6. Ugdytojas, asmenybė ir profesionalumo klausimai
Šiuolaikinis pasaulis yra sudėtingas, sunku pasirengti jame dalyvauti, būtina įvertinti tai, kad šiandienos pasaulis – tai globalus pasaulis, todėl, pavyzdžiui, konkurencija vyksta ne tik savo srityje, ne tik nacionaliniu, bet ir globaliu lygmeniu. Demokratiškoje šalyje, kurią kuriame, gerbiamos žmogaus teisės, teisė į išsilavinimą laikoma viena esminių žmogaus teisių. Žmogus tampa žmogumi mokydamasis, mokymasis yra kelias į profesinę sėkmę, mes net mokomės būti su draugais ar sau ypatingu žmogumi, mes mokomės, kai padedami kolegoms ir kai šie padeda mums, mes mokomės, kai susergame. Dažniausiai esame apsupti draugų ir ugdytojų, kuriems mums padeda išmokti atlikti paprastus dalykus, padeda ir labai sunkiose užduotyse. Kaip minėta, profesionalai mokytojai, dėstytojai, andragogai, turi būti pasirengę mus paremti tiek paprastuose, tiek sudėtinguose darbuose. Tačiau bendradarbiaujančiame pasaulyje ir mes dažnu atveju (tik to nepastebime) esame mokytojais kitiems – padedami jaunesniems broliams ir seserims atlikti namų darbus, pasirinkti aukštąją mokyklą, paaiškiname tėveliams, kaip naudotis nauja kompiuterine programa, paaiškiname kolegai, kur kreiptis dėl bendrabučio ir panašiai. Žmonės nuolat moko vieni kitus, nes vadybininkas, parduodamas lygintuvą, mus moko, nes dažnai mes jo paklausiame, kokie yra darbo režimai, bet neskaitome ilgos ir painios instrukcijos. Tačiau žmonėms, kuriems ugdymas yra profesija, keliami ypatingi reikalavimai (Černius, 1992; Pukelis, 1995; Pukelis, 1998). Pažymima, kad:
1. MOKYTOJAS –tautos kultūros nešėjas, turintis mokytojo pašaukimą;
2. MOKYTOJAS – privalo įgyti gerą psichologinį, pedagoginį pasirengimą;
3. MOKYTOJAS – geras savo dalyko žinovas;
4. MOKYTOJAS – išsiugdęs reikalingas asmenines savybes;
5. MOKYTOJAS – nuolat tobulėjantis, keliantis savo kvalifikaciją.
Iš mokytojo daug tikimasi, mokytojas pats iš savęs daug reikalauja, todėl, kaip nurodo Černius (1992) mokytojas gali pats sau kelti reikalavimus, kurie yra nepasiekiami. Autorius nurodo pavojingas mokytojo iliuzijas, kurios gali trukdyti jo darbui:
1. tobulybės iliuzija (aš juk dirbu gerai, deja to nėra);
2. mokytojas visagalis aprūpintojas (galintis viską padaryti);
3. tikėjimas, kad mokinys visur vadovaujasi protų;
4. įsivaizduotas meistriškumas (noras būti meistru visose srityse);
5. visa žinojimas;
6. gyvenimo ir visuomenės normų pastovumas;
Mokytojo darbas sudėtingas, kiekvienam mokytojui būtinos kelios kompetencijos. Pukelis (2004) teigia, kad:
Mokytojui būtina akademinė/dalykinė kompetencija, turi išmanyti savo dalyko vietą` tarp kitų mokslų, savo dalyką: mokomojo dalyko turinio, logikos išmanymas, dalyko ryšius su kitais dalykais bei mokslais;
Metodinė kompetencija: gebėjimas tinkamiausiu būdu, derinantis prie besimokančiųjų poreikių, ypatumų, net nuotaikų, paskatinti mokymąsi;
Pilietinė pozicija: kuo žmogus tiki, ką gina (teisingumą, lygybę, įstatymus?)
Asmenybės savybės: atsakingumas, pasirengimas keistis, mokytis pačiam, gebėjimas bendrauti ir bendradarbiauti. Asmeninė kompetencija taip pat apima:
Meilę vaikams ir žmonėms;
Vertybes;
Laisvą valią;
Kūrybiškumą;
Empatiją;
Toleranciją.
Pasak Pukelio (Pukelis, 2004), tapimas mokytoju yra sudėtingas ir daugioaplotmis procesas. Studijas turėtų (ir sudaro) bent dvi dalys: analizuojami fundamentalieji ir taikomieji klausimai (4 lentelė)
4 lentelė
Mokytojo studijų turinys
Fundamentalūs klausimai Ugdymo idėja Pasaulėžiūra (pav., filosofijos ar ir istorijos studijos)
Antropologija
Taikymo klausimai Ugdymo vyksmas Bendrieji edukologijos klausimai
Specialiosios pedagogikos/andragogikos studijos
Renkantis mokytojo profesiją kiekvienas žmogus turėtų siekti:
Pažinti save, kitus, padėti kitiems pažinti kitus ir pasaulį.
Suprasti kodėl ir dėl ko norima susieti savo gyvenimą su kitais.
Išsiaiškinti pačiam sau/pačiai sau kuo tikima, kuo bus dalinamasi, kas bus ginama.
Mokytojų rengimo procesas yra gana sudėtingas, nes studijos universitete derintinos su praktika ugdymo organizacijose (pavyzdžiui mokykloje ar švietimo centre).
Aukštojoje mokykloje turi būti organizuojamos fundamentaliosios ir taikomosios studijos, tačiau už praktiką atsakinga tiek aukštoji, tiek konkreti ugdymo organizacija. Šiuo metu pastebima, kad ypatingos svarbos tampa mentoriaus (patyrusio mokytojo, padedančio pradedančiam mokytojui suprasti profesinės veiklos ypatumus) veikla. Anksčiau _razmus_u nebuvo specialiai rengiami, šiuo metu vykdomos kelios programos jų rengimui, nes profesionali parama mokykloje pradedančiam mokytojui yra esminė. Iš kitos pusės, patyrusiam mokytojui taip pat reikia tam tikrų kompetencijų, pavyzdžiui, bendravimo su suaugusiu žmogumi ypatumų, išmanymo. _razmus_ rengimas yra vienas mokytojų rengimo pertvarkos uždavinių.
15 pav. Mokytojų rengimo modelis
Taip pat reikšmingas (ir lemiantis) yra valstybės vaidmuo, kadangi valstybė liudija, kad pradedantis (studijas pabaigęs bei praktiką sukaupęs) ugdomąją veiklą žmogus, yra pasirengęs savarankiškai veiklai (pav. 15). Šiuo metu valstybė liudija apie pasirengimą, akredituodama (įvertinus Studijų kokybės vertinimo centrui) būsimųjų mokytojų ar andragogų programas. Pagal naują Pedagogų rengimo koncepciją (2004, www.smm.lt) numatoma, kad valstybė liudis apie pasirengimą dirbti ugdytoju, šiam/šiai atlikus praktiką ir pademonstravus įgyvendinus licenzijoje numatytus reikalavimus. Valstybės suteikiama licencija liudija, kad asmuo pasirengęs organizuoti mokymo/si veiklas.
Mokytojas (ir menturius, tai yra, žmogus, kuriam ugdymas nėra profesija) ugdomojoje sąveikoje turi vengti manipuliavimo, o siekti tikrojo, autentiško bendradarbiavimo:
Manipuliavimas Bendradarbiavimas
Dažniausiai veiklos rezultatas yra toks, kokio nori mokytojas (_razmus_u)
Dažniausiai veiklos būdai yra tie, kurie priimtinesni mokytojui (mentoriui)
Neskelbiama informacija, neparanki m. m.
Nesudaromos galimybės rinktis
Nesiderinama dėl jokių bendro darbo aspektų
Veiklos rezultatai gali atitikti mm interesus, bet gali ir neatitikti
Atsižvelgiama į pasiūlymus
Pateikiama visa informacija, apie ją kalbamasi
Suteikiama teisė rinktis
Derinamasi dėl įvairių (gal ir ne visų, pav., nediskutuotina apie tai, kad vaikas turi būti saugus, kad turi būti užtikrinta jo/s sveikata, deramasi dėl dalykų, apie kuriuos vaikas/ir suaugę bet ką pasirinkę bus sveiki) bendro darbo aspektų
16 pav. Manipuliavimo ir bendradarbiavimo bruožai
Apibendrinant šį, ugdymo sąveikai ir jos elementams skirtą skyrelį, akcentuotina, kad ugdymo sąveika visada yra kelių tarpusavyje susijusių procesų visuma, tai yra, ugdymo sąranga yra kompleksinė. Ugdytojas ir ugdytinis mainosi ne tik faktine informacija (kognityvinis – pažinimo lygmuo). Jie daro įtaką vienas kito nuotaikai, jausmams, vieno ir kito elgsena lemia kito žmogaus jausmus.
Bendravimo, kuriame žmonės gerbia vieni kitus, kultūrą sudaro:
a) elgesio taisyklės, kurių laikosi mokytojai bendraudami mokytojų kambaryje –vartojama kalba ir įsigalėję rezultatai;
b) ugdytojų darbo grupėse susiformavusios normos susijusios su pamokos planavimu arba mokinių pažangos tikrinimu;
c) vyraujančios vertybės, kurių laikosi mokykla, jos tikslai arba „misija“;
d) filosofija, kurią pvz.: grindžiamas vyraujantis požiūris į tam tikrų mokomųjų dalykų mokymą ir mokymąsi;
e) žaidimo taisyklės, kurias nauji mokytojai turi išmokti, kad galėtų bendrauti mokykloje;
f) įspūdis arba klimatas, kuris pajuntamas tik įėjus į organizaciją, arba tai, kiek yra matomas mokinių darbas.
Ugdymo sąveika yra daugiasluoksnė (Bižys, Linkaitytė, Valiuškevičiūtė, 1996), ugdomojoje sąveikoje žmonės mokosi bendrauti (socialiniai įgūdžiai) jie taip pat mokosi išreikšti savo emocijas ir jausmus taip, kad neužgautų kito žmogaus (afektyvinis pradas), ir taip pat pažįsta kartu. Šią ugdymo turinio dalį – mokymo turinį – plačiau aptariame 6.5 skyrelyje.
6.4. Mokytojo vaidmuo mokantis bendradarbiaujant
Klasėje didelę įtaką turi mokytojo elgesys, nes paprastai tik mokytojas sprendžia, kaip kurti klasėje aplinką, skatinančią bendrauti ir bendradarbiauti. Grupinio darbo kokybė taip pat daugiausia priklauso nuo mokytojo. Žinoma, mokytojas – ne užduoties atlikėjas, bet veiklos organizatorius, pagalbininkas ir patarėjas. Jis padeda mokiniams patiems atrasti naujus dalykus, prireikus parodo ėjimo kryptį, tačiau kelią mokiniai turi nueiti patys.
Kjergaard ir Martinėnienė (1996) apie mokytojo vaidmenį rašo, kad šiuolaikinė pedagogika moko mus vieno labai svarbaus dalyko: niekas, nė vienas mokytojas negali kitų ko nors išmokyti, bet jis gali sukurti situacijas ir taip organizuoti veiklą, kad mokiniai patys mokytųsi. Beprasmiška prievarta brukti žinias, juo labiau jei moksleiviai jaučia, kad tos žinios jiems nereikalingos ar nepritaikomos, tuomet jie vis tiek iš karto užmirš didesnę jų dalį. Mokytojas turi keisti savo vaidmenį: nustoti pilti žinias į mokinių galvas, o vietoj to pasirūpinti reikalingomis trąšomis, kad vaikai išugdytų visas gamtos jiems dovanotas galias. Tam labai svarbu tinkamai pasirinkta metodika, kuri būtų orientuota į vaiko laisvą, nesuvaržytą mokymąsi.
Mokytojo veikla prieš pradedant darbą grupėse
Siekdamas, kad darbas grupėse būtų tikslingas ir efektyvus, mokytojas pirmiausiai turi nuspręsti ir suplanuoti:
a) konkrečius mokomuosius akademinius bei socialinius tikslus;
b) mokymo turinį (kaip numatoma mokytis tema gali būti pritaikoma darbui grupėse);
c) mokinių suskirstymo į grupeles būdą;
d) gupelių dydį (tikslingiausia pradėti nuo 3–4 mokinių vienoje grupėje);
e) patalpos paruošimą (kaip patogiausia mokiniams dirbti drauge);
f) mokomosios medžiagos paskirstymą (kiek ir kokios medžiagos reikės pateikti grupėms ar atskiriems jų nariams);
g) akademinių ir socialinių vaidmenų paskirstymą (kuris skaitys užduotį ir aiškins; kuris užrašinės pasakytas mintis; kuris stebės ir t. t.).
Užduočių aiškinimas ir pateikimas
Užduotys pateikiamos tokiu būdu, kad visi grupės nariai galėtų jas suprasti:
1. Užduotis reikia suformuluoti taip, kad kiekvienam mokiniui būtų aišku, ko iš jo norima ir ką jam reikia daryti.
2. Būtina išaiškinti pamokos tikslus, parodyti, kaip jie susieja praėjusias ir būsimas pamokas.
3. Apibrėžti, nusakyti svarbiausias sąvokas, taisykles. Išaiškinti procedūras, kuriomis vadovausis mokiniai. Pateikti pavyzdžių, kad jie kuo aiškiau suvoktų užduotį.
4. Klausinėjant įsitikinti, jog mokiniai suprato užduotį, tai, ko iš jų norima. Kiekvienas grupėje dirbantis narys gali turėti savo pareigų, atlikti paskirtą ar prisiimtą vaidmenį.
Mokytojo veikla mokiniams dirbant grupėse
Mokytojas supažindina mokinius su grupiniu darbu ir juos suskirsto, tačiau nereiškia, kad mokiniai taip būtinai darys. Beveik visą laiką reikia stebėti kiekvienos grupės darbą, kad suprastum, kokie sunkumai joms iškyla atliekant užduotis kartu. E. Kjergaard ir R. Martinėnienė (1996) siūlo mokytojams:
a) paaiškinti užduotį. Mokytojas turi būti užtikrintas, kad mokiniai užduotį suprato;
b) nustatyti sėkmingo užduoties atlikimo kriterijus (prieš atlikdami užduotį grupės nariai turi žinoti mokytojo nustatytus kriterijus);
c) tiksliai apibrėžti, kokio elgesio tikimasi. Kuo konkrečiau mokytojas tai įvardys, (drąsinti vienas kitą reikšti mintis, prašyti pagalbos iš draugų), tuo didesnė tikimybė, kad mokiniai taip ir darys;
d) padėti mokiniams tuomet, kai jie patys jau išsėmė visus resursus. Jei mokiniai prašys pagalbos mokytojo, jis turi padėti jiems rasti atsakymą į iškilusį klausimą;
e) įsiterpiant mokyti socialinių gebėjimų. Jei grupėje iškyla bendravimo sunkumų, mokytojas galėtų parodyti būdus, kaip tai išspręsti;
f) fiksuoti mokinių bendradarbiavimą. Vaikščiodamas nuo vienos grupės prie kitos, mokytojas turi pastebėti, ar užduotis suvokiama, ar teisingu būdu mokiniai ieško sprendimo;
g) suteikti galimybę tarpgrupiniam bendradarbiavimui. Reikiamu atveju leisti grupėms viena kitai padėti.
Mokytojo veikla grupinio darbo pabaigoje
Grupinį darbą mokytojas turi pabaigti:
1. Įvertindamas mokinių mokymosi rezultatus ir pateikdamas vertinimą pažymiais.
2. Vertindamas grupės funkcionavimą:
patardamas, ką būtų galima keisti, kad kitą kartą grupės veikla būtų geresnė;
pabrėždamas, kas buvo atliekama teisingai.
1. Apibendrindamas visos klasės veiklą: akcentuodamas pagrindinius dalykus, išmoktus pamokoje/paskaitoje; pakartodamas esminius faktus.
Apibendrinant, galima teigti, kad mokytojo veikloje svarbu:
• Pakantumas mokiniams;
• Ištvermė ir susivaldymas;
• Gebėjimas valdyti savo nuotaiką;
• Pedagogo pašaukimas;
• Gebėjimas aiškinti naują medžiagą;
• Konstrukciniai, organizaciniai gabumai;
• Bendravimo – bendradarbiavimo kultūra;
• Mokėjimas įteigti ką nors kitiems;
• Pedagoginis taktas;
• Tolerancija;
• Dėmesio pasiskirstymas;
• Stipri pedagogo asmenybė;
• Savo dalyko puikus išmanymas;
• Atsidavimas mokiniams;
• Pedagogo autoritetas;
• Gebėjimas ugdyti mokinių gabumus ir galias;
• Gebėjimas mokytis pedagoginio darbo kultūros iš savo mokinių.
7. DIDAKTIKA, JOS SAMPRATA IR PASKIRTIS
Išstudijavę šį skyrelį studentai gebės:
• Paaiškinti sąvokas ‘didaktika’, ‘metodas’
• Pateikti metodų klasifikavimo pavyzdžių.
• Paaiškinti mokymo/si metodo struktūrą.
• Pateikti aktyvių mokymo/si metodų pavyzdžių.
• Išvardinti ir paaiškinti susiliejančio ugdymo principus.
7.1. Mokymo ir mokymosi metodai
Kiekvieno mokytojo tikslas yra ugdyti sumanią, kūrybiškai mąstančią asmenybę, gebančią savarankiškai plėtoti įgytas žinias. Šiems ugdymo siekiams skleisti svarbu yra taikyti tinkamus mokymo ir mokymosi metodus ugdymo praktikoje.
Galimybė pasirinkti metodus mokytoją įpareigoja ne tik juos žinoti, bet ir gebėti juos taikyti, atsižvelgiant į šiandienos mokyklai keliamus asmenybei ugdyti reikalavimus.
Dėl kūrybinės mokslinio mąstymo bei praktinės veiklos prigimties išsiplėtojo plati metodų įvairovė. Nelengva sukurti vieningą metodų teoriją, kuri sujungtų visus esančius veiklos būdus. Bet mokslas sprendžia realų uždavinį, tyrinėdamas bendrąją egzistuojančių metodų struktūrą ir tipologiją. Ugdymo procese metodai yra mokytojo ir moksleivių sąveikos būdai. Metodą sudaro išorinė ir vidinė struktūra:
Galimybė pasirinkti metodus pedagogą įpareigoja ne tik juos žinoti, bet ir gebėti juos taikyti, atsižvelgiant į šiandienos mokyklai keliamus asmenybės ugdymo reikalavimus. Juolab, kad dabartinė civilizacija laukia kūrybingo, iniciatyvaus, veiklaus, komunikabilaus, gebančio komunikuoti ne tik Europos, bet ir pasaulio plotmėje. Vadinasi, tinkamas metodų pasirinkimas daro įtaką asmens pedagoginei ir filosofinei sampratai visuomenėje.
Gana ilgai švietimo sistemoje dominavo tradicinio mokymosi samprata, grįsta mokymu, t.y. informacijos perteikimu. Labiausiai priimtiną moksleivių ugdymui klasikinių metodų, kurie orientuoti į mokytoją klasifikaciją pateikia Jovaiša (1997, p. 133), 5 lentelė.
Produktyviausiais laikomi kūrybiniai metodai. Anot Jovaišos (1993a, p. 82), kūrybingumas atsiskleidžia, kai žmogus (…) “pats atranda ir pagrindžia problemą, numato jos sprendimo strategiją, pats ieško naujų būdų jai spręsti, randa visiškai nauja sau ir kultūrai (…) kas mokiniui nauja, dažniausiai nėra nauja kultūrai, bet jo mąstymo atskleisti nauji dalykai be galo reikšmingi jo paties dvasinei kultūrai ir veiklos kūrybinei biografijai.”
Didaktika – mokymo ir mokymosi mokslas. Skiriama bendroji didaktika, nagrinėjanti bendruosius mokymo/si organizavimo ypatumus, bei, pavyzdžiui, universitetinė didaktika, kurioje daug vietos skiriama savarankiškumui ir mokymosi įgūdžiams.
19 pav. Didaktikos rūšys
Didaktika nagrinėja:
• mokymo tikslus ir uždavinius;
• mokymo principus – svarbiausius reikalavimus mokymui;
• turinį, t.y. ko mokyti kiekviename amžiaus tarpsnyje;
• mokymo metodus;
• mokymo organizavimo formas.
Kaip matome, kai kuriuos elementus jau aptarėme ankstesniame skyriuje. Tačiau, kaip minėta 6 skyriuje, šiuo metu yra tokia gausa metodų, kuriuos galima pasitelkti mokant ir mokantis (mokykloje, universitete, įmonėje organizuojame seminare, nevyriausybinės organizacijos inicijuotoje vasaros mokykloje), kad šiems klausimams skiriamas atskiras skyrelis, pabrėžiant universitetinės didaktikos ypatumus. Universitetinėje didaktikoje didžiausias dėmesys skiriamas ne tik akademinei kompetencijai, bet ir operacinei bei tapsmo kompetencijoms, pabrėžiama mokėjimo mokytis (gebėjimas kritiškai mąstyti, analizuoti, argumentuoti) reikšmė šiuolaikinėse studijose ir rengiantis karjerai (Barnett, 1997, Zuzevičiūtė, 2005).
Mokymo metodų klasifikacija (L. Jovaiša, 1997) 5 lentelė
Informaciniai metodai
Teikiamieji
Pasakojimas (siužetinis, aprašomasis, aiškinamasis)
Paskaita (mokyklinė, akademinė)
Teikiamasis pokalbis (genetinis, analitinis, sintetinis)
Demonstravimas
Literatūros panaudojimas Atgaminamieji
Atpasakojimas (raštu, žodžiu)
Kartojimo pokalbis (atkūrimo, apibendrinimo)
Tikrinamasis pokalbis (apklausa, kolokviumas, įskaita, egzaminas)
Rašiniai (kontrolinis, įspūdžių ir kt.)
Iliustravimas
Operaciniai metodai
Pratybų
Treniruotė (pagal pavyzdį, instrukciją, užduotį)
Kontekstinės pratybos (komentavimo, aiškinimo)
Kūrybinės pratybos
Skaitymo ir rašymo metodai
Grafiniai darbai Praktiniai
Instruktažas
Techninis darbas
Mašinų aptarnavimas
Gamybinių užduočių vykdymas
Techninių brėžinių skaitymas ir darymas Laboratoriniai
Bandymų demonstravimas
Iliustraciniai laboratoriniai darbai
Eksperimentiniai laboratoriniai darbai
Kūrybiniai metodai
Euristiniai
Euristinis pokalbis
Loginis įrodymas
Paieškos
Techninis konstravimas Probleminiai
Probleminis dėstymas
Probleminis pokalbis pagal situaciją
Uždavinių sprendimas
Techninis modeliavimas
Kūrybiniai rašiniai
Tiriamieji
Stebėjimas
Eksperimentas
Tiriamasis pokalbis
Darbas su moksline literatūra ir šaltiniais
Tyrimo rezultatų apiforminimas
Statistiniai skaičiavimai
Yra sukurta ir siūloma įvairiausių mokymosi metodų. Jų pasirinkimas priklauso nuo mokymo tikslų, mokytojo darbo stiliaus, mokinių amžiaus, subrendimo. Čia pateiksime keliolika jų: vieni tinkami naudoti mokyklose su jaunesniojo ar vyresniojo amžiaus mokiniais, kiti – aukštosiose mokyklose ar su suaugusiais. Visus metodus, kurių įvairovė pateikta 6 lentelėje, sąlyginai galima suskirstyti į tris pagrindines grupes, atspindinčias atskirų metodų esmę. Tai:
• diskusijų grupės ir grupių projektai;
• mokymasis komandose;
• aktyvaus dalyvavimo metodai.
Mokymo metodų įvairovė
6 lentelė
Grupių diskusijos ir projektai Mokymasis komandose Aktyvaus dalyvavimo metodai
Mokymasis drauge;
Ekspertų metodas;
Grupinis tyrimas;
Mozaika;
Ketveriukė;
Bendras piešinys;
Kampai
Komandiniai žaidimai – varžybos;
Bendradarbiavimas integruojant skaitymą ir rašymą;
Mokinių komandos ir individualios pastangos
Individualus mokymasis komandai padedant.
Spontaniška diskusija
Sužymėti kartu
Pakartojimas bendradarbiaujant.
Darbas poromis
Kalbėti per mikrofoną
Žetonai kalbėjimui
Kaip minėta, metodas turi struktūrą. Ji yra (7 lentelė) vidinė ir išorinė:
7 lentelė
Metodo struktūra
Išorinė – juos galima stebėti, pavyzdžiui, darbas grupėse. Matome kelias grupeles, matome, kad jie kartu skaito, piešia, referuja ir panašiai Vidinė – jų negalime stebėti, tik galime siekti, kad vyktų tam tikri pažinimo procesai, kad kurtųsi mokinių teigiama nuostata į bendramoksliu, mokymąsi
Veiksmai, reikalingos priemonės, pagaminti produktai
Psichiniai procesai, kurie vyksta ugdymo sąveikos veikėjų sąmonėje. Tai yra motyvacija, ir suvokimas, atmintis, mąstymas, vaizduotė, emocijos.
7.2. Mokymo- mokymosi metodų pavyzdžiai
Diskusijų grupės ir grupių projektai. Šis bendras pavadinimas reiškia, kad grupių darbo pagrindas yra diskutuoti ir rasti bendrą sprendimą arba paruošti bendrą projektą. Svarbu, kad diskusijoje dalyvautų kiekvienas grupės narys.
Mokymasis drauge. Šį metodą pasiūlė Johnson ir kt. (1984, čia iš Teresevičienė, Gedvilienė, 2003).Mokiniai suskirstomi į dviejų-šešių narių grupes, kuriose drauge mokosi. Siūlomi tokie šio metodo taikymo etapai:
1. Nustatomi mokymo tikslai. Tai gali būti akademiniai ir socialiniai.
2. Nusprendžiame, kokio dydžio bus grupelės ir besimokantieji suskirstomi į jas.
3. Klasė ar auditorija paruošiama darbui.
4. Pateikiamos mokymosi užduotys taip, kad skatintų tarpusavio priklausomybę.
5. Akcentuojama individuali atsakomybė, siekiant bendro tikslo.
6. Pabrėžiamas mažos grupelės narių bendradarbiavimas. Grupelių darbas stebimas ir, iškilus problemai, padedama.
7. Įvertinama mokymosi kokybė ir kiekybė, visų grupių darbas.
Ekspertų (angl.JIGSAW) metodas. Kiekvienas grupės narys gauna tam tikrą dalį medžiagos, informacijos, kurios neturi kiti grupės nariai. Dirbama individualiai, kol kiekvienas išmoksta savo dalį. Po to tai, ką mokinys pats išmoko, mokina kitus. Mokinių darbas yra vertinamas pagal tai, kaip kiekvienas narys išmoko visai grupei skirtą medžiagą.
Grupinis tyrimas. Šio metodo naudojimas – tai pagalba mokiniams “atrasti”, įgyti savarankiško tyrinėjimo įgūdžius. Mokytojas apibrėžia mokymosi kryptį, o grupelės, kurias sudaro du – šeši asmenys pasirenka mokymosi temą, susijusią su bendrąja mokymosi kryptimi. Mokytojui padedant, grupelės suplanuoja savo darbą, apibrėžia tikslus. Kiekvienas narys turi atlikti individualų tyrimą, tada grupelėje aptariami atradimai, pastebėjimai, ir paruošiamas bendras grupės pranešimas. Grupių nariai, klausydami kitų grupių darbų pristatymų, gali susidaryti platų temos vaizdą. Turi būti įsisavinta visa pateikta medžiaga. Vertinamos tiek individualios, tiek grupės pastangos.
Mozaika (angl.Co-op Co-op). Šį metodą pasiūlė Kagan (1985, čia iš Teresevičienė, Gedvilienė, 2003), kuris gali būti pritaikomas bet kokiame švietimo sistemos lygmenyje. Jo tikslas yra ugdyti natūralų žinių troškimą, individualius gebėjimus ir išraišką. Mozaika – tai serija užduočių, reikalaujančių tarpusavio bendradarbiavimo. Mokymosi tema dalijama į keleta nedidelių dalių. Kiekvienas mokinys pasirenka norimą temos dalį, nagrinėja ją ir dalijasi įgyta patirtimi bei informacija su kitais grupės nariais. Čia dirbama, diskutuojama, grupelė turi parengti pranešimą didesnei grupei. Vertinamas atskirų narių darbas, kuris pateikiamas raštu, bei bendras grupės darbas.
Bendras Piešinys. Tai yra bendradarbiavimo struktūra, kuri skatina naujų minčių atsiradimą grupėse. Kiekviena grupė gauna didelį popieriaus lapą ir įvairių spalvų rašiklius.(kiekvienas grupės dalyvis dirba su tam tikra spalva – užduoties atlikimo pabaigoje yra galimybė įvertinti kiekvieno padarytą darbą). Besimokančiųjų grupei duodama atskira tema, klausimas, problema, pavyzdžiui, “kas gyvena vandenyje?”. Per tam skirtą laiką, kiekviena grupė kuria savus piešinį (žodžius, frazes, piešinius, schemas duotąja tematika). Laikas ribojamas. Po skirto laiko darbas baigiamas ir lapas turi būti paduodamas į priekį kitai grupei. Darbas kartojamas tol, kol kiekviena grupė gauna pradinį savo lapą. Tada grupė susipažįsta su kitais naujais piešiniais, išanalizuoja juos, jei galima sugrupuoja, padaro išvadas ir formuoja temos apibendrinimą, kurį po to galima pristatyti visai klasei. Šią struktūrą galima varijuoti. Pavyzdžiui, po pirmo etapo, kai kiekviena grupė yra sukūrusi savo piešinį,antrame etape dalyviai vaikšto po klasę, susipažįsta su kitų grafiti lapais ir pasako savo komentarus. Tiktai tada, kai nustatytas laikas praėjęs, ir mokiniai yra papildę vieni kitų lapus. Sugrįžta prie savų lapų ir apibendrina.
Šis metodas puikiai tinka ir suaugusiems žmonėms. Pavyzdžiui, nagrinėjant temą apie mokymosi stilius, jų įvairovę, galima pabandyti studentus sugrupuoti pagal panašius stilius ir paprašyti tų grupelių nupaišyti būdingą mokymosi stilių bei prisidėti prie kitokio mokymosi stiliaus atstovų piešinių. Vėliau gauti darbai aptariami didelėje grupėje, aiškinantis ir diskutuojant.
Kampai. Panaudojant šią struktūrą, dalyviams yra galimybė išsirinkti ir įsigilinti kažkokios vienos temos viename aspekte. Reikalinga ant didelių lapų, matomai parašyti galimas _razmus ir išdėlioti šiuos lapus klasės kampuose. Pagal pedagogo klausimą, mokinys pasirenka vieną konkretų problemos aspektą ir eina į tam tikrą kampą erdvėje. Dalyviai, kurie susitinka šiame kampe bendrai apsprendžia savo pasirinkimą, pateikia argumentus arba papildomus klausimus klasei. Po to pasiruošia diskusijai arba patikrinimo darbui.
Mokymasis komandose. Šią mokymosi bendradarbiaujant metodų grupę sudaro keturi pagrindiniai metodai:
1. Komandiniai žaidimai – varžybos;
2. Bendradarbiavimas integruojant skaitymą ir rašymą;
3. Mokinių komandos ir individualios pastangos
4. Individualus mokymasis komandai padedant.
Bendradarbiavimas integruojant skaitymą ir rašymą. Metodas naudojamas pradinėse klasėse. Mokiniai suskirstomi į grupes taip, kad būtų maždaug to paties lygio pagal sugebėjimą skaityti. Mokytojas dirba su vienomis grupėmis, o kitų grupių mokiniai mokosi patys. Mokiniai skaito vienas, kitam, atpasakoja. Per rašymo pamokas jie tęsia darbą: tikrina vienas kito rašinėlius. Užsiėmimų seka yra tokia: mokytojas aiškina, dirbama komandose, tuomet, kai komanda pasiruošusi, vykdomas patikrinimas. Komanda skatinama/ apdovanojama priklausomai nuo jos visų narių atsiskaitymo vidurkio už skaitymą ir rašymą. Kadangi besimokanteji dirba maždaug su tokio pat lygio draugais, tai turi vienodas galimybes siekti sėkmės. besimokančiojo įtaka komandai priklauso nuo individualios apklausos ir atliktų (jau individualiai) rašto darbų rezultatų.
Paskaita
Universitetinėje didaktikoje vienas žinomiausių metodų yra teikiamoji paskaita, kuri labai tinka tada, kai norima supažinditni su bendraisiais dalyko principais, nubrėžti diskusijos gaires, apibendrinti diskusiją, supažinditni su naujausia informacija analizuojamoje srityje, yapč, kai studentų grupės didelė, ir kai pokalbis, diskusija sunkiai organizuojami.
Seminaras
Studentai, besimokantieji seminare turi galimybes pareikšti savo nuomonę, pasidalinti informacija, išsiaiškinti abejonių keliančius klausimus. Būtina sąlyga, norint dirbti seminare – sąlyginai nedidelės grupės. Diskutuodami, ginadmi savo nuomonę, argumentacijai pasiremdami išankstinio tyrimo duomenimis, studentai, besimokantieji (pavyzdžiui, suaugusieji įmonės, ar nevyriausybinės organizacijos vykdomame seminare) ugdosi analizavimo, taikymo, kritinio mąstymo, vertinimo įgūdžius.
Laboratoriniai darbai
Praktiniai įgūdžiai – sugebėjimas parengti įmonės biudžetą ar išmatuoti humuso sluoksnį, ar išmokti titruojant teisingai nustatyti sąveikaujančių medžiagų kiekius –ugdomi užsiėmimuose laboratorijose. Jose sudaromos saugios sąlygos, kuriose mokomasi praktiškai atlikti tai, kas būtina vienos ar kitos profesijos atstovui.
Kritinis mąstymas
Atskirai analizuojamas kritinis mąstymas, kadangi jo elementai iš vienos pusės sudaro daugelio kitų mokymo/si metodų pagrindą, iš kitos pusės gali būti laikomas atskiru kompleksiniu metodu. Šiuolaikinėje visuomenėje akivaizdūs sparčios kaitos procesai (Cohen, Manion, Morrison, 1996), švietimo organizacijos (mokykla, universitetas) yra pačiame šios kaitos priešakyje, kadangi besimokantieji šiose grandyse yra tie, kurie imliausi visuomenės pokyčiams, greičiausiai perima įvairias technologijas naujoves, įgunda jomis naudotis. Svarbiausia, kad šių technologijos įrankių paskirtinis naudojimas labai įtakoja jaunų žmonių – ir visos visuomenės gyvenimą, kadangi suteikia galimybių, kurios žavi jaunus žmones bei įgalina juos atlikti tai, kas nebūtų įmanoma kitaip. Savaime suprantama, technologijos sparti kaita, nuolat atnaujinamos ir papildomos žinios apie pasaulį yra bendra trečiąjį tūkstantmetį pradedančios visuomenės savybės, tačiau kartais jauni žmonės įeina į kaitos visuomenę, kartais neturėdami jokių galimybių pamatyti, suvokti ją kaip kokią nors kitokią negu technologizuotą, kintančią, greitą, siekiančią efektyvumo, pelningumo įvairiausiomis prasmėmis. besimokantieji gali ir turi teisę pasirengti tokios visuomenės keliamiems reikalavimas – tai ir pasirengimas karjerai ir asmeninio gyvenimo trajektorijos planavimas, tam jiems būtini visi įgūdžiai, įgalinantys suvaldyti aplinkinio pasaulio procesus, o technologijų įvaldymas, kuris jauniems žmonėms sekasi gerai – yra tik vienas iš reikalingų įgūdžių. Tam, kad sudėtingoje socialinėje sistemoje asmuo galėtų sąmoningai ir valingai saugoti ar prisidėti prie demokratinės visuomenės kūrimo, kad galėtų ekonominėje sistemoje rasti ar susikurti savęs vertą nišą, jaunas žmogus turi mokėti ir kritiškai mąstyti. Kritiškai mąstymas žmogus gali suprasti, koks yra pasaulis, kaip jame galima kuo geriau siekti asmeninių bei socialinių tikslų, kaip galima socio – ekonominę sistemą įtakoti. Kritinis mąstymas galėtų padėti asmeniui suprasti, kokių įgūdžių tikrai reikia, kaip juos galima lavintis ir kaip bei kur jie geriausiai taikytini. Tokiu būdu kritinis mąstymas galėtų, be kitų svarbių funkcijų, padėti imliems technologijos naujovėms žmonėms, suprasti jų vietą sudėtingoje visuomenėje, o ne absoliutinti jas kaip vienintelę visuomenės savybę, nuskurdinant savo ir tos visuomenės ateities galimybes. Akivaizdu, kad universitete, kuriame studijuoja tie, kurie siekia aukščiausios kompetencijos tam tikrame istriniame laikotarpyje, šiandien būtina atkreipti dėmesį į savarankiškumą bei gebėjimą mąstyti savarankiškai, kadangi kintančiame pasaulyje iš universiteto absloventų bus tikimasi, kad jie su kaita suspės.
Kaip teigia Lietuvos švietimo koncepcija (1992, 5) “Savarankaus ir pilnaverčio tautos gyvenimo esminė prielaida ….sąmoningas, savarankiškai apsisprendžiantis, socialiai veiklus, savo pasaulėžiūrą grindžiantis tautos ir bendrosiomis žmogaus vertybėmis, gebantis kompetentingai ir atsakingai dalyvauti demokratinės visuomenės bei valstybės kūrime ir plėtotėje”. Galėtume suprasti, kad koncepcijoje vardinami ne tik įgūdžiai veikti, bet ir tam tikros savybės, kurios asmeniui padeda numatyti, kaip ir kur įgūdžiais naudotis.
Kritinis mąstymas.
Kritinio mąstymo svarbą, ieškant tikrosios tiesos pabrėžė dar Platonas Klasikinės Graikijos laikais.
Lavinant kritinį mąstymą svarbu išmokyti naudotis mąstymo įgūdžius skirtinguose kontekstuose bei supratimą, kad galima valdyti savo mokymąsi ir mąstymą. Nors mąstant visada svarbios žinios, tačiau įprasti turinio perteikimo metodai, lavinant kritinį mąstymą, nėra tinkamiausi. Kritinio mąstymo lavinimas yra grindžiamas psichologiniais mokymosi modelių principais, labiausiai – kognityvinės psichologijos atradimais apie tai, kaip žmonės mąsto, mokosi, atsimena, t.y, kaip jie gauna, vartoja, organizuoja ir pateikia informaciją.
Suprantama, jog pedagoginė veikla bus sėkminga, t.y., padės plėtoti mąstymą, jei bus atkreiptas dėmesys į tai, kaip besimokantieji organizuoja žinias, ką jos jiems reiškia bei kaip jos keičiasi ar kaip nesikeičia.
Vienas iš šio mąstymo įgūdžių, pritaikomų įvairiose žinių srityse, lavinimo modelių susideda iš keturių dalių.
• dispozicija arba požiūris;
• kritinio mąstymo įgūdžių lavinimo praktika;
• struktūrinės – praktinės veiklos įgūdžių taikymui įvairiuose kontekstuose;
• metakognityvinė veikla – mąstymo kontrolė ir vertinimas.
Modelis grindžiamas mokslinių tyrimų apie mokymąsi duomenimis bei prielaida, jog tai, kaip žmonės mokosi, gali būti panaudota, lavinant jų kritinį mąstymą.
Dispozicija – nusiteikimas mąstyti ir mokytis valingai
Kritinis mąstymas nėra vien tam tikro įgūdžio vartojimas tinkančiame kontekste. Būtinas ir nusiteikimas pastebėti ir pripažinti, kad įgūdis reikalingas įvairiose situacijose, ir jį pritaikyti. Kai kurie autoriai (Sears, Parsons, 1991, čia iš Helpern) šį nusiteikimą vadina kritiškai mąstančiojo etikos kodeksu. Kognityvinės /mąstymo/ užduotys pagal tai, kiek reikia pastangų joms išspręsti, yra labai skirtingos. Daugumai žmonių nėra sunku atsiminti televizijos serialų siužetą, tačiau daug sunkiau spręsti tokias užduotis, kaip žodžio pavaizdavimas erdvėje ir pan. Be to, yra rutininės užduotys, kurios sprendžiamos habitualizuotai, mąstantysis sąmoningai mąstymo procesų net nesuvokia. Gi mąstant kritiškai vienas svarbiausių dalykų yra sąmoningos pastangos. Besimokantieji neturi atsisakyti pastangų, manydami, jog kritiškai mąstyti turėtų būti lengviau ir greičiau, bet koks pasiekimas galimas tik specialiai, intensyviai ir smarkiai dirbant; norint išmokti mąstyti kritiškai pastangos taip pat būtinos.
Kritiškai mąstančiajam būdinga:
• Noras pradėti ir atlikti iki galo sudėtingas užduotis.
• Planingumas, impulsyvios veiklos kontrolė.
• Lankstumas ir atvirumas.
• Pasirengimas neproduktyvios veiklos atsisakyti, koreguoti savo veiklą.
• Socialinės tikrovės reikmių – būtinybės pasiekti konsensusą ar kompromisą – suvokimas, nes tik tokiu atveju mintis galima įgyvendinti.
Kritinio mąstymo įgūdžiai
Kritinio mąstymo lavinimo šalininkai laikosi dviejų prielaidų:
1. Egzistuoja aiškiai įvardinami ir apibrėžiami mąstymo įgūdžiai, jų besimokantieji gali išmokti ir tinkamai taikyti.
2. Jei šie įgūdžiai bus taikomi, besimokantieji mąstys efektyviau.
Tarp kritinio mąstymo įgūdžių, naudotinų beveik visuose dalykuose ar temose galima paminėti:
• prielaidų atpažinimas ir kritika,
• priemonių ir tikslų, ryšių analizė,
• analogijų, sprendžiant problemas naudojimas,
• tikimybės laipsnio įvertinimas,
• duomenų, faktų vertinimas platesniame kontekste
• išvadų pagrindimas.
Kritiškai mąstantis geba:
• argumentuotai diskutuoti, vartoti kalbinės įtikinėjimo priemonės (argumentas yra teiginių rinkinys, į kurį įeina bent viena išvada ir bent viena ją pagrindžianti priežastį);
• tikrinti hipotezę/prielaidą, tikrinant būtina gebėti apibendrinti, suprasti, jog reikia daugiau duomenų ir pan.;
• spręsti problemas ir priimti sprendimus;
• įvertinti tikimybę, pažymėti, kokios yra idėjos, plano, įgyvendinimo galimybės.
Kognityvinės psichologijos atradimai rodo, kad tai, kas bus atsiminta, iš ilgalaikės atminties atkelta į darbinę atmintį, didžia dalimi priklauso nuo to, kaip to buvo išmokta, kokia buvo mokymosi medžiaga bei įsimintinos, svarbios užuominos. Tai yra, kritinis mąstymas pats yra kontekstualus: tai, ar įgyjant įgūdį buvo sąsajos su kitais kontekstais, gali nulemti vėlesnį įgūdžio panaudojimą. Tada besimokantieji geba analizuoti psčią mąstymo eigą (gali sau pasakyti: pirmiausia ieškojau faktų, tada supratau, ką šiuo klausimu manau, arba gal pripažins, kad turėjo nuomonę iš karto, o faktai buvo atrenkami tik patogūs, patvirtinantys ją), etapus. Akivaizdu, kad gebėjimas mąstyti kritiškai yra vienas esminių universitetinės didaktikos siekinių.
Kritinio mąstymo etapai
Kritinio mąstymo procesas yra sudėtingas, tačiau jame galima išskirti tam tikrus pasikartojančius etapus (Brookfield, 1995; 25):
Inicijuojantis įvykis – netikėti, dažniausiai, nemalonūs išgyvenimai (skyrybos, nedarbas, būtinybė keisti gyvenimo vietą), kartais ir malonūs (netikėtas paaukštinimas, pagyrimas) inicijuoja vidinį diskomforto, nežinios, abejonės jausmus.
Įvertinimas – šiame etape žmonės nagrinėja ir vertina situaciją; jie gali atmesti situaciją, nuspręsti nekreipti į ją dėmesio, tačiau gali nuspręsti išsiaiškinti prieštaravimus, slypinčius joje, išryškinti pagrindinę problemą ir pradėti ieškoti kitų žmonių, išgyvenančių panašius dalykus.
Tyrinėjimas – šiame etape žmonės ne tik pripažįsta, jog jų gyvenime, profesinėje ar piliečio veikloje egzistuoja neaiškumai, prieštaravimai, keliantys diskomfortą ar abejones, bet ir nusprendžia tai keisti. Kai kada tiesiog išsako savo jausmus, nuomonę atvirai (šeimoje ar darbo vietoje, žiniasklaidoje), kartais bando veikti kitaip (įsijungia į bendruomenės, profesinių susivienijimų veiklą). Kartais žmonės net inicijuoja naujas veiklas, pvz., inicijuoja bendruomenės veiklą, kuria namų bendrijas ir panašiai.
Alternatyvus/pasikeitęs požiūris – išbandę savo jėgas naujose veiklose, žmonės mąsto apie savo patirtį – kaip jie pasikeitė, kuo praturtėjo, kaip dabar vertina savo gyvenimą (asmeninį, profesinį, pilietinį), ar pasikeitę jų įsitikinimai bei ar vertina tuos pačius dalykus. Kartais pasikeitimas iššaukia skausmingus išgyvenimus, nes pasikeitęs žmogus (aktyvus bendruomenės ar politinio judėjimo, partijos narys) nesulaukia aplinkinių pritarimo (šeima, artimieji primena, jog mažiau laiko skiriama jiems). Kartais, pasikeitęs žmogus (pradėjęs kontroliuoti priklausomybę alkoholiui, narkotikams, maistui, apkalboms, valdžiai) palankiai vertinamas aplinkinių, sulaukia pritarimo ir teigiamo vertinimo. Šiame etape žmonėms tenka spręsti, ar pasikeitimas yra jiems asmeniškai prasmingas, ar jie jį gins, ar atsisakys, įvertindami aplinkinių lūkesčius.
Integracija – šiame etape žmonės apsisprendžia, tai, kaip jie pasikeitė, tampa savastimi, neatskiriama asmenybės dalimi. Menki ar dideli pasikeitimai, pakitęs požiūris į asmeninį ar profesinį gyvenimą sąlygoja tolesnius žmonių sprendimus, grindžia jų įsitikinimus. Svarbu tai, jog, jei žmonės reflektuoja (apmąsto) visą pokyčio procesą, jie ne tik ima labiau savimi pasitikėti, bet ir įgyja drąsos ir įgūdžių keistis ateityje, tai svarios žinios. (Brookfield, p.25 –29)
Kritiškai mąstyti gali ir padeda ne tik profesionalai (andragogai, konsultantai, personalo vadybininkai), bet ir bendradarbiai, draugai. Kritiškai mąstant svarbu kritiniai klausimai (kas iš tikrųjų slypi už šių žodžių, teiginių, deklaracijų, retorikos?), atvejų/įvykių analizė, kriterijų (kriterijus yra atskaitos taškas, pagal kurį matuojame kažko vertingumą ar nevertingumą) taikymas bei savitarpio pagarba, neskritinis mąstymas reiškia kritišką požiūrį į teiginius, argumentaciją, o ne į teigiantįjį ar argumentuojantįjį.
7.3. Susiliejantis ugdymas
Galima pateikti keletą būdų, koks tūrėtų būti ugdytojo elgesys, stiprinantis ugdytinių savigarbą:
• Ugdytojas tūrėtų kreiptis į ugdytinį vardu. Jau vien tai, kad ugdytojas atsimena jo vardą, suteikia ugdytiniui džiaugsmą, kad jis pedagogui rūpi.
• Ugdytojas turi būti prieinamas visiems besimokantiems. Ugdytinis turi žinoti, kad jis visada gali ugdytojo paklausti.
• Ugdytojas neturėtu vengti dalintis su besimokančiais savo gyvenimo smulkmenomis bei prisiminti ugdytinių gyvenimo detales. Tai suteikia besimokantiems pasitikėjimo pedagogu jausmą.
• Ugdytojas turi būti nuoširdus, neturi apsimetinėti. Kai jis reiškia savo jausmus atvirai, ugdytiniai jaučiasi saugūs, mažiau bijo pasirodyti tokie, kokie yra.
• Be to, ugdytojas turėtų vengti nemalonių staigmenų, situacijų, per kurias ugdytinis gali sutrikti, pasimesti. Suglumintas, pasimetimas yra vienas iš svarbiausių savosios vertės pajautimo priešų.
• Galiausiai, ugdytojas turi pakeisti savo nuostatą į klaidas: jis turi padėti mokytis iš klaidų, o ne bausti (pažymiu ar nepritariančiu žvilgsniu) už jas.
Taigi ugdytojas tikrai gali labai padėti ugdytiniui įveikti nepasitikėjimą savimi, sukurdami auditorijoje atmosferą, kurioje studentai jausis saugūs, vertingi, gaus ką gebantys, atviri naujam patyrimui.
Kitas svarbus susiliejančio ugdymo metodas yra vaizduotės ugdymas. Manoma, kad vaizduotė padeda siekti daugelio tikslų: jos dėka ugdytinis geriau save vertina, pagerėja jo atmintis, jis pasidaro kūrybiškesnis, ramesnis, pusiausvyras, imlesnis, geriau įsisąmonina mokomąją medžiagą, integruoja per įvairias pamokas gautas žinias. Įsivaizdavęs save įvairiomis situacijomis, pabuvęs įvairių žmonių „kailyje“, ugdytinis tampa jautresnis, dėmesingesnis kitiems, geriau supranta kitus žmones. Akivaizdu, kad vaizduotė tiesiogiai susijusi su kūrybiškumu. Vienas šio ryšio aspektų – tai gebėjimas matyti daiktus ir reiškinius netradiciškai, vienpusiškai, mokėjimas įžvelgti „paslėptas“ daiktų savybes. Šis gebėjimas ugdytiniui lavinamas bene menkiausiai, dažnai jam net trukdoma pasireikšti, nes iš besimokančiųjų reikalaujama į klausimus atsakyti vienareikšmiškai.
Susiliejantis ugdymas – tai darbo, mokymosi būdai, kuriais siekiama kad visi ugdymo, mokymo, konsultavimo procesai tekėtų kartu vieno tikslo link, apjungiant intelektualinį, emocinį ir psichomotorinį aspektus. Kad šie procesai būtų kartu įjungiami vieno tikslo link, turime išmokti juos pažinti.
8 lentelė
Susiliejančio ugdymo principai
Susiliejančio ugdymo principai
1. Mokymo būdai Ugdymo procese integruojami jausminiai, intelektualiniai bei psichomotoriniai aspektai. Šis principas apima dalykinį mokymąsi ir asmeninius jų interesus.
2. Požiūris į žmogų Kiekvienas žmogus yra unikalus. Žmogus labai daug gali. Su kiekvienu žmogumi reikia elgtis pagarbiai, sudarant jam galimybę ugdyti save, savo ypatybes.
3. Mokytis – tai atrasti Susiliejantis ugdymas remiasi principu „mokytis – tai atrasti“. Atradimas yra subjektyvus procesas: tik aš pats galiu sau ką nors atrasti, kiti gali tik parodyti, pademonstruoti, atkreipti mano dėmesį. Mokytis – tai atrasti- tai mokymasis iš patyrimo.
4. Į procesą nukreipta pedagogika Besimokantieji turi suprasti kaip jie išmoksta, kaip elgiasi, kas vyksta jų kelyje. Individas, grupė, bendruomenė, organizacija, visuomenė gali augti ir vystytis tik atvirai sąveikaudama su aplinka, o tai sąveikai būdingas abipusis poveikis ir tarpusavio priklausomybė. Kiekvienas asmuo turi gerai jaustis ten kur jis būna.
5. Į prasmę orientuota pedagogika Besimokantiesiems mokymasis turėtų turėti prasmę. Ne tik svarbu įgyti žinių, bet tai ką mokaisi, ta medžiaga turi rūpėti, nes svarbu ji bus gyvenime. Prasmę turi atrasti patys: mokiniai , studentai.
6. Mokymasis pažinti save Tiek dėstytojai, tiek studentai turi save analizuoti, kokie jie yra žmonės. Reikia sudaryti sąlygas kiekvienam studentui pažinti save, tuomet seksis pažinti kitus žmones.
7. Įtraukiantis ugdymas Susiliejantis ugdymas yra įtraukiantis dalykiškai ir socialiai. Tai yra, kad mokantis kiekvienas turi pajausti, kad kažką gali, kad gali įdėti indėlį, kuris kažką reikš kitiems.
8. Atsakomybė ir vertybės Atsakomybės ugdymas užima svarbią vietą susiliejančio ugdymo procese. Tu esi atsakingas pats už save, už savo gyvenimą, paremtą vertybėmis ir autoritetais, kuriuos pats pasirenki. Susiliejančio ugdymo procese svarbu, jog į vertybes reikia žiūrėti rimtai, jos negali būti iškaba, joms remiantis privalu gyventi.
9. Kalbos vartojimas Ten, kur tikslu vartoti „aš“ skatinami praktikuoti tai daryti. Kalbėjimas vartojant aš, atskleidžia, kad žmogus geriau pajaučia, ką jis pats mano, kokios jo pažiūros, nuostatos, jausmai.
10. Į individą ir į visuomenę nukreipta pedagogika Susiliejantis ugdymas padeda kiekvienam besimokančiajam optimaliai ir visybiškai vystytis ir augti. Mokoma būti atsakingu ne tik už save, bet ir už kitus, už grupę.
Darbo metodai susiliejančiame ugdyme:
1. Ugdytojas apžvelgia dalykinę medžiagą, paaiškina sąvokas.
2. Problemų sprendimo užduotys individualiai ir grupėse (grupės nuo 2 – 6 narių).
3. Grupėse nariai skatinami :
a) dalintis tarpusavyje patirtimi, pasikeisti nuomonėmis, išgyvenimais;
b) dalykiškos ir principinės diskusijos.
Darbo mažose grupėse tikslai:
1. Pagilinti ir išsiaiškinti nuostatas.
2. Geriau pažinti vieniems kitus, vieniems su kitais bendradarbiauti.
3. Įgyti patyrimo kalbėti atvirai. Šis mokymasis teikia besimokantiems, studentams drąsos kalbėti įvairiuose susibūrimuose.
Susiliejančio ugdymo principai sąlygoja geresnius akademinius besimokančiųjų laimėjimus, tikrai pagerina studentų savijautą, padeda jiems įsisąmoninti savąsias vertybes, skatina ieškoti gyvenimo prasmės.
Apibendrinant šį skyrių pažymėtina, kad šiuolaikis ugdytojas (mokytojas, andragogas) gali pasirinkti iš labai didelio sukurų metodų sąrašo, tačiau kiekvienas metodas turi savo paskirtį, privalumų ir trūkumų, todėl kurio nors vieno metodo pasitelkimas priklauso nuo bendrųjų ugdytojo ir besimokančiųjų tikslų, nuo situacijos, aplinkybių.
•
Santrauka. Skyrelio pabaigoje būtų galima teigti kad kuriamam mąstymui prasminga skirti dėmesį, kadangi:
Šiuolaikinė visuomenė yra kintanti, vienas ryškiausių kaitos aspektų – technologijos kaita.
Jauni žmonės yra imlūs šioms naujovėms, dėl patirties trūkumo jie gali būti linkę suvokti jas kaip vienintelę visuomenės kaitos priežastį, neįvertindami kitų, tokių, kaip valingas asmenins veikimas.
Kritinis mąstymas, padedantis pamatyti visumą bei jos dalis, kritiškai vertinti ir pagrįsti vertinimus, galėtų padėti jauniems žmonėms prasmingiau planuoti asmeninio, karjeros bei visuomenės gyvenimo įtakojimo būdus.
Lietuvos švietimo koncepcija reikalauja, kad švietimo institucijoje būtų suteikta galimybė įgyti ne tik pritaikomus pasaulyje įgūdžius, bet ir kitokio pobūdžio įgūdžius (kurie padedays įvertinti ir numatyti bei nuspręsti, kur, kaip pritaikomieji įgūdžiai taikytini).
•
• Kuris susiliejančio ugdymo principas dažniausiai įgyvendinamas studijavimo procese?
8 užduotis. Prašome perskaityti tekstą, atsakyti į žemiau pateikiamus klausimus, atlikti užduotis.
Jei yra neaiškumų, abejonių, jei nesutinkate su teiginiais – prašome juos žymėtis diskusijoms konsultacijoje ar e-ervėje.
8. ŠVIETIMO SISTEMOS SAMPRATA. ŠVIETIMO DOKUMENTAI. ŠVIETIMO TOBULINIMAS
Išstudijavę šį skyrelį studentai gebės:
• Apibūdinti Lietuvos švietimo reformos tikslus.
• Išvardinti ir apibūdinti Lietuvos švietimo reformos principus.
• Išvardinti ir apibūdinti Lietuvos švietimo plėtotės nuostatas.
• Paaiškinti tarptautinių iniciatyvų reikšmę šalies švietimo raidai.
• Paaiškinti ‘kaitos’ sampratą bei kaitos tipus.
8.1. Lietuvos švietimo koncepcija
Ugdymas procesas įgyvendinamas įvairiose švietimo organizacijose. Mokykla – tai švietimo organizacija , kurioje ugdoma augančioji karta. Švietimo sistemos pradėtos organizuoti seniai.
Šiuolaikinės švietimo sistemos pasaulyje būna centralizuotos, kai visus mokyklų reikalus tvarko ir finansuoja valstybė per švietimo ministerijas, decentralizuota, kai švietimo reikalai tvarkomi konkrečioje vietovėje ir mišrios (Jucevičienė, 1998, Lukšienė, 1993; Želvys, 2003).
Lietuva, sovietiniais metais priklausiusi centralizuotai sistemai, dabar pereina į mišrią, nes atsiranda privačių švietimo organizacijų, kurias finansuoja privatūs asmenys. Reformuotos Lietuvos švietimo paskirtis – duoti pagrindą dinamiškai atsinaujinančiai visuomenei, atvirai ir kritiškai visuomenės sąmonei. Reformuotos mokyklos turi padėti asmeniui atsiskleisti socialinėje ir kultūrinėje erdvėje. Šioje koncepcijoje švietimas suprantamas kaip istoriškai susiformavusių tikslingų veiklos būdų bei organizacinių struktūrų visuma, kurios paskirtis įgyvendinti asmens ir visuomenės ugdymo tikslus. Asmens ugdymas suprantamas kaip būtinų sąlygų individo prigimtyje glūdintiems gebėjimams kūrybiškai reikštis, perimant ir plėtojant kultūrą, visuma. Taip apibrėžiamas ugdymas apima mokymą – mokymąsi, lavinimą – lavinimąsi, auklėjimą – saviauklą.Lietuvos švietimo reforma vykdyta 4 etapais:
Lietuvos švietimo koncepcijoje (1992) nurodyti konkretūs reformuotos švietimo sistemos tikslai, kurie skiriasi nuo lozunginio pobūdžio sovietinių laikų tikslų. Joje paskelbti tikslai:
• padėti asmeniui atskleisti bendrąsias žmogaus vertybes ir jomis grįsti savo gyvenimą;
• ugdyti kritiškai mąstantį žmogų, gebantį svarstyti esminius žmogaus egzistencijos klausimus, atsakingai daryti sprendimus ir savarankiškai veikti;
• ugdyti asmenį, pasirengusį profesinei veiklai, pasiryžusį ir gebantį adaptuotis besikeičiančioje visuomenėje;
• brandinti asmens tautinę bei kultūrinę savimonę;
• ugdyti žmogų demokratijai;
• ugdyti Lietuvos valstybės pilietį.
Pastebėtina, kad Lietuvos švietimo koncepcijoje (1992) formuluotieji principai remiasi keliasdešimties metų tradicija, kadangi dar Šalkauskis XX a. (1992a, 1992b) pradžioje formulavo Lietuvos švietimo principus. Patekiami jo suformuluotieji principai suprastini to meto realijų, net kalbos stilistikos kontekste. Jis pastebėjo, kad pagrindiniai ugdymo principai galėtų būti šie:
1. Pasaulėžiūros principas. Ugdymas faktiškai ir principaliai neprivalo būti atpalaiduotas nuo pasaulėžiūros. Todėl yra nuoseklu ir tikslinga padėti į ugdymo sistemos pagrindą racionali pasaulėžiūra, kuri yra realinė savo blaiviu nusistatymu į tikrovę, idealinė savo intencijomis veikimo atžvilgiu ir universalinė integraline savo sinteze.
2. Universalumo principas. Kiekvienas žmogus, nežiūrint į tai, kokį jis gauna išsilavinimą (pradinį, vidurinį ar aukštesnį), privalo būti ugdomas pilnutiniu būdu, t.y. jis turi būti ruošiamas visoms gyvenimo sritims, turi būti lavinamos visos jo galios ir turi būti paisoma visų ugdymo atžvilgių (individualinio, visuomeninio, tautinio ir tarptautinio). Savaime suprantama, kad šalia universalumo principo privalo būti išlaikyti harmonijos, arba sutartinės, ir subordinacijos, arba priklausomybės, principai.
3. Aiškiai bei tiksliai pasistatyto tikslo, principas. Ugdyme privalu skirti tolimesni, arba netiesioginiai, ir artimesni, arba tiesioginiai tikslai. Kiekvienoje ugdymo srityje tolimesnis, arba netiesioginis, ugdymo tikslas, kuris yra ne kas kita, kaip paties gyvenimo tikslas, yra siekiamas per artimesnį, arba tiesioginį tikslą, kuris yra ne kas kita, kaip tam tikras reikalingas atitinkamam gyvenimo tikslui pastovus nusiteikimas. Todėl ugdomasis uždavinys yra ne kas kita, kaip užduotas ugdomojo tikslo siekimas sudarymu auklėtinio prigimtyje atitinkamo pastovaus bei sąmoningo nusiteikimo.
4. Prideramo ugdomųjų pareigų santykio principas. Visose ir kiekvienoje ugdymo srityje privalo būti išlaikytas toks perteikiamosios ir išvystomosios pareigų, santykiavimas, kuris galėtų laiduoti didžiausią ugdymo sėkmingumą apribotu ugdomuoju laikotarpiu ir faktinėse ugdomojo veikimo aplinkybėse. Tiek perteikiamosios, tiek išvystomosios ugdymo pareigos privalomumas yra pateisinamas faktu, kad gyvenimas yra objektyvinė ir subjektyvinė puse ir kad atitinkamai ugdyme turima reikalo su pedagoginėmis gėrybėmis, kurios yra ugdytiniams perteikiamos, ir su ugdomosiomis vertybėmis, kurios yra ugdytiniuose išvystomos.
5. Ugdymo individualizacijos principas. Ugdomasis veikimas, t.y. jo uždaviniai, priemonės, metodai ir kiti dalykai, privalo būti individualizuojami, t.y. pritaikomi prie tokių invididualinių auklėtinio ypatybių, kokiomis yra amžius, lytis, individualybė apskritai, temperamentas, intelektualiniai gabumai, socialinis savitumas ir t.t. Ugdymo individualizavimas yra viena iš svarbiausių ugdymo sėkmingumo sąlygų.
6. Pedagogo asmens reikšmingumo principas. Mokytojo auklėtojo asmuo, vis tiek ar to norima ar nenorima, visados yra reikšmingas ugdomajam darbui: jis niekados nėra abejingas veiksnys ugdytinių susiformavimo atžvilgiu ir todėl visados turi arba neigiamos, arba teigiamos reikšmės. Žinant tai, pedagogas turi tiesiog profesinę pareigą stovėti tiek doriniu, tiek protiniu atžvilgiu savo svarbaus pašaukimo aukštumoje ir kiek galima artintis prie pilnutinio žmogaus tipo, kuris privalo būti modeliu jo ugdytiniams.
7. Ugdymo atbaigimo ir savarankiškumo principas. Ugdymas privalo visados turėti tendenciją pasidaryti nebereikalingas, būtent pereiti į ugdymąsi, ir todėl privalo visados eiti didžiausio ugdytinių savarankiškumo linkme. Šita prasme auklėjimas atbaigiamas auklėjimusi, lavinimas – lavinimusi, išviršinė drausmė – laisvai ir su įsitikinimu priimama vidine drausme. Ugdymo atbaigimo principas reikalauja tokiu būtu papildymo savarankiškumo principu ta prasme, kad ugdymo atbaigimą, kuris turi būti ugdytojo uždavinys, turi atitikti savarankiškumas, kuris yra ugdytinio uždavinys. Supratus šitą santykiavimą tarp ugdytojo ir ugdytinio aktyvumo, galima tinkamai išspręsti svarbiausius didaktikos klausimus.
Kaip prisimenate, anksčiau analizavome objektyvių veiksnių svarbą ugdymui. Pasak iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo vyravusių materialistinių, kai kuriais aspektais – marksistinių nuostatų, asmens laisva valia, kūrybiškumas, veiklumas nebuvo labai vertinami. Efemeriško ‘bendro’ gėrio siekimas, prisitaikymas prie esančios padėties neskatino demokratinės minties plėtotės. Objektyvūs veiksniai, bendroji politinė-visuomeninė kultūrinė situacija gali kisti, ir labai greitai pakito 1990 m. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo strategai pasiūlė naują koncepciją, kurios tikslus pristatėme. Bendru sutarimu pripažinta, kad svarbu, kad žmogus būtų savo valstybės piliečiu, ir tuo pačiu puoselėtų kultūrinę savimonę, kad svarbu mąstyti kritiškai ir būti kūrybišku bei atsakingu. Šie tikslai pagrindė švietimo reformos veiklas, tuo pačiu ir – visos visuomenės kaitą, nes šiandieniniai studentai yra jau reformuotos mokyklos abiturientai, branginantys demokratiją, savo pareigas ir teises. Objektyvius veiksnius peržengti (bent jau be pasekmių) galime intelektinėje diskusijoje, kurdami modelius, vizijas, koncepcijas. Lietuvos švietimo koncepcija kaip tik ir buvo dokumentas, dešimtmečiui numatęs prasmingos veiklos gaires.
Lietuvos švietimo koncepcija (1992) taip pat numatė principus, kuriais turėtų būti pagrįstas švietimas, jei yra siekiama kurti lygiateisę, demokratišką visuomenę, galinčią lygia greta ir partneriškai bendradarbiauti su kaimynais ir kitomis valstybėmis, visuomenę, kurioje piliečiai vykdo savo pareigas, gerbiamos ir ginamos žmogaus teisės. Šie principai:
Humaniškumas – švietimas orientuojasi į žmogų kaip į nelygstamą vertybę, jis ugdo savarankų ir garbingą asmenį, gebantį laisvai pasirinkti ir atsakyti už savo pasirinkimą, gebantį kurtis darnų ir prasmingą gyvenimą.
Demokratiškumas – švietimas ugdo šiuolaikinės Lietuvos pilietį – kritiškai mąstantį, tolerantišką, iniciatyvų ir bendruomenišką asmenį, gebanti grįsti savo gyvenimą įsisąmonintomis demokratijos vertybėmis, gebantį konstruktyviai dalyvauti pilietiniame atviros, ideologinio monopolio neturinčios visuomenės gyvenime ir kurtis savo gerovę ūkinėje laisvos rinkos erdvėje.
Tęstinumas – švietimas ugdo asmenį, įsipareigojusį krašto kultūrai, gebantį remtis krašto tradicijomis ir kurtis šiuolaikinę savo ir visuomenės tapatybę. Švietimas perteikia ir interpretuoja etniškai įvairią krašto kultūros tradiciją, puoselėja tautos kultūros atvirumą ir dialogiškumą.
Atsinaujinimas – švietimas ugdo atvirą, kūrybingą, tvirto charakterio asmenį, gebantį priimti sparčios kaitos bei gausios informacijos iššūkius, turintį drąsos savarankiškai apspręsti ir atsakingai veikti kintančioje tikrovėje, mokantį mokytis visą gyvenimą.
Švietimo misiją skirtingai formuluoja skirtingos visuomenės skirtingu savo vystymosi laikotarpiu, pastaruoju metu suprantama, kad švietimo Misija yra visuomenės tobulinimas.
Švietimo politika yra misijos įgyvendinimas konkrečių priemonių ir būdų sistema. Švietimo politiką galima tirti, teoriniu aspektu – kokiomis idėjomis grindžiama konkrečios šalies politika bei praktiniu – ką galima pritaikyti savoje šalyje.
Šiuo metu praktinis tyrimų pobūdis ypač aktualus, kadangi pasaulinis, o ypač Europinis bendradarbiavimas plėtojasi, kuriamos įvairios tarptautinės organizacijos, kurių Europos Sąjunga, besidominti švietimu labiausiai yra reikšmingiausia, todėl švietimo politikos derinimas, nepriklausomai nuo tradicijų yra būtinas. Dėl šių priežasčių anksčiau atskirai analizavome lyginamosios edukologijos paskirtį .
8.2. Valstybinės švietimo strategijos 2003–2012 metų nuostatos
Lietuvos visuomenė, kaip ir kitos visuomenės, gyvena sparčių pokyčių laikotarpiu. Kai kuriais atvejais pokyčiai mūsų šalyje yra spartesni ir gilesni, negu, pavyzdžiui, Europos Sąjungos šalyse – senbuvėse, nes Lietuvoje keičiasi ne tik technologijos, bet per trumpą laiką pasikeitė ir socialinė sankloda. 8.1. skyrelyje analizavome, kaip Nepriklausomybės atkūrimo aušroje buvo susitarta dėl bendrų tikslų ir principų, kuriuo įgyvendinant švietimo sistemoje, ir ši, ir visuomenė sukurtų prasmingą demokratiją. Daugiau kaip dešimtmečio pastangos buvo įvertintos, ir 2004 m. tapome pilnateisiais Europos sąjungos nariais, tačiau, išsprendus vienus uždavinius, tenka spręsti kitus. Rinkos ekonomika (net jei ir stengiamasi vykdyti socialines programas), konkurencingumas, riboti ištekliai, globalizacija, derinimasis su kitais darbo ir, tuo pačiu – švietimo srityse, kelia naujus iššūkius visuomenei ir švietimui. 2003 metais parengtos, 2004 m. vasario mėn. Seime atvirtintose Valstybinės švietimo strategijos (2003 – 2012) nuostatose yra numatomi uždaviniai kitam dešimtmečiui, iš anksto pripažįstant, kad, pasauliui taip greitai kintant, 2012 reikės formuluoti kitus tikslus.
Akivaizdi Lietuvos švietimo orientacija į pažangias Europos Sąjungos švietimo politikos kryptis, pasireiškiančias nagrinėjamame dokumente. Švietimas privalo keistis ir tarnauti sparčiai kintančios visuomenės poreikiams. Kita vertus, švietimas turi stiprinti savo galias, kad sparčios kaitos sąlygomis padėtų visuomenei išlikti savimi. Vieni svarbiausių švietimo siekių – padėti suvokti kaitos procesus, prisitaikyti bei pasinaudoti visomis atsiveriančiomis galimybėmis. Į dabarties iššūkius Lietuvos valstybė sugebės atsakyti tik derindama švietimo bei kitų ūkio bei socialinių sričių plėtros politikas, efektyviai koordinuodama reformas. Todėl yra labai svarbu suderinti tolesnę švietimo plėtotę su bendraisiais visuomenės siekiais, kita vertus reikalinga dermė tarp skirtingų sričių švietimo sistemos viduje. Tik visiems prieinama, teisinga švietimo sistema gebės sumažinti dalies žmonių socialinę atskirtį. Tam turi pasitarnauti kokybiška besikeičianti švietimo sistema: švietimo turinys, mokytojų pasirengimas darbui bei darbo sąlygos, šiuolaikiškas kokybės valdymas ir kt.
Švietimas – Europos piliečių bendruomenę konsoliduojanti jėga, jis svarbiausias bendrųjų Europos vertybių, daugiakultūrinio Europos paveldo išsaugojimo garantas; jis turi remtis Europos dimensija, savo krašto kultūra, ugdyti europinį pilietiškumą, puoselėti Europai būdingą daugiakalbystę. Jis yra pagrindinė “žmogiškųjų išteklių” plėtros, atskiros šalies ir Europos konkurencingumo, užimtumo ir socialinio stabilumo laidavimo priemonė; jis turi būti visiems prieinamas ir kokybiškas, orientuotas į bendrųjų žmogaus gebėjimų ugdymą ir atnaujinimą. Švietimas taip pat yra žinių visuomenės ir žiniomis grindžiamo ūkio kūrimosi garantas; jo lanksti sistema turi laiduoti galimybes mokytis visą gyvenimą; būtina stiprinti švietimo ir verslo sąveiką, plėtoti nuotolinį mokymą, siekti profesinio ir bendrojo lavinimo suartėjimo, orientuotis į žmonių verslumo įgūdžių ugdymą.
Gairės numato, kad svarbu sukurti darnią sistemą, kuri būtų prieinama ir teisinga, taip pat būtina kurti modernų tinklą, sukurti lygias starro galimybes ir kt. (8 lentelė).
8 lentelė
Lietuvos švietimo plėtotės gairės
1. Švietimo kaita – dabarties būtinybė 1.1 Reformos dešimtmečio patirtis
1.2 Nauji iššūkiai, naujos galimybės
1.3 Švietimas ir strateginės krašto reformos
1.4 Lietuva Europos švietimo erdvėje
2. Efektyvi ir darni sistema
2.1 Politikos reformavimas ir valdymas
2.3 Lanksti ir atvira struktūra
2.4 Modernus švietimo tinklas
2.5 Savarankiška ir atvira mokykla. Ryšys
3. Prieinamumo, socialinio teisingumo ir tęstinumo laidavimas 3.1 Lygios starto galimybės
3.2 Socialiai teisingos mokymosi ir studijų sąlygos
3.3 Mokymasis visą gyvenimą.
4. Kokybės užtikrinimas 4.0 Švietimo turinio kaita: metodika
4.1 Naujos asmenybės kompetencijos.
4.2 Mokytojų rengimo ir darbo atnaujinimas
4.3 Švietimo tyrimų modernizavimas
Švietimo sistemos plėtotės nuostatos:
Prieinamumas – švietimo sistema yra teisinga, ji užtikrina lygias mokymosi galimybes, sykiu sudaro sąlygas mokytis skurdo bei negalios ištiktiems asmenims; kiekvienam asmeniui ji laiduoja bendrojo išsilavinimo bei pirmosios profesinės kvalifikacijos įsigijimą ir sudaro sąlygas tobulinti, papildyti, atnaujinti turimą kvalifikaciją ar įgyti naują.
Kontekstualumas – švietimo sistema yra glaudžiai susieta su krašto ūkinės , socialinės, kultūrinės raidos kontekstu ir kartu su juo nuolat atsinaujina; švietimo kokybė yra kontekstuali: vienas esminių jos rodiklių – kaip švietimo paslaugos atitinka nuolat kintančias visuomenės reikmes.
Efektyvumas – švietimo sistema siekia gerų, kokybiškų rezultatų racionaliai ir taupiai naudodama turimus išteklius bei remdamasi veiksminga vadyba – tinkamais ir savarankiškais sprendimais.
Tęstinumas – švietimo sistema yra lanksti, sąryšinga ir atvira, pagrįsta įvairių formų ir institucijų sąveika; ji sudaro sąlygas kiekvienam asmeniui mokytis visą gyvenimą.
Įvairovė – švietimo sistema yra grindžiama ugdymo, mokymosi ir studijų formų įvairove: ji sudaro sąlygas ir padeda išplėtoti įvairiopus visuomenės narių gebėjimus bei kompetencijas.
Numatoma, kad svarbu, jog įvesdinant asmenį į šiuolaikinę visuomenę, būta padėti jam įgyti kultūrinę bei socialinę kompetenciją ir tapti savarankišku, atsakingu žmogumi, norinčiu bei gebančiu nuolat mokytis ir kurti savo bei bendruomenės gyvenimą;
Padėti asmeniui įgyti profesinę kvalifikaciją, atitinkančią šiuolaikinių technologijų, kultūros bei asmeninių gebėjimų lygį, sudaryti sąlygas nuolat tenkinti pažinimo poreikius, siekti naujų kompetencijų ir kvalifikacijų mokantis visą gyvenimą;
Stiprinti visuomenės kūrybines galias, užtikrinant darnią krašto ūkio, aplinkos ir kultūros plėtrą, vidinį ir tarptautinį ūkio konkurencingumą, nacionalinį saugumą ir demokratinės valstybės raidą;
Laiduoti tautos ir krašto kultūros tęstinumą, jos tapatybės išsaugojimą ir nuolatinį kūrimą, puoselėti šios kultūros atvirumą ir dialogiškumą.
Šiuo metu Lietuvoje pagal LR Švietimo įstatymą (2003), funkcionuoja:
1. Ikimokyklinis ir priešmokyklinis ugdymas.
2. Pradinis ugdymas.
3. Pagrindinis ugdymas.
4. Vidurinis ugdymas.
5. Profesinis mokymas.
6. Aukštesniosios studijos.
7. Aukštojo mokslo studijos.
8. Specialusis ugdymas.
9. Neformalusis vaikų švietimas.
10. Neformalusis suaugusiųjų švietimas.
Formaliojo ir neformaliojo švietimo tampresnis ryšys užtikrina mokymosi visą gyvenimą galimybių plėtotę.
8.3. Tolesnės švietimo raidos kryptys
Kaip teigia Jucevičienė (1997), pirmosios švietimo raidos koncepcijos suformuluotos dar XIX a.pabaigoje. XX a. jos perėjo tarytum du etapus. Pirmajame buvo susietas švietimas su nacija, tauta ; antrajame buvo išplėsta švietimo sistemos samprata. Švietimo sistemai pradėta priskirti ne tik mokymo institucijas, šeimą, bet ir religines bei politines bendruomenes, net profesinius susivienijimus, įvairias informavimo priemones. Pirmojo etapo koncepcijos metodologija įgalino tautos, nacijos, pasiekimus tiesiogiai sieti su švietimo daroma įtaka. Tapo įmanoma analizuoti ir bandyti daryti poveikį šiai sąsajai.
Modernizavimo koncepcija teigia, kad planetos šalių vystymasis yra vienoje trajektorijoje, tik šalys skirtingais istoriniais momentais yra skirtinguose trajektorijos taškuose. Šia mintimi remiantis, galima teigti, jog specialiai investuojant į švietimą – tiek intelektiniu, tiek organizaciniu ar finansiniu požiūriu – galime pastūmėti visuomenę raidos trajektorija pirmyn. Tobulesnis švietimas sąlygos greitesnius norimus pokyčius socialinėje, ekonominėje ir kitose srityse.
Lietuvoje, pagal kai kuriuos kriterijus, pavyzdžiui, intensyvų šalies bendradarbiavimą ES finansuojamose kultūrai ir švietimo, mokslo skirtose programose (Leonardo da Vinci, Socrates, pavyzdžiui, _razmus, Framework), taip pat dalyvavimą Bolonijos proceso veiklose, galima daryti prielaidą, kad šalis išnaudoja egzistuojančias galimybes švietimo, tuo pačiu – ir visuomenės – plėtotei.
Kaita šiuolaikinėje visuomenėje yra visaapimanti. Ji pasireiškia mokslinių ir technologinių pokyčių skatinamais didėjančiais reikalavimais kompetencijoms, taip pat gausėjančių mokymosi galimybių, pavyzdžiui, universitetinėse studijose, sąsajų visuma, sąlygojančia besimokančios visuomenės kūrimąsi ir vyraujančių paradigmų kaitą.
Švietimo sistemos dalis – universitetas – šiuo metu yra intensyvios plėtotės laikotarpyje, kadangi išaugusius reikalavimus reikalaujamoms kompetencijoms dažnu atveju gali padėti pasiekti tik aukštoji mokykla. Universitetai nuo pat savo veiklos pradžios turėjo didelės įtakos visuomenėje ir valstybėje. Šiuo metu universitetinių studijų plėtotė, jų harmonizavimas ES lygmeniu sudaro vieną pagrindinių konkurencingos visuomenės kūrimo veiksnių. Pasak Europos Sąjungos sutarties, švietimo ir kultūros politika kuriama nacionaliniu lygmeniu, tačiau parama harmonizuojant bendras veiklas, remiama. 149 Sutarties straipsnyje teigiama, kad „Bendrija turi prisidėti prie švietimo kokybės plėtojimo skatindama bendradarbiavimą tarp Bendrijos šalių ir, jei būtina, remdama bei papildydama jų veiklas, tuo pačiu gerbdama Šalių Narių atsakomybę už mokymo turinį ir švietimo sistemos organizavimą bei jų kultūrinę bei kalbinę įvairovę“. Vienas iš tokių studijų tvarkos Europos šalyse derinimo principų paieškos procesų yra Bolonijos susitarimas, kurį 1999 m. birželio 19 d. pasirašė šalių narių švietimo ministrai (Westerheijden, 2005).
Pasak Bolonijos susitarimo principų (1999), visoje Europos Sąjungoje, kurios nare yra Lietuvos Respublika, kuriama:
(1) Vieninga studijų pakopų sistema: numatomos pirmos (bakalauro) ir antros (magistro) bei trečios (doktorantūros) pakopos studijos.(2) Kreditų įskaitymo sistemos sukūrimas (vienos šalies universitete gauti kreditai užskaitomi kitos šalies universitete).
(3) Palyginami ir pripažįstami kvalifikaciniai laipsniai.
(4) Įdiegimas Diplomo priedėlis (Lietuvoje jau įdiegtas, pirmosios absolventų laidos gavo priedėlį, kuriame anglų kalba trumpai pristatoma, ką žmogus gali daryti, trumpai aprašoma, ko mokėsi. Tai palengvina darbdaviui kitose šalyse sprendimą apie įsidarbinti siekiančio žmogaus kompetencijas).
(5) Didinimas akademinio mobilumas (tiek studentai, tiek dėstytojai skatinami keliauti, susipažinti su kitais žmonėmis, kitomis kultūromis, studijos kitame universitete įgalina susipažinti su skirtingais bendravimo būdais).
(6) Skatinamas institucijų bendradarbiavimas (šiuo metu mokslas taip sparčiai vystosi, kad naujesniems sprendimams būtinas didelių komandų bendradarbiavimas. Organizuojant bendras veiklas studijų lygmenyje, sukuriamos palankesnės aplinkybės ir bendradarbiavimui mokslo lygmenyje).
(7) Svarbus – kokybės siekimas (universitetams tampant masine organizacija, nuolatinis kokybės siekimas ir užtikrinimas tampa pagrindiniu uždaviniu).
Kaitos samprata
Organizacijose (mokykloje ar didelėje organizacijoje, visuomenės institucijoje – švietimo sistemoje) kaita paprastai pasireiškia viena iš šių dviejų formų:
– natūrali kaita (nuoseklus, dažnai nežymus perėjimas iš vieno būvio į kitą);
– planinga kaita (kai siekiama sustabdyti savaiminę įvykių raidą, įvedant naują tvarką);
Vidaus, nesvarbu ar individo, ar organizacijos, kaita suvokiama kaip natūrali arba organiška – panašiai kaip dažnai nepastebimas vaiko augimas.
Išorės kaitą, priešingai, yra sunkiau priimti – juk tai kiti darys mums, mūsų mokyklai, universitetui ar visai švietimo sistemai. Iš šių dviejų kaitos ypatybių – šaltinių ir pobūdžio sąveikos atsiranda pagrindinė tipologija.
Lietuvos švietimo kaita, kuri yra edukologijos dėmesio centre, apima natūralios ir planingos bei vidaus ir išorės kaitos prielaidų tyrimą ir įgyvendinimą bei įgyvendinimo efektyvumo tyrimą, formuluojant rekomendacijas veiklai ateityje.