Šaltasis karas

Jau šaltasis karas baigėsi daugiau nei prieš dešimt metų, bet jo padarytas pasekmes, jaučiame iki šių dienų. Nors JAV ir Rusija derindamos tarpusavio santykius, bendradarbiavimo galimybes, akcentuoja šaltojo karo pabaigą, tačiau kai kur regioniniai konfliktai dar nerimsta. Yra teigiama, jog Šaltasis karas vyko keliais aspektais – tarpvalstybinių santykių lygmeniu, ekonominiu lygmeniu, ideologiniu, kultūriniu lygmeniu. Neretai šaltuoju karu laikoma tarptautinė įtampa, grasinanti žmonijai branduoliniu susinaikinimu. Yra manoma, kad lemiamą ekonomikos aspektą , įvardijančių kultūrinę – ideologinę šio karo pusę, kaip reikšmingiausią . Šiame darbe į Šaltąjį karą bandysime pažvelgti kaip į dviejų valstybių santykių vystymąsi netiesioginės konfliktų išraiškos fone ir apžvelgsime dilemas, padiktuotas Šaltojo karo situacijos. Kadangi šaltasis karas vyko labiausiai tarp didžiųjų to meto valstybių, tai apie jas daugiausia ir kalbėsime. Šios valstybės labiausiai jautė viena iš kitos galios konkurencija, kuri ir nulėmė karo padarinius.

Šaltojo karo istorinė apžvalga.

Neretai teigiama, kad atominės bombos, susprogdintos 1945 m. virš Hirosimos ir Nagasakio, atvėrė naują tarptautinių santykių erą, kuriai būdingas labai stiprus tarptautinių santykių ideologizavimas ir naujausiais mokslo pasiekimais bei naujausiomis technologijomis paremtos ginklavimosi varžybos. Būdingas to laikotarpio bruožas yra ir tai, kad tarptautinių santykių formavimuisi vis didesnę įtaką ėmė daryti tarptautinės organizacijos.
Prasidėjus atominės energijos panaudojimo ir masinio naikinimo ginklų kūrimo erai, ėmė keistis ir atskirų tarptautinės sistemos dalyvių įtaka bei funkcijos. Jeigu ankstesnę tarptautinę sistemą galima buvo laikyti daugiapoline,-tokia, kurioje tarptautinių santykių formavimuisi lygiavertę įtaką turėjo daugelis valstybių, tai po Antrojo pasaulinio karo pradėjo formuotis dvipolinė sistema, kurioje tarptautinių santykių raidą iš esmės lėmė tik dvi karine galia stipriausios pasaulio valstybės – JAV ir Tarybų Sąjunga bei prie jų susiformavę kitų valstybių blokai. Apie 1950 -sius metus JAV karinės išlaidos sudarė beveik pusę viso pasaulio karinių išlaidų, šioje šalyje buvo gaminama apie du trečdalius pasaulio pramoninės produkcijos. Tuo metu Tarybų Sąjunga dar negalėjo lygintis su JAV nei karine, nei ekonomine galia. Tačiau metusi visas jėgas kariniam ginklavimuisi, apie 1970 -uosius metus Tarybų Sąjunga jau sukaupė milžiniškus atominio ginklo arsenalus ir tuo požiūriu pasiekė visišką paritetą su JAV. Galima teigti, kad nuo to laiko ir susiformavo naujoji tarptautinė sistema . Naujoji tarptautinė sistema formavosi dviejų skirtingų politinių ideologijų – kapitalistinės ir komunistinės – ryškiai poliarizuotos priešpriešos sąlygomis. Ta priešprieša, įgijusi Rytų ir Vakarų konflikto arba Šaltojo karo pavadinimus, pirmiausiai buvo siejama su toms ideologijoms atstovaujančiomis supervalstybėmis JAV ir Tarybų Sąjunga. Apie jas- susiformavo du blokai: Pirmojo pasaulio, arba Vakarų blokas ir Antrojo pasaulio, arba Rytų blokas. JAV vadovaujamame Vakarų bloke susitelkė ekonomiškai išsivysčiusios
kapitalistinės demokratijos šalys: Vakarų Europos valstybės, Japonija, Kanada, Australija ir
Naujoji Zelandija. Tarybų Sąjungos vadovaujamame Rytų bloke atsidūrė santykinai gerai
ekonomiškai išsivysčiusios Rytų Europos valstybės ir komunistinė Kinija. Abu blokai,
kaltindami vienas kitą siekimu dominuoti pasaulyje, netrukus tapo priešiškomis sąjungomis,
kurių nariai, stipriai veikiami tų blokų lyderių JAV ir Tarybų Sąjungos, pasidarė
priklausomi vienas nuo kito tiek kariniu, tiek ir ekonominiu požiūriu .
1948 metais 16 Europos valstybių, priėmusios JAV pasiūlytos Europos atkūrimo programos (Maršalo plano) paramą, ekonominiu pagrindu sudarė Europos Ekonominio Bendradarbiavimo Organizaciją (EEBO), o kitais metais JAV iniciatyva buvo sudaryta gynybinė sąjunga – Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija (NATO), kurios pirmosiomis narėmis buvo JAV, Kanada, Anglija, Prancūzija, Portugalija, Italija, Belgija, Danija, Norvegija, Olandija, Liuksemburgas ir Islandija. Tarybų Sąjungos iniciatyva buvo įkurtos analogiškos ekonominė ir gynybinė organizacijos: Ekonominės Savitarpio Pagalbos Taryba ESPT) ir Varšuvos Sutarties Organizacija (VSO), kuriose kartu su Tarybų Sąjunga dalyvavo Europos socialistinės valstybės, o ESPT dar ir Mongolija, Kuba bei Vietnamas. Abu blokai stengėsi į savo pusę palenkti ir kiek galima daugiau kitų blokams nepriklausančių valstybių. O tarp pastarųjų buvo ir tokių, kurios tam tikru laikotarpiu labiau palaikydavo vieną bloką, po kiek laiko – kitą .
Tarptautinė sistema iš esmės transformavosi į tripoliną sistemą, kurioje trečiąjį polių sudarė vadinamasis Trečiasis pasaulis, susidedantis iš besivystančių valstybių, kurių dauguma buvo Afrikos ir Azijos žemynuose įsikūrusios naujos nepriklausomos valstybės, susiformavusios dekolonizacijos metu .
Nepaisant Rytų ir Vakarų blokų priešiškumo, tiesioginės karinės konfrontacijos tarp jų neįvyko, nors tam pretekstų buvo nemažai: 1948 m. ir 1961 m. Berlyno krizės, Tarybų Sąjungos armijos įvedimas į Afganistaną 1979 m. ir kt. Netiesiogiai JAV ir Tarybų Sąjunga kariavo Vietnamo kare 1969-1973 metais: ten JAV tiesiogiai buvo įklimpusi į karą prieš Šiaurės Vietnamą, o Tarybų Sąjunga ir Kinija jam padėjo karine technika bei kitais būdais. Priešinga situacija susiklostė 1979-1989 metų Afganistano kare. Siekdama karine jėga išlaikyti Kabulo komunistinį režimą ir įsitvirtinti šiame strategiškai svarbiame regione, kare tiesiogiai dalyvavo Tarybų Sąjunga, o JAV padėjo modžahedų pasipriešinimą remiančiam Pakistanui. Tame Tarybų Sąjungai gėdingai pasibaigusiame kare dalyvavo per šimtą tūkstančių Tarybinės armijos kareivių. Ne vieną kartą Tarybų Sąjungos ir JAV interesai buvo susidūrę ir kitose “trečiojo pasaulio” valstybėse, siekiant jose išsaugoti palankius politinius režimus arba net organizuojant ir palaikant karinius perversmus .
Iš pažiūros vieningi Rytų ir Vakarų blokai turėjo rimtų vidinių prieštaravimų, o tarp blokiniuose santykiuose, siekiant išvengti atominio karo, neretai buvo daromos abipusės nuolaidos, nors jos ir atrodydavo nepriimtinos ideologiniu požiūriu.
Septintajame dešimtmetyje taip pat buvo nemažai nesutarimų abiejuose blokuose. Rytų bloke pirmiausiai tai pasireiškė santykių blogėjimu tarp Tarybų Sąjungos ir Kinijos bei Rumunijos. 1968 m. šio bloko “vienybei” išlaikyti vėl teko panaudoti karinę jėgą: Prahos pavasariu pavadintą Čekoslovakijos išsivaduojamąjį judėjimą sugebėjo sustabdyti tik Varšuvos Sutarties karinės pajėgos. Tą patį dešimtmetį Vakarų bloke savarankiškumą pradėjo demonstruoti Prancūzija, kuri prezidento de Gaulle (Šarlis de Golis) žodžiais paskelbė, kad “Prancūzija neturi nuolatinių draugų, bet turi nuolatinius interesus”. JAV dominavimui tuo metu vis dažniau ėmė nebepritarti ir kitos naujai atominiu ginklu pradėjusios disponuoti valstybės. Prasidėjus karui dėl Kipro tarp Vakarų bloko valstybių Graikijos ir Turkijos, pradėta net kalbėti, kad tikimybė kilti karams tarp to paties bloko dalyvių didesnė, negu tikimybė kilti karui tarp blokų .
Beveik nuolat tarptautinio įtempimo židinių būta ir esama Artimuosiuose Rytuose. Tarp Izraelio ir arabų valstybių nuolat rusena nesantaika. Jungtinėms tautoms nubalsavus padalinti Palestiną į žydų ir arabų valstybes, 1948 m. arabų šalys kartu su palestiniečiais atsisakė tą padalinimą pripažinti ir pasižadėjo Izraelį sunaikinti. To pažado arabams nepasisekė įvykdyti. Jie patyrė daugelį pralaimėjimų 1949-1956 metų karuose, o po Šešių dienų karo su Egiptu 1967 m. Izraelis pradėjo kontroliuoti visą Palestinos teritoriją. Po vadinamojo Jom Kipuro 1973-1974 metų karo (Izraelį kartu užpuolė Egiptas ir Sirija) 1979 m. buvo pasirašyta Kemp Deivido separatinė Egipto ir Izraelio taikos sutartis, pagal kurią Izraelis grąžino Sinajų Egiptui, o šis pripažino Izraelio valstybę ir iš esmės perėjo į Izraelio ir Amerikos stovyklą, kartu padidindamas arabų šalių susiskaldymą. Pasinaudodamas pretekstu, kad Palestinos Išsivadavimo organizacija, vadovaujama Yasser Arafat (Jesyro Arafato), įkūrė savo stovyklas Libane, 1982 m. Izraelis buvo užėmęs Libaną. 1991 m. tarp žydų ir palestiniečių prasidėjo derybos dėl Palestinos valstybės įkūrimo. Daug aukų pareikalavo aštuonerių metų Irako ir Irano karas, kurį 1980 m. pradėjo Irako diktatorius Sadam Chusein, tikėdamas atsiimti neva iš seno Irakui priklausančias žemes. To paties diktatoriaus armija 1990 m. buvo užėmusi Kuveito emyratą, tačiau po Jungtinių Tautų sankcionuotos JAV operacijos “Audra dykumoje” Irakas pasidavė, ir 1991 m. sausio mėnesį Kuveitas buvo išlaisvintas .
Aštuntame dešimtmetyje vakarų Europoje kilo sąjūdis prieš ginklavimosi varžybas ir raketų su branduoliniais užtaisais laikymą žemyne.
Neriboto ginklavimosi varžybos sunkia našta slėgė Rytų ir Vakarų blokų lyderes Tarybų Sąjungą ir JAV. Devintojo dešimtmečio pradžioje JAV karinis biudžetas sudarė apie 6 proc. bendrojo nacionalinio biudžeto, o Tarybų Sąjungos – net 13 proc. Todėl jau iš anksčiau šios supervalstybės buvo paskelbusios, kad pagrindinis tarptautinės politikos tikslas yra nusiginklavimas. Pirmuosius strateginės ginkluotės apribojimo susitarimus Nixon ir Brežnev pasirašė dar 1972 m., tačiau ginklavimosi varžybos nesibaigė: toliau tobulinant atominę ginkluotę, buvo sukurta neutroninė bomba, pradėti rengti “žvaigždžių karo” projektai ir pan. Atominio ginklavimosi varžybų pabaiga turbūt reikėtų laikyti 1986 m. Reikjavike Reagan ir Gorbačiovo pasirašytą sutartį, pagal kurią buvo numatyta artimiausiu metu sunaikinti 50 proc. strateginių ginklų bei likviduoti didelį skaičių tarpžemyninių raketų. Vėliau pasirašytos sutartys ir dėl kitų atominės ginkluotės rūšių ribojimo, dėl draudimo naudoti cheminį ginklą ir kt. 1990 m. lapkričio 18 d. 16 NATO šalių ir 6 Varšuvos sutarties šalių pasirašė nusiginklavimo sutartį dėl įprastinių ginklų ribojimo .

NATO – Šaltąjį karą subalansuojanti ir užbaigianti jėga.

Norint išsaugoti demokratinę civilizaciją po Antrojo Pasaulinio karo , Vakarų Europos valstybėms tebuvo vienas kelias – jungtis. 1949 metais balandžio mėnesio 4 dieną 12 šalių iš abiejų Šiaurės Atlanto pusių, siekdamos apsisaugoti nuo pavojaus, kad Sovietų sąjunga išplės savo dominavimą ir į kitas Europos dalis, įkūrė Šiaurės Atlanto Sutarties Organizaciją – NATO. Sutarties preambulėje susitariančios šalys įsipareigojo ginti laisvę, saugoti bendrą civilizaciją, vadovaujantis demokratijos, individo laisvės ir įstatymo viršenybės principais. Jau kūrimosi pradžioje pagrindinis akcentas buvo ne Europos gynyba nuo sovietų agresijos, o demokratijos Vakarų Europoje užtikrinimas. NATO aljansas tapo atrama nuo tiesioginių ir netiesioginių Sovietų sąjungos ekspansionistinių ambicijų. Europoje dislokuotos Amerikos karinės pajėgos padėjo atgrasinti Sovietų sąjungą nuo minties, kad agresija galėtų pasisekti. 5-me Sutarties straipsnyje rašoma, kad pasirašiusios valstybės sutinka, kad ginkluotas vienos ar keleto iš jų užpuolimas būtų vertinamas kaip visų jų užpuolimas. Sujungus Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos gynybines pajėgas, tapo aišku, kad bet koks karinės ar politinės prievartos prieš Vakarų Europą bandymas žlugs. Kartu Aljansas suformavo politinę sistemą, apsaugančią nuo karinio nacionalizmo atgimimo Europoje.
NATO užtikrintas saugumas padėjo pagrindus Europos ekonominiam bendradarbiavimui ir suklestėjimui. Jis taip pat paruošė dirvą šaltojo karo ir Europos pasidalijimo žlugimui dvidešimtojo amžiaus pabaigoje. 1990 m. NATO ir Varšuvos pakto lyderiams pasirašius Sutartį dėl įprastinės ginkluotės Europoje sumažinimo, buvo padėtas dar vienas šaltojo karo pabaigos akcentas. Suirus Sovietų sąjungai kai kam atrodė, kad NATO jau nebereikalingas ir ginkluotosios pajėgos turi būti sumažintos. Tačiau viltys dėl visuotinės taikos pasirodė esančios per ankstyvos.

Šaltojo karo pabaiga mūsų dienomis.

Rusijai palaikant draugiškus santykius su Vakarais, ir buvusioms komunistinėms Rytų ir Vidurio Europos valstybėms beveik tuo pačiu metu jungiantis prie NATO ir ES, daugiau nei pusę šimtmečio trukęs šaltasis karas grimzta į praeitį.
NATO anksčiau veikė tik euroatlantiniame regione, bet rugsėjo 11-osios atakos Jungtinėse Valstijose, kurias įvykdė su Afganistanu susiję savižudžiai, “nutraukė debatus” dėl veiksmų už šio regiono ribų. Skelbdama, kad šaltasis karas baigėsi dar kartą, NATO 2002 metų pavasarį užmezgė naujus santykius su buvusia priešininke Rusija – partnerystę dėl kovos su terorizmu, ginklų kontrolės ir krizių valdymo
NATO generalinis sekretorius Džordžas Robertsonas pradėdamas Aljanso užsienio reikalų ministrų susitikimą Reikjavike sakė: “Šalys, kurios keturis dešimtmečius žvelgė viena į kitą per neapykantos ir baimės sieną, dabar turi galimybę kartu transformuoti euroatlantinį saugumą į geresnę pusę“. Šiame susitikime buvo susitarta dėl iš esmės naujos institucijos -NATO ir Rusijos tarybos – principų, procedūrų ir darbo programos. Aljansas teigė, jog NATO pajėgos turi sugebėti greitai nuvykti į bet kurią vietą, kur jų reikia, kad galėtų kovoti su naujomis terorizmo ir masinio naikinimo ginklų grėsmėmis. Šis susitarimas simbolizuoja įtampos tarp abiejų šalių eros pabaigą. Žymus JAV politologas Zbignevas Brzezinskis atsakydamas į laikraščio “Novaja gazeta” klausimus, pareiškė: „Nemanau, kad pasaulis laukia šaltojo karo sugrįžimo dėl tos paprastos priežasties, kad šiandien Rusija to paprasčiausiai neištvertų. Šaltasis karas buvo rimtos dviejų supervalstybių varžybos. Jeigu Rusija pradės pati save izoliuoti, vesdama žalingą vidaus ir tarptautinę politiką, ji pasmerkta degradavimui, o ne varžyboms. Degradavimas neišvengiamas, netgi jeigu Rusija kuriam laikui taps kvazifašistine naftos valstybe. Ilgainiui jai gresia nuopuolis, nes, ji, pavyzdžiui, gali pradėti prarasti savo Tolimųjų rytų teritorijų kontrolę.“

Grėsmių daugiaprasmiškumas.

Dauguma grėsmių tarptautinėje arenoje jungia savyje daugybę sudėtingų veiksnių, kurie tiek tiesioginį jų poveikį, tiek ir plačias jų pasekmes paverčia labai neapibrėžtomis. Šis sudėtingumas didėja, kai grėsmės pradeda sąveikauti su priemonėmis, skirtomis toms grėsmėms atremti. Akivaizdūs pavyzdžiai – ginklavimosi varžybos ir prekybiniai karai. Sovietų Sąjungai tam tikro mąsto grėsmę galėjo sukelti maisto ir šiuolaikinių technologijų eksporto embargas, JAV grėsmę galėjo sukelti naftos eksporto apribojimai arba pokyčiai užsienio kapitalo įplaukų srautuose. Kadangi tarpusavio priklausomybė didėjo visoje sistemoje, tokios ekonominės grėsmės kaip pašalinimas iš rinkų ir pagrindinių importuojamų prekių atsisakymas galėjo įgauti pagreitį ir poveikį, kuris anksčiau asocijuodavosi tik su karinėmis grėsmėmis .
Objektyviai nedideli įvykiai, tokie, kaip sovietiniai apribojimai įvažiuoti į Vakarų Berlyną, gali įtakoti lemiamą priešiškumo įžvelgimą tarp JAV ir Sovietų Sąjungos, na o tuo tarpu objektyviai milžiniškos grėsmės ( pvz., globalinio klimato pasikeitimo grėsmė) gali būti nustumtos į prioritetų sąrašo pabaigą. Biurokratinės tradicijos, inercija ir darbo pasidalijimas taip pat susiduria su šiuo procesu. Dauguma valstybių yra biurokratiškai kur kas geriau aprūpintos tam, kad galėtų reaguoti į karines grėsmes negu į grėsmes aplinkai. O prie šių problemų prisideda polinkis apsidrausti mąstant apie blogiausią atvejį .

Gynybos dilema.

Gynybos dilema pirmiausiai kyla iš karinių priemonių prigimties – kiek jas valstybės išplėtoja ir paruošia naudoti, o tik po to iš tarpvalstybinių santykių dinamikos.
„Mokslinė ir technologinė pažanga kyla riek iš civilinių, tiek iš karinių šaltinių. Išskyrus tokius specializuotus dalykus kaip labai sudėtingi reaktyviniai naikintuvai, karinė ir civilinė technologija yra taip susisijusios, kad bandymas jas atskirti atrodo abejotinas. Civilinės aviacijos technologija leido atsirasti bombonešiams taip pat, kaip buldozeriai leido atsirasti tankams.“ Todėl industrializuotos visuomenės negali išvengti karinio technologinio progreso pasekmių. Tačiau, aišku, jog naujų technologijų vystymasis karine linkme bus didesnis esant didesnei tarptautinei įtampai, o kartu lemia ir šios įtampos laipsnį. Taigi, pasak Buzan, karinis dominuojančios technologijos potencialas vadina svarbų vaidmenį tarptautiniuose santykiuose, ir tai gali daryti nepriklausomai nuo kitų veiksnių, įtakojančių valstybių draugiškumą ar priešiškumą .
Gynybos dilema kyla dėl prieštaravimo tarp karinės gynybos ir nacionalinio saugumo. Nors neįmanoma patikrinti teiginio, kad karinė galia tiesiogiai susijusi su nacionaliniu saugumu, tačiau dviem akivaizdžiais būdais gynyba ir saugumas gali veikti vienas prieš kitą. Viena vertus, pernelyg dideli saugumo kaštai stato pavojun kitus saugumo tikslus, kita vertus, gynimosi rizika gali praaugti tą grėsmę, kurią gynyba turėtų neutralizuoti. Svarbu paminėti ir tai, jog ten, kur valstybių ekonominiai ir politiniai interesai plėtoti tarptautinę ekonomiką yra didžiausi, daugelio jų karinė jėga efektyviai apginti negali, pvz., aplinkos saugumas – čia karinės priemonės nėra tikslingos. „Gynybos dilemos kaštai susiję su atvirkštine priklausomybe tarp skirtų gynybai ir kitokioms saugumo reikmėms tenkinti resursų. “ Štai Sovietų Sąjungoje sėkmingas gynybos dilemos sprendimas buvo „perestroikos“ metu : pernelyg dideli resursai iš karinio sektoriaus buvo perkelti į civilinį. Tačiau ilgą laiką kariniui saugumui skyrusi proporcingai daugiau resursų, apleido kitas sritis ir iki šios patiria politinę, bei ekonominę krizę. Keturiasdešimt Šaltojo karo metų JAV praleido nors panašiomis, bet daug švelnesnėmis sąlygomis .
„Daug rimtesnės gynybos dilemos atsiranda tada, kai lariniai pasirengimai dėl gynybos patys kelia grėsmę valstybės išlikimui . Akivaizdžiausia šios dilemos forma yra nepriimtina žala, kuria padaro pati sau valstybė arba kuri atsiranda kaip pavojinga atvirai vykdomos politikos santykiuose su kita valstybe dalis. Pačios valstybės sau padarytos žalos pavyzdys būtų balistinių raketų gynybos sistema, kuri numato nedidelės galios branduolinių sprogimų galimybę ginamoje teritorijoje“
Branduolinio atgrasinimo sistema – tai gynybos politika, kuri savaime kelia grėsmę. Šie ginklai suteikia galimybę padaryti valstybei didelę žalą ir ją nugalėti , neįsitraukiant į karą ir net gi neatsižvelgiant į tradicinę gynybą. „ Kai dvi valstybės turi branduolinį ginklą ir nusiteikusios laikyti juos viena prieš kitą, vienintelė logiška karinė strategija išlieka jų „ gynybos politiką“ remti garantuoto atpildo galimybe“ .

Galios – saugumo dilema.
Kaip gynybos dilema kyla dėl karo baimės, kurią skatina karinių priemonių prigimtis, taip galios – saugumo dilema dėl pralaimėjimo baimės, kurią skatina karinių priemonių, esančių kitų rankose panaudojimo tikimybė.
„Tarptautinę sistemą retai kada galima charakterizuoti tik galios arba tik saugumo modeliais, todėl supainiojamos galios varžybų ir saugumo varžybų tipai atskiriant politines ir karines problemas.
Visas Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos varžymosi laikotarpis nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos kentėjo dėl šio neaiškumo. Kai kurie stebėtojai jų santykiuose akcentuoja galios varžybų aspektą, o kiti – įtrauktų į saugumo varžybas subjektų nepagrįstą vienas kito terorizavimą . Atsiradęs neaiškumas sąlygojo nepaliaujamus debatus dėl konfrontacinės politikos, nuo susitaikymo iki susitaikymo.“
Dar painu yra dar ir todėl, kad šios varžybos gali sėkmingai vykti vienu metu, o švelnios galios varžybos lengvai gali sukelti atkaklias ir viską užgožiančias saugumo varžybas . Tokiu būdu vyko Šaltasis karas aštuntame dešimtmetyje ir devintojo dešimtmečio pradžioje .

Komunistinės sistemoje saugumas buvo suvokiamas tik pagal karinę galią, pagal kurią SSRS atrodė kaip stipri valstybė. Tačiau SSRS būdama stipri galybė buvo silpna valstybė: nors buvo nelabai pažeidžiama karinių grėsmių ji nebuvo atspari politinėms ir socialinėms grėsmėms, tačiau, ji buvo išsekusi, po antrojo pasaulinio karo ir vykstant šiam šaltajam karui, valstybė dar labiau susilpnėjo, dar labiau įklimpo į skolas. Rusijos situacija buvo daug blogesnė, nei JAV gynybos bei galios saugumo dilemų sprendimai, nors ir buvo nepalankesnės sąlygos, o kartu ir šio karo pralaimėjimas.
Ginklavimosi varžybos baigėsi tuo , kad tradicinė gynybinė laikysena nebeteko ankstesnės prasmės. Branduolinio ginklo sukūrimas lėmė tai, kad gynybinė politika virto atgrasinimo politika, su grėsme ir sau patiems, nes nepanaudojant branduolinio ginklo, juos reikėjo kažkur juk padėti saugiai, o su laiku jos ir pradėdavo irti ir skleisti radiacija, kad taip neatsitiktų buvo jos laidojamos giliai po žeme gelžbetoninėse slėptuvėse, todėl nieks nežinojo, kiek kuri valstybė turi aktyvuotų branduolinių ginklų.
Svarbiausios karinės dilemos Šaltajame kare kilo dėl karinių priemonių prigimties, kuri įveda į uždarą gynybos ratą, bei dėl pralaimėjimo baimės, kurią skatina karinių priemonių priešo rankose panaudojimo galimybė, kuri savo ruožtu, skatina varžytis balansuojant tarp galios ir saugumo. Tas saugumas nebuvo visiškai garantuotas, tačiau abi valstybės bijojo viena kitos, nors neišsidavė.
Šaltojo karo pasekmė: valstybės buvo paskatintos biurokratiškai kur kas geriau aprūpinti tam, kad galėtų reaguoti į karines grėsmes labiau negu į grėsmes aplinkai. O prie šių problemų prisidėjo polinkis apsidrausti mąstant apie blogiausią atvejį. Gerai, kad įsteigus NATO, buvo surastas balansas tarp valstybių, iškart uždraudė branduolinius ginklus, nors aišku jų turi ir turės, tik niekas apie tai nežinos, nes ta baimė yra išlikusi iki šių dienų, tačiau tai ir skatina santaika tarp didžiųjų valstybių ir manau, kad ji išliks dar ilgai.

Literatūros sąrašas:

1. Buzan Barry. Žmonės, valstybės ir baimė. Eugrimas, Vilnius, 1997
2. http://europa.eu.int
3. http://www.omni.lt
4 http://www.natocentras.lt
5 http://www.tslk.lt
6. Matakas J. Šiuolaikinė valstybė. KTU, Kaunas, 1999
7. www.mip.lt
8. www.wikipedia.org

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *