Krikščioniškos vertybės L. Donskis

Analizuodamas šią tema, man buvo sunku suvokti, kokia gi ta yra krikščioniška vertybė. Ar tai visuomenė, kurios jei nebūtų, tai manau nereiktų ir tikėjimo, o gal tai bažnyčios, kurios yra vertos daug milijonų, ne vien tik materialinę verte, bet ir milijonai tikinčiųjų, kurie savo tikėjimą atiduoda Dievo namuose. Galbūt krikščioniška vertybė yra mūsų dievo išrinktieji, pradedant kunigais ir baigiant popiežium, kur šimtais tūkstančių tikinčiųjų klaupiasi ant kelių. Kiekviena valstybė turi savo tikėjimą, savo bažnyčias, savo tikinčiuosius ir savo politiką. O kas atsitinka, kai bažnyčia pradeda nesutarti su valstybėje esama politika. Lietuvoje paskutinėmis dienomis, buvo ne karta susikirte politika su bažnyčia. Ir dėl agitacijų per pamokslus ir dėl prostitucijos legalizavimo, dvi šalys nesutaria, o kas lieka trečiai šaliai daryti, štai čia manau yra šio darbo pagrindinis klausimas, į kurį pasistengsiu atsakyti, analizuojant politines idėjas ir katalikiškas vertybes. Nenagrinėsiu problemas, glūdinčias tikėjimo principuose. Mane domina tik konkretūs Bažnyčios socialinio mokymo elementai, susiję su ideologija ir politika.
Nors pirmąsias politinių pažiūrų užuomazgas aptinkame jau Naujajame Testamente ir Apaštalų laiškuose, mūsų laikų katalikiškojo socialinio mokymo ištakų galime ieškoti popiežiaus Jono XXIII pontifikato laikų Bažnyčios dokumentuose. Iš dokumentų didžiausią dėmesį skirsime enciklikoms, kurios geriausiai atspindi Bažnyčios vadovų pažiūras į mus dominančias problemas.
XIX a. antroje pusėje buvo galvojama kaip skurstančius ūkininkus paversti pasiturinčiais, tačiau, kad tai padaryti reikėjo pirmiausia panaikinti kapitalizmą, kuris remiasi rinkos ekonomika, sanklodą. Bažnyčioje būta balsų, tvirtinusių, kad kapitalistinė santvarka yra ydinga iš esmės ir socialinių problemų neįmanoma išspręsti, nesugriovus kapitalizmo, nesugrįžus prie korporacijų ekonomikos. Taip pat nemaža dalis katalikų teologų manė, jog Bažnyčia neturi siūlyti viešojo žmonių gyvenimo tvarkymo būdo. Esą ūkis veikia produktyviai, svarbiausia stiprinti žmonių vertybes, grąžinti darbininkus ir darbdavius prie krikščioniško tikėjimo. Socializmas yra netikęs vaistas nuo kapitalizmo ligų. Socializmas laisvę ir teisingumą paverčia nesutaikomais varžovais, o valstybė tampa nomenklatūros diktatūra, o ne bendros kūrybos erdve. Kita vertus, tai, pasak Leono XIII, nereiškia, kad turime taikstytis su kapitalizmo ligomis. Socialinis neteisingumas griauna laisvę. Valstybė, nesirūpinanti socialiniu teisingumu, pasmerkta alinamai visų karo su visais būsenai.

Krikščionių socialinio mokymo idėjos

Socialinis Bažnyčios mokymas išsivystė XIX amžiuje, kai Evangelija susidūrė su naujųjų laikų industrine visuomene, naujomis jos struktūromis plataus vartojimo prekėms gaminti, nauja visuomenės, valstybės ir valdžios samprata, naujomis darbo ir nuosavybės formomis. Bažnyčios mokslo vystymasis ekonominiais ir socialiniais klausimais patvirtina nuolatinio Bažnyčios mokymo svarbą, o drauge ir tikrąją reikšmę. Socialinis Bažnyčios mokymas apima tiesų visumą, kurią Bažnyčia nuolat papildo, aiškindama istorinius įvykius viso Jėzaus Kristaus mokymo kontekste. Socialinis Bažnyčios mokymas pateikia apmąstyti pagrindinius teiginius, parengia kriterijus būsimiems sprendimams ir nurodo veikimo kryptį.
Ekonominėje ir socialinėje srityje Bažnyčia daro moralinius sprendimus, „kai to reikalauja pagrindinės žmogaus teisės arba sielų išganymas“ . Jos užduotis dorinėje srityje yra kitokia negu politinės valdžios: Bažnyčiai rūpi su aukščiausiuoju Gėriu, mūsų galutiniu tikslu, suderinta šio pasaulio gerovė . Bažnyčia stengiasi daryti įtaką teisingam žemiškųjų gėrybių vertinimui ir teisingiems visuomeniniams – ūkiniams santykiams. Kiekviena sistema, kurioje socialinius santykius visiškai apsprendžia ekonominiai veiksniai, prieštarauja žmogaus asmens ir jo veiksmų prigimčiai. Teorija, kuri pelną laiko vienintele ūkinės veiklos taisykle ir galutiniu tikslu, doriniu požiūriu nepriimtina. Besaikis noras praturtėti neišvengiamai turi blogų padarinių. Jis yra daugelio socialinę tvarką griaunančių konfliktų priežastis. Sistema, kuri, organizuodama kolektyvinę gamybą, nepaiso pavienių asmenų ir jų bendrijų pagrindinių teisių, yra nesuderinama su žmogaus orumu.Bet kuri veikla, kurioje žmogus paverčiamas tik pasipelnymo priemone, jį pavergia, o pinigą padaro stabu ir padeda plisti ateizmui .
Bažnyčia atmetė totalitarines ir ateistines ideologijas, naujaisiais laikais susijusias su „komunizmu“ arba „socializmu“. Drauge ji atmetė „kapitalizmo“ propaguojamą individualizmą ir absoliučią rinkos dėsnių pirmenybę prieš žmogaus darbą. Ekonomikos reguliavimas vien centralizuotu planavimu iš pagrindų pakerta socialinius ryšius, o jos reguliavimui vien rinkos dėsniais trūksta socialinio teisingumo, nes daugybės žmogaus poreikių rinka negali patenkinti. Tenka pritarti protingam rinkos ir verslo tvarkymui, laikantis teisingos vertybių hierarchijos ir atsižvelgiant į bendrąją gerovę.
„Krikščioniškasis Apreiškimas […] padeda giliau suvokti visuomenės gyvenimo dėsnius. Tas mokymas tampa juo priimtinesnis geros valios žmonėms, juo gražiau elgiasi jo įkvėpti tikintieji “ .
Evangelija apreiškia Bažnyčiai visą tiesą apie žmogų. Vykdydama savo pasiuntinybę skelbti Evangeliją, Bažnyčia Kristaus vardu primena žmogui jo paties orumą ir jo pašaukimą bendrauti su kitais asmenimis; moko laikytis dieviškąją išmintį atitinkančių teisingumo ir tiesos reikalavimų .

Krikščioniškų politinių idėjų raida

Kad suprastume katalikiškųjų idėjų turinį, visada privalome atsiminti religines prielaidas. Galime jas suformuluoti trimis viena iš kitos išplaukiančiomis tezėmis: yra visagalis Dievas, žmonių ir pasaulio Kūrėjas, kiekvienas gyvas žmogus paklūsta amžinajai ir laikinajai tvarkai; jo egzistencijos tikslas yra amžinoji tvarka, žmonių kelias į aną pasaulį eina per laikinąją tvarką. Ideologijos termino vartojimui Bažnyčia priešinasi : ji tvirtina, kad socialinis katalikų mokymas nėra ideologija. Žmogaus pripažinimas absoliučiai aukščiausia vertybė. Tai lėmė, kad Bažnyčia pasmerkė liberalizmo idėjas. Tačiau kur kas griežčiau Bažnyčia vertino kairiųjų siekius, kad jie atmetė esamą socialinę tvarką, kuri, Kūrėjo nulemta kaip hierarchinė struktūra, kad kairieji apskritai abejojo privačios nuosavybės idėja .

Daug vietos enciklikoje skiriama privačios nuosavybės problemai. Nuosavybė yra privati ir kaip tokia yra individo laisvės pamatas. Morališkai ir ekonomiškai sveikiausia nuosavybės rūšimi laikoma smulki ir vidutinė šeimyninė nuosavybė. Kartu atmetamos kaip blogos ekonominės sistemos, pasmerkiamos totaliai suvalstybinto ekonominio gyvenimo santvarkos. Nedarbo problema lemia, kad valstybė negali išvengti pareigų ūkiniame gyvenime. Enciklikos puslapiuose ryškėja vaizdinis tokios visuomenės, kurioje įvairių rūšių nuosavybės sektoriai darniai bendradarbiauja. Popiežius ypač pabrėžė būtinybe atstovauti darbo žmonėms, ginti individualias ir kolektyvines jų teises .
Idėja, kad žmonių giminei visada reikalinga valdžia, bet pasirinkti konkrečią valdžios formą ir ją realizuoti pridera patiems žmonėms. Tarp išvardytų piliečio teisių pasirodė ir minties laisvė, sąžinės ir išpažinimo laisvė. Pritariama, kad valstybė užimtų neutralią poziciją religijos atžvilgiu, laikydama ją asmeniško pasirinkimo reikalu. Visos piliečių teisės suskirstytos į politines, socialines ir kultūrines.

Vatikano antrasis susirinkimas 1965 m., be gausybės kitų problemų, svarstė ir socialines. Jos aptariamos Pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et spes. Šiame dokumente įrašytas fundamentalus teiginys, kad Bažnyčia yra valstybių santvarkas pranokstanti formacija, tai yra formacija, vykdanti savo religinę misiją visose pasaulio dalyse, nepriklausomai nuo paskirtų valstybių santvarkų ir ideologinių orientacijų. Bažnyčia nesiekia sutapti nė su viena egzistuojančia visuomenine politine sistema. Tarp darbo žmonių teisių įrašyta ir teisė streikuoti, tačiau tik siekiant ekonominių tikslų.Įvairių kraštų visuomenės gali sulaukti trokštamų rezultatų tik įgyvendinusios šiuos principus: 1) socialinio solidarumo principą; 2) socialinio pliuralizmo principą: veiksmų pasirinkimo įvairovė; 3) evoliucinės raidos principą: visi pokyčiai turi vykti palaipsniui; 4) pusiausvyros principą: visuomenė turi siekti stabilizuoti įvairių individų ir grupių aktyvią sąveiką .
Enciklika Populorum progressio, paskelbta 1967 m. pasmerkus nacionalizmą ir rasizmą. Primenamas neigiamas Bažnyčios požiūris į materializmą ir ateizmą. Skyrė itin daug vietos Trečiojo pasaulio šalių problemoms. Žiaurios, tironijos sąlygomis prispaustoji visuomenė gali su ginklu rankoje sukilti prieš neteisingą valdžią. Popiežius primena, kad pagrindinis socialinės raidos principas yra evoliucija .
1971 m. popiežius Paulius VI paskelbė pastoracinį laišką Octogesima adveniems, kuriame iškėlė keletą socialiniam katalikų mokymui svarbių problemų. Primindamas, kad iš evoliucinės raidos principo išplaukia reformų strategija, popiežius pasisakė už solidarumą ir demokratiją kaip pamatines vertybes .
Analizuodamas socializmo fenomeną, popiežius sutelkė dėmesį į tris jo apraiškas. Pirmoji tai socializmo idėja, suprantama kaip lygybės, solidarumo socialinio teisingumo siekimas. Kita apraiška tai socializmas, kuris reiškiasi per konkrečius, masinius visuomeninius sąjūdžius, kovojančius dėl valdžios, susilaukti tikinčiųjų paramos. Tačiau būtina sąlyga, kad ši bendra veikla nebūtų nukreipta prieš katalikų tikėjimo ir etikos principus. Trečioji tai socializmo ideologija, remiasi materializmo, ateizmo ir dialektikos principais. Dialektiką popiežius apibūdina kaip prievartos principą. Todėl socializmo ideologija atmetama. Popiežius aiškiai pabrėžė dialektiniu materializmu pagrįstas marksizmas iš esmės prieštarauja pagrindiniams krikščioniškosios religijos ir filosofijos principams .
Katalikų socialinis mokymas oficialiai pasmerkė fašizmo principus, kritikavo nacionalizmą, atmetė konservatorių visuomenės viziją, atsisakė pritarti autoritarinei valdžios sistemai. Kvietimai nuolat mažinti nelygybę socialiniuose santykiuose ir įgyvendinti demokratinę socialinę tvarką.
Artėdamas prie demokratinio ir socialinio liberalizmo idėjinių principų, katalikiškasis socialinis mokymas nuosekliai kritikuoja liberalią ekonomiką ir abejoja konservatyviojo liberalizmo teiginiais. Pabrėžia visuomeninį privačios nuosavybės aspektą ir neišvengiamas valstybės pareigas bendruomenei ekonomikos bei socialinėje sferoje tai ir parodo katalikų socialinio mokymo kritišką atsiribojimą nuo neoliberalizmo.

Katalikų Bažnyčios idėjų ir liberaliosios demokratijos santykis

Nepaisant to, kad XIX a. Katalikų Bažnyčios enciklikose liberalizmas ir demokratija buvo kritikuojami kaip didžiulis pavojus krikš¬čionybei bei Vakarų civilizacijos pamatams, per praėjusį šimtmetį demokratijos pozicijos Vakarų, valstybėse nepaprastai sustiprėjo. Didžiąja dalimi tai susiję su Katalikų Bažnyčios, didžiausios Vakarų kultūroje reli¬ginės institucijos, apsisprendimu įsijungti į aktyvų dialogą su modernybe bei pastarosios propaguojama liberalizmo ir demokratijos sąjunga. „Demokratijos sąvoka šiandien yrą virtusi ne tik vienu svarbiausių politikų žodyno elementu, bet taip pat ir šiuolaikinį politinį gyvenimą įteisinančiu prasmės horizontu“ .
Kaip vieną iš svarbiausių XX a. revoliucinių permainų galima įvardinti tai kad XX a. Bažnyčia apie de¬mokratiją prabilo kaip apie su krikščionybės doktrina su¬derinamą sistemą, kuri dabartiniu laikotarpiu geriausiai gali apginti asmens orumą bei padeda skleistis, žmogaus prigimtyje glūdinčiam socialumui. Didelį nerimą Bažnyčiai kėlė ne tik liberalų pastangos aiškiai atriboti valstybę ir Bažnyčią, kartu įtvirtinant antire¬liginės ideologijos plėtrą, bet taip pat ir prigimtinio įstatymo rėmų paniekinimas .
Popiežius Leonas XIII enciklikoje Libertas (1888) rašė: „Liberalų įsitikinimu, nieko nėra aukščiau žmogaus. Tada ir valstybinė valdžia išvedama iš minios, lyg iš aukščiausio šaltinio. Kolektyvinis protas yra paskelbiamas vienintele norma. Todėl visa valdžia esą glūdinti ne kitur, kaip masėse, ir tautos dauguma gali nu¬statyti visas teises ir pareigas. Liberalizmo šalininkai, pripa¬žindami pasaulietinei, valdžiai despotiškas ir neapibrėžtas teises ir pareigas, kartu paneigdami bet kokį reikalą gyve¬nime atsižvelgti Dievo valią, visiškai nepripažįsta tos su religija ir dorove suderintos laisvės, apie kurią mes kalba¬me“ . Leono XIII įsitikinimu, siekis į politinių sprendimų priėmimą įtraukti kuo didesnę visuomenės dalį, kartu atmetant bet kokius išorinius daugumos valios saitus, ne¬išvengiamai virsta pražūtinga minios diktatūra, o liberalus teisės klysti gynimas tampa dorovinės bei socialinės suiru¬tės priežastimi.
Tačiau popiežiaus Leono XIII enciklikose jau galima pastebėti tuo metu naujų Bažnyčios nuostatų politinių, socialinių bei ekonominių procesų atž¬vilgiu. Pirmiausia popiežius daug dėmesio skyrė apmąstyti bei įvertinti XIX a. subrendusią liberalios demok¬ratijos bei kapitalizmo alternatyvą socializmo ideologiją. Enciklikoje Rerum novarum (1891) Leono XIII išsakyta ištarmė, jog socializmas yra toks vaistas nuo kapitalizmo, kuris pavojingesnis už pačią ligą, tapo svarbiu vėlesnių Bažnyčios socialinių enciklikų motyvu. Kitas svarbus dalykas — en¬ciklikoje Rerum novarum Bažnyčios Magisteriumas pirmą kartą pasinaudojo prigimtinių teisinį diskursu., tiesa, šį kartą tik kalbėdamas apie nuosavybės neliečiamumą. Stebėdamas įvairių modernių politinių ideologijų kovą. Bažnyčia atsisakė įsipareigoti kuriai nors iš jų, dar kartą pakartodama krikščionybės transpolitiškumo tezę. Enciklikoje Sapentiae christianae (1890) popiežius Leonas XIII teigė: „Bažnyčia mano, kad ne jai priklauso spręsti, kuri yra geriausia valstybės santvarkos forma, kokiais būdais turi būti tvarkomi civiliniai tikinčiųjų reikalai. Iš įvairių valstybės rūšių ji nė vienos nesmerkia, jeigu tik neliečiama religija ir dorovinė drausmė“ .
Naujai įvertinti krikščionybės ir moderniosios demokratijos santykį Bažnyčią privertė tiek bolševikinis, tiek, fašistinis totalitarizmas. Pasak Michclio Schooy-anso, formaliu Bažnyčios požiūrio į demokratinę santvarką transformacijos tašku galima vadinti popiežiaus Pijaus XII 1944 m. kalėdinę kalbą, žinomą Benigditas pavadinimu, kurioje šis sake: „Ar reikėtų stebėtis, kad tokiai nuotaikai susidarius, tautas apima linkimas į demokratiją, kad tas linkimas randa didelį pritarimą ir paramą tų, kurie no¬rėtų veikliau dirbti tiek pavienių asmenų, tiek visuomenės labui?“ .
Kalboje popiežius pabrėžė, jog Bažnyčia neturėtų matyti nieko bloga, jei žmonės brangina saikingą demo¬kratiją. Kita vertus, nepaisant to, jog Pijus XII apie demo¬kratiją kalbėjo daug prielankiau nei jo pirmtakai, jis taip pat aiškiai pabrėžė, kad demokratijos klausimas neatsieja¬mas nuo tikrųjų jos pagrindų įvardijimo. Svarbiausiu Pijaus XII kalbos akcentu tapo teiginys, jog Bažnyčiai labiau rūpi ne konkreti socialinių struktūrų sąranga, visada priklausanti nuo vietos galimybių, bet žmonių, kuriems suteikiama teisė priimti politinius sprendimus dorovinė branda ir tikslai. Kartu popiežius įvardijo esminį demokratijos pavojų – tauta ar liaudis, kuriai suteikiama teisė tapti visuomeninio gyvenimo pagrindu, nesunkiai gali virsti inertiška bei griau¬nančia minia. Performulavus šį susirūpinimą į šiuolaikinės politinės teorijos kalbą – demokratinės institucijos savo teigiamybes atskleidžia tik brandžios pilietinės visuome¬nės sąlygomis .
Vatikano II Susirinkimas (1962-1965) tapo svarbiu postūmiu Bažnyčios svarstymams apie modernią demokratiją. Nors susirinkimo dokumentuose sąvoka „demokratija“ nė karto nėra paminėta, tačiau ir pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et spės išsakytas Bažnyčios ryžtas drąsiai dalyvauti dialoge su šiuolaikiniu pasauliu, ir deklaracijoje Dignitatis hurnanc išskleista pagarba žmogaus sąžinės laisvei neabe¬jotinai gerokai sustiprino krikščionybės sąsajas su moder¬niąją demokratija. Kita vertus, susirinkime konstatuota, jog krikščionybės atsisa¬kymas įsipareigoti kuriai nors vienai kultūrinei ar socialinei sanklodai ne mažina, bet veikiau didina kiekvieno krikščio¬nio pareigą perkeisti tą istorinę aplinką, kurioje Viešpaties skirta gyventi. Tai, be kita ko, reiškia, jog krikščionis negali užsisklęsti nuo įvairiomis prieštaromis paženklinto šiuo¬laikinio pasaulio, bet turi jį pripildyti Evangelijos šviesa .
Labai svarbi Bažnyčios ir demokratijos santykiams bu¬vo Susirinkimo priminta santykinės žemiškosios tikrovės autonomijos samprata. „Jei žemiškųjų dalykų autonomija laikome tai, kad kūriniai ir pačios bendruomenės turi savo dėsningumus bei vertę, kuriuos žmogui reikia pamažu įž¬velgti, panaudoti ir tvarkyti, tokios autonomijos reikalauti visiškai teisėta“ . Čia verta išskirti 1991 ir 1995 m. pasirodžiusias popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikas Centcsimus annus ir Evangelium vitae. Bažnyčios socialinių enciklikų šimtmečiui skirtame doku¬mente Centesimus annus rašoma: „Bažnyčia vertina demok¬ratiją kaip sistemą, kuri garantuoja piliečiams teisę daly¬vauti politinėje veikloje, ir pavaldiniams laiduoja galimybę rinkti ir kontroliuoti savo vadovus, taip pat – kai to reikia – taikiu būdu pakeisti kitais“ . Jei palyginsime tai, kaip demokratijos klausimą svarsto Jonas Paulius II ir XIX a. gyvenę jo pirmtakai, atrasime ryškią Bažnyčios retorikos transformaciją. Kita vertus, jei įdėmiau perskaitysime Vatikano II Susirinkimo nutarimus ar po susirinkiminius dokumentus, teks pripažinti, jog verta kalbėti veikiau apie Bažnyčios pozicijos plėtotę, negu anks¬tesnių nuostatų atsisakymą ar paneigimą. Taip pat ir Bažnyčios ryžtas dalyvauti dialoge su šiuolaikiniu pasauliu bei jo politinių institucijų sąranga turėtų būti suvokiamas ne tiek kaip kompromisas, bet veikiau kaip ambicingas šiuolaikinio pasaulio perkeiti¬mo projektas. Tiesa, tokio projekto realizavimo galimybės net ir Bažnyčios viduje vertinamos prieštaringai, bet jiems nebuvo kur jau trauktis, jiems dialogas buvo būtinas .

Katalikų socialinis mokymas tvirtai laikosi absoliučios moralės pirmenybės. Niekada negalima nutraukti šio moralės ir politikos ryšio. Kiekvienas politinis veiksmas visada turi moralinį aspektą. Todėl galima drąsiai teigti, kad jei nors viena šalis nebūtu lankstesnė už kita ir laikytųsi savo principo, tai viena iš jų žlugtų ir prarastų trečiąją šalį. Stebėdami popiežių ideologijos istorinę evoliuciją, galime konstatuoti nuolat besikeičiančio pasaulio akivaizdoje jos demonstruojamą palankumą ir lankstumą, kai kartu išlaikomos neiškreiptos šios ideologijos religinės prielaidos. Tai, kad socialinis katalikybės mokymas išlaiko amžinybės ir laikinumo pusiausvyrą , lėmė jo ilgaamžiškumą bei gyvybingumą mūsų laikais. Kova idėjų sferoje neužkirto kelio ieškoti sutarimo sprendžiant daugelį socialinių problemų.
Kiekvienoje visuomenėje egzistuoja natūrali įvairovė. Įvairovė yra laisvės apraiška, ir teisinga valstybė turėtų paprasčiausiai siekti, kad žmonės laikytųsi tarpusavio įsipareigojimų, tačiau pati valstybė neturėtų dirbtinai šios įvairovės mažinti, užglaistyti. Jei pasiturinčiai gyvenantis žmogus yra jautrus kitų bėdoms, jis gali pasidalyti turimomis gėrybėmis, tačiau versti jį taip daryti ar net perskirstyti žmonių sukurtas gėrybes – neteisinga. Bažnyčios socialinis mokymas nėra paprasčiausias kompromiso siūlymas. Socialinis teisingumas taip pat nereiškia kapitalizmo ir socializmo ideologijų mišrainės. Bažnyčios socialinis mokymas tiesiog pateikia savotiškus orientyrus, kurių turėtų paisyti kiekviena teisingumo siekianti visuomenė.
Socialinio teisingumo siekiui skirtingose valstybėse reikia skirtingų žingsnių. Šis siekis savo esme yra tam tikra dorybė, keičianti mūsų požiūrį į mus supančius žmones, mūsų teises ir pareigas, taip pat į visuomenės problemas. Tik šią dorybę branginanti ir brandinanti valstybė gali įveikti ydingą ratą, kai ekonomikos augimas, užuot kūręs gerovę visiems, didina visuomenės susipriešinimą.
Dabar man aišku, kas yra krikščioniška vertybė ir jo politinės idėjos. Krikščionybė, tai kaip vienas didelis branduolys, kuris moko trečiąją šalį suprasti ir rasti balansą tarp pirmosios ir antrosios šalies. Sunku butu išsivaizduoti, jeigu kiekvienas žiūrėtų tik savo principų, savo vertybių, savo siekių. Krikščioniškas tikėjimas išmokė to nedaryti, štai ta pamoka ir yra didžiausia vertybė.

Literatūros sąrašas.

1. Hoffner, Joseph. Krikščioniškasis socialinis mokymas. – Vilnius : Aidai, 1996
2. http://katekizmas.lcn.lt/kbk1996p2003/N16910.html
3. Krikščionybė ir demokratija. – Rinkinys,Vilnius: Aidai, 2003

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.