Lietuvos valstybės ir visuomenės raida

Lietuvos valstybės ir visuomenės raida

Kurso tematika:
orientuojamasi į problemas (pabrėžiamas kintamumas ir perimamumas, tarptautinės padėties įtakos, skirtingų santvarkų ir kultūrinių tapatumų sąveika ir kaita, atsisakoma statiškumo). Istorija nėra statiška, tad sunku apibūdinti vieną ar kitą epochą atsiribojant nuo kitų epochų, vengiant lyginimo.

Istorijos dėstymas
mokykloje – orientuota į išmokimą, žinojimą, žinių tikrinimas paremtas atminties testavimu.
universitete – istorijos pateikimas orientuotas į problematiškumą suvokimą, kritišką faktų ir interpretacijų vertinimą.

Kas yra istorija? Sąvoka “istorija” vartojama dviem prasmėmis. 1) Istorija yra vyksmas laike ir erdvėje. 2) Istorija – žinios ir nuomonės apie šį vyksmą laike ir erdvėje.

Skiriama keletas istorijos pritaikymo galimybių ir tikslų:
• istorija – hobis, skirtas maloniam laiko praleidimui skaitant įdomius istorinius veikalus (deja, tokių reta);
• istorija, skirta asmens ar grupės identifikacijai. Keliami klausimai: kas aš esu? kas yra mano tauta, valstybė? kokių egzistencinių tikslų aš galiu turėti savo gyvenime? ir pan. (į šiuos klausimus taip pat gali atsakyti mitologija bei religija);
• istorijos pažinimas skirtas geresniam kultūrinio reliatyvumo suvokimui. Lyginant atskiras civilizacijas ir kultūras erdvėje ir laike, pastebima, kad beveik nėra dalykų, kuriuos būtų galima laikyti savaime suprantamais. Pasirodo, mūsų vertybių sistema, elgesio modeliai, netgi savivoka yra istoriškai sąlygoti ir todėl negali būti laikomi absoliučiai teisingais. Tokiu būdu atsiveria erdvė didesniam kito, kitokio supratimui ir tolerancijai.

Istorijos kūrimo aspektas.
Dažnai sakoma „Visuomenė pati kuria savo istoriją.“ Tačiau tai ginčytinas dalykas, mat pasakojimą kaip atrodė visuomenė vienu ar kitu laikotarpiu sukuria asmuo besivadinantis istoriku. Tad kur yra objektyvumo ribos?
Istorikai sukuria istoriją, kuri visuomenėje perinterpretuojama arba netgi tiesiogiai pritaikoma šiandieninei situacijai (paskutinis pavyzdys neseniai atšauktas archyvų įstatymas, valstybės ir istorijos santykis, kyla klausimas ar tikroji istorija gali būti parašyta tik tuomet kai nuo aprašomųjų įvykių yra praėję mažiausiai 50 metų, įvedamas atminties aspektas, atmintis yra kintantis dalykas, todėl vertintina kritiškai, tačiau fiksuotina betarpiškai).

Vadovėlinė istorija, ir jos temų kaita, priklausomai nuo to kokios grėsmės kyla visuomenei [tarkim įtempti tarptautiniai santykiai, pvz.: XIX a. Rusijos istorikų mėginimai įrodyti, jog Pabaltijo gyventojai yra slavai, Holokausto tyrimų populiarumas šiandieninėje Lietuvoje ir pasaulyje].
Pasaulyje populiarėjantys socialiniai istorijos tyrimo aspektai: kasdienybės istorija, higienos, keliavimo istorija; mentaliteto istorija, didesnis dėmesys skiriamas visuomenei, integruojamos kitų mokslo sričių žinios: psichologijos, ekonomikos, sociologijos ir kt. priklausomai nuo temos).

Kritiškas istorijos vertinimas – autoritetų įtaka istorijos formavimui, ir tam tikrų faktų interpretacijos įsitvirtinimui visuomenėje. Istorija yra nuolat perrašoma, atsižvelgiant į aktualumą. Pavyzdžiui istorijos programos mokyklose ir vadovėlių teikiamos interpretacijos.

Valstybė yra visuomenės politinės organizacijos sudedamoji dalis ir jai būdingi bendri šios organizacijos dėsniai. Teisė yra visuomenės gyvenimo norminių veiksnių dalis ir jai būdingi bendri žmonių gyvenimo norminio reguliavimo reikalavimai. Tačiau valstybė ir teisė turi ir savų specifinių raidos ir funkcionavimo dėsnių.

Istorikas ir faktai:
XIX a. buvo didysis faktų amžius. Ranke – istorikos uždavinys yra „paprasčiausiai parodyti, kaip buvo iš tikrųjų“. Prie šio faktų kulto itin prisidėjo pozityvistai. Pirma nustatykite faktus, sakė jie, tada iš jų darykite išvadas. Empirinė pažinimo teorija suponuoja visišką subjekto atskyrimą nuo objekto. Faktai, kaip ir juslės, stebėtoją veikia iš išorės, jie nepavaldūs sąmonei. Istorija tikrintų ir pertikrintų faktų kratinys – kaip pirkėjas renkasi žuvis ant žuvų pardavėjo prekystalio, taip istorikas renkasi faktus. Istorikas juos parsineša namo, išverda ir pateikia labiausiai jam patinkančiu stiliumi. Nėra interpretacijos. Kas yra istorijos faktas? Faktai yra visų istorikų darbo pagrindas ir paprastai priskiriami prie istoriko žaliavos, o ne prie pačios istorijos. Be to, pagrindinių faktų nustatymo svarbą lemia ne kokios nors faktų savybės, bet vienoks ar kitoks istoriko a priori sprendimas. Įprasta sakyti, kad faktai patys kalba. Tai netiesa. Faktai kalba, kai istorikais juos pakviečia – jis sprendžia, kuriems faktams teikti pirmenybę, kokia tvarka juos dėstyti ir kokiame kontekste pateikti. Faktas yra kaip maišas, jis nestovi tol, kol į jį ko nors neįdedi. Vienintelė priežastis kodėl mums įdomu žinoti, kad Salaspilio mūšis įvyko 1605 m. yra ta, jog istorikai jį laiko svarbiu istoriniu įvykiu. Faktas, kad jūs į šį pastatą prieš pusvalandį atėjote pėsčias ar atvažiavote automobiliu, yra lygiai toks pat praeities faktas, kaip kad Vytautas buvo pabėgęs pas kryžiuočius. Tačiau istorikas jį tikriausiai ignoruos. Įvykis įgis istorinio fakto statusą, jei bus interpretuojamas. Šis interpretacijos elementas yra sudedamoji kiekvieno istorinio fakto dalis. XIX a. prie faktų fetišizmo prisidėjo dokumentų fetišizmas. Tačiau nei vienas dokumentas negali pasakyti mums daugiau, nei dokumento autorius, t. y. tai, kas, jo nuomone, įvyko, turi įvykti ar įvyks; o gal jis tik norėjo, kad kiti jį suprastų taip, kaip jis to nori, arba buvo įsitikinęs, kad darbuose atsispindi savo nuomonę. Dokumentuose ar kitur rastus faktus prieš panaudojant reikia apdoroti, ir šis darbas istorikui naudongas vien dėl paties faktų interpretavimo proceso. Žinoma faktai ir dokumentai istorikui yra svarbiausi dalykai, tačiau nedarykime iš jų stabo. Patys savaime jie nėra istorija. K. R. Popperis XX a. viduryje rašė, kad vadinamieji istorijos „šaltiniai“ atspindi tik tuos faktus, kurie buvo pakankamai įdomūs, todėl šaltinių faktai atspindi vienokią ar kitokią interpretaciją. Istorinės interpretacijos gali būti įvairių lygmenų, tačiau nė viena jų nėra galutinė. Šaltiniai kaip ir istorinis pasakojimas turi subjektyvumo bruožų. Pvz., Liublino unijos ar Gegužės 3-iosio Konstitucijos, Klaipėdos sukilimo interpretacijos. Šaltinis gali būti autentiškas savo kilme, bet ar visada jis perteikia įvykius taip, kaip buvo iš tikrųjų. Įvairūs šaltiniai atspindi tik tam tikrą konkrečių aplinkybių sanklodų sąlygotą tiesą. Galimos skirtingos tos tiesos versijos –lenkų, lietuvių, baltarusių.
Mes niekada nesužinome „grynų“ istorijos faktų, nes grynu pavidalu jie neegzistuoja ir negali egzistuoti – faktai visada pereinia per įvykių stebėtojo prizmę. Vadinasi, paėmę į rankas istorijos darbą, pirmiausia turime pasidomėti ne faktais, kuriais jis paremtas, o jį rašiusiu istoriku: kas jis per vienas ir kokios mintys ūžia jo galvoje. Istorija yra interpretacija. Nemažiau svarbu ir tai, kad į praeitį galima žvelgti tik dabarties akimis. Istorikas gyvena savo amžiuje ir yra priklausomas nuo gyvenamo amžiaus sąlygų. Praeitis kaip sąlyga norint suprasti dabartį. Žmogaus santykis su aplinka yra toks pat kaip istoriko santykis su tema. Istorikas nėra nei nuolankus faktų vergas, nei tironiškas jų valdovas. Istoriką ir faktus sieja lygiaverčio abipusio kompromiso ryšys. Istorikas įsitraukia į nuolatinį procesą, kurio metu faktai siejami su interpretacija, o interpretacija papildo faktus. Neįmanoma vienam iš šių darbų suteikti pirmenybę kito atžvilgiu. Istorikas pradeda darbą nuo parengtinės faktų atrankos ir parengtinės interpretacijos, kuria remdamiesi faktus rinko kiti ir renkasi jis pats. Istorikas ir istorijos faktai vienas be kito neapsieina. Istoriko ir faktų sąveika, tai nuolatinis dabarties ir praeities dialogas. Tai ir yra istorija.
Visuomenė ir žmogus. Visuomenė ir individas neatskiriami, jie vienas kitam reikalingi ir vienas kitą papildo, o ne prieštarauja. Kiekvienas žmogus visuose istorijos ar priešistorijos etapuose gimsta visuomenėje ir jau pirmais gyvenimo metais į ją įsilieja. Ir kalba, ir aplinka padeda nustatyti žmogaus mąstymo būdą; pirmos idėjos ateina iš aplinkinių žmonių. Koks yra asmenybės ir visuomenės svorio santykis. Kiek istorikai yra asmenybės, o kiek – visuomenės ir laikotarpio, kuriuo gyvena vaikai? Kiek istorijos faktai yra faktai apie asmenybes ir kiek – apie visuomenę. Istorikai kaip ir kitos asmenybės irgi yra socialinis fenomenas, jis yra produktas, ir sąmoningas ar nesąmoningas atstovas visuomenėje, kuriai priklauso. Tad negalima visiškai suprasti ir įvertinti istoriko darbo, nežinant jo pažiūrų, antra, istoriko pažiūras lemia socialinis ir istorinis kontekstas. Istoriko darbas atspindi tą visuomenę, kurioje darbuojasi. Istorikas ne tik parodo įvykius, jis pats nuolatos keičiasi. Paėmus į rankas istorinį darbą, nepakanka tituliniame puslapyje perskaityti autoriaus pavardę, reikia susirasti ir publikacijos ar knygos datą. Istorikų ir kitų žmonių galvoseną formuoja laiko ir vietos aplinkybės. Istorijos faktai iš tiesų yra faktai apie žmones, o ne apie izoliuotų individų veiksmus ir ne apie tikrus ar įsivazduojamus motyvus, kuriais, kaip mano patys veikėjai, jie grindė savo poelgius. Tai yra faktai apie vienų žmonių socialinius santykius su kitais ir apie socialinius veiksmus, kuriuos sukuria individualūs veiksmai, dažnai pateisinantys lūkesčius, o kartais turintys visiškai netikėtą pabaigą. O kaipgi maištininkai ir disidentai? Populiariai vaizduojant individo maištą prieš visuomenę, vėlgi daroma klaida, nes taip supriešinama visuomenė ir žmogus. Jokia visuomenė nėra absoliučiai vienalytė. Kiekviena visuomenė yra socialinių konfliktų arena, o tie žmonės, kurie nepasiduoda egzistuojančiai valdžiai, yra lygiai tokie patys tos visuomenės vaikai kaip ir jos šalininkai. Istorija turi dvejopą funkciją – duoti žmogui žinių apie praeities visuomenę ir padėti jam geriau suvokti savo visuomenės gyvenimą.
Priežastingumo ryšys istorijoje. Istorijos mokslas yra mokslas apie priežastis. Istorikas nuolatos užduoda klausimą „kodėl?“; kol jis tiki rasiąs atsakymą, tol nerimsta. Tikras istorikas, prieš akis turėdamas sąrašą priežaščių, kurias atrinko, jaus profesinę būtinybę jas sutvarkyti, sukurti tam tikrą priežaščių hierarchiją, kuri parodytų jų sąsajas. Istoriko ir priežasčių santykis yra toks pat dvejopas ir abipusis kaip ir jo santykis su faktais. Nuo priežasčių priklauso istorinio proceso interpretacija, o nuo jos – priežasčių atranka ir rūšiavimas. Priežasčių hierarchijos nustatymas, vienos ar kitos priežasties arba kelių priežasčių santykinės reikšmės apibrėžimas yra istorinės interpretacijos esmė. Priežasčių ir pasekmių svarba istorijoje priklauso nuo istoriko gebėjimų susieti jas su racionaliu aiškinimu ir interpretacijos modeliu.
Praeities ir ateities santykis istorijoje. Žinia dabartis yra ganėtinai reliatyvi sąvoka, tai sunkiai įsivaizduojama linija tarp praeities ir dabarties. Istorija prasideda nuo tradicijos, o tradicija reiškia praeities papročių ir pamokų perdavimą ateities kartoms. Praeitis yra naudinga mums tiek, kiek mes galim iš jos pasimokyti, kiek ji naudinga mūsų progresui, pažangai ir todėl istorijos interpretacijos vertę, praeities suvokimo, įsisavinimo mastą gali parodyti tik ateitis, tik praeities pritaikymas ateičiai. Praeities įvykius aprašantis istorikas prie objektyvumo gali priartėti tik stengdamasis įžvelgti, kas laukia ateityje. Tad istorija ne tik praeties ir dabarties dialogas, ją galima apibūdinti ir kaip dialogą tarp praeities įvykių ir nuolatos iškylančių naujų tikslų. Kadangi laikui bėgant vis iškyla naujų tikslų, tai keičiasi ir praeities interpretacija, reikšmingų ir svarbių istorijos ivykių nustatymas. Pvz., tuo metu, kai svarbiausias tikslas buvo konstitucinių laisvių ir politinių teisių kūrimas, istorikas vertino praeitį konstituciniu ir politiniu aspektu.

Kokia prasmė dėstyti ne vien politinę istoriją?
Pagrindinis motyvas istorijos sąlygojamas tapatumas, per kultūra (plačiąja prasme) išryškėjantys identiteto modeliai. Politinė istorija skatina faktinį žinojimą. Ir pas mus, Lietuvoje (arba postkomunistinio bloko šalyse) istorija pirmiausia suprantama kaip politinė istorija:
1. politikoje yra daug faktų – iš to seka, jog reikia žinoti daug faktų.
2. mokydamiesi/studijuodami politinę istoriją mes sužinome valstybių vystymosi/raidos istoriją ir beveik nieko (arba labai mažai) apie žmogaus vystymąsi.
Tad kultūros ir kasdienybės istorija papildo politinę istoriją, padeda susidaryti bendrą visuomenės vaizdą.

Kaip atsvara politinei istorijai minėtina kultūros istorija, kurios vienas ryškiausių lietuvių atstovų buvo Vytautas Kavolis. Kultūros istorija reikalinga, gausėjant žinioms ir keičiantis analitinio galvojimo kategorijoms, nuolat iš naujo persvarstyti politikos (t.y. galios pratybų) ir kultūros (t.y. tikėjimo apraiškų) santykius. Kultūros istorijos, kaip specifinio žmogaus veiklos būdo, dėmesio centre – simbolinės formos, dalyvaujančios kolektyviniame gyvenime ir kaip to gyvenimo gaminys, jo problemų sprendimo būdas (nebūtinai vaizduotės „laisvai pasirinktas“), ir kaip jo energijos (ar inertiškumo) šaltinis, jį ribojanti, transformuojanti ar transcenduojanti jėga. Kultūra kaip gaminys ir kaip jėga – bet kurioje visuomenės dalyje ji vienaip ar kitaip funkcionuoja? Kultūros istorijoje negalima tarti, kaip tai kartais daroma ankstyvesniosios – mitologinės- kultūros studijose, kad simbolinė konfigūracija yra tapati bendruomenei, kurioje ji sukurta.
Modernioji istoriografija kaip savarankišką istorinių tyrimų kryptį išskiria ir mentaliteto istoriją. Temiškai pastaroji daug kur siejasi ir atkartoja tai, kas vadinama kasdienybės, viešojo ir privataus gyvenimo tyrimais. Peteris Dinzelbacheris, nurodęs, kad mentalitetą, kaip istorinę kategoriją, lengviau aprašyti negu apibrėžti, vis dėlto ryžtasi glaustai apibūdinti istorinio mentaliteto sąvoką kaip mąstymo ir jausenų visumą, būdingą tam tikram kolektyvui tam tikru metu; jis pabrėžia, kad mentalitetas reiškiasi veiksmais.

XIX a. buvo vertinama politinė istorija ir ji buvo suvokiama arba rašoma per asmenybių / personalijų istoriją. Visuomenė kaip tokia nebuvo akcentuojama ir jai buvo skiriamas mažas dėmesys tik kaip objektui, bet ne kaip subjektui. Tuo tarpu vadas, valstybės veikėjas buvo paverčiamas subjektu veikiančiu objektą-visuomenę, nors pats taipogi buvo kilęs iš objekto. XX a., o šiandien ir XXI a. buvo labiau susidomėta integruojančiu žinių pobūdžiu, kadangi buvo pradėta mastyti, jog ne vienas žmogus kuria istoriją, bet visuomenė valstybės pagalba.
Kaip yra pažymėjęs V. Kavolis, kultūros istorijoje reikalinga, gausėjant žinioms ir keičiantis analitinio galvojimo kategorijoms, nuolat iš naujo persvarstyti politikos ir kultūros santykius. Kultūros istorijos, kaip specifinio žmogaus veiklos būdo, dėmesio centre – simbolinės formos, dalyvaujančios kolektyviniame gyvenime ir kaip to gyvenimo gaminys, jo problemų sprendimo būdas ir kaip jo energijų šaltinis, jį ribojanti transformuojanti ar transcenduojanti jėga.
Valstybė ir politinė istorija yra susijusi su institucijų ir teisinės jų padėties istorija. Visuomenė yra labiau struktūra, kurioje veikia teisiniai valstybės nuostatai, luomai, jų apibrėžimai, žmonės esantys už teisinės valstybės ribų. Valstybės atsiradimas yra sąlygojamas visuomenės interesų, tad ir valstybė ir visuomenė sudaro vieningą struktūrą, kuri, kaip jau buvo minėta, nėra statiška ir nuolat kinta priklausomai nuo tarptautinės padėties, kataklizmų (pvz. maro, bado ir pan.) taip pat nuo ideologijos kaitos (pagonybės pakeitimas krikščionybe, krikščionybės skilimas į katalikybę, stačiatikybė ir vėliau į protestantizmą, šiuo atveju religija suvokiama, kai viena iš ideologijos formų, kuri XIX-XX a. pakeičiama partinėmis ideologijomis). Norint teisingai suvokti valstybės ir teisės esmę, tyrinėtinas apibrėžtas istorinis laikotarpis susiejant su ekonominiais ir socialiniais santykiais, visuomeniniais judėjimais ir ideologiniais principais.
Sąvokų kaita. Tai ką mes šiandien suvokiame viena ar kita sąvoka, nebūtinai taip pat buvo suvokiama ankstesniais laikais. Pavyzdžiui „valstybė-bažnyčia“ (valstybės institutai ir bažnyčios institutas) Taigi matomas reikšminis, kalbinis pakitimas, kuris vėlgi yra sąlygojamas skirtingo kultūrinio ir politinio tapatumo.
Šio kurso metu bus bandoma, bandoma nusakyti Lietuvos istorijos kaitą, kaip buvo ateita iki nepriklausomos Lietuvos, kokia buvo politinė ir teisinė padėtis, kaip buvo apibrėžiama visuomenė atskirais laikotarpiais. Galiausiai tokių sąvokų kaip „tauta“ kaita. XVI a. „politinė tauta“ buvo tik bajorija, kuri savo ruožtu buvo susiskaidžiusi į diduomenę ir bajoriją, „šlėktos“ terminas pastaruoju metu kritikuojamas, kaip svetimybė ir vis labiau įsitvirtina vieningas „bajorijos“ terminas. Lietuvos valstybės susikūrimo priežastys, teisės kodifikavimas, „valstybės“, „tautos“, „tėvynės“ sąvokų kaita.
Valstybės sąvoka palyginti yra nauja – Lietuvos valstybės formavimosi laikotarpiu jos nebuvo nei Lietuvoje, nei kur nors kitur. Ją atstojo žodžiai atskiriems valstybės tipams įvardinti (polis, imperija, karalystė, kunigaikštystė). Tiesa, Vakarų Europoje gana artimas gana artimas dabartinei valstybės sąvokai buvo žodis respublika, vartotas dar I a. pr. Kr. Cicerono. Šio lotyniško žodžio reikšmė – „visuomeninis reikalas“. Anksčiau jis taip ir buvo verčiamas į kitas kalbas. Vakarų Europoje dabartinei valstybės sąvokai apibūdinti buvo pasirinktas gana abstraktus lotyniškas žodis status, kurio reikšmė tiesiog statusas, stovis, padėtis, būklė būsena. Daugelyje Vidurio ir Rytų Europos šalių atsirado savų žodžių valstybės sąvokai apibrėžti, tačiau jie perėmė jau susiformavusį vakarietiškojo status turinį.
Kalbant apie šiuolaikines valstybes, valstybės sąvoka yra pakankamai aiški, tačiau istorinis jos turinys iki šiol nėra galutinai nusistovėjęs. Sąlyginai galima išskirti dvi pagrindines valstybės sampratas – siaurąją ir plačiąją. Valstybė plačiąja prasme – tai iš esmės bet kokia politinė organizacija. Ši valstybės samprata artimesnė žodžio status reikšmei. Tuo tarpu siauriau suprantama valstybė yra tik vienas iš istorinių politinės organizacijos tipų. Tokia valstybės samprata atsirado europiečiams artimiau susipažinus su atsilikusių tautų politinėmis organizacijomis, kuriose jie neįžvelgė su jiems įprastomis politinėmis organizacijomis (valstybėmis) ir nepripažino joms to paties statuso. Taigi siauroji valstybės samprata iš esmės yra europocentrinės prigimties.

Istorijos mitologija, stereotipai istorijoje (šiuolaikinės Lietuvos visuomenės istorijos sąmonėje esama negatyvaus požiūrio į LDK bajoriją stereotipų), paminklai ir jų statymo motyvai, ką lemta atsiminti?

Literatūra: E. H. Carr, Kas yra istorija?, Vaga, 1999.

Kada ir dėl kokių priežasčių susidarė Lietuvos valstybė?

Viduramžių šaltinių tyrinėjimo problemos
• Viduramžių šaltiniai tai daugiausia pasakojimai surašyti ne visuomet tiesioginių įvykių liudytojų, o atpasakojimai (tiesioginių liudytojų pasakojimų fiksavimas, arba pasakojamosios tradicijos užfiksavimas po keliolikos, arba keliasdešimt metų). Tendencingumas – vokiečių, slavų metraščiai aprašydami tarkim ordino, ar kitų kariaunų žygius, susidūrimus su lietuviais ir pan., arba lietuvių antpuolius linkę padidinti skaičius ir nušviesti įvykių eigą sau naudinga linkme.
• Perskaitymo sunkumai – parašyta senosiomis ir ne lietuvių kalbomis, kurioms (pvz. vokiečių) yra leidžiami specialūs žodynai. Ką reiškia išmokti tokią kalbą, kurios šiandien niekas nevartoja. Ein litauische König – vienas iš lietuvių kunigaikščių ar tiesiog (visos) Lietuvos kunigaikštis.
• Mentaliteto skirtumai – kronikininkas ne istorikas, bet atsitiktinių faktų (Dievo pasireiškimo žemėje fiksuotojas). Jis neieško priežasčių. Viduramžių istorinis tekstas iš esmės skiriasi nuo dabartinio. Mūsų supratimas apie to meto kalbą ir vartotus terminus dažnai yra neteisingas, t.y .negalima naudotis tiesioginiu supratimu (kaip tiesioginiu vertimu).
• Mažai išliko šaltinių – istorikai turi nuspėti, kas nutylėta, daug dedikacijos. Istorija šiuo atveju kuriama mažesniu masteliu nei priešistorės atveju, tačiau interpretacijų ir spėlionių svoris išlieka didelis.
• Istorijos principas – kalbėti ir atskleisi ne vien sau naudingus faktus.

Kaip atrodė XIII a. Lietuvos visuomenė?
Kunigaikščiai-bajorai-valstiečiai (laukininkai).
Valdžia: papročiai (paprotinė teisė ir tradicijos), autoriteto iškylimas, prievarta (duoklių rinkimas ir pan.). Silpnesnis paklūsta stipresniam valstybės formavimo principas. Ėmė išsiskirti diduomenės žemės nuosavybė. Įsitraukus į grobiamuosius žygius (lobių ir vergų įsigijimo šaltinis) kariauninkams, žemės nuosavybės formavimasis plito ir likusių bendruomenininkų tarpe. Lietuvoje susidarė individualių šeimų ir individualių ūkių odalinė (paremta žemės nuosavybe) visuomenė.
Visuomenės struktūra:
• laisvi žemdirbiai (jų daugiausia) susivieniję į teritorines bendruomenes – laukus;
• gerieji žmonės – vėliau virtę bajorais;
• karo vadai – žemvaldžiai valdę pirmuosius du sluoksnius, gerieji žmonės sudarė kariaunos branduolį, vadovaujamą karo vadų.
Tai buvo svarbus pasiekimas: užsimezgė tas pats visuomeninis modelis, ta pati išeities pozicija, iš kurios prasidėjo feodalinės viduramžių Europos raida. XII a. – XIII a. pradžioje Lietuvoje daugumą sudarė laukininkai (valstiečiai). Jiems individualiai ūkininkaujant, nutrūko gamybiniai kraujo ryšiai. Bendruomenės (lauko) struktūrą ėmė lemti gyvenamoji vieta, susiklostė teritorinės bendruomenės – vadinamosios žemės. (Lietuvos žemė – Nemuno ir Neries tarpupis; Nalšia, Deltuva, Upytė; Žemaitijos žemę sudarė: Karšuva, Knituva, Medininkai, Raseiniai, Ariogala, Laukuva [Žemaitijos savarankiškumo formavimasis]). Lietuvių laukas pasuko germaniškųjų, o ne rytų slaviškųjų bendruomenių raidos keliu. Žmonių nuosavybės santykiai dar buvo susaistyti giminystės ryšiais: individualus paveldėjimas buvo garantuotas, bet žemę galėta disponuoti tik giminaičiams leidus. Daugelyje lietuvių žemių XII a. pabaigoje – XIII a. pradžioje buvo įsigalėjęs vienas kunigaikštis. Tai buvo dar ne asmens, o šeimos įsigalėjimas.
Gyventojų tankumas:
4-5 žmonės į 1 km2. Lietuvių genčių žemėse (netoli 80 000 km2) valstybei kuriantis galėjo gyventi per 300 000 gyventojų. Ekonominis ir karinis potencialas negalėjo būti didelis, tačiau stebina XIII a. pirmos pusės karinių žygių intensyvumas.

Ar Lietuva susidarė tik dėl to, jog reikėjo gintis nuo Kryžiuočių?
Bet kuri žmonių visuomenė gali egzistuoti tik koordinuodama savo narių veiklą, todėl visoms visuomenėms reikalinga vienokia ar kitokia valdžios forma. Svarbiausios valdžios funkcijos (socialinio organizmo vientisumo išsaugojimas ir normalaus funkcionavimo užtikrinimas) niekada nekito – kito tik valdžios organizavimo formos. Valstybė siaurąja prasme yra aukščiausia politinės organizacijos forma. Norint geriau suprasti jos susidarymą, reikia nors trumpai susipažinti su ligtoline politinės organizacijos raida.
Tarptautinė situacija. Popiežių galybės laikotarpio pradžia, pasižymėjusi misijų suintensyvinimu Baltijos regione XII a. pabaigoje. Vokiečių pirklį ėmė lydėti vienuolis, vienuolį – riteris. Dauguvos žiotyse XII a, pab. įsikūrė Liubeko pirklių faktorija. Faktorija netruko pajungti čia gyvenusių ugrų-finų gentį lyvius. Nuo lyvių žemės nauja vokiečių kolonija gavo Livonijos vardą. Livonijos vyskupas Albertas 1202 m. įsteigė Kalavijuočių ordiną (karinis vienuolių Kristaus riterių brolijos ordinas). 1207 m. Albertas Livoniją įformino kaip Vokietijos imperijos leną. Netoli Lietuvos atsirado pavojingas politinis darinys, nešęs Kryžiaus karus ir europinės organizacijos kolonizacinę ekpanciją. XIII a. pradžioje Lietuvos pakraščių žemių kunigaikščiai jau ėmė virsti vyresniųjų kunigaikščių agentais. Livonija pertraukė natūralų giminingų genčių jungimosi į valstybę procesą. Prūsijoje XIII a. pradžioje įsikūrė Vokiečių ordinas. Nuo XII a. pabaigos prasidėjo sistemingi lietuvių antpuoliai į rusų žemes (taip sustabdytas rytų slavų skverbimasis į lietuvių žemes, o XIII a. pr. dalis slavų žemių pateko lietuvių kunigaikščių įtakon), lietuvių kariaunos ėmė siaubti visą Padauguvį. Totorių-mongolų antpuoliai, juos pajuto Rusios kunigaikštystė. Antpuolių grėsmė gąsdino ir pačią Europą. Tuo tarpu Europoje vyko konkurencija dėl įtakos tarptautinėje sferoje tarp popiežiaus ir Šventos Romos imperijos imperatoriaus. 1236 m. paskelbtas kryžiaus žygis prieš Lietuvą. 1236 m. Sulės mūšis – Livonijos sutriuškinimas. 1237 m. Livonijos ordino prijungimas prie Vokiečių ordino. (1231 m. pradėtas prūsų nukariavimas ir Vokiečių bei Livonijos ordinų susijungimo pastangos). Atgarsiai Lietuvoje.
Diplomatinis karas, karūnavimosi prasmė, ar karūnavimas yra laikytinas valstybės sukūrimo data. Lietuvos europėjimas, įsijungimas į Europos diplomatiją. Europinės kultūros sklaida Lietuvoj, per Lenkiją.

Kada ir kaip susidarė Lietuvos valstybe?
1219 m. sutartis su Voluine minimas 21 kunigaikštis, iš jų 5 vyriausieji: Živinbudas, Dausprungas su broliu Mindaugu ir Daujotas su broliu Vilikaila. Sutartis rodo, kad kunigaikščių veiksmai buvo vieningi. Lietuvių žemių vienijimas nebuvo pasibaigęs.
1235 m. minima „Mindaugo Lietuva“, vadinasi buvo ir ne Mindaugo Lietuva, kurioje valdžia priklausė kažkam kitam.
1245 m. Mindaugas jau vadinamas „aukščiausiuoju karaliumi“ [titulas] – jau priklauso beveik visos lietuvių bei kaimyninės žemės: pietų Sėla, Juodoji Rusia, gal Minskas ir Breslauja – yra vieno valdovo rankose.
Lietuvos valstybė gimė XIII a. 4-5 dešimtmečių sandūroje.
Istorikų nuomonių (formuluočių) skirtumai:

A. Šapoka, Lietuvos istorija, Kaunas 1936, p. 50:
“Taip pat tiksliai nežinoma, kada buvo galutinai suvienyta Lietuva. Bet tas turėjo atsitikti dar prieš 1236 m., nes tais metais Voluinės kunigaikštis jau derėjosi su Mindaugu, kaip su visos Lietuvos valdovu. Be to, tais pačiais metais buvo pirmasis didelis suvienytos Lietuvos mūšis su kalavijuočiais.”

E. Gudavičius, Lietuvos istorija, t. 1, Vilnius 1999, p. 46:
“1235 m. rusu metraštininkas užsiminė apie “Mindaugo Lietuvą.” Vadinasi, tuo metu būta ir “ne Mindaugo Lietuvos”, taigi visai Lietuvai Mindaugas dar nevadovavo. Apie 1245-1246 m. vokiečių kronikininkas Mindaugą pavadino “aukščiausiuoju karaliumi,” o tai liudija, kad Lietuva jau buvo suvienyta. Visa tai rodo, kad Mindaugas, kaip pirmasis Lietuvos valdovas, iškilo apie 1240 m.”

2000 m. leidimas (R. Kamuntavičius, V. Kamuntavičienė, R. Civinskas, K. Antanaitis, Lietuvos istorija 11-12 klasėms, Vilnius: Vaga, 23 psl.)
„XIII a. pr. lietuviu kunigaikščiai ėmė jungtis kovai su bendru priešu. Geriausias pavyzdys yra 1219 m. 21 lietuviu kunigaikščio sutartis su Voluine. 5 iš šių kunigaikščių yra vyresnieji – Živinbudas, Dausprungas su broliu Mindaugu ir Daujotas su broliu Vilikaila. Kiti paminėti kunigaikščiai buvo atskirų žemių: Žemaitijos, Deltuvos, Upytės, Šiaulių valdovai. Akivaizdu, kad sutartį su Voluine pasirašė bendrų sienų su ja neturintys kunigaikščiai (žemaičiai buvo taip toli nuo Voluinės, kad tikriausiai net nežinojo apie jos egzistavimą). Kas jas skatino tai daryti? Gal tai, kad Živinbudas sutartyje yra minimas kaip svarbiausias kunigaikštis. Tikriausiai jo įtaka buvo pakankamai didelė, kad priverstų tokias tolimas žemes pasirašinėti sutartį. Tai rodytu, kad lietuvių žemės jau buvo pradėjusios vienytis.“

2001 m. leidimas (R. Kamuntavičius, V. Kamuntavičienė, R. Civinskas, K. Antanaitis, Lietuvos istorija 11-12 klasėms, Vilnius: Vaga)
„XIII a. pr. lietuvių kunigaikščiai ėmė jungtis dėl efektyvesnių karinių žygių į kaimynines šalis. Geriausias pavyzdys yra 1219 m. 21 lietuvių kunigaikščio sutartis su Voluine. 5 iš šių kunigaikščių yra vyresnieji – Živinbudas, Dausprungas su broliu Mindaugu ir Daujotas su broliu Vilikaila. Kiti paminėti kunigaikščiai buvo atskirų žemių: Žemaitijos, Deltuvos, Upytės, Šiaulių valdovai. Panašu, jog sutartį su Voluine pasirašė kolektyvinis subjektas- Lietuvos žemių konfederacijos svarbiausi atstovai. Spėjama, jog Živinbudas pirmoje vietoje atsidūrė dėl to jog buvo vyriausias. Kiti 4 vyresnieji kunigaikščiai buvo dar labai jauni savo amžiumi, nors reikšmingiausia, matyt, buvo Dausprungo-Mindaugo gimine.“

Ar galima kalbėti apie tikslią datą?
Būtovės slėpiniai (E. Gudavičiaus pozicija dėl liepos 6 d.)
T. Baranausko pozicija dėl liepos 6 d. :
„Mindaugo reformomis sustiprinta Lietuvos valstybė gavo tarptautinį pripažinimą ir naują titulą – 1253 m. Mindaugas buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Teisiškai Lietuvos karalystės įkūrimo data reikėtų laikyti 1251 m. liepos 17 d., kai buvo duotas popiežiaus leidimas karūnuoti Mindaugą. Pačios karūnacijos iškilmės įvyko po 2 metų, liepos pirmojoje pusėje ar birželio pabaigoje. Bene labiausiai tam tiko birželio 29-oji – sekmadienis, Šv. Petro ir Povilo diena.“

Šaltinio tekstas:
Ipatijaus metraštis (rašytas XIV a. pab. – XV a.), rastas XIX amžiaus pradžioje Kostromos šv. Ipatijaus vienuolyne:
„[1259 m.] […] Mindaugas pasiuntė pasiuntinius pas popiežių ir priėmė krikštą [kalbama apie Mindaugo krikštą 1251 m.]. Jo krikštas buvo apgaulingas [ar Mindaugo krikštas buvo politinis manevras, ar tai metraštininko propaganda, rašančiojo interesų reikšmė]; savo dievams slaptai aukojo: visų pirma Nunadieviui ir Televeliui ir Diviriksui, Zuikių dievui ir Medeinai; jei vykstant į medžioklę išbėgdavo į lauką zuikis, į mišką nežengdavo ir nedrįsdavo jame nei rykštės nulaužti; ir savo dievams aukojo, ir mirusiųjų kūnus degindavo, ir savo pagonybę viešai išpažindavo. […]“

Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Vilnius, 1996, p. 261.

LIETUVOS TAPSMAS DIDVALSTYBE XIV a.

Kaip ir XIII a., LDK rytų kaimynai XIV a. tebebuvo susiskaldžiusios Rusios kunigaikštystės. Lietuvai, sunkiai gynusiai savo vakarinį pakraštį, čia atsivėrė ekspansijos vilionės ir galimybės. Skverbimąsi į Rusią skatino natūralus valstybės poreikis plėsti teritoriją, būtinumas sustiprinti ekonominį, demografinį, karinį potencialą bei siekimas spręsti dinastijos vidaus reikalus. Skyrėsi LDK užimtų Rusios žemių ir lietuviškų žemių etninė sudėtis, religija, socialinės ir politinės raidos rezultatai. Šis skirtumas lėmė jų padėtį LDK, vertė formuoti ypatingą LDK valdančiųjų politiką.
Gediminas buvo tituluojamas “lietuvių ir daugelio rusų karaliumi”, bet tai visai nerodo jų žemių lygiateisiškumo. LDK buvo lietuvių tautos sukurta valstybė, valdoma lietuviškos dinastijos, kurios politinė atrama – lietuvių bajorija. Gudų žemės buvo politiškai pavaldžios ir, kas svarbu, suvokiamos ne kaip vientisas kūnas, o kaip daug žemių – “daugybė rusų”. Juos jungė stačiatikybė, bendra etninė kilmė, bet svarbiausia – Lietuvos didžiųjų kunigaikščių valdžia. Kartu jau aiškėjo lietuvių ir gudų bajorijos politinio suartėjimo tendencijos. Jos lėmė lietuvių valstybingumo idėjų plitimas gudų žemėse, pritaikymas jų gyventojams ar šių prisitaikymas.
XIII a. pabaigoje- XIV a. pirmojoje pusėje kryžiuočiai daugiausia puolė vakarines Lietuvos žemes, Žemaitiją, Jūros upės ir Nemuno gynybinių sistemų pilis ir jų saugomas žemes. XIV a. viduryje kryžiuočiai jau atsibasto iki Vilniaus ir Trakų prieigų (1348 m. Strėvos mūšis).
Dėl Ordino agresijos Lietuvos sąjungininkėmis savaime tapo lenkų kunigaikštystės. Visą XIII a. lietuviai rengė siaubamuosius žygius į lenkų žemes. XIV a. pradžioje lietuvių antpuoliai į Lenkiją pasibaigė. Lietuvos ir Lenkijos suartėjimą vainikavo 1325 m. sąjunga prieš kryžiuočius. Ji nebuvo ilgalaikė, Lenkija pamažu kuriam laikui pasitraukė iš karo su Ordinu, bet jau XIV a. pirmojoje pusėje ši sąjunga parodė, kur abi šalys gali greičiausiai rasti sąjungininkų.
Kovai su kryžiuočiais Lietuvos valdovai stengėsi išnaudoti ir XIV a. pakankamai gausius pasiūlymus krikštytis. Patys Lietuvos valdovai, matyt, skatinami sąjungininkų Livonijoje, jau nuo XIV a. pradžios kvietėsi katalikų vienuolius, savo iniciatyva ar savo interesų vedinų Romos popiežių bei Rygos arkivyskupų, vėliau vokiečių imperatorių paraginti, derėdavosi dėl krikšto. Sunku pasakyti, kiek tikras buvo noras krikštytis, tačiau derybos būdavo ir prieš kryžiuočius nukreipta diplomatinė ir propagandinė priemonė. Savanoriškas Lietuvos krikštas ir jos valstybingumo išlaikymas Ordinui nebuvo parankus. Ordinas norėjo krikščionybę į Lietuvą atnešti nukariaudamas ją.
Lietuvos valdymo institucijos XIV a. dar nebuvo galutinai nusistovėjusios ir keitėsi dėl politinės padėties.Viena iš stabilesnių valstybės institucijų buvo aukščiausioji valdžia. Didžiausią galią turėjo kunigaikštis, rezidavęs Vilniuje. Jis buvo nominalus visos valstybės žemės savininkas, galėjo ją dovanoti ir kontroliuoti. Didysis kunigaikštis galėjo versti laukininkus bajorais, jis taip pat buvo vyriausias teisėjas. Dinastija buvo pagrindinė didžiojo kunigaikščio atrama valstybėje ir jis paisė jos interesų. Didžiojo kunigaikščio valdžia buvo paveldima, tačiau paveldėjimo taisyklės nebuvo griežtai nustatytos.
Valstybės sistema keitėsi XIV amžiuje. Daug kas, ypač vietinėje administracijoje, buvo pasiskolinta iš Rusios žemių. Įtaką darė ir Ordinas. Manoma, kad iš Livonijos perėmė kai kuriuos fiskalinės prievolių sistemos elementus, o jau Mindaugo dvare gyvenę katalikai vienuoliai prisidėjo prie didžiojo kunigaikščio raštinės kūrimo ir veiklos. Nepaisant didelės svetimųjų įtakos, Lietuvos valstybės kūrimą daugiausia lėmė savaiminė lietuvių visuomenės įtaka.

Gedimino vidaus politikos laimėjimai:
 Įsitvirtino didžiojo kunigaikščio valdžia, šalia kunigaikščio susiformavo kunigaikščio taryba iš 20 sričių. Aprimo feodalų tarpusavio kovos.
 Nusistovėjo kunigaikščio ir bajoro sąvokos. Kilmingieji bajorai buvo valdantys valsčius feodalai. Kunigaikščiai – valdovo sūnūs ir prijungtų rusų žemių valdovai.
 Įvesta antspaudo saugotojo pareigybė.
 Susidarė geresnės sąlygos amatų ir prekybos raidai, miestų plėtrai.
 Sustiprėjo kariuomenė.
Gedimino užsienio politika:
 Vedė kovas su kryžiuočiais ir su Maskvos kunigaikštyste.
 Rašė laiškus į užsienį apie pasiruošimą krikštytis, tikruosius kryžiuočių tikslus, kvietė į Lietuvą amatininkus, pirklius ir rašto žmones.
 1324-1328 m. sudarė paliaubas su Ordinu.
Gedimino valdymo reikšmė:
 Sustiprinta Lietuvos valstybė ir atremti vokiečių puolimai.
 Diplomatiniais sugebėjimais įveikta politinė izoliacija.
 Suprasta krikšto reikšmė, bet dar nesubrandinta visuomenė.
 Sustiprinta sričių kunigaikščių įtaka valstybės valdymui.

Literatūra: A. Nikžentaitis, Gediminas, Vilnius, 1989.

KRĖVOS AKTAS:
UNIJA AR VEDYBŲ PAŽADAI?

Literatūra

1. 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas, Vilnius 2002, 21-22, 49-54, 71-72. (Knyga yra VDU bibliotekoje);
2. Edvardas Gudavičius, Vilnius: Aidai 2002, 69, 102. (nurodyti tik puslapiai iš kur paimtos žemiau matomos citatos. Knyga yra VDU bibliotekoje).

Krėvos aktas buvo vedybų pažadai, o ne tarpvalstybinis, dvi valstybes sujungiantis aktas. Tokią nuomonę remia:
• Tarpukario Lietuvos istorikai;
• Daugelis dabartinių Lietuvos istorikų (po 1990 m.);
• J. Kiaupienės interviu, kurioje ji pasakoja apie šios knygos pagrindinę idėją- kodėl tai buvo aktas, o ne unija.

Krėvos aktas buvo dokumentas, sukūręs personalinė dviejų valstybių uniją:
• Absoliuti dauguma lenkų ir užsienio istorikų nuo 1837 m. (data, kai aktas buvo surastas ir pirmą kartą buvo publikuotas);
• Sovietų Lietuvos istorikai;
• E. Gudavičius
E. Gudavičius: 69 p. “Ir Krėvos, ir Volkovisko aktai fiksuoja Jogailos susitarimą ne su Jadvyga, o su Lenkijos regentais. Tai ne vedybų susitarimas, o susitarimas dėl jo atėjimo į Lenkijos sostą per šias vedybas. Vienintelė ankstyvosios Lietuvos valstybės institucija – jos didysis kunigaikštis – susitaria su virstančios luomine Lenkijos valstybės regentų institucija. Kokių požymių dar reikia tokio susitarimo valstybiniam pobūdžiui įrodyti?” 102 p. “…politinėje istorijoje reikia kalbėti apie Krėvos sutartį ir šia sutartimi sudaromą personalinę uniją.”

KRĖVOS AKTAS – UNIJA

Lenkijos istorikai nuo XIX a.
1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos aktu buvo paremta visa vadinamoji Lietuvos-Lenkijos unijų koncepcija, teigianti, kad jau XIV a. pabaigoje Lietuvos valstybe buvo sujungta, sulieta su Lenkijos Karalyste, inkorporuota į ją unijos saitais. Šios koncepcijos kūrėjai bei propaguotojai buvo garsus Lenkijos istorikai. Krėvos unijos koncepcija garsinant pasaulyje daugiausiai nusipelnė O. Haleckis (Oskar Halecki) ir H. Lowmianskis. Lenkijoje Krėvos akto tekstas buvo ne karta paskelbtas, susikaupė daug jam skirtos literatūros. Taip Krėvos dokumentas Lenkijos istoriku valia virto tarpvalstybines sutarties aktu.
Tiesa, ne visi istorikai pasidavė Krėvos unijos koncepcijos magijai. Savotiškai pratęsdami A. Naruszewicziaus tradicija, nors ir nenurodydami jo “Lenkijos istorijoje” išdėstytus samprotavimu, jie Krėvos dokumentą vertino kaip Jogai1os priešvedybinių pažadų patvirtinimą. Net H. Lowmianskis mane, kad po Krėvos akto greičiausiai turėjo buti surašytas dar vienas oficialus galutines sutarties dokumentas, kuriame buvo išdėstytos visos sosto užėmimo sąlygos, kuriu laikytis įsipareigojo Jogaila.

Iki I PK, lietuviai visai nemini Krėvos akto (S. Daukantas)
Tautinės lietuvių istoriografijos pradininkas. Tęsdamas pasakojimą S. Daukantas rašė, kad “Jogaila, pargrįžęs į Lietuvą, gyręs diduomenei ir aną vildamas tarė, jog galią ir valdžią Lietuvos padidino ir praplatino, sunerdamas Lietuva ir Žemaičius su Lenkais, ne dėl to tą padarė, idant lenkams anie vergautu ir jų valdžios klausytu, nes idant reikalingame atsiejime vieni antriems pagalbą duotų, paskui, vieniems tarp diduomenės lietuvių pilis dovanodamas, kitus į vyresnius keldamas, kitus apdovanodamas gėrybėmis, tildė, sakau, Lietuvos ir Žemaičių jomylistas, kurie didžiai nenorėjo sunėrimo Lietuvos su Lenkais, kaipogi regėjo aname savo ūkės nužeminimą ir prapuolimą, vienok tuo kartu Jogaila visus per kalbėjo ir Vilniuj sunėrimo abiejų kraštų raštus išdavė, kuriuos diduomene pasirašė ir apžymėjo”. Tokia buvo pirmoji 1385-1386 m. įvykių interpretacija lietuviu istoriografijoje. S. Daukanto istorijos koncepcijoje Krėvos unijos nėra, Lietuvos suartėjimas su Lenkija aiškinamas kaip Gediminaičių dinastijos sprendimas.

Sovietinių laikų Lietuvos istorikai
1968 m. Bronius Dundu1is pratęsė tarpukario Lietuvos istorikų tradiciją monografijoje, skirtoje Lietuvos valstybinio savarankiškumo XV a. problemai, 1385 m. Krėvos dokumentą apibūdina taip: „Iš esmės tai buvo Jogailos ir paskelbtos Lenkijos karaliene Jadvygos sutuoktuvių susitarimas <...> pats Krėvos aktas buvo tiktai paruošiamasis raštas ir, matyt, turėjo galioti tol, kol bus sudarytas tikros sutarties dokumentas.“
Istorikai, dirbę Sovietų Lietuvoje ir neturėję galimybių tirti Krėvos aktą, perėmė Lenkijos istoriografijos suformuluotas pagrindines inkorporacinės koncepcijos nuostatas. Pirmojoje sovietiniais metais parašytoje Lietuvos istorijos sintezėje Juozas Žiugžda Krėvos akto atsiradimo aplinkybes ir jo pasekmes nusakė: “Po ilgai trukusių pasitarimų, 1385 m. Jogaila Krėvos pilyje priėmė Lenkijos delegaciją, ir čia tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo pasirašytas susitarimas, vadinamasis Krėvos unijos aktas. Tuo aktu Jogaila, Lietuvos didysis kunigaikštis, pasižadėjo sujungti visas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystes žemes su Lenkija”. 1958 m. išleistoje trumpojoje Lietuvos istorijos sintezėje J. Žiugžda dar karta tvirtina, kad: “Lietuvos ir Lenkijos feodalų derybos pasibaigė unijos sudarymu, tai yra Lietuvos ir Lenkijos valstybių sujungimu. Tos unijos susitarimas buvo pasirašytas Krėvos pilyje 1385 m., dėl to ir pats susitarimas vadinamas Krėvos unija”.
1970 m. Mečislovas Jučas savo studijoje kartoja inkorporacinę Krėvos unijos koncepcija, pateikdamas visiškai neproblemišką 1385 m. akto interpretaciją: “Kokiu būdu ir kada prasidėjo lenkų ir lietuvių pasitarimai dėl unijos, neturime žynių. Visiškai nežinome, kaip prieita prie 1385 m. Krėvos sutarties su Lenkija. Lenkai siuntė savo pasiuntinius pas Jogailą, 0 Jogaila – į Lenkiją, iš ten į Vengriją pas Jadvygos motiną Elžbieta. Deja, nežinome tu derybų, o taip pat ir įgaliojimų pasiuntiniams turinio”. Tačiau šios neskaidrios akto “gimimo” aplinkybes, M. Jučui nesutrukdė padaryti gana kategorišką išvadą, kad: “Jogaila Krėvos sutartimi inkorporavo Lietuva į Lenkijos valstybės sudėtį. Lenkų feodalai įžiūrėjo šiame akte Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystes įjungimą į Lenkijos Karalystę, o tai ir skelbė Jogailos duotas raštas”.

KRĖVOS AKTAS – VEDYBŲ PAŽADAI

Akto tekstas

Tarpukario istorikai
XX a. pirmosios puses lietuvių istoriografija nepriėmė Lenkijos istorikų sukurtos Krėvos unijos koncepcijos. 1936 m. paskelbtoje Lietuvos istorijos sintezėje Zenonas Ivinskis nurodo, kad ,,1385 m. vasara buvo baigtos Lietuvos, Lenkijos ir Vengrijos derybos, po kurių susitikimo Krėvos pilyje metu Jogaila su broliais specialiu lenku surašytu dokumentu, kuris yra žinomas Krėvos akto vardu, patvirtino savo delegacijos duotus pažadus Jadvygos motinai karalienei Elžbietai, kad Krėvos aktas, nuo kurio prasidėjo glaudus Lietuvos santykiai su Lenkija, nebuvo jokia sutartis, joks unijos aktas, kaip dažnai jis vadinamas, o buvo tik paprastas Jogailos derybų metu duotų priešvedybinių pasižadėjimų patvirtinimas raštu”.

Dabartiniai istorikai
E. Ulčinaitė. Tai, kas Krėvoje buvo sutarta, vedė į Lietuvos krikštą (1387-1417 m.) bei platesnio masto Lietuvos-Lenkijos unijos pradus (1413 m.). Tačiau Krėvos akte yra vienintelis sprendimas ir jis susijęs tik su Jogailos vedybomis. Tai vedybų sutartis (su tam tikromis sąlygomis), o ne valstybių susijungimo aktas.
J. Kiaupienė ir S. C. Rowell. “Pats Krėvos aktas tėra pasiuntinių susitarimą patvirtinantis tekstas, inicijuotas principalo (arba veiksmo pradininko) – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos, kuris ratifikavo (patvirtino) trijų pusių – Jogailos pasiuntinių, Piastų kilmės Vengrijos karalienės Elžbietos Bosnietės bei Mažosios Lenkijos ponų derybas dėl Lietuvos didžiojo kunigaikščio santuokos su Lenkijos karaliene Jadvyga. Tai, dėl ko susitarta, t.y. vedybos, buvo įgyvendintos 1386 m., ir Krėvos dokumentas neteko savo reikšmės. Kartu reikia pasakyti, kad ne visi tą veiksmą (vedybas) sąlygojantys Krėvos akto straipsniai buvo įgyvendinti visais aspektais, kadangi pastarieji jokiu būdu ir neįpareigojo šalių visiems laikams jų laikytis. Aptariamu laikotarpiu lenkai neturėjo pagrindo “pririšti” lietuvius prie savo valstybės. Lietuviai savo ruožtu neturi pagrindo neigti žodžių prasmės: Krėvos dokumente minimas dviejų valstybių jungimasis į sudėtinę monarchiją, kurią valdo tas pats valdovas. Tačiau vargu ar Lietuvos ir Lenkijos susiliejimas į vieną valstybę (projektuotas tik nuo 1413 m.) kada nors buvo įgyvendintas taip, kaip norėjo aršiausi Lenkijos Karalystės ideologai, o Krėvos akte susiliejimas kaip toks visiškai nėra aptartas“

XX a. įsigalėjo Krėvos unijos koncepcija. Įsigalint Krėvos unijos koncepcijai, tyrimu laukas susiaurėjo. Buvo akcentuojamas vienas klausimas: ar lotyniškas žodis applicare reiškia visiška Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystes inkorporavimą į Lenkijos Karalystę, ar ne. Lietuvos-Lenkijos dinastinės unijos pradžios data buvo 1386 m. – Jogailos vedybų su Jadvyga ir karūnavimo Lenkijos karaliumi metai.

J. Kiaupienė:
„Abejones dėl Krėvos akto žinojo daugiausia istorikai profesionalai, trūko ir dalykinių, dokumento tyrimais pagrįstų įrodymų. Plačiajai visuomenei skaityti skirtoje literatūroje, vadovėliuose XX a. antroje pusėje įsigalėjo teiginys, kad Krėvos aktas buvo unijos aktas, susiejęs dvi valstybes, o dokumente esantis žodis “applicare” būdavo aiškinamas kaip reiškiąs Lietuvos valstybės inkorporaciją į Lenkijos Karalystės sudėtį. Manau, kad ir toliau liks įsitikinusių, jog Krėvos aktas buvo tikrasis unijos aktas. Be abejo, bus ir daugiau teigiančių, kad atliktas 1385 m. rugpjūčio 14 d. dokumento tyrimas nieko nepakeitė jo interpretacijoje. Tokių bus ir Lietuvoje, ir Lenkijoje. Dauguma tokių bus istorikai, kurie jau yra rašę šiuo klausimu, jiems sunku atsisakyti išdėstytos interpretacijos. Norėtųsi tikėti, kad jaunoji karta geriau supras ir įvertins publikaciją. Bus ir tokių, kurie stengsis “suderinti” sena ir nauja. Jie sutiks su publikacijos išvada, kad Krėvos aktas nebuvo tikras inkorporacinis unijos aktas, tačiau sakys, kad būtent šis dokumentas atvėrė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jogailai “duris” į Lenkijos sostą, todėl jį galima vadinti Lietuvos-Lenkijos unijos aktu. Jie tiesiog “nepastebės” S. C. Rowello argumentų.

KRĖVOS AKTO TEKSTAS

Mes, Jogaila, Dievo valia didysis Lietuvos kunigaikštis, o Rusios Viešpats ir prigimtinis paveldėtojas, pranešame visiems, kuriems privalu [žinoti] ir kurie skaitys šį raštą, jog mums Šviesiausios Valdovės ponios E[lzbietos], Dievo malone Vengrijos, Lenkijos, Dalmatijos ir t. t. karalienės, per didžiai gerbiamus ir ki1mingus ponus: Čanado prepozitą Steponą, Kako de Kazą, kašteliono iš Potoko, sūnų Vladislovą, Krokuvos taurininką Vlodką, Zavichosto kaštelioną Mikalojų ir Kazimiero valdytoją Kristiną – buvo perduota žinia. Pirmiausia jie pasakė, jog praki1nusis valdovas Jogai1a, didysis Lietuvos kunigaikštis ir t. t., paskyrė savo nepaprastuosius pasiuntinius pas ponus Lenkijos karalystės gyventojus, o vėliau ir pas Jos Karališkąją Didenybę. Tie, kurie buvo pasiusti pas Jos Karališkąją Didenybę, paėmė su savimi įgaliojančius raštus iš vyresniojo, galingesniojo ir žymesniojo pasiuntinio, būtent iš šviesiausiojo kunigaikščio Skirgai1os, didžiojo kunigaikščio pono Jogai1os brolio, kuris dėl tam tikrų priežasčių negalėjo pas Jos Karališkąją Didenybę vykti asmeniškai. O jo pasiuntiniai – ir kunigaikštis Borisas ir Vilniaus seniūnas Hanka – tai poniai, Vengrijos karalienei, šitaip reikalą išdėstė ir pasakė: daug imperatorių, karalių ir valdovų norėjo, troško, siekė susijungti su šiuo didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu amžinos giminystes ryšiais, tačiau Visagalis Dievas išsaugojo ši įvykį dėl Jos Karališkosios Didenybes. Todėl, šviesiausia valdove, šių išganingų apeigų vardan tegu Jūsų Didenybė priima šį poną didįjį kunigaikštį Jogailą kaip sūnų ir tegu atiduoda jam kaip teisėtą žmoną savo mylimą dukterį, garbingąją ponią Jadvygą, Lenkijos karalienę. Tikime, kad dėl to sustiprės Dievo šlovė, sielų išganymas, gyventoju garbingumas, karalystes augimas. O kol visa tai, apie ką kalbama, pasieks numatyta tikslą, didysis kunigaikštis ponas Jogaila su visais savo dar nepakrikštytais broliais, artimaisiais, didikais, didesniais ir mažesniais bajorais, jo žemėse gyvenančiais, siekia, nori ir trokšta priimti Šventosios Romos Bažnyčios kataliku tikėjimą. Nors to siekė daugelis įvairių imperatorių ir valdovų, niekas ligi šiol to padaryti negalėjo, kadangi galingasis Dievas šią garbę Jūsų Karališkajai Didenybei išsaugojo. Šio reikalo svarbai, aiškumui ir tvirtumui [pabrėžti] tas pats didysis kunigaikštis Jogaila žada atverti ir paskirti visus savo turtus, kad padengtų abiejų valstybių – Lenkijos ir Lietuvos – nuostolius, jeigu tik ta pati Vengrijos ponia atiduos jam kaip žmoną savo dukterį Jadvyga, minėtą Lenkijos karalienę. Be to tas pats didysis kunigaikštis Jogaila žada tam tikrą pinigų sumą, kaip užstatą, sutartą tarp ponios ir Vengrijos karalienes iš vienos puses ir Austrijos kunigaikščio iš kitos, būtent du šimtus tūkstančiu auksinu duoti ir išmokėti. Be to tas pats didysis kunigaikštis Jogaila žada ir įsipareigojo visas užimtas ir prarastas Lenkijos Karalystes žemes, kad ir kas jas bebūtų atėmęs ir užėmęs, savo pastangomis ir ištekliais vėl suvienyti. Taip pat didysis kunigaikštis Jogaila pažada visiems krikščionims, o ypač abiejų lyčių žmonėms, kurie iš Lenkijos žemių buvo pagrobti ir kariaujančiuoju papročiu išvesti, gražinti buvusia laisvę ir leisti jiems keliauti, kur panorės. Pagaliau minėtasis kunigaikštis Jogaila pažada savo Lietuvos ir Rusijos žemes prie Lenkijos karalystes Karūnos visiems laikams prijungti. O mes, Jogaila, didysis Lietuvių kunigaikštis, pasiuntinių pranešimus iš mūsų pusės minėto Skirgailos, brangiausiojo mūsų brolio minėtiems ir išvardintiems Lenkijos karalystes baronams pateiktus ir tam tikru būdu paskelbtus, taip pat per to paties mūsų brolio pasiuntinius Šviesiausiai Valdovei poniai Elzbietai, minėtai Vengrijos karalienei, panašiai ir minėtu būdu išdėstytus, dalyvaujant tiek ponios karalienės, tiek vengrų ir lenkų minėtiems pasiuntiniams, kurie pas mūsų Šviesybę buvo atsiusti, kartu su žemiau įrašytaisiais mūsų broliais, lietuvių kunigaikščiais, ponu Skirgaila, Kaributu, Vytautu, Lengveniu, taip pat kitu mūsų brolių – dalyvaujančių ir nedalyvaujančių vardu patvirtinome ir paskelbėme tiek minėtai poniai karalienei, tiek minėtiems Lenkijos Karalystes ponams. Šiuos pranešimus, pakabindami mūsų ir mūsų žemiau nurodytųjų brolių antspaudus, patvirtinome kaip galiojančius ir visais punktais priimtinus.
Duota Krėvoje, pirmadienį, Švenčiausios ir Garbingiausios Mergeles Marijos Dangun ėmimo dienos išvakarėse, 1385 Viešpaties Metais.

LIETUVOS KRIKŠTAS
LDK krikštas – tai Krėvos sutarties išdava: Jogaila buvo įsipareigojęs pasikrikštyti pats ir pakrikštyti Lietuvos gyventojus.
 Kiek pagrindo turi teiginys, kad su krikštu prasidėjo lenkų kultūrinė ekspansija į LDK, atėjo LDK nutautėjimas?
 Kokia tuo metu buvo Europa ir LDK?
929 m. 966 m. 1387 m.
čekų krikštas lenkų krikštas LDK krikštas
Kodėl lenkai nesučekėjo?
Kultūrinis išsivystymas:
1348 m. 1364 m. ——–
Karlo I univ. Jogailaičių univ. nėra net pradžios mokyklos
Praha įsteigtas Krokuvoje
Kazimiero Didžiojo
Iš šių duomenų aiškiai matyti, jog kultūros srityje XIV a. LDK atsilikimas didžiulis. X a. čekų ir lenkų išsivystymo lygis buvo apylygis. Tuo tarpu didžiulis skirtumas XIV a. tarp Europos ir LDK leido susikurti sąlygoms nutautėjimui.
Todėl LDK nutautėjo ne todėl, kad krikštijosi, bet todėl, kad vėlai krikštijosi.

Krikšto paskelbimo data Lietuvoje galima laikyti tris datas. Dalis istorikų (J. Dainauskas) mano, kad Lietuvos krikšto metai yra 1251 m., kada krikštijosi Mindaugas. Tačiau tuo metu krikščionybė Lietuvoje neprigijo ir vėl buvo grįžta prie pagonybės.
Antrą kartą 1387 m. Lietuvą, o tiksliau Aukštaitiją, krikštijo Jogaila (šią datą priima daugelis tyrinėtojų).
Trečia Lietuvos krikšto data gali būti laikomas Žemaitijos krikštas 1413 m., kai Vytautas su Jogaila krikštijo žemaičius arba 1417 m., kai buvo įkurta Žemaitijos vyskupystė. Su Žemaitija pakrikštyta paskutinė pagoniškosios Lietuvos dalis.

• Priėmus krikštą iš esmės pasikeitė Lietuvos santykiai su krikščioniškomis Europos valstybėmis. Nors iki tol Lietuva ir palaikė su jomis diplomatinius santykius, buvo tarptautinių santykių subjektu, tačiau ir popiežius, ir Šventosios Romos imperatorius, ir Kryžiuočių ordinas įsivaizdavo turį teisę spręsti pagoniškos Lietuvos likimą.Tik po krikšto LDK buvo pripažinta lygiaverte partnere.Tiesa savo naująjį statusą LDK turėjo apginti ginklu- Žalgirio mūšis.

• 1387 m. kartu su krikštu Jogaila paskelbė tris privilegijas, kurios pradėjo Lietuvos visuomenės reformavimą pagal vakarietišką pavyzdį:
Pagal privilegiją, suteiktą Vilniaus vyskupystės vyskupui, Jogaila įsteigė ir aprūpino Vilniaus vyskupystę.
Bajorams katalikams (katalikų ir stačiatikių bajorų teisės sulygintos 1434 m.), atliekantiems karinę tarnybą, suteikta privilegija nevaržomai naudotis paveldimomis žemėmis, tėvonijomis bei tvarkyti dukterų ištekinimo ir kitus moterų turto reikalus šeimoje. Bajorų tėvoninės valdos atleistos nuo visų darbo prievolių didžiajam kunigaikščiui, išskyrus pilių ir remontų statybą.
Pagal Vilniaus miestiečiams skirtą privilegiją Vilniui buvo suteikta Magdeburgo teisė.
• Raštas Lietuvoje tapo svarbus priėmus krikštą, nes Vakaruose buvo įprasta ir vidaus, ir tarptautinius santykius reguliuoti ne žodinėmis, o rašytinėmis sutartimis.
Prie rašto sklaidos ypač prisidėjo XIV a. pab. Vytauto įkurta kanceliarija.
• Krikštas padarė didelę įtaką švietimo raidai. Nėra žinių, kad pagoniškoje Lietuvoje būtų veikusios kokios nors pradinės, vidurinės ar aukštosios mokyklos. 1397 m. paminėta pirmoji žinoma mokykla, veikusi prie 1387-1388 m. pastatytos Vilniaus katedros, 1409 m. įsteigta mokykla Naujuosiuose Trakuose. Po krikšto Vakarų universitetuose pradėjo atsirasti lietuvių studentų.
• Pasibaigus konfrontacijai su krikščionišku pasauliu, į Lietuvą ėmė skverbtis Vakarų pirkliai, o kartu su jais ir prekės, manieros, papročiai. Išaugo miestai.

Literatūra:
Z. Kiaupa, J. Kiaupienė, A. Kuncevičius, Lietuvos istorija iki 1795 m., Vilnius, 1995 (yra įvairūs leidimai).
E. Gudavičius, Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569 metų, Vilnius, 1999.

JOGAILA IR VYTAUTAS
• Abu priklauso naujajai Lietuvos politikų kartai, kuri galutinai pakeitė savo politinę orientaciją Ordino atžvilgiu. Jie suprato, kad vien karinėmis priemonėmis karo nelaimės, todėl ėmė galvoti apie derybas, diplomatiją ir, svarbiausia, krikštą. Svarbu pabrėžti tai, kad net ir Vytautas, pradžioje kartu su Kęstučiu priešinęsis Jogailai, galiausiai pakeitė savo politinę orientaciją Ordino atžvilgiu.

Jogailos ir Vytauto palyginimo problema
Kokie šių valdovų vaizdiniai sukurti visuomenėje ir kaip šiuos valdovus gali palyginti istorikai?

Mūsų istorinėje sampratoje nėra nepopuliaresnio didžiojo kunigaikščio už Jogailą, Kęstučio žudiką ir Krėvos sutarties sudarytoją. Tuo tarpu Vytautui tenka kultinio didvyrio šlovė.

Jogailos vertinimas Lenkijoje: Vavelio katedra, zlotų banknotai (kodėl pas mus ant pinigų nededami viduramžių valdovai? Tarpukariu buvo dedami. Ar dabartinė Lietuvos nepriklausomybė ir jos samprata šiandieninėje visuomenėje skiriasi nuo „anuometinės nepriklausomybės“ 1918-1939 m.)

Vytauto Didžiojo apibūdinimo problema.
Ar galima Vytautą didįjį vertinti remiantis mūsų laikų vertybėmis?

Vytauto Didžiojo apibūdinimas žiūrint iš šių laikų požiūrio taško.

Erlickas, History of Lithuania:

ŽYGIAI
Sykį Vytautas nujojo prie Juodosios jūros, mat norėjo ten žirgą pagirdyti. Tas stojasi piestu.
– Gerk, asile! – šaukia Vytautas, pliekdamas žirgą ietim.
– Sūrus vandenėlis! – juokiasi maršalas Tuchačevskis.
– Reikia! – rūstauja Vytautas. – Kad vaikaičiams būtų kuom didžiuotis!
– Jūs, lietuviai, labai pučiatės, – sako Tuchačevskis.
Vytautas užsimoja ietim ir persmeigia Tuchačevskį kiaurai.
Žirgas išbalo ir ėmė srėbti iš jūros.
Patenkintas Vytautas grįžo Lietuvon ir ten dar kažką nuveikė.

Jogaila ir Vytautas: kovotojai dėl Lietuvos, Lenkijos ar asmeninių interesų?

Vytauto nuopelnai:
• galutinai integruota Žemaitija; 1422 m. Melno taika, neteko Klaipėdos ir Nemuno žiočių, tačiau liko Palanga ir Šventoji. Didesnio dėmesio skyrimas Rytų politikos interesams.
• sėkminga Rytų politika – Aukso orda, rusų žemių aneksija;
• valstybės centralizavimas; – didžiojo kunigaikščio valdžios atstovais tapo visiškai nauji žmonės, nesusiję giminystės saitais su Gediminaičių dinastija ir negalėję pretenduoti į didžiojo kunigaikščio valdžią ar su ja nesiskaityti. Daugelis iš jų buvo Vytautui ištikimi katalikai bajorai iš politinio LDK branduolio Lietuvos.
• plito mokyklos, kilo ekonomika;
• kova prieš Lenkijos kišimąsi;

Jogailos nuopelnai:
• Lietuvos krikštas. Pagoniškos kultūros naikinimo pradžia. 1397 m. Jogailos privilegija paspartino dvasininkų, bajorų ir miestiečių luomų klostymąsi, sukūrė naujos LDK visuomenės teisinius pagrindus. Tik po krikšto LDK buvo pripažinta lygiaverte kitų krikščioniškųjų valstybių partnere. Tačiau tai reikėjo įrodyti ginklu Žalgirio mūšyje, ir de jure pripažinti Melno taikos sutartyje.
• Žalgirio mūšis (?). Jogaila politinis vadas, o Vytautas karinis (vadovavo kariuomenei). Politinį Jogailos statusą užtikrino jo turimos Lenkijos karaliaus ir Lietuvos siuzereno prerogatyvos. Tačiau Vytautas savo rankose sutelkė faktinę valdžią, o tai leido jam reikšti ir savo politines aspiracijas.
• už karaliaus titulą pardavė lenkams Lietuvą, sunaikino pagonišką kultūrą. – ar verta didžiuotis, jog buvome paskutiniai pagonys (prisiminkim lapius) nei didelių miestų, nei amatų centrų, nei mokyklų, nei rašto, kas norėjo tas apie mus ir kalbėjo, užtat dabar turime tokią istoriją, kokią turime.

Nepaisant skirtingai vertinamų Jogailos ir Vytauto vaidmenų istorijoje E. Gudavičius linksta klausti kiek sutapo ir kiek skyrėsi Jogailos ir Vytauto tikslai?

Jogaila laikėsi principo: jo valdžia Lietuvai yra tėvoninė, paveldėta iš pirmtakų. Šis nominalus tėvoninis valdovas tilpo viename asmenyje su realiu Lenkijos karaliumi. Lietuva jam buvo reikalinga sustiprinti savo padėčiai Lenkijoje, o Lenkija – Lietuvoje.
Jogaila buvo vienas iš Vytauto karūnavimosi šalininkų. Kai Lucko suvažiavime imperatorius Zigmantas pasiūlė karūnuotis, Jogaila taip karštai pritarė, kad net pats Vytautas patarė jam elgtis apdairiau. Lietuvos sienų įtvirtinimas Melno taika, Vytautas siekė gerų santykių su Vokiečių ordinu. Vienu metu jis sumanė ordinui perleisti Palangą. Tokį sprendimą kategoriškai patvirtinti atsisakė Jogaila. Žalgirio mūšis. Jogaila smarkiai pasidarbavo, kad Lenkija stotų į karą su Lietuvą prieš Ordiną.

Politinė Vytauto biografija. Karūnuotis bandė 1398 m. (sutrukdė Vorkslos katastrofa – 1399 m. pralaimėjimas totoriams; tai buvo pirmasis ir paskutinis Vytauto kryžiaus žygis prieš Aukso Ordą, taip pat ir žemių prisiplėšti tikėjos) ir 1429-1430 m. 1399 m. pratęsdamas Salyno sutarties (1398 m.) nustatytus gerus santykius su Vokiečių ordinu, ir atsisakydamas Žemaičių, Vytautas imasi tarpininkauti tarp Ordino ir Lenkijos, ir pasirodė ne kaip Jogailos vietininkas o kaip savarankiškas valdovas. Buvo atnaujintas priklausomybės nuo Lenkijos pripažinimas, net sričių kunigaikščiams pareiškiant ištikimybę Lenkijos karūnai. Progai pasitaikius bandoma grįžti prie ryžtingesnės politikos (atsiimami žemaičiai, pasinaudojus jų sukilimu prieš Vokiečių ordiną, imama nesiskaityti su Lenkijos karaliaus suzerenitetu). Tačiau grėsmingi Vokiečių ordino puolimai ir arši Lenkijos reakcija, verčia Vytautą nusileisti: atnaujinama ištikimybė Lenkijos karūnai, vėl atsisakoma Žemaičių. (Žemaičiai vėl atsiimami tik 1409 m., 1409 m. Vytauto skundas krikščionių valdovams, kuriame kaltinamas Vokiečių ordinas, dabar Vytautas ordiną įvardija savo priešu.) Nusileista ne veltui: Ordinas ir Lenkija talkino Vytauto rytų žygiams, kuriais vėl buvo prisijungtas Smolenskas ir tam išgautas Maskvos pripažinimas (1408 m.). Lucko suvažiavimas (1429 m.) suvažiavime LDK buvo paskelbta suverenia valstybe, o atsitiktinumas – didžiojo kunigaikščio mirtis, sutrukdė pasidaryti jai karalyste.

Didžiojo kunigaikščio domenas suskilo į Vilniaus ir Trakų kunigaikštystes. Pagal susiklosčiusio diarchinio valdymo (dvivaldystės) tradiciją Trakų kunigaikštis būdamas LDK submonarchu, turėjo įtakos Žemaitijoje. Didžiųjų kunigaikščių valdoma valstybė buvo laikoma jų nuosavybe. Svarbiausioms sritims valdyti paprastai buvo skiriami valdovo sūnūs arba broliai. Ankstyvojo feodalizmo valstybėms (taip pat ir Lietuvai) nebuvo būdingi glaudūs ryšiai tarp valstybės centro ir periferijos. Vytauto centralizacijos politika tai keitė iš esmės.

ALGIRDAS (A)
Vilnius Broliai
Veikia bendrai KĘSTUTIS (B)
Trakai

JOGAILA (A1)
Išdavikiškai susideda su Kryžiuočiais
1382 m. neratifikuota Dubysos sutartis: apsikrikštyti, buti Ordino karo sąjungininku, Ordinui užrašyti Žemaitiją iki Dubysos.

Nužudo Kęstutį, įkalina Vytautą
Pusbroliai
Diarchijos krizė, Konfliktas
VYTAUTAS (B1)
Nušalinamas nuo valdžios

JOGAILA (A1)
Atnaujina kovą prieš Kryžiuočius
Kova dėl valdžios

VYTAUTAS (B1)
Išdavikiškai susideda su Kryžiuočiais
1384 m. užrašo Ordinui Žemaitiją.

JOGAILA (A1)
Lenkijos karalius
Kova dėl valdžios

Pasitelkiamos užsienio valstybių pajėgos. Vytautas sąjungininkų ieško Maskvoje.
VYTAUTAS (B1)
Su Kryžiuočių pagalba kovoja prieš Jogailą ir lenkus
Telkė nepatenkintuosius Jogailos valdžia, puolė nesėkmingai Vilnių, prašė kryžiuočių prieglobsčio antrą kartą.

JOGAILA (A1)
Vyriausias LDK valdovas
(nominalus)
Nepajėgdamos viena kitos įveikti, pusės randa kompromisą
1392 m. Astravos sutartimi Jogaila pasiūlė Vytautui taiką ir LDK vietininko pareigas
VYTAUTAS (B1)
Realus LDK valdovas

Už kompromisus galbūt daugiausia ir turėtume vertinti Jogailą. Kompromisai pašalino Lietuvai grėsmingus susidūrimus, jie atvedė Vytautą į realią valdžią, jų dėka išsaugotas Lietuvos valstybingumas. Jogaila ir Vytautas aukštesniu lygiu ir platesne apimtimi pratęsė savo tėvų sąjungą.
Astravos sutarties (1392 m.) esmė – atskiros valdovo institucijos atkūrimas. Jos išraiška – be galo ryškus kompromisas. Nominaliai Jogailos tėvoninių teisių į Lietuvą prioritetas buvo išsaugotas, ir tai buvo suderinta su Lenkijos siuzerenitetu. Taigi vietinio Lietuvos dinasto prerogatyvos buvo apribotos, jų įtvirtinimo bei išplėtimo procesas iki pat Lucko suvažiavimo vyko dinastiniuose rėmuose. Tiesa, Vilniaus-Radomo (1401 m. Jogaila ir Lenkijos karaliaus taryba juridiškai patvirtino faktinį Vytauto, kaip LDK valdovo savarankiškumą, paskelbdamas jį savo didžiuoju kunigaikščiu ir perleisdamas jam visą savo valdžią LDK, o Vytautas su Lietuvos bajorais įsipareigojo laikytis šio susitarimo; pripažintas laikinas LDK savarankiškumas – iki Vytauto mirties, po kurios visos jam atiduotos valdos turėjo grįžti Jogailai ir Lenkijos karūnai) ir Horodlės sutartys numato valdovų išrinkimą abiejose valstybėse ir kiekvieno partnerio bajorijos dalyvavimą šiuos valdovus renkant. Tai nauja, mat 1401 m. LDK greta valdovo oficialiai atstovavo ir bajorai, savo vardu paskelbę valstybinį aktą. Tai tarnavo lenkų interesams, tačiau tokią teisę įgavo ir Lietuvos bajorija, jai atsirado galimybė atstovauti savo interesus. Šiuo atveju ir vietinio dinasto, ir visuomenės interesai sutapo. Tai iš abiejų pusių skatino luominės visuomenės kūrimąsi. Krėvos sutartis ir šalies krikštas skatino Lietuvos elito luominės struktūros formavimąsi.
Vienas Vytautas negalėjo suskurti galingos valstybės, tai būta istorinio proceso. Valdovas negali proceso sukurti, bet gali gebėti ar negebėti pasinaudoti jo teikiamomis galimybėmis. Vytautas gebėjo tai padaryti geriau už bet ką kitą.

Vytauto Didžiojo apibūdinimo problema

Ką rado ir ką paliko Vytautas?
LDK 1392 m. buvo šalis be rašto ir mokyklų, be didelių miestų ir cechų amatų industrijos, be sunkiosios raitijos – smogiamosios jėgos mūšio lauke. Jos valdovas tapo Lenkijos karaliumi ir buvo pripažintas tarptautiniu mastu, bet už tai LDK prarado suverenios valstybės statusą. Kryžiuočių grėsmė.
1430 m. Lietuva buvo galinga kaip niekuomet prieš tai ir po to. Ką tik (Lucko suvažiavime 1429 m.) ji buvo paskelbta suverenia valstybe ir tik dėl atsitiktinumo netapo karalyste. Kryžiuočių pavojus buvo pašalintas. Šalyje kilo amatai ir prekyba, jau buvo susikūręs turtingų žemvaldžių, galinčių gerai apsiginkluoti sluoksnis, atsirado pirmosios mokyklos, pradėti rašyti metraščiai.

Kokia kaina Vytautas tapo didžiuoju?
Lietuva buvo atsidūrusi ties dilema: ar lietuvius valstiečius išnaudos lietuvių, ar nelietuvių feodalai? Reiškėsi lietuvių feodalinės tautybės interesai. Vytautas pirmasis pradėjo bajorams gausiai dalinti valstiečius (veldamus), jis numalšino žemaičių valstiečių sukilimą 1418 m., jis intensyviai įformino bajorų privilegijas, plėtė bažnytinę žemėvaldą. Vytautas paprasčiausiai nenorėjo gyventi kitaip nei kiti Europos monarchai ir gerai suvokė ką reikia daryti norint taip gyventi.

Žmogus ar politika?
Vytautas feodalų luomo atstovas, vadovavosi šio luomo interesais.
Azartiškas žaidėjas. Jogaila tokiose situacijose sugebėdavo likti nuošaly. Jogaila vadintinas geru, o Vytautas genialiu politiku. Ką reiškė būti politiku viduramžiais? Tai buvo visuomenė, kur viskas laikėsi tik jėga, kur prievartą šalino ar sulaikė tik dar didesnė prievarta. Vytautas nebuvo nei geresnis nei blogesnis už savo priešus ir partnerius. Jis buvo už juos protingesnis ir ištvermingesnis.

Kur mokinys pralenkė mokytojus?
Salyno derybose Vytautas, pabrėžęs savo tėvonines Lietuvos valdovo teises, ironiškai paklausė kryžiuočių delegacijos vado, kur Ordino tėvų žemė. (Salyno taika 1398 m. Vytauto su Ordinu „amžinoji taika“ truko tik tris metus) 1409 m. Vytauto skundas prieš Ordiną Europos monarchams, klausiama, kodėl Ordinas neišplatino krikščionybės tarp pavergtų prūsų. Vytautas gerai suvokė argumentų prasmę ir svorį.

Ar suklydo Vytautas?
Du kartus, viską praradęs bėgo pas kryžiuočius. 1399 m. Vorksla – bėgimas iš mūšio lauko. Jo užmojai: pajungti Aukso Ordą, užvaldyti rusų žemes, vainikuotis karaliumi. Padaryta: atmestos Lenkijos siuzereninės pretenzijos, užmegzti aukščiausio lygio diplomatiniai ryšiai su Europa, išsikovotas pagrindinio Europos forposto prieš totorius vaidmuo. Po Vorkslos mūšio viskas sudužo: teko nusileisti Jogailai, atsisakyti savarankiškos politikos, paaukoti žemaičius Vokiečių ordinui.
Vorksla buvo didelė Vytauto klaida ir mokykla. Jis išmoko laukti, veikti užkulisiuose. Žmogus, prisiekęs ištikimybę Lenkijos karūnai, pasiekė, kad daugelis svarbių jo pareigūnų tapo jo žmonėmis.
Žalgirio mūšis: Vytautas pirmiausia buvo politikas. Jei lenkams užkorė Žalgirio pergalę (jos nebūtų laimėję nei vieni lenkai, nei vieni lietuviai), tai jau liepos 16 d. jis galvojo, kaip neleisti lenkams pasinaudoti šios pergalės vaisiais.
1429 m. Lucko suvažiavime buvo iškelta Vytauto vainikavimosi karaliumi planas, buvo suskaldyta Lenkijos ponų opozicija.
Valdovai valstybinę politiką suprato ir vykdė, kaip savo asmeninius reikalus. Vytautas nemažai prisidėjo, apgindamas mažamečio Maskvos didžiojo kunigaikščio Vosyliaus II valdžią. O tai savo ruožtu teigiamai veikė Rusijos vienijimosi procesą. Visa tai darydamas, Vytautas labiausiai, vadovavosi savo dinastiniais interesais: Vosylius II buvo jo anūkas.

Kaip reikėtų vertinti Vytautą?
Į Vytautą galima žiūrėti tik per istorinio proceso išraiškos visumą, tik per tuos interesus, kuriuos jis reiškė. Jis pagreitino šalies ekonominę, socialinę ir kultūrinę raidą, kiek tai buvo įmanoma. Aukščiausiais Vytauto politikos tikslas – Lietuvos karalystės, kaip atskiro dinastinio centro sukūrimas. Vytauto valdymo pabaigoje aktuose atsirado valstybės – Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos – sąvoka. XV a. 4-ąjį dešimtmetį Ponų taryba jau akivaizdžiai reiškiasi. Ponų taryba siaurino didžiojo kunigaikščio valdžią, veldamų dalijimas silpnino jo žemėvaldą. Vytautas intensyviai dalino veldamus ir primygtinai šaukėsi bajorų pritarimo konfliktuose su lenkais. Be turtingų žemvaldžių nebuvo galima turėti gerai apsiginklavusios kariuomenės, be išprususių ir savo vertę žinančių patarėjų neįmanoma bendrauti su toli pažengusių visuomenių institucijomis. Greta stambios, Vytautas kūrė ir smulkią žemėvaldą.

Lietuva užsigarantavo sau vietą Europos Rytų regione. Net ir patekdama į Lenkijos politikos farvaterį (laivakelis), po Vytauto mirties ji išsaugojo savo valstybingumą. Nesukūręs savo dinastijos, Vytautas suvaidino svarbų Lietuvos dinasto vaidmenį.

Literatūra: J. Pficneris, Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas kaip politikas, Vilnius,1989.

LIETUVOS IR LENKIJOS SANTYKIAI VYTAUTO VALDYMO LAIKOTARPIU

• 1392 m. Astravos sutartis tarp Jogailos ir Vytauto. Ji užbaigia tarpusavio kovas. Vytautas paskiriamas LDK vietininku ir pasižada likti Lenkijos karaliaus vasalu. Po Vytauto mirties visos LDK žemės atiteks Lenkijai.
• 1392-1398 m. Vytautui pavyko centralizuoti LDK žemes ir visiškai perimti jų valdymą. Jogaila tuo metu buvo suinteresuotas remti Lietuvą. Neturėdamas palikuonių, jis bijojo, kad po mirties Lenkija neprisijungtų Lietuvos. – Gediminaičių dinastijos bastiono. Įtampa tarp Lenkijos ir Lietuvos didėja. Lūžis įvyksta 1399 m.: mirė karalienė Jadvyga, palikdama Jogailą be įpėdinio; įvyksta mūšis prie Vorkslos – LDK pajėgos pralaimi mūšį Aukso ordai ir Vytautas priverstas ieškoti kompromiso su Jogaila ir Lenkija, nes stiprėja Maskvos pozicijos.
• 1401 m. Vilniaus ir Radomo susitarimai. Jų reikšmė:
1. Pripažintas laikinas LDK savarankiškumas iki Vytauto mirties.
2. Lenkija įsipareigojo, mirus Jogailai, nerinkti naujo karaliaus be Vytauto sutikimo.
• 1410 m. Žalgirio mūšis – didžiausios kautynės viduramžių Europoje. Žlugo Kryžiuočių ordino galybė ir autoritetas. LDK ir Lenkija pripažintos didžiosiomis Europos valstybėmis. Išaugo Vytauto ir Jogailos, kaip politikų, autoritetas.
• 1413 m. Horodlės aktas. Tarp LDK ir Lenkijos. Esmė:
1. LDK-savarankiška valstybė. Reali valdžia iki Vytauto mirties.
2. Po Vytauto mirties LDK kunigaikščio kandidatūra turi būti svarstoma su Lenkijos karaliumi ir ponų taryba.
3. Po Jogailos mirties renkant Lenkijos karalių turi dalyvauti Lietuvos didysis kunigaikšttis ir bajorai.
4. Lenkijos bajorai suteikia teisę Lietuvos bajorams naudotis giminių herbais.
5. Būtina įvesto tokią valdymo tvarką kaip ir Lenkijoje (įkurti vaivadijas, skirti vaivadas ir kaštelionus, sudaryti ponų tarybą).
1392, 1401 ir 1413 m. sudarytos sutartys aiškiai rodo, kad kas kartą būdavo įteisinamas vis didesnis Lietuvos savarankiškumas Lenkijos atžvilgiu. Vytautas visą savo valdymo laikotarpį siekė nepriklausomos nuo Lenkijos Lietuvos, kol galiausiai 1430 m. priartėjo prie galutinio tikslo-pasiskelbimo Lietuvos karaliumi. Deja, mirė karaliumi netapęs.

Literatūra:
M. Jučas, Lietuvos ir Lenkijos unija, Vilnius, 2000.

LUOMŲ FORMAVIMASIS
Luomo atsiradimo pagrindas buvo raštas ar privilegija, kuria jis suteikdavo tam tikrai žmonių grupei ypatingas teises, pareigas ir pan., tuo ją atskirdamas nuo kitų visuomenės dalių. Lietuvoje, kaip ir kitose Europos valstybėse, egzistavo keturi pagrindiniai visuomenės luomai: bajorai, dvasininkai, miestiečiai ir valstiečiai.
Bajorų luomas ypač aktyviai reikalavo sau išskirtinių teisių ir stengėsi atsiriboti nuo kitų visuomenės dalių. Iki XVI a. pab. jie tapo visiškai atleisti nuo bet kokių mokesčių valstybei ir išsikovojo asmeninę neliečiamybę. Vienintelė jų prievolė liko karo tarnyba.
Bajorų luomą formavimuojančios privilegijos:
• 1387 m. Jogailos privilegija bajorams katalikams: suteikiama teisė nevaržomai naudotis paveldimomis žemėmis, tėvonijomis bei tvarkyti dukrų ištekinimo ir kitų moterų turto reikalus šeimoje; atleisti nuo visų prievolių valdovui, išskyrus plių statybą ir remontą.
• 1413 m. Horodlės aktas: 47 labiausiai pasižymėję bajorai iš Lenkijos gauna savo bajorystės įrodymą – herbus.
• 1447 m. Kazimiero privilegija: valdovas atleido bajorų valstiečius nuo mokesčio valstybei (dėklo ir sidabrinės). Šis mokestis dabar mokamas bajorui.
Kazimieras, reziduodamas Krokuvoje, vis labiau tolo nuo Lietuvos reikalų, dėl šios priežasties Ponų taryba (sudaryta iš bajorų elito) ilgainiui ne tik realiai, bet ir juridiškai perėmė Lietuvos valdymą.
• 1529 m. Pirmasis Lietuvos Statutas garantavo didikams (bajorų elitui) vadovaujantį vaidmenį visuomeniniame bei politiniame LDK gyvenime, tačiau XVI a. vis didėjo bajorų įtaka ir jie vis labiau reiklavo peržiūrėt Statutus. 1566 m. parengtas II Lietuvos Statutas sulygina bajorų ir didikų teises, 1588 m. parengtas III Lietuvos Statutas bajorų teises patvirtina.
• 1557 m. Valakų reforma-valstiečių įbaudžiavinimo dėka, bajorai sustiprėja ekonomiškai.
Katalikų dvasininkija: pagal 1387 m. Jogailos privilegiją katalikų dvasininkija taip pat tapo atskiru luomu. Panašiai kaip bajorai, šio luomo nariai turėjo plačias imuniteto teises bei galimybę prisdėti prie valstybės valdymo. Esminis skirtumas buvo tas, kad dvasininkų privilegijos bei teisės nebuvo paveldimos.
Miestiečiai: klaidinga būtų teigti, kad visi miestiečiai priklausė atskiram miestiečių luomui. Dauguma miestų ir miestelių nebuvo gavę jokių privilegijų. Tik nedaugelis miestų gaudavo savivaldos (dažniausiai Magdeburgo teises) ir jų gyventojai galėjo vadinti save atskiru luomu. Tačiau, palyginus su dvasininkais ir bajorais, šio luomo narių teisėsprisidėti prie valstybės valdymo buvo labai ribotos.
Valstiečiai: pats gausiausias ir neturintis jokių teisių luomas.Turėjo tik prievoles. Valstiečių luomo susiformavimo data galima laikyti 1557 m, kai prasidėjo Valakų reforma. Tada jų žemės buvo paverstos sklypais, už kuriuos reikalauta mokėti rentą, o jie patys tapo baudžiauninkais.
Literatūra:
Z. Kiaupa, J. Kiaupienė, A. Kuncevičius, Lietuvos istorija iki 1795 m., Vilnius, 1995 (yra įvairūs leidimai).
E. Gudavičius, Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569 metų, Vilnius, 1999.

LIUBLINO UNIJA

Temos
• Liublino unijos tekstu numatyti Lenkijos – Lietuvos santykiai
• Liublino unija Lenkijos ir Europos istoriografijose

KONTEKSTAS:
Žygimanto Senojo dinastinės užmačios – suvienyti apie Lenkiją Jogailaičių žemes (Lenkija, LDK, Vengrija, Čekija). LDK Ponų taryba puoselėjo separatistiškas viltis. Tuo tarpu valdančiajame elite pasigirsdavo nuomonės, jog vertėtų suartėti su Lenkija ir taip užsitikrinti paramą karuose su Maskva.
Maskva, tapusi rusų žemių lydere, labiausiai veikė LDK vidaus ir užsienio politiką. Maskva kišosi į vidaus reikalus, kiršino stačiatikius su katalikais (neva gynė stačiatikius, ragino atsimesti nuo LDK). 1514 m. laimėtas Oršos mūšis (vadas K. Ostrogiškis) – naujos grėsmės demonstravimas, propaganda (belaisvių vežiojimas po Europą – Buda, Venecija). Nuolatinis Maskvos ir LDK karas. Totoriai – puldinėję pietines žemes, darė materialius nuostolius, bet nekėlė didelių politinių problemų.
Livonijos karas (1558-1583 m.)
1548 m. Žygimantas Augustas ir Lenkijos karalius (Ldk nuo 1544 m. [1529 m. paskelbtas Ldk – 9 metų]
Procesai visuomenėje: 1) bajorų luomas konsolidavosi ir atsiribojo nuo kitų visuomenės sluoksnių; 2) luomo skilimas iš vidaus.
Pradėjo didėti eilinių bajorų įtaka LDK seime (vs Ponų taryba). Mokesčiai (atsisakė apsidėti naujais mokesčiais), karo išlaidos (atsisakinėjo eiti karo tarnybą), teismų reformos reikalauta.
Nuo 1562 m. LDK bajorai realiai prašė sudaryti uniją su Lenkija. Išryškėjo lenkų ir lietuvių principiniai skirtumai. Lenkai reikalavo, kad būtų laikomasi senųjų aktų – 1413 m. Horodlės, 1432 m. Gardino ir 1501 m. Melniko.

Lenkų egzekucionistai [magnatų dvarų egzekucija, nusavinimas valstybės reikmėms] reikalavo inkorporuoti LDK, net panaikinant Lietuvos pavadinimą – suteikiant provincijos statusą, vadinti Naująja Lenkija, kuri greta Mažosios ir Didžiosios Lenkijos sudarytų trečiąją Karalystės provinciją.
LDK pozicija – dalinis unijos sudarymas, vienyti gali tik bendras valdovas ir bendra užsienio politika, ankstesnieji aktai nebuvo pripažinti niekiniais – federacinis unijos modelis.

Unijos idėja iš LDK bajorijos pusės – grėsmė, telktis kovai prieš Maskvą, jos užmačias prisijungti slaviškas LDK žemes ir Livoniją, bei siekio dominuoti Baltijos jūroje ir Rytų bei Vidurio Europoje. 1564-1566 m. reformos (administracinės, teisinės). LDK bajorija nebesutiko su lenkų inkorporacine unijos koncepcija – LDK turi likti atskira valstybe.

Liublino unijos tekstu numatyti Lenkijos – Lietuvos santykiai

Krėvos aktas ir Liublino unija – svarbiausi unijos aktai tarp Lenkijos ir Lietuvos iš esmės pakeitę Lietuvos istoriją. Personalinė unija sudaryta Jogailos laikais

Liublino unija buvo pasirašyta labai nepalankiomis sąlygomis (Lietuvių delegacijai išvykus, karalius prijungė Ukrainą prie Lenkijos [tų sričių valdantieji asmenys prisiekė ištikimybę Lenkijos karalystei, t. y. Žygimantui Augustui kaip Lenkijos karaliui]. Žygimantas Augustas sulaužė priesaiką nemažinti LDK teritorijos. Vienašališki Žygimanto Augusto veiksmai. Tuo metu vyko karas su Rusija, o šalia iškilo karo su Lenkija grėsmė [ar sukilti LDK didikams prieš didįjį kunigaikštį] ir nusilpusi Lietuva sutiko su bet kokiomis sąlygomis, kad tik gautų paramą iš Lenkijos). Lenkijai taip pat kaip ir Lietuvai buvo reikalinga unija.

1569 m. liepos 1 d. paskelbta, kad sudaroma abiejų valstybių unija. Naujoji federacinė valstybė vadinosi Abiejų Tautų Respublika (arba Respublika). Tautomis buvo vadinami LDK ir Lenkijos bajorai, pabrėžiant ne etninę, o politinę sąvokos pusę (etniškai: lietuviai, lenkai, beatsiskiriantys ukrainiečiai ir baltarusiai).

Unijoje buvo numatytos Lietuvai nepalankios sąlygos:
Bendra (projektuota):
• užsienio politika;
• valdovo rinkimas ir inauguracija Krokuvoje – panaikintas Lietuvos didžiojo kunigaikščio rinkimas ir inauguracija Vilniuje.
• pinigai
• teisė
• įstatymų leidžiamasis organas – Seimas (jo atstovų rūmai ir senatas)

Išsaugota:
• pavadinimas, sienos – išliko teritorijų atskirumo supratimas
• abiejų valstybių centrinės valdžios pareigūnai
• kariuomenė
• teisė
• iždas
• valstybės antspaudų institutai

Nors unijos tekstu buvo sukurtos jungiančios į vieną valstybę institucijos – bendras valdovas ir bendras seimas. Tačiau XVI a. pab. – XVIII a. LDK bajorai ir didikai ignoravo daugelį nustatytų taisyklių ir išlaikė daug suvereniteto bruožų. Unijos aktu užfiksuotas Lenkijos siekis vyrauti (subjektas – Lenkija, objektas – LDK) – pvz.: valdovo rinkimas ir inauguracija. Lenkijoje bet koks suvienodinimas – teisių, pinigų – reiškė LDK prisitaikymą prie lenkiškų normų.
Liublino unija buvo kompromisinio pobūdžio. Pirmieji dešimtmečiai po Liublino unijos buvo akto peržiūrėjimo ir prisitaikymo, bei pritaikymo laikotarpis. Liublino unija niekuomet nebuvo pilnai įgyvendinta.

Liublino unijos interpretacijos Lenkijoje ir Lietuvoje.

Ar viskas taip paprasta: turi šaltinį – žinai, kaip buvo, gali būti tikras, kad atkursi tikrovišką praeities vaizdą? J. Kiaupienė.
1569 m. politinis Europos žemėlapis pasikeitė, tai aktualu dabartinėms Lietuvai, Lenkijai, Ukrainai ir Baltarusijai.

Lenkijoje didesniame mieste yra aikštė ar gatvė pavadinta Liublino unijos vardu. Tai ne tik senų laikų paveldėta tradicija. 1569 m. unija su LDK ir šiandien Lenkijoje suprantama, kaip svarbus minėtinas politinės istorijos įvykis. Unijai suteikiamas ir šiuolaikiškas skambėjimas. 1999 m. Liubline prisiminta istorinė data – 430 unijos metinės. Rengiamos diskusijos apie bendrą XVI a. istorijos paveldėtojų ateitį naujoje besivienijančioje XXI amžiaus Europoje.
Lenkija (istoriografija): lenkai Lietuvą vaizdavo kaip bendros valstybės, kurią vadino „Lenkija“, provinciją. Panašios pozicijos įsitvirtino ir Vakarų Europos istoriografijoje, nors pasirodydavo ir išlygų. Pastarųjų dešimtmečių lenkų istorikų darbuose susiformavo Lietuvos valstybingumo po Liublino unijos samprata.

Lietuvoje tylėjimo tradicija, viešajame politiniame mūsų visuomenės gyvenime šis įvykis nėra minimas.
Lietuva (istoriografija): Teodoras Narbutas (1784-1864) laužė plunksną aprašęs Liublino uniją ir Žygimanto Augusto mirtį. Simonas Daukantas (1793-1864) Lietuvos politinę istoriją taip pat baigė ties Liublino unija, tačiau turėjo omeny lietuvišką kultūrą pounijiniu laikotarpiu. Kojalavičius, Daukantas – Liublino unija yra Lietuvos istorijos pabaiga. Tik tarpukaryje atrandama Lietuvos istorija po Liublino unijos A. Šapoka, K. Avižonis ir kt.

Literatūra
Liublino unijos teksto ištrauka: Lietuvos istorijos šaltiniai, I t., Vilnius 1955, 231-234)
B. Dundulis, Lietuvos politika XVI a., Vilnius, 1971.

Pirmasis Lietuvos Statutas

Temos:

I. Apie valdovo asmenį
II. Apie šalies gynybą
III. Apie šlėktijos laisves ir apie Didžiosios Kunigaikštystės plėtimą
IV. Apie moterų lytį ir apie merginų ištekinimą
V. Apie globėjus
VI. Apie teisėjus
VII. Apie smurtą šalyje ir apie sumušimą, ir apie šlėktų nužudymus
VIII. Apie žemės bylas, apie ribas ir apie ežias, apie kuopas
IX. Apie gaudymvietes, apie girias, apie drevinį medį, apie ežerus, apie bebrynus, apie apynynus, apie sakalų lizdus
X. Apie dvarus, kurie praskolinti, ir apie įkeitimą
XI. Apie keliuočių ir žmogynų bei bernų galvapinigius
XII. Apie grobimus ir apie atlygius
XIII. Apie vagystę

Paprotinė teisė.
Trys Jogailos 1387 m. privilegijos nužymėjo tris teisės raidos kryptis:
• privilegija bajorams rašytiniu įstatymu sankcionavo jų tėvonijų valdymą, valstiečių žemės nuosavybę palikdama tik papročių teisei;
• privilegija Vilniaus vyskupui, išskirdama žemes, atleistas nuo visų prievolių, pagrindė tuo metu stambiausią bažnytinę žemėvaldą;
• privilegija Vilniaus miestui nubrėžė miestų savivaldos modelį, besiplėtojusį beveik vien Magdeburgo teisės pagrindu.
Šios kryptys numatė pagreitintą lietuvių feodalinės teisės virtimą luomine teise. Jų nubrėžimas sutapo su valstiečių ūkininkų (veldamų) atidavimo bajorams pradžia ir valdovo bei administratorių kanceliarijų tinklo kūrimu, leidusiu įdiegti rašytinį aktą socialinio elito šeimos ir turto santykiuose. Šie pokyčiai lėmė archyvų-metrikų užuomazgą didžiojo kunigaikščio, vyskupijų ir Vilniaus miesto kanceliarijose XIV-XV a. sandūroje, archyvų – stambiųjų bajorų (ponų) dvaruose XV a. antroje pusėje ir teismo knygų – stambiųjų administratorių raštinėse XV a. pabaigoje.
Santykiškai greitai vykstantys teisės pokyčiai mažino lietuvių teisės atsilikimą, leisdami jai prisitaikyti prie sparčiai augančios socialinio elito žemėvaldos, teisinio jo padėties pagrindimo, plintančių baudžiavos ir prekinių santykių reiškinių.
Kuriamoji teisė nuo XV a. vidurio ėmė reikštis kaip atskirų įstatymų ir jų rinkinių leidyba. Kazimiero privilegijoje (1447) ir Kazimiero teisyne (1468) aptartos svarbiausios žemėvaldos reguliavimo normos. XV a. pabaigoje bajorystę jau reikėjo įrodyti kilmės, o ne karo tarnybos kriterijais.
Lietuvos teisė dar nesudarė apibendrinančios teisės sistemos, ji nebuvo laikoma rašytine (kodifikuota) teise. Pvz.: Mozūrų bajorų ir miestiečių kolonizuotoje Palenkėje galiojo rašytinė lenkų teisė. Gudų žemių teisė rėmėsi Rusų tiesa, pagal didžiojo kunigaikščio suteiktas privilegijas. Savivaldūs miestai gavo vadinamosios vokiečių (daugiausia Magdeburgo) teisės privilegijas. Katalikų bažnyčia tvarkėsi pagal kanonų teisę. Visų šių (lietuvių, gudų, vokiečių, lenkų, žydų) teisių suteikėjas buvo didysis kunigaikštis.
Bajorų luominių teisių susiklostymas sąlygojo jų valdų administracinio, teisinio ir finansinio imuniteto atsiradimą. Stambūs žemvaldžiai steigė parapijas ir vokiečių teisės miestus.

Statutų kodifikacija prasidėjo su Reformacijos ir Renesanso idėjų sklaida, o baigėsi įsigalint kontrreformacijos reakcijai.
I Lietuvos Statutas (PLS) kodifikuotas 7 metus (1522-1529)
II Lietuvos Statutas (ALS) – 15 metų (priimtas 1566 m.)
III Lietuvos Statutas (TLS) – beveik 20 metų (pradėtas kodifikuoti po Liublino unijos) 1588 m.

LS (Lietuvos Statutas) – pagrindinių LDK įstatymų sąvadas ir kartu savita žemvaldžių luomo konstitucija, užfiksavusi visas jų laisves, teises ir pareigas. Pirmojo Lietuvos Statuto sudarytojai šio teisės rinkinio taip nevadino (Rašytinė teisė). Bet greit nuorašuose ir išverstuose į lotynų kalbą egzemplioriuose jau vadinamas „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Statutu“.
PLS – nebuvo išspausdintas, todėl yra keletas jo nuorašų (buvo daugiau), nes įtvirtinus jį kaip galiojantį įstatymą, sprendžiant bylas buvo privalu vadovautis jo straipsniais. Kalbos: senoji baltarusių (kanceliarinė slavų), lotynų ir senoji lenkų (abiem paskutinėmis – nuorašai).

PLS pasirodymo priežastys:
Vadovėlinė tiesa: visuomenei klasifikuojantis, atsiranda valstybė – prievartos aparatas. Palaipsniui išsiskiria feodalų luomas, kuris ima savintis sau įvairias privilegijas iš pradžių remiantis paprotine teise, vėliau jas jau užrašant į teisinius aktus ir galiausiai sudarant įstatymų sąvadą.
Statuto pasirodymo išvakarėse į LDK sudėtį įėjo ne tik visa Baltarusija, Ukraina, bet ir dalis dabartinių Rusijos žemių. Etnografinė Lietuva tesudarė vos aštuntadalį teritorijos, o gyventojai tik trečdalį ar ketvirtadalį. Iškilo bajorų katalikų ir stačiatikių teisių sulyginimo problema. Statute tai jau fiksuojama. Konsoliduojantis bajorų luomui teisės kodifikavimas yra dėsningas reiškinys.

Seniausi teisynai (jie lietė beveik išimtinai baudžiamąją teisę):
Salijų Tiesa – V-VI a. (Germanai)
Saksų veidrodis – 802-803 m. (Germanai)
Rusų Tiesa – XI a. pr. (Kijevo Rusia)

PLS pralenkė ankstesnius kaimynų teisynus kalba, apimtimi ir Renesanso nuostatų taikymu.
PLS išskirtinumo priežastys:
1. anarchija – reikėjo nustatyti ne tik baudžiamąją teisę, bet ir civilinę, šeimos ir t.t., nustatyti bajorijos santykius su valdovu, valstybe, smulkiai reglamentuoti teismų ir teisėjų veiklą.
2. Renesansas – laikotarpis kuomet sudarytas PLS, renesansinių idėjų sklaida, išsilavinimas ir pan.
3. religinis, etninis pakantumas – pasaulietinis ir demokratinis Statuto pobūdis.
4. teisinė mintis – rengėjai (Albrechtas Goštautas priešaky) buvo gerai pasiruošę, išsilavinę teisiniu ir politiniu atžvilgiu, studijos užsieniuose.
5. aukšto lygio LDK kanceliarinė slavų kalba.

Statuto turinio pranašumai:
• Valstiečiai – pagrindinė gyventojų masė iš esmės lieka už Statuto ribų, tačiau ir jie yra paliečiami (gali liudyti bylose ir pan.)
• PLS įteisino Renesanso humanistines normas – visų piliečių lygybę teismuose (piliečiai – bajorai ir turtingi miestiečiai).
• Daugelis straipsnių garantuoja piliečio turto ir asmens neliečiamybę.
• Moters teisės išskyrimas į atskirą skyrių pakankamai unikalus reiškinys (ankstesnieji ir to meto Europos teisynai to neturėjo)
• Statutas draudė laisvą žmogų paversti vergu.
(Kiek visa tai buvo įgyvendinama?)

PLS – didikų (ponų) viešpatystė.
ALS – teisės visiems žemvaldžiams, nepriklausomai nuo jų žemėvaldos dydžio, suteiktos visos laisvės ir privilegijos. Įteisintas bajorų demokratijos įsigalėjimas. Įteisinta Valakų reforma (laisvė pardavinėti valstiečius).
TLS – (išspausdintas) ne tokie įspūdingi pakeitimai kaip Antrajame Lietuvos Statute.

Leonas Sapiega apie Statuto parengimo darbus ir aktyvų bajorijos dalyvavimą:
„…Kartais patys nežino, ko nori. Kada klausiu, ko nori, kad būtų įrašyta, tai atsako: pats nežinau, kaip išreikšti tai, ką galvoju. A, velniai tave griebtų, jeigu aš privalau suprasti tavo fantaziją, kai tu pats nesugebi išreikšti.“

PLS, ALS, TLS – vienas kodeksas ar atskiri teisynai?

Literatūra:
I. Valikonytė, St. Lazutka ir E. Gudavičius, Pirmasis Lietuvos statutas (1529 m.), Vaga 2001, I-VI skyriai, VII-XIII skyriai.

LDK padėties Abiejų Tautų Respublikoje problemos

TEMOS

• Liublino unijos nulemtos Lenkijos ir Lietuvos santykių problemos
Savarankiškumo klausimas, bendras valdovas, koks santykis tarp Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio, ar tai įprasmina ir ar tai demonstruoja LDK savarankiškumą. Bajorijos, didikų reakcija į LDK savarankiškumą, santykiai su lenkais. Institucijų problema, mentalinai skirtumai: kas yra LDK bajorija, kas apskritai yra LDK, valstybingumo problema.

• Silpna valdovo valdžia ir LDK giminių iškilimas: Radvilos, Pacai, Sapiegos
1572 m. – nežinomas autorius: „… senose kronikose skaitome, kad tada, kai didysis kunigaikštis valdė vien tik Lietuvą, buvo galingas valdovas ir plėtė savo sienas nuo Prūsų jūros net iki Ponto jūros, taip plėtė šiaurėje, pietuose, toli jo valdžia siekė. Tačiau kai mus, t. y. Lenkijos Karūną ir Lietuvos kunigaikštystę, ėmė vienas valdovas valdyti, Kunigaikštystė pradėjo vysti kaip gėlė rudeninė, ir kuo toliau, tuo labiau taip nuvyto, kad vos menka žymė seno lietuviško veržlumo arba grožio beliko, nes jau nebeturime Pskovo, Naugardo ir visos Severo žemės, nes priešas vos ne prie Vilniaus mūrų kardu mojuoja. O nusmuko taip valstybė Lietuvos dėl to, kad karalius nebūna Kunigaikštystėje“. [J. Kiaupienė, „Mes Lietuva“…, p. 131]
Respublikos valdovų nesugebėjimas ar nenoras būti ir Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais, ne tik Respublikos ar Lenkijos karaliais, nevienodas abiejų valstybės dalių reprezentavimas, dėl to LDK politikai turėjo patys vykdyti savo politiką.
Decentralizacija:
• Neveiksniais tapo Respublikos centriniai valdžios organai – seimas, valdovas, vienbalsiškumo principo įsigalėjimas seime, valstybės reikalų sprendimas perkeltas į pavietų seimelius.
• Centrinės valdžios funkcijų išskaidymas. Respublikos užsienio politikoje XVII a. II pusėje – XVIII a. veikė daugybė subjektų – ne tik valdovas, seimas, kancleriai, bet ir etmonai, konfederacijos.
XVII-XVIII a. sparčiai menkėjo valdovo institucijos reikšmė, pacta conventa – valdovo ir bajorijos susitarimas valdovui įžengiant į sostą. Silpnėjimo priežastis – įpėdinio nebuvimas. Tačiau valdovas, kaip valstybės reprezentantas buvo gerbiamas – tėvas, širdis ir pan.

Tarpuvaldžiai

• Henrikas Valua (1572-1573)
Respublikos bajorija ir didikai varžėsi dėl įtakos valstybės valdymui ir kėlė valdovą varžančias sąlygas. LDK politikai rūpinosi sustiprinti bajorijos padėtį Respublikoje. [LDK rėmė Ernestą Maksimiljono II Habsburgo sūnų (su tam tikromis LDK suverenumo sąlygomis), tikėjos, jei LDK išrinks valdovą lenkai jį turės patvirtinti. Habsburgai atsisakė. LDK atstovai bandė derėtis su Ivanu Rūsčiuoju dėl LDK ir Rusijos sąjungos galimybių, nerealu.] 1574 m. karūnuotas, Henrikas Valua tais pat metais išvyko karaliauti į Prancūziją.

• Steponas Batoras (1574-1576)
Habsburgų ir Maskvos kandidatai populiariausi. LDK pripažino Steponą Batorą valdovų stiprėjant karinei Rusijos grėsmei (Livonijos karas). Steponas Batoras suvokė ir prisiekė esąs valdovas nedalomos Respublikos, kurią sudaro dvi valstybės – Lenkijos Karūna ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Daugumas LDK politikų priešinosi S. Batoro išrinkimui, nugalėjo lenkų frakcija. Vadovėliai – Steponas Batoras buvo vienas iš labiausiai Lietuvai nusipelniusių asmenų. Šis tarpuvaldis nefiksuoja pastangų išardyti uniją, o demonstruoja pastangas sutvirtinti LDK pozicijas.

• Žygimantas Vaza (1586-1588)
Kandidatai iš ten pat kaip ir prieš tai. Lenkai formaliai laikydamiesi Liublino unijos nuostatų, nedalyvaujant LDK atstovams –išsirinko du valdovus Maksimiljoną Habsburgą ir Zigmantą Vazą (karūnuotas 1587 m.) [Švedijos sosto įpėdinis, galimybė sudaryti uniją su Švedija prieš Rusiją, galiausiai išspręsti Livonijos problemą]. LDK iškėlė atskirus reikalavimus, kol Vaza juos pripažino: patvirtino III Lietuvos Statutą, sutiko sudaryti paliaubas su Rusija.

Tarpuvaldžiu vykusi kova pademonstravo Lietuvos visuomenės siekimus:
• susigrąžinti atplėštas žemes: Kijevą, Voluinę, Podolę;
• išspręsti Livonijos valdymo reikalus (vykstant kovai su Rusija);
• peržiūrėti unijoje įrašytą Respublikos bajorų teisę įsigyti žemės ir pareigybių visoje Respublikoje (reikalavimas Lietuvoje pareigybes skirti jos žmonėms).

Nors pagal Liublino uniją renkamas valdovas buvo karūnuojamas tik Lenkijos karaliumi. LDK politikai stengėsi išlaikyti realią didžiojo kunigaikščio instituciją – kaip ir vienas LDK valstybingumą demonstruojančių simbolių. Pirmaisiais tarpuvaldžiais valdovai turėjo atskirai prisiekti saugosią LDK teises.

Teisinės-politinės sistemos įtvirtinimas: konvokacijos, generaliniai suvažiavimai, 1581 m. įsteigtas Vyriausias Lietuvos Tribunolas – jį sudarė bajorų renkami teisėjai, ir jis perėmė iš valdovo teismų apeliacijas dėl pavietų teismų sprendimų – valdovo išstūmimas iš bajorijos gyvenimo srities. Tai žymėjo LDK visuomenės pasirengimą būti unijoje neprarandant savo teisių ir sugebant apginti interesus, išsaugoti identitetą ir valstybę.
1588 m. lyg ir simbolizuoja perėjimą nuo pastangų peržiūrėti unijos sąlygas į pastangas saugoti savo teises, valstybingumą unijos sąlygomis. Nors unijos aktai nebuvo keičiami, tačiau pati unija tapo palankesnė ir naudingesnė Lietuvai nei 1569 m., Lietuvai sustiprinus savo visuomenės ir valstybės struktūrą. Lenkijos siekimas paversti Abiejų Tautų Respubliką Lenkijos Respublika. Beje Respublika kartais buvo pavadinama ir tik Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. [neištirta]

Suverenumo bruožai:
• Sienos – 1588 m. Lietuvos Statutas fiksuoja atskirą Lietuvos teritoriją ir sienas. Žiūrėta, kad funkcionuotu valstybinė Lietuvos ir Lenkijos siena – kariuomenių judėjimo suvaržymai. Kovų su turkais metu 1673 m. lietuviai iškėlė formalų pretekstą, dėl kurio negalį padėti lenkams, – seimas nėra leidęs Lietuvos kariuomenei įžengti į Lenkiją. Kai buvo naudinga ir lenkai naudojo tą patį argumentą.
• Pinigai
• Lietuvos Kancleris tvirtina įstatymus – 1595 m. Leonas Sapiega rašė Vilniaus vaivadai Kristupui Radvilai: „Aš pats liksiu visiškai ištikimas savo tėvynei, ir ne tik kad neantspauduosiu to, kas mūsų teisei prieštarauja, bet ir būsiu pasiruošęs kartu su Jūsų malonybe priešintis tam.“ [P. 132] [kontekstas: Lenkijos politikų pretenzijos, reikalavimai skirti Vilniaus vyskupu lenką ir gauti kitų urėdų Lietuvos valstybėje.]
• Statutai – 1588 m. patvirtintas III Lietuvos Statutas (Zigmantas Vaza patvirtino, pripažįstant jį valdovu), jo tekstas byloja, jog Lietuva suprantama kaip atskira valstybė, su savo teritorija. Lenkija traktuojama kaip bet kuri kita užsienio valstybė, Statuto tekste neminima unija su Lenkija. Lietuvos valstybės teritorijoje veikė Lietuvos vyriausybės valdžią, o Lenkijos teritorijoje – Lenkijos valdžia.
• Maršalka ir Kancleris niekam neatsakingi
• Valstybės pareigybės – tik lietuviams
• Kariuomenė – Lietuvos vadais skirti tik LDK bajorus, be leidimo negalėjo peržengti vidinės valstybės sienos, buvo išlaikomos iš tų valstybių iždo. LDK ir Lenkijos etmonai buvo lygiateisiai, negalėjo vadovauti kitos valstybės kariuomenei be jos sutikimo.
• Seimas – (pagal Liublino uniją buvo panaikinti atskiri LDK ir Lenkijos seimai) priešseiminiai suvažiavimai LDK, III Lietuvos Statutas jį įteisino juridiškai – rinktasi Slanime.
• Kas trečias Seimas LDK teritorijoje – nuo 1673 m., Gardine.
• Užsienio politika – sava užsienio politika ypač tarpuvaldžiais (pvz.: sąjunga su valdovu Steponui Batorui valdant 1576-1586 m.). Karai Livonijoje – LDK konfliktas su Lenkija ir su valdovu. Lenkija ne visuomet prisidėdavo prie LDK šiuose karuose, tačiau neužmiršdavo pareikalauti sau teisių LDK teritorijoje, kad ir jau minėtos LDK pareigybės. Vienašališkas paliaubų sudarymas su Švedija, einant prieš karaliaus valią. Nors ir Lenkija 1635 m. sudarė paliaubas su Švedija be Lietuvos ir valdovo sutikimo. Lietuva demonstravo nenorą padėti Lenkijai kare su turkais-totoriais. Kaip kovosi dėl atplėštų žemių? Santykiai su Rusija – noras taikiai sugyventi.
• Užsieniečių interpretacijos

Praėjus ketvirčiui amžiaus po Liublino unijos sudarymo, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės samprata nėra iš esmės pakitusi, nors politiniame gyvenime dalyvauja jau kitos kartos politikai. Manoma, kad XVI a. bajorija, nepriklausomai nuo etninės kilmės ir tikybos, turėjo aiškią ir istoriškai susiklosčiusią sampratą, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė yra jų valstybė, atskira nuo Lenkijos karalystės tiek prieš 1569 m. unijos sudarymą, tiek po jos. Vadino ją Lietuva, Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, Lietuvos Kunigaikštyste, Lietuvos valstybe, tapatinosi su ja kaip su tėvyne plačiąja prasme. Tik labai retais atvejais pavyksta aptikti pavadinimą – Respublika.

Lenkijos ir Lietuvos unijos griovimo bandymai buvo visuotinės politinės krizės sąlygomis. 1655 m. Kėdainių unija su Švedija [vadovavo kalvinistas Jonušas Radvila].
Suartėjimo procesai kultūros, politikos srityje, panašėjo politinio gyvenimo formos.

Kas valdė Lietuvą XVI-XVIII a.?
• Radvilos (XVI a. pab. – XVII a. vid.)
Radvilos turėjo skaitytis su Chodkevičiais, savo pačių iškeltais Sapiegomis, taip pat su vis iškylančiu kokiu kitu didiku (Chodkevičiai, Hlebavičiai, Kiškos, Valavičiai, Agripos). Lietuvos didikai atsidurdavo priešiškų vieni kitiems Respublikos politikų stovyklose, juos skyrė tikyba. Bet bendri Lietuvos valstybei reikalai dažnai versdavo jungtis ir veikti bendrai. [Radvila Našlaitėlis, jo tėvas]. Lietuvos ir valdovo santykiai dar konstruktyvūs, nors ir nebuvo glaudūs.

• Pacai (XVII a. vid. – apie 1685)
• Sapiegos (XVII a. X dešimtmetis)
[Ir Pacai ir Sapiegos] Reali valdžia vienos giminės rankose, klientūriniai santykiai, nelinkę vertinti lygiaverčių bendradarbių. Valdžios sutelkimas vienoje giminėje ir gana griežtas jos realizavimas stabdė Lietuvos decentralizaciją. Abi giminės laikomos tvarkos ardytojomis, to meto Respublikos istorijoje, nes būdavo nuolatinėje opozicijoje eiliniam valdovui. Tačiau Lietuvoje jie buvo valstybingumo gynėjai, gal net jo išlaikymo garantai, taigi, ir unijos saugotojai. Jei uniją suvoktume kaip lygiateisį dviejų jos valstybių, dviejų visuomenių sugyvenimą. Lietuvos ir valdovo santykiai problematiški ir net priešiški, nors vienos giminės pirmavimas konsolidavo LDK.
• Anarchija (XVIII a.)
Po karų įsigalėjo decentralizacija. Po Sapiegų (galutinai Sapiegos galią prarado, kai LDK bajorų konfederacijos buvo sumušti mūšyje prie Valkininkų, 1700 m.) neiškilo jokia kita Lietuvos didikų giminė, kaip politikos linijos tęsėja, nebuvo vieningos Lietuvos aukščiausių politikų grupės. Valstybės gyvenimo nuosmukis. Čartoryskiai – jau Abiejų Tautų Respublikos giminė [tapatumo pokyčiai] (Oginskiai, Potockiai), Lenkijos įtakos didėjimas, ATR virtimas Lenkija. Integracinė Respublikos politika ėmė stelbti LDK valstybingumą kultivavusias jėgas. XVIII a., kai Vetinų dinastijos valdovai – Augustas II ir ypač Augustas III – beveik nebūdavo valstybėje – didėjo didikų reikšmė.

Literatūra:

Z. Kiaupa, „Apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės būklės Abiejų Tautų Respublikoje ir jos raidos 1569-1764 m. problemas,“ Lietuvos valstybė XII-XVIII a., Vilnius 1997, 383-393.
J. Kiaupienė, „Mes Lietuva“. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorija XVI a., Vilnius 2003.

LENKIJOS IR LIETUVOS VALSTYBĖS PADALIJIMAI

Tarptautinė padėtis prieš I Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimą:
• Po Septynerių metų karo (1756-1763) Europa suskyla į dvi sąjungas: Šiaurės (Rusija, Prūsija, Anglija) ir Pietų (Prancūziją, Austrija ir Ispanija).
• Rusija ir Prūsija susitaria, kad Respublikos karalius galės būti tik lenkas ir, kad Respublikoje nebus keičiama valstybės santvarka.
• Prūsija ir Austrija pripažįsta, kad LDK bus Šiaurės sąjungos įtakos zonoje.
ATR vidaus padėtis:
• Tarpuvaldžiu (1763 11 11-1764 09 07) dėl valdžios kovojo dvi politinės grupuotės: Čartoriskių “Familija” bei Potockių ir Branickių vadovaujami respublikonai. “Familija” propagavo stiprios monarchijos idėją. Šią grupuotę rėmė būsimasis Respublikos valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis.
Respublikonai siūlė panaikinti karaliaus valdžios instituciją ir sukurti “Nepriklausomų ir suvienytų provincijų Lenkijos respubliką”. Jiems vadovavo Karolis Stanislovas Radvila.
• 1764 m. Lenkijos valdovu išrenkamas Stanslovas Augustas Poniatovskis (Čartoriskių giminaitis).
• Čartoriskių reformos (1764-1766 m.): nutariama panaikinti liberum veto, įsteigti Iždo ir Karo reikalų komisijas, padidinti kariuomenę, įvesti generalinius muitus, įtvirtinti nuostatą, kad valdovais gali būti tik Respublikos piliečiai, reformuoti švietimo sistemą. Kai kuras reformas pavyksta įgyvendinti. Tačiau situacija įdėmiai stebi Rusija ir Prūsija.
• 1767 m. Radomo konfederacija – vykdomų valstybei naudingų reformų priešas (vad. K. S. Radvila). Respublikoje atkuriama senoji visuomeninė santvarka ir bajorų privilegijos, teisė nepaklusti valdovui, laisvi valdovo rinkimai, menkai apribota liberum veto (tik sprendžiant ekonominius klausimus), kitatikių lygios teisės su katalikais. Radomo nutarimai ATR įstūmė į formalią ir teisinę priklausomybę nuo Rusijos.
• 1768 m. Baro konfederacija siekė kovoti prieš Rusijos įtaką (M. K. Oginskis, J. Sapiega). Dalyviams trūksta vienybės, karinio ir politinio vadovavimo. Nepavyksta mėginimas nuversti nuo sosto Stanislovą Augustą Poniatovskį. ATR valdovas tampa rusų valdžios įrankiu.
1772 m. I ATR padalijimas. Dalyvauja Rusija, Austrija, Prūsija.
ATR tarptautinė padėtis iki II padalijimo:
• ATR stengiasi išlaikyti gerus santykius su Rusija, kad sumažintų jos norą kištis į vidaus reikalus.
• Rusija ir Prūsija pakeičia taktiką: užuot vykdžiusios atvirą karinę agresiją, trukdo vykdyti reformas.
Vidaus padėtis:
• Stanislovas Augustas siekia modernizuoti valdymą ir administraciją, užsienio politikos žinybą, kariuomenę, finansus ir švietimą;
• Opozicija (Čartoriskių ir Potockių grupuotės) siekia įtvirtinti seną valstybės santvarką, puoselėja planus nuversti Stanislovą Augustą.
• 1775 m. įkuriama Nuolatinė taryba, padidinama kariuomenė, modernizuojama teisės sistema, vykdomos merkantilistinės ūkio ir finansų reformos. Povilas Bžostovskis, 1769 m. įkūręs Pavlovo Respubliką, paleidžia valstiečius į laisvę, naikina palivarkus, dalija žemes už činšą. Suteikia savivaldos teisę. Valstiečių vaikams įsteigta mokykla. Tyzenhauzo reformomis Šiaulių ekonomijoje įsteigiama palivarkų. Juose kuriamos manufaktūros, kur gaminamos pardavimui prekės. Šiomis reformomis Tyzenhauzui pavyksta padidinti karaliaus pajamas, tačiau 1769 m. įvyksta valstiečių sukilimas. Vis dėlto ATR neišspręndžiamos svarbiausios problemos (nepanaikinta baudžiava, luominė priklausomybė).
• Švietimo ir mokslo reforma. 1773 m. įsteigiama Edukacinė komisija, kuri tampa viena pirmųjų pasaulietinių švietimo ministerijų Europoje (pirmuoju pirmininku paskiriamas Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis). Švietimui vadovauti pavedama Vilniaus ir Krokuvos universitetams. Per trumpą laiką sukuriama nauja mokyklų administravimo sistema.
• Ketverių metų seimo (1788-1792) reformos:
• Panaikinama Nuolatinė taryba.
• Įvedamas pastovus mokestis žemvaldžiams.
• Padidinama kariuomenė.
• Miestiečiams suteikiama teisių ir privilegijų.
• 1791 m. gegužės 3-iosios konstitucija. Tikslas – sustiprinti karaliaus valdžią ir atsikratyti svetimų valstybių įtakos.
Aukščiausia valdžia suskirstoma į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Patvirtinamos bajorų luominės teisės ir privilegijos. Panaikinama liberum veto. Įstatymų leidyba pavedama Seimui. Vykdomoji valdžia- karaliui ir Ministrų Tarybai. Monarchas renkamas. Ministrus skiria karalius. Valstybės valdymo forma-konstitucinė monarchija. Miestiečiams suteikiama asmens laisvė ir žemės nuosavybė. Lieka feodalinė žemėvalda, nepanaikinama baudžiava.
• 1792 m. Targovicos konfederacija – Gegužės 3-iosios konstitucijos priešininkai. Konfederatai paskelbia, jog Rusijos padedami atkuria seną santvarką ir naikina visas ketverių metų reformas. Rusijos kariuomenė per 3 mėn. okupuoja LDK ir Lenkiją. Į konfederatų pusę pereina ir Stanislovas Augustas. Konstitucijos šalininkai nugalėti, konstitucija paskelbiama negaliojanti, o Ketverių metų seimo reformos naikinamos.
• 1793 m. II ATR padalijimas. Dalyvauja Rusija ir Prūsija.
• Prieš III ATR padalijimą 1794 m. įvyksta Tado Kosciuškos vadovaujamas sukilimas. Tai paskutinis bandymas gelbėti ATR. Sukilimas numalšintas.
• 1795 m. III ATR padalijimas. Dalyvauja Rusija, Prūsija ir Austrija.
Po padalijimo Lietuvos valstybė prijungiama prie Rusijos.
ATR žlugimo vidinės priežastys:
• silpna karaliaus valdžia;
• bajorų savivalė;
• bajorų karinių grupuočių tarpusavio kova;
• feodalinis dvarų ūkis, stabdantis miestų, pramonės, prekybos plėtrą.
ATR žlugimo išorinės priežastys:
• karai su Rusija ir Švedija;
• Rusijos, Austrijos, Prūsijos kišimasis į valstybės reikalus;
• gudų ir ukrainiečių žemių jungimasis prie Rusijos imperijos.

ATR žlugimo pasekmės:
• Lietuvių etninės žemės buvo padalytos į dvi dalis: Užnemunė atiteko Prūsijai, kita dalis-Rusijai.
• Rusija ėmėsi kolonizuoti ir asimiliuoti lietuvių tautą.
• Kraštą ėmė valdyti kitataučiai.
• Dar labiau pablogėjo valstiečių padėtis.
• Liovėsi feodalų tarpusavio kovos.
• Prasidėjo tautinis atgimimas, kuris vėliau lėmė valstybės atkūrimą.

Literatūra:

Z. Kiaupa, J. Kiaupienė, A. Kuncevičius, Lietuvos istorija iki 1795 m., Vilnius, 1995 (yra įvairūs leidimai).
M. Maksimaitis, S. Vansevičius, Lietuvos valstybės ir teisės istorija, Vilnius, 1997.

Migracija nacionalizmo kontekste

Emigracija (lot. emigratio) – išsikėlimas, žmonių persikėlimas iš tėvynės į kitas valstybes. Emigracija gali būti nevienoda priklausomai nuo ją sukėlusių priežasčių ir intencijų: politinė, ekonominė, religinė, priverstinė, savarankiška. Dažnai emigraciją paskatina sulėtėjęs pramonės vystymasis, nebeužtikrinantis gyventojų pragyvenimo, tad traukiama į sparčiai besivystančius regionus. XIX a. imigracijai palankia šalimi tapo Jungtinės Amerikos Valstybės, o Europa regionu donoru.
Lietuvių emigracija XIX – XX amžiais buvo ekonominė, nors tam tikrą vaidmenį vaidino ir politiniai motyvai: rusifikacinė carizmo politika, augantis tautinis išsivaduojamasis judėjimas, 1905-1907 m. revoliucijos pralaimėjimas, karai ir pan. Pačių rusų emigracija nebuvo gausi, mat XIX a. antroje pusėje pradėtas eksploatuoti Sibiras, tad jis pritraukė darbo jėgą. Tačiau gali kilti klausimas kas išviso buvo Rusijos rusai, kaip suvoktinas etniškumas ir kokią vietą visuomenėje užėmė tautiškumas? Šiandien lyg ir nekyla klausimo kas yra lietuvis, nors tiksliau pasakius nėra aiškinamasi kas slypi po „lietuvio“ definicija. Tai natūralu – mus veikia kosmopolitinės nuostatos ir globalėjančiame pasaulyje vis labiau pasireiškiančios liberalizmo tendencijos. Tačiau XIX amžiaus žmonių sąmonėje veikė kiek kitokios nuostatos. Tautybės kaip tokios atsiradimas ir pan. Svetimo kaip kitakalbio skyrimas buvo būdingas ir ankstesniems laikams, tačiau XIX a. formuojasi romantizmu paremtos, įsivaizduojamos bendrijos, kuri vienijama vienos kalbos samprata. Tauta kaip etnopolitinis darinys – pretenzija į pilietiškumą ir savą valstybę. Sąmoningumo lygio kitimas. Luominių konfliktų išnaudojimas ir galiausiai pripažinimas, jog skirtingų luomų žmonės priklauso vienai ir tai pačiai tautai (ar tam pasitarnavo gebėjimas kalbėti ir skaityti ta pačia kalba?) Prisimintina priešprieša politinei ATR tautai – bajorijai. Kuo skiriasi šios tautos?
Vykstant emigracijai į užsienį, daugiausia į JAV, persikėlė ketvirtadalis tautos. Emigrantų daugumą sudarė žemės ūkio darbininkai ir valstiečiai (XIX a. Lietuvos gyventojų socialinė struktūra – miestai nelietuviški). Apskritai latvių etnoso urbanizacijos lygis buvo žemas, tik 16% visų latvių gyveno mieste, tuo tarpu vokiečių mieste gyveno 81%, žydų 71%, rusų 54%, lenkų 54%, net Latvijos teritorijoje gyvenusių lietuvių 44% ir 43% estų buvo apsistoję mieste. Tokia gausi emigracija prisidėjo formuojantis lietuvių tautai, prisidėjo prie tautinio išsivadavimo judėjimo, ypač spaudos draudimo metais, ji turėjo įtakos krašto kultūrai, ekonominiam vystymuisi. (Pirmoji lietuviškai pastatyta teatro pjesė Keturakio „Amerika pirtyje“ buvo pastatyta ne lietuviškiausioje Kauno gubernijoje, bet iš tiesų tuometiniai Kuršo gubernijai priklausiusioje Palangoje. Joje kalbama apie emigraciją.) Pirmasis lietuviškas laikraštis „Gazieta lietuviška“ pasirodė 1879 m., anksčiau negu „Aušra“ (1883 m.).
XIX a. audringi istoriniai įvykiai daug Lietuvos gyventojų privertė emigruoti į Ameriką. Dar 1830-1831 m. po nesėkmingo sukilimo prieš carizmą Lietuvoje į Ameriką pateko dalis jo dalyvių. Grupė sukilėlių po pralaimėjimo buvo internuoti Rytų Prūsijoje ir atsisakė grįžti į Rusijos imperiją. Trys imperijos – Rusija, Prūsija ir Austrija galop susitarė ištremti pavojingus asmenis į Ameriką. Tačiau net ir po 1863 m. sukilimo dalyvių atvykimo į JAV buvę Lietuvos ir Lenkijos bajorai mažai prisidėjo prie lietuvių kultūros skatinimo. Užsieniečiams jie sakėsi esą lenkais, Lietuvoje buvę dvarininkai, taigi tolimi lietuvių valstietiškai kultūrai. Emigracijoje buvo demonstruojami tie patys identiteto modeliai kaip ir tėvynėje. Tapatumas apeliuojant į luominį išskirtinumą buvo būdingesnis nei kultūrinis – įsivaizduojamos bendruomenės – tautos, valstietiškos tautos, modelis.
XIX a. pab. – XX a. pr. masinę lietuvių valstiečių emigraciją nulėmė netolygi ūkinė raida atskiruose šalyse, kur kas didesnis darbo užmokestis Rusijos pramonės rajonuose ir labiau išsivysčiusiose Vakarų valstybėse, Lietuvos gyventojų socio-politinė padėtis, tautinis išsivadavimo judėjimas ir t.t.
Lietuviai, kurių Rusijos imperijoje XIX a. pab. gyveno 1,6 mln. ir kurie sudarė 1,3% gyventojų, davė 10% visų Rusijos emigrantų. Tokią proporciją nulėmė žemėvaldos koncentracija dvarininkų rankose, baudžiavos panaikinimas ir kliūtys valstiečiams įsigyjant žemės nuosavybėn (tik 1882 m. valstiečiai gavo teisę išsipirkti žemę). Lietuviškose Suvalkų, Kauno ir Vilniaus gubernijų apskrityse daugiausia valstiečių buvo mažažemiai. XX a. pr. Suvalkų gubernijoje mažažemiai valstiečiai sudarė 65% visų valstiečių ūkių. Taigi kaime XIX a. pab. susidarė didelis santykinis agrarinės darbo jėgos perteklius. Poreforminiu laikotarpiu Lietuvos pramonė, o ir miestai augo lėtai – pramonės plėtotė neatitiko Rusijos imperijos pramonės augimo tempų. Lietuviškų gubernijų miestų gyventojų etninė sudėtis įvairavo, daugiausia buvo apgyvendino žydai, lenkai, rusai. Lietuviai valstiečiai vykdavo uždarbiauti į Rusijos miestus (Peterburgą, Maskvą), į Latviją (Rygą, Liepoją), į Rytų Prūsiją. Kitų gubernijų pasirinkimą sąlygojo ir netolygus uždarbis, pvz.: 1890 m. žemės ūkio darbininkas Rusijoje per savaitę uždirbdavo 2,88 dolerio, Austrijoje – 3, Prancūzijoje – 3,93, Anglijoje – 4,7, o JAV – 9 ar 10,5 dolerio.
Suvėlavęs pramoninis perversmas Lietuvoje augant gyventojų skaičiui nesutraukė į miestus laisvų darbo rankų, todėl skatino masinę emigraciją. Latvijoje ir Estijoje, kur pramoninis perversmas įvyko XIX a. pirmoje pusėje, be to, pramonė plėtojosi greičiau, demografinio sprogimo padariniai nebuvo tokie ryškūs. Pagal pramonės gamybos apimtį kaimyninės Pabaltijo gubernijos buvo vienos iš pirmaujančių Rusijos imperijoje. Tuo iš dalies paaiškinama, kodėl kur kas daugiau lietuviai emigravo, palyginti su latviais ir estais.
Pabaltijo gubernijų migracinė situacija: priežastys
Remiantis 1897 m. surašymo duomenimis nurodoma Pabaltijo gubernijose buvus šias luomų proporcijas:
valstiečių – 79,1%
miestiečių – 17,2%
dvarininkų – 1,8%
pirklių – 0,4%
garbės piliečių – 0,3%
dvasininkų – 0,1%
kitų – 1,1%.
Kaip matyti, valstiečiai sudarė didžiąją visuomenės dalį. Nors valstiečių sluoksnis išliko dominuojantis, tačiau luominėje struktūroje, lyginant su ankstesniais metais, buvo įvykę kai kurių pakitimų. Daugumai dvarininkų nuosava žemė nebebuvo vienintelis pasipelnymo šaltinis, dalis jų – personaliniai – dvarininkai ėjo valdininko pareigas valstybės įstaigose. Taip pat ir dalis valstiečių, persikėlę iš kaimo į miestą, dirbo fabrikuose darbininkai, arba tapo prekybininkais. Kadangi valstiečiai buvo didesnė visuomenės dalis ir natūraliai tapdavo potencialūs emigrantai, todėl pravartu panagrinėti jų būklę ir socialinę raidą XIX a.
Pabaltijo – Kuršo, Vidžemės, Estijos – gubernijų etninės ir socialinės struktūros ypatybė – išimtinai vokiškas dvarininkų luomas bei latviškas, estiškas valstiečių sluoksnis. Kaimo gyventojų buvo beveik išimtinai vientautė sudėtis, o miestai, kaip ir visur, pasižymėjo etniniu mišrumu. Socialinis gyventojų susiskirstymas etniniu principu bei nestabili ekonominė padėtis skatino valstiečių neramumus, pasireiškusius maištų protrūkiais. XVIII a. pabaigoje Pabaltijį sukrėtė žemdirbystės krizė, krito parduodamų produktų kainos. Dvarininkų poreikiams išaugus, buvo didinamas lažas ir duoklės, taip vis bloginant valstiečių padėtį. Tuo pačiu metu išsivystė prekyba baudžiauninkais, dvarininkai, gavę rusų valdžios leidimą, nevengė tuo pasinaudoti, parduodami savus valstiečius į mažiau apgyvendintas vietoves. Esant tokiai situacijai šioje Rusijos imperijos dalyje, dar XIX a. pradžioje buvo pradėta vykdyti agrarinė reforma.
1816 m. baudžiauninkai išlaisvinti Estijoj, 1817 m. Kuržemėj ir 1819 m. Vidžemėj. Kauno gubernijoje tik 1863 m. Šis novatoriškas veiksmas iš esmės neturėjo tokio radikalaus turinio, koks buvo deklaruojamas. Valstiečiai, jau atleisti nuo baudžiavos ir laikomi laisvais žmonėmis, tačiau vis dar buvo be socialinių garantijų. 1817 m. rugpjūčio 25 d. Kuržemės valstiečiams duotajame įstatyme, „laisvajam“ valstiečiui draudžiama: išsikelti gyventi už gubernijos ribų; išeiti gyventi į miestą; užsiimti kokiu kitu amatu, kaip žemdirbyste; vesti be barono leidimo; trukdė pilnavertiškai atstovauti saviems interesams teisme; pirkti, paveldėti ar kitokiu būdu nuosavybėn įgyti dvarininko žemę etc. Už teisių į baudžiauninko asmenį atsisakymą, Aleksandras I Pabaltijo dvarininkams suteikė nuosavybės teisę į valstiečių žemę. Be šių draudimų buvo įvardintos ir valstiečių pareigos: duoti valstybei rekrūtus, mokėti valstybei mokesčius, atlikti valsčiuje lažą ir mokėti duoklę. Valstiečio asmeninis gyvenimas praktiškai liko priklausomas nuo dvarininko, nors įstatymai deklaravo asmens laisvę. Iš esmės asmens laisvė buvo apribojama valstiečiui neleidžiant išsikelti už valsčiaus ribų, jei neatlikti tam tikri įsipareigojimai, ar draudžiant įsigyti žemę nuosavybėn.
Ir Vidžemėje, ir Kuržemėje po 1819 ir 1817 metų reformų valstiečiui dvarą pakeitė valsčius, kadangi valstietis dabar buvo „prirašytas“ prie vieno ar kito valsčiaus. Tai reiškė beveik kaip ir būti priklausomam nuo dvarininko, kadangi valsčius buvo pavaldus dvaro policijai, t. y. dvaro savininkui. Valstietis neišsimokėjęs skolų (susidariusių nuomos metu), neatlikęs lažo negalėjo išsikelti į kitą valsčių, o anksčiau – į kitą dvarą. Šiame įstatyme taip pat buvo numatyta, jog pirmuosius trejus laisvės metus buvę baudžiauninkai galės pasilikti savo namuose ir atlikti ankstesnius įsipareigojimus dvarui, tai yra eiti lažą. Tie, kam tokios sąlygos nebuvo priimtinos, nuo 1822 m. liepos 10d. (t. y. per šv. Martyną) privalėjo sudaryti žemės nuomos sutartis, kadangi dabar žemės savininkai buvo dvarininkai.
Kuršo gubernijos įstatymas numatė tam tikrą pereinamąjį iš baudžiavinio į laisvo valstiečio statusą laikotarpį, kuris turėjo tęstis 14 metų. Tad tik nuo 1833 metų Kuršo valstietis įgijo didesnes, bet vis dar dalines laisvo žmogaus teises. Nuo tų metų valstietis Kuršo gubernijos ribose galėjo ieškotis sau darbo, jei jis buvo atlikęs įsipareigojimus valsčiui ir dvarui (jei nebuvo skolingas už nuomą, ir atidirbęs suderėtą lažo dalį). Esant tokioms sąlygoms buvo galima išsikelti ir į kitą valsčių, parsisamdyti kitam dvarininkui, tačiau vis tiek nebuvo galima apsigyventi mieste, ar ieškotis ten darbo. Valstietis privalėjo likti žemdirbys, be to vis dar buvo ribojamas išsikėlimas už gubernijos ribų.
Dar vienas baudžiauninkų išlaisvinimo etapas matomas XIX a. viduryje. 1848 m. išleistas įstatymas, suteikiantis Kuršo valstiečiams galimybę persikelti gyventi į miestą. Kitais metais jis buvo šiek tiek praplėstas – valstiečiams suteiktas leidimas apsigyventi visos Rusijos miestuose su sąlyga, jog valsčiuje, iš kurio valstietis ketina išvykti netruks darbo jėgos. Kaip matome, kad ir kokios būtų buvusios atleidimo nuo baudžiavos sąlygos, paskutinio žodžio teisė visgi priklausė dvarininkui. Jis turėjo teisę esant reikalui neleisti valstiečiui išvykti iš valsčiaus. Visa tai buvo susiję su pigesnės darbo jėgos išnaudojimu.
Tik 1863 m. Kuršo valstiečiai įgijo visišką „judėjimo laisvę“, galimybę keltis už gubernijos ribų, galimybę laisvai įsigyti nuosavos žemės, ir net laisvai verstis žemdirbyste. Nors faktinis baudžiavos panaikinimas Kuršo gubernijoj įvyko 1817 m., tačiau visiškai laisvi valstiečiai tapo tik 1863 m., įgiję „judėjimo laisvę“ bei teisę įsigyti žemės asmeninėn nuosavybėn. Tolygus valstiečių išlaisvinimas pakeitė valstiečių socialinę struktūrą. Pasikeitė žemės savininkų ir bežemių bei mažažemių santykis; tai susiję su valstiečių ūkių atėmimu. Jis išryškėjo išlaisvinant baudžiauninkus. Valstiečių nuvarymas nuo žemės buvo dar vienas reiškinys, kuris apsunkino valstiečių padėtį.
Pagal 1897 m. duomenis pagrindinis gyventojų pragyvenimo šaltinis buvo žemdirbystė ir darbas pramonės srityje. Tai buvo apie 70% visų dirbančiųjų: žemdirbyste vertėsi 48,8%, pramonėje dirbo – 19,8%, prekyba ir transportu užsiėmė – 7,4%, kariuomenėje bei laivininkystėje – 4,4%, laisvųjų profesijų ir amatininkų atstovų – 3,04%, tarnų – 12,5%, kitų – 8,1%.
1817 m. reforma valstiečius padalino į dvi stambias grupes:
1) ūkininkus;
2) bežemius, mažažemius valstiečius – samdinius, kampininkus, amatininkus.
Kuršo gubernijos valstiečių diduma buvo bežemiai – 54,5%, mažažemių – 8,0%, vidutinių ūkių savininkų buvo – 11,7%, ir laikančių stambius ūkius – 25,5%. XIX a. septinto dešimtmečio viduryje 84% Kuršo gubernijos valstiečių šeimų sudarė samdiniai. Valstiečių socialinis susiskaidymas buvo palaipsniui vykęs procesas, kurio rezultatas – darbo jėgos pasiūla miestui.
Nuo žemės dažniausiai buvo nuvaromi mažažemiai ir bežemiai, nors pačioje baudžiavos panaikinimo pradžioje savanoriškai žemės atsisakydavo ir ūkininkai. K. Škilteris žemės nusavinimo priežastimi laikė netrukus po baudžiavos panaikinimo, apie 1820 m., kilusią vieną iš didžiausių XIX –to amžiaus žemdirbystės krizių, kurios metu smarkiai krito grūdų kainos. Todėl dvarininkai žemdirbystę pakeitė gyvulininkyste; išaugo pievų ir ariamų dirvų poreikis. Įsigalėjus piniginei atsiskaitymo, už žemės nuomą, formai, dvarininkai nebebuvo priklausomi nuo lažo, kurį atliko valstiečiai, todėl stengėsi išnaudoti žemės matavimus, prisijungdami mažažemių žemės sklypus. ketvirtajame dešimtmetyje vyko mažažemių, samdinių bei bežemių nuvarymas nuo žemės, o penktajame ir šeštajame dešimtmetyje šis procesas apėmė ūkininkus. H. Strodas, nurodo motyvus, kuriais remiantis būdavo nusavinama valstiečių žemė: inventoriaus nugyvenimas, skolos dvarui, ūkininkų nesugebėjimas laikyti samdinių lažo darbams, nesėkmingi valstiečių prekybiniai sandėriai ir neišgalėjimas mokėti mokesčių, girtuokliavimas, politiniai veiksmai, dalyvavimas valstiečių maištuose.
Apibendrinant galima išskirti tokias emigracijos priežastis: 1) dirbamos žemės sukaupimas mažumos rankose, ilgainiui padidino bedarbių skaičių, kurie lėšų pragyvenimui buvo priversti ieškoti už gubernijos ribų; 2) neproporcingas dirbamos žemės padalijimas, vertė ieškoti žemės sklypų gretimose gubernijose, nes ją dirbantieji jos negavo.
Kaip matyti dėl ilgo valstiečių išbaudžiavinimo potencialiausi Kuršo gubernijos emigrantai buvo bežemiai ir mažažemiai valstiečiai.

Migracija
Migracija – tai gyventojų persikėlimas iš vienos gyvenamosios vietos į kitą kertant administracines vietovės ribas. Migracijos rezultatas – etninė mažuma, nes atvykėliai sudaro naują etninę grupę šalia jau egzistuojančios pagrindinės tos teritorijos etninės grupės. Kintant aplinkybėms, įvairiais laikotarpiais būta skirtingų migracijos priežasčių, o ir patys migrantai įvairiai motyvavo kėlimasį iš vienos gyvenamosios vietos į kitą. XIX amžiaus migracijos intensyvumas, kaip ir ankstesnių šimtmečių, nėra lengvai nustatomas, kadangi turimų šaltinių bazė gana ribota. Esanti statistika yra gana fragmentiška, kadangi daugiau atspindima vieno dvaro, ar vieno valsčiaus demografija. Nesant tikslios statistikos, dažnai pasitaiko spekuliacija skaičiais, norint įrodyti vieną ar kitą teoriją, čia vertėtų paminėti Lietuvos latvių skaičiaus kaitą tiek istoriografinėje literatūroje, ir periodikos straipsniuose. Esanti situacija neleidžia tiksliai nusakyti migracijos masto, tačiau leidžia kalbėti apie bendras tendencijas.
Migraciją Rusijos imperijoje galima suskirstyti į:
• vidinę – migracija tos gubernijos ribose, kurioje gyventa;
• tarpguberninę – galimybė migruoti visoje valstybės teritorijoje;
• išorinę – migracija išvykstant už valstybės ribų.
Emigracija iš Kuršo gubernijos, kaip ir visoje Rusijos imperijoje, iš esmės vyko dviem kryptimis:
• industrinė – žemdirbių migracija į miestą;
• agrarinė – žemdirbių (nedidelė miestiečių) migracija į kaimą, įsigyti žemę nuosavybėn.
Kauno gubernijos gyventojai taip pat emigravo iš gubernijos ir apskritai iš Rusijos imperijos, todėl atsirado laisvų žemės sklypų ir ūkių. Lietuviai emigravo taip pat ir į Kuršo guberniją. 1911 m. laikraštyje (Latvijos) Tēvija pasirodė pranešimas, apie tai, jog padaugėjo latvių, žemės nuomininkų Šiaulių apskrityje ir apskritai visose su Kuršu susieinančiose apskrityse, nes lietuviai masiškai emigruoja į Ameriką. Nurodoma, jog 20 – 30 dešimtinių dydžio sklypo su ūkiniais pastatais nuoma atsieina daugiau kaip 200-300 rublių per metus. Kuršo gubernijoje migracija į miestą sustiprėjo apie XIX a. vidurį, legalizavus valstiečių išsikėlimą į miestą (1848 m.), tačiau intensyviausia buvo 9–ame dešimtmetyje, suintensyvėjus industrializacijos procesui. Miestiečių migracija į kaimą buvo susijusi su specifiniu darbo pobūdžiu dvaruose bei galimybe geriau uždirbti negu mieste ar miestelyje – miestiečiai, kaime dirbo malūnininkais, pienininkais, smuklininkais. Miestiečių judėjimas į kaimą nebuvo masiškas, kadangi kaime buvo darbo jėgos perteklius. Miestiečiai galėjo užpildyti tas darbo vietas, kurios reikalavo specialaus profesinio pasiruošimo. Daugumai migrantų, kurie vis dėlto buvo žemdirbiai, patrauklesnis atrodė pragyvenimas ne iš darbo miesto gamykloje, o iš nuosavo žemės sklypo. Tai patvirtina 1861 m. duomenys, kuriuose fiksuojamas už valsčiaus ribų išsikėlusių gyventojų skaičius pagal tai kur jie apsistojo:
kaime – 7430 – 43,8%;
mieste – 3972 – 22,9%;
kitoj gubernijoje – 4286 – 24,8%;
nežinoma darbo vieta – 1648 – 9,5%.
Įdomu, jog visai nedaug skiriasi emigravusių į miestą ir į kitą guberniją žmonių procentas. Į kitą guberniją, iš esmės, buvo keliamasi su viltimi ten įsigyti žemės nuosavybės. Masiškas toks judėjimas buvo kilęs apie 1840–1848 m. Vidžemėje, iš dalies ir Kuržemėje. Tai vadinamasis kėlimasis į „šiltuosius kraštus“ pietines Rusijos imperijos gubernijas. Pasklidus gandui, jog pietinėse gubernijose veltui dalinama derlinga žemė, atsirado nemažai norinčiųjų pasinaudoti tokia galimybe ir įsigyti žemės sklypą. Buvo iškelta sąlyga, jog norint gauti žemės, reikia būti stačiatikiui. Tai neatbaidė valstiečių, todėl, vardan žemės, buvo masiškai pereidinėjama į stačiatikybę. Gandai apie veltui dalinamą žemę buvo dažnas reiškinys. Turint omeny jog bežemių valstiečių procentas buvo didesnis nei žemės savininkų, tokie gandai natūraliai galėjo turėti atgarsį visuomenėj, ir netrūko susigundžiusių tokiais pasiūlymais. Štai Kuržemėje 1864 m. buvo kilęs judėjimas dėl išsikėlimo į Lenkiją: buvo pasklidęs gandas, jog ten veltui dalinama žemė, neapmokestinamas nuvažiavimas ir dar duodama po 200-tus sidabro rublių. Tokioms agitacijoms priešindavosi valdžios atstovai ir dvarininkai. Pamokslininkai buvo verčiami skelbti antiagitacinius atsišaukimus, nes buvo susirūpinta pigios darbo jėgos stygiumi. Pigi darbo jėga kaime buvo nekvalifikuota, todėl išėjusieji į miestą, turėjo vieną galimybę – dirbti nekvalifikuotą darbą. Čia išryškėja valstiečių konservatyvumas. Nors 1864 m. jie jau laisvai galėjo rinktis gyvenamąją vietą, taip pat ir darbą mieste, tačiau tokie gandai, apie veltui dalinamą žemę, rodo, kad naujovės buvo priimamos nepakankamai intensyviai.
Apskritai valstiečių migracija vyko ir legaliai ir nelegaliai. Valstiečių išbaudžiavinimas rodo migracijos proceso legalizavimą nuo visiško „pririšimo“ prie dvaro XVIII a. iki visiškos judėjimo laisvės suteikimo 1863 m.
Pagrindinė nelegalios migracijos forma buvo pabėgimai. Pabėgimas – viena iš pasipriešinimo formų dvarininko savivalei. Kaip jau minėta anksčiau, priverstinė migracija buvo pabėgimų priežastis XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pirmoje pusėje, t. y. valstiečių pardavimo, ir rekrūtų prievolės vengimas. Laikinai kryptimi kaimas – miestas migravo, asmenys, siekiantys išsipirkti nuo rekrūtų prievolės jie uždarbiavo mieste. Senatui 1812 m. leidus tokį išsipirkimą, valsčiuose buvo steigiamos rekrūtų skrynios – išperkamąją sumą sunešdavo visas valsčius. Vieno asmens išpirką sudarė 360-500 rublių. Tiems laikams nemenkos sumos uždirbimui buvo leidžiama darbo ieškoti už valsčiaus ribų, kad būtų greičiau grąžinti pinigai rekrūtų skryniai. Dar vieną pabėgėlių grupę sudaro politiniai pabėgėliai, t. y. valstiečiai, prisidėję prie įvairių neramumų, maištų ir siekiantys išvengti politinio persekiojimo. Šios grupės migracija regima XIX a. pirmoje pusėje ir XX a. pradžioje (revoliucinė 1905 m. situacija). Didžioji dauguma pabėgėlių stengdavosi apsistoti kitoje gubernijoje arba iš viso išsikelti į kitą valstybę. Išsikeliančiųjų į kitą valstybę daugumą sudarė politiniai pabėgėliai. Pabėgėlių statistikos nėra, todėl sunku nusakyti, kur link judėjo pagrindinės šios grupės masės. Kaip pabėgimą galima suprasti ir savavališką pasitraukimą. Valstietis, norintis išsikelti už valsčiaus ribų, privalėjo gauti valsčiaus, o iš tikrųjų dvarininko sutikimą. Tačiau valstiečiai ne visą laiką atsižvelgdavo į leidimą persikelti ir savarankiškai spręsdavo išsikėlimo klausimą. Tokio pasitraukimo priežastimi tapdavo sunki ekonominė padėtis, dažnai badas ir darbo rankų perteklius vienoje vietoje. Dvarininkų ir valstiečių požiūriai į tą patį dalyką skyrėsi; vieni nebegalėjo pragyventi, kiti kaip tik galėjo lengviau pragyventi labiau išnaudodami darbo jėgos perteklių.
Savavališką valstiečių pasitraukimą skatino tai, kad dvarininkai negeranoriškai suteikdavo persikėlimo leidimus. Pagrindinis iš dvarininkų iniciatyvos kilęs migracijos „stabdymo“ motyvas buvo pigios darbo jėgos sulaikymas. Dvarininkų interesus palaikė ir rusų administracija, skatinusi kovoti su valstiečių migracija. Iš tokių „stabdymo“ priemonių buvo taikoma: duoklės rinkimas; valstiečių susirinkimų, kur spręsti su išsikėlimu susiję klausimai, uždraudimas; per vienerius metus iš valsčiaus buvo leidžiama išsikelti tik 1/20 bendruomenės narių; galiausiai teisminis persekiojimas. Kad ir kokios buvo priimamos persikėlimą stabdžiusios priemonės, jos jau nebegalėjo sustabdyti įsibėgėjusio migracijos proceso.
Siekiant reguliuoti migraciją buvo įvesti valsčiaus pasai, tai susiję su visišku judėjimo laisvės suteikimu, bei leidimu laisvai įsigyti žemę 1863 m. Pagal 1863 m. įstatymą asmuo, norintis laikinai ar visam laikui persikelti iš vieno valsčiaus į kitą, privalėjo gauti valsčiaus pasą, tokios pat sąlygos galiojo ir persikėlėliams į miestą. Turint tokį pasą buvo galima persikelti ir už Pabaltijo gubernijų ribos, tačiau buvo ribojamas atstumas, ne toliau 30 varstų (varstas – 1,067 km) nuo gubernijos sienos. Norint apsigyventi toliau reikėjo išsiimti kitokį pasą, už kurį reikėjo mokėti. Greičiausiai valsčiaus pasai bus darę įtakos latviams pasirenkant gyvenamąją vietą Kauno gubernijoje, kadangi čia latviai apsigyveno gana kompaktiškai ir nedideliu atstumu nuo Kuršo gubernijos sienos.
Pagrindine migracijos priežastimi laikoma sudėtinga XIX a. ekonominė – socialinė gyventojų būklė. Nors kiekvieno emigranto ir imigranto motyvai ir tikslai yra individualūs, tačiau jie paklūsta bendriems socialiniams dėsniams. Kaip buvo matyti nepalankiausios sąlygos, iš visų Kuršo gyventojų buvo valstiečių, kurių didžioji dalis buvo bežemiai. Sprendžiant iš agrarinio migracijos pobūdžio, emigrantai vis dar mieliau rinkosi kaimą, negu miestą. Apskritai, ir patys Pabaltijo gubernijų miestai XIX a. viduryje nebūtų buvę pajėgūs atlaikyti visų migrantų antplūdžio. Agrarinis migracijos pobūdis taip pat rodo buvus tradicinę ir konservatyvią visuomenę, aukščiausia vertybe laikiusią žemę. Esminėmis priežastimis, skatinusiomis gyventojų judėjimą, laikomos: išaugusi nuoma už žemę; valstiečių sklypų nusavinimas dvarininkų naudai; sumažėjęs darbo jėgos poreikis mechanizavus, racionalizavus stambių ūkių darbą; netolygiai geografiškai paskirstyta darbo jėga, apskritai darbo jėga ir žemė virto preke; didelis išperkamasis žemės mokestis po 1861 m.; valstiečių beteisė politinė padėtis; politinis persekiojimas po 1905 m.; religinis baptistų persekiojimas XIX a. antroje pusėje.
Žvelgiant į socialinę emigrantų sudėtį, didžiąją jų dalį sudarė valstiečiai (bežemiai ir samdiniai), sąlyginai iš jų tarpo būna išskiriami žvejai. Pasitaiko amatininkų: dažniausiai tai staliai, siūvėjai, kalviai. Į migraciją įsiliejo ir nedidelė dalis miestiečių (pramonės darbininkai), ir taip pat nedidelė dalis dvarininkų, kurie pirko ar nuomojosi dvarus kitose gubernijose. Dvarų pirkėjus ar nuomininkus prie migrantų galima priskirti tik sąlyginai, mat jie sudaro visai nedidelį procentą nuo visų migrantų skaičiaus, tačiau pirkdami ar nuomodami dvarą kitoje gubernijoje paskui save patraukė ir žemdirbius, bei amatininkus.
Kaip matyti Kuršo gubernijos migracija XIX a. buvo agrarinio pobūdžio. Dėl didelio bežemių ir mažažemių valstiečių skaičiaus išaugo nekvalifikuotos darbo jėgos perteklius kaime. Emigrantai į kitas gubernijas dažniausiai taip pat traukė ieškodami pigios žemės.

Emigracija ir tautinio išsivadavimo judėjimas
Gausi emigracija iš Lietuvos sukėlė lietuvių tautinio išsivadavimo judėjimo vadovų susirūpinimą. Mažėjant fizinėms ir materialinėms tautos jėgoms, tolo tų uždavinių, kuriuos kėlė tautinis judėjimas, įgyvendinimas. Daugumai Rytų Europos emigrantų anglų kalbos apsuptyje ir JAV visuomenėje, be kitų pavojų, iškilo ir nutautėjimo, asimiliacijos problema. Ypač svarbus lietuviams buvo santykių su lenkais klausimas, paveldėtas iš unijinių ATR valstybės tradicijų. Iš pradžių polonizacijos paveikti lietuvių imigrantai gyveno kartu su lenkais, kurių imigracija buvo šiek tiek ankstesnė, kūrė su jais bendras savišalpos draugijas, parapijas, statė bažnyčias. Lenkų kalba buvo pažįstama dar nuo gyvenimo Lietuvoje laikų, kaip dar vienas vienijantis veiksnys veikė – priklausymas tai pačiai katalikų tikybai. Tačiau lenkų kalba buvo pažįstama, tačiau nepriimta kaip vienintelis etninio tapatumo elementas. Lenkų organizacijos skatino lietuvių integraciją į vietines lenkų organizacijas. Sąmoningesni lietuvių imigrantai ragino atsiskirti nuo lenkų draugijų ir kurti savas, lietuviškas parapijas.
XIX a. 8 dešimtmetyje dominavo savišalpos draugijos, kurios jau pabrėždavo švietimosi ir nacionalinius reikalus. Vėliau draugijos ėmė šakotis pagal labiau specifinius tikslus ir uždavinius: atsirado blaivybės, karinės, ekonomikos, meno, mokslo, pasaulėžiūros ir politikos draugijos. Iki 1900 m. išeiviai JAV sukūrė 39 lietuviškas parapijas, kuriuose tikinčiųjų poreikius tenkino iš Lietuvos pakviesti kunigai. Parapija kaip tapatumo elementas yra vienas iš svarbiausių organizacinių elementų, kuris užtikrino (arba stengėsi užtikrinti) tautiškumo išsaugojimą. Kaip galima pastebėti iš aukščiau patektos informacijos, buvo linkstama vienytis etnolingvistiniu pagrindu. Tai įdomu atsižvelgiant, jog ir Lietuvoje vykęs tautinis sąjūdis pirmiausia buvo etnolingvistinio pobūdžio. Taigi susiduriame su kalba, kuri vėliau tapo valstybine kalba, taip pat prisimintinas kalbos draudimas. Tiesa ne pačios kalbos draudimas, bet spausdinimas lotyniškais rašmenimis, šis draudimas taip pat prisidėjo prie tautinės savimonės formavimosi.
Devintajame dešimtmetyje išeivijoje svarbią įtaką įgavo kunigai, dalyvavę lietuvių tautiniame judėjime, pasisakę prieš polonizacinę katalikybę. Jie tarp JAV lietuvių diegė nacionalinio apsisprendimo idėjas, pvz., kunigai A. Burba, V. Dembskis, anksčiau imigravę pasauliečiai J. Šliūpas, J. Andziulis-Kalnėnas ir kiti. Išeivijoje stiprėjant tautinei savimonei, aktyvėjo lietuvių tautinis judėjimas. Tačiau lenkų imigrantų organizacijos, net ideologinis susiskirstymas tarp lenkų buvo savotiškas pavyzdys lietuvių išeivijai. Kaip pavyzdys buvo nurodomi čekų, vengrų, airių nacionaliniai judėjimai, kurie kovojo už nepriklausomų valstybių sudarymą, arba jau buvo iškovoję nepriklausomybę (žinoma, buvo pabrėžiama krašte likusių asmenų veikla ir parama jiems iš užsienio).
Tautinės savimonės stiprėjimas pasireiškė agitacija JAV gyventojų surašymo metu užsirašyti lietuviais, nes dalis dar užsirašydavo lenkais (pagal tikinčiųjų supratimą, kad katalikas yra lenkas) ar rusais (pagal valstybinę priklausomybę). 1897 m. JAV lietuvių kalba jau ėjo 9 laikraščiai, veikė arti 40 parapijų bažnyčių, apie 200 draugijų. Šis kultūrinis pakilimas truko iki pat 1914 m., mat lietuvių bendruomenė kasmet pasipildydavo naujai atvykusiais lietuviais. Daugelis išeivijos organizacijų, laikraščių, kultūros reiškinių tuo metu davė tiesioginį pažangų poveikį Lietuvai. 1896 m. buvo suorganizuota Tėvynės mylėtojų draugija, kuri rinko nuo kiekvieno išeivio po 5 centus per mėnesį ir numatė leisti Lietuvai knygas – kasmet bent po vieną verstinę ar originalią knygą. Nuo 1875 iki 1904 m. JAV ir Tilžėje buvo išleista apie 720 leidinių beveik pusės milijono egzempliorių tiražu. Spaudos draudimo metais JAV buvo antrasis knygų leidimo centras (po Rytų Prūsijos).
Knyga nuolat leisti ragino lietuvių tautinio išsivadavimo judėjimo vadovai (V. Kudirka ir kiti). JAV buvo spausdinami ir lietuvių autorių darbai – pirmais buvo poetas A. Baranauskas, 1883 m. buvo išleisti pirmojo lietuvių istoriko S. Daukanto veikalai ir t.t. JAV leista lietuvių literatūra buvo slapta platinama Lietuvoje. Vien 1897-1907 m. iš JAV per Tilžę į Lietuvą buvo atsiųsta 17 tūkst. egz. dvylikos pavadinimų knygų. JAV lietuviai ilgai pirmavo periodinės spaudos gausumu – iš 18 lietuvių laikraščių 1898 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose leisti 11, Pytų Prūsijoje – kiti 7 laikraščiai. 1914 m. iš visų lietuviškų laikraščių Lietuvoje ėjo 19, o JAV – 20 laikraščių.
Lietuvių tautinis išsivadavimo judėjimas, jo vadovai, XIX a. pabaigoje vis augant emigracijai, nematė, o iš pradžių ir negalėjo jausti išeivijos paramos. Todėl susiformavo neigiamas požiūris į emigraciją kaip savotišką papildomą tautos rykštę. 1883 m. pasirodžiusi „Aušra“, o vėliau „Varpas“ (1889) emigraciją sutiko nepalankiai. Žymiausiu priešiškumo emigracijai reiškėju tapo rašytojas, Lietuvos krikščionių demokratų partijos vadovas J. Tumas-Vaižgantas.
Lietuvių tautinis judėjimas, tuo metu formuojantis ir savo ideologines nuostatas, siekė turėti ne tik pirmaujančią įtaką masėse, bet ir vadovaujančias ekonomines pozicijas, kad lietuviai vyrautų Lietuvos pramonėje, prekyboje, žemės ūkyje, pamažu išstumdami iš jų kitataučius (raginimas grįžti emigrantus į tėvynę ir ten plėtoti savo verslą).
Emigracijos kaip tam tikros politinės jėgos suvokimas pastebėtas apie 1890 m. atsakant į stiprėjančią tautinio engimo politiką. Tais metais išsiųstame į JAV kunigui A. Burbai ir „Vienybės Lietuvninkų“ redakcijai adresuotame laiške, kurį pasirašė „Rusijos lietuvninkai“, prašoma paskelbti tiesą apie carizmo politiką angliškuose ir vokiškuose laikraščiuose. (pvz. Kražių skerdynių aplinkybės ir jų atgarsis tarp JAV lietuvių) Materialinė parama Lietuvoje likusiems lietuviams ir tautinio judėjimo vadovams, gimnazijų atidarymui ir pan.
Iki 1904 m. JAV lietuviai turėjo kur kas geresnes sąlygas kultūriniam darbui nei Lietuvoje. (dalis lietuvių emigravę į Braziliją, Argentiną – Lotynų Ameriką, ar likę Europoje nėra taip gerai matomi) Tik carizmui panaikinus lietuvių spaudos draudimą, kultūrinio gyvenimo centrai grįžo į Lietuvą.
Prasidėjus I p. k., lietuvių politinės srovės suaktyvino savo veiklą ieškodamos, kaip naudingos karo baigties atveju sustiprinti krašte savo politinę įtaką, o esant ypač palankiai situacijai – išgauti Lietuvai autonomiją Rusijos sudėtyje arba, net ir pralaimėjus Vokietijai, – suvienyti Didžiąją ir Mažąją (Prūsijos) Lietuvą į vieną valstybinį vienetą.

Literatūra: A. Eidintas, Lietuvių kolumbai, Vilnius, 1993.

Lietuva XIX a. – XX a. pr.: tarp politinės ir etninės tautos

XIX amžius Lietuvoje buvo pavergtos tautos ir okupuoto krašto istorija. 1795 m. trečiuoju Lenkijos-Lietuvos respublikos padalijimu Lietuva, kurios žemių didžioji dalis buvo prijungta prie Rusijos (išskyrus Užnemunę, kuris ligi 1807 m. priklausė Prūsijai), nustojo buvosi didžiąja kunigaikštyste, amžinos sąjungos ryšiais susieta su Lenkija. Administraciniu požiūriu ją sudarė dvi arba trys gubernijos, jei atsižvelgsime į etnografinės Lietuvos ribas, arba aštuonios gubernijos, jei turėsime omenyje istorines Lietuvos žemes. Etnografinės Lietuvos ir istorinės Lietuvos skirtumai. Sąmonės žaismas, identifikacijos modeliai: lietuviais save vadina tie, kurie lietuviškai net nekalba. Etnolingvistinis tapatumo modelis atvedęs Lietuvą iki 1918 m. vasario 16 d. nepriklausomybės paskelbimo.
Taigi, kai kalbama apie Lietuvą XIX a., dažniausiai omeny turima teritorija, kuri apsiriboja trimis gubernijomis: Vilniaus, Slanimo (vėliau Gardino) ir Kauno (nuo 1843 m.), taip pat istorinėje sąmonėje figuruoja Užnemunė, kuri po 1815 m. įėjo į kongresinės Lenkijos sudėtį, o šioji savo ruožtu naudojosi didesne ar mažesne autonomija Rusijos imperijos sudėtyje. Toji teritorija (3 gubernijos) ir sudarys atgimstančią XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje lietuvių tautos iredentizmą (pretenzijas prisijungti šias teritorijas).
Kokia XIX amžiaus Lietuvos istorija? Kokia teritorija ji apsiriboja (ar į ją įeina gudų, ukrainiečių, rusų ir lenkų žemės)? Kas yra toje teritorijoje gyvenanti tauta? Ar toji tauta – tai anie senieji Lietuvos vadovaujantieji sluoksniai, kurie vis labiau identifikavosi su Lenkija, pasisavindami jos kalbą ir kultūrą, ar nauja XIX a. tipo tauta, atsirėmusi į savo kalbą ir savo kultūrą?
Kalbant apie XIX a. tampa svarbiu kalbos klausimas. Tai sąlygojo nacionalizmo – naujo fenomeno Europos istorijoje – atsiradimas, kuris pirmiausia atsvaros ieškojo kalboje.
XIX amžius Lietuvos istorijoje turi pradžią ir pabaigą, nors šios datos yra sąlyginės, kaip daugelis datų istorijoje, tačiau jos įrėmina procesą, pasibaigusį Lietuvos valstybės nepriklausomybės paskelbimu 1918 m. Tad šis istorinis procesas prasidėjo 1795 m. kai senoji Lenkijos-Lietuvos respublika buvo galutinai pasidalinta kaimyninių valstybių, o baigėsi 1918 m. vasario 16 d. aktu, kai etnografinė Lietuva pasiskelbė nepriklausoma demokratine valstybe, nutraukusia visus saitus su kaimyninėmis valstybėmis.
Norint teisingai suprasti XIX a. Lietuvos istoriją, reikia pirmiausia išsiaiškinti, kas buvo 1795 m. Lietuva ir kuo ji tapo 1917-1918 m. Nors Vasario 16 d. dokumente buvo skelbiama apie nepriklausomos Lietuvos atstatymą, tačiau iš tikrųjų 1918 m. Lietuva buvo visiškai nauja valstybė, beveik nieko bendro neturinti su istorine Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Prof. Mykolas Reomeris, naujosios Lietuvos genezės ir konstitucijos aiškintojas, pripažino, kad „mūsų laikų nepriklausoma Lietuvos valstybė iš esmės nėra istorinės Lietuvos didžiosios kunigaikštijos tąsa“.
Tikriausiai sunkiau buvo susitarti, kas buvo 1795 m. Lietuva. Vieniems atrodė, kad Lietuva, kaip politinis ir tarptautinis organizmas, jau buvo nustojusi egzistuoti gerokai prieš 1795 m., kad ji buvo tik paprasta Lenkijos provincija, kitais žodžiais, kad ji buvo niekas. Taip maždaug galvojo Ketverių metų seimo vadai, skelbdami Gegužės 3 d. konstituciją, kurioje jau ir Lietuvos vardo nebeliko. Toji konstitucija buvo Lietuvos valdančiųjų sluoksnių politinis idealas per ilgus XIX a. dešimtmečius.
XX a. pradžioje buvo mėgstama pabrėžti, jog Lietuva iki paskutiniųjų stengėsi išlaikyti savo valstybinę tradiciją ir paritetą su Lenkija. „Abi tautos“ – dažnas terminas XVIII a. pab. – XIX a. pr. reiškė Lietuvos ir Lenkijos vadovaujančiuosius sluoksnius. „Tauta“ tai nebuvo valstiečiai, „tautos“ terminas labiau reiškė pilietybę. Lenkija ir Lietuva vis labiau darėsi „vienu kūnu“ ir „viena tauta“, kaip to reikalavo Liublino unija. Ir tas kūnas vis labiau virto Lenkija, o toji tauta lenkų tauta.
Etninio klausimo visiškai nepaisė pasidalijimų vykdytojai, dalį lietuviškų žemių prisijungė Prūsija (Užnemunę), didesniąją dalį Rusija. Rusijos akimis 1795 m. Lietuva, kaip atskiras politinis darinys ir etninis vienetas visiškai neegzistavo. Rusijos politiniuose sluoksniuose nekilo jokio lietuviško klausimo ligi XIX a. antrosios pusės. Buvo tik buvusių Lenkijos provincijų ir Lenkijos klausimas. 1795 m. liaudžiai (dagumai visuomenės atstovų: baudžiauninkams, valstiečiams) Lietuva buvo ponų Lietuva. O tas ponas jau buvo pasidaręs tas pats kas lenkas.
Beveik netikėtai XIX a. pradžioje pačioje Lietuvoje iškilo lietuvių-lenkų santykių klausimas. Žemaitijoje atsirado lietuvių patriotų būrelis, kuriam be garsios Lietuvos praeities parūpo dar ir dabartinė lietuvių tauta su savo kalba, papročiais, liaudies kūryba. Paprastai šis judėjimas vadinamas lituanistiniu sąjūdžiu (atstovai S. Stanevičius, D. Poška ir t.t.). Tas sąjūdis rado atgarsį ir kitur Lietuvoje, tačiau truputį suneramindamas tuos lietuvius, kurie jau buvo susigyvenę su lietuvio-lenko tapatybės idėja. Truputį vėliau, XIX a. viduryje, Mikalojus Akelaitis, pats valstietis, bet mėginęs draugauti su ponais, labai rūpinosi lietuvių kalba ir kultūra, bet kartu karštai agitavo už Lietuvos-Lenkijos uniją, kuri esą nebūtinai turėtų reikšti Lietuvos sulenkinimą. Atskirtis tarp politinės ir kultūrinės veiklos.
XIX a. paskutiniais dešimtmečiais, ir pačioje Lietuvoje lietuvybės skatinimas dar atrodė toks nenatūralus ir neprotingas dalykas. Iš čia ir litvomano, kaip tautinio, o gal ir religinio fanatiko vardas. Gabrielė Petkevičaitė prisiminė: „Man pačiai teko girdėti sulyginant žmonių inteligentų ginčų: ar litvomanas yra tikybinė sekta, ar tik limpamoji protligė (psichozė), tarp jaunuomenės siaučianti.“
Didžiausias savo raštų, savos literatūros ir savos kultūros trukdis buvo ne carinė administracija, bet daugumos įsitikinimas, kad Lietuva pati viena negalės gyventi, kad ji savo likimą turės būtinai susieti su Lenkija.
Tikrieji lenkai (Varšuvos lenkai) su nemažu susidomėjimu sekė „lietuviškąjį fenomeną“. Jiems buvo netikėta ir mažais suprantama, nes jie buvo labiau pratę prie Mickevičiaus lenko-lietuvio sampratos. Nieko blogo nematė, jei lietuviai iš lietuviškų maldaknygių melsis. Bet kai paaiškėjo, kad Aušra ir kiti lietuviški laikraščiai eina toliau negu lietuviška maldaknygė, smarkiai pasipriešino lietuvių tautiniam sąjūdžiui, laikydami jį rusų ar net vokiečių įtaka.
Per paskutinį padalijimą Rusijos imperija prisijungė Lenkijos provinciją, o ne Lietuvą. XIX a. Lietuvos priklausomybė Rusijos imperijai sąlygojo eilę kultūrinių veiksnių, kurie pasireiškė kaip lietuvių-rusų konfliktas. Nežinia ar iš tikrųjų Jekaterina II Rusijos politinę programą naujai prijungtose buvusios LDK žemėse nusakė trimis žodžiais „nulenkinti, nukatalikinti, nudorinti“, tačiau būdinga, jog šioje programoje nėra žodžio „nulietuvinti“ (lietuvių tauta kaip tokia nebuvo atpažįstama). Kokie lietuvių tautos atpažinimo kodai? Vienas pagrindinių – politinis-kultūrinis identifikavimosi modelis (tauta, kaip politinis darinys, kitu atveju tauta lieka tik tautine arba etnine grupe). Kovodama su lenkų įtaka Lietuvoje, Rusija visai to nenorėdama, sudarė palankias sąlygas lietuvių tautai vystytis. Kol rusai tramdė lenkų įtaką Lietuvoje, lietuviams širdies neskaudėjo. Bet kai jie lenkiškumo vietoje pradėjo brukti rusiškumą per mokyklas, spaudą ir ypač bažnyčią, kilo pasipriešinimas. Šioje vietoje prasidėjo lietuvių-rusų konfliktas, kuris užpildė XIX a. paskutinių dešimtmečių ir XX a. pradžios istoriją. Dėl to konflikto lietuvių tauta subrendo, jei ne visiškai nepriklausomam gyvenimui, tai bent pilnai kultūrinei ir politinei autonomijai. Lietuvių-rusų santykiai XIX a. neišsivystė į tautinį antagonizmą, kaip lenkų-rusų arba lietuvių-lenkų.

Kokios buvo pagrindinės XIX a. problemos Lietuvoje? Pirmiausia – išsilaisvinimo problema. Nors pats okupacijos faktas nebuvo labai skaudžiai išgyventas, tačiau išsilaisvinimo idėja buvo gyva per visą XIX a. Tačiau paties išsilaisvinimo samprata kito. Maždaug iki 1863 m. sukilimo vadovaujantieji sluoksniai svajojo atstatyti tai, kas buvo sugriauta padalijimais. Beje Lietuvos laisvė retai buvo įsivaizduojama kitaip, nei Lietuvos likimo susiejimas su Lenkija. Tik XIX a. pabaigoje išsilaisvinimas ėmė įgauti tautinės nepriklausomybės aspektą.
Antroji XIX a. Lietuvos istorijos problema – baudžiavos panaikinimas ir apskritai valstiečių padėties pagerinimo klausimas. Šis klausimas aštrino laisvės ir tradicijos įtampą.
Trečia iš eilės problema buvo – tautybės idėja. Tautybė buvo tas naujas veiksnys XIX a. istorijoje, kurio beveik visiškai nepažino ankstesnieji amžiai. Tautybės problema Lietuvoje buvo susijusi su baudžiavos panaikinimu ir apskritai valstiečių reikalu.
Pati lietuvio sąvoka XIX a. būvyje išgyveno labai reikšmingą evoliuciją. Nuo lietuvio sampratos, kokią turėjo T. Kosciuška ar A. Mickevičius, iki J. Basanavičiaus ir Kudirkos lietuvio sampratos buvo didelis skirtumas. Kaip akcentuoja V. Trumpa „XIX a. Lietuvos istoriko vienas svarbiausių uždavinių ir yra atsekti, kaip iš gente Lituanus natione Polanus išsivystė tautinio atgimimo lietuvis, kuris 1905 m. ir ypač 1918 m. išdrįs tarti savo galingą žodį, nebijodamas sueiti į konfliktą beveik su visais savo kaimynais.“
1794 m. sukilimo metu, kai Kurše ir Žemaitijoje prie jo prisidėjo nemažai valstiečių sukilimas įgavo beveik tautinio sukilimo prasmę. Jei anksčiau paties T. Kosciuškos tvirtinimu, valstietis nežinojo, kad jis turi tėvynę, dabar jis pamažu ėmė suprasti, kas yra Tėvynė.
Tautos formacijos procesas – pagrindinis Lietuvos XIX a. istorijos faktas.

LITERATŪRA:
E. Aleksandravičius, A. Kulakauskas, Carų valdžioje. XIX amžiaus Lietuva, Vilnius, 1996.
E. Aleksandravičius, XIX amžiaus profiliai, Vilnius, 1993.
V. Trumpa, Lietuva XIX-tame amžiuje, Chicago, 1989.

LIETUVOS VALSTYBĖS KŪRIMOSI PRIELAIDOS IR SUNKUMAI

Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, 1918 m. pradžioje Lietuvos Taryba paskelbė atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Didelę įtaką valstybingumo atkūrimui turėjo Pirmojo pasaulinio karo baigtis, iš esmės pakeitusi geopolitinę padėtį Rytų Europoje. Žlugus Rusijos ir Vokietijos imperijoms, čia gyvenusios tautoms susidarė unikali galimybė sukurti savo valstybes. Naujoms valstybėms, tarp jų ir Lietuvai, atsirasti padėjo JAV prezidento T. V. Vilsono iškeltas laisvo tautų apsisprendimo principas. Vokietijos pralaimėjimas kare taip pat buvo palankus Lietuvos valstybės atkūrimui, mat pačioje Vokietijoje pasigirdo liberalistinių balsų už režimo pakeitimą okupuotose kraštuose. Stiprus impulsas valstybei atkurti buvo ir Spalio revoliucija Rusijoje, nes bolševikai, bent jau oficaliai, pripažino tautų apsisprendimo principą. Pagaliau XIX a. pab. – XX a. pradžioje Lietuvoje susidarė inteligentijos, kilusios daugiausia iš valstiečių, sluoksnis, kuris ir ryžosi įgyvendinti sunkų valstybės atkūrimo uždavinį.
Kokie sunkumai iškilo atkuriant Lietuvos valstybę? Nelengva buvo pasirinkti Lietuvos valstybingumo koncepciją. Dėl to vyko karšti ginčai. Buvo iškeltos dvi skirtingos koncepcijos: istorinė-geografinė ir etnografinė. Pirmoji gynė šiek tiek modifikuotos LDK valstybingumo tradicijos tęstinumą, kita-moderniosios, tautinės valstybės idėją. Buvo pasirinktas antrasis kelias. Tačiau net ir sukūrus Lietuvos Respubliką, buvo juntamas stiprus pirmosios koncepcijos poveikis. Todėl iškilo Vilniaus ir jo krašto, Klaipėdos krašto, LDK kultūrinio palikimo, lenkų-lietuvių santykių problemos, kurios visą laiką komplikavo Lietuvos Respublikos santykius su gretimomis šalimis.
Juo labiau, kad visi trys didieji Lietuvos kaimynai buvo priešiški Lietuvos nepriklausomybei ir valstybingumui. Sovietų Rusija bet kokia kaina siekė išlaikyti Lietuvą savo įtakos zonoje, Vokietija kūrė planus kaip neprarasti valdžios Lietuvoje, o Lenkija atvirai siekė prisijungti Lietuvą ir atkurti Lenkijos-Lietuvos valstybę. Be to, Lietuvoje kirtosi Rytų-Vakarų interesai. Vakarams kėlė baimę bolševizmo įsigalėjimas Rusijoje. Reikėjo sustabdyti šį įššūkį Europai. Siekta sukurti vadinamąjį „sanitarinį kordoną”, kuris neleistų bolševizmui slinkti į Vakarus. Kordono vaidmenį turėjo atlikti Rusijos vakarų kaimynės, tarp jų ir Lietuva. Tokia situacija buvo palanki Lietuvai, nes Vakarai buvo suinteresuoti jos stabilumu ir 1919-1920 m. suteikė ekonominę-politinę pagalbą. Tačiau kai kurios Vakarų šalys, ypač Prancūzija, rėmė Lenkijos-Lietuvos valstybės atkūrimo idėją, nes ši valstybė buvo patikimesnė užtvara, neleisianti bolševizmui slinkti į Vakarus, o Vakaruose kilti vokiečių revanšizmui.
Jaunai Lietuvos valstybei teko kovoti su Sovietų Rusijos Raudonąja armija, su Antantės remiamais bermontininkais ir su Lenkija. Nepriklausomybės kovų metais (1918-1920 m.) paaiškėjo Lietuva, nors ir neturėdama patyrusios kariuomenės, finansų, neprarado laisvės ir išlaikė valstybingumą.

Literatūra:
M. Maksimaitis, S. Vansevičius, Lietuvos valstybės ir teisės istorija, Vilnius, 1997.
P. Klimas, Iš mano atsiminimų, Vilnius, 1990.

LIETUVA PREZIDENTINĖS RESPUBLIKOS LAIKOTARPIU (1927-1940 M.)

1926 m. gruodžio 17 d. Lietuvoje įvyko valstybės perversmas. Po jo prasidėjo naujas Lietuvos valstybės raidos etapas, kuris vadinamas autoritariniu (autoritetiniu) valdymu. Pasak L. Truskos, svarbiausi naujos valdymo formos įsigalėjimo etapai buvo Trečiojo Seimo paleidimas, biurokratinis Savivaldybių įstatymas, politinių partijų uždraudimas, sugriežtinta cenzūra ir antidemokratinė 1938 m. konstitucija.
Po perversmo šalyje įsigaliojo ypatingieji valstybės apsaugos įstatymai. Buvo apribotos politinės piliečių laisvės, griežtai cenzūruojama spauda. Sudaryta nauja Augustino Voldemaro vadovaujama vyriausybė. Prezidentui Kaziui Griniui pasitraukus, į valstybės vadovo vietą buvo pakviestas Antanas Smetona. 1927 m. balandžio mėn. seimo daugumai pareiškus nepasitikėjimą vyriausybe, Smetona seimą paleido.
1931 m. buvo priimtas Savivaldybių įstatymas. Vietos valdžia pateko griežton Vidaus reikalų ministerijos kontrolėn. Įvedus turto ir padidinus amžiaus cenzą (iki 24 m.), savivaldybių rinkimuose galėjo dalyvauti nedaug gyventojų. Savivaldybėms buvo palikta menka valdžia, įvesta jų kontrolė. Užtat jos gavo labai svarbias funkcijas: rinkti “ypatinguosius tautos atstovus”, kurie rinko prezidentą ir kėlė kandidatus į seimą. 1931 m. gruodžio 11 d. A. Smetona buvo išrinktas prezidentu, visuomenei net nespėjus susipažinti su Prezidento rinkimų įstatymu. Įvyko ir seimo rinkimai. Rinkimų išvakarėse prezidentas uždraudė visas partijas, organizacijas, draugijas, išskyrus Lietuvos tautininkų sąjungą.
1935 m. Spaudos įstatymas sustiprino cenzūrą-buvo draudžiama skelbti bet kokį straipsnį, leisti leidinį, jeigu tai grėsė valstybės ir tautos saugumui. Pasak K. Griniaus, Nepriklausomos Lietuvos cenzūra pasidarė griežtesnė negu carinėje Rusijoje po 1905 m.
Pasak 1938 m. konstituciją prezidentas tapo svarbiausiu įstatymų leidėju. Seimo nutarimai įgaudavo įstatymų galią tik tada, kai juos paskelbdavo prezidentas. Jis galėjo bet kuriuo metu paleisti seimą, skirti ministrą pirmininką, o jo teikimu-ministrus. Vyriausybė buvo atsakinga prezidentui. Konstitucija suteikė prezidentui galimybę likti savo poste iki gyvos galvos. Parlamentinė respublika galutinai virto prezidentine.
To meto Europoje ne tik Lietuva krypo nuo demokratijos. Taip atsitiko visose Vidurio, Pietryčių ir Šiaurės Rytų Europoje susikūrusiose valstybėse, išskyrus Čekoslovakiją ir Suomiją. Diktatūros įsigalėjo Italijoje ir Vokietijoje.

Literatūra:
M. Maksimaitis, S. Vansevičius, Lietuvos valstybės ir teisės istorija, Vilnius, 1997
L. Truska, Antanas Smetona ir jo laikai, Vilnius, 1996.

TARPTAUTINĖ LIETUVOS PADĖTIS 1938-1939 m.

Atėjus į valdžią Vokietijoje nacionalsocialistams, Europos politinis klimatas ėmė keistis. 1933 m. Vokietija, nesutikdama su nelygiateise padėtimi, išstojo iš Tautų Sąjungos. Be to, ji pareikalavo pakeisti Versalio taikos sutarties straipsnius-leist padidinti Vokietijos armiją iki 300 tūkst., atkurti karinę pramonę, įvesti kariuomenę į demilitarizuotą Reino zoną. Didžiųjų valstybių diplomatija tuo metu akivaizdžiai sutriko. Didžioji Britanija siūlė daryti Vokietijai nuolaidas, kad ji sugrįžtų į Tautų Sąjungą. Prancūzija elgėsi kitaip-iškėlė Rytų pakto idėją, padarė viską, kad SSRS patektų į Tautų sąjungą kaip lygiateisė narė (1934 m.) Pagal projektą Rytų paktas turėjo apimti šešias Vidurio ir Šiaurės rytų Europos šalis – Čekoslovakiją, Lenkiją, Suomiją, Latviją, Estiją ir Lietuvą. Lietuva rėmė Rytų pakto sudarymo idėją. Tačiau ji liko neįgyvendinta, nes pakto veikloje atsisakė dalyvauti Lenkija ir Suomija, pagrįstai įtardamos, jog paktas padės SSRS sustiprinti savo įtaką gretimose valstybėse. Taigi bandymas 4-o dešimtmečio viduryje sukurt kolekyvinio saugumo sistemą nepavyko.
Hitleris sumaniai naudojosi tokia padėtimi. Jis sudarinėjo sutartis su atskiromis valstybėmis, stojo prieš Rytų pakto sudarymą, ėmėsi net avantiūristinių veiksmų: 1935 m. atkūrė visuotinę karo prievolę Vokietijoje, 1936 m. užėmė Reino zoną. Tačiau nei Didžioji Britanija, nei Prancūzija jokių ryžtingesnių veiksmų nesiemė. Jos nuolaidžiavo Vokietijai, siekdamos išlaikyti taiką. Toks nuoladžiavimas pasiekė aukščiausią tašką, kai Miuncheno konferencijoje Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija ir Italija nutarė Čekoslovakija priklausantį Sudetų kraštą perduoti Vokietijai. Po kiek laiko Vokietija okupavo visą Čekoslovakiją. Nuolaidžiavimo politika neišlaikė bandymo.
Kitas įtampos židinys iškilo Viduržemio jūros regione. Čia Italija vykdė vis agresyvesnę politiką: užpuolė ir nugalėjo Etiopiją, kaip ir Vokietija, rėmė generolą Franką Ispanijos piletinio karo metais (1936-1939 m.), užgrobė Albaniją. Vykdydamas agresyvią politiką, Musolinis vis labiau rėmėsi Vokietija. 1939 m. Italija ir Vokietija pasirašė karinį ir politinį susitarimą- “Plieno paktą”.
Tuo metu Tautų Sąjungos veikloje pasirodė rimtos krizės požymių. Ji leido žlugti nusiginklavimo konferencijai (1932-1935 m.), nesulaikė Japonijos agresijos prieš Kiniją (1931 ir 1937 m.), Italijos karo su Etiopija. SSRS įstojimas į Tautų Sąjunga jos nesustiprino, nes 1936 m. Sovietų Sąjungos užsienio politika buvo nenuspėjama.
Sudėtingų tarptautinių santykių kontekste Lietuvos padėtis darėsi vis sunkesnė.
Įvyko konfliktas su Vokietija dėl Klaipėdos krašto, mat Lietuvos vyriausybė ėmėsi ryžtingų priemonių prieš vietinius hitlerininkus. Karingiausi naciai buvo nuteisti. Tai sukėlė didžiulį Vokietijos nepasitenkinimą. Ji ėmėsi diplomatinio spaudimo Lietuvai, vykdė karinio pobūdžio veiksmus, pradėjo “ekonominį karą”. Ypač sudėtinga padėtis buvo 1935 m. vasarą. Lietuva stengėsi normalizuoti santykius su Vokietija. Įtampa kuriam laikui atslūgo, tačiau po Austrijos anšliuso (1938 m.) Vokietija įteikė Lietuvai “11 punktų” reikalavimus. Jais buvo siekiama sumažinti Lietuvos įtaką Klaipėdos valdymui: reikalauta apriboti Klapėdos krašto gubernatoriaus teises, visose įstaigose įteisinti vokiečių kalbos vartojimą. 1939 m. kovo 20 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras įteikė Lietuvos užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui ultimatumą dėl Klaipėdos krašto perleidimo. Po dviejų dienų buvo pasirašyta Vokietijos-Lietuvos sutartis. Klaipėda buvo prarasta.
Sudėtingi buvo Lietuvos santykiai su Lenkija. Šalys nepalaikė diplomatinių ryšių nuo 1920 m. Tarp jų nebuvo tiesioginio susisiekimo geležinkeliu, upėmis, tranzito per Lenkiją ir atvirkščiai. Ketvirto dešimtmečio viduryje tuometinis Lietuvos užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis buvo pasiryžęs normalizuoti santykius su Lenkija. Tokiam žingsniui jį skatino ir didžiųjų valstybių vadovai. Tikėtasi sustiprinti Vidurio ir Rytų Europos saugumą kylančios Vokietijos grėsmės akivaizdoje. Tačiau Lietuvos prezidentas A. Smetona ir jo aplinka šiems sumanymams nepritarė. Lenkija buvo suinteresuota santykių su Lietuva užmezgimu, tačiau nesirengė daryti jokių nuolaidų. 1938 m. visi mėginimai tartis buvo nutraukti. Tada 1938 m. kovo 17 d. Lenkija įteikė Lietuvai ultimatumą, reikalaudama nedelsiant užmegzti diplomatinius santykius. Lietuvos vyriausybė ir seimas ultimatumą priėmė. Tačiau tai jau negalėjo sustiprinti nei Lenkijos, nei Lietuvos saugumo.
Komplikuojantis tarptautinei padėčiai ir nepavykus sudaryti kolektyvinio saugumo sistemos, 1938 m. Lozoraitis pareiškė, kad Lietuva laikysis neutraliteto. Mažųjų valstybių diplomatams neutralumas atrodė vienintelė išeitis. Tačiau didžiosos valstybės į mažųjų valstybių neutralitetą nekreipė dėmesio.

Du požiūriai į 3-4 dešimtmečio SSRS užsienio politiką
1. “Pasirašę 1920 m. taikos sutartis su Baltijos šalimis, sovietai faktiškai atsisakė jų tik laikinai. Jie tikėjosi šias šalis prisijungti netolimoje ateityje, kai tik subręs palankios aplinkybės (…). Su Baltijos valstybių užėmimu buvo siejami platesni revoliucijos eksporto planai, Vokietijos, Lenkijos ir tolimesnių Europos šalių sovietizacija. (…)
Todėl sovietai Baltijos šalis norėjo turėti nuolatinėje savo įtakoje (…) stengėsi laikyti jas pernelyg nenutolusias nuo Rusijos ir nepriartėjusias prie Vakarų; jos nuolat ruoštos įjungimui į SSRS. (…) Iš Baltijos valstybių sovietams bene labiausiai rūpėjo savo įtakoje turėti Lietuvą. Taip buvo dėl jos konflikto su Lenkija ir dėl geografinės padėties (…)
SSRS stengėsi įsitvirtinti šioje jai labai vertingoje valstybėje, mėginama paveikti įtakingus sluoksnius.”
Z. Butkus, SSRS intrigos Baltijos šalyse (1920-1940 m.), Darbai ir dienos, 1998, nr. 7 (16).

2. “Pagrindinė Tarybinės vyriausybės užsienio politikos linija buvo kova už taiką, jos išsaugojimas, tarptautinis bendradarbiavimas ir dalykiniai ryšiai su visomis šalimis (…) 1919 m. (…) ji pasiūlė taikos derybas Estijos, Lietuvos, Latvijos ir Suomijos vyriausybėms. Tarybų šalies siūlymai reiškė, kad ji pripažino Pabaltijo valstybes, tarp jų ir buržuazinę Lietuvą, de facto ir [buvo] pasirengusi jas pripažinti taip pat de jure be jokių išankstinių, joms nepriimtinų sąlygų. (…) Vienintelė nauda, kurią galėjo gauti Tarybų Rusija (…) buvo Pabaltijo šalių neutralizavimas (…) [kas garantavo, kad jos neprisidės prie] galimos naujos antitarybinės intervencijos”.
R. Žepkaitė, Lietuva ir didžiosios valstybės 1918-1939 m., Kaunas, 1986, p. 40-41.

Literatūra:
M. Maksimaitis, S. Vansevičius, Lietuvos valstybės ir teisės istorija, Vilnius, 1997

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *