja, įstatymas įsigalioja ir be prezidento parašo.

b. Vykdomoji valdžia.

Jungtinių Valstijų vykdomoji valdžia priklauso Jungtinių Valstijų prezidentui. Šalies prezidentas yra ir vykdomosios valdžios ir valstybės galva. Jungtinių Valstijų prezidentas nėra atskaitingas Kongresui, galinčiam prezidentą pašalinti apkaltos proceso tvarka. JAV prezidentu gali būti renkamas asmuo, kuris pilietybę įgijo gimdamas. Jeigu prezidentas miršta, atsistatydina iš pareigų, arba yra nušalinimas, jo įgaliojimus vykdo viceprezidentas. Prezidentas renkamas ketveriems metams. Prezidentu asmuo gali būti tik dvi kadencijas. Prezidentas renkamas netiesioginiu būdu. Šalies piliečiai renka rinkikų kolegiją, o ši – prezidentą. Kiekvienoje valstijoje renkama tiek rinkikų kolegijos narių, kiek valstija turi narių Senate ir Atstovų rūmuose. Jei dėl kokių nors aplinkybių rinkikų kolegija negali išrinkti prezidento tuomet šalies prezidentą renką Atstovų rūmai, o viceprezidentą – Senatas.
JAV nėra oficialaus termino „vyriausybė“. Čia vartojamas prezidento adiministracijos terminas. Prezidento adiministraciją sudaro trys grandys: kabinetas, prezidento vykdomasis aparatas bei vykdomosios agentūros. Kabinetą sudaro departamentų vadovai – sekretoriai (ministrai). Jo veiklą reglamentuoja konstituciniai papročiai. Prezidentas šaukia posėdžius ir teikia svarstyti klausimus. Tačiau tai ne kolegiali sprendimus priimanti institucija, ji tik gali teikti rekomendaciją prezidentui. Šios institucijos reikšmė tiesiogiai priklauso nuo prezidento valios. Departamentai yra gan savarankiškos institucijos, veikiančios atskirų įstatymų pagrindu. Prezidento vykdomasis aparatas užtikrina prezidento funkcijų įgyvendinimą ir sklandų darbą. Ši institucija palaiko koordinacinius ryšius su Kongresu atstovaudama prezidento institucijai žiniasklaidoje, derina skirtingų vykdomosios valdžios institucijų pozicijas. Vykdomosios agentūros – tai institucijos, nagrinėjančios konkrečius klausimus (Panamos kanalo, Tenesi slėnio valdymo).
Daugumą prezidento įgaliojimų apibrėžia pati Konstitucija, tačiau dalį jų lemia konstituciniai papročiai. Prezidentas atstovauja valstybei tiek šalies viduje, tiek ir užsienyje. Prezidentas turi teisę atidėti nuosprendžių baudžiamosiose bylose įsigaliojimą, gali teikti malonę nuteistiesiems. Prezidentas dalyvauja įstatymų leidžiamojoje veikloje. Nors formaliai jis nėra įstatymų leidybos iniciatyvos teisės subjektas, tačiau prezidento aparato parengtus įstatymų projektus iš pagarbos prezidento institucijai dažniausiai svarsto Kongresas. Prezidentas turi galimybę Kongreso priimtą įstatymą vetuoti.
Konstitucija prezidentui suteikia vyriausiojo kariuomenės ir laivyno vado įgaliojimus. Jis negali skelbti karo, bet gali siusti karius į užsienį dalyvauti taikos palaikymo operacijose. Bet tokie sprendimai turi būti per du mėnesius patvirtinti Kongreso. Prezidentas Senato pritarimu pasirašo ir ratifikuoja tarptautines sutartis. Jis turi įgaliojimus skirti daugybę aukščiausių valstybės pareigūnų. Tačiau beveik visi jie skiriami Senato patarimu ir pritarimu. Prezidentas, net ir turėdamas įgaliojimus, priėmęs rimtą sprendimą kaip tarkim karo padeties įvedimas, privalo nedelsdamas apie tai pranešti Kongresui ir šis gali atšaukti prezidento sprendimą. Vykdydamas savo įgaliojimus prezidentas leidžia vykdomuosius įsakymus, direktyvas, reorganizacinius planus, proklamacijas, instrukcijas. |JAV PREZIDENTO KT STATUSAS!!!!!!! Koliui
Kišeninis veto –

c. Teisminė valdžia.

Jungtinių Valstijų Konstitucija nustato, jog šalyje gali egzistuoti tik vienas Aukščiausiasis Teismas ir tiek žemesnės pakopos teismų, kiek nustatys šalies Kongresas. Konstitucija taip pat įtvirtina teisėjų nepriklausomumo ir nekeičiamumo principus. Teismai gali nagrinėti bylas vadovaudamiesi reikšmingu skaičiumi šaltinių. Jie gali remtis bendrąją ir teisingumo teise, įstatymais, sutartimis, gali tiesiogiai taikyti Konstituciją.
Šalies Konstitucijoje įtvirtinta, jog bylos, kuriose sprendžiamas baudžiamosios atsakomybės klausimas, nagrinėjamos dalyvaujant prisiekusiems, be to, tos valstijos, kurioje buvo padarytas nusikaltimas. Jungtinėse Valstijose veikia federacinė ir valstijų teismų sistemos. Federacinę teismų sistemą taip pat sudaro trijų pakopų teismai: regionų (Federal district courts), apeliaciniai (Federal courts of appeals) bei Aukščiausiasis Teismas (Supreme Court). Regioniniai teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, sprendžia baudžiamąsias ir civilines bylas. Apeliaciniai teismai nagrinėja apeliacijas dėl regioninių teismų, taip pat ginčus dėl tam tikrų neteisminių institucijų sprendimo. Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiasis Teismas yra aukščiausia teisminė šalies instancija. Šis ginčas nagrinėja ginčus dėl valstijų aukščiausiųjų teismų ir federacijos teismų sprendimų.
Aukščiausiąjį Teismą sudaro devyni teisėjai. Juos skiria prezidentas Senato pritarimu. Jis veikia kaip kolegiali institucija. Naudojasi plačia diskrecijos teise. Jis pats gali spręsti, kokias bylas priimti nagrinėti. Paprastai jie nagrinėja federacijos lygmens, ypatingos svarbos klausimus. Priežastys, dėl kurių Teismas gali priimti nagrinėti bylą, gali būti: federacijos lygmens klausimai, kurių ankščiau teismas nenagrinėjo; neteisingas federacijos įstatymų interpretavimas žemesnės pakopos teismuose; žemesnės pakopos teismų teisminių procedūrų priimant sprendimus nesilaikymas. Aukščiausiasis Teismas, veikdamas kaip paskutinė Jungtinių Valstijų Konstitucija – pirmoji rašytinė konstitucija pasaulio istorijoje. Pagal apimtį – tai gana trumpas teisės aktas. Jame neaptariamos socialinės ir ekonominės asmens teisės. Konstitucijos struktūrą sudaro preambulė, 7 straipsniai ir 27 pataisos. Pirmasis straipsnis (I), kurį sudaro 10 pastraipų, reglamentuoja įstatymų leidžiamosios institucijos Kongreso formavimo, struktūros ir veiklos principus. Antrasis straipsnis (II) (4 pastraipos) reglamentuoja vykdomosios valdžios formavimo ir įgaliojimų apimtį. Trečiasis straipsnis (III) (3 pastraipos) skirtas teisminės valdžios reglamentavimo ir įtvirtinimo klausimams. Tik ketvirtasis JAV Konstitucijos straipsnis reglamentuoja šalies sandaros struktūrą. Čia įtvirtinama federacinė įgaliojimų pasidalijimo sistema. Kiti trys straipsniai nustato Konstitucijos pataisų priėmimo tvarką, pareigą laikytis Konstitucijos nuostatų bei Konstitucijos įsigaliojimo tvarką. Konstitucija reglamentuoja pagrindinių valstybinės valdžios institucijų steigimo, veiklos ir įgaliojimų turinį bei (Teisių bilyje) pagrindines žmogaus teises bei laisves. Nors Jungtinių Valstijų Konstitucija seniausia pasaulyje, ji turi tik 27 pataisas, kurių paskutinė priimta 1992 m. Konstitucijos pataisos gali būti priimtos tik ne mažiau kaip dviejų trečdalių abejų Kongreso rūmų arba specialaus kongreso, kurį gali sušaukti ne mažiau kaip dvi trečiosios visų šalies valstijų, narių pritarimu. pataisas ratifikuoti turi valstijų įstatymų leidžiamosios institucijos ne mažiau kaip trijų ketvirtadalių balsų dauguma arba tokią balsų daugumą turi surinkti valstijos konventas, kurį sušaukti gali visos šalies Kongresas. Pirmosios dešimt pataisų buvo priimtos 1789 m. ir ratifikuotos 1791 m. Jos istorijoje žinomos kaip Teisių bilis, įtvirtinantis pagrindines žmogaus teises ir laisves. Jungtinės Valstijos yra demokratinė, teisinė, federacinė respublika, jos valdymo forma prezidentinė.
1791 m. pirmosios dešimt pataisų įsigaliojo ir tapo Jungtinių Valstijų Konstitucijos dalimi. Teisių bilis. Pirmoji (I) pataisa įtvirtino žodžio, sąžinės, taikių susirinkimų laisvę. Antroji (II) Konstitucijos pataisa įtvirtino asmens teisę turėti ir nešioti šaunamąjį ginklą. Trečioji (III) pataisa draudė nesant šeimininko sutikimo įkurdinti kareivius privačiuose namuose. Ketvirtoji (IV) pataisa garantavo, jog nepagrįsti areštai ir kratos nepažeis asmens, jo nuosavybės neliečiamybės. Penktoji (V) pataisa nustatė tam tikras procesines asmens garantijas. numatyta prisiekusiųjų teismo galimybė, asmuo negali būti baudžiamas už tą patį nusižengimą du kartus, negali būti verčiamas liudyti prieš save. Ši pataisa draudė riboti žmogaus laisvę, jo turtą, atimti gyvybę be atitinkamo teismo sprendimo. Šeštoji (VI) pataisa apibrėžė kai kuriuos bendruosius teismų veiklos principus. Joje numatyta kaltinamojo teisė į greitą ir viešą teismą, įtvirtinta kaltinamojo teisė susipažinti su kaltinimo motyvais ir priežastimi. Šioje pataisoje numatyta kaltinamojo teisė į akistatą su kaltinamojo liudytojais, teisė kviesti savo liudytojus bei naudotis gynėjo pagalba. Septintoji (VII) pataisa nustatė, jog ne tik baudžiamosios, bet ir civilinės bylos gali būti nagrinėjamos prisiekusiųjų teismo. Aštuntoji (VIII) pataisa draudė reikalauti didelių užstatų, imti dideles baudas ir skirti žiaurias, neįprastas bausmes. Devintoji (IX) pataisa konstatavo, jog Konstitucijoje nenurodytos teisės nepaneigia kitų (nepaminėtų) žmogaus teisių ir laisvių. Dešimtoji (X) pataisa apibrėžė federacijos ir valstijų įgaliojimų ribas. Štai tryliktoji (XIII) Konstitucijos pataisa panaikino egzistavusį dviprasmiškumą dėl vergijos.
Valdžių padalijimas bei stabdžių ir atsvarų sistema. Valdžių padalijimo teorinis pagrindas buvo išdėstytas garsiojoje straipsnių serijoje „Federalistų raštai“. „stabdžių ir atsvarų“ sistema (cheks and balances). Ši sistema turėjo garantuoti, kad kiekviena valdžios šaka turi galimybę užkardyti kitos neteisėtą veiklą ir taip apginti teisės saugomas vertybes. Tad Jungtinių Valstijų Konstitucijoje minimos tik dvi valdžios: II straipsnyje (1 skyriuje): „Vykdomoji valdžia priklauso Jungtinių Valstijų prezidentui“, III straipsnyje (1 sk.): „Jungtinių Valstijų teismų valdžią vykdo Aukščiausiasis Teismas ir tie žemesnieji teismai, kuriuos steigia Kongresas“. Jungtinių Valstijų Kongresui, susidedančiam iš Senato ir Atstovų rūmų, suteikiami tik „įstatymų leidžiamosios valdžios įgaliojimai“ (I straipsnis (1 skyrius)).
Kongresas: Atstovų rūmai ir Senatas. abeji parlamento rūmai yra lygiateisiai. Atstovų rūmai sudaromi proporcingai gyventojų skaičiui. Senate valstijos atstovaujamos nepriklausomai nuo gyventojų skaičiaus jose. Kiekviena valstija deleguoja po du atstovus į Senatą. Senatorių įgaliojimo terminas yra šešeri, o Atstovų rūmų nario – dveji metai. Pagal šalies Konstituciją Senato pirmininkas yra Jungtinių Valstijų viceprezidentas. Nors senatoriai renkami šešeriems metams, kas dveji metai yra perrenkamas trečdalis Senato. Jungtinių Valstijų senatoriumi gali būti išrinktas asmuo, turintis ne mažesnį kaip devynerių metų pilietybės stažą ir ne jaunesnis kaip trisdešimties metų amžiaus. Kandidatas į senatorius turi gyventi tos valstijos, kuriai rengiasi atstovauti Senate, teritorijoje. Atstovų rūmus sudaro 435 nariai. Juos renka šalies piliečiai dvejiems metams. Atstovų rūmų nariu gali būti asmuo, turintis ne mažesnį kaip septynerių metų pilietybės stažą, bet ne jaunesnis kaip dvidešimt penkerių metų amžiaus ir gyvenantis atstovaujamoje valstijoje. Atstovų rūmams atstovauja pirmininkas (spikeris), kuris dažniausiai būna rinkimus laimėjusios partijos atstovas. Tai pagal svarbą trečias asmuo valstybėje, jis vadovauja Atstovų rūmų posėdžiams, palaiko ryšį su šalies prezidentu, teikia komitetams svarstyti įstatymų projektus ir t. t. Kongreso kompetenciją taip pat galima skirstyti į bendrąją ir specialiąją. Sprendžiant bendrosios kompetencijos klausimus dalyvauja abu Kongreso rūmai, o specialius – tik vieneri rūmai. tik Kongreso kompetencija yra nustatyti mokesčius, akcizus, pinigų politiką ir t. t. Tik parlamentas turi teisę skelbti karą, spręsti kariuomenės ir laivyno sudarymo ir išlaikymo klausimus. Beveik visi Jungtinių Valstijų kariniai ir užsienio reikalų klausimai sprendžiami remiantis Kongreso priimtais teisės aktais. Specialius įgaliojimus turi Senatas. Jis pritaria prezidentui, skiriančiam aukščiausius valstybės pareigūnus (sekretorius, teisėjus, pasiuntinius ir t. t.). Senatas taip pat pritaria (dviem trečdaliais balsų) tarptautinėms sutartims, kurias vėliau gali ratifikuoti Jungtinių Valstijų prezidentas. Išskirtinė Atstovų rūmų teisė yra teikti Kongresui finansinio pobūdžio įstatymus. Pagrindiniai aktai, kuriuos priima Kongresas, yra įstatymai ir bendrosios rezoliucijos. Šie aktai įsigalioja, kai jiems pritaria abeji Kongreso rūmai ir juos pasirašo prezidentas. Įstatymų leidybos iniciatyvos teise gali naudotis tik abejų parlamento rūmų nariai. jeigu kurie nors Kongreso rūmai nepritaria įstatymų projektui, jis atmetamas. Jei įstatymų projektui pritaria Atstovų rūmai ir Senatas, jis perduodamas prezidentui pasirašyti. Per dešimt dienų prezidentas gali jį pasirašyti ir įstatymas pradeda galioti. Jeigu prezidentas vetuoja įstatymo projektą, Kongresas gali dviejų trečdalių abejų rūmų balsų dauguma pritarti įstatymo projektui. Jei prezidentas, gavęs įstatymo projektą, per dešimt dienų jo nepasirašo ir nevetuoja, įstatymas įsigalioja ir be prezidento parašo.
Jungtinių Valstijų vykdomoji valdžia priklauso Jungtinių Valstijų prezidentui. Taip nustatyta Konstitucijos II straipsnio 1 skyrius. Jungtinių Valstijų prezidentas nėra atskaitingas Kongresui, galinčiam prezidentą pašalinti apkaltos proceso tvarka. Jungtinių Valstijų prezidentu gali būti renkamas asmuo, kuris šalies pilietybę įgijo gimdamas (natūralizacijos būdu įgijęs pilietybę asmuo negali tapti prezidentu), yra 35 metų amžiaus ir paskutinius 14 metų gyvena Valstijose. Konstitucija taip pat numato, jog šalies prezidentas ir viceprezidentas negali būti vienos valstijos gyventojai. Prezidentas renkamas ketveriems metams. Rinkimai vyksta kiekvienais kelintiniais metais, lapkričio mėnesio pirmąjį antradienį. 1951 m. buvo priimta Konstitucijos pataisa (XXII). Ji jau vienareikšmiškai nustatė dviejų kadencijų terminą, kuriam asmuo gali būti renkamas šalies prezidentu. Prezidentas renkamas netiesioginiu būdu. Šalies piliečiai renka rinkikų kolegiją, o ši – Jungtinių Valstijų prezidentą. Kiekvienoje valstijoje renkama tiek rinkikų kolegijos narių, kiek valstija turi narių Senate ir Atstovų rūmuose. Todėl daugiau gyventojų turinti valstija renka daugiau rinkikų kolegijos narių. Daugiausia rinkikų kolegijos narių renka Kalifornijos valstija. Tris rinkikus renka Vašingtonas. Tad rinkikų kolegiją sudaro 538 rinkikai. Partijos siūlo rinkikų sąrašus. Pagal sąrašą pergalei užtenka santykinės balsų daugumos. Renkant prezidentą jau būtina absoliuti balsų dauguma. Jeigu dėl kokių nors aplinkybių rinkikų kolegija negali išrinkti prezidento (balsai pasidalina tarp kelių kandidatų), tuomet, kaip numato Konstitucija (XII pataisa), šalies prezidentą renka Atstovų rūmai, o viceprezidentą – Senatas. Prezidento administraciją sudaro trys grandys: kabinetas, prezidento vykdomasis aparatas bei vykdomosios agentūros. Kabinetą sudaro departamentų vadovai – sekretoriai (ministrai). Kabinetą sudaro šie sekretoriai: valstybės (užsienio reikalų), finansų, justicijos, gynybos, vidaus reikalų, prekybos, žemės ūkio, darbo, sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų, gyvenamosios statybos ir miestų plėtros, transporto, švietimo, energetikos. Vykdomosios agentūros – tai institucijos, nagrinėjančios konkrečius klausimus (Panamos kanalo, Tenesi slėnio valdymo). Pirmiausiai reikia paminėti atstovaujamąsias funkcijas. Prezidentas atstovauja valstybei tiek šalies viduje, tiek ir užsienyje. Prezidentas turi teisę atidėti nuosprendžių baudžiamosiose bylose įsigaliojimą, gali teikti malonę nuteistiesiems. Prezidentas turi galimybę Kongreso priimtą įstatymą (bilį) vetuoti. Prezidentas negali paleisti nei Atstovų rūmų, nei Senato. Konstitucija Jungtinių Valstijų prezidentui suteikia vyriausiojo kariuomenės ir laivyno vado įgaliojimus. Jis negali skelbti karo (tai gali padaryti tik Jungtinių Valstijų Kongresas), bet gali siųsti karius į užsienį dalyvauti taikos palaikymo ar panašiose operacijose. Prezidentas teikia aukščiausius karinius laipsnius, skiria karo vadus, sudaro Generalinį štabą, skiria gynybos sekretorių, formuoja užsienio politiką ir jai vadovauja. Tik Senato pritarimu prezidentas gali skirti pasiuntinius, konsulus, Jungtinių Valstijų atstovus tarptautinėse organizacijose. Jungtinių Valstijų viceprezidentas yra pareigybė, renkama kartu su šalies prezidentu. Pagal Konstituciją jis yra Senato pirmininkas ir pakeičia prezidentą, jei prezidento postas dėl kokių nors aplinkybių lieka laisvas.
Teisminė valdžia. Jungtinių Valstijų Konstitucija (III str. 1 ir 2 sk.) nustato, jog šalyje gali egzistuoti tik vienas Aukščiausiasis Teismas ir tiek žemesnės pakopos teismų, kiek nustatys šalies Kongresas. Konstitucija taip pat įtvirtina teisėjų nepriklausomumo ir nekeičiamumo principus. Šalies Konstitucijoje įtvirtinta, jog bylos, kuriose sprendžiamas baudžiamosios atsakomybės klausimas, nagrinėjamos dalyvaujant prisiekusiesiems, be to, tos valstijos, kurioje buvo padarytas nusikaltimas, teritorijoje. Jungtinėse Valstijose veikia federacinė ir valstijų teismų sistemos. Federacinę teismų sistemą taip pat sudaro trijų pakopų teismai: regionų (Federal district courts), apeliaciniai (Federal courts of appeals) bei Jungtinių Valstijų Aukščiausiasis Teismas (United States Supreme Court). Regioniniai teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, sprendžia baudžiamąsias ir civilines bylas. Šalyje egzistuoja devyniasdešimt šeši regioniniai teismai. Apeliaciniai teismai (jų šalyje yra dvylika) nagrinėja apeliacijas dėl regioninių teismų, taip pat ginčus dėl tam tikrų neteisminių institucijų (Nacionalinės darbo santykių valdybos) sprendimo. Jungtinių Valstijų Aukščiausiasis Teismas yra aukščiausia teisminė šalies institucija. Šis teismas nagrinėja ginčus dėl valstijų aukščiausiųjų teismų ir federacijos teismų sprendimų. Aukščiausiąjį Teismą sudaro devyni teisėjai. Juos skiria prezidentas Senato patarimu ir pritarimu. Priežastys, dėl kurių Teismas gali priimti nagrinėti bylą, gali būti: (a) federacijos lygmens klausimai, kurių anksčiau teismas nenagrinėjo; (b) neteisingas federacijos įstatymų interpretavimas žemesnes pakopos teismuose; (c) žemesnės pakopos teismų ir Aukščiausiojo Teismo sprendimų prieštaringumas; (d) žemesnės pakopos teismų teisminių procedūrų priimant sprendimus nesilaikymas. valstijose egzistuoja pakopinė teismų sistema. Žemiausios instancijos (taikos, magistratų, merijų, policijos) teismai sprendžia smulkias baudžiamąsias ir civilines bylas. Taikos teisėjai provincijoje arba magistratų teisėjai miesteliuose nebūtinai privalo turėti teisinį išsilavinimą. Pirmosios instancijos (grafysčių, apygardų, miesto) teismai nagrinėja baudžiamąsias ir civilines bylas dalyvaujant prisiekusiesiems. Apeliaciniai teismai vykdo žemesniųjų teismų priežiūros funkciją, nagrinėja apeliacijas dėl jų sprendimų. Valstijų aukščiausieji teismai yra aukščiausios teisminės instancijos valstijose.

apeliacinė instancija, gali nagrinėti bylas iš esmės (tikrinti faktus), ir dėl procedūrinių dalykų (teisės aktų pažeidimo). Aukščiausiasis Teismas veikia ir kaip pirmosios instancijos teismas, tačiau tuomet bylų esmė būna valstijų, pasiuntinių ginčai, užsienio valstybių konsulų problemos. Teismas priima nagrinėti bylą esant apeliacijai, pareikalavimui bei kreipimuisi. Šis teismas taip pat sprendžia konstitucinės justicijos klausimus. Tad jis gali tiek įstatymus, tiek ir kitus vykdomosios valdžios aktus pripažinti nekonstituciniais. Teisės aktų konstitucingumo klausimus gali spręsti ir žemesnio rango teismai, tačiau Aukščiausiasis Teismas turi įgaliojimus tokius sprendimus persvarstyti.
Kiekvienos šalies valstijos Konstitucija numato atskiras ne federalinio lygmens teismų sistemas. Būtent šiuose teismuose yra sprendžiama absoliuti dauguma baudžiamųjų ir civilinių bylų. Valstijose egzistuoja pakopinė teismų sistema. Žemiausios instancijos (taikos, magistratų, merijų, policijos) teismai sprendžia smulkias baudžiamąsias ir civilines bylas. Taikos teisėjai ir magistratai nebūtinai turi tureti teisinį išsilavinimą. Pirmosios instancijos (grafysčių, apygardų, miestų) teismai nagrinėja baudžiamąsias ir civilines bylas dalyvaujant prisiekusiems. Apeliaciniai teismai vykdo žemesniųjų teismų priežiūros funkciją, nagrinėja apeliacijas dėl jų sprendimų. Valstijų aukščiausieji teismai yra aukščiausios teisminės instancijos valstijose. Šie teismai nagrinėja apeliacijas dėl žemesnės pakopos teismų sprendimų. Paprastai valstijų aukščiausiųjų teismų teisėjus skiria gubernatoriai valstijų senatų pritarimu. Šie teismai taip pat vykdo valstijose konstitucinės justicijos funkcijas.

5. Valstybės sandaros forma

Federacinė respublika, sudaryta iš 50 valstijų. Pagal JAV konstitucijos IV straipsnį: 1skyrius. Kiekvienoje valstijoje turi būti visiškai pasitikima ir priažįstami kitų valstijų oficialūs aktai, dokumentai ir teismų bylų medžiaga. Kongresas bendraisiais įstatymais gali numatyti procedūras, kuriomis ištiriamas šių aktų, dokumentų ir teismų bylų medžiagos tikrumas ir nustatoma jų teisinė galia. 2skyrius. Pripažįstama kiekvienos valstijos piliečių teisė naudotis visomis kitų valstijų piliečių privilegijomis ir laisvėmis. Kiekvienas asmuo, kurioje nors valstijoje apkaltintas valstybės išdavimu, sunkiu nusikaltimu ar kitu nusikaltimu, pasislėpęs nuo teismo ar surastas kitoje valstojoje, reikalaujant vykdomajai valdžiai to valstijos, iš kurios pabėgo, turi būti perduotuotas tai valstijai, kurios jurisdikcijai yra priskirtas nusikaltimas. Joks asmuo, privalantis pagal įstatymus atlikti tarnybą ar dirbti ir pabėgęs į kitą valstiją, negali būti šios valstijos įstatymais ir nutarimais atleistasnuo tarnybos ar darbo ir turi būti išduotas prašant tai šaliai, kuri turi teisę reikalaut atlikti tarnybą ar darbą. 3skyrius. Naujas valstijas į šią sąjungą gali priimti Kongresas, tačiau negalima naujos valstijos sudaryti ar ją įsteigti kitos valstijos teritorijoje; jokia valstija negali būti sukurta susijungus dviem ar daugiau valstijų arba valstijų dalių be šių valstijų įstatymų leidžiamųjų susirinkimų ir Kongreso sutikimo. Kongresui priklauso teisė disponuoti teritorija arba kita JAV priklausančia nuosavybe ir nustatyti šiais klausimais visas reikalingas taisykles ir nutarimus; šioje Konstitucijoje nieko negalima aiškinti taip, kad būtų galima pakenkti kokioms nors JAV ar kurios nors valstijos teisėms. 4skyrius. Jungtinės Valstijos garantuoja kiekvienai valstijai, esančiai šioje sąjungoje, valdymo formą – respubliką ir gina kiekvieną valstiją nuo priešo įsiveržimo, o paprašius įstatymų leidžiamajam susirinkimui arba kai neįmanoma sušaukti įstatymų leidžiamojo susirinkimo, vykdomajai valdžiai, gina nuo smurto valstijoje.
JAV
Jungtinių Valstijų Konstitucijos atsiradimą ir jos turinį lėmė keletas veiksnių. Pirmiausia tai buvo Anglijos (buvusios metropolijos) teorinis ir praktinis paveldas. Nemažą reikšmę turėjo ir kolonijinė patirtis. Jungtinių Valstijų Konstitucija buvo priimta 1787 m. Filadelfijos kongrese. Šį teisės aktą priėmė steigiamasis susirinkimas, kurį sudarė trylikos valstijų atstovai. Paskelbusios nepriklausomybę trylika valstijų sudarė konfederaciją. Tačiau naująją konfederaciją siejo daugiau formalūs nei realią naudą duodantys ryšiai. Siekiant reformuoti konfederaciją Pensilvanijoje ir buvo sušauktas kongresas, istorijoje žinomas kaip Filadelfijos kongresas. 1787m. Tačiau Filadelfijos kongresas parengė ir priėmė naująją šalies Konstituciją. Naujoji Konstitucija įsigaliojo 1789 m., kai ją ratifikavo devynios valstijos iš trylikos. Filadelfijos kongrese svarstant naujosios Konstitucijos projektą vyravo kelios koncepcijos. Viena jų (New Jersey) buvo už tokią konstituciją, kuri nustatytų konfederacinę sąjungą. Didžiosios valstijos (Virginia) siekė federacinių ryšių, kad valstija, turinti daugiau gyventojų, turėtų daugiau atstovų parlamente. Sutarta, jog tik Atstovų rūmai bus formuojami atsižvelgiant į gyventojų skaičių – daugiau gyventojų turinčios valstijos turės daugiau Atstovų rūmų narių. Senate valstijos turėjo būti atstovaujamos vienodo skaičiaus atstovų, nepriklausomai nuo gyventojų skaičiaus.