Latvijos konstitucija

Latvija
Konstitucijos pirmame str. nustatyta, kad Latvija nepriklausoma demokratinė respublika – teisinės valstybės principas. Vienas svarbiausių – valstybės valdžios padalijimo ir teisėtumo principas. Valstybės valdžių padalijimo fundamentinė demokratinės sistemos nuostata yra esminė, remiantis ja kuriama valstybės valdžios organizacija ir funkcionavimas. Šis principas suponuoja darnų visų valdžių bendradarbiavimą, tarpusavio kontrolę ir ribojimą, taip pat valdžios nuosaikumą. Įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso Tsutai ir įstatymų leidėjui – parlamentui. Vykdomosios valdžios funkcijas įgyvendina vyriausybė, priimdama visuotinai privalomus norminius teisės aktus tais atvejais, kurie nustatyti K-je ir įstatymuose. Teisminė valdžia ir jos sudėtinė dalis – Konstitucins teismas turi užtikrinti kitų dviejų valstybės valdžių kontrolę. Iš valstybės valdžių padalijimo išplaukia, kad teisminė valdžia kontroliuoja įstatymų leidimo ir vykdomąją valdžias.
Latvių kalbos principas yra vienas svarbiausių Latvijos valstybingumo pagrindų. Latvijos gyventojai turi teisę vartoti latvių kalbą raštu ir žodžiu. Konstitucinis Teismas pabrėže, kad reikia ginti latvių kalbą ir stiprinti jos vartojimą. Tai susiją su demokratine valstybės santvarka. Teismas pabrėžė, kad Latvija yra vienintelė pasaulio vieta, kur galima garantuoti latvių kalbos vystymąsi ir vartojimą. Latvių klaba yra oagrindinė tautos išlikimo garantija, todėl siaurinant latvių kalbos vartojimo ribas kyla grėsmė valstybės demokratinei santvakai.
Latvijos valstybės valdymo forma yra demokratinė respublika, o valstybės valdžios sąranga grindžiama atstovaujamosios demokratijos prioritetu. Iš teisinės valstybės principo išplaukia vienas pagrindinių konstitucinės demokratijos dėsnių, kad Latvijos valstybės suverenitetas priklauso Tautai.
K-jos 3str suformuluotas Latvijos valstybės teritorijos vientisumo ir integralumo principas, kuriame skelbiama: „Latvijos valstybės teritorija ribojama sienų, nustatytų tarptautinėmis sutartimis, susideda iš Vidžemės, Latgalės, Kuržemės ir Žiemgalės“. Iš valstybės demokratinės, teisinės prigimties išplaukia demokratinių rinkimų, kurių pagrinfu frmuojama atstovaujamoji institucija, principas. Rinkimai yra visuotinai lygūs, tiesioginiai, o rinkimų teisės įgyvendinimo procedūrinė forma- slaptas balsavimas.
K-je, išreiškiant šiuolaikines politinio teisinio proceso tendencijas, įtvirtinamos Latvijos integracijos į demokratines tarptautines bendruomenes prielaidos. K-je deklaruojama, kad Latvija, siekdama stiprinti demokratiją ir sudarydam tarptautines sutartis, gali perduoti dalį valstybės institucijų funkcijų tarptautinėms institucijoms. Nustatoma itin griežta tokių sutarčių ratifikavimo tvarka.
Negalima neatkreipti dėmesio į konstitucinio reguliavimo konstruktyvumą ir lakoniškumą. Šiuo bruožu Latvijos konstitucinė sistema išsiskiria iš kitų regiono šalių. Nėra preambulės, nėra deklaratyvių nuostatų, žyminčių visuomenės ir valstybės ateities siekius. K-ja pagrįsta pozityviojo teisinio reguliavimo kultūra, saikingais valstybės valdžios institucijų galių apibrėžimais, o daugelis teisinio reguliavimo klausimų perkeliama į įstatymų leidimo sritį.

1. Žmogaus teisių ir laisvių reglamentavimo ypatumai.
Konsitucijoje apibendrintai išreiškiant žmogaus teisių ir laisvių politiką skelbiama, kad valstybė prupažįsta ir saugo pagrindines žmogaus teises, įtvirtintas K-je, įstatymuose ir privalomuose Latvijai tarptautiniuose susitarimuose, pabrėžiama jog kiekvienas žmogus turi teisę žinoti savo teises. Latvijos Respublikos pilietybės klausimas buvo ir yra viena aktualiausių politinių teisinių problemų. Įstatyme nurodyta, kad Latvijos piliečiai yra: asmenys, kurie buvo piliečiai 1940m. birželio 17d., taip pat jų palikuonys, jeigu jie užsiregistravo įstatymų nustatyta tvarka. Šiai katgorijai priklauso latviai ir lyviai, nuolatos gyvennatys Latvijoje ir u-siregistravę įstatymuose numatyta tvarka, neturintys kitos valstybės pilietybės arba gavę tos valstybės, kurios pilietybę jie turėjo, leidimą ekspatriuoti, jeigu tai numatyta įstatymuose, moterys nuolatos gyvenančios Latvijoje. Latvijos teisinėje sistemoje nepripažįstama dviguba pilietybė. Latvijos pilietis, jeigu pagal užsienio valstybės įstatymus jis gali būti ir atitinkamos užsienio valstybės piliečiu, teisiniuose santykiuose su Latvijos Respublika vertinamas tik kaip Latvijos pilietis. Latvijos pilietybė gali būti suteikta už ypatingus nuopelnus Latvijos Respublikai. Tokį sprendimą priima Saeima, jis skelbiamas viešai. Šiuo at¬veju natūralizacijos reikalavimai netaikomi.
Piliečių teisės, atsižvelgiant į jų tradicinę sampratą, apima teisę į gyvy¬bę, asmens laisvės neliečiamumą, asmens neliečiamumą, privataus gyveni¬mo neliečiamumą, saviraiškos laisvę, teisę į informaciją, nuosavybės ir būs¬to neliečiamumą, lygiateisiškumą. Šiuo atžvilgiu vertinant žmogaus teisių katalogą galima konstatuoti, kad Latvijoje pilietinės teisės ne tik deklaruo¬jamos, bet ir u˛tikrinamos atitinkamomis garantijomis.
Žmonių lygiateisiškumas pripažįstamas vienu pagrindinių konstitucinių principų, kuris aktualus įgyvendinant visas kitas teises ir laisves. Lygiatei¬siškumo principas taikomas visoms sritims, t. y. pilietinėms, politinėms, so¬cialinėms ekonominėms, kultūrinėms teisėms ir laisvėms. Kiekvienas asmuo, gindamas sa¬vo teisę, turi teisę kreiptis į teisingą teismą. Viena pagrindinių konstitucinių vertybių yra žmogaus laisvė ir ji yra neliečiama. Skelbiant, kad žmogaus laisvė negali būti varžoma kitaip, kaip tik įstatymu (94 str.), žmogaus laisvės suvaržymas labai glaudžiai susieja¬mas su nekaltumo prezumpcijos principu. žmogaus teisė į garbę ir orumą. Valstybė prisiima pareigą ginti žmogaus garbę ir orumą kaip kiekvienos laisvos asmenybės neatimamą teisę. Iš šios teisės išplaukia kitas netoleruotinas elgesys. Jis išreikštas taip: „Prievarta ar kitoks žiaurus elgesys prieš žmogų draudžiamas. Niekas negali būti bau¬džiamas žiauria ar žmogaus orumą žeminančia bausme.” Teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, įtvirtinta Latvijos Respubli¬kos Konstitucijoje (96 str.), apibūdinama ir kaip gyvenamojo būsto bei ko¬respondencijos neliečiamumas. Šios teisės gynimo teisiniai mechanizmai numatyti atitinkamuose proceso bei kituose įstatymuose. Žmogaus teisė į jo išraiškos laisvę apima teisę gauti, turėti ir skleisti in¬formaciją, taip pat reikšti nuomonę. Latvijos Respublikoje cenzūra yra draudžiama. Nuosavybės teisėms ginti skirtas Konstitucijos 105 straipsnis, kuriame reglamentuojami šios žmogaus teisės užtikrinimo klausimai. Teigiant, kad žmogus turi nuosavybės teises, pabrėžiama, jog naudojantis nuosavybe ne¬galima pažeisti visuomenės interesų. Nuosavybės teisės gali būti ribojamos tik įstatymo numatytais atvejais, o nuosavybė gali būti paimama tik įstaty¬mo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams tenkinti ir teisingai atlyginama.
Politinės teisės ir laisvės. Pagrindinėmis politinėmis teisėmis ir lais¬vėmis Konstitucijoje pripažįstamos: teisė dalyvauti valstybės valdyme, t. y. savivaldos valdyme, ir eiti pareigas valstybės tarnyboje; piliečių įstatymų leidimo iniciatyvos teisė; rinkimų teisė; teisė vienytis į politines partijas, asociacijas ir kitokias visuomenines organizacijas, taip pat kitos teisės.
Socialinės, ekonominės, kultūrinės teisės. Konstitucijoje deklaruoja¬mos šios pagrindinės teisės: teisė gauti teisėtą atlygį, kuris negali būti ma¬žesnis už valstybės nustatytą darbo užmokesčio minimumą, taip pat teisę į poilsį, laisvalaikį, kasmetines mokamas atostogas; teisė į socialinę paramą senatvėje netekus darbingumo; teisė į išsilavinimą. Šios srities teises užtik¬rina valstybė savo įsipareigojimais visuomenei. Valstybės priedermės socia¬linėje srityje apibūdinamos taip: valstybė gina profesines sąjungas; saugo ir globoja šeimą, tėvų ir vaikų teises; rūpinasi žmonių sveikata ir garantuoja medicinos pagalbą; pripažįsta mokslo ir kultūros atradimų laisvę; privalo užtikrinti sąlygas gyventi saugioje aplinkoje, gauti informaciją apie asmens aplinką.
Socialinių, ekonominių, kultūrinių teisių įgyvendinimas daugeliui at¬žvilgiu skiriasi nuo pilietinių, politinių teisių ir laisvių garantijų sistemos, nes itin glaudžiai susijęs su visuomenės, valstybės materialiniais finansiniais ištekliais, ūkio galimybėmis bei kitais socialiniais veiksniais.

1. Valstybės valdymo forma ir valstybės valdžios institucijų sistema:
a. Įstatymų leidžiamoji valdžia.

K-je numatyta, kas Saeimą(parlamentą) sudaro šimtas Tautos atstovų. Saeima renkama visuotiniais lygiais, tiesioginiais rinkimais ir slaptu balsvaimu, pagrįstu proporcingu atstovavimu 4 metams.visateisiai Latvijos piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi teisę balsuoti, tačiau nustatyti aktyviosios rinkimų teisės ribojimai. Šios teisės neturi: asmenys, kurie atlieka bausmę laisvės atėmimo vietose; įtariamieji, kaltinamieji ar teisiamieji, kuriems pritaikyta kardomoji priemonė – areštas; asmenys, kurie įstatymo nustatyta tvarka pripažinti neveiksniais. Pasyviąją rinkimų teisę turi visi visateisiai piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 21 metai. Rinkimai rengiami pirmąjį spalio šeštadienį. Naujoji Saeima į pirmąjį posėdį renkasi pirmąjį lapkričio antradienį.Posėdžiai vyksta Rygoje. Teisę inicijuoti Saeimos paleidimą prieš kadencijos pabaigą turi prezidentas. Šiuo klausimu rengiamas referndumas.
K-je nėra susisteminto bendro Saeimos konstitucinių galių sąrašo. Pagrindinės organizacinės struktūros yra renkamas Prezidiumas ir sudaromi komitetai. Prezidiumą sudaro pirmininkas, du pavaduotojai ir sekretoriai.Saeima sudaro komitetus, nustato jų narių skaičių ir pareigas.Saeima privalo sudaryti tardymo komisijas, jeigu to reikalauja ne mažiau kaip viena trečioji Saeimos narių dalis.
Sprendimai priimami dalyvaujančių narių absoliučia balsų dauguma. Latvijos konstitucinėje teisėje įtvirtintas laisvojo mandato principas. K-je skelbiama, kad rinkėjai negali panaikinti Saeimos nario įgaliojimų, t.y. atšaukti Saeimos narių. Be Saeimos sutikimo nario negalima suimti, atlikti kratą jo gyvenamojoje patalpoje arba kitaip suvaržyti jo laisvę. Saeimos nariai gali būti Ministrų Kabineto nariai.Latvijos konstitucinėje teisėje pripažįstamas įstatymų leidimo delegavimo institutas. Ministrų kabinetas tarp Saeimos sesijų, esant neatidėliotinam reikalui, gali priimti taisykles, turinčias įstatymo galią. Valstybės prezidento instituto statusą, paskirtį, konkrečių įgaliojimų sritis apibrėžia K-ja ir kiti įstatymai. Slaptu balsavimu renka Saeima 4 metams. Prezidentas išrenkamas ne mažesne kaip 51 Saeimos nario balsų dauguma. Kadidatas gali būti asmuo, turintis visas pilietines teises ir sulaukęs 40 metų amžiaus. Asmuo, turintis dvigubą pilietybę, negali būti renkamas prezidentu. Pareigos nesuderinamas su jokiomis kitomis pareigomis. Išrinktas narys turi atsistatydinti iš Saeimos nario pareigų. Tas pats negali eiti valstybės prezidento pareigų daugiau nei 8 metus iš eilės..Prezidentas įgyvendina tradicines rprezentacines funkcijas. K-je skelbiama, kad prezidentas atstovauja valstybei tarptautiniuose santykiuose, skiria Latvijos ir priima užsienio šalių diplomatinius atstovus. Vykdo Saeimos nutarimus dėl tarptautinių sutarčių ratifikavimo. Yra vyriausiasi ginkluotųjų pajėgų vadas, karo metu skiriavyriausiąjį karo pajėgų vadą. Skelbia karą, turi teisę imtis būtinų karinių gynybos priemonių, jeigu kuri nors valstybė paskelbia karą Latvijai ir įsiveržia į jos teritoriją. Visus prezidento aktus turi kontrasignuoti ministras pirmininkas. Ne mažiau kaip pusės visų Saeimos narių siūlymu gali būti atleistas iš pareigų dviejų trečdalių Saeimos narių balsų dauguma.Ypač reikšmingos prezidento galios teisėkūroje. Jis ne tik turi įstatymų leidimo iniciatyvos teisę, bet ir įstatymų promulgavimo bei veto teisę. Prezidentas promulguoja Saeimos priimtus įstatymus ir privalo juos ne anksčiau kaip per 7 dienas ir ne vėliau kaip per 21 dieną oficialiai paskelbti.Jeigu Saeima įstatymo nepakeičia, prezidentas privalo jį paskelbti. Veto teisė susijusi su jo oficialiąją prerogatyva delsti paskelbti įstatymą, kai to reikalauja ne mažiau kaip trečdalis Saeimos narių.Prezidento teisines galimybes veikti teisės kūrimo procesą papildo jo teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įstatymų ir tarptautinių sutarčių atitikties K-jai, dėl kitų norminių teisės aktų arba jų dalių atitikties.. K-je nurodoma, kad prezidentas turi teisę sukviesti nepaprastąjį Ministrų Kabineto posėdį, jam pirmininkauti ir nustatyti jo dienotvarkę.
Vykdomoji valdžia.
Apibūdinama K-jos IV skirsnyje, čia įtvirtinti tik bendrieji veiklos pagrindai ir jos veiklos principai. Išsamiau reglamentuojama įstatyme „Dėl Ministrų Kabineto sandaros“. Vyriausybę sudaro šie ministrai: gynybos, užsienio reikalų, ekonomikos, finansų, vidaus reikalų, švietimo ir moklso, žemės ūkuo, susisiekimo, gerovės teisingumo, aplinkos, kultūros, sveikatos apsaugos, regioninės plėtros ir savivaldybių. Ministras pirmininkas, be savo tiesioginių funkcijų, gali perimti iš ministerijų vadovo funkcijas, gali paskirti ministerijos parlamentinius sekretorius. Pagrindinės f-jos yra padėti ministruo palaikyti miniterijos ir Saeimos bei jo komisijų ryšius. Ministas pirmininkas taip pat gali ministro ypatingiems pavedimamas siūlymu paskirti ministro paralmentinį sekretorių. Vyriausybės sudarymo tvarkos ir atsakomybės pagrindai suformulutoi K-je. Vyriausybę formuoja asmuo, kuriam valsttybės prezidentas paveda tai daryti. Valstybės prezidento pakviestasis asmuo, sudaręs vyriausybę, privalo tai pranešti valstybės prezidentui ir Saeimos pirmininkui, o pastarasis tai praneša artimiausiame Saeimos posėdyje. Vyroaisybė privalo turėti Saeimos pasitikėjimą. Vyriausybės nariai atskaitingi Saeimai už savo veiksmus. Parlamento pareikštas nepasitikėjimas sukelia tradicines politines pasekmes – šie asmenys privalo atsistatydinti. Pareiškus nepasitikėjimą Ministru pirmininku atsistatydina visa vyriausybė.
Vyriausybės ir jos narių teisės aktų leidimo pagrindai ir tvarka reglamentuojama vyroausybės įstatyme. Norminius aktus – taisykles priima vyriausybe. Ministrui pirmininkui išvykus arba esant kitoms aplinkybėms, dėl kurių jis negali vykdyti savo įgaliojimų, ministro pirmininko pareigas eina ministro pirmininko pavaduotojas.Prie Ministrų Kabineto veikia Valtybės kanceliarija. Jai vadovauja direktorius. Šis pareigūnas, taip pat kiti Valstybės kanceliarijos tarnautojai skiraimi remiantis Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka. Valstybės kanceliarija užtikrina Ministrų Kabineto raštvedybą, organizuoja dokumentų rengimą, o savo veikloje vadovaujasi vyriausybe, ministro pirmininko leidžiamais teisės aktais.
Teisminė valdžia.
Latvijos Respublikoje teisingumą įgyvendina rajonų (miestų) teismai, apygardų teismai, ir Aukščiausiasis Teismas, o karo ir nepaprastosios padėties metu – ir karo teismai. Įtvirtintas teisinėje demokratinėje valstybėje visuotinai pripažintas principas, reiškaintis teisėjo nepriklausomumą. Teismas vykdydamas teisingumą,vertina tik konkrečias bylos aplinkybes. Aiškindamas ir taolydamas įstatymą teisjas vadovaujasi tik savo sąmone, kurią lemia teisėjo profesinės žinios ir įsitikinimai. Teisėjus skiria Saeima, teisėjai yra nepakeičiami, sprendimą dėl jų nušalinimo nuo pareigų vykdymo gali priimti tik Saeima, tik įstatyo numatytais atvejais. Asmuo turi teisę į teisminę gynybą nuo pasikėsinimų į jo gyvybę, svaiktaą, asmens laisvę, garbę, orumą ir turtą; kiekvienam asmeniui garantuojama teisė siekti, kad visiško lygiteisiškumo pagrindais viešai nagrinėjant bylą nepriklausomame ir objektyviame teisme būtų nustatytos asmens teisės ir pareigos arba jam pateikto kaltinimo pagrįstumas laikantis visų teisingumo kriterijų; visi asmenys yra lygūs prieš įstatymą ir teismą; teisingumą teismas vykdo neoriklausomai nuo asmens kilmės, socialinės ir turtinės padėties, rasės ar turtinio priklausomumo, lyties, išsilavinimo, kalbos, santykio su religija, užsiėmimo rūšies, gyvenamosios vietos, politinių ir kitokių pažiūrų.
Teismo nepriklausomumo turinys apima: teisėjų ir teismo tarėjų nepriklausomumą ir jų pavaldumą tik įstatymui; draudimą kištis į teismo veiklą; atsakomybę už teismo negerbimą.
Atskirai pažymėtini šie principai: tiesa, teisėtumas,viešumas, kolegiaumas, teisminio proceso kalba, bylos šalių lygybė, posėdžio nepertraukiamumas, žodiškumas ir tiesiogiškumas.
Teisminių institucijų hierarchija.
Rajonų (miestų) teismas – pirmosios instancijos teismas, nagrinėjantis baudžiamąsias, civilines bylas, taip pat dėl administracinių teisinių santykių. Teismą sudaro pirmininkas ir teisėjai, o atitinkamais atvejais gali būti įsteigta ir teismo pirmininko pavaduojamoji pareigybė.

Apygardų teismai – pirmosios instancijos nagrinėjant civilines ir baudžiamąsias bylas, taip pat apeliacinė instancija tirianti civilines, baudžiamąsias ir adinistracines bylas, kurias jau išnagrinėjo rajonų teismai. Visos bylas nagrinėjamos kolegialiai. Sudėtis – vienas apygardos teismo teisėjas ir du teismo teisėjai.
Aukščiausiajį teismą sudaro Senatas, civilinių ir baudžiamųjų bylų teismo rūmai bei Plenumas (visų teisėjų susirinkimas). Aukščiausiojo teismo pirmininko teikimu Saeima tvirtina Teismo teisėjų bendrąjį skaičių, teisėjų skaičių Senate ir rūmuose. Senato ir teismo rūmų sudėtį virtina, Senato departamentų ir teismo rūmų pirmininkus renka Plenumas.
Teismo tarėjų skaičių nustato teisingumo ministras, juos renka rajonų savivaldybės penkeriems metams.atleisti galima šiais atvejais: teisėjo prašymul išrinkus jį arba paskyrus į kitas pareigasl dėl sveikatos būklės; jeigu jis negali dirbti teisėjo darbo. Nušalinti teisėją galimą: jeigu teisėjas nuteisiamas ir jo atžvilgiu įsigalioja teismo nuosprendis; teisėjų drausminės kolegijos sprendimu. Teismų savivaldą įgyvendinant svarbiausią vaidmenį atlieka teisjų konferencija, kurioje dalyvauja visi teisėjai. Pagrindinės f-jos yra šios: svarstyti aktualius teismų prkatikos klausimusl teikti Aukščiausiojo Teismo pirmininkui pasiūlymus dėl teisės normų interpretavimo, kurį turėtų atlikti Aukščiausiojo Teismo plenumasl sarstyti teisėjų materialinio ir socialinio aprūpinimo bei kitus aktualius teisėjų veiklos klausimus.
Konstitucinis teismas. Nepriklausoma teisminės valdžios institucija. Neperžiangdama Latvijos Republikos Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo įsatymo nustatytos kompetencijos ribų ji nagrinėja bylas dėl įstatymų ir kitų norminių aktų atitikties Konstitucijai, taip pat kitas bylas, kurios įstatymu perduotos jo komoetencijai. Savo sprendimus grindžia K-ja ir KT įstatymu. KT,vykdo įstatymų ir kitų teisės aktų teisėtumo kontrolės sprecifinę f-ją.
Konstitucinio teismo teisėjai. K-je nenumatytas teisėjų skaičius, o įstatyme nurodoma, kad Teismą sudaro 7 teisėjai, kuriuos tvirtina Saeima dėšimčiai metų. Trys teisėjai tvirtinami ne mažiau kaip 10 Saeimos narių siūlymu, 2 – Ministrų Kabineto siūlymu ir dar 2 Aukščiausiojo Teismo plenumo siūlymu. Teisėjas negali būti atleistas iš pareigų, išskyrus įstatymo numatytus atvejus. Tas pats asmuo negali eiti pareigų ilgiau nei 10 metų iš eilės. Maksimali amžiaus riba 70 metų. Įgaliojimai gali būti sustabdyti tik šiais atvejais: jeigu KT davė sutikimą pradėti baudžiamąjį persekiojimą, jeigu iškelta drausminė byla dėl teisėjo padarytų veiksmų nesuderinamų su KT teisėjo statusu. Atleidžiamas iš pareigų jeigu: negali vykdyti savo pareigų dėl sveikatos; yra nuteistas už padarytą nusikaltimą; padarė nesuderinaus su teisėjo statusu veiksmus, sistemingai nevykdo savo pareigų. Pirmininką or pavaduotoją slaptu balsavimu renka KT teisėjai, o sprendimas priimamas absoliučia balsų dauguma. Pirmininkas vadovauja teismo posėdžiams, organizuoja teismo darbą ir atsovauja teismui. Pavaduotojas padeda pirmininkui vykdyti savo f-jas ir pavaduoja pirmininką, kai jo nėra.
Konstitucinio teismo sprendimas yra galutinis ir įsigalioja nuo ko paskelbimo. Sorendimas yra privalomas visoms valstybės institucijoms, įstaigoms ir valstybės bei savivaldybių pareigūnams, taip pat bendrosos jurisdikcijos teismams, fiziniams ir juridiniams asmenims. Norma kuri pripažinta prieštaraujanti aukštesnės galios normai, netenka galios nuo tos dienos, kaio oficialiai paskelbiamas KT sprendimas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *