Tema 14:
SOCIALINĖS INFORMACINĖS VISUOMENĖS PLĖTROS PASEKMĖS: SKAITMENINĖ ATSKIRTIS, TEISINIO INTERNETINĖS VEIKLOS REGLAMENTAVIMO POREIKIS
Informacijos amžiuje susiduriama su įvairiomis visuomenės informavimo ir informacijos sklaidos dilemomis.
Y. Masuda pabrėžė, kad atsiranda naujų socialinių problemų tipai – stresas nerimas, netikrumas dėl ateities. M. Castells, kalbėdamas apie įtinklintą visuomenę, pabrėžė, kad socialinės problemos atsiranda dėl to, jog ji įtraukia tik tuos žmones, kurie yra pasirengę joje dalyvauti. Taigi atsiranda atskirtis.
Labiausiai skaitmeninės ir informacinės atskirties egzistavimą savo svarstymuose akcentavo H. Schiller. Kaip minėta ankstesnėse paskaitose, jis informacijos turėtojus ir vartotojus skirstė į laimėtojus ir pralaimėtojus. Pasak jo visuomenė transformuojasi, keičiasi, tačiau informacinė visuomenė nėra naujas ir fenomenalus visuomenės būvis. Vis tiek išlieka ir tos pačios visuomenės klasės (marksistinis požiūris). Skaitmeninės ir informacinės atskirties varomoji jėga – šiuolaikinio kapitalizmo dėsnis „gaut informaciją ir ją praduoti“. Taigi reikia mechanizmų, kuriais būtų galima sukurti tokią visuomenę, kuriai būtų galimą informaciją parduoti ir tai padaryti pelningai. Taigi pakankamai kapitalo neturinčios visuomenės grupės tampa nebeįdomios patiems informacijos platintojams. Taip atsiranda laimėtojai ir pralaimėtojai. Be to, atsiranda ir nedarbo/darbo vietų mažinimo problema, vyksta profesinė transformacija – darbuotojams keliami nauji reikalavimai, ypač kalbat apie naujų technologijų įsisavinimo reikalavimus bei naujų įgūdžių poreikį. Tai taip pat didina visuomenės grupių stratifikaciją. Tai dar vienas būdas laimėtojams ir pralaimėtojams atsirasti.
Žinios
TAIP NE
Resursai TAIP laimėtojai Nežinau, kaip laimėti
NE Žinau, kad pralaimėsiu (potencialus pralaimėtojas) pralaimėjusieji
Dėl informacijos suverslinimo ir skaitmeninės atskirties tarp skirtingų visuomenės grupių atsiranda ir kitos su tuo daugiau ar mažiau susijusios problemos. Viena jų – privatumo sampratos transformacija. Dingsta aiški riba tarp to, kas yra privatu, o kas – vieša. Internetas šiuo požiūriu fenomenalus, nes, viena vertus, tai, kas yra individualu ir asmeniška (asmeninė nuomonė, asmeniniai požiūriai, asmeniniai internetiniai puslapiai) kartu tampa ir labai vieša ir daugeliui nesunkiai prieinama. Tai kartu labai puiki terpė įvairiems nusikaltimams bei informavimo pažeidimams internete plisti. Taigi internete skleidžiamos informacijos bei vartotojų duomenų, autorinių teisių ir pan. apsauga turi būti teisiškai reglamentuojami lygiai taip pat, kaip ir tradicinėse visuomenės informavimo priemonėse.
Išskiriami trys pagrindiniai teisinio reglamentavimo principai:
1. funkcinis ekvivalentiškumas – toms pačioms paslaugoms turi būti taikomas toks pats reguliavimas (informacijos sklaidai ir spaudoje, ir televizijos, radijo eteryje, ir internete turi būti taiko tie patys reikalavimai);
2. technologinis neutralumas – teisės normos turi būti taikomos atsižvelgiant į tikslus. Negali būti diskriminacijos technologijoms;
3. savireguliacija – siekiant išvengti išorės reglamentavimo, turi būti taikomi veiklos gerosios patirties principai. Tai kolektyvinis reguliavimas, leidžiantis išvengti įsikišimo iš išorės, iš valstybės institucijų ir pan.
Rūpinantis šiomis problemomis būtina užtikrinti:
1. laisvo informacijos platinimo galimybes. Turi būti garantuota žodžio ir informacijos laisvė bei viešojo intereso apsauga. Tai trys pagrindiniai informacijos teikimo ir demokratijos principų įtvirtinimo reikalavimai;
2. kad tai, kas neteisėta už tinklo ribų (offline), būtų taip pat neteisėta ir nepatektų į internete platinamos informacijos turinį (online);
3. kad ES valstybėse narėse būtų suderintas tiek nacionalinių teisinių dokumentų rengimas, tiek tarpusavio bendradarbiavimo procesai (to buvo siekiama ir jau minėtoje e-Europe iniciatyvoje). Europos Komisija skatina bendradarbiavimą tarp valstybių narių tiek keičiantis informacija, tiek nustatant minimalius europinius standartus, apibūdinančius nusikalstamą informacijos turinį internete. Taip pat skatinama savireguliacija, kaip alternatyva valstybinei kontrolei ir priežiūrai. Taip pat siekiama diegto interneto industrijos etikos kodeksus.
Savireguliacija – tai kolektyvinis reguliavimas, siekiant suderinti kolektyvinius interesus be valstybės pagalbos. Tam, kaip minėta, labai šauniai galėtų pasitarnauto leidėjų ir pan. etikos kodeksai. Savireguliacijos privalumai – greitas, pigus ir efektyvus pažeidimo pašalinimas, susitarimų ir normų pagrindu galimybė reaguoti į nepriimtiną elgesį. Tačiau susiduriama ir su tam tikrais trūkumais – tokia kontrolė nėra vykdoma priverstinai (dažniausiai taikomos sutartinės sankcijos arba savireguliacija remiamasi kaip papročiu), savireguliacija gali tapti įrankiu didesnę įtaką turinčių interneto subjektų piktnaudžiavimui.
Yra išskiriamos kelios prielaidos, pagrindžiančios didesnį interneto savireguliacijos poreikį:
• internetas mažai reguliuojamas valstybės. Elgesio interneto erdvėje taisyklės susiformavo natūraliai;
• jis nėra ribojamas valstybių sienų, todėl sunku taikyti konkrečios valstybės prievartos priemones (kitaip, nei tradicinėse žiniasklaidos priemonėse);
• informacijos, skleidžiamos internete, resursai dažniausiai valdomi privačių subjektų. Interneto paslaugų teikėjai, kaip ir patys resursų savininkai, dažnai atsiduria tarp pažeidėjo ir nukentėjusiojo;
• savireguliacija –tai neteisminių ginčų sprendimo būdų platinimas.
Kalbant apie savireguliaciją, svarbus ekologiškas požiūris, skelbiantis, kad turi dominuoti įvairių veikėjų susikalbėjimo poreikis. Pasak jo, savireguliacijos privalumai – sumažėtų pažeidimų, būtų skatinamas įvairių subjektų bendradarbiavimas, vartotojai būtų geriau informuojami bei sudaromos sąlygos spręsti ginčus be valstybės prievartos priemonių.
Neteisėtam turiniui (draudžiamai informacijai) riboti galima pateikti tokių Europos iniciatyvų siūlymus bei pavyzdžius:
• turi būti vykdomas aktyvus bendradarbiavimas tarp ES valstybių narių bei dalinimasis gerąja patirtimi. Visuomenės informavime turi būti nustatyti minimalūs europiniai nusikalstamo turinio nustatyto ir apribojimo standartai;
• turi būti skatinama savireguliacija, kuri tarnautų kaip alternatyva kontrolei ir priežiūrai. Šio siūlymo tikslas – interneto turinio kokybės gerinimas. Tam padėtų įvairių interneto paslaugų teikėjų asociacijų steigimas ir kūrimasis (kaip, pvz., Europos interneto tiekėjų asociacija – Internet Service Providers Association, http://www.ispa.org.uk). Taip pat turi būti susikalbėjimas tarp įstatymų leidėjų, informacijos teikėjų ir visuomenės. Savireguliacijos principai taip pat gali būti diegiami per verslo praktikoje vis dažniau pasitaikantį etikos kodeksų diegimo procesą (2000 – 2003 m. buvo vykdomas projektas „Selfregulation.info“; http://www.selfregulation.info). interneto turinio reguliavimas prisideda prie didesnės informacijos ir vartotojų apsaugos ir informavimo procesų kokybės gerinimo.
Žalingam/ribojamam turiniui mažinti galima pateikti tokius siūlymus:
• turi būti diegiama, naudojama ir propaguojama filtruojanti programinė įranga (pvz., turinio vertinimo sistemų rengimu užsiima LR kultūros ministerija);
• turi būti rengiami elgesio internetinėje erdvėje kodeksai. Taip pat turi būti apie tokį turinį aktyviai informuojami tėvai bei mokytojai. Tuo turėtų užsiimti LR švietimo ir mokslo ministerija.
Internete skelbiamo informacijos saugumas galėtų būti užtikrintas laikantis tokio veiksmų plano:
1. saugesnės aplinkos kūrimas – tai veiksmingas būdas apriboti neteisėtos medžiagos plitimą. Reikėtų sukurti Europos centrų (specialiųjų ryšio linijų) tinklą, leidžiantį vartotojams pranešti apie turinį, kurį jie randa naudodamiesi internetu ir kuris, jų nuomone, yra neteisėtas. Asmenų, kurie atsako už neteisėtą turinį, baudžiamasis persekiojimas paprastai pavedamas nacionalinėms teisėsaugos institucijoms. Siekiant panaudoti visas šio tinklo teikiamas galimybes būtina gerinti pramonės ir teisėsaugos institucijų bendradarbiavimą, užtikrinti jo įdiegimą visoje Europoje ir didinti veiksmingumą keičiantis informacija ir patirtimi;
2. savireguliavimo ir elgesio kodeksų skatinimas – didinti savireguliavimo priemonių veiksmingumą ES lygmeniu, parengti rekomendacijas dėl elgesio kodeksų, kad būtų pasiektas bendras sutarimas dėl jų taikymo ir remiamas šių kodeksų įgyvendinimas. Kartu su elgesio kodeksų rengimu skatinama naudoti matomų „kokybiškų interneto svetainių žymenų“ sistemą, kuri padėtų vartotojams nustatyti tuos interneto paslaugų teikėjus, kurie laikosi elgesio kodeksų;
3. filtravimo ir kategorijų priskyrimo sistemų diegimas, sudarant vartotojui galimybę pasirinkti tokį turinį, kokį jis nori gauti, nustačius turinio filtrą arba renkantis atitinkamos kategorijos tinklalapius (pvz., DELFI portalo suteikiamos galimybės ir pan.). Šiuo tikslu skatinamos tos vertinimo sistemos, kurios yra suderintos tarptautiniu mastu, atitinka Europos reikalavimus ir užtikrina, kad filtravimas ir vertinimas yra įgyvendinamas taip, jog praktiškai suteikia vartotojams, tėvams ir mokytojams veiksmingas pasirinkimo galimybes;
4. visuomenės informavimas, sudarant sąlygas tėvams, mokytojams ir vaikams žinoti tiek apie Interneto teikiamas galimybes, tiek apie galimus pavojus, bei informuojant juos apie valstybės bei verslo veiklą, kuriant saugesnio interneto užtikrinimo priemones;
5. palaikymo veiksmai, įvertinant esamą nacionalinę teisinę bazę ir derinant ją pagal naujai atsirandančius poreikius, dalyvaujant įvairiose tarptautinėse iniciatyvose ir pan.
Tačiau vien savireguliacijos kontroliuojant žalingos ar neleistinos informacijos sklaidą vis tik nepakanka. Teisinis reglamentavimas, organizuojamas valstybės institucijų, yra būtinas. Galima išskirti dvi stambias informacijos platinimo internete ir apskritai žiniasklaidoje pavojų grupes:
I. Informacijos laisvė/informacijos apsauga. Teisinio reguliavimo ir reglamentavimo dėka turi būti pasiekiamas šis derinys. Turi būti saugomi tiek privatūs asmens duomenys, tiek kompiuterinių programų ir jų kūrėju autorinės teisės. Informacijos laisvė traktuojama plačiąja prasme ir apima žodžio laisvę, laisvę turėti ir reikšti įsitikinimus, teisę gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, spaudos ir kitų žiniasklaidos priemonių laisvę. Tai asmens teisė naudotis įvairiausia informacija. Kita vertus, tai taip pat užtikrinimas, kad su tokiu informacijos naudojimu nebūtų pažeistos kitų asmenų bei įvairių mažumų pagrindinės teisės ir laisvės.
Svarbūs ir du smulkesni informacijos apsaugos aspektai:
I. 1. turi būti užtikrinta duomenų ir skleidžiamos informacijos apsauga;
I. 2. turi būti intelektinės nuosavybės apsauga;
I. 3. turi būti užtikrintas duomenų saugumas.
II.Teisės pažeidimai internete (nusikaltimai informatikai, kaip tai vadinama LR baudžiamajame kodekse).
I. informacijos apsaugai skiriama labai daug dėmesio tiek atskirose valstybėse, tiek bendrame Europos Sąjungos lygmenyje. Iki 1990 m. daugiau dėmesio buvo skiriama informacijos teisei, o pastarąjį dešimtmetį daugiau problemų kelia elektrininė informacijos pateikimo forma, naujos informacijos apdorojimo, perdavimo, saugojimo technologijos.
I. 1. duomenų ir skleidžiamos informacijos apsaugos klausimai – vieni svarbiausių ir problematiškiausių.
1996 m. spalio 23 d. Europos Komisija parengė du dokumentus:
• komunikatą apie neteisėtą ir žalingą turinį internete;
• žaliąją knygą apie nepilnamečių ir žmogaus orumo apsaugą teikiant garso, vaizdo ir informacijos paslaugas. Joje neskelbtina informacija apibrėžiama kaip informacija, kurios turinys pažeidžia žmogaus orumą ir viešąjį interesą, yra nepadorus ir amoralus, įskaitant vaikų pornografiją, smurtinę pornografiją, rasinę neapykantą arba smurtą kurstančią informaciją. Ribojama reglamentuojama informacija, kurios turinys gali paveikti fizinį ar protinį nepilnamečių vystymąsi.
Lietuvoje tai reglamentuoja LR visuomenės informavimo įstatymas (pakeistas 2006 m. liepos 11 d.). Jo 19 str. skelbia, kad visuomenės informavimo priemonėse draudžiama skelbti informaciją, kurioje: 1) raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką; 2) skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę; 3) kurstomas karas ar neapykanta, tyčiojimasis, niekinimas, kurstoma diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėtis, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų; 4) platinama, propaguojama ar reklamuojama pornografija, taip pat propaguojamos ir (ar) reklamuojamos seksualinės paslaugos, lytiniai iškrypimai; 5) propaguojami ir (ar) reklamuojami žalingi įpročiai ir narkotinės ar psichotropinės medžiagos.
Ribojama informacija – tai informacija, kurios turinys gali paveikti fizinį ir protinį nepilnamečių vystymąsi. Priėjimas prie jos leidžiamas suaugusiems ir draudžiamas nepilnamečiams. Visuomenės informavimo įstatymo 17 straipsnyje nurodyta, kad viešosios informacijos rengėjai ir (ar) skleidėjai įstatymų nustatyta tvarka turi užtikrinti, kad nepilnamečiai būtų apsaugoti nuo neigiamą poveikį jų fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi darančios viešosios informacijos, ypač susijusios su pornografinio pobūdžio ir (ar) smurtinio pobūdžio bei žalingus įpročius skatinančios informacijos skleidimu. Viešosios informacijos, kuri daro neigiamą poveikį nepilnamečių fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi, priskyrimo šiai informacijai kriterijus nustato Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas. Neskelbtinos informacijos kontrolę ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarką nustato Vyriausybė.
Ribojimai, taikomi spaudoje, televizijoje, radijuje bei kitose visuomenės informavimo priemonėse, turi egzistuoti ir vertinant internete skelbiamą informaciją.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnyje nurodyta, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Reziumuojama, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai.
Jeigu tikrovės neatitinkantys duomenys buvo paskleisti per visuomenės informavimo priemonę (spaudoje, televizijoje, radijuje ir pan.), asmuo, apie kurį šie duomenys buvo paskleisti, turi teisę surašyti paneigimą ir pareikalauti, kad ta visuomenės informavimo priemonė šį paneigimą nemokamai išspausdintų ar kitaip paskelbtų. Visuomenės informavimo priemonė šį paneigimą privalo išspausdinti ar kitaip paskelbti per dvi savaites nuo jo gavimo dienos. Visuomenės informavimo priemonė turi teisę atsisakyti spausdinti ar paskelbti paneigimą tik tuo atveju, jeigu paneigimo turinys prieštarauja gerai moralei.
Reikalavimą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą nagrinėja teismas, nepaisydamas to, ar tokius duomenis paskleidęs asmuo juos paneigė, ar ne.
Jeigu visuomenės informavimo priemonė atsisako spausdinti ar kitaip paskelbti paneigimą arba to nepadaro per Kodekse nustatytą terminą, asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą. Duomenų, neatitinkančių tikrovės ir žeminančių kito asmens reputaciją, paneigimo tvarką ir terminus tokiu atveju nustato teismas.
Visuomenės informavimo priemonė, paskleidusi asmens reputaciją žeminančius ir tikrovės neatitinkančius duomenis, privalo atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą tik tais atvejais, kai ji žinojo ar turėjo žinoti, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, taip pat kai tuos duomenis paskelbė jos darbuotojai ar duomenys paskleisti anonimiškai, o visuomenės informavimo priemonė atsisako nurodyti tuos duomenis pateikusį asmenį. Visais kitais atvejais turtinę ir neturtinę žalą privalo atlyginti duomenis paskleidęs asmuo ir jo veikla.
Paskleidęs tikrovės neatitinkančius duomenis asmuo atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės, jeigu tie duomenys yra paskelbti apie viešą asmenį bei jo valstybinę ar visuomeninę veiklą, o juos paskelbęs asmuo įrodo, kad jis veikė sąžiningai siekdamas supažindinti visuomenę su tuo asmeniu ir jo veikla.
Jeigu nevykdomas teismo sprendimas, įpareigojantis paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis, žeminančius asmens garbę ir orumą, teismas nutartimi gali išieškoti iš atsakovo baudą už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo dieną. Baudos dydį nustato teismas. Ji yra išieškoma ieškovo naudai, nepaisant neturtinės žalos atlyginimo.
Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse numatyta baudžiamo atsakomybė už tokias su viešai neskelbiamos informacijos platinimu susijusias veikas : 1) viešus raginimus smurtu pažeisti LR suverenitetą; 2)valstybės paslapties atskleidimą; 3) valstybės paslapties praradimą; 4) mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus; 5) tikrovės neatitinkančios informacijos apie kitą žmogų, galinčios pakenkti ar pažeminti tą asmenį arba pakristi pasitikėjimą juo, skleidimą; 6) įžeidimą; 7) neteisėtą informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimą ar panaudojimą; 8) kurstymą prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę; 9) lenkimą naudoti narkotines ar psichotropines medžiagas; 10) pornografinio turinio produkcijos gaminimą, platinimą, viešą demonstravimą. Atsakomybė už šių veikų atlikimą, priklausomai nuo nusikaltimo ar nusižengimo pobūdžio, svyruoja nuo baudos iki laisvės atėmimo.
I. 2. Intelektinė nuosavybė. Nuo seno techninės kūrybos rezultatai buvo teisiškai pasaugoti ir jų naudojimas reglamentuotas įstatymais bei norminiais aktais. Autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugą Lietuvoje šiuo metu reglamentuoja 2003 m. kovo 21 d. įsigaliojęs ir šiuo metu jau pakeistas LR autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas. Jis yra suderintas su ES direktyvomis ir kitais tarptautiniais dokumentais, taip pat jame nustatyta teisinė atsakomybė už autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimus.
Apibendrinant galima pasakyti, kad Lietuvoje neskelbtinos ir riboto naudojimo informacijos internete platinimas yra vis tik griežčiau reguliuojamas įstatymų ir kitų teisės aktų, savireguliacijai paliekant gan siaurą terpę.
I.3. Duomenų saugumas yra užtikrinamas bet kokius kompiuterinius duomenis koduojant, šifruojant arba kitokiais būdais apsaugant tam, kad juos pakeisti arba perskaityti galėtų tik tam įgalioti asmenys. Lietuvoje duomenų saugumas reglamentuojamas LR valstybės registrų įstatyme. Čia nustatyta registrų steigimo, tvarkymo, naudojimo, pertvarkymo ir likvidavimo tvarka; valstybės registrų tvarkymo įstaigų, joms vadovaujančių ir jas prižiūrinčių institucijų, valstybės registrams duomenis teikiančių bei valstybės registrų duomenimis besinaudojančių juridinių ir fizinių asmenų pareigos ir teisės, šių teisių apsauga; juridinių ir fizinių asmenų, kurių duomenys yra registro objektas, pareigos ir teisės, šių teisių apsauga. Pagrindiniai registrai Lietuvoje yra trys: fizinių asmenų, juridinių asmenų ir nekilnojamojo turto.
Sukūrus naujas informacines technologijas, dokumentus įmanoma perduoti ir elektroniniu būdu. Šiuolaikinė organizacija gali automatizuoti dalykinį susirašinėjimą tiek įstaigos viduje, tiek ir su išoriniu pasauliu (su užsakovais, tiekėjais, administracinėmis įstaigomis ir pan.).
Kaip ir įprastu būdu pasirašytuose dokumentuose, elektroniniuose dokumentuose esanti informacija turi būti juridiškai galiojanti. Tam kiekvienas dokumentas turi turėti jų tikrumą užtikrinančius rekvizitus. Elektroninio dokumento rekvizitai turėtų atlikti tas pačias funkcijas, kaip ir popierinio. Taip pat ir elektroninio dokumento parašas turėtų garantuoti, kad pasirašyto dokumento tekstas nebūtų pakeistas.
Visiškai šiuos reikalavimus atitinka tik viena iš elektroninio parašo rūšių – skaitmeninis parašas. Pagal tarptautinės standartų organizacijos (ISO) koncepciją skaitmeninis parašas – tai duomenų siuntėjo atliekama duomenų vieneto kriptografinė transformacija, leidžianti duomenų vieneto adresatui atpažinti duomenų siuntėją bei užtikrinti duomenų vientisumą ir apsaugą nuo nesankcionuoto priėjimo. Naudojant šiuolaikinius skaitmeninius parašus, kompiuteriniu tinklu siunčiamas elektroninis dokumentas taip užšifruojamas, jog neturint rakto jo atkoduoti neįmanoma. Bandant pakeisti elektroninio dokumento turinį arba patį parašą, dokumento tekstas virsta nesuprantamų simbolių virtine.
Saugius elektrininis parašas, sukurtas saugia parašo formavimo įranga ir patvirtintas galiojančiu sertifikatu, elektroniniams duomenims turi tokią pat teisinę galią kaip ir parašas rašytinuose dokumentuose ir yra leistinas kaip įrodinėjimo priemonė teisme. Lietuvoje priimto elektroninio parašo įstatymas reglamentuoja elektroninio parašo kūrimą, tikrinimą, galiojimą, parašo naudotojo teises ir atsakomybę, nustato sertifikavimo paslaugas ir reikalavimus jų teikėjams bei elektroninio parašo priežiūros institucijos teises ir funkcijas.
II. Labai svarbus tinkamas apsaugos nuo teisės pažeidimų internete (nusikaltimų informatikai) teisinis reglamentavimas. Nusikaltimų ypač daugėja plintant informacinių ir komunikacinių technologijų naudojimui. Išskiriamos tokios pagrindinės e-nusikaltimų ir pažeidimų grupės:
1. sukčiavimas naudojant kompiuterį. Tai duomenų arba kompiuterinių programų įvedimas, pakeitimas, ištrynimas arba kitoks įsikišimas į duomenų apdorojimo procesą. Tai paveikia šio proceso galutinį rezultatą bei padaro žalos kito asmens nuosavybei. Dažniausiai sukčiaujama siekiant materialinės naudos sau arba kitam asmeniui;
2. klastojimas naudojant kompiuterį. Tai kompiuterinių duomenų arba kompiuterinių programų įvedimas, pakeitimas, ištrynimas arba kitoks įsikišimas į duomenų apdorojimo procesą, kai šių veiksmų tikslas yra toks pats, kaip ir įstatymuose, numatančiuose atsakomybę už klastojimą;
3. kompiuterinių duomenų arba programų sunaikinimas arba sugadinimas. Tai neteisėtas kompiuterinių duomenų arba kompiuterinių programų ištrynimas, sunaikinimas, sugadinimas;
4. sabotažas naudojant kompiuterį. Kompiuterinių duomenų arba kompiuterinių programų įvedimas, pakeitimas, ištrynimas arba įsikišimas bei trukdymas kompiuterinėms sistemoms, norint sutrikdyti kompiuterinės arba telekomunikacijų sistemos darbą;
5. neteisėtas priėjimas (neteisėta kreiptis) prie kompiuterinių programų;
6. neteisėtas informacijos kompiuterinėse sistemose perėmimas;
7. neteisėtas apsaugotų kompiuterinių programų dauginimas ir platinimas. Neteisėtas priėjimas prie kompiuterinės sistemos arba kompiuterinio tinklo pažeidžiant saugumo priemonės;
8. neteisėtas kompiuterinių lustų (mikroschemų) topografijų dauginimas ir platinimas. Informacijos perėmimas nelegaliais būdais kompiuterinio tinklo viduje arba išorėje.
Lietuvoje kompiuterinius nusikaltimus ir atsakomybę už juos apsibrėžta LR baudžiamasis kodeksas (XXX skyriuje). Nusikaltimai informatikai klasifikuojami į šias rūšis:
• kompiuterinės informacijos sunaikinimas ar pakeitimas – tas, kas neteisėtai sunaikino, sugadino, pašalino ar pakeitė kompiuterinę informaciją arba įrenginiais ar kompiuterinėmis programomis apribojo naudojimąsi tokia informacija padarydamas didelės žalos, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
• kompiuterinės programos sunaikinimas ar pakeitimas ir kompiuterinio tinklo, duomenų banko ar informacinės sistemos darbo sutrikdymas – tas, kas neteisėtai sunaikino, sugadino, pašalino ar pakeitė kompiuteryje esančią programą arba sutrikdė ar pakeitė kompiuterinio tinklo, duomenų banko ar informacinės sistemos darbą padarydamas didelės žalos, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
• kompiuterinės informacijos pasisavinimas ir skleidimas – tas, kas pasisavino įstatymų saugomą kompiuterinę informaciją apie juridinį ar fizinį asmenį, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Tas, kas viešai paskleidė, paskelbė, platino ar kitaip panaudojo informaciją, kurią gavo darydamas šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų.
• neteisėtas prisijungimas prie kompiuterio ar kompiuterinio tinklo – tas, kas neteisėtai prisijungė prie kompiuterio ar kompiuterinio tinklo pažeisdamas kompiuterio ar kompiuterinio tinklo apsaugos priemones, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.
• Neteisėtas disponavimas įrenginiais, kompiuterinėmis programomis, slaptažodžiais, prisijungimo kodais ir kitokiais duomenimis, skirtais nusikaltimams daryti – tas, kas neteisėtai gamino, gabeno, pardavė ar kitaip platino Kodekso 166 (asmens susirašinėjimo ar kitokių paštu ar techninėmis priemonėmis siunčiamų pranešimų, siuntų slaptumo pažeidimas arba pokalbių telefonu klausymasis ir pan.), 198 (kompiuterinės informacijos pasisavinimas ir skleidimas) ir 198(1) (neteisėtas prisijungimas prie kompiuterio ar kompiuterinio tinklo) straipsniuose numatytiems nusikaltimams daryti tiesiogiai skirtus ar pritaikytus įrenginius ar kompiuterines programas, taip pat slaptažodžius, prisijungimo kodus ar kitokius panašius duomenis arba turėdamas tikslą daryti tuos nusikaltimus juos įgijo ar laikė, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Tas, kas neteisėtai gamino, gabeno, pardavė ar kitaip platino šio Kodekso 196 (kompiuterinės informacijos sunaikinimas ar pakeitimas) ar 197 (kompiuterinės programos sunaikinimas ar pakeitimas ir kompiuterinio tinklo, duomenų banko ar informacinės sistemos darbo sutrikdymas) straipsniuose numatytiems nusikaltimams daryti tiesiogiai skirtus ar pritaikytus įrenginius ar kompiuterines programas, taip pat slaptažodžius, prisijungimo kodus ar kitokius panašius duomenis arba turėdamas tikslą daryti tuos nusikaltimus juos įgijo ar laikė, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
Už šias veikas atsako ir juridiniai asmenys.
SVARBIAUSIOS SĄVOKOS:
Skaitmeninis parašas – tai duomenų siuntėjo atliekam duomenų vieneto kriptografinė transformacija, leidžianti duomenų vieneto adresatui atpažinti duomenų siuntėją bei užtikrinti duomenų vientisumą ir apsaugą nuo nesankcionuoti priėjimo.
Elektroniniai duomenys – tai visi duomenys, kurie tvarkomi informacinių technologijų priemonėmis.
Elektroninis parašas – tai duomenys, kurie įterpiami, prijungiami ar logiškai susiejami su kitais duomenimis pastarųjų autentiškumui patvirtinti ir (ar) pasirašančiam asmeniui identifikuoti.
Registras – tai duomenų ir kitos informacijos susisteminimo, kaupimo, saugojimo ir naudojimo priemonė.
Registro tvarkymas – registro duomenų rinkimas, kaupimas, apdorojimas, saugojimas ir teikimas.
Valstybės registrai – tai tam tikros srities valstybinės reikšmės objektus reikiamai parodantys, kompiuteriniais tinklais tvarkomi, vientisi arba paskirstyti duomenų bei dokumentų rinkiniai, kuriuos sudaro objektų identifikavimo kodai (žymekliai), objektų pavadinimai ir kiti jų požymiai, nurodyti registrų steigimo aktuose.