Įvadas.

Beveik prieš pusmetį Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus pasveikino visą pasaulį su žmogaus teisių diena. Tai didi diena, netik mums, ar kaimynams, bet ir visam pasauliui priminimas, kad ir XXI amžiuje turime budriai saugoti didžiausią žmonijos laimėjimą – žmogaus teises. Jungtinių Tautų 1948 metais priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, aprėpusi ir įtvirtinusi pagrindines demokratinės santvarkos garantuojamas teises, išaukštino individo laisves ir žmogiškąjį orumą. Tačiau daug kur pasaulyje ir šiandien žmonės dar turi kovoti, kad būtų pripažįstamos ir gerbiamos jų teisės. Didžiųjų žmogaus teisių proklamacijų metinės veja vienos kitą: 1988 m. pabaigoje sukako 40 metų Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai, šiais metais sutiksime Teisių Bilio trisšimtąsias ir Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos dušimtąsias metines, o kitais metais pažymėsime Europos žmogaus teisių konvencijos keturiasdešimtmetį. Šiuo metu yra apie trisdešimt devynias valstybes, kurios pripažįsta ir remia žmogaus teisėmis grindžiamą demokratiją. Žmogaus teisės yra svarbios ne tik Europai, bet ir visam pasauliui. Pasaulio žmogaus teisių konferencija dar kartą patvirtino visų valstybių šventą įsipareigojimą skatinti pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms visame pasaulyje, kaip nurodoma Jungtinių Tautų chartijoje ir kituose žmogaus teisių dokumentuose bei tarptautinėje teisėje. Politinėje plotmėje galima pasidomėti tuo, kam atiduodama pirmenybė, kai kyla konfliktas tarp ekonominių interesų ir žmogaus teisių. Ar pasaulyje ginamas žmogaus orumas, sprendžiant nedarbo, mažų atlyginimų, atleidimo iš darbo problemas? Tai yra viena iš daugelių problemų yra vyraujanti tarptautiniuose santykiuose. Lietuva tapo pilnateise Europos Tarybos nare 1993 m. gegužės 14 d. Deja ir po vienuolikos metų mūsų šalies narystės šioje tarptautinėje organizacijoje nedaug žmonių galėtų atsakyti, kas tai yra Europos Taryba, gal būt dėl to, kad mūsų visuomenę kankina taip pat daug problemų, kurios užgožia ir nesigilina į savo teises. Todėl šiame darbe norėčiau paanalizuoti tarptautinių santykių žmogaus teisių problemas, struktūra, konvencija ir kitką, kas yra aktualu mūsų dienomis.

Visuotinumo ribos.

Iš esmės 1789 m. paskelbtos žmogaus ir piliečio teisės galioja visiems piliečiams. Bet ar iš tiesų šis pilietiškumas buvo tikrai visuotinis, t.y. ar jis apėmė visus žmones be išimčių ir apribojimų?
E. Ž. Sijesas (Sieyes) 1789 m. liepos 20-22 d. konstituciniame komitete perskaitytame „Piliečio ir žmogaus teisių pripažinimo ir išdėstymo pagrindimas” (Reconnaisance et exposition raisonnée des droits de l’homme et du citoyen), nustatydamas skirtumą tarp „aktyvių teisių” ir „pasyvių teisių”, teigia: „Ne kiekvienas yra aktyvus pilietis. Moterys, bent jau dabartinėmis aplinkybėmis, vaikai, užsieniečiai ir tie, kurie niekuo neprisideda prie bendros gerovės, neturi daryti aktyvios įtakos visuomenės reikalams”.
1789 m., priėmus deklaraciją, Kondorsetas (Condorcet) turėjo smarkiai kovoti siekdamas, kad žmogaus teisės būtų ne tik paskelbtos, bet ir efektyviai garantuotos visiems: jis agitavo pripažinti piliečių teises žydams ir moterims, kovojo prieš juodąją vergiją ir vergų prekybą. Pagaliau tik 1848 m. buvo formaliai priimtas Juodasis kodeksas (Code Noir).
Europos žmogaus teisių konvencija patvirtina jos visuotinio taikymo rationale personae principą: susitariančiosios Šalys įsipareigoja apsaugoti kiekvieno jų jurisdikcijoje esančio asmens teises, apibrėžtas konvencijoje. Tačiau ar iš tiesų konvencija garantuoja kiekvieno žmogaus teises Europoje? Netgi konvencijos tekste netesimi visi 1 straipsnyje išdėstyti visuotinumo pažadai. Pavyzdžiui, 16 straipsnis leidžia susitariančiosioms Šalims įvesti svetimšalių politinės veiklos apribojimus, ketvirtojo protokolo 2 straipsnis garantuoja judėjimo laisvę ir laisvą gyvenamosios vietos pasirinkimą tik tiems, „kurie teisėtai yra valstybės teritorijoje”. Pagaliau Europos Tarybos teisiniai instrumentai ekonominių ir socialinių teisių srityje grindžiami ne visuotinumo, o tautiškumo ir abišališkumo principais.
Europoje žmogaus teisių universalumo principas praktiškai yra dar ribotesnis negu šiuose dokumentuose. Dar reikės nuveikti milžinišką darbą, kad šios teisės visiškai ir vienodai galiotų visiems be jokių išimčių. 1789 m. Sekondsas (Seconds) rašė: „Kol ši tokia silpna žmogaus prigimtis nėra saugoma, o visi visuomenės nariai ginami įstatymo, kol lieka nors vienas asmuo, neturintis žmogaus ir piliečio teisių, tol nebus nei proto, nei išminties, nei humanizmo šiuose įstatymuose”.

Atidėtos socialinės teisės.

1789 m. Deklaracijoje trūksta socialinio žmogaus teisių matmens, o ir Europos žmogaus teisių konvencijoje jo beveik nėra. Tačiau šis dalykas buvo aptartas diskusijose, kurios paruošė dirvą abiem šiems dokumentams. Priešingai dažnai raštuose sutinkamiems teiginiams, pilietinės, politinės ir socialinės teisės 1789 m. Deklaracijos projektuose buvo dėstomos lygia greta. Panašiai ir Europos žmogaus teisių konvencijos rengėjai susidūrė su abiem teisių kategorijom. Į socialinį žmogaus teisių matmenį teko atsižvelgti 1793 m. Deklaracijoje ir Europos socialinėje chartijoje. Vis dėlto argi ne tiesa, kad mes kur kas mažiau pažengėm keliu link „socialinės demokratijos”, negu keliu link „politinės demokratijos” (vartojame 1949 m. Pjero-Henrio Teitgeno (Pierre-Henri Teitgen) terminus).

Užmirštos mažumos.

Pagaliau tiek 1789 m. Deklaracija, tiek Europos žmogaus teisių konvencija nieko nesako apie mažumų, neapsaugotų ir pažeidžiamų grupių teises.
Aš manau, galima ramiai teigti, kad niekada anksčiau nebuvo tiek daug daroma, siekiant užtikrinti tam tikrų asmeninių teisių apsaugą valstybėje ir tarptautiniu mastu, kaip Vakarų Europoje po II Pasaulinio karo pabaigos. Ar šių asmeninių teisių garantijų neturėtų papildyti neapsaugotų ir pažeidžiamų grupių bei mažumų teisių apsauga? Tai, be jokios abejonės, padėtų įtvirtinti tikrai visuotines žmogaus teises be jokių išimčių.
Neišsamios deklaracijos, visuotinumo apribojimai, socialinių teisių garantijų įvedimo atidėliojimas ir užmirštos mažumos – visa tai teikia peną apmąstymams, o ypač skatina veikti. Kaip 1789 m. rašė Steigiamojo susirinkimo delegatas Krenjeras (Creniere), „teisė – tai susitarimo, pagal kurį asmuo veikia, rezultatas”. Imkimės darbo, vadovaudamiesi ta „praktiško idealizmo” dvasia, kurią paskelbė Žakas Maritenas (Jacques Maritain) po II Pasaulinio karo, ir kuri tuo metu pagimdė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją ir Europos konvenciją. (1.)
O Lietuva šią problema irgi ėmėsi spręsti ir atliko keletą apsaugos pagrindų įgyvendindama tautinių mažumų konvencijos nuostatas Lietuva siekia, kad kitakalbiams būtų sudarytos vienodos sąlygos įgyti visų lygių išsilavinimą, mokytis mažumos kalbos arba kad jiems būtų šia kalba dėstoma. 2000-2001 mokslo metais 10,8 proc. visų šalies moksleivių mokėsi 215 bendrojo lavinimo mokyklose, kuriose dėstoma tautinių mažumų kalbomis. Veikia 36 sekmadieninės mokyklos, kuriose mokiniai mokosi gimtosios kalbos, savo tautos istorijos, religijos bei etninės kultūros dalykų. Šalyje yra įsikūrusios ir nevalstybinės ugdymo įstaigos: rusų vidurinė mokykla Vilniuje, 1996 m. atidaryta žydų religinė mokykla Vilniuje, lenkų ir žydų privatūs vaikų darželiai. Viena svarbiausių tautinių mažumų informavimo priemonių yra radijas ir televizija. Lietuvos nacionalinio radijo pirmoji ir antroji programos transliuoja įvairios trukmės informacines laidas rusų kalba, tautinėms mažumoms (ukrainiečiams, totoriams, žydams, baltarusiams, latviams, estams, karaimams ir kt.) skirtą programą bendru pavadinimu ,,Vaivorykštė”. Veikia nevalstybinė lenkų radijo stotis Znad Wilii ir Baltijos bangų radijo stotis, daug laidų transliuojanti baltarusių kalba. Be to, leidžiamas 41 periodinis leidinys rusų, lenkų, vokiečių kalbomis bei periodiniai leidiniai su tautinių mažumų kalbos intarpais (baltarusių, jidiš, totorių ir graikų kalbomis). Mūsų šaliai nėra pagrindo rausti iš gėdos dėl žmogaus teisių apsaugos sutvarkymo valstybėje, – teigė G. Dalinkevičius. Mūsų teismai, įskaitant ir Konstitucinį, yra nepriklausomi, gindami žmogų taiko Konvenciją ir kitus tarptautinės teisės aktus. Žinoma, klaidų pasitaiko, bet mūsų piliečiai žino, kad gali pasinaudoti galimybe apginti savo teises ir Europos žmogaus teisių teisme.(2.)
Prof. L. Vildhaberio apžvalga.
Šis garsus proferius L. Vildhaberis apžvelgė pastarąjį amžių, kai dominavo valstybių galios, kurios labai lengvai vedė į karus. Šiuo požiūriu individai buvo tarptautinės teisės subjektai, o ne objektai. Po Antrojo pasaulinio karo susirinkę Europos teisininkai idealistai surašė žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos tekstą. Mat visi troško, kad nepasikartotų praėjusio karo baisumai. Geriausias būdas užtikrinti taiką ir saugumą – užtikrinti atitinkamas pirmiausia nacionalinio lygio žmogaus teises. Kolektyvinis žmogaus teisių įgyvendinimas, kuris reikalautų bent minimalios pagarbos žmogaus teisėms valstybėse – tai vienintelis būdas, kaip užtikrinti demokratinės visuomenės egzistavimą. Pirmą kartą per visą žmonijos istoriją asmenys galėjo kvestionuoti vyriausybių sprendimus tarptautiniu lygiu. Tos žmogaus teisės, kurios dabar suvokiamos kaip savaime suprantamas dalykas, buvo ilgo proceso, kuris tęsėsi visą XX amžių, išdava. Ir šis procesas nesibaigęs, pasak prof. L. Vildhaberio, dar tik žmogaus teisių vystymosi pradžia. Procedūra pasirinkta, bet jai dar trūksta jėgos, tarptautinis baudžiamojo teismo statutas dar neįsigaliojo. Geriausias visos idėjos įgyvendinimas – tai Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Ją pasirašiusi 41 Senojo žemyno valstybė. (3)
Pilietinės visuomenės padėtis Naujojoje Europoje.

Rytų Europos disidentai prieš trisdešimtį metų “pilietinės visuomenės” terminą panaudojo apibrėžti pasipriešinimą komunistiniams režimams ir alternatyvinės erdvės sukūrimą laisvės, žmogaus teisių ir rinkos ekonomikos siekiams. Šiandien pilietinės visuomenės judėjimų ir vyriausybės reformų dėka padėtis šiame regione yra neabejotinai pagerėjusi. Netgi ten, kur susiduriama su valdymo sunkumais, pilietinė visuomenė gali džiaugtis pastarųjų metų laimėjimais. Šimtai tūkstančių nevyriausybinių organizacijų aktyvistų šiandien veikia, ir gana sėkmingai, regione, kur kadaise jie buvo kalinami. (4)
Tačiau tebėra ir nerimą keliančių problemų. Serbijoje nužudytas prezidentas, laikinai atšaukta žodžio laisvė, į oficialias pareigas sugrįžta ekstremistai. Lietuvos prezidentas nušalintas nuo pareigų dėl korupcijos. Lenkiją sukrėtė įstatymų leidėjų ir privačių viešosios informacijos organizacijų atstovų kyšininkavimo skandalas. Makedonijos prezidentas žuvo lėktuvo avarijoje, kurios priežastys tebėra tiriamos. Vengrijos politikai kaltina vieni kitus antisemitizmu ir Estija garsėja ne tik dideliu savižudybių skaičiumi, bet itin sparčiu AIDS užsikrėtimų plitimu. Pilietinių visuomenių sunaikinimas komunizmo metais ir pereinamasis ekonominis laikotarpis po Berlyno sienos kritimo, pareikalavo žymiai aukštesnės kainos nei buvo tikėtasi, tuo tarpu Vakarų resursai susidariusioms problemos spręsti baigiasi kaip tik tokiu metu, kai jų reikia labiausiai. Tam tikra prasme nevyriausybinės organizacijos ir kiti pilietinės visuomenės elementai, tokie kaip profsąjungos ar religinės organizacijos, tapo jų pačių sėkmingumo aukomis. Pastangos sukurti pilietines visuomenes davė siekiamų rezultatų. Buvusios Rytų Europos šalys tapo Europos Tarybos narėmis. Jos taip pat yra narės 2000 metais Varšuvoje įsteigtos Demokratinių Šalių Bendrijos. Po Čekijos, Vengrijos ir Lenkijos, į NATO ką tik buvo priimtos dar septynios šalys – Bulgarija, Estija, Latvija, Lietuva, Rumunija, Slovakija, Slovėnija. Šis priėmimas rodo ne tiktai Vakarų norą užtikrinti jų saugumą, bet ir atspindi pripažinimą, kad rytų europiečiai savo karines pajėgas ir žvalgybą sėkmingai pertvarkė pagal Vakarų standartus. Aš manau, kad tai yra vienas iš puikių Baltijos šalių visuomenės problemų sprendimas, taip užtikrina netik žmonių saugumą, bet ir jų teises. Dar viena tarptautinė organizacija užtikrinanti žmonių saugumą ir teises, tai yra Europos Sąjunga, kurioje yra dar griežtesni reikalavimai į jos narystės pretendentams. Jie liečia ekonomines, aplinkos apsaugos, teisines ir politines reformas. Vis tiktai šiais metais į Europos Sąjungą įsijungs aštuonios Rytų Europos šalys. Įstojimas į europines struktūras – tarsi atlyginimas už tai, kad atsiribota nuo komunistinės priespaudos – neturėtų sukurti sąlygų naujai, subtilesnei priespaudos formai, kuri trukdys žiniasklaidai ir visuomeninėms organizacijoms padėti spręsti savo šalių ekonomines ir socialines problemas. Ilgus dešimtmečius pilietinę visuomenę propagavę Vakarai privalo ir toliau finansiškai ir techniškai remti šias pastangas, nes jie suinteresuoti galutiniu rezultatu: stabiliomis ir pasiturinčiomis visuomenėmis. Vienas iš pavyzdžių yra Lietuva, nepamirštant to fakto, kad klasikinę tarptautinę teisę, skirtingai nuo šiuolaikinės, karą laikė normalia nacionalinės politikos tarptautiniuose santykiuose realizavimo priemone, o debellatio (užkariavimą) – teisėta teritorijos įgijimo forma, Lietuvai teko pasinaudoti tarptautinėje teisėje žinoma secesija, t.y. faktiniu atsiskyrimu nuo Rusijos. Tarptautine teisine forma ši secesija buvo įtvirtinta tik Lietuvos taikos sutartyje su Rusija. Kurioje Rusija be atodairų pripažįsta Lietuvos Valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš tokio pripažinimo einančiomis juridinėmis sėkmėmis ir gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi Lietuvių tautos ir jos teritorijų atžvilgiu. Jeigu Europos sąjunga sugebės suvaldyti tokia gigantę valstybę kaip Rusija, manau šiai organizacijai pavyks įgyvendinti savo tikslus.
Tačiau ši sutartis tarp Lietuvos ir Rusijos irgi turėjo šiokių tokių problemų, kurios buvo susijusios su tarptautine teise. Iš pradžių aliantai delsė pripažinti Lietuvos valstybę – reikalą komplikavo Lietuvos ir Lenkijos teritoriniai ginčai bei konfliktai. Palankioje Lietuvos pietų kaimynui tarptautinėje teisinėje literatūroje buvo ieškoma pagrindimo, kad 1918-1919 metais dar kitų valstybių nepripažinta Lietuva nebuvo tarptautinės teisės subjektas. Tačiau padėtį ištaisė, gana argumentuotai pagrindė dr. G. Rutenbergas straipsnyje „Vasario 16 d. aktas tarptautinės teisės šviesoje”. Jis pasirėmė keliais faktais: pirma, kad užsienio valstybės tuo metu jau pripažino Lietuvos aktus teisiniais (pvz., Laikinas įstatymas dėl pilietybės buvo taikomas Anglijoje ir Prancūzijoje); antra, kad su Lietuva kitos valstybės jau vedė derybas įvairiais klausimais. Noriu priminti, kad ir šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje vyrauja tarptautine praktika paremta nuomonė, jog valstybių pripažinimo institutas turi deklaracinę, o ne konstitucinę reikšmę. Nors tarpukario laikotarpiu tarptautinis teisinis valstybių bendradarbiavimas nebuvo toks intensyvus kaip dabar, Lietuvos valstybė neliko nuošalyje. Ji tapo Tautų Sąjungos nare, aktyviai dalyvavo sprendžiant kai kurias Baltijos valstybių tarpusavio bendravimo teisines problemas, sudarė svarbių tarptautinių dvišalių sutarčių ir dalyvavo svarbiausiose daugiašalėse sutartyse. Taikus ir grynai teisinis nepriklausomybės atkūrimo atvejis yra unikalus XX amžiaus tarptautinės teisės istorijoje, todėl jau dabar literatūroje jis traktuojamas kaip „nuostabi tarptautinės teisės pergalė”, užbaigusi ilgą 50-ies metų moralinį politinį ir teisinį išbandymą. Šie žodžiai priklauso Romain Yakemtchoukui, Briuselio Karališkojo Tarptautinių santykių instituto profesoriui. Tarptautininkų sluoksniuose jie netruko prigyti tapdami savotišku aforizmu. Vien tik per nepriklausomybės atkūrimą Lietuva turėjo keletą rimtu tarptautinių teisnių problemų, keletas iš jų, tai Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo teisėtumas tarptautinės teisės požiūriu; Molotovo-Ribentropo paktą, Sovietų Sąjunga ir Vokietija pažeidė ne tik savo įsipareigojimus konkrečioms valstybėms, bet ir visai tarptautinei bendrijai; Tarptautinės teisės moksle vienareikšmiai ir neginčytinai pripažįstama nuostata dėl agresyvaus karo uždraudimo; Lietuvių tauta, inkorporuojant ją į Sovietų Sąjungą, negalėjo pareikšti savo valios remdamasi tautų apsisprendimo teise, liudija ir neteisėti bei nedemokratiški rinkimai į Liaudies Seimą – faktai visiems gerai žinomi.(5) Tai buvo pagrindinės problemos Lietuvai, kurios trukdė atkurti nepriklausomybę, bet Lietuvos respublika valstybės tęstinumo ir identiteto dėka išsaugojo savo tarptautinį teisinį subjektiškumą. Tačiau toks Lietuvos laimėjimas buvo tik „globalinis“, bet tai nesukliudė siekti nepriklausomybės ir ja išsikovoti, dėka tarptautinėje teisėje žinomu valstybių ir vyriausybių pripažinimo institutu. Šiandien manau, kad mūsų valstybės ir jos tauta sulauks tikrai didesnės tarptautinės teisinės paramos, netik valstybės reikalams, bet ir jos tautos.

Išvados.
Žmogaus teisių stebėjimo institutas (ŽTSI) siekia skatinti atviros, demokratinės visuomenės kūrimą, konsoliduojant žmogaus teisių principus. Jos tikslai yra vystyti pilietinės visuomenės gebėjimus stebėti ir įtakoti valstybinę žmogaus teisių politiką bei praktiką. Kelti žmonių sąmoningumo lygį informuojant apie žmogaus teisių pažeidinėjimo priežastis ir pasekmes bei, motyvuoti valstybės institucijas ir pareigūnus, kad jie efektyviai tobulintų teisės aktus, programas bei paslaugas, orientuotas į žmogaus orumo bei žmogaus teisių apsaugos įtvirtinimą. ŽTSI apsiima atlikti sistemingus tyrimus, ruošti išvadas bei rekomendacijas siekiant daryti įtaką pokyčiams teisės aktuose, programose bei paslaugose ir taip užpildyti spragą tarp teorijos ir praktikos, tarp politikos ir jos įgyvendinimo, bei teikti juridinę pagalbą nagrinėjant teismuose strategines bylas, t.y. bylas, kuomet jos liečia didelę asmenų grupę arba itin svarbų klausimą. Tokių institucijų reikėtų daugiau tarptautiname lygmenyje, kad žmogaus teisės butų geriau ir greičiau sprendžiamos. Jeigu 1993 m. į Europos žmogaus teisių teismą Strasbūre kreipėsi 2040 pareiškėjų, tai šiemet laukiama 10 tūkst. Taigi per 7 metus šis skaičius padidėjo penkeriopai. Ar tai daug, kai yra 800 mln. potencialių pareiškėjų, paliekame spręsti skaitytojui. Kreiptis į Strasbūro teismą galima bet kuria iš 37 Europos kalbų. Kadangi šis teismas atsakingas būtent už žmogaus teises Europoje, tad iš bylos visumos teisininkams tenka “išgliaudyti” būtent žmogaus teisių pažeidimo aspektus. Siekiama priimti kuo paprastesnius sprendimus. Jokia valstybė neturi išskirtinių privilegijų, kai kalbama apie žmogaus teises. Pasak kalbėtojo, visos valstybės turi sąžiningai ir kuo efektyviau bendradarbiauti, jeigu norime, kad Europa taptų tokia vieta, kur žmonės būtų gerbiami taip, kaip juos galima gerbti. Tačiau dažnas atvejis, kad didžiosios pasaulio valstybės šį klausimą išnaudoją siekiant įterpti savo politinius interesus, jeigu valstybės ir žmogaus teisės nesutampa su politiniais tikslais ar kitaip, tai tam žmogui niekas daugiau nepadės, net pats Strasbūras ir jokios kitos institucijos. Ir čia nereikia galvoti naujos konstitucijos, tiesiog reikėtų valstybei turėti naują pareigūną tai sferai. Laisvės klausimas tarptautinių santykių lygmenyje nėra tik klausimas intelektualumo. Dažnai sprendžiant problemas, nėra tam reikalingų instrumentų, reikėtų pirmiausia demokratiškai deklaruoti tas problemas. Problemoms nereikia leisti plėstis, o jas reikia mažinti. Tačiau yra beviltiškos valstybės, kurių mąstymas yra: „geriau sotus pilvas, negu laisvė“, į šių kraštų žmogaus teises geriau nelysti išvis. Išvados tokios, kad problemų daugėja, sprendimai vyksta daug lėčiau, nei pareiškėjai kreipiantys į Strasbūrą ar kita kokia institucija su savo problemomis. Bet vis dėl to džiaugiuosi, kad tokių institucijų yra, nes kitaip pasaulyje kiltų toks chaosas, kurį sunku būtų išsivaizduoti…

Literatūros sąrašas.
1. ŽMOGAUS TEISĖS 1789-1989 METAIS. (Piteris Loiprechtas (Peter Leuprecht)
Europos Tarybos Žmogaus teisių direktorius)
2. Human Rights in Lithuania: Situation Assessment [Thereafter, Situation Assessment], Vilnius, 2002, p.p. 95-96, 105.
3. Prof. Liucijus Vildhaberis (http://news.mireba.lt/ml/223/ginti.html).
4. A. Lieven. Pabaltijo revoliucija. V., Baltos lankos, 1994, p. 57.

5. Dr. G. Rutenbergas. Vasario 16 d. aktas tarptautinės teisės šviesoje. „Vairas”, 1931, Nr. 3, t. XVI, p. 249 ir kt.

6. Tarptautinių žodžių žodynas „alma littera“, 2001,2003m. Vilnius.( rašant darbą, susidūriau su daugybe man nežinomų žodžių, todėl rėmiausi žodynu, tad priskiriu jį prie literatūros sąrašo, nežinodamas ar to reikia ).

Turinys

Įvadas …………………………………………………………………………………………………………………………..1
1. Visuotinumo ribos……………………………………………………………………………………..2
2. Atidėtos socialinės teisės…………………………………………………………..3
3. Užmirštos mažumos…………………………………………………………………..3-4
4. Prof. L. Vildhaberio apžvalga ……………………………………………………….4
5. Pilietinės visuomenės padėtis Naujojoje Europoje……………………….4-7
6. Išvados………………………………………………………………………………………………….8
7. Literatūros sąrašas…………………………………………………………….9