Žmogaus teisės Lietuvoje

Prezidentas dalyvavo diskusijoje apie žmogaus teises Lietuvoje
2005-04-18
Pirmadienis, balandžio 18 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus dalyvavo diskusijoje „Žmogaus teisės Lietuvoje 2004: problemos ir galimi sprendimai“.

Susitikimo metu buvo pristatyta Žmogaus teisių stebėjimo instituto parengta žmogaus teisių padėties Lietuvoje apžvalga 2004 metais.

Prezidentas pabrėžė, kad valstybės piliečiai laukia ne žmogaus teisių deklaravimo, o greitesnio jų įgyvendinimo. „Reikia apie šias problemas diskutuoti ir gilintis į jas, o ne apsimetinėti, kad jos neegzistuoja“, – diskusijos metu akcentavo Prezidentas V. Adamkus.
Prezidento spaudos tarnyba

Prezidento sveikinimas Tarptautinė žmogaus teisių dienos proga
2004-12-10
Nuoširdžiai sveikinu Lietuvos žmones Tarptautinės žmogaus teisių dienos proga.

Šios dienos minėjimas – tai priminimas visam pasauliui, kad ir XXI amžiuje turime budriai saugoti didžiausią žmonijos laimėjimą – žmogaus teises.
Jungtinių Tautų 1948 metais priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, aprėpusi ir įtvirtinusi pagrindines demokratinės santvarkos garantuojamas teises, išaukštino individo laisves ir žmogiškąjį orumą. Tačiau daug kur pasaulyje ir šiandien žmonės dar turi kovoti, kad būtų pripažįstamos ir gerbiamos jų teisės.

Lietuvos Konstitucija ir įstatymai gina žmogaus teises. Vis dėlto jos turi būti nuolat įtvirtinamos kasdieniame gyvenime. Tai šventa valstybės ir kiekvieno piliečio pareiga.
Valdas Adamkus, Lietuvos Respublikos Prezidentas

ŽMOGAUS TEISĖS 1789-1989 METAIS

Piteris Loiprechtas (Peter Leuprecht)
Europos Tarybos Žmogaus teisių direktorius

Didžiųjų žmogaus teisių proklamacijų metinės veja vienos kitą: 1988 m. pabaigoje sukako 40 metų Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai, šiais metais sutiksime Teisių bilio trišimtąsias ir Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos dušimtąsias metines, o kitais metais pažymėsime Europos žmogaus teisių konvencijos keturiasdešimtmetį.
Kyla noras palyginti šiuos tekstus. Aš ketinu nurodyti kai kuriuos bendrus šių dviejų dokumentų bruožus. Juos skiria daugiau negu pusantro šimtmečio – tai 1789 m. Deklaracija ir Europos žmogaus teisių konvencija, kuri transformavo kai kuriuos Visuotinėje deklaracijoje dėstomus principus į apibrėžtus susitariančiųjų šalių teisinius įsipareigojimus Europoje. Aš atrinkau keturis iš šių bendrų bruožų, kuriems greičiausiai nebus skiriama daug dėmesio oficialiose minėjimų kalbose.

Neišsamios deklaracijos

1789 m. Deklaraciją ir Europos žmogaus teisių konvenciją sieja ne tik neginčijama istorinė sėkmė, bet ir neišsamumas. Jų autoriai tai puikia suprato: kitą dieną po deklaracijos priėmimo, t.y. 1789 m. rugpjūčio 27 d. Prancūzijos nacionalinė asamblėja (susirinkimas) balsavo už tekstą, kuris pripažino deklaracijos neišsamumą. Taip pat ir Europos žmogaus teisių konvencijos preambulė sako, kad tai “pirmas žingsnis kolektyviai įvedant kai kurias iš Visuotinėje deklaracijoje dėstomų teisių”.
Todėl negalima pripažinti deklaracijos ir konvencijos išbaigtais dokumentais, paversti jų muziejiniais eksponatais. Tai prieštarautų istorinei tiesai ir jų autorių ketinimams. Iš tiesų tai yra labai svarbūs ir lemiami dinamiško proceso etapai, kaip nurodo Europos Tarybos Įstatų autoriai, apibrėždami vieną iš organizacijos tikslų kaip “žmogaus teisių priežiūrą ir būsimą įgyvendinimą”.

Visuotinumo ribos

Iš esmės 1789 m. paskelbtos žmogaus ir piliečio teisės galioja visiems piliečiams. Bet ar iš tiesų šis pilietiškumas buvo tikrai visuotinis, t.y. ar jis apėmė visus žmones be išimčių ir apribojimų?
E. Ž. Sijesas (Sieyes) 1789 m. liepos 20-22 d. konstituciniame komitete perskaitytame “Piliečio ir žmogaus teisių pripažinimo ir išdėstymo pagrindimas” (Reconnaisance et exposition raisonnée des droits de l’homme et du citoyen), nustatydamas skirtumą tarp “aktyvių teisių” ir “pasyvių teisių”, teigia: “Ne kiekvienas yra aktyvus pilietis. Moterys, bent jau dabartinėmis aplinkybėmis, vaikai, užsieniečiai ir tie, kurie niekuo neprisideda prie bendros gerovės, neturi daryti aktyvios įtakos visuomenės reikalams”.
1789 m., priėmus deklaraciją, Kondorsetas (Condorcet) turėjo smarkiai kovoti siekdamas, kad žmogaus teisės būtų ne tik paskelbtos, bet ir efektyviai garantuotos visiems: jis agitavo pripažinti piliečių teises žydams ir moterims, kovojo prieš juodąją vergiją ir vergų prekybą. Pagaliau tik 1848 m. buvo formaliai priimtas Juodasis kodeksas (Code Noir).
Europos žmogaus teisių konvencija patvirtina jos visuotinio taikymo rationale personae principą: susitariančiosios Šalys įsipareigoja apsaugoti kiekvieno jų jurisdikcijoje esančio asmens teises, apibrėžtas konvencijoje. Tačiau ar iš tiesų konvencija garantuoja kiekvieno žmogaus teises Europoje? Netgi konvencijos tekste netæsimi visi 1 straipsnyje išdėstyti visuotinumo pažadai. Pavyzdžiui, 16 straipsnis leidžia susitariančiosioms Šalims įvesti svetimšalių politinės veiklos apribojimus, ketvirtojo protokolo 2 straipsnis garantuoja judėjimo laisvæ ir laisvą gyvenamosios vietos pasirinkimą tik tiems, “kurie teisėtai yra valstybės teritorijoje”. Pagaliau Europos Tarybos teisiniai instrumentai ekonominių ir socialinių teisių srityje grindžiami ne visuotinumo, o tautiškumo ir abišališkumo principais.
Europoje žmogaus teisių universalumo principas praktiškai yra dar ribotesnis negu šiuose dokumentuose. Dar reikės nuveikti milžinišką darbą, kad šios teisės visiškai ir vienodai galiotų visiems be jokių išimčių. 1789 m. Sekondsas (Seconds) rašė: “Kol ši tokia silpna žmogaus prigimtis nėra saugoma, o visi visuomenės nariai ginami įstatymo, kol lieka nors vienas asmuo, neturintis žmogaus ir piliečio teisių, tol nebus nei proto, nei išminties, nei humanizmo šiuose įstatymuose”.

Atidėtos socialinės teisės

1789 m. Deklaracijoje trūksta socialinio žmogaus teisių matmens, o ir Europos žmogaus teisių konvencijoje jo beveik nėra. Tačiau šis dalykas buvo aptartas diskusijose, kurios paruošė dirvą abiems šiems dokumentams. Priešingai dažnai raštuose sutinkamiems teiginiams, pilietinės, politinės ir socialinės teisės 1789 m. Deklaracijos projektuose buvo dėstomos lygia greta. Panašiai ir Europos žmogaus teisių konvencijos rengėjai susidūrė su abiem teisių kategorijom. Į socialinį žmogaus teisių matmenį teko atsižvelgti 1793 m. Deklaracijoje ir Europos socialinėje chartijoje. Vis dėlto argi ne tiesa, kad mes kur kas mažiau pažengėm keliu link “socialinės demokratijos”, negu keliu link “politinės demokratijos” (vartojame 1949 m. Pjero-Henrio Teitgeno (Pierre-Henri Teitgen) terminus).

Užmirštos mažumos

Pagaliau tiek 1789 m. Deklaracija, tiek Europos žmogaus teisių konvencija nieko nesako apie mažumų, neapsaugotų ir pažeidžiamų grupių teises.
Aš manau, galima ramiai teigti, kad niekada anksčiau nebuvo tiek daug daroma, siekiant užtikrinti tam tikrų asmeninių teisių apsaugą valstybėje ir tarptautiniu mastu, kaip Vakarų Europoje po II Pasaulinio karo pabaigos. Ar šių asmeninių teisių garantijų neturėtų papildyti neapsaugotų ir pažeidžiamų grupių bei mažumų teisių apsauga? Tai, be jokios abejonės, padėtų įtvirtinti tikrai visuotines žmogaus teises be jokių išimčių.
Neišsamios deklaracijos, visuotinumo apribojimai, socialinių teisių garantijų įvedimo atidėliojimas ir užmirštos mažumos – visa tai teikia peną apmąstymams, o ypač skatina veikti. Kaip 1789 m. rašė Steigiamojo susirinkimo delegatas Krenjeras (Creniere), “teisė – tai susitarimo, pagal kurį asmuo veikia, rezultatas”. Imkimės darbo, vadovaudamiesi ta “praktiško idealizmo” dvasia, kurią paskelbė Žakas Maritenas (Jacques Maritain) po II Pasaulinio karo, ir kuri tuo metu pagimdė Visuotinæ žmogaus teisių deklaraciją ir Europos konvenciją.

ŽMOGAUS TEISĖS LOPŠELYJE

Martina Abdala-Pretsej (Martine Abdallah-Pretceille)
Pedagoginės mokyklos direktorė, Amjenas

Kalbant apie žmogaus teisių mokymą ikimokyklinėse įstaigose, iškyla du klausimai:
* kas yra ikimokyklinis švietimas?
* kas yra švietimas apie žmogaus teises?
Europoje nesutariama dėl šio švietimo formų ir būdų. Kai kur netgi ginčijama pati tokio švietimo būtinybė mokyklose. Kitur ji ginama. Be to, valstybėse-narėse yra didžiulė ikimokyklinių organizacijų kaip, beje, ir jų pavadinimų įvairovė (Woodhead, 1979, p.2). Jos rūpinasi įvairaus amžiaus vaikais, dirba įvairiais metodais, samdo skirtingus darbuotojus, skiriasi jų reikalavimai išsilavinimui, naudojamos įvairiausios priemonės. Tokia įvairovė reikalauja atidumo ir lankstumo, analizuojant situaciją ir ruošiant pasiūlymus. Nepaisant skirtingų struktūrų, vis dėlto galima suformuluoti kai kuriuos bendrus principus:
*požiūrį į ikimokyklinį švietimą kaip neprivalomą;
*ryšio būtinumą tarp įvairių institucijų ir kitų dalyvių, atsakingų už vaikų švietimą: tėvų, mokytojų, auklėtojų, medicinos ir socialinės rūpybos darbuotojų;
*samprata, kad ikimokyklinis švietimas nekopijuoja pradžios mokyklos, ir nėra jos susiaurintas variantas; jo išskirtinis bruožas – tai, kad vaikas suvokiamas kaip lavinimo subjektas, o ne objektas.
Tos pačios temos svarstomos visų šalių literatūroje apie ikimokyklinį švietimą. Pripažįstama, kad vaikystei būdingos tam tikros savybės, į kurias reikia atsižvelgti; pabrėžiama žaidimų įtaka natūraliam vaikų vystymuisi; reiškiamas tikėjimas vaiko laisve, kuri leidžia tobulinti visus jo asmenybės bruožus: fizinius, socialinius, kultūrinius, emocinius bei pažintinius; nurodomos ikimokyklinio švietimo galimybės, siekiant įveikti žalingą nehigieniškų gyvenimo sąlygų, uždaros aplinkos, šeimos skurdo ir kitų negerovių poveikį (Woodhead, 1979, p. 9).
Šia prasme mes ir apsvarstysime ikimokyklinio amžiaus vaikų švietimo apie žmogaus teises problemą, nepaisydami įstaigų tipų.
Jei nelengva apibrėžti ikimokyklinį švietimą, tai dar sudėtingiau apibrėžti švietimą apie žmogaus teises. Jei žiūrėsime į jį kaip į tam tikrų faktų (datų, tekstų, sutarčių, tarptautinių žmogaus teises ginančių organizacijų) įsisavinimą, tai švietimas apie žmogaus teises bus paprastas mokymo procesas ir nepriklausys nuo vienos ar kitos šalies švietimo filosofijos.
Kita vertus, perėjimas nuo paprasto mokymo prie švietimo numato, kad gali tekti prisitaikyti prie tam tikrai etninei grupei būdingų individualių ir bendrų socialinių vertybių. Tai kelia didesnes problemas, kurių sunku išvengti, nes švietimas apie žmogaus teises reikalauja išmintingų reakcijų ir nuostatų, trumpiau kalbant, labai įpareigoja. Neužtenka žodžiais pritarti žmogaus teisių principams ar deklaruoti asmeninius įsitikinimus. Žmogaus teisių esmė turi persmelkti vaiko esybę. Vadinas, reikia išaiškinti ir objektyvuoti tai, ką daugelis suaugusiųjų suvokia kaip vidinį jausmą, miglotą siekį, o ne kaip aiškią, protingą žmogaus teisių vertybių sampratą.
Be to, savo analizėje pabandysime apibrėžti kai kurias metodikos nuostatas ir pasiūlysime pagrindinius švietimo proceso principus. Mes nesieksime išsamiai nušviesti viską, o greičiau griežtai apibendrinsime (ne laisvai apžvelgsime) įvairias galimybes. Kadangi mokytojai ir apskritai suaugusieji neturi švietimo apie žmogaus teises patirties, kol kas ikimokyklinio amžiaus vaikų švietimo vaizdas nėra aiškus, todėl nereikia bijoti naujovių ir žvelgti į ateitį (Abdallah-Pretceille, 1989).
Ikimokyklinio švietimo apie žmogaus teises koncepcijoje yra trys svarbiausios sąvokos: socializacija, etika ir žmogaus teisės. Kyla esminis klausimas: ar galimas švietimas apie žmogaus teises, nepaisant socializacijos ir švietimo tipų, ir ar jis yra nesuderinamas su visomis atraminėmis sistemomis? Ar žmogaus teisės reiškia tam tikrą orientaciją ir pasirinkimą? Ar galima, pavyzdžiui, suderinti žmogaus teisių visuotinumą su absoliučiu reliatyvizmu? Auklėtojai, mokytojai, tėvai ir vietos valdžia privalo įvertinti visą uždavinio, o svarbiausia būtinų sprendimų sudėtingumą. Mokyti žmones žmogaus teisių, vadinasi, mokyti juos kaip individus ir kaip visuomenės narius. Todėl tai nėra neutralus ar paprastas švietimo procesas, o tikra kampanija. Atsakingų už ją individų ir institucijų pareiga – gerai paaiškinti sutarties sąlygas.

Žmogaus teisių santykis su morale ir etika

Ar, įtraukdami žmogaus teises į ikimokyklinį švietimą, sukuriame tam tikrą moralinio švietimo formą? Kokius švietimo metodus tuo tikslu galima naudoti?
Vienas iš sprendimų tai – vertybių sistemos nustatymas ir reikalavimas prie jos prisiderinti. Tokiu atveju švietimas iškelia nuostatas, atitinkančias gėrio ir blogio laipsnius. Žmogaus teisės tampa visų kitų vertybių sistemų matavimo vienetu. Šis sprendimas įtraukia mokytoją ir auklėtoją į moralinio, t.y. žmogaus teisių, kodekso perteikimo procesą. Tačiau tai paradoksalus būdas – sugrupuoti visuotines žmogaus teises į specifinį moralinį kodeksą, kuris, logiškai mąstant, gali būti atmestas vardan teisės išlikti skirtingu. Be to, kelių moralinių kodeksų (socialinio, religinio, pilietinio, žmogaus teisių ir kt.) egzistavimas vienu metu neleistų žmogaus teisėms veikti už savo kodekso ribų.
Tokiu atveju žmogaus teisės bus suvokiamos kaip pavyzdinių modelių perteikimas ir priklausys nuo tam tikrų fizinės ir moralinės prievartos formų. Tai labai įsakmus sprendimas, kuris puikiai tinka tam tikram moraliniam ar religiniam švietimui, bet sunkiai suderinamas su švietimu apie žmogaus teises, kuris savaime prieštarauja bet kokiai prievartai. Vadinas, žmogaus teisių negalima suvesti į jokį, net pasaulietinio pobūdžio, moralinį kodeksą.
Kitas sprendimas siūlo švietimą ir bendravimą, grindžiamą interpersonaliniais santykiais ir individų tarpusavio ryšiais aplinkoje. Būdamas švietimo proceso centras, vaikas įgauna veikėjo, subjekto statusą. Vaikas, besiformuojanti individualybė, susiduria iš vienos pusės su suaugusiu pilnu prieštaravimų asmeniu, o iš kitos – su savo kultūrine aplinka, taip pat kupina prasmių ir tam tikrų vertybių, kurios kartais yra prieštaringos, bet dėl to ne mažiau reikšmingos.
Taip suprantamas švietimas apie žmogaus teises daugiau nebėra įsakymų, nurodymų ar primestų standartų rinkinys, o projektas, grindžiamas evoliucionuojančio švietimo dinamika.
Diskusija, kuri slypi šiuose apmąstymuose, apima visuomenės ir individo santykį. Ankstesnė nuoroda į du sprendimus – ne formalumas, ja siekiama parodyti ginčo esmę: švietimas apie žmogaus teises – tai ne žmogaus teisių paprasto įvedimo į mokyklų programas kaip papildomos disciplinos klausimas; jis reiškia ypatingą švietimo filosofiją, kurios tikslas paversti individus aktyviais savo pačių tobulėjimo dalyviais, o ne pasyviais švietimo proceso rezultatais. Būtų nesąžininga pradžioje nepaaiškinti švietimo apie žmogaus teises paradoksalumo, jo keliamos dilemos. Reikia rinktis kelią, o švietimo praktika turi jį atitikti. Kuo jaunesni vaikai, tuo geriau mokytojai turi suvokti šį poreikį, jei nenori, kad jų pastangos nebūtų abipusiai nesuprastos ir atmestos.
Bet kokiu atveju vienas iš vaikų mokymosi būdų yra sekimas pavyzdžiais (nedera painioti su paprasta modelių imitacija). Kadangi mažų vaikų švietimui negalima naudoti intelektualių ar abstrakčių žodinių sąvokų, suaugęs žmogus (auklėtojas, tėvai, mokytojas ir t.t.) tampa svarbiu atramos tašku. Kaip potenciali pažinimo priemonė suaugęs žmogus taip pat daug pasako kūnu, tylėjimu, požiūriu ir potekstėmis, kaip ir žodžiais. Todėl, jei norime, kad švietimas apie žmogaus teises būtų ne elementari paskaita šia tema, mokytojai privalo gerai apsvarstyti, kas yra jie patys, ką jie daro ir ką kalba.
Reikia pabrėžti, kad labai mažų vaikų švietimas apie žmogaus teises visai neapima abstrakcijų mokymo, jo metu distiliuojamos mažos patirties dozės. Jis nereikalauja jokių efektingų veiksmų žmogaus teisėms įamžinti, o tik kasdieninės rutinos, santykių ir kontaktų tinklo, apdairiai perpinto su žmogaus teisių etika. Švietimo apie žmogaus teises šiai amžiaus grupei paradoksas yra tas, kad jo negalima sieti su kurios nors srities sukaupta žinių visuma. Todėl auklėtojai ir mokytojai švietimo metodus turi suderinti su žmogaus teisėms būdingomis vertybėmis. Tačiau kaip tik dėl to labiausiai nesutariama ir atsiranda skirtingos nuomonės. Kol eina kalba tik apie paprastą faktų, datų, sutarčių išmokimą, susitarti lengva. Bet kai tik mažų vaikų švietimas ima reikalauti daugiau negu formalaus prisitaikymo, nenuoseklių demonstracijų ar ketinimų pareiškimo, prieštaravimai tampa akivaizdūs. Pačių mažiausiųjų švietimas apie žmogaus teises tiesiogiai priklauso nuo pradinio vertybių suvokimo. Kadangi tai fundamentalesnė ir sudėtingesnė švietimo atmaina, tai ją sunkiau pritaikyti praktikoje.
Švietimo apie žmogaus teises įvedimas ikimokykliniame amžiuje vėl kelia mokyklų prigimties ir vaidmens visuomenėje klausimą. Jis reikalauja, kad mokyklos nustotų laikytis vertybių neutralizavimo ir sąlyginumo praktikos, kiek įmanoma apibrėžtų savo tikslus ir metodus, vartodamos aktyvios ir pozityvios pasaulietinės doktrinos terminus. Kitaip sakant, jos turi kurti etinį projektą.
“Posakis “yra privaloma” – tai neutralumo koncepcijos santrauka. Jis tapo svetimas mano laisvės projektui ir net mano ketinimui pripažinti kitų laisvę” (Ricoeur, 1985, p. 45). Šią koncepciją turi pakeisti individo, “kuris gali prisistatyti, kaip asmuo, atsakingas už moralinį faktorių”, etinis ketinimas (Ricoeur, 1985, p. 44). Švietimas apie žmogaus teises aiškiai numato asmenybės koncepcijos pripažinimą. Tačiau ši koncepcija priklauso nuo laiko, vietos ir kultūros. Visas švietimo apie žmogaus teises rezultatas priklauso nuo šios dilemos sprendimo.

Socializacija, akultūracija* ir švietimas apie žmogaus teises

Prie sunkumų, susijusių su uždavinių nustatymu, prisideda tai, kad maži vaikai yra daugelio įvairių auklėjimo poveikių centras. Juos veikia individai (tėvai, auklės, mokytojai, auklėtojai ir gydytojai) bei kolektyvai (šeimos, mokyklos, lopšeliai ir vietos valdžia), kurių kiekvieno įnašas yra savaip svarbus, tačiau tikslai kartais būna skirtingi. Kokiu būdu galima užtikrinti švietimo darną, jei jame susiduria tokie įvairūs dalyviai, kurių vertybės nebūtinai sutampa. Pliuralistinėje visuomenėje problema tampa dar sudėtingesnė, nes joje gyvena skirtingos socialinės ir etninės grupės, kurių kultūrinės nuostatos ir vertybės gali stipriai konfliktuoti viena su kita.
Iš pat pradžių vaiko žmogiškąją aplinką apibūdina gausumas ir įvairovė, švietimas daugiau nebėra išimtinė šeimos teisė. Įvairių socialinių, kultūrinių, profesinių, ekonominių, religinių, regioninių ir kitų grupių pripažįstamos vertybės yra didžiausio įvairumo, o ne vienodumo, kaip kai kas mano, šaltinis. Mūsų dienų vertybės primena spektrą, o ne ląstelę, t.y. jos nebesudaro paprastos monolitinės vienovės. Šis sinchroniškas vertybių daugėjimas sukelia nesutapimus ir nesutarimus, kurie trukdo sukurti bendrą švietimo projektą (ne mokymo projekto) skirtingų kultūrų partneriams, ir grasina potencialiais konfliktais. Taigi švietimas atsiduria tarp būtinumo bendru sutarimu remti švietimo projektą ir sunkumų, kurie kyla, kai harmonijos siekiama neperšant vieno ar kito modelio.
Kokį vaidmenį atlieka ir atliks žmogaus teisės šioje sistemoje? Ar jos yra pasirinkimo galimybė? Ar prabanga? O gal ateistinė naujos religijos ar ideologijos forma? Klausimas yra svarbus, nes į jį galimas tik vienas atsakymas. Atskirų moralinių (religinių, politinių) kodeksų principai turi paklusti žmogaus teisių reikalavimams. Švietimas apie žmogaus teises yra sąmoningas pasirinkimas ir nepripažįsta jokių “jeigu” ir “galbūt”. Kiekviena sistema privalo turėti savo sprendimą, ir kiekvienas atsako už savo įsipareigojimus. Vietos dvejonei ar dviprasmybei nėra. Europos švietimas ir švietėjiškoji Europa negali tapti mozaika ar kratiniu. Įvairios jėgos linijos turi būti aiškiai nubrėžtos. Tai panašu į aksiomą, bet kasdieninė tikrovė įrodo, kad ji toli gražu nėra vieningai priimama, juo labiau įgyvendinama.
Socializacija, akultūracija ir švietimas yra skirtingi procesai. Tiesa, šeima tebėra svarbiausia jų veikimo vieta, bet kyla klausimas: kaip vaikai reaguoja į šią konkuruojančių vertybių gausą? Kokią vietą užima žmogaus teisėms būdingos vertybės? Būtų naivu tikėti, kad skirtingi švietimo lygiai yra visiškai suderinti. Todėl tam tikros vertybės turi būti objektyvizuojamos, patvirtinamos ir deklaruojamos, kad būtų išvengta socialinės šizofrenijos ar sinkretiško* elgesio. Neįmanoma ginti pagarbos žmogaus teisėms ir tuo pat metu pripažinti tam tikrą vertybių anarchiją dėl jų besaikio gausumo.
Taigi matome, kad socializaciją ir akultūraciją, kurios anksčiau buvo patiriamos ir vykdavo suprantamai ir natūraliai, dabar reikia analizuoti ir objektyviai aiškinti. Socialinės tvarkos sudėtingumas, be abejo, verčia švietimą persiorientuoti į socializacijos ir akultūracijos procesus. Mažų vaikų atveju švietimą apie žmogaus teises galima įsivaizduoti tik tokiu lygiu ir su kuo nuosekliausia vertybių sistema. Iliuzija tvirtinti, kad pakanka pakalbėti apie žmogaus teises, ir tuoj pat visi mums pritars. Kad taip nėra, iliustruoja įvykis Paryžiaus priemiesčio lopšelyje: kai auklėtoja pradėjo aiškinti mokiniams pagarbos kitiems sąvoką pagal vaikišką knygą “Saidas ir Sofi”, daugelis tėvų pradėjo priekaištauti, kad tai ne jos, o auklėjimo šeimoje reikalas. Žmogaus teisių, kaip vertybių, leitmotyvas nėra suderinamas su visais socializacijos ir švietimo tipais. Naivumas ir neryžtingumas šioje srityje gali tapti konflikto ir nesėkmės priežastimi. Kaip galima lengvai pasiekti tikslą, kuris nebuvo nei deklaruotas, nei visuotinai priimtas? Todėl atsisakykime veidmainystės ir baimės!
Švietimas apie žmogaus teises negali tapti autoritarinės socializacijos formos dalimi. Normatyvinis ir norminantis mokymas, kurio pagrindas yra kalimas, o ne švietimas, tai prievartinė forma, kuri nesudaro galimybės vykti normų ir vertybių vidinio perėmimo procesui (interiorizacijai). Vienintelis socializacijos tipas, suderinamas su švietimu apie žmogaus teises, yra tas, kuris traktuoja subjektą kaip dinamišką, o ne pasyvią visuomeninę būtybę, kaip savo paties socializacijos veiksnį.
Ikimokyklinis švietimas yra švietimo, socializacijos ir net akultūracijos dalis. Jis neturi būti pagalbinis, papildomas ir pasirinktinis ar priklausyti nuo šeimos principų. Tačiau jis reikalauja glaudaus mokytojų ir šeimų bendradarbiavimo. Ir vis dėlto gali kilti vertybių konfliktai. Smurto vaidmuo, jėgos panaudojimas, sprendžiant asmeninius ar grupinius ginčus, paklusnumo ir autoriteto svarba vaikų ir suaugusiųjų santykiuose, autonomijai ir asmeninei iniciatyvai teikiama reikšmė – visa tai labai prieštaringi dalykai, dėl kurių gali kilti nesutarimai. Skirtingų vertybių gausos aplinkoje švietimo platformos sukūrimas yra labai subtilus darbas. Jei nėra griežtų nesupratimo ar abipusio nepakantumo apraiškų, tai švietimo sutartį galima sudaryti, laikantis mažiausio bendro įvairių koncepcijų vardiklio arba neakcentuojant skirtingumų, kol išmoksime juos gerbti ir suprasti. Pastangos visus suvienodinti neleidžia pasiekti netgi menkiausio sutarimo. Kita vertus, abipusis nuostatų ir puoselėjamų vertybių aiškinimas leis suprasti vienas kitą, nereikalaujant priimti svetimų pažiūrų. Dialogas ir įsiklausymas geriausiai saugo nuo nesutaikomumo bei jo peraugimo į nepakantumą. Abejingumas ir neigimas neišvengiamai gimdo kraštutinumus ir abipusį priešiškumą. Todėl įvairių mažų vaikų švietimo dalyvių bendravimas ir derybos yra sėkmingo švietimo proceso prielaida.
Apibendrinant galima pagrįstai teigti, kad pirmasis reikalavimas mažų vaikų švietime apie žmogaus teises yra pagarba vaikams, kuri šiuo atveju reiškia pagarbą visų vaikų vienybės ir harmonijos poreikiui. Vargu ar reikia priminti, kaip greitai vaikų emocijas veikia tėvų ir mokyklų, mokyklų ir lopšelių, tėvų ir vaikų globėjų nesutarimai, konfliktai ir prieštaravimai.
Svarbiausia idėja, kurią norime pabrėžti, yra švietimo projekto koncepcija. Tačiau ji nėra švietimo veiklos katalogas, o projektas, dėl kurio susitarė pagrindiniai dalyviai ir kuris tiksliai apibrėžia priimtų vertybių sistemą. Tai ne tik paprastas uždavinys, o pati svarbiausia švietimo sąlyga, nes be tam tikrų atramos taškų, kuriuos išreiškia žmogaus teisės, negalima kurti žmogaus ar kolektyvo identiteto. Taigi jei mokykloje ar ikimokyklinėje įstaigoje švietimui apie žmogaus teises yra sudarytos pačios geriausios sąlygos, tai dar neužtikrina, kad švietimas taptų apčiuopiama realybe, o ne liktų negyva raide.
Todėl mokytojai, kurie nori pradėti švietimą apie žmogaus teises, visų pirma turi pradėti derybas su skirtingais vieno ar kito lygio bei amžiaus mokinių švietimo dalyviais. Kaip nebūtų keista, pirmasis mokytojo švietimo veiksmas vyksta ne pačioje mokykloje. Pagarba vaikui reikalauja tikrų tos pagarbos ženklų, o ne kalbėjimo apie pagarbą vaikui. Žmogaus ir vaikų teisėms reikia darbų, o ne žodžių.

Rekomenduojama veikla

Kadangi ikimokyklinio amžiaus vaikų švietime apie žmogaus teises reikia vengti faktinių žinių, galima įsivaizduoti trejopus veiksmus trijose srityse:
* mokyklos ar ikimokyklinio švietimo (ne šeimos) institucijos gyvenime;
* žmogaus teisių išreiškiamų vertybių sferoje;
* su vaikų šeimomis suderintame švietimo projekte.
Paskutinysis punktas jau buvo gana plačiai išnagrinėtas ir toliau apie jį nereikėtų kalbėti. Vis dėlto didžiausius sunkumus kelia pats derybų vedimas. Kokiu būdu reikėtų jas vesti? Kieno iniciatyva? Kiek gali manevruoti kiekvienas partneris? Sunkumus gilina tai, kad lengviau susitarti dėl siūlomos švietimo ar užklasinės veiklos, negu dėl jų turinio ir priimtinų nuomonių. Nepaisant šių kliūčių, reikia suprasti, kad joks mažų vaikų švietimas apie žmogaus teises neįmanomas, be tėvų dalyvavimo.
Kad būtų patogiau, kitos dvi veiksmų grupės bus aptariamos atskirai, nors jos papildo viena kitą.
Prisotinimas ir pavyzdžiai yra dvi mažų vaikų švietimo atramos. Atmosfera, kasdieninė tvarka, kuriomis reiškiama pagarba kiekvienam, yra reikalingesnės, negu ilgos kalbos. Europos Tarybos seminare K. Šoderis (Schauder, 1989) parodė, kad labiausiai švietimas apie žmogaus teises priklauso nuo pasirengimo, t. y. ne tiek nuo pačių žmogaus teisių per se* , kiek nuo sudarymo sąlygų, kuriose žmogaus teisės pradedamos gerbti gerokai anksčiau, negu įvedamas ypatingas švietimo tipas.
Kaip taikyti šį požiūrį švietime? Pripažįstama, kad “ankstyvieji santykiai sukelia neišreiškiamą ir todėl slopinamą kančią, kuri skatina nematomą, o dažnai tiesiog slaptą neapykantos augimą kitiems” (Schauder, 1989, p. 13); mokytojo santykiai turi būti grindžiami tokiu įsiklausymu, komunikacija, atidumu ir jautrumu kitiems, kad vaikas galėtų savaip kalbėti ir reikšti savo jausmus. Mūsų laikais vaikai bendrauja ne tik su tėvais: daug žmonių už šeimos rato vaidina svarbų vaidmenį jų gyvenime. Nelaimei, šios gausios švietėjiškos įtakos išsisklaido, nes kiekvienas mano, kad už vaiko priežiūrą turi atsakyti kiti. Atsakomybė už švietimą nyksta ne dėl kvalifikuotų auklėtojų trūkumo, o, priešingai, dėl to, kad jų kai kuriais atvejais yra per daug. Todėl ankstyvuosiuose santykiuose svarbu užbėgti už akių visokiems sutrikimams, įveikiant visas tiesiogiai ar netiesiogiai vaikus veikiančias smurto ir kančios formas, – “tas skriaudas, kurias matome ir girdime, dėl kurių atsiranda “nuskriausti vaikai”, o taip pat tas, kurios, būdamos nepastebimos ir paslėptos, prasiskverbia į mūsų švietimo ir pedagogikos metodus” (Schauder, p. 15), nes tai padeda įgyvendinti švietimą apie žmogaus teises ir yra ne tik vaistas nuo rasizmo, bet ir jo profilaktikos būdas. Švietimas apie žmogaus teises dažnai suprantamas kaip atsvara netolerancijos, ksenofobijos ir rasizmo impulsams. Tačiau, dirbant su mažais vaikais, reikia imtis sąmoningos profilaktikos.
Mokytojus, auklėtojus, tėvus reikia mokyti įžvelgti bet kokius vaikų kančios požymius, kol jie neįgauna dramatiško ar net patologiško pobūdžio, o taip pat pažinti bet kokius švietimo metodų ar asmeninių santykių aspektus, kurie gali tapti smurto šaltiniu. Reikia lavinti ne tiek mokytojo veiklos įgūdžius, kiek jo sugebėjimą analizuoti žodinės, o taip pat nežodinės komunikacijos sistemos potekstes (tylėjimą, žvilgsnius, ženklus ir šypsenas, gestus ir veido išraiškas ir t. t.). Atidumo sau ir kitiems negalima išmokyti, čia reikalinga patirtis, kurios įprastu būdu galima ir neįgyti. Vargu ar reikia aiškinti, kad ikimokyklinis auklėjimas daugiau remiasi išmanymu (know-how), o ne faktinėmis žiniomis. Deja, darželiai dažnai ignoruoja šią tiesą ir atkakliai stengiasi perduoti žinias, motyvuodami tuo, kad vaiko smegenys šiame amžiuje kur kas imlesnės.
Taip pat labai svarbu atsiminti įvairias priemones, kurių pagalba socializuojami vaikai tampa atsakingesni ir savarankiški. Griežtai ir suprantamai taikomi vaikų švietimo principai, kurių ilgus metus laikėsi mokyklos, dera su žmogaus teisėmis. Todėl nereikia ieškoti naujų uždavinių, o įžvalgiai įgyvendinti kasdienius. Nors, deja, akivaizdu, kad ne visas švietimas suderinamas su švietimu apie žmogaus teises, būtų klaidinga galvoti, kad švietimui apie žmogaus teises keliami vien tiktai ypatingi tikslai. Vadinasi, ruošiant mokytojus, analizė yra svarbesnė už turinį. Mokytojus reikia traktuoti ne tik kaip profesionalus, bet ir kaip individus bei žmones. Reikia pripažinti, jog tai nelengva, tačiau tai vienintelis kelias, kad švietimas apie žmogaus teises netaptų tiktai dar viena papildoma mokyklos programos disciplina.
Kadangi visko išvardinti neįmanoma, aš pasirinksiu vieną ar du žmogaus teisių aspektus, kurie gali tapti švietimo pagrindu: svarbiausia tema gali būti švietimas apie santykius ir skirtingumą, nes pagarba žmogaus teisėms visada reiškia pagarbą kitiems ir jų teisei būti skirtingais.
Tai jokiu būdu nereiškia, kad reikia mokyti vaikus būti kitokiais. Juos reikia mokyti būti savimi tarp kitų skirtingų asmenybių. Į tokį nevienalytiškumą galima reaguoti dvejopai: arba neigti visus skirtingus individus ir atkakliai teigti vieną monolitišką vaizdą arba siekti šioje įvairovėje harmonijos ir darnos. Žmogaus teisėms tinka tik pastarasis kelias. Todėl, auklėjant mažus vaikus, reikia spręsti problemą, kaip pliuralistinėje, skirtingoje ir nevienalytėje visuomenėje išauginti tvirtą ir dinamišką asmenybę, kuri galėtų atvirai bendrauti su kitomis asmenybėmis. Išspręsti šią problemą, auginant asmenybes-tvirtoves ir po to plečiant jų akiratį bei vaduojant nuo prietarų, neįmanoma. Reikia iš pat pradžių pripažinti įvairovę kaip socializacijos ir akultūracijos sudėtinę dalį.
Kadangi žodis ir kalba negali padėti, auklėtojas turi pasikliauti impresionistiniu įtaigumu, prasiskverbimu į vaiko sielą. Neverta aiškinti vaikams didžiųjų humanistinių idealų, pasitelkiant efektingus dramatiškus veiksmus. Pirma, maži vaikai nesuvokia abstrakčių konceptų; antra, pakartotinis jų jausmų žadinimas tik bukina jautrumą. Mažų vaikų švietimas apie žmogaus teises turi būti grindžiamas kasdienybei būdingu paprastumu. Vietoje energingų priemonių geriau skatinti įvairovės stebėjimą praktikoje, o ne diegti plačius pagarbos principus, kurie yra nepritaikomi šiuolaikiniame gyvenime.
Kyla klausimas, kodėl nepakeisti nevienalytės švietimo aplinkos aiškia vienos kultūros aplinka? Įvairūs daiktai, žaidimai, dviem kalbom ar tik užsienio kalba išleistos knygos, fotografijos, paveikslai ir kt. sudaro galimybę supažindinti su įvairove, neruošiant specialių projektų ir neaiškinant pagarbos “skirtingumui”. Ar vaikas išdrįs reikšti savo kultūros suformuotus ypatingus bruožus monolitiniame pasaulyje? Jei gerbiami visi skirtingumai, tai ir jo skirtingumas bus natūraliai ir besąlygiškai gerbiamas. Veiksmo moralumas yra geriausias pagarbos įrodymas. Mokymas, kurio centre yra vaikas kaip ypatingas objektas, kai ištisai kartojama “Parodyk, kuo tu išsiskiri” ar “Papasakok, kaip jūs gyvenate namie”, suskaldo vaikus, nes taip nesaikingai diferencijuojant su vaiku elgiamasi kaip su daiktu, o ne kaip su savita asmenybe. Neteisinga primesti kultūrinį identitetą vardan pagarbos įvairovei; geriau kiekvienam suteikti galimybę išreikšti savo identitetą. Teisė nesiskirti taip pat egzistuoja! Šis vaikų noras kartais būna labai stiprus ir jo negalima neigti.
Kadangi, kaip sakėme, žodžiai nėra pati geriausia komunikacijos su labai mažais vaikais priemonė, auklėtojus reikia supažindinti su įvairiomis nežodinės komunikacijos priemonėmis: pozomis, veido išraiškomis, žvilgsniais, erdvės panaudojimu ir lytėjimu, nes visa tai yra bendravimo priemonės, pranešimų perdavimas, o kartu galimų nesusipratimų ar disharmonijos šaltiniai. Žaidimai, nuomonės, valgymo ir miegojimo būdai taip pat gali įgauti tokią prasmę, dėl kurios gali būti neteisingai suprasti.
Tuo tarpu visa saviraiškos veikla padeda švietimui apie skirtybes. Ypatingą tiesiogiai individualizuojantį poveikį daro meninė veikla, žinoma, su sąlyga, kad ji nediegs tik vyraujančios kultūros skonio ar vertybių, o kartu ir visiems priimtino, nustatytais modeliais pagrįsto grožio supratimo. Vaizduotę žadinantis darbas yra labai efektyvi priemonė, nes ji stiprina įvairovę, neapibrėždama kurios nors skirtumų formos. Kita vertus, tikrovė dažnai tampa nepripažinimo priežastimi, nes įžvelgti visumą yra didelis menas, ypač tokiame amžiuje, o tuo tarpu meninės kūrybos šaltinis yra didžioji įvairovė.
Kita jautrumo kitiems forma yra solidarumas. Jo negalima pasiekti tik įveikiant vaiko egocentrizmą. Nuo ankstyvo amžiaus vaikai turi susidurti su užduotimis, kurios reikalauja papildomų įgūdžių. Vadinas, reikia ne tik suburti vaikus darbui grupėje, bet organizuoti veiklą pagal kiekvieno vaiko sugebėjimus, kad skatintume tikrai bendras pastangas. Jeigu kiekvienas vaikas suvoks tik dalį sprendimo, rezultatas priklausys nuo grupės pajėgumo jungti išbarstytus elementus.
Šios mintys nėra išsamios, bet apibrėžia dalyko apimtį ir pateikia jam reikalingas nuostatas, kad būtų galima pradėti darbą. Mokytojų ir auklėtojų turtinga patirtis puikiai kompensuos konkrečių pavyzdžių trūkumą. Tikrasis mažų vaikų švietimo apie žmogaus teises uždavinys – tai ne praktinis žmogaus teisių įgyvendinimas, o jų siekimo tikslų ir bendrų sąlygų supratimas.
Nors ir persmelkiančios visą vaikų švietimą, žmogaus teisės nėra dalykas, kurį reikia mokyti tam tikru laiku ir tam tikrais metodais. Tačiau reikalavimai jų mokymui dėl to nėra mažesni. Kaip tik dėl to, kad jos yra išskaidytos, reikia ypač griežtai apibrėžti jų uždavinius. Sudarydamos švietimo sutarties pagrindą, žmogaus teisės tampa Švietimo projekto koncepcijos sudėtine dalimi ir kelia tikrai rimtas švietimo problemas.

Literatūra

Abdallah-Pretceille M. Report on the 40th Council of Europe Teachers’ Seminar // Human Rights Education in Pre-primary Schools, 20-25 June 1988. 1989.
Ricoeur P. Avant la loi morale: l’éthique // Encyclopaedia universalis. Paris: Symposium volume, 1985.
Schauder C. A few points to stimulate thought on the birth of hatred of others // Human Rights Education in Pre-primary Schools, 20-25 June 1988. 1989.
Woodhead M. Pre-school Education in Western Countries: Issues, Policies and Trends. London-New York: Longman, 1979.

ŽMOGAUS TEISĖS PRADŽIOS MOKYKLOJE

Polina Laisait-Džouns (Pauline Lyseight-Jones)
Ilingo savivaldybės pradžios švietimo inspektorė, Londonas

Pradžios švietimo vaidmuo ir prigimtis

Pradžios švietimas kartu su vaiko tėvais atlieka pagrindinį vaidmenį, formuodamas individą, kuris gali tapti svarbiu ir naudingu visuomenės nariu. Mažų vaikų bendravimui su kitais žmonėmis bei jų pačių elgesiui didžiulį poveikį turi autoritetingas mokytojo asmuo.
Daugelyje šalių mokymo praktikos naujovės energingiausiai diegiamos pradžios moks-le. Tikriausiai tai priklauso nuo pradžios mokyklos struktūros, kuri yra orientuota į šeimą, o gal priežastis ne tokia graži – tiesiog pradžios mokyklos mokinių nepersekioja nuolatinė per-spektyva valstybinių egzaminų, turinčių tokį svarbų poveikį tolesniam gyvenimui. Paradoksalu, bet šiam naujovių skatinimui labai naudingas yra įsitikinimas, kad pradžios švietimas nėra tikras švietimas – tikrasis prasideda vidurinės mokyklos egzaminų amžių pasiekusiose grupėse.
Britanijos pradžios mokykloje galima rasti vertikalias grupes, šeimos grupes, o taip pat bendrus darbuotojų arba mokinių ir mokytojų sprendimų priėmimo būdus. Mokyklos klimatas yra palankus idiliškiems santykiams. Dažniausiai ryšiai su tėvais ir bendruomene yra stiprūs. Tėvai visada laukiami mokykloje, kartu tartis apie savo vaikų švietimą. Jie padeda klasėms įvairiausias svarbiais ir konstruktyviais būdais. Daug pradžios mokyklų turi tėvų kambarius, mokyklos skatina mokytojus lankytis namuose, palaikomi glaudūs santykiai su socialinės rūpybos tarnybomis, todėl mokyklos darbuotojai gali padėti tėvams ir vaikams, kuriems reikia paramos.
Pradžios mokykloje puikiai suprantama, kad visi su mokiniais susiduriantys suaugusieji yra globėjai, patarėjai, auklėtojai ir ugdytojai. Dėl šių priežasčių pradžios mokykla sudaro labai palankias sąlygas kurti švietimo apie žmogaus teises pagrindus.
Susirūpinimą kelia pokyčiai, kurie neišvengiamai įvyks dėl neseniai priimtų Švietimo įstatymų. Nacionalinė mokymo programa ir jos vertinimas, mokyklų galimybė atsisakyti valstybinio sektoriaus paramos ir tapti įstaigomis, kurios finansuojamos iš tikslinių lėšų, mokyklų valdymas vietose – tai tik keli esminiai Anglijos ir Velso mokyklų sistemos pakeitimai. Jie gali sukelti ir geros pradžios švietimo praktikos pokyčius. Pasikeitus atsakomybės pusiausvyrai, mokytojai ir tėvai gali skirtingai suprasti savo uždavinius ir santykius su mokiniais. Tai gali atsiliepti ir švietimui apie žmogaus teises pradžios mokykloje.

Praeitis, kuri veikia dabartį ir ateitį

Per visą mokytojo karjerą nė karto nedirbau mokykloje, kurioje švietimas apie žmogaus teises būtų aiškiai apibrėžtas mokymo programoje. Tai įprasta. Tačiau, apžvelgdama savo darbą, galiu nustatyti tam tikrus momentus, kai laikiausi švietimo apie žmogaus teises principų.
Aš atsimenu, kaip teko pirkti literatūrą, kuri nebūtų šališka rasės ar lyties atžvilgiu, kaip teko sugalvoti būdą tvarkingai užbaigti pamoką ir nepasakyti ” Pirma mergaitės, po to berniukai”, ginčytis mokytojų kambaryje, kad negalima mokyklos folkloro taikyti atskiriems vaikams. Juk sklido kalbos: “Visi mokiniai iš šitos gatvės yra sunkūs”, “Aš mokiau jo mamą, ji neturėjo jokio supratimo, kaip ir sūnus”, “Jos sesuo amžinai pakliūdavo į bėdą, ji tikriausiai taip pat”. Aš stengiausi suteikti vaikams galimybę kalbėti ir su manimi, ir tarpusavyje. Kiek-vieną dieną, pasibaigus pamokoms, visa klasė susirinkdavo kartu ir 30-45 minutes darydavo tai, ką buvo sugalvojęs asmuo ar grupė. Aš abejodavau literatūroje išdėstytomis nuomonėmis, stengdavausi atitolti nuo didaktinių mokymo modelių, kad vaikas mokykloje jaustųsi laimingas, nes jam viskas gerai sekasi. Kovojau ir kitaip, nors mes neorganizuodavome kampanijų – nepakankamai pasitikėjau savimi, kad skatinčiau tai daryti vaikus. Bet mes turėjome savo klasės vertybes. Pravardžiavimui, šmeižimui, išskirtinumui nebuvo vietos. Nepriklausomybė, tarpusavio susiklausymas, atsakomybė ir pagarba asmens sugebėjimams visada rasdavo atgarsį.
Mokyklos, kuriose aš mokiau, taip apibūdindavo savo tikslus, kad juos buvo galima traktuoti kaip besiremiančius žmogaus teisėmis plačiąja prasme. Vis dėlto formuluodavo juos mokyklos vadovas, šiek tiek pataisydavo kiti darbuotojai. Jie kalbėjo apie tai, ko mokykla nori iš mokinių: švaros, supratimo ir gero elgesio. Mokyklų tikslai niekada nebuvo abipusiai, išskyrus pirmąjį sakinį: “Mūsų tikslas – suteikti kiekvienam mokiniui išsilavinimą pagal jo poreikius ir sugebėjimus”.
Vėliau aš atsidūriau aukštojoje mokykloje, kur skaičiau trumpą kursą apie rasinę lygybę šalyje. Aš privalėjau paaiškinti būsimiems mokytojams, aukštesnio rango siekiantiems mokytojams ir mokyklų vadovams bei darbuotojams svarbiausius faktorius, kurie leistų įdiegti rasinę lygybę visose mokymo įstaigose. Šis dėstymas apėmė ir “kitų lygybių” analizę. Tuo metu aš aiškiai kalbėjau apie tai, kokią vietą švietimas apie žmogaus teises užima mokymo programos struktūroje.
Dabar, būdama pradžios mokyklų inspektore Londone, turiu mažiau progų skatinti švietimą apie žmogaus teises. Juk žmogaus teisių įvedimas į mokymo programą yra ne mano, o pirmiausia mokyklos darbuotojų ir vadovų rankose. Aš galiu siekti, kad mokykla nepažeistų galiojančių įstatymų, pavyzdžiui, 1976 m. Rasių santykių įstatymo ar Lyčių diskriminacijos įstatymo, tačiau pagal 1988 metų švietimo reformos įstatymą didėjantis mokyklos autonomiškumas mažina švietimo valdymo organų ir inspektorių valdžią (jei jie ją iš viso kada nors turėjo), palikdamas tik įtikinėjimo ir patarimo funkcijas. Vietos inspektoriai dabar dažniausiai kontroliuoja ir vertina, ar mokykla atitinka nacionalinės programos reikalavimus bei aprūpina reikalingais resursais ir darbuotojais.
Aišku, patarimai mokykloms dėl mokymo programų ir kitų dalykų, jei į juos bus atsižvelgiama, darys poveikį tolesniam mokinių gyvenimui. Tačiau inspektoriai taip pat žino, kad pradžios mokyklos mokytojams labai reikia paramos, taip pat reikia prižiūrėti, kad būtų ginamos jų teisės, pripažįstama jų neliečiamybė ir kompetencija galbūt net labiau negu praei-tyje. Kad mūsų vaikai gautų gerą pradinį išsilavinimą jie turi būti tinkamai skatinami ir jaustis laimingi. Aš manau, kad mūsų mokiniai turi teisę į tokį skatinimą ir laimę mokykloje, nes jei pasiekę privalomo mokymo amžių mokiniai negauna išsilavinimo, tai nusikalstama įstatymui. Didžioji vaikų dauguma tokį išsilavinimą gauna valstybinio švietimo sistemoje. Mokiniai neturi pasirinkimo – lankyti mokyklą ar ne. Mokytojai pasirinkimo teisę turi. Jiems nebūtina dirbti mokyklose. Jie gali mesti mokytojavę, jei šis darbas tampa jiems per sunkus ar pradeda slėgti. Tačiau mokytojai neturi teisės savo nepasitenkinimo išlieti ant mokinių.
Man kelia susirūpinimą, kaip galima užtikrinti mokinių skatinimą ir pasitenkinimą, jei daugelio gerų mokytojų moralinė būsena blogėja. Jei mokytojai nejaus didelės pagarbos, laimės ir neturės asmeninių motyvų gerai dirbti, nukentės mokinių išsilavinimas ir emocijos. Pradžios mokyklų švietimo inspektorius privalo nustatyti, kaip mokytojai netenka įgūdžių, ir privalo taisyti padėtį. Kažkada girdėjau sakant, kad engiamieji ir pažemintieji nebūtinai yra patrauklūs. Kuo labiau demoralizuojami mūsų mokytojai, tuo mažiau tikėtina, kad bus suprastas švietimo apie žmogaus teises teisėtumas.
Turint galvoje moralinę būseną, švietimo apie žmogaus teises įgyvendinimas pradžios mokykloje tampa didele problema. Bet negalima akcentuoti tik neigiamą pusę. Naujoje ataskaitoje (Rees, 1989) cituojamas Selis (Selye):
“Įrodyta, kad stresas yra būtina gyvenimo sąlyga, nes nestimuliuojamas organizmas miršta. Todėl buvo nustatytas skirtumas tarp “teigiamo streso” (eustress) ir “neigiamo streso” (distress). Vienas kraštutinumas (teigiamas stresas) – tai stimuliuojanti, žadinanti, kelianti kūrybiškumą situacija, kitas – grėsminga, kelianti nerimą, sekinanti situacija”.
Svarbus švietimo apie žmogaus teises privalumas yra tas, kad žmogaus teisių mokytojai gali patirti daug teigiamų stresų ir mažiausiai nusivylimų.
Inspektoriai labai gerai supranta, kad laikas yra ribotas. Kaip aš jau aiškinau, švietimui apie žmogaus teises reikia laiko. Šiuo metu mokytojai neturi pakankamai laiko susidoroti su dabartiniu darbo krūviu ir todėl neatlieka užduočių taip gerai, kaip galėtų. Risas (Rees, 1989) rašo:
“Daugelis mokytojų bando įveikti per didelį darbo krūvį, anksčiau ateidami į mokyklą arba dirbdami po kelias valandas vakarais ir savaitgaliais. Dėl šios priežasties jie vis labiau pavargsta ir ilgainiui nebepajėgia taip dirbti. Tai ne tik žlugdo pasitenkinimo jausmą dėl atliktos užduoties, bet ir priverčia juos jaustis kaltais už tai, jog nesugeba rasti papildomo laiko ir jėgų, kad pagaliau pasijustų “laiką vadžias rankose”.
Šis laiko trūkumas ir nesėkmės pojūtis pabrėžia būtinybę švietimą apie žmogaus teises pradžios mokykloje padaryti sudėtine kasdieninės mokytojo veiklos dalimi, o ne apsunkinančia papildoma užduotimi. Vadinas, pradžios mokykla galėtų tapti žmogaus teisių mokykla tada, kai dėmesys būtų sutelktas į tuos mokyklos procesus ir praktiką, kurie atima vertingą mokytojų laiką. Be šito naujoji iniciatyva sunyks arba taps tiesiog simboline (Lyseight-Jones, 1990).
Kita problema yra ta, kad mokytojai perteikia socialinio gyvenimo normas. Priešintis šioms normoms kartais būna neprofesionalu, anarchistiška, nežmoniška, amoralu arba žiauru. Pavyzdžiui, auklėtojas gali priklausyti nuo stiprios valstybinės įstaigos, kuri nustato ir mokymo programos, ir dalyko turinį. Dar daugiau – kuri nors mokykla gali būti diktatoriško, hierar-chiško, paklusnumą ugdančio valdymo sistemos modelis. Tokiu atveju žmogaus teisių mokytojo siekis bus nepriimtinas kitiems mokytojams ar tėvams. Dėl interesų ir idealų nesutapimo tarp veikėjų neišvengiamai kils konfliktas.
Antra vertus, būdama mokyklinio amžiaus vaikų motina aš mačiau, kaip juos veikia mokytojų neteisingumas. Aš mačiau, kaip žlugdo vaiko pasitikėjimą savimi ir pusiausvyrą tai, kad mokytojas nevertina ir negerbia vaiko sugebėjimų. Man teko susidurti su stereotipiniais mokytojų teiginiais, kad “jei kai kurių šios mokyklos mokinių kalba yra sutrikusi”, tai yra visų joje besimokančių vaikų trūkumas. Vienos mokytojos religiniai įsitikinimai pavertė nuobodžiais ir siauraprotiškais ištisus visos klasės mokslo metus. Kitas mokytojas pasiūlė mokiniams temą “Urviniai vyrai” (cavemen – vyrai, žmonės) ir nuoširdžiai nustebo, kai buvo paklaustas apie urvines moteris ir vaikus. Man, kaip motinai, teko susipažinti su mokykla, kurioje leido rašyti tik pieštukais. Jie buvo keičiami plunksnakočiais tik 7 klasėje (11-12 metų vaikams). Tai gali atrodyti smulkmenos, bet jų bendras poveikis darė ir daro pradžios mokyklos mokiniams tokį svarbų poveikį, kad, rimtai apie jį pagalvojus, nukrečia šiurpas.
Mokykloje, apie kurią aš kalbu, mokosi pradinukai. Joje yra keli geri ir daug ne tokių gerų mokytojų, dauguma dirba blogiau negu vidutiniškai. Mokinių tėvai vargu ar gali lyginti šios mokyklos švietimą ir dvasią su kitomis mokyklomis, nes joje mokiniai mokosi nuo 3 iki 12 metų. Į mokyklą patenka vaikai, kilę iš vidutinės ir pasiturinčios bei darbininkų klasių, pasiturinčių ir mažiau pasiturinčių Pakistano ir Indijos imigrantų šeimų, kurių vaikai jau nuo penkerių metų kalba dviem ar trim kalbom, ir klajoklių šeimų. Mokinių daugumos šaknys yra Pietų Azijoje. Joje daug mokinių iš sikhų ir musulmonų šeimų. Mokykla niekuo nepasižymi, tik dirba ne taip puikiai kaip norėtųsi. Kaip švietimas apie žmogaus teises gali prigyti šioje mokykloje?

Mokykla kaip institucija

Kad pradžios mokykla galėtų sėkmingai veikti pagal žmogaus teisių principus, reikia, kad darbuotojai, mokiniai ir tėvai pripažintų mokyklos siekiamus idealus, jų laikytųsi ir perduotų kitiems. 1987 m. Londono švietimo valdymo organų paskelbtoje žemesniųjų mokyklų apžvalgoje buvo išvardinti faktoriai, kurie apibūdina “geros mokyklos darbą”. Viena iš 12 vertybių buvo tvirtas mokyklos vadovas. Keista, bet prie vertybių priskiriama ir mokyklos ryšys su bažnyčia (church school – bažnyčios mokykla). Aš stengiausi suprasti, kodėl taip atsitiko, ir padariau išvadą, kad ir ką reikštų “ryšys su bažnyčia”, visų pirma tokioje mokykloje vyrauja bendros vertybės ir sutarimas. Kokiu būdu turi veikti įstaiga, nustato sutartis tarp darbuotojų, tėvų ir mokinių. Ši sutartis derinama, prieš mokiniams stojant į mokyklą ir prieš samdant darbuotojus. Dažnai reikalaujama, kad darbuotojai, mokiniai ir tėvai priklausytų tikinčiųjų bendruomenei ir pateiktų įrodymus, kad jie neseniai dar praktikavo šioje tikinčiųjų bendruomenėje. Tokioje šalyje kaip Anglija, kurioje yra valstybinė bažnyčia, ir kurioje religijos mokymas ir kolektyvinės apeigos yra oficialiai įteisintos, stebina tai, kad mūsų valstybinės mokyklos neturi pastovios dvasinių ir moralinių vertybių sistemos. Man reikėtų patylėti, kad nebūčiau apkaltinta, jog ginu bažnytinių mokyklų atgaivinimo idėją. Aš noriu pabrėžti, kad daugelis mokinių, mokytojų ir tėvų valstybinėse mokyklose (aš blogai žinau nepriklausomas mokyklas) nesuvokia bendros vertybių sistemos. Ten, kur tokios bendros vertybės yra, daugiausia dėmesio kreipiama į tai, ko neturėtų pasitaikyti. Jei vertybių sistema yra, tai ji nenurodo nei teisių, nei atsakomybės. Sprendimų kriterijai yra tarsi užslaptinti ir tikriausiai lankstūs, o tai leidžia sprendžiančiajam lengvai (geranoriškai arba negeranoriškai) jais manipuliuoti.
Šiuo atveju žmogaus teisių mokytojui svarbiausia padėti mokyklai nustatyti bendras vertybes ir tos vertybių sistemos nelaužomas taisykles (dogmas, principus), jos ginčytinus elementus, o taip pat užtikrinti veikimą ir viešumą, kuris turi lydėti vertybių sistemos formavimą, diegimą bei tobulinimą. Šį procesą palengvina tikslai, suformuluoti dokumentuose, kuriais galima remtis.
Kadangi man neteko matyti vietos švietimo valdymo organų politiką reglamentuojančių dokumentų apie žmogaus teises, kaip pavyzdį galime imti rasinę lygybę. Berkšyro rasinio švietimo politika (Director of Education, 1983) buvo tokia radikali, kad šalia palankių atsiliepimų sukėlė skepticizmą ir pajuoką. Jos privalumas buvo tas, kad buvo numatyta keitimo galimybė. Leiskite paaiškinti. Mokytojai mokyklose stengėsi pakeisti švietimą apie rasinę lygybę. Jų pastangos nebuvo įteisintos valdymo organuose. Nauja politika jas įteisino, davė teorinį pagrindą, nustatė principus ir veiklos kryptis. Mokytojai savo mokyklose sušvelnino (ne sumenkino) politiką. Tokiu būdu jie galėjo žengti į priekį švietimo apie rasinę lygybę srityje sparčiau, negu neturėdami politinio dokumento [1].
Hempšyro vietos švietimo valdymo organai parengė pernelyg iškilmingą švietimo apie daugiakultūrinę visuomenę pareiškimą. Jo abstraktumą rodo trumpos citatos, kaip antai, “pasišventimas veikimui – tai teigiama reakcija, pagrįsta vertybinėmis nuostatomis, švietimo filosofija ir t. t.”, “politikos skleidimas – tai jos skelbimas tėvams ir bendruomenei” (Education Department, 1988). Tokio pobūdžio politika suteikia būtiną idealizmo elementą. Naudojant ir diegiant ją mokyklose, šis idealizmas susiduria su nelengva tikrove. Todėl švietimui apie žmogaus teises reikia ir idealizmo, ir realizmo.
Politika gali apimti ypatingus mokyklų bruožus. Pradžios mokykloje reikia nepamiršti tokio svarbaus dalyko kaip paslėptoji arba neformali mokymo programa. Vieno Londono priemiesčio vietos švietimo valdymo organo pareiškime teigiama:
“Mokyklos pastatas, baldų sustatymas, aprūpinimas mokymo medžiaga, įrengimais ir tai, kaip juos naudoja skirtingų [sic] lyčių atstovai daro didelį poveikį. Tokį pat gilų poveikį vaikų asmeniniam ir akademiniam tobulėjimui daro ir emociniai elementai. Į juos įeina mokyklos taisyklės ir procedūros, deklaruojamos vertybės, mokymo praktika, vaidmenų modeliai ir vertinimo metodai. Visuotinai svarbus yra vaikų, darbuotojų ir tėvų požiūris vienų į kitus ir į mokyklos darbą.
Mes darome viską, kad neformalioje mokymo programoje kiek galima mažiau reikštųsi tradicinė praktika ir pažiūros, kurios net ir netyčia skatina vienos ar kitos grupės diskriminaciją”. (London Borough of Ealing Inspection and Advisory Service, 1989).
1985 m. po Europos Tarybos švietimo apie žmogaus teises pradžios mokykloje seminaro aš rašiau (Lyseight-Jones, 1985):
“Mokytojas turėtų bandyti ištirti, ką vaikai išmoksta iš paslėptosios mokymo programos.
Žmonės labai efektyviai perima nežodinius tarpusavio pranešimus. Abipusis pasikeitimas tokiais pranešimais nesibaigia už klasės durų.
Mokytojai, kurie nori, kad žmogaus teisių problemos taptų jų darbo pagrindu ir esme, neįtikins mokinių, jeigu:
1. kalbėti galima, tik mokytojui leidus;
2. vaikai turi gauti viešą ir ypatingą leidimą nueiti į prausyklą;
3. bausmės yra netinkamos, neteisingos ir nesąžiningos;
4. naudojamos balų sistemos, kurių tikslas atskirti elitą ir skatinti nedaugelį daugumos sąskaita;
5. mokytojai vaikų šeimų modelio negerbia;
6. mokytojai nesistengia kaupti klasėje daiktų ir informacijos, kuriuos vaikai pažįsta iš savo aplinkos;
7. sprendimus daro tik mokytojas;
8. mokytojui neatrodo, kad klasė tinkama vieta humorui ir lengvabūdiškumui, o mokytojas ir vaikai gali juokauti.
Čia nurodyti tik kai kurie paslėptosios mokymo programos aspektai, atskleidžiantys, kad gražūs žodžiai – tik gudrybė, kuri dengia noro mokyti žmogaus teisių principų trūkumą “.
Aš jau kokie dveji ar treji metai neskaičiau šio paskutinio sakinio. Dabar jis man atrodo piktas, tačiau vis dar teisingas. Veidmainystė visada bus švietimo apie žmogaus teises priešas, ypač dirbant su mažais vaikais, kai pasitikėjimo netekimas turi tokius ilgalaikius padarinius. Aš tikiuosi, kad ne per dažnai painioju veidmainystę su humaniškumu arba suklydimais.

Tėvų ir mokyklų santykiai: konfliktuojančios teisės

Anksčiau mes jau sakėme, kad bendros vertybės yra pradžios mokyklų sėkmės faktorius. Tėvai ne visada dalyvauja formuluojant bendras vertybes. Tačiau jei dirbame žmogaus teisių mokykloje, tai turime pripažinti, gerbti ir tobulinti sutarimą ir bendradarbiavimą su tėvais, nepaisant to, ar jie mums asmeniškai patinka, ar ne. Mano aplankytos mokyklos įvairiai bendravo su tėvais, apimdamos:
*vakarinius susitikimus mokymo klausimais;
*renginius;
*tėvų kambario įrengimą;
*kalbų pamokas tėvams (mokykla organizuoja vaikų priežiūrą);
*tėvų mokymą, kaip padėti suvokti kurį nors mokymo programos aspektą vaikams, darbą mažose grupėse kas savaitę;
*bibliotekos tvarkymą;
*pagalbą šeimos ekonomikos klausimais, skaitymo ir darbo su kompiuteriu mokymą;
*tėvų-mokytojų asociacijas;
*kalbas mokyklos susirinkimuose;
*vaikų grupių lankymąsi tėvų darbo vietose;
*atviro lankymo sistemą;
*reikalingos medžiagos vertimą į vartojamas kalbas;
*patalpas tėvams, atvykstantiems pasiimti vaikų;
*lankymąsi namuose;
*ryšius su socialinės rūpybos tarnybomis.
Šie darbai sudaro sunkumų mokytojams, nes be profesinių įsipareigojimų jie taip pat turi teisę į asmeninį gyvenimą ir poilsį. Jie tiesiogiai ir asmeniškai susiduria su konfliktuojančių teisių problema. Risas (Rees, 1989) pateikia glaustą šio reiškinio vaizdą, komentuodamas “darbo-namų akistatą”, t. y. tai, kaip darbas derinasi (arba nesiderina) su asmeniniu gyvenimu.
“Atrodo, kad tai mokytojų gyvenimo įtampos priežastis. Nors pripažįstama, kad tam tikras paruošiamasis darbas atliekamas po pamokų, daugeliui atrodo, jog jų vakarai taip užimti darbu, kad tai tampa neleistinu įsibrovimu į asmeninį gyvenimą. Vadinas, jie nebegali atsipalaiduoti ir pailsėti vakarais, todėl kitą dieną klasėje jaučiasi vangūs ir nepajėgūs susidoroti su energingų ar sunkių mokinių poreikiais. Be to, vakarinio darbo kiekis kas savaitę ir kas trimestrą juos vis labiau alina.
Kai kuriems mokytojams pareiga lankyti daug susirinkimų po pamokų (nustatytu laiku) kelia dar didesnes problemas namuose. Tiems, kurie turi mažus vaikus tenka specialiai tartis su auklėmis, o net mokyklinio amžiaus vaikus turintiems mokytojams tenka ieškoti, kas juos galėtų parvesti iš mokyklos”.
Bendradarbiavimas su tėvais pradžios mokykloje reiškia, kad mokytojai turi būti prieinami tėvams ir atvirkščiai. Mokytojai dažniausiai negali palikti mokinių pamokų metu. Todėl su tėvais jie gali susitikti prieš pamokas, pietų metu, o dažniausiai po pamokų arba vakare. Mokytojas, kurio maži vaikai eina ne į tą mokyklą, kurioje jis dirba, turi atlikti tėvo (motinos) pareigą savo vaikų mokytojui. Konfliktas dėl laiko ir energijos trūkumo yra akivaizdus ir neišvengiamas. Ką galima padaryti, jei mokytojo-tėvo, kuris nedalyvauja susitikime, kaltė yra tokia pat, kaip ir darbininko-tėvo, kurio darbo grafikas neleidžia jam dalyvauti mokyklos susirinkime? Aš manau, kad bendradarbiavimas nereiškia atsakomybės atsisakymo. Nors mokykla privalo dirbti su tėvais, jos didžiausias laimėjimas yra nuolatinis mokyklos darbuotojų sugebėjimas padėti kiekvienam vaikui. Nors šį pajėgumą padidina tėvų įtraukimas į švietimo procesą, tačiau jis neturi (o iš tikrųjų ir negali) remtis tik juo.
Tęsiant konfliktuojančių teisių temą, reikia pripažinti, kad tik idealiu atveju galima tvirtinti, jog teisių hierarchijos nėra. Tikrovė kas dieną reikalauja daryti šališkus sprendimus. Ką turi daryti mokytojas, jei su vaiku blogai elgiamasi? Jei mokytojas įtaria, kad vaikas patiria smurtą, ką jis turi daryti? Ką reikia daryti, jei vaikas ateina į mokyklą pavargęs, nes vakarais turi ilgai dirbti? Kaip elgtis tokiu atveju, jei mokykloje vaikas elgiasi kaip rasistas, vartoja smurtą, o namuose tai atleidžiama? Tėvų teisių ir vaikų teisių konfliktai kyla dažnai. Kokie turi būti mokytojų sprendimai? Aptariant veiksmus, reikia atsižvelgti į galimybę suteikti pirmenybę silpnesnės, mažiau galingos, mažiau pajėgios pusės teisėms.

Kintantys požiūriai

Galimybė pakeisti žmonių pažiūras, kurios skiriasi nuo jų veiksmų ir elgesio, su amžiumi atrodo mažėja. Tai ne senėjimo pasekmė, žmonės įsitikina, kad jų pažiūros pasiteisina praktiškai. Savaime išsipildantys spėliojimai painiojami su tiesos supratimu. Tiesos supratimas tampa faktu. O patirties faktai tampa asmens teisingumo ir lygybės supratimo kriterijais.
Štai trys tokio proceso pavyzdžiai:
1. Juodaodžiai knygose aprašomi kaip skirtingi nuo manęs ir egzotiški. – Aš sutinku juodaodžių. – Kai aš susitinku su juodaodžiais, matau, kad mes neturime nieko bendra. – Mes nesusikalbame. – Tai, kaip juodaodžiai supranta baltųjų visuomenę, nesutampa su baltųjų visuomenės tikrove. – Juodaodžius galima apibūdinti kaip anarchistus, ir todėl baltųjų visuomenės teisinė (ir socialinė) sistema su jais turi elgtis griežtai. – Policijos žiaurumą juodaodžiams galima tyliai pateisinti.
2. Neįgalių žmonių mano mokykloje nėra. – Neįgalį žmonės mokosi ir gyvena atskirai. – Neįgalį žmonės skiriasi nuo manęs, yra blogesni už mane. – Neįgalį žmonės yra nepilnaverčiai, todėl kiti žmonės turi spręsti už juos. – Negalė nėra normalaus pasaulio dalis. – Neįgalį žmonės neturėtų gimdyti, jei negalė yra paveldima. – Jų palikuonys visuomenėje taps našta dirbantiesiems. – Teisinga priverstinai sterilizuoti protiškai ir fiziškai neįgalius žmones ir smerkti jų lytinius santykius.
3. Imigrantai mokosi mano mokykloje. – Jie turi lankyti specialias pamokas atskirai nuo kitų. – Taip yra todėl, kad jie nėra tokie protingi kaip mes. – Jie nežaidžia žaidimų aikštelėje su mumis ir blogai kalba angliškai. – Jie nenori būti su mumis. – Jiems nereikėjo čia atvykti. – Mes jiems nieko neskolingi. – Jų teisės į socialinės apsaugos lengvatas labai abejotinos.
Šiais ir panašiais atvejais tokias pažiūras turinčių žmonių negalima vadinti prieta-ringais. Jų nuomonę suformavo ir patvirtino jų pačių patirtis. Tačiau tokios nuomonės neskati-na didesnės visų žmonių lygybės. Todėl pradžios švietimo uždavinys yra išplėsti asmeninių žinių ir patirties pagrindą. Tai galima pasiekti analizės, apžvalgos ir hipotezės metodų pagalba.
Netgi mokytojai gali turėti tokį pat siaurą žinių ir patirties pagrindą. Mokytojas gali stereotipiškai suprasti vaiko vardą. Ką jums reiškia Peitel, Hofštedo, de Freito, Papriko ar O’Saliveno vardai? Aš lankiau kursus [2], kuriuose mums pateikė problemos apmatus. Veikėjai buvo mokytojai arba vaikai. Kursų dalyviams nežinant, kitos grupės gavo tokias pačias užduotis, tačiau jų pagrindinio veikėjo vardas ir lytis arba tik vardas buvo pakeisti. Pavyzdžiui, vienu atveju 15 metų mergaitė, kuri norėjo mesti mokyklą ir ištekėti su tėvų palaiminimu, buvo Nilan Dhardvar, o kitu – Patricija Deivis. Aptariant Nilan atvejį, buvo kalbama apie jos namus ir daroma prielaida apie prievarta sutartą santuoką. Patricija Deivis buvo pripažinta pakankamai protinga, kad pati teisingai nuspręstų. Tokie pratimai yra naudingi visiems liberaliai mąstantiems žmonėms, kurie mano, kad iš esmės pažino savo principus ir prietarus.
Vaikai, kaip grupė, turi mažiau svetimų ir teorinių žinių apie žmonijos galimybes. Pradžios mokyklos mokytojas turėtų plėsti vaikų akiratį. Žmogaus teisių mokytojas turėtų siekti, kad jo mokiniai neniekintų etninių mažumų atstovų, moterų, neįgalių žmonių ir klajoklių (tai labiausiai pažeidžiamos grupės). Lyčių lygybės atveju sunkumų dažniausiai nepasitaiko, nes galima naudoti pačių vaikų ir mokytojų patirtį, kadangi dauguma mūsų mokyklų yra mišrios, o gatvėse, parduotuvėse, televizijoje nuolat matome įvairius vyrų ir moterų tipus. Šmeižti moteris kaip klasę, vadinas, šmeižti mūsų motinas, tetas, seneles ir auklėtojas. Žeminti mergaites, vadinas, žeminti mūsų seseris, dukterėčias, tetas ir t.t. Bet ką sujaudintų pastaba apie neįgalių žmonių trūkumus? Kas pastebės, kad namų projekte nebeliko vietos klajoklių vertybėms?
Neginant lygybių hierarchijos, matyti, kad Anglijoje tikriausiai vienintelė lygybė, kurią realiai gali patirti mokiniai yra lyčių lygybė ir nelygybė. Pažiūrėkime į mažylį Barnsteiple rodantį pirštu: “Žiūrėk, juoda mergaitė!”, į jaunuolį Herbimursaide, iš lekiančio automobilio šaukiantį juodaodžiui: “Ei, žmogau!”, į teisėją, kuris tvirtina, kad “Chink” (siauraakis) nėra žeminantis žodis, nes kinai yra tiesiog nemokšiškumo ir patiklumo aukos. Jų žinios apie juodaodžius yra imamos iš visuomenės informavimo priemonių. Iš švietimo darbuotojų jie jų negauna. Beje, švietimo darbuotojai yra tokioje pat padėtyje. Šiandien, o gal ir rytoj peržvelkite žurnalus, kuriuos turite namuose, ir paieškokite dviejų dalykų: pirma, naujienų apie neįgalius žmones, atliekančius aktyvaus vadovo vaidmenį; antra, spalvotose iliustracijose raskite juodaodžius, kurie atrodytų laimingi, o ne būtų labdaros programų, sporto ar turizmo iliustracija. Tokį kitų įvaizdžių trūkumą Džilianas Kleinas (Gillian Klein) apibūdina kaip “palikimą”. Pradžios mokyklos mokytojas turi vengti, kad tokius įvaizdžius ir išankstines nuomones susidarytų vaikai. Siekiant to, reikia formuoti savo koncepcijas ir ieškoti žinių apie žmones, kurie yra nepanašūs į mus.
Pradžios švietimo pakopos žmogaus teisių mokytojai turi aktyviai formuoti teigiamą nuomonę apie kitus. Nepakanka tenkintis tuo, kad klasėje nepasitaiko neigiamų nuomonių.

Medžiaga ir šaltiniai

Švietimas apie žmogaus teises siejasi su įvairiais kitais švietimo aspektais (apie taiką, politiką, plėtrą ir t. t). Įgyvendinant švietimą apie žmogaus teises, neužtenka pasitelkti įvairių disciplinų projektus ir iš jų sudaryti mokyklos šaltinių rinkinį. Taip pat negalima tiesiog imti šiuos šaltinius ir naudoti juos dirbant su vaikais. Svarbiausias yra pats švietimo procesas, kurio pradžia yra vaikas. Tačiau, žinoma, reikalinga ir mokymo medžiaga. Štai trumpi patarimai, kokia ji turėtų būti:
*Svarbu vartoti autentiškus liudijimus, siekiant kuo didesnės jų įvairovės. Mokyklos bibliotekoje patartina turėti kelias knygas apie Jamaiką. Būtų geriau, jei jos būtų parašytos Jamaikos autorių ir išleistos Jamaikoje. Dar geriau, jei jos apibūdintų Jamaiką skirtingais aspektais. Visai akivaizdu, kad vienas autorius dar nėra tauta, o viena knyga apie Indijos miestą pradžios mokyklos bibliotekoje dar neparodo visos Indijos. Tiems, kurie asmeniškai lankėsi Londone, jo kasdieninis gyvenimas skiriasi nuo vaizdų, peršamų vaikiškose knygose: šėlstančios prabangos pasaulis, triukšmingi gatvės prekiautojai, Karnabio gatvė, perlais išsidabinę karaliai ir karalienės. Tai kodėl mums nepažįstamų vietų ar situacijų aprašymai turėtų būti tikslesni ar teisingesni?
*Pravartu prisiminti, kad kol nepradėjome įgyvendinti žodinės istorijos fiksavimo projektų, rašymas buvo daugiausiai viduriniosios klasės užsiėmimas. Aprašymai ir nuomonės, kuriuos mes mokiniams pateikiame kaip liudijimus, daugiausiai yra sukurti viduriniosios klasės. Todėl jie nėra visai tikslūs. Šituo teiginiu aš kenkiu sau. Bet aš žinau, kad daugelis mano kovingų pastangų visai nerūpi žmonėms, kurie kasdien kovoja už būvį Britanijoje ar kur kitur. Tokia smulkmena, kaip neutralus kreipinys į moterį (nenurodant jos šeimyninės padėties), jiems tikrai tėra nereikšmingas klausimas. Mano gyvenime ta smulkmena buvo mažytė mano asmenybės tapsmo pakopa. Moteriai, kuri išlaiko šeimą iš pašalpos, nė į galvą neateis mintis neimti perlaidų knygelės dėl to, kad ant jos neužrašyta “Ms”* . Reikia garbingai pripažinti, kad rašome, remdamiesi savo situacija, ir nesivaržant paaiškinti, kokia ta situacija yra.
*Reikia būtinai susipažinti su informaciniais leidiniais apie šaltinius, kad būtų galima sumažinti arba visai pašalinti lyčių, rasių lygybės ir kitų teisių pažeidimus.
*Reikia peržvelgti ir surinkti pranešimus ar aprašymus apie kitų tautų istoriją ir įvairias pažiūras į tą istoriją; ne tik savo, bet ir kitų nuomones (pvz., Black, 1983).
*Svarbu nepamiršti, kad mintis nestovi vietoje. Šiandien apie Viljamą Vilberforsą (William Wilberforce) galvojame ne kaip apie labai mielą žmogų, išlaisvinusį vergus, o kaip apie žmogų, kuris rūpinosi savo finansiniais reikalais. Verta pasvarstyti, kas yra riaušės, maištas ir sukilimas. Kas yra partizanas, kovotojas už laisvę ar teroristas? Ką reiškia demokratija, diktatūra, dešinioji demokratija, kairioji diktatūra? Mums nebūtina palaikyti kurią nors nuomonę, bet reikia išmokti pripažinti rašytinių šaltinių šališkumą ir įgyti asmeninių įgūdžių ir pasitikėjimo, kad padėtume tai suvokti savo mokiniams.
*Reikia atsiminti, kad žmonėms reikalinga individuali, šeimų ir tautų istorija. Pasaulio tarpusavio priklausomybė reikalauja realiai pripažinti, kad Karibų šalyse Viktorijos epochos veikėjai nebuvo baltieji. Indijoje Viktorijos epochos veikėjai taip pat nebuvo baltieji.
*Aš prisimenu Deivido Lodžo (David Lodge) romaną, kuriame jis aiškina, kad kiekvienas iškodavimas tuo pat metu yra užkodavimas. Kad jūs pripažintumėte, kad aš supratau, ką jūs pasakėte, neužtenka to, kad tiksliai pakartočiau jūsų žodžius. Jūs vėl turite juos interpretuoti ir suprasti, kad aš sutinku, jog kaip tik tai ir norėjau pasakyti. Todėl ir reikia naudoti pirminius šaltinius ar jų sąvadus bei autentiškus liudijimus. Mano draugas iš Ganos sako: “Mes vadiname šeima tai, ką jūs vadinate gimine”.

Mokymo ir mokymosi būdai

Švietimas apie žmogaus teises prasideda nuo individo. Šiuo požiūriu jis sutampa su teigiama pradžios švietimo praktika. Galima kalbėti apie įvairius faktorius, į kuriuos reikia atsižvelgti, aptariant vaiko individualybę. Tačiau visada bandoma apibrėžti visumą per jos sudėtines dalis. Aš linkusi žvelgti į vaiką kaip į visumą, kurią veikia akademiniai, socialiniai, moraliniai-dvasiniai bei fiziniai-kūrybiniai faktoriai. Žmogaus teisių požiūriu, pradžios švietimas turi pažinti juos visus. Iš tikrųjų mokyklos etose dažniausiai vyrauja vienas ar du iš šių faktorių. Dėl šios priežasties daugelio vaikų galimybės gyvenime gali pakisti arba sumažėti, nes pradžioje nesudaroma galimybė patikrinti visų asmenybės sugebėjimų, nustatyti jų ribas.
Ar tai nėra tik žmogaus, seniai nebuvusio klasėje, patarimas siekti tobulumo? Aš žinau, kad man tai rūpėjo, kai dirbau mokytoja, o ir dabar stengiuosi gyventi taip pat. Žinoma, man nuolat nesiseka. Labai sunku rasti teisingą sprendimą, kai jis prieštarauja mano pačios polinkiams; aš nesu maloni ir draugiška tarnybinių susitikimų metu; mano šeima nepalaikytų nuomonės, kad esu taiki, linksma ir pastovi. Tačiau mano nuomonė apie teisingumą tarp žmonių yra tvirta. Aš manau, kad esu kalta, jei laiku nepasisakau ar nepradedu veikti prieš daromą neteisybę. Aš manau, kad ateina laikas, kai reikia nustoti kaltinti tėvus dėl to, kas aš esu, ir pačiai imtis atsakomybės. Suaugusieji neturi teisės gindamiesi sakyti: “Aš tik vykdžiau įsakymus”.
“Principų (Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos) dvasia reikalinga kiekvienai mokyklai nuo pat pirmosios dienos”, rašo Hansas Fulzangas (Hans Fuglsang) (Lyseight-Jones, 1985). Kokie mokytojai ir mokymo būdai remia šį teiginį?
Mokytojai turi daryti viską, kad:
*sukurtų pasitikėjimo atmosferą klasėje;
*nustatytų bendro darbo modelį;
*skatintų laisvą diskusiją;
*padėtų intensyviai spręsti konfliktus;
*išugdytų klasės narių pareigos jausmą už klasės sienų;
*numatytų, kaip spręsti problemas, nesikišant mokytojui;
*būtų pasiruošę pokyčiams.
Mokytojas turėtų stengtis:
1. Vengti bendrų monologų, t.y. negalvoti, kad nuomonės keičiasi tik dėl to, kad diskusijose pasisako daugiau negu vienas asmuo. Diskusiją apima klausymo ir analizės įgūdžius.
2. Suburti veiklos grupes klasėje. Tai apimtų vienos ar kitos atsakingos grupės projektų įgyvendinimą klasėje arba už jos, kartu taikiai sprendžiant darbo metu kylančius konfliktus.
3. Atsisakyti mokytojo valdžios elementų, ir likti atsakingu suaugusiu žmogumi. Mokytojas negali atsisakyti teisinės ar moralinės atsakomybės už mokinius, bet kai kurie mokymo stiliaus elementai yra įpročio dalykas ir nesukuria atmosferos, kurioje švietimas apie žmogaus teises būtų vaisingas.
4. Užtikrinti, kad problemų svarstymui mokykloje būtų skiriama laiko. Mokykloje nebus laisvo minčių reiškimo, jei darbas bus organizuotas taip, kad vaikas privalės galvoti tik apie atskirus dalykus ir užduotis, ir neturės laiko aptarti vaikui asmeniškai svarbius ar klasėje kylančius klausimus.
5. Skatinti smalsumą, atvirai keliant klausimus. Žmogaus teisių sritis yra prieštaringa ir paini. Žmogaus teisių mokytojas neturėtų tvirtinti, kad į kiekvieną klausimą galima atsakyti, ar kad kiekvienas atsakymas yra “teisingas” arba “klaidingas”. Jei taip būtų, klasėje nebūtų galima kalbėti apie karą, santuoką, samdą ir kt. reiškinius.
6. Dirbti drauge su kitais mokytojais. Tai padėtų jiems suprasti, kaip klasėje bendrauja grupės ir padėtų dirbti kartu prie bendrų projektų įvairaus amžiaus mokiniams.
7. Rasti laiko stebėti žaidžiančius vaikus, rasti laiko visuomeniniam darbui klasėje. Žaidime išryškėja grupės lyderio įtaka ir mąstymas. Žaidime matyti, ar vaikai atsiskiria nuo kitų savo noru ar ne. Žaidime iškyla konfliktai, kurie neišvengiamai perkeliami į klasę. Stebint žaidimą, galima spręsti, ar vaikai praktiškai taiko siūlomus problemų ir konfliktų sprendimo būdus.
8. Rasti laiko pasikalbėti su vaikais asmeniškai. Jei klasėje aplinkybės skatina visuotinę diskusiją ir pasitikėjimą, vaikai nebijos kalbėti. Kartais būtina asmeniškai pasitarti. Švietimo apie žmogaus teises tikslų negalima pasiekti visai klasei atskleidžiant kurios nors šeimos paslaptis ir namie perpasakojant jas tėvams.
9. Grįžti prie svarbių temų. Kartais mokytojas turi rizikuoti ir plačiau aptarti svarbų klausimą. Galbūt tik keli vaikai klasėje pradės jį suprasti. Tai reiškia, kad būtina rasti laiko pakartotinai išnagrinėti klausimą, kad jį suprastų kuo daugiau vaikų.
Šie teiginiai iš tikrųjų tinka mokymuisi, kurio centre yra vaikas. Viename Londono priemiesčių tai formuluojama taip: “mokymasis, kurio centras yra vaikas, skatina mokytis tyrinėjant ir klausinėjant” (London Borough of Ealing Inspection and Advisory Service, 1989). Vadinas, yra sudaromas lankstus tvarkaraštis. Mokiniai įtraukiami į aktyvią tyrimo veiklą ne tik mokykloje, bet ir bendruomenėje. Mes geriausiai mokomės iš patirties. Tradiciniai mokymo metodai nepraranda reikšmės, bet svarbiausiu pripažįstamas šis faktas ir tokiu būdu efektyviai įgyvendinamos kiekvieno mokyklą lankančio vaiko teisės.
Aišku, jei vaikai susiduria su švietimo sistema, kuri leidžia jiems gerbti save ir kitus, suteikia asmeninio augimo galimybę, tai daugelis prietarų gali savaime išnykti arba prarasti įtaką.
Pokalbiuose su pradžios mokyklos mokytojais mes bandome išaiškinti sugebėjimą suteikti jautrią paramą vaikui ir sukurti darbingą bei visiems naudingą aplinką. Kartais užduodame du tarpusavyje susijusius klausimus:
“Kaip jūs skatinate gerą vaikų savijautą?”
“Kaip jūs skatinate vaikų geranoriškumą kitiems?”
Reikia girti ir skatinti atkaklumą, jautrumą ir susimąstymą. Reikia padėti mokiniams suprasti struktūras ir procesus, jų įvairovę, suvaržymus ir privalumus. Kai kuriose pradžios mokyklose tam tikslui kuriamos mokyklos tarybos. Dažniausiai kiekviena klasė renka vieną ar du tarybos narius. Taryboje aptariami svarbūs mokiniams dalykai, kuriuos iškelia moksleiviai ar darbuotojai. Tokiu būdu akivaizdžiai demonstruojama, kaip veikia demokratija. Kad tai nebūtų tik žaidimas, reikia aptarti delegatų ar tarybos narių įgaliojimus. Darbuotojai turi parodyti, kad taryba dalyvauja sprendžiant mokyklos reikalus, o patys darbuotojai demonstruoja demokratišką elgesį valdymo procese.

Žmogaus teisių mokymas

Šia tema yra daug prirašyta. Mokytojai turi nemažai išsamios ir vertingos medžiagos.
Būtina apsvarstyti švietimo apie žmogaus teises proporcijas, t. y. tą dalį, kuri turi persmelkti visą mokyklos sistemą ir tą, kuri yra dėstoma betarpiškai. Beprasmiška klasės mokytojui kalbėti apie žmogaus teises, kai jo mokiniai mokyklos gyvenime susiduria su daugybe neteisingumo pavyzdžių. Negalima leisti, kad klasėje vyktų kampanija dėl protiškai neįgalių žmonių globos namų statybos, o klasės mokytojas vadintų “kvailu” mažiau gabų vaiką ar vaiką, kuriam sunku mokytis. Apie tai reikia galvoti.
“Kuo geriau suprantame, kas yra teisingumas ir kaip taikyti jo principus, tuo didesnė tikimybė, kad mažės prietarai ir diskriminacija”. Mažiems vaikams nereikia dėstyti žmogaus teisių pamokų metu. Su šiomis problemomis jie turi susipažinti įvairios veiklos metu. Plati švietimo apie žmogaus teises prigimtis leidžia mokytojams iš anksto atrinkti svarbiausius įvairių dalykų elementus. 1985 m. Donauesingeno seminaro dalyviai pasakojo, kaip galima mokyti žmogaus teisių pradžios mokykloje. Štai keli pavyzdžiai.

Sąvokos

Laimėjimas, pralaimėjimas, sąžiningumas
*Padėkite vaikams išmokti laimėti ir pralaimėti.
*Vartokite kaip pavyzdį sportą ir žaidimus.
Teisingumas ir lygybė
*Vartokite pasakas, mitus ir legendas, kurie padėtų vaikams įsisavinti šias sąvokas ir išmokytų valdyti jausmus.
*Vartokite vaidybos metodą konfliktų sprendimui ir situacijose, kurias vaikams sunku kitaip paaiškinti.
Pasitikėjimas ir bendradarbiavimas
Skatinkite individualią atsakomybę ir mokykite laikytis bendrai priimtų nutarimų.
*Paverskite klasės tarybą forumu, kuriame atvirai aptariami klasės reikalai.
*Vartokite vaidybinius pratimus, didinančius pasitikėjimą, pavyzdžiui, užriškite akis klasės mokiniams, o vieną iš jų skirkite vedliu po klasę ar mokyklą.

Galimos užduotys

Komiksai
Vartokite klasėje skaitomus komiksus kaip užduočių atramos tašką:
1. Pažiūrėkite, kaip vaizduojamas karas. Komiksuose stengiamasi nerodyti po II Pasaulinio karo įvykusių karinių konfliktų vaizdų. Vadinas, vaikai gali nepažinti šiuolaikinių ginklų, gali laikytis stereotipinės nuomonės apie vokiečius ir japonus, skaityti tik apie tai, kas vyko prieš mūšį ar mūšio metu, bet ne apie jo pasekmes.
2. Vyresnieji vaikai galėtų aplankyti karo memorialą ar kapines, kad suprastų, jog smurtinis konfliktas sukelia skaudžias pasekmes.
Įvairių kartų kasdienis gyvenimas
Kad vaikai sužinotų, kokios šiandieninės vaiko teisės neegzistavo prieš 40 ar 50 metų, galima supažindinti juos su senelių gyvenimu. Galima kalbėti apie pasisakymų laisvę ar apsaugą nuo tam tikrų bausmių.
Koks aš esu mažas
Išplėskite taikos idėją, parodykite, kad taika – tai ne tik karo nebuvimas:
*pieškite taiką;
*pieškite karą;
*palyginkite karą ir taiką.
Mano teisės
Paprašykite vaikus išvardinti ir parašyti, kokios, jų nuomone, yra vaikų teisės:
*tegul jie palygina savo užrašus ir klasėje arba grupėje išrenka dažniausiai pasikartojančias teises;
*palyginkite jas su Jungtinių Tautų Vaiko teisių deklaracija (1959) ir Vaiko teisių konvencija (1989), apsvarstykite panašumus ir skirtumus.
Visuomenės informavimo priemonės
Apsvarstykite pranešimus, perduodamus mokykloms per radiją ir televiziją:
*tegul vaikai pagalvoja, kaip vaizduojami įvykiai atitinka jų patirtį;
*apsvarstykite, kaip vaikai gali nuspręsti ar pasakojimas apie tai, ko jie patys nėra patyrę, yra tikslus;
*aptarkite ar kartu pažiūrėkite televizijos programas, kurias vaikai dažniausiai žiūri ar apie kurias kalba;
*išnagrinėkite tose programose reiškiamas nuomones, rengimosi stilių, gyvenamų būstų kokybę ar tikrų gyvenimo įvykių pateikimą;
*imkitės veiksmų ir parašykite programos autoriui ar prodiuseriui, jei klasė mano, kad programa yra neteisinga, nesąžininga, šališka (tyčia ar netyčia) ar ksenofobiška.

Pastabos

1 Dirbdama su Berkšyro mokytojais, kurie diegė švietimo apie rasinę lygybę politiką, aš supratau, kad daugelis mokytojų džiaugiasi, kad ši politika įteisina tai, ko jie nesėkmingai siekė savo mokyklose. Lygybės problemų prioritetas ir svarba visada nukentėdavo, palyginus su matematika.
2 Tai buvo lyčių lygybės kursas, kurį 1987 m. parengė Lyčių lygybės grupė Ilingo švietimo inspekcijai Londone.

Literatūra

Black C. V. History of Jamaica. Harlow: Longman, 1983. Istoriją pasakoja vyriausybės archyvo darbuotojas.
Director of Education. Education for Racial Equality: policy papers 1, 2 and 3. Royal County of Berkshire, 1983.
Education Department. Education for a Multicultural Society. Hampshire County Council, 1988.
London Borough of Ealing Inspection and Advisory Service. In Ealing Every Child Is Given Space to Grow: Towards a Charter for All Children at School. London Borough of Ealing, 1989.
Lyseight-Jones P. E. Council of Europe Teachers’ Seminar on Human Rights in Primary School. Strasbourg: Council of Europe, 1985. (DECS/EGT (85) 46-E).
Lyseight-Jones P. E. A management of change perspective – turning the whole school around // Education for Equality / ed. Coles M. London: Routledge Education, 1990.
Michel A. Down with Stereotypes! Eliminating Sexism from Children’s Literature and School Textbooks. Paris: UNESCO, 1986.
Rees F. Teacher Stress: An Exploratory Study. Slough: NFER, 1989.

Prieš penkeris metus mano knygą išleido Europos Taryba. Džiaugiuosi sulaukęs lietuviško šios knygos vertimo.
Per laiką, praėjusį nuo pirmojo šios knygos leidimo, Europos Taryba labai išaugo. Šiuo metu ją sudaro trisdešimt devynios valstybės, kurios pripažįsta ir remia žmogaus teisėmis grindžiamą demokratiją. Kuriant visuomenæ, kurios pagrindą sudaro žmogaus teisės, reikalingas ypatingas išsilavinimas. Jis gali vykti formaliai mokyklose ir universitetuose, o taip pat gali būti neformalus, skleidžiamas per nevyriausybines organizacijas. Europos Tarybos informacijos ir dokumentacijos centras Vilniuje bei Lietuvos žmogaus teisių centras atlieka svarbią misiją, teikdami pagalbą šiam mokomajam darbui.
Žinoma, žmogaus teisės yra svarbios ne tik Europai, bet ir visam pasauliui. Netrukus po pirmojo šios knygos leidimo, 1993 m. birželio mėn. 25 d. Vienoje vykusioje Žmogaus teisių konferencijoje 171 valstybės delegatai, atstovaujantys 99 procentams pasaulio gyventojų, vienbalsiai priėmė Vienos deklaraciją, kurios pirmas straipsnis įtvirtina žmogaus teisių universalumą.
Pasaulio žmogaus teisių konferencija dar kartą patvirtino visų valstybių šventą įsipareigojimą skatinti pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms visame pasaulyje, kaip nurodoma Jungtinių Tautų chartijoje ir kituose žmogaus teisių dokumentuose bei tarptautinėje teisėje. Visuotinė žmogaus teisių ir laisvių prigimtis yra neabejotina.
Mokymas apie žmogaus teises turi tiek politinį, tiek pedagoginį aspektą. Politinėje plotmėje galima pasidomėti tuo, kam atiduodama pirmenybė, kai kyla konfliktas tarp ekonominių interesų ir žmogaus teisių. Ar pasaulyje ginamas žmogaus orumas, sprendžiant nedarbo, mažų atlyginimų, atleidimo iš darbo problemas? Žinoma, jaunimas susidomės šiais, tokiais svarbiais jų ateičiai, klausimais.
Pedagoginė mokymo apie žmogaus teises pusė yra svarbiausia formaliajam ugdymui. Tai reiškia, kad mokymą apie žmogaus teises reikia įteisinti mokykloje, užtikrinti, kad tai būtų aktyvus procesas, o ne pasyvus faktų įsiminimas. Teisės veiksmingos tiktai tada, kai žmonės apie jas žino. Su žmogaus teisėmis reikia mažų mažiausiai supažindinti.
Moksleiviai mokomi mąstyti apie žmogaus teises, jas jausti, praktiškai įgyvendinti. Kurdami ateitį jie turi žinoti apie praeitį. Ji yra dabarties priežastis. Dirbdami moksleiviai susipažįsta su žmogaus teisėmis ir pareigomis, su kova prieš žmogaus teisių pažeidimus, teikia pagalbą tų pažeidimų aukoms, padeda kurti taikią visuomenę.
Labai didelį įspūdį man padarė požiūris į žmogaus teisių mokymą Lietuvoje. Geru žodžiu norėčiau paminėti Girvydo Duoblio ir Vladislavo Budzinausko pirmuosius svarbius darbus, jų pastangas praktiškai supažindinti su žmogaus teisėmis Lietuvos mokytojus. 1994 m. balandžio mėnesį apsilankęs Vilniuje susitikau ir dirbau su daugeliu mokytojų. Mane sužavėjo jų pareigos jausmas ir pasišventimas, jų vaizduotė ir lankstumas, organizuojant žmogaus teisių mokymą mokyklose. Vėliau susitikau su keliais mokytojais Ženevoje ir Anglijoje organizuotuose kursuose. Jaučiu, kad su šiais kolegomis mane sieja bendras tikslas ir gilus šiltos draugystės jausmas.
Žaviuosi tuo, kas pasiekta mokymo apie žmogaus teises srityje Lietuvoje. Tikiuosi, kad mano knyga bus naudinga ir padės mokytojams dirbti švietimo apie žmogaus teises darbą.

Oxford, UK Hugh Starkey
1996 m. gegužės mėn.

PRATARMĖ
1950 m. lapkričio 4 d. 15 šalių ministrai pirmininkai susitiko Romoje ir pasirašė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Konvenciją, kuri sukūrė pirmąjį žmogaus teisių apsaugos tarptautinį mechanizmą, įkvėpė tikėjimas, kad žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės yra “teisingumo ir taikos pagrindas pasaulyje” ir kad jas labiausiai stiprina efektyvi politinė demokratija.
Tik po 40 metų visos 25 valstybės, Europos Tarybos narės, pasirašė konvenciją, kuri padarė nemažą įtaką žmogaus teisių užtikrinimo pastangoms kituose žemynuose.
Taryba yra įsitikinusi, kad švietimas žmogaus teisių apsaugos ir rėmimo klausimais yra gyvybiškai svarbus. Pavyzdžiui, jis gali padėti:
*supažindinti jaunus žmones su jų bendru politinių idealų ir tradicijų paveldu, o ypač laisvės ir įstatymo valdžios problema;
* suteikti jiems žinių, įgūdžių ir požiūrių, kurių jiems reikės, jei jie aktyviai dirbs mūsų demokratinėse institucijose ir jas tobulins.
Todėl Europos Taryba dirbo su profesionaliais mokytojais ir nevyriausybinėmis organizacijomis, kaip antai Tarptautinė amnestija, kad nustatytų, kaip švietimo sistema, o ypač mokyklos, gali aktyviai skatinti žmogaus teisių įgyvendinimą ir pliuralistinės demokratijos principus. Tarybos organizuotuose ekspertų susitikimuose ir mokytojų seminaruose buvo aktyviai keičiamasi idėjomis, patirtimi ir naujienomis švietimo apie žmogaus teises srityje. Ši informacija buvo naudojama, rengiant garsinę bei vaizdinę medžiagą mokykloms ir tokius leidinius, kaip šis vadovas mokytojams.
Šios knygos redaktorius Hju Starkis (Hugh Starkey) ir daugelis kitų autorių dalyvavo Europos Tarybos švietimo apie žmogaus teises darbe. Aš norėčiau šiltai padėkoti jiems už pasišventimą ir patirtį, o taip pat šimtams Europos mokytojų, kurie dalyvavo, svarstant šį svarbų dalyką, už entuziazmą.
Švietimas apie žmogaus teises Europoje buvo plėtojamas, turtinant jį kitų pasaulio šalių, daugiausiai Jungtinių Valstijų ir Kanados informacija, ryšiais bei patirtimi. Ši turininga sąveika sulaukė pripažinimo ir yra pabrėžiama trijuose šios knygos skyriuose apie Šiaurės Ameriką.
Šis leidinys yra labai savalaikis, nes dabar visa Europa karštai domisi švietimo apie demokratines vertybes klausimais. Dauguma Vidurio ir Rytų Europos šalių ruošia naujas švietimo apie demokratinį pilietiškumą programas, kurios pakeistų nuobodžiai ideologizuotus pilietinio švietimo kursus, kurie nebėra privalomi. Tuo pačiu metu Vakarų Europoje rimtai mąstoma apie švietimo vaidmenį gilėjančios politinės apatijos sąlygomis, kovojant su pavojais, kuriuos demokratinėms vertybėms kelia netolerancija, ksenofobija, rasizmas ir terorizmas.
Kaip rodo šios knygos medžiaga, švietimas apie žmogaus teises yra platesnė sąvoka, o ne tik teisinių ir konstitucinių dokumentų bei mechanizmų studijos. Žmogaus teisės turėtų persunkti visą mokyklos gyvenimą – mokyklos dvasią ir organizaciją, taip pat visą mokymo programų turinį. Todėl mokyklos turėtų pagarbiai ir dėmesingai elgtis su visais savo nariais, siekti solidarumo ir skatinti dialogą. Jos taip pat turėtų suteikti jaunimui galimybæ prasmingai dalyvauti savo mokyklos bendruomenės valdyme. Pradžios ir vidurinėse mokyklose požiūriai į švietimą apie žmogaus teises, be abejo, skirsis, tačiau jie turi tarnauti demokratijos, teisingumo, lygybės, laisvės, solidarumo, taikos, orumo, teisės ir atsakomybės sąvokų supratimui ir pripažinimui.
Europos Tarybos švietimo programoje dalyvauja 29 šalys. Švietimo apie žmogaus teises turinys įvairiose šalyse, o kai kuriais atvejais net įvairiose mokyklose skiriasi. Vis dėlto Taryba laiko būtinu rekomenduoti bendrą poziciją, kurią sudaro:
* pagrindinės žmogaus teisių, pareigų, įsipareigojimų ir atsakomybės kategorijos;
* įvairios neteisingumo, nelygybės ir diskriminacijos formos, tarp jų lyčių diskriminacija ir rasizmas;
* kovos už žmogaus teises istorija ir dabarties veikėjai, judėjimai ir svarbiausi įvykiai;
* pagrindinės tarptautinės žmogaus teisių deklaracijos ir konvencijos, pvz., Visuotinė žmogaus teisių deklaracija ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija.
Tarp visų įgūdžių, padedančių suprasti ir įsisavinti žmogaus teises, ypatingai svarbūs Europos Tarybai yra:
* kalbos vartojimo įgūdžiai: mokėjimas reikšti mintis raštu ir žodžiu, sugebėjimas diskutuoti ir klausyti;
* sprendimo įgūdžiai – medžiagos iš įvairių šaltinių, tarp jų iš visuomenės informavimo priemonių rinkimas ir analizė; šališkumo, prietarų ir stereotipų nustatymas, sugebėjimas daryti teisingas ir apgalvotas išvadas;
* bendravimo sugebėjimai, tarp jų skirtumų pažinimas ir pripažinimas, sugebėjimas užmegzti malonius ir draugiškus asmeninius santykius;
* veiklos įgūdžiai, kaip antai, konfliktų sprendimas nesmurtiniu būdu, atsakomybės jausmas; dalyvavimas priimant sprendimus grupėse; žmogaus teisių apsaugos mechanizmų, kurie veikia tam tikrose vietose, valstybėse, Europoje ir pasaulyje pažinimas ir naudojimas.
Neseniai Europos švietimo ministrų Nuolatinė komisija pabrėžė, kaip svarbu diegti jaunimui kritikos ir analizės įgūdžius, kad jis galėtų suprasti ir interpretuoti visuomenės informavimo priemonių pranešimus. Švietimas apie visuomenės informavimo priemones gali įgyti svarbią politinę funkciją, padedant ugdyti piliečius, kurių nebūtų galima kontroliuoti ir kuriais negalima manipuliuoti šališkos informacijos pagalba.
Švietimo apie žmogaus teises veiksmingumas, žinoma, priklauso nuo kiekvieno mokytojo pareigingumo, sugebėjimų ir įgūdžių, nuo jo parengimo bei jam teikiamos paramos. Kita vertus, pastaraisiais metais mokytojams keliama tiek daug reikalavimų, kad kyla pavojus, jog švietimas apie žmogaus teises bus suvoktas kaip dar viena laikina mada, o ne paruošimo gyventi pliuralistinėje visuomenėje svarbiausia dalis.
Australijos pedagogas Ralfas Petmanas (Ralph Pettman) kalbėjo, kad švietimas apie žmogaus teises yra “moralinio raštingumo mokymas (švietimas)”. Aš jį suvokiu ir kaip pilietinės drąsos ugdymą. Mūsų visuomenėms reikės šių abiejų savybių, jei joms teks priešintis nepakantumui ir įtampai, kurios atsiranda pasaulyje dėl nedarbo, nuolatinio skurdo ir nelygybės.
Maitlandas Stobartas (Maitland Stobart)
Švietimo, kultūros ir sporto direktoriaus pavaduotojas, Europos Taryba
________________________________________
TURINYS
<< grįžti Lietuva tapo pilnateise Europos Tarybos nare 1993 m. gegužės 14 d. Deja ir po vienuolikos metų mūsų šalies narystės šioje tarptautinėje organizacijoje nedaug žmonių galėtų atsakyti, kas tai yra Europos Taryba, kokie jos pagrindiniai tikslai, kokie pokyčiai įvyko per tuos metus Lietuvoje. Žmogaus teisės, demokratija ne vienam žmogui skamba tik kaip gražios fantazijos. O pokyčiai mūsų šalyje yra. Ir ratifikuotos Europos Tarybos konvencijos, ir programos, kuriose dalyvauja Lietuva, labai veikia mūsų gyvenimą. Žmogaus teisių apsaugos standartų įgyvendinimas yra sudėtinė demokratinės valstybės valdymo ir kasdieninio gyvenimo dalis. Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuota Žmogau teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (Lietuvoje įsigaliojo 1995 m. birželio 20 d.) mūsų šalyje turi įstatymo galią ir yra tiesioginio taikymo teisės aktas. Prisijungusi prie šios konvencijos Lietuva tapo vienos efektyviausių tarptautinių žmogaus teisių apsaugos sistemų dalis. Tai įtakoja mūsų įstatymų rengimą ir tobulinimą bei bendrą žmonių suvokimą apie žmogaus teisių apsaugą. Lietuva taip pat yra prisijungusi prie Konvencijos protokolų Nr. 1, 4, 6, 7, 11 ir 13. Visų šių protokolų nuostatos turi įtakos Lietuvos teisinei sistemai, tačiau ypač pažymėtinas protokolas Nr. 6. Ratifikavusi šį protokolą Lietuva panaikino mirties bausmę ir dar kartą patvirtino savo siekį plėsti žmogaus teisių apsaugą. Beje, Amnesty international ir HR watch savo metiniuose pranešimuose apie žmogaus teisių padėtį pasaulyje Lietuvos vardo nebemini nuo tada, kai buvo pakeistas Baudžiamojo kodekso straipsnis, kur anksčiau buvo numatytas mirties bausmės taikymas. Lietuvos valstybės institucijos laikosi nuostatos, kad visi teisės aktai ir jų įgyvendinimas turi atitikti žmogaus teisių reikalavimus. Europos žmogaus apsaugos sistemos dalimi Lietuva tapo neseniai ir mūsų bylų nagrinėjimas Strasbūro teisme bei šio teismo sprendimai yra dar labai naujas reiškinys. Suvokimas, kad žmogaus teises galima ginti ne tik vidaus teisėje, bet ir tarptautinėje institucijoje, stiprina žmogaus teisių apsaugos įgyvendinimą, sudaro galimybę tobulinti įstatymus ir esamą tvarką. Teismo sprendimai iš esmės yra savotiškas postūmis geresniam nacionalinės teisinės sistemos funkcionavimui. Pirmieji Europos žmogaus teisių teismo sprendimai, kad Lietuva pažeidė savo piliečių teises, buvo priimti dar 2000 m. Žmogus gali ginti savo teises tik tada, kai žino jas. Žmonės turi įsisąmoninti, kad ne valdžia, o jie patys turi rūpintis savo teisėmis ir jas ginti. Nevyriausybinės žmogaus teisių organizacijos padeda Valstybei ir Europos Tarybos informacijos biurui skleisti informaciją apie Konvencijoje numatytas teises ir galimybes jas ginti Europos žmogaus teisių teisme, kad ji tamptų prieinamesnė Lietuvos gyventojams. Saviraiškos laisvė yra viena iš svarbiausių žmogaus teisių. Iki 1996 m. Visuomenės informavimo įstatymas menkai tepriminė demokratinių šalių teisės aktus apie spaudą. Sovietinės ideologijos stereotipai turėjo įtakos įstatymo nuostatoms dėl spaudos kontrolės. Remiantis šiuo įstatymu buvo įsteigta speciali spaudos kontrolės valdyba, kuri prižiūrėjo, kaip spauda laikosi šalies įstatymų, o įžvelgusi pažeidimus, galėjo leidinį nubausti ar net uždaryti. 1996 m. šis įstatymas buvo patobulintas. Didelės įtakos keičiant ir tobulinant Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymą turėjo ET ekspertų iš Prancūzijos, Švedijos, Lenkijos ir kitų šalių patarimai. Įstatyme buvo numatyta įkurti žiniasklaidos savireguliavimo sistemą - žurnalistų etikos inspektorių, žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją, spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą bei kitas iš demokratinių Europos šalių pasiskolintas institucijas. 1997 m. ET ekspertai oficialiai pareiškė, kad Lietuvos žiniasklaidos teisinė bazė yra pati demokratiškiausia tarp visų Rytų ir Vidurio Europos šalių. Prie 2000 m. priimto visuomenės informavimo įstatymo, garantuojančio spaudos laisvę ir atitinkančio visus tarptautinius standartus, taip pat prisidėjo ET ekspertai. Tačiau dabar galima išgirsti nuomonių apie tai, kad žiniasklaida turi net per daug laisvės, o atsakomybės ir moralės normų suvokimo trūksta. Šiuo metu žiniasklaidoje susidarė dvilypė padėtis: viena vertus, galime didžiuotis liberaliu visuomenės informavimo reguliavimu, kuris padėjo laisvos žiniasklaidos pagrindus, kita vertus žiniasklaidos laisvė (kaip ir kitos laisvės) neatskiriama nuo atsakomybės. Prigimtines žmogaus teises į privataus gyvenimo gerbimą, nekaltumo prezumpciją turi gerbti ir valdžios institucijos, ir privatūs subjektai. Tačiau ši problema, matyt, neatsiejama nuo spaudos laisvės. Laikydamasi Europos Tarybos nuostatų Lietuva formuoja tarpusavio supratimo, tolerancijos ir daugiakultūrinio dialogo politiką. Tai charakterizuoja Lietuvos politiką švietimo, kultūros ir kultūros palikimo saugojimo bei visuomenės informavimo srityse. Lietuva aktyviai dalyvauja Europos Tarybos programose, skirtose padėti tautinėms mažumoms integruotis į pilietinę visuomenę ir įtraukti jas į valstybės sprendimų priėmimo procesą. Lietuva aktyviai dalyvauja Joint Programme Minorities in Central European Countries. Remiantis 1993 m ET Parlamentinės Asamblėjos patvirtinta rekomendacija dėl romų Europoje, Lietuvos vyriausybė patvirtino ilgalaikę romų integracijos į Lietuvos visuomenę 2000-2004 metų programą. Tautinės bendruomenės aktyviai dalyvauja šalies politiniame gyvenime. Lyginant su kitais Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio rinkimais, 2000 m. į Lietuvos Respublikos Seimą išrinkta daugiausia tautinių mažumų atstovų. Valstybės valdyme dalyvauja tautiniu pagrindu susikūrusios partijos - Lietuvos rusų sąjunga ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija. Tautinių mažumų tapatumo išsaugojimas yra vienas svarbiausių Lietuvos valstybės politikos tikslų. To siekiama vykdant programas, remiančias tautinių mažumų bendruomenių kultūrinę veiklą, joms skiriant lėšų iš valstybės biudžeto. Įgyvendindama Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos nuostatas Lietuva siekia, kad kitakalbiams būtų sudarytos vienodos sąlygos įgyti visų lygių išsilavinimą, mokytis mažumos kalbos arba kad jiems būtų šia kalba dėstoma. 2000-2001 mokslo metais 10,8 proc. visų šalies moksleivių mokėsi 215 bendrojo lavinimo mokyklose, kuriose dėstoma tautinių mažumų kalbomis. Veikia 36 sekmadieninės mokyklos, kuriose mokiniai mokosi gimtosios kalbos, savo tautos istorijos, religijos bei etninės kultūros dalykų. Šalyje yra įsikūrusios ir nevalstybinės ugdymo įstaigos: rusų vidurinė mokykla Vilniuje, 1996 m. atidaryta žydų religinė mokykla Vilniuje, lenkų ir žydų privatūs vaikų darželiai. Viena svarbiausių tautinių mažumų informavimo priemonių yra radijas ir televizija. Lietuvos nacionalinio radijo pirmoji ir antroji programos transliuoja įvairios trukmės informacines laidas rusų kalba, tautinėms mažumoms (ukrainiečiams, totoriams, žydams, baltarusiams, latviams, estams, karaimams ir kt.) skirtą programą bendru pavadinimu ,,Vaivorykštė". Veikia nevalstybinė lenkų radijo stotis Znad Wilii ir Baltijos bangų radijo stotis, daug laidų transliuojanti baltarusių kalba. Be to, leidžiamas 41 periodinis leidinys rusų, lenkų, vokiečių kalbomis bei periodiniai leidiniai su tautinių mažumų kalbos intarpais (baltarusių, jidiš, totorių ir graikų kalbomis). Per 11 metų Lietuva sugebėjo įsilieti į ET valstybių narių sukurtą ir vis dar tobulinamą teisinio bendradarbiavimo Europoje sistemą. Nuo 1993 m. iki pirmojo pirmininkavimo šioje organizacijoje dienos - 2001 m. lapkričio 8 d. - Lietuva prisijungė prie svarbiausių ET sutarčių teisinio bendradarbiavimo srityje. Ryšium su tuo Baudžiamojo proceso kodeksas buvo papildytas nuostatomis, turinčiomis užtikrinti efektyvesnį ET konvencijų, susijusių su asmenų išdavimu iš Lietuvos, įgyvendinimą. 1999 m. gegužės mėnesį pritarta Lietuvos dalyvavimui valstybių prieš korupciją grupėje (GRECO), o 2001 m. rugsėjo mėnesį GRECO ekspertai įvertino, kaip Lietuvos Respublika, GRECO narė, laikosi vadovaujančiųjų kovos su korupcija principų. Ypač reikšminga tai, kad 1998 m. Lietuva ratifikavo Europos konvenciją prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą bei 2 jos protokolus. Remiantis šia konvencija, 2000 m. vasario 12-23 d. CPT ekspertai inspektavo Lietuvos laisvės atėmimo vietas (policijos įstaigas, kalinimo vietas ir pabėgėlių centrus). Tai pirmas komisijos vizitas, todėl buvo labai įdomu sužinoti jų išvadas. Lietuvos vyriausybė sutiko, kad CPT vizito ataskaita ir jos atsakymai būtų paskelbti. Lietuva aktyviai bendradarbiauja pinigų plovimo prevencijos srityje, kuri buvo labai svarbi integracijos į Europos Sąjungą kontekste. 1994 m. buvo ratifikuota Konvencija dėl pinigų išplovimo ir nusikalstamu būdu įgytų pajamų paieškos, arešto bei konfiskavimo, o 1997 m. Lietuvos Respublikos Seime priimtas Pinigų plovimo prevencijos įstatymas. Pastaruoju metu daug dėmesio skiriama žmogaus teisėms ryšium su policijos darbu. 2000 m. Lietuva aktyviai įsijungė į tarptautinės savaitės ,,Policija ir žmogaus teisės", skirtos 50-osioms Europos žmogaus teisių konvencijos pasirašymo metinėms pažymėti, organizavimą. Tęsiant šią programą 2001 m. ,,Policija ir žmogaus teisės po 2000 m." Lietuvos policija kartu su Europos Taryba, Lietuvos žmogaus teisių centru ir Danijos žmogaus teisių centru vykdė 3 metų projektą policijos veiklos ir žmogaus teisių srityje. ET parengtas Europos policijos etikos kodeksas buvo pristatytas 2002 m. kovo 21-22 d. Vilniuje vykusioje Europos policijos vadovų konferencijoje. Dideli pokyčiai vyksta socialinėje sferoje. Džiugu, kad 2001 m. gegužės mėnesį Lietuva ratifikavo Europos socialinę chartiją (pataisytą), prisiimdama įsipareigojimus pagal privalomus jos straipsnius, susijusius su fundamentaliomis žmogaus socialinėmis teisėmis. Chartijos reikalavimų įgyvendinimą praplečia pastaruoju laiku priimti nauji teisės aktai, tarp jų Dėl užsieniečių teisinės padėties, Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymai. Tobulinami darbo santykius reglamentuojantys teisės aktai, rengiamas darbo kodeksas. Daromi esminiai pakeitimai Žmonių saugos darbe įstatyme, kuris betarpiškai yra susijęs su daugeliu Chartijos reikalavimų. Numatoma priimti naują socialinės apsaugos pagrindų įstatymą, tobulinami valstybinio socialinio draudimo, pensijų ir kitų socialinio draudimo bei socialinės paramos išmokų mokėjimą reguliuojantys teisės aktai. Rengiama skurdo įveikimo programa. Stiprinami sveikatos apsaugos teisinio reguliavimo svertai. Rengiantis pasirašyti Socialinės apsaugos kodeksą Europos Taryba pradėjo analizuoti, kaip situacija įvairiose šalyse atitinka šio Kodekso reikalavimus. Formuojant Lietuvos lyčių lygybės politiką remiamasi ET Moterų ir vyrų lygybės klausimais priimtomis nuostatomis. ET Moterų ir vyrų lygybės koordinacinis komitetas pagal 2000 m. tarpvyriausybinę veiksmų programą finansavo LR Civilinio kodekso trečiosios knygos ,,Šeimos teisė" projekto vertimą į anglų kalbą, atliko šio projekto ekspertizę bei pateikė savo nuomonę apie dokumentą Lietuvai. 1999 m. Lietuva pateikė informaciją apie kovos su smurtu prieš moteris Lietuvos teisinę ir institucinę bazę. Rengiant Lietuvos moterų ir vyrų lygių galimybių komisijos nuostatus buvo vadovautasi Komiteto nuostatomis bei surinkta informacija apie kitų valstybių institucinius mechanizmus lyčių lygybei įgyvendinti. Parengta prekybos žmonėmis ir prostitucijos kontrolės bei prevencijos programa. 1993 m., Lietuvai tapus ET nare, pradėta formuoti šalies visuomenės sveikatos politika. 1999 m. buvo suformuotas Valstybinis sveikatos fondas, pertvarkoma sveikatos priežiūros sistema. Vykdant sveikatos reformą buvo atsižvelgiama į sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą ir kokybę - vienus labiausiai ET akcentuojamus aspektus. Atsirado visiškai nauja, iki šiol nežinoma sritis - pacientų teisės, sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas ir kokybė. Ryšium su tuo 1996 m. Lietuva priėmė Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymą, kuris reglamentuoja pacientų sveikatai padarytos žalos įvertinimo bei kompensavimo tvarką. Remiantis ET principais pertvarkomas Lietuvos kraujo donorystės įstatymas, siekiant plėtoti neatlygintiną donorystę, kuriama įstatyminė bazė, reglamentuojanti audinių ir organų transplantaciją. Lietuvos bendradarbiavimas su ET biomedicinos srityje gali būti laikomas svarbiu veiksniu, padedančiu humanizuoti Lietuvos sveikatos apsaugą. 2002 m. Lietuva prisijungė prie Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencijos ir jos protokolo dėl žmonių klonavimo uždraudimo. *** Ar pasikeitė mūsų gyvenimas tapus ET nare? Žmogaus teisės tapo mūsų kasdiene realybe - teisė laisvai reikšti savo nuomonę, periodiški ir laisvi rinkimai, laisva žiniasklaida, religijos pasirinkimo ir jos išpažinimo laisvė, funkcionuojanti teismų - ginčų dėl pažeistų žmogaus teisių gynimo sistema. Visuomenė nuolat keičiasi. Visos laisvės ir teisės niekada nebus visiškai užtikrintos ir apsaugotos. Kaita kelia naujus klausimu, į juos atsakymų tenka ieškoti remiantis ta pačia žmogaus teisių samprata, kuri praėjus 50 m. po Europos žmogaus teisių konvencijos priėmimo nė kiek nesumažėjo. Kai Europos žmogaus teisių teismo prezidentas prof. Liucijus VILDHABERIS (Luzius WILDHABER) Vilniuje buvo paklaustas, koks meno kūrinys, jo manymu, geriausiai atspindi žmogaus teisių koncepciją, tai minutėlę pagalvojęs profesorius atsakė: Liudviko van Bethoveno “Fidelijus” bei Vergų choras iš Dž. Verdžio operos “Nabukas”. Būtent pastarąjį kūrinį Lietuvos teisės universiteto choras atliko prof. L. Vildhaberio garbei, kai pastarasis buvo apsiaustas šio Universiteto garbės daktaro toga. Lietuvos teisės universiteto Senato š. m. spalio 26 d. nutarimu prof. Liucijui Vildhaberiui suteiktas garbės daktaro vardas. Lietuvoje garbingas svečias lankėsi tuo metu, kai buvo minimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 50-metis. Naujojo garbės daktaro inauguracija vyko lapkričio 17 d., t. y. lygiai mėnesiui praėjus nuo tos dienos, kai Lietuvos Respublikos Seimas pakeitė Lietuvos teisės akademijos pavadinimą į Lietuvos teisės universitetą ir patvirtino jo statutą. Žmogaus teisių apsauga ir valstybė Taigi prof. Liucijaus Vildhaberio pagerbimo diena kartu tapo lyg ir paties Universiteto inauguracijos diena, dalyvaujant LR Seimo, Vyriausybės nariams, aukštųjų mokyklų rektoriams, iškiliems šalies teisininkams, Universiteto svečiams. Lietuvos teisės universiteto chorui atlikus Dž. Bize “Agnus Dei”, renginiui vadovavęs Senato pirmininkas prof. Eugenijus Palskys pirmajam žodį suteikė LR Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkui Gediminui Dalinkevičiui. Kalbėtojas pasidžiaugė, kad Žmogaus teisių komiteto iniciatyva Lietuvoje vyksta renginių ciklas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 50-mečiui paminėti, o prof. L. Vildhaberio atvykimas į Lietuvą turėjo tapti minėtų renginių puošmena. Mūsų šaliai nėra pagrindo rausti iš gėdos dėl žmogaus teisių apsaugos sutvarkymo valstybėje, - teigė G. Dalinkevičius. Mūsų teismai, įskaitant ir Konstitucinį, yra nepriklausomi, gindami žmogų taiko Konvenciją ir kitus tarptautinės teisės aktus. Žinoma, klaidų pasitaiko, bet mūsų piliečiai žino, kad gali pasinaudoti galimybe apginti savo teises ir Europos žmogaus teisių teisme. Valstybės institucijos rūpinasi, kad žmonės gautų informacijos apie kreipimosi į šį teismą tvarką ir sąlygas. Lietuvoje pradėjus veikti Baudžiamojo proceso kodekso pataisoms, pašalintos dirbtinės kliūtys nagrinėti holokausto ir genocido bylas. Pagaliau mūsų valstybėje neužilgo įsigalės du fundamentalūs teisės aktai - Baudžiamasis ir Civilinis kodeksai, kuriuose įtvirtintos žmogaus teises ir laisves ginančios idėjos. Šie kryptingi Lietuvos žingsniai rodo, kad mūsų valstybės ir Teisės universiteto daug padaryta, kad žmogaus teises ginančios ir teigiančios idėjos būtų įgyvendintos. Tad visai natūralu ir suprantama, kodėl Europos žmogaus teisių teismo prezidento prof. L. Vildhaberio, tarptautiniu mastu pripažinto žmogaus teisių gynėjo, atvykimas į mūsų šalį ir pagerbimas Teisės universitete vyksta taip entuziastingai, - baigdamas savo kalbą pareiškė G. Dalinkevičius. Galime remtis ir žmogaus teisių gynimo tradicija Lietuvoje Lietuvos teisės universiteto rektorius prof. Alvydas Pumputis priminė reikšmingus istorijos faktus, kurie padeda suprasti, kad žmogaus teisių fenomenas – neatsiejama mūsų valstybės teisinės sistemos dalis. 1918 m. kuriantis nepriklausomai Lietuvos valstybei buvo priimtas pirmasis konstitucinis dokumentas - Laikinosios konstitucijos pamatiniai dėsniai. Tik 29 straipsniai tame dokumente, užtat visas 5-asis skyrius skirtas žmogaus teisėms įtvirtinti. Pradedant tuo Konstituciniu dokumentu visa tolesnė valstybės konstitucinės sistemos raida buvo dėmesingai skirta žmogaus teisėms reguliuoti. Tos pačios tradicijos nuosekliai laikomasi ir po 1990 m. - nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės Konstitucijoje bei teisiniuose dokumentuose. Labai rimtas studijas, analizuojančias žmogaus teises, rektorius įžvelgia jau XVI a. gyvenusio Mykolo Lietuvio ir Andriejaus Volano (apie 1530-1610 m.) veikaluose, jau nekalbant apie žymių mūsų XX a. teisininkų Mykolo Römerio, Petro Leono darbus. Vadinasi, teisėtai galime ne tik didžiuotis, bet ir remtis lietuvių autorių veikalais, jau tapusiais istorine klasika, kuriuose nagrinėjamos žmogaus teisės. Tačiau rūpestį kelia tai, kaip žmogaus teises įgyvendinti praktiškai. Beje, tai visų šalių skaudi problema, kadangi žmogaus teisių apsaugos įgyvendinimo mechanizmas yra labai sudėtingas. Kreipdamasis į susirinkusius, rektorius paprašė: nesimėgaukime kritikos strėlėmis varstydami teisėsaugą. Geriau paieškokime išeities, pasitelkdami įstatymų leidėjus, valdymo institucijų pozityviąją patirtį ir mokslo galias. Telkdami išmintį galime labai daug laimėti. O tos išminties esama visose institucijose - teismuose, vidaus reikalų sistemoje, prokuratūros ir advokatūros institucijose. Rektorius visus pakvietė sutelktai ir kryptingai dirbti. Svarbu kurti sistemą, kuri nežlugdytų darbuotojo, nes juk jam pačiam paskui teksią ginti kito žmogaus teises. Kolegiškai apie kolegas Ypatingos pagarbos žodžiu rektorius A. Pumputis kreipėsi į renginyje dalyvavusį Europos žmogaus teisių teismo atstovą prof. Praną Kūrį, kurio mokiniai, jau einantys profesorių pareigas, labai našiai dirba taip pat ir Teisės universitete. Rektorius padėkojo ir savo kolegoms, kitų šalies aukštųjų mokyklų rektoriams - būtent jie įgyvendina žmogaus prigimtinę teisę tobulėti. Aukštai vertindamas visas aukštąsias mokyklas, kurios rengia teisininkus, prof. A. Pumputis išskyrė Vilniaus universitetą, su kuriuo juk tenka sieti ir daugelio kitų mūsų aukštųjų mokyklų ištakas. Natūralu ir visiškai teisinga, kad senoji Alma mater savo intelektu ir patirtimi šiandien dosniai dalijasi, ko gero, su visomis mūsų šalies aukštosiomis mokyklomis. A. Pumputis rado palankų žodį ir Vilniaus pedagoginiam universitetui, kurio rektorius prof. Antanas Pakerys taip pat dalyvavo iškilmėse. Šio universiteto absolventai moko visos Lietuvos moksleivius, tai su jų suteiktomis žiniomis ir palaiminimu į aukštąsias mokyklas rudenį ateina baigusieji viduriniosios grandies mokyklas. Ateina ir į Teisės universitetą, įgiję reikiamų žinių ir kvalifikacijų, baigę universitetą galės savo jau profesinę veiklą skirti žmogaus ugdymo bei gynimo reikalams. Šia proga dera priminti, jog lapkričio 14 d. Lietuvos teisės ir Klaipėdos universitetai pasirašė bendradarbiavimo sutartį, pagal kurią Teisės universitetas padės mūsų pajūrio mokslo forpostui rengti jūrinės ir kitų teisės sričių specialistus. Gyvenimą skyręs žmogaus teisėms ginti LTU Senato pirmininkas prašo prof. L. Vildhaberį užimti jam išskirtą garbingą vietą, o Teisės fakulteto dekanas doc. Juozas Žilys susirinkusius supažindina su naujojo garbės daktaro biografija ir moksliniais laimėjimais. Prof. Liucijus Vildhaberis gimė 1937 m. Bazelyje, Šveicarijoje. Studijavo Bazelio, Paryžiaus, Heidelbergo, Londono ir Jeilio universitetuose. 1989-1990 m. jis Bazelio universiteto Teisės fakulteto dekanas, 1990-1992 m. - rektorius designatus, 1992-1994 m. ėjo rektoriaus, prorektoriaus pareigas. Administracinę veiklą derino su pedagogine ir moksline veikla. Jau šiandien profesoriaus buvę mokiniai tapo žymiais Šveicarijos teisininkais, jie aktyvūs Europos teisinių ir politinių procesų dalyviai. Profesoriaus darbų sąraše – 9 knygos, 165 straipsniai, jis 8 knygų redaktorius ir sudarytojas. Paskelbė tyrimą dėl valstybės valdžios ir konstitucinių problemų tarptautinės ir lyginamosios teisės, dalyvavo rengiant Šveicarijos konfederacijos federacinės konstitucijos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos komentarus, nagrinėjo Vakarų Europos paprotinės tarptautinės ir municipalinės teisių santykio problemas, rinkimų teisės aktualijas ir paskelbė galutinį ekspertų komisijos pranešimą dėl Šveicarijos federacijos konstitucinės reformos. Mokslinė ir visuomeninė L. Vildhaberio veikla glaudžiai siejasi su žmogaus teisių ir laisvių gynimu, įtvirtinant humanitarines vertybes politikoje ir teisinėse sistemose. Įvairiu metu jam yra tekę būti Europos teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos ekspertu Šveicarijos vyriausybėje ir parlamente, Lichtenšteino karalystės vyriausybėje. Nuo 1987 m. jis yra Austrijos žmogaus teisių instituto narys, 1992-1993 m. dirbo grupėje, kuri tyrė, kaip laikomasi žmogaus teisių valstybėse, kurios nėra Europos Tarybos narės, 1991-1996 m. dirbo misijose, kurios analizavo, kaip paisoma žmogaus teisių ir laisvių Bulgarijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje. 1979-1987 m. Šveicarijos vyriausybei atstovavo žmogaus teisių komisijoje ir teisme. L. Vildhaberiui teko būti Kanados vyriausybės ekspertu tos valstybės aukščiausiame teisme, kai buvo sprendžiamas Kvebeko provincijos atskyrimo teisėtumo klausimas. Turtinga L. Vidhaberio teisinės praktikos patirtis. 1975-1988 m. jis Lichtenšteino kunigaikštystės Aukščiausiojo teismo teisėjas, 1989-1994 m. – Amerikos plėtros banko administracinio tribunolo teisėjas. Nuo 1991 iki 1998 m. jis išrinktas Europos žmogaus teisių teismo teisėju, vėliau išrinktas šio teismo prezidentu - šias pareigas eina ligi šiol. Prioritetas žmogaus teisėms – XX a. laimėjimas Už nuopelnus žmogaus teisių apsaugos srityje, vaisingą mokslinę ir visuomeninę veiklą prof. L. Vildhaberiui suteiktas Bratislavos, Moldovos, Bukarešto, Prahos, Blagoevgrado, Sofijos universitetų, taip pat Rusijos mokslų akademijos Valstybės ir teisės instituto garbės daktaro vardai. 1999 m. jam įteiktas Šveicarijos Marcel-Benoist apdovanojimas. Nuo šiol prof. L. Vildhaberis – ir Lietuvos teisės universiteto garbės daktaras. Jis apsiaučiamas toga, pirmieji naująjį garbės daktarą pasveikina Universiteto vadovai. Savo inauguracinę kalbą L. Vildhaberis pradeda lietuviškais žodžiais: - Aš noriu visus karštai pasveikinti ir padėkoti už malonią progą būti čia kartu su Jumis, Lietuvos teisės universitete. Jūsų Universiteto Honoris Causa daktaro vardas man yra didelė garbė ir privilegija. Aš esu laimingas ir sakau Jums ačiū. Toliau savo kalboje prof. L. Vildhaberis apžvelgė pastarąjį amžių, kai dominavo valstybių galios, kurios labai lengvai vedė į karus. Šiuo požiūriu individai buvo tarptautinės teisės subjektai, o ne objektai. Po Antrojo pasaulinio karo susirinkę Europos teisininkai idealistai surašė žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos tekstą. Mat visi troško, kad nepasikartotų praėjusio karo baisumai. Geriausias būdas užtikrinti taiką ir saugumą – užtikrinti atitinkamas pirmiausia nacionalinio lygio žmogaus teises. Kolektyvinis žmogaus teisių įgyvendinimas, kuris reikalautų bent minimalios pagarbos žmogaus teisėms valstybėse – tai vienintelis būdas, kaip užtikrinti demokratinės visuomenės egzistavimą. Pirmą kartą per visą žmonijos istoriją asmenys galėjo kvestionuoti vyriausybių sprendimus tarptautiniu lygiu. Tos žmogaus teisės, kurios dabar suvokiamos kaip savaime suprantamas dalykas, buvo ilgo proceso, kuris tęsėsi visą XX amžių, išdava. Ir šis procesas nesibaigęs, pasak prof. L. Vildhaberio, dar tik žmogaus teisių vystymosi pradžia. Procedūra pasirinkta, bet jai dar trūksta jėgos, tarptautinis baudžiamojo teismo statutas dar neįsigaliojo. Geriausias visos idėjos įgyvendinimas – tai Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Ją pasirašiusi 41 Senojo žemyno valstybė. Pareiškėjų padaugėjo penkeriopai Jeigu 1993 m. į Europos žmogaus teisių teismą Strasbūre kreipėsi 2040 pareiškėjų, tai šiemet laukiama 10 tūkst. Taigi per 7 metus šis skaičius padidėjo penkeriopai. Ar tai daug, kai yra 800 mln. potencialių pareiškėjų, paliekame spręsti skaitytojui. Kreiptis į Strasbūro teismą galima bet kuria iš 37 Europos kalbų. Kadangi šis teismas atsakingas būtent už žmogaus teises Europoje, tad iš bylos visumos teisininkams tenka “išgliaudyti” būtent žmogaus teisių pažeidimo aspektus. Siekiama priimti kuo paprastesnius sprendimus. Jokia valstybė neturi išskirtinių privilegijų, kai kalbama apie žmogaus teises. Pasak kalbėtojo, visos valstybės turi sąžiningai ir kuo efektyviau bendradarbiauti, jeigu norime, kad Europa taptų tokia vieta, kur žmonės būtų gerbiami taip, kaip juos galima gerbti. Prof. L. Vildhaberis sakė esąs įsitikinęs, kad Lietuvoje šiems idealams pritariama, antraip juk nebūtų įvykę ir šio jo pagerbimo. Pakiliai skamba Lietuvos teisės universiteto choro atliekamas Vergų choras iš Dž. Verdžio operos “Nabukas”. Klaipėdos universiteto, su kuriuo Teisės universitetas prieš kelias dienas pasirašė bendradarbiavimo sutartį, rektorius prof. Stasys Vaitekūnas įteikė prof. L. Vildhaberiui savo Universiteto sidabro medalį. Skamba “Gaudeamus”. Pabaigoje naujasis garbės daktaras prof. L. Vildhaberis jam tekusias gėles padovanojo Universiteto chorui, o į susirinkusius kreipėsi šiais žodžiais: - Nors su toga ir atrodau labai formaliai, bet kiekvieną norintį prašau prieiti prie manęs ir šnekinti neformaliai. ĮVADAS IR PAGRINDIMAS Nuo 1990 metų Lietuvoje padarytas nemažas progresas įtvirtinant demokratiją bei žmogaus teisių apsaugą ir kuriant teisinę valstybę. Tai liudija veikianti daugiapartinė politinė sistema, laisvi rinkimai, nepriklausoma teismų sistema bei konstitucijos garantuojamos asmens teisės ir laisvės. Esminis naujos konstitucinės tvarkos principas – pagarba žmogaus teisėms, įtvirtinta įvairiuose teisės aktuose, kuriuose įvardintos asmens teisės ir laisvės bei sukurti jų apsaugos mechanizmai. Lietuva yra ratifikavusi pagrindines tarptautines bei regionines žmogaus teisių sutartis ir atsiskaito įvairioms tarptautinėms agentūroms. Vis dėl to manoma, jog dabartinė žmogaus teisių apsaugos praktika nėra veiksminga. 2001 lapkričio bei 2002 gegužės mėnesiais atlikti sociologiniai tyrimų rezultatai, gauti rengiant bendrą Lietuvos Respublikos Seimo bei Jungtinių Tautų plėtros programos Nacionalinį žmogaus teisių veiksmų planą, parodė, jog 45.4 proc. Lietuvos gyventojų nepritarė teiginiui, kad “dabartinė žmogaus teisių politika yra geresnė nei sovietmečiu”[1]. Bent vienas iš trijų Lietuvos gyventojų manė, jog žmogaus teisės yra pažeidinėjamos sistemingai, dviejų nuomone, tokie pažeidimai vyksta retai.[2]. Tik 2.5 proc. apklausos respondentų manė, jog žmogaus teisės apskritai nėra pažeidinėjamos. Nukentėjusieji retai praneša apie teisių pažeidimus arba kreipiasi dėl žalos atlyginimo. 64 proc. respondentų manė, jog “yra beviltiška kreiptis dėl žmogaus teisių apsaugos; niekas nepadės”.[3] Beveik nebuvo atvejų, kuomet besikreipiantieji ji pagalbos atsisuktų į pilietinę visuomenę. Dviejų trečdalių respondentų nuomone, Lietuvoje nepakanka informacijos apie žmogaus teises bei galimybių jas apsaugoti. Pastebėta, jog nevyriausybinės organizacijos retai minimos kaip informacijos šaltiniai; penki iš 1,010 apklausos respondentų manė, jog nevyriausybinės organizacijos gali patikimai atsakyti į probleminius klausimus.[4] Daugelyje demokratinių valstybių pilietinės sergėjimo organizacijos sėkmingai veikia kaip svarbūs demokratinių procesų dalyviai ir garantai. Tuo tarpu Lietuvoje pilietinę visuomenę atstovaujančių organizacijų institucinės galios bei įtaka yra nepakankamos. Žmogaus teisės, kurios yra neatsiejamos veiksmingos demokratijos atributas, atstovaujamos. taip pat silpnai. Poreikis steigti nepriklausomą žmogaus teisių monitoringo instituciją Lietuvoje yra dar labiau akcentuotinas Lietuvai besirengiant stoti į Europos Sąjungą. Nors politiniai narystės Europos Sąjungoje kriterijai reikalauja, kad Lietuva užtikrintų institucijų, garantuojančių žmogaus teises, stabilumą, bet, kaip nebūtų paradoksalu, sistemingas šių kriterijų laikymosi monitoringas, kuris buvo vykdomas Europos Komisijos, yra nutraukiamas. Taigi, ES atstovų darbas dabar guls ant pilietinės visuomenės pečių. MISIJA Žmogaus teisių stebėjimo institutas (ŽTSI) siekia skatinti atviros, demokratinės visuomenės kūrimą, konsoliduojant žmogaus teisių principus. I. Tikslai  vystyti pilietinės visuomenės gebėjimus stebėti ir įtakoti valstybinę žmogaus teisių politiką bei praktiką,  kelti žmonių sąmoningumo lygį informuojant apie žmogaus teisių pažeidinėjimo priežastis ir pasekmes bei  motyvuoti valstybės institucijas ir pareigūnus, kad jie efektyviai tobulintų teisės aktus, programas bei paslaugas, orientuotas į žmogaus orumo bei žmogaus teisių apsaugos įtvirtinimą. II. Veiklos sritys ir formos Vystant konkrečius projektus, ŽTSI visų pirmiausia atsižvelgia į specifinių žmogaus teisių svarbą kuriant bei įtvirtinant atvirą demokratinę visuomenę bei žmogaus teisių kultūrą bei tam tikrų žmonių grupių pažeidžiamumą bei ribotą jų gebėjimą apsaugoti savo teises. Šiuo pagrindu, pirmajame ŽTSI veiklos etape įtrauktos tokios prioritetinės teminės sritys:  Asmenų, laikomų uždarose institucijose teisių apsauga, šie asmenys gali būti: kaliniai, psichikos sveikatos institucijų pacientai, vaikų namuose bei specializuotuose mokslo įstaigose prižiūrimi asmenys.  Teisė į pagarbą privačiam gyvenimui,  Teisė į teisingą teismą, bei  Kova prieš diskriminaciją. ŽTSI apsiima atlikti sistemingus tyrimus, ruošti išvadas bei rekomendacijas siekiant daryti įtaką pokyčiams teisės aktuose, programose bei paslaugose ir taip užpildyti spragą tarp teorijos ir praktikos, tarp politikos ir jos įgyvendinimo, bei teikti juridinę pagalbą nagrinėjant teismuose strategines bylas, t.y. bylas, kuomet jos liečia didelę asmenų grupę arba itin svarbų klausimą. ________________________________________ [1] Human Rights in Lithuania: Situation Assessment [Thereafter, Situation Assessment], Vilnius, 2002, p.p. 95-96, 105. [2] Situation Assessment, p. 70. According to the surveys, 38.7% of respondents believe systematic human rights violations take place, while 53% believes violations occur occasionally. [3] Id., 97 p. [4] Id., 63, 85,86 p.p. Iki čia parašiau Pilietinės visuomenės padėtis Naujojoje Europoje Catherine A. Fitzpatrick Rytų Europos disidentai prieš trisdešimtį metų “pilietinės visuomenės” terminą panaudojo apibrėžti pasipriešinimą komunistiniams režimams ir alternatyvinės erdvės sukūrimą laisvės, žmogaus teisių ir rinkos ekonomikos siekiams. Šiandien pilietinės visuomenės judėjimų ir vyriausybės reformų dėka padėtis šiame regione yra neabejotinai pagerėjusi. Netgi ten, kur susiduriama su valdymo sunkumais, pilietinė visuomenė gali džiaugtis pastarųjų metų laimėjimais. Šimtai tūkstančių nevyriausybinių organizacijų aktyvistų šiandien veikia, ir gana sėkmingai, regione, kur kadaise jie buvo kalinami. Print Mail a Copy Comment on this article Subscribe Permission to Republish Tačiau tebėra ir nerimą keliančių problemų. Serbijoje nužudytas prezidentas, laikinai atšaukta žodžio laisvė, į oficialias pareigas sugrįžta ekstremistai. Lietuvos prezidentas nušalintas nuo pareigų dėl korupcijos. Lenkiją sukrėtė įstatymų leidėjų ir privačių viešosios informacijos organizacijų atstovų kyšininkavimo skandalas. Makedonijos prezidentas žuvo lėktuvo avarijoje, kurios priežastys tebėra tiriamos. Vengrijos politikai kaltina vieni kitus antisemitizmu ir Estija garsėja ne tik dideliu savižudybių skaičiumi, bet itin sparčiu AIDS užsikrėtimų plitimu. Pilietinių visuomenių sunaikinimas komunizmo metais ir pereinamasis ekonominis laikotarpis po Berlyno sienos kritimo, pareikalavo žymiai aukštesnės kainos nei buvo tikėtasi, tuo tarpu Vakarų resursai susidariusioms problemos spręsti baigiasi kaip tik tokiu metu, kai jų reikia labiausiai. Tam tikra prasme nevyriausybinės organizacijos ir kiti pilietinės visuomenės elementai, tokie kaip profsąjungos ar religinės organizacijos, tapo jų pačių sėkmingumo aukomis. Pastangos sukurti pilietines visuomenes davė siekiamų rezultatų. Buvusios Rytų Europos šalys tapo Europos Tarybos narėmis. Jos taip pat yra narės 2000 metais Varšuvoje įsteigtos Demokratinių Šalių Bendrijos. Po Čekijos, Vengrijos ir Lenkijos, į NATO ką tik buvo priimtos dar septynios šalys – Bulgarija, Estija, Latvija, Lietuva, Rumunija, Slovakija, Slovėnija. Šis priėmimas rodo ne tiktai Vakarų norą užtikrinti jų saugumą, bet ir atspindi pripažinimą, kad rytų europiečiai savo karines pajėgas ir žvalgybą sėkmingai pertvarkė pagal Vakarų standartus. Reikalavimai dėl narystės Europos Sąjungoje yra dar griežtesni. Jie liečia ekonomines, aplinkos apsaugos, teisines ir politines reformas. Vis tiktai šiais metais į Europos Sąjungą įsijungs aštuonios Rytų Europos šalys – Čekija, Estija, Vengrija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Slovėnija ir Slovakija. Bulgarijos ir Rumunijos narystę žadama svarstyti 2007 metais. Pagal Jungtinėse Valstijose įsikūrusios nevyriausybinės organizacijos “Freedom House” – “Laisvės Namų”, vertinančios demokratijos pažangą, standartus, didžiuma Rytų Europos šalių yra pasiekusios užsibrėžtą tikslą. Kadaise “laisvės žemėlapyje” juodai kaip “nelaisvos” paženklintos Bulgarija, Kroatija, Čekija, Estija, Vengrija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Rumunija, Serbija, Slovakija, Slovėnija, šiandien priskiriamos prie laisvųjų šalių. Pažanga padaryta netgi šalyse, kurios laikomos dalinai laisvomis. Taigi, panaudojant komunistinėje Lenkijoje populiarų posakį, “jeigu viskas klostosi taip gerai, tai kodėl viskas taip blogai?” Pagal kitus rodiklius, pradedant nuo nacionalinių pajamų dalies atitenkančios vienam gyventojui ir sergamumo AIDS iki migrantų darbininkų skaičiaus, visos minėtos šalys susiduria su žymiomis ir kartais labai rimtomis problemomis siekiant gerovės, laisvės ir saugaus gyvenimo. Nors pilietinių visuomenių laimėjimai yra reikšmingi, ir juos atspindi tokia statistika, kaip 22,000 nevyriausybinių organizacijų susikūrimas Kroatijoje, 50,000 taikingų demonstrantų Albanijoje ar dešimtys sveikatos apsaugos organizacijų, kovojančių su AIDS plitimu Lenkijoje, vis tiktai negali būti ignoruojami ir nuostoliai, kuriuos plačiajai visuomenei padarė komunizmas, karai ir skurdas bei permainos, kurias atnešė ekonominės reformos. Šis 114 milijonų gyventojų turintis 15 šalių regionas patvirtins arba paneigs tezę, jog tvirtos pilietinės visuomenės gali sukurti taiką, gerovę ir laisvę, tačiau tiktai su pagalba šalių, esančių už regiono ribų. Niekas nesitikėjo, kad komunizmo liekanos parodys tokį atsparumą ten, kur niekam neatskaitingi režimai teroro priemonėmis sunaikino pilietines visuomenes, jas pakeisdami panašiomis, vyriausybės kontroliuojamomis organizacijomis. Priežastys, dėl kurių tos šalys visų pirma pasidavė komunizmui, o taip pat brutalus socialinių judėjimų užgniaužimas, paliko gilius pėdsakus. Skubant skelbti komunizmo ideologijos žlugimą ir jos diskreditavimą, dažnai nepastebima, kad jos kultūra ir metodai tebėra išlikę, kad žmonių pasąmonėje tebėra išlikęs priklausomumas nuo valstybės, ir kad stokojama privačios iniciatyvos. Tai rodo ir nepriklausomų viešosios informacijos priemonių bei teisininkų asociacijų silpnumas, kai susiduriama su neatskaitinga valdžia bei mafija, kuriai pradžią davė korumpuotos vyriausybės ir slaptoji policija. Nepastebėta ir tai, kad dalis regione esančio susiskaldymo atspindi dar prieš komunizmo kritimą egzistavusius skirtumus. Tos Rytų Europos šalys, kurių socialiniai judėjimai sugebėjo sėkmingiau priešintis komunizmui ir kurti alternatyvias pilietines visuomenes, šiandien kovoja su pereinamojo laikotarpio sunkumais. Tačiau toms, kurių pilietinės visuomenės organizacijos buvo silpnos, šiandien yra žymiai sunkiau, nežiūrint, kad jos jungiasi į Europą. Jokiai Rytų Europos šaliai disidentų ar spaudos laisvės buvimas ar stoka nėra garantavęs ekonominės gerovės. Jungtinės Valstijos ir Europa reformoms Rytų Europoje yra investavusios šimtus milijonų dolerių. Nors ir nedidelė, bet reikšminga tos sumos dalis paskirta pilietinių visuomenių organizacijoms, o tai savo ruožtu sukūrė tam tikrą priklausomumo kultūrą, privertusią demokratijos skatintojus ieškoti būdų atpratinti nevyriausybines organizacijas nuo priklausomumo stiprinant jų sugebėjimą telkti lėšas ir bendradarbiauti su valdžia, drauge kuriant palankią aplinką pelno nesiekiančių organizacijų veiklai. JAV Tarptautinės plėtros agentūra sukūrė sistemą, vertinančią nevyriausybinių organizacijų veiklai reikalingas sąlygas, tokias kaip teisinė aplinka, jų finansinis atskaitomumas, vadovavimo ir valdymo struktūra. Nenuostabu, kad trys pirmosios į NATO įstojusios šalys yra tos, kuriose komunizmo metais veikė stiprios pilietinės visuomenės organizacijas. JAV Tarptautinės plėtros agentūros skalėje jos vertinamos aukščiausiai – 1 balu. Stiprios nevyriausybinės organizacijos buvo susikūrusios ir Baltijos šalyse, kurios dešimtmečius kovojo už savo kalbos ir kultūros išsaugojimą bei išsilaisvinimą nuo sovietų okupacijos. Jos vertinamos dviem balais (Estija – 2.2). Pietinės Europos šalys, kaip Bulgarija (3.1) ir Rumunija (3.7), kur taip pat gyvavo rezistencinės tradicijos ir intelektualų rateliai, irgi vertinamos gana aukštai, kaip ir Kroatija (3.7) dalinai dėl devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose vykusios kovos už žmogaus teises, moterų teises ir žodžio laisvę. Ne taip aukštai, tačiau žymiai aukščiau nei buvusi sovietija, vertinamos Balkanų respublikos, pvz., Makedonija vertinama keturiais balais ir Albanija – trimis balais. Pagal JAV Tarptautinės plėtros agentūros vertinimo skalę stipriausios nevyriausybinės organizacijos veikė Slovakijoje, kur pilietinės grupuotės, susikūrusios valdant autokratiškam ministrui pirmininkui Vladimirui Mečiarui, kovojo už spaudos laisvę, žmogaus teises ir diskriminaciją prieš čigonus. Priespauda, esant kitiems visuomenę vienijantiems faktoriams, tokiems kaip bendra religija, tautinė tapatybė ar žurnalistų bei sociologų solidarumas, gali tiek sustiprinti, tiek suardyti pilietines visuomenes. Slovakijos atveju žurnalistai, nebijodami rizikos, išviešino saugumo vaidmenį pagrobiant prezidento sūnų ir po to vykusius bandymus tai nuslėpti, ir padrąsinti keli parlamentarai, remiami pilietinių grupuočių, pareikalavo reikalą ištirti. Mečiaras buvo pašalintas iš valdžios ir pareigūnai pagaliau ėmėsi priemonių prieš Mečiaro slaptosios policijos vadą Ivaną Lechą. Tačiau laimėjimų trapumą rodo ne vien Lecho nuteisimo sunkumai, bet ir pastarieji įvykiai, kai du tūkstančiai policininkų buvo pasiųsti į čigonų gyvenamas Slovakijos sritis užgniaužti ten vykstančių neramumų. Protestuodami prieš elektros kainų pakėlimą čigonai ėmė plėšti ir padeginėti parduotuves. Keli šimtai jų buvo areštuoti. Interneto svetainėse staiga pasirodė piktų ir įžeidžiančių pasisakymų apie čigonus. Per kelias dienas subyrėjo dešimtmečius puoselėta socialinė pažanga ir ją atstatyti prireiks daugelio mėnesių. Taigi, krizės ir sunkumai tebepersekioja narystės NATO ir Europos Sąjungoje siekiančias Rytų Europos šalis, kurias donorai, tokie kaip JAV Tarptautinės plėtros agentūra vertina palyginus gana pozityviai. Kiek niūresnį pilietinių visuomenių paveikslą piešia dvi kitos organizacijos, vertinčios dvi pagrindines regiono problemas – korupciją ir spaudos laisvę. Organizacijos “Transparency International” (TI ) paskelbtame Korupcijos Indekse naudojama skalė nuo 1 iki 10, pagal kurią aukščiausias, 10 balų vertinimas skiriamas “švaresnėms” visuomenėms. Pagal tą skalę kai kurios Balkanų šalys vertinamos gana žemai – Serbija ir Juodkalnija (2.3), Makedonija (2.3), Albanija (2.5), Rumunija (2.8), Kroatija (3.7). Tarp jų šiek tiek labiau teigiamai vertinama tiktai Slovėnija (5.9). Bulgarija (3.9), Čekija (3.9), Latvija (3.8), Slovakija (3.7), Lenkija (3.6) – pirmosios įžengusios į Europos institucijas, korupcijos požiūriu stovi gana žemai lyginant su turtingesnėmis kaimynėmis Vakaruose. Estija (5.5), Vengrija (4.8) ir Lietuva (4.7) pažengusios aukščiau, tačiau vertinimas toli gražu nėra patenkinamas. Organizacijos “Freedom House” – “Laisvės Rūmai” paskelbtas spaudos laisvės indeksas matuojamas skale nuo 1-100, kur žemesnis balų skaičius atspindi platesnes teisines ir politines laisves, ir daugmaž sutampa su JAV Tarptautinės plėtros agentūros ir TI korupcijos indeksais. Praeitais metais pagal bendrą pilietinių ir politinių laisvių padėtį “Laisvės Rūmai” dalinai laisvomis paskelbė Albaniją, Bosniją ir Hercegoviną bei Makedoniją. Kitos Rytų Europos šalys laikomos “laisvomis”. Tačiau vertinant tiktai spaudos laisvę daugelis šalių stovi žemiau. Pagal “Laisvės Rūmus”, “dalinai laisva” spauda yra Albanijoje (50), Makedonijoje (50), Bosnijoje ir Hercegovinoje (49), Serbijoje, Juodkalnijoje (40), Rumunijoje (38) ir Kroatijoje (33). Nedaug skiriasi “laisva” paskelbta Bulgarija (30). Čekija (23),Vengrija (23), Slovakija (21), Latvija (18), Lietuva (18), Lenkija (18) ir Estija (17) spaudos laisvės klausimu vertinamos gana gerai, nors ir čia pasitaiko rimtų problemų. “Committee to Protect Journalists” (CPJ) – “Žurnalistų apsaugos komitetas” praneša apie smurto prieš reporterius panaudojimą, kaip pavyzdžiui, laikraščio RESPEKT reporterio Tomo Nemeceko sumušimą už straipsnį apie policijos neveiksmingumą prieš šiaurinėje Bohemijoje veikiančias kriminalistų grupuotes ir panašiai. Netgi šalys, kur smurto incidentų yra palyginti nedaug, neturi veiksmingų institucijų spaudos laisvei apsaugoti. Vengrijoje buvusi valdančioji partija apkaltino vyriausybę bandymu neteisėtai įtaigoti valstybinę televiziją ir radiją. Teismo bylos rodo, jog tęsiama politika kitomis priemonėmis. Bosnijoje per televiziją skleidžiama neapykanta sumažėjo tiktai įsikišus tarptautinei bendruomenei. Tačiau tas konfliktas dabar persimetė į spaudą. Anot “Laisvės Rūmų”, laikraščiai čia ir toliau organizuojami pagal tautines ir partines linijas. Lenkijoje ministras pirmininkas Lešekas Milleris pasiūlė įstatymą, kuris padėtų valstybinei žiniasklaidai privačios žiniasklaidos sąskaita. Pagal įstatymo projektą, privačioms bendrovėms neleidžiama tuo pačiu metu būti ir laikraščių ir radijo bei televizijos stočių savininkėmis, kai tuo tarpu tokie apribojimai netaikomi vyriausybės kontroliuojamai žiniasklaidai. Adamas Michnikas, Gazeta Wyborca leidėjas kaltina, jog filmų produseris Levas Rywinas bandęs papirkti įstatymų leidėjus kad pakeistų tą įstatymą. Ši Lenkijos teismuose tebesvarstoma byla pailiustruoja dažnai nutylimą tiesą apie Rytų Europoje vykstančią korupciją, būtent, kad santykiai su parlamentu, teismais ir kitomis valdiškomis institucijomis “privatizuojami” kyšininkavimu, vyriausybei nesugebant sukurti tinkamą erdvę, kurioje prekės, paslaugos ir idėjos galėtų varžytis vartotojų naudai. Būtų neteisinga sakyti, kad korupcija liečia tiktai verslininkų kyšininkavimą. TI apklausos rodo, jog rytų europiečiai pirmiausia dėmesį skirtų politinėms partijoms, teismams ir sveikatos apsaugai, o sudėtinga procedūra gauti verslo licencijas ar su muitais susijusi biurokratija jiems kelia žymiai mažesnį pasipiktinimą. Kita problema, tradiciškai vertinama kaip kriminogeninė, ir kurią sprendžiant prevencinės priemonės dažnai taikomos valstybinėms institucijoms ir organizuotam nusikalstamumui, tai prekiavimas žmonėmis. Tačiau nevyriausybinėms organizacijoms pavyko performuluoti šios problemos apibrėžimą kaip nesugebėjimą apsaugoti žmogaus teises, ir kartu propaguoti keliavimo laisvę. JAV yra sukūrusios trijų pakopų vertinimų sistemą siekiant nustatyti, kurios šalys yra įgyvendinusios tarptautinius standartus dėl prekiavimo žmonėmis prevencijos ir teisminio persekiojimo. Nenuostabu, kad šalys su rimtomis prekiavimo žmonėmis problemomis yra tos pačios, kurių spauda “pusiau laisva”, korupcijos indeksas didelis ir pilietinės visuomenės neveiksmingos. Tarp pirmosios pakopos šalių, sėkmingai sprendžiančių šią problemą: Čekijos Respublika, Lietuva ir Lenkija. Į antrąją pakopą, apimančias šalis, kurios yra dėjusios pastangų spręsti šią negerovę, bet kur padėtis tebėra “problematiška”, įeina Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Bulgarija, Kroatija, Estija, Vengrija, Latvija, Makedonija, Rumunija, Serbija ir Juodkalnija, ir Slovėnija. Kitas silpnos pilietinės visuomenės ženklas – tai ŽIV/AIDS plitimas, kuris Rytų Europoje yra smarkiai ūgtelėjęs. Iš prevencinės fazės ši problema yra ir peraugusi į krizinę fazę, kur šalių vyriausybės ir nevyriausybinės organizacijos privalo kurti strategijas padėti AIDS aukoms, kad jos gautų sveikatos apsaugos paslaugas be persekiojimo, ir mažinti intraveninės narkomanijos bei sekso pramonės neigiamus poveikius. Jungtinių Tautų Plėtros Programa praeitą mėnesį išleistoje ataskaitoje išreiškė rimtą susirūpinimą dėl padėties Rytų Europoje ir įvardijo Estiją kaip šalį, kur sparčiausiai gausėja AIDS susirgimų. Iš pradžių didžiausios rizikos grupę sudarė daugiausiai rusų tautybės intraveniniai narkomanai, bet ŽIV jau palietęs platesnius visuomenės sluoksnius. Šalies vyriausybė yra skyrusi papildomų finansų prevencijai ir siekia užsienio pagalbos, bet ekspertai pažymi, kad to neužteks sustabdyti rimtą krizę. Praeitame dešimtmetyje Estiją jau vargino aukščiausias mirtingumas nuo savižudybių – 41 skaičiuojant šimtui tūkstančių žmonių. Ypač nukentėjo vyrai alkoholikai nuo 45 iki 54 metų amžiaus. Nors savižudybių skaičius sumažėjo euforišku laikotarpiu tuoj po nepriklausomybės atgavimo, jų vėl pagausėjo pablogėjus ekonominei padėčiai. Savižudybių skaičius šiandien mažėja iš dalies dėl to, kad savanorių organizacijos yra sukūrusios karštąsias telefono linijas ir kitas programas padėti į neviltų puolusius žmones. Kaip ir kitose Rytų Europos šalyse, Estijoje krizinė situacija privertė visuomenines organizacijas sustiprėti. Didžiausias iššūkis naujosios Europos šalims bus darbo vietų kūrimas ir reikšmingas visuomeninis dalyvavimas. Kai Lenkija – nauja NATO ir būsima Europos Sąjungos narė, Irako koalicijos dalyvė – neseniai JAV vyriausybei išreiškė savo rūpimas klausimus, ji nekėlė lenkų kareivių Irake pasiaukojimą ir žūtis, o reikalavo liberalizuoti vizos režimą lenkams, vykstantiems į JAV, kad jie galėtų legaliai dirbti statybų ir patalpų valymo darbus, kuriuos dabar dirba nelegaliai. Lenkija, kaip ir kitos Rytų Europos šalys, nemaža dalimi priklauso nuo šių darbininkų piniginių perlaidų; pavyzdžiui, kasmet į Albanija persiunčiama $600 milijonų ar daugiau. Šių darbininkų kriminalizavimas tik skatina nusikalstamą prekiavimą žmonėmis ir narkotikais, ir didina ŽIV/AIDS plitimą. Aišku, žymiai gilesnė ir sudėtingesnė problema yra nesiliaujanti valdžios ir verslo korupcija bei neatskaitomybė, kuri tik skatina šalies gyventojus vykti į užsienį. Integracija į NATO ir Europos Sąjungą laikinai sutelkė Rytų Europos šalių vyriausybių dėmesį į reformas ir nuslopino vidinę trintį, susijusią su etninėmis ir politinėmis nesantaikomis. Europa ir Jungtinės Valstijos privalo būti pasiruošusios atžangai ir negali apsimesti, jog tai neįvyks. Rumunų žurnalistas Mirčea Toma, Bukarešte veikiančios organizacijos “Išsireiškimo laisvė”, komentuodamas televizijos žinių tarnybų sušvelnėjimą vyriausybės atžvilgiu, CPJ atstovams pasakė: “Visiems sakoma: užsičiaupkite, kol pateksime į NATO”. Įstojimas į europines struktūras – tarsi atlyginimas už tai, kad atsiribota nuo komunistinės priespaudos – neturėtų sukurti sąlygų naujai, subtilesnei priespaudos formai, kuri trukdys žiniasklaidai ir visuomeninėms organizacijoms padėti spręsti savo šalių ekonomines ir socialines problemas. Ilgus dešimtmečius pilietinę visuomenę propagavę Vakarai privalo ir toliau finansiškai ir techniškai remti šias pastangas, nes jie suinteresuoti galutiniu rezultatu: stabiliomis ir pasiturinčiomis visuomenėmis. Catherine A. Fitzpatrick yra ilgalaikė JAV žmogaus teisių aktyvistė, tyrusi pilietines visuomenes Rytų Europoje ir buvusioje Sovietų Nepamirštant to fakto, kad klasikinę tarptautinę teisę, skirtingai nuo šiuolaikinės, karą laikė normalia nacionalinės politikos tarptautiniuose santykiuose realizavimo priemone, o debellatio (užkariavimą) - teisėta teritorijos įgijimo forma, Lietuvai teko pasinaudoti tarptautinėje teisėje žinoma secesija, t.y. faktiniu atsiskyrimu nuo Rusijos. Tarptautine teisine forma ši secesija buvo įtvirtinta tik Lietuvos taikos sutartyje su Rusija (pasirašyta Maskvoje 1920 m. liepos 12 d; ratifikuota 1920 m. spalio 14 d; įregistruota tautų Sąjungoje 1921 m. kovo 8 d.). Norėčiau priminti šios taikos sutarties 1-ąjį straipsnį: "Remdamiesi Rusijos Federacijos Socialistinės Tarybų Respublikos paskelbtąja visų tautų teise laisvai apsispręsti ligi joms visiškai atsiskiriant nuo valstybės, kurios sudėtyje jos yra, Rusija be atodairų pripažįsta Lietuvos Valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš tokio pripažinimo einančiomis juridinėmis sėkmėmis ir gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi Lietuvių tautos ir jos teritorijų atžvilgiu. Kad Lietuva buvo kuomet priklausiusi Rusijai, tas faktas neuždeda Lietuvių tautai ir jos teritorijai jokių pareigų Rusijos link". Dr. Ladas Natkevičius pastebi, kad kai kurie autoriai ginčija šios Maskvos sutarties (kaip ir 1921 m. Rigos sutarties) svarbą. Kaip svarbiausias oponentų argumentas, čia pateikiamas faktas, kad Sovietų Rusija tuo metu dar nebuvo pripažinta nei vienos didžiosios valstybės. 5 Tačiau toks argumentas neturi teisinės reikšmės, nes plačiai žinoma tarptautinė- teisinė Tobaro-Vilsono doktrina, liečianti vyriausybių pripažinimą, šiuo atveju netaikytina. 6 Kaip žinia, aliantai delsė pripažinti Lietuvos valstybę - reikalą komplikavo Lietuvos ir Lenkijos teritoriniai ginčai bei konfliktai. Palankioje Lietuvos pietų kaimynui tarptautinėje teisinėje literatūroje buvo ieškoma pagrindimo, kad 1918-1919 metais dar kitų valstybių nepripažinta Lietuva nebuvo tarptautinės teisės subjektas. Kad vis tik buvo priešingai, gana argumentuotai pagrindė dr. G. Rutenbergas straipsnyje "Vasario 16 d. aktas tarptautinės teisės šviesoje" 7. Jis pasirėmė keliais faktais: pirma, kad užsienio valstybės tuo metu jau pripažino Lietuvos aktus teisiniais (pvz., Laikinas įstatymas dėl pilietybės buvo taikomas Anglijoje ir Prancūzijoje); antra, kad su Lietuva kitos valstybės jau vedė derybas įvairiais klausimais. Noriu priminti, kad ir šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje vyrauja tarptautine praktika paremta nuomomė, jog valstybių pripažinimo institutas turi deklaracinę, o ne konstitucinę reikšmę. Nors tarpukario laikotarpiu tarptautinis teisinis valstybių bendradarbiavimas nebuvo toks intensyvus kaip dabar, Lietuvos valstybė neliko nuošalyje. Ji tapo Tautų Sąjungos nare, aktyviai dalyvavo sprendžiant kai kurias Baltijos valstybių tarpusavio bendravimo teisines problemas, sudarė svarbių tarptautinių dvišalių sutarčių ir dalyvavo svarbiausiose daugiašalėse sutartyse. Paminėsiu tik kelias, nes jos turi reikšmės dabartinės nepriklausomos Lietuvos atkūrimo kai kurioms teisinėms problemoms. Tai: - 1926 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos ir Socialistinių Tarybų Respublikų Sąjungos sutartis, pagal kurios 3 straipsnį "kiekviena susitariančioji šalis pasižada susilaikyti nuo bet kurių agresijos veiksmų prieš antrąją šalį"; - 1929 m. balandžio 1 d. Protokolas dėl atsisakymo nuo karo kaip nacionalinės politikos instrumento. Šiuo Protokolu Lietuva prisijungė prie 1928 m. Briano-Kellogo pakto, dar kitaip vadinamo Paryžiaus paktu; - 1933 m. Londono konvencija užpuolimui apibrėžti, pasirašyta Lietuvos ir TSRS. Deja, Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės likimas buvo nuspręstas Sovietų Sąjungos ir Vokietijos sutartimis, įvardintomis Molotovo-Ribentropo paktu. Istoriniai šio pakto pasirašymo faktai dabar giliai išanalizuoti ir gerai žinomi. Aš jų neliesiu. Rezultatas - taip pat žinomas: ilga 50-ies metų okupacija ir aneksija, nutraukta 1990 m. kovo 11 d. Aktu dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo. Jame konstatuojama: "Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė." Taikus ir grynai teisinis nepriklausomybės atkūrimo atvejis yra unikalus XX amžiaus tarptautinės teisės istorijoje, todėl jau dabar literatūroje jis traktuojamas kaip "nuostabi tarptautinės teisės pergalė", užbaigusi ilgą 50-ies metų moralinį politinį ir teisinį išbandymą.8 Šie žodžiai priklauso Romain Yakemtchoukui, Briuselio Karališkojo Tarptautinių santykių instituto profesoriui. Tarptautininkų sluoksniuose jie netruko prigyti tapdami savotišku aforizmu. Neturėdamas galimybės detaliai analizuoti visų tarptautinių teisių problemų, atsiradusių ryšium su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu, norėčiau išskirti tik kai kurias šių problemų grupes, ypač tas, kurios ir šiandien išlieka politiškai aktualios. Pirma grupė problemų - tai Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo teisėtumas tarptautinės teisės požiūriu. Vienas svarbiausių šios grupės klausimų - agresijos, okupacijos ir aneksijos neteisėtumas - tarptautinėje teisėje yra išspręstas vienareikšmiškai: tai kvalifikuojama kaip tarptautiniai nusikaltimai. Galima tik apailestauti, kad yra ir kitaip manančių. Neseniai spaudoje pasirodė pranešimai apie vienos netolimos valstybės aukšto diplomato pareiškimą, neva "1940 metais užėmus Baltijos šalis, tarptautinė teisė nebuvo pažeista", tikriausiai nėra tik neapdairiai išsprūdusi frazė. Tai panašu į tam tikrą tarptautinę teisinę poziciją, verčiančią mus prisiminti kai kuriuos teisinius argumentus, patvirtinančius, kad tiek pats siekimas atkurti Lietuvos nepriklausomybę ir kova dėl jos, tiek istorinis Kovo 11-osios aktas yra pagrįsti tarptautine teise. Sudarydama ir realizuodama Molotovo-Ribentropo paktą, Sovietų Sąjunga ir Vokietija pažeidė ne tik savo įsipareigojimus konkrečioms valstybėms, bet ir visai tarptautinei bendrijai. Niurnbergo Tarptautinio Karinio tribunolo dokumentai aiškiai patvirtino, kad jau iki Antrojo pasaulinio karo egzistavo tarptautinėje teisėje pripažintas karo, kaip nacionalinės politikos instrumento, uždraudimo principas. Priminsiu, kad iki 1939 m. prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo 1928 m. Paryžiaus pakto (Briano-Kellogo pakto) dalyvėmis buvo 63 valstybės (įskaitant Lietuvą, Sovietų sąjungą ir Vokietiją); be to, šios valstybės buvo susietos dvišaliais savitarpio įsipareigojimais dėl neužpuolimo ir pan. Tuo metu tarptautinėje teisėje jau buvo pripažinta vadinama Stimpsono doktrona, atsiradusi poto, kai Japonija okupavo Mandžiūriją. Paaiškinsiu, kad jos esmėje glūdi JAV Valstybės Sekretoriaus Henrio Stimpsono nota Japonijai, kurioje pareikšta, kad JAV Vyriausybė "nesiruošia pripažinti situacijos, sutarties ar susitarimo, kurie yra pasiekti Paryžiaus pakto įsipareigojimams ar pasižadėjimams prieštaraujančiomis priemonėmis." 1932 m. Simpsono doktriną patvirtino Tautų Sąjungos Asamblėja, priimdama specialią rezoliuciją. Tarptautinės teisės moksle vienareikšmiai ir neginčytinai pripažįstama nuostata dėl agresyvaus karo uždraudimo. Šiuo klausimu vieninga nuomonė viešpatavo ir tarybiniame tarptautinės teisės moksle. Galėčiau pateikti ištisą sąrašą tarybinių mokslinių monografijų ir straipsnių, kuriuose pagrindžiamas agresijos neteisėtumas jau iki Antrojo pasaulinio karo. Tačiau, kaip paprastai atsitinka, visada atsiranda norinčių rasti išimčių iš egzistuojančios bendros taisyklės, ir dažniausiai - siekiant pateisinti kai kurių politinių jėgų pretenzijas. Vertinant Molotovo-Ribentropo pakto dokumentus, galima rasti ir daugiau jais pažeistų tarptautinės teisės principų. Tai - ir valstybės suvereniteto gerbimo, ir nesikišimo į valstybių vidaus reikalus principas (prisiminkime ultimatyvius reikalavimus pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybę, atiduoti teismui aukštus Lietuvos pareigūnus, kišimąsi ir net vadovavim&ą naujos Vyriausybės sudarymui ir kt.). Neabejotinas ir sąžiningo įsipareigojimų pagal tarptautinę teisę vykdymo principo, kuris nuo Romos laikų žinomas pacta sant servanda vardu, pažeidimas. Nekyla abejonių ir dėl tautų apsisprendimo teisės, garantuotos 1920 m. Taikos sutartyje, pažeidimo. Neginčytina, kad ši teisė ikikarinio laikotarpio tarptautinėje teisėje jau egzistavo kaip visuotinė paprotinė norma. Net jei būtų pritariančių nuomonei, kad tautų apsisprendimo teisės principas iki JT Įstatų priėmimo, t.y. iki 1945 m., buvo tik politinė ar moralinė priedermė (tokios pozicijos laikėsi JAV profesorius Eagleton), tai vis tiek nepakeistų; galutinės išvados - Sovietų Sąjunga, tęsdama Lietuvos okupaciją prieš tautos valią, Šį JT Įstatų principą pažeidė. Tai, kad Lietuvių tauta, inkorporuojant ją į Sovietų Sąjungą, negalėjo pareikšti savo valios remdamasi tautų apsisprendimo teise, liudija ir neteisėti bei nedemokratiški rinkimai į Liaudies Seimą - faktai visiems gerai žinomi. Nedemokratiškai sukurtas Liaudies Seimas neturėjo konstitucinių įgaliojimų "prašytis" į Sovietų Sąjungą, neva "klausantis liaudies valios". Todėl Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstatymas laikytinas vienšaliu aneksijos aktu. Svarbu ir tai, kad lietuvių tautos apsisprendimas būti nepriklausoma buvo nekintantis. Tai primena tiek 1941 m. birželio ginkluotas sukilimas, tiek 1944-1953 m. ginkluota rezistencija. Nebūdamas 1990 m. kovo 11 d. Akto tarptautiniu teisiniu pagrindu, apsisprendimo principas vis dėlto turi didžiulę politinę reikšmę, stiprina atkurtos nepriklausomos valstybės tarptautinę poziciją. Kad lietuvių tautos apsisprendimas buvo neabejotinas ir nedeklaratyvus, patvirtina 1991 m. vasario 9 d. plebiscitas, kurio metu daugiau 3/4 Lietuvos gyventojų slaptu balsavimu pasisakė už tai, kad Lietuvos valstybė būtų nepriklausoma demokratinė respublika. Šis teiginys, įtvirtintas 1991 m. vasario 11 d. konstituciniame įstatyme, tapo pamatiniu valstybės principu, o vėliau - 1992 m. - konstitucine norma. Turiu pasakyti, kad nepriklausomybės atkūrimo teisinių pagrindų klausimas nėra teorinis. Pasirėmus nepriklausomybės atkūrimo tarptautiniu teisiniu pagrindu - valstybės identiteto ir tęstinumo kategorijomis, buvo galima prognozuoti daug palankesnes teisines pasekmes. Man, kaip to meto teisingumo ministrui ir tarptautinės teisės profesoriui, teko dalyvauti pagrindžiant šį modelį, rengiant nepriklausomą Lietuvos Respubliką atkuriančių teisės aktų projektus, o vėliau - dirbant Lietuvos Respublikos valstybinės delegacijos deryboms su Sovietų Sąjunga sudėtyje. Principine Lietuvos pozicija (kaip ir kitų dviejų Baltijos šalių) tapo nuostata, kad yra atkuriama senoji nepriklausoma valstybė, o ne sukuriama nauja, atsiskiriant nuo Sovietų Sąjungos. Priminsiu vieną iš daugelio panašių Jums žinomų faktų. 1991 m. gegužės 8 d. Vašingtone trijų Baltijos valstybių ir vyriausybių vadovų (dalyvavo Landsbergis, Savisaar ir Guodmanis) pareiškime buvo pabrėžta, kad "nė viena Baltijos valstybių nėra TSRS dalimi - jos buvo okupuotos 1940 m., todėl jos nėra "atsiskiriančios" ar "kuriančios valstybinguma". Jos buvo ir valstybėmis, ir būtina visur jas taip traktuoti". Iš senovės Romos teisės atėjusį bendrateisinį principą ex injuria jus non oritur ("iš neteisėtumo teisė neatsiranda) aš čia galiu prisiminti tik tiek, kiek jis liečia Lietuvos valstybės tęstinumą XX amžiuje. Taigi, nors Sovietų Sąjunga neteisėtai, bet faktiškai, ir reikia pripažinti - efektyviai, įgyvendino savo valdžią agresijos ir ankesijos būdu užimtoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, Lietuvos Respublika formaliai išlaikė vadinamąjį teisinį titulą. Kaip 1954 m. vaizdingai išsireiškė Ernest Pezet, Prancūzijos Valstybės Tarybos vicepirmininkas, Baltijos valstybės teisiškai egzistavo visada ir išlaikė savo teisinį subjektiškumą, būdamos savotiškos "gyvi mirusieji" (morts vivants) tiek tarptautinės teisės, tiek moralės požiūriu.9 Valstybės, visus 50 metų nepripažinusios Baltijos šalių aneksijos, rėmėsi būtent identiteto ir tęstinumo teorija. Tiesa, kai kurių valstybių pozicija kartais susiliedavo su vadinamuoju de facto pripažinimu, kad Sovietų Sąjunga Baltijos valstybių teritorijose vykdo valdžią. Buvo ir tokių, kurios pasirinko "une attitude de silence" (tylėjimo poziciją). Baltijos valstybių sugebėjimas neprarasti tarptautinio subjektiškumo tokioje nevienareikšmėje požiūrių įvairovėje, profesoriaus R. Yakemtchouko žodžiais tariant, patvirtino, kad identiteto ir tęstinumo okupacijos atveju teorija išlaikė išbandymą tarptautinėje teisėje. Būtent pripažinimu, kad Lietuvos respublika valstybės tęstinumo ir identiteto dėka išsaugojo savo tarptautinį teisinį subjektiškumą, paaiškinama, kodėl Lietuva savo atkūrimo negalėjo sieti su secesijos (sutartinio atsiskyrimo) teise. Kaip žinia, Sovietų sąjunga tą idėją atkakliai piršo, siekdama istorijos ratą pasukti atgal pagal įstatymą "Kaip spręsti klausimus ryšium su sąjunginės respublikos išstojimu iš SSSR". Pačios identiteto ir tęstinumo sąvokos suponuoja principo restitutio in integrum (atstatymas į pirmykštę padėtį) realizavimą. Tačiau praktiškai, praėjus daugiau kaip 50-iai metų, po to, kai karinė okupacija virto ilgalaike aneksija, vargu ar įmanoma viską grąžinti į buvusią padėtį. Tarptautinėje teisėje tokiais atvejais kalbama apie modifikuotą identitetą ir tęstinumą.10 Šios modifikacijos kategorijos pateisina valstybės nuožiūrą sprendžiant kai kuriuos su valstybės praeitimi susijusius klausimus. Pvz., Lietuvai buvo aktualu, ar dera atstatyti iki okupacijos galiojusius įstatymus, o gal tikslingiau būtų palikti kai kuriuos buvusios aneksuotos - sovietinės respublikos - teisinius aktus, kiek jie neprieštarauja nepriklausomos Lietuvos Konstitucijai, kaip antai, kodeksus. Visada egzistuoja trečia galimybė - priimti naujus aktus. Tačiau jos realizavimas pilna apimtimi reikalauja ilgo laiko. Jau citavau, kad Lietuvos nepriklausomą valstybę atkūręs 1990 m. kovo 11 d. Aktas deklaravo, jog "yra atstatomas 1940 metų svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė". Siekiant išsaugoti valstybės ir jos konstitucinės santvarkos tęstinumą, Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą, kuriuo nutraukė 1978 m. LTSR Konstitucijos ir 1977 m. TSRS Konstitucijos galiojimą Lietuvos teritorijoje ir atnaujino 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimą. Šis nutarimas turėjo principinę reikšmę, tačiau jo faktiškas įgyvendinimas, atsižvelgiant į realijas, buvo neįmanomas, nes galėjo sukelti savotišką chaosą ir anarchiją. Todėl jau pačiame nutarime padaryta išlygų: jame buvo nurodyta, kad kai kurių 1938 m. Konstitucijos skyrių galiojimas sustabdomas, ir kas ypač svarbu, akcentuota, jog senosios Konstitucijos galiojimo atkūrimas pats savaime neatkuria Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų. Tam pačiam tikslui buvo skirtas ir kitas Aukščiausiosios Tarybos kovo 11 d. įstatymas "Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio įstatymo". Jame, motyvuojant Aukščiausiosios Tarybos siekiu suderinti atkurtosios 1938 m. Konstitucijos nuostatas su pakitusiais politiniais, ekonominiais ir kitais visuomeniniais santykiais, buvo paskelbtas 1938 m. Konstitucijos galiojimo sustabdymas ir LR Laikinojo Pagrindinio įstatymo įsigaliojimas. Tačiau 1938 m. Konstitucijos galiojimo atnaujinimo konstatacija, vertinama izoliuotai nuo kitų vėliau priimtų nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Respublikos aktų, ne vienam, tarp jų ir kai kuriems teisininkams, davė pagrindą iliuzijai, jog neteisėtų aktų galiojimo panaikinimas visais atvejais turėtų būti vainikuotas principo restitutio in integrum taikymu. Pvz., tenka girdėti neretus aiškinimus, jog atnaujintosios 1938 m. Konstitucijos VIII skyriaus "Tautos ūkis", reguliavusio nuosavybės santykius, nesustabdydamas reiškė absoliutų privačios nuosavybės teisės instituto atkūrimą, o šio instituto įtvirtinimas Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme, o vėliau ir 1992 m. Konstitucijoje - nuosavybės teisės tęstinumo pripažinimą, taigi ir nacionalizacijos aktų pripažinimą negaliojančiais nuo jų priėmimo momento, o tuo pačiu ir tai, kad nuosavybės santykių srityje de facto yra grįžta į iki 1940 m. buvusią situaciją. Tačiau taip nevisada net sutartiniuose santykiuose: sandorio pripažinimas negaliojančiu ne visada reiškia, kad šalys bus grąžintos į pirmykštę; padėtį. Juk paties sandorio objekto gali būti nelikę, jis gali būti perėjęs sąžiningiems tretiesiems asmenims ir pan. Juo labiau grįžimas po pusės amžiaus į idealiai tapačią padėtį yra komplikuotas viešuosiuose santykiuose. Mes, Aukščiausiajame Teisme, susiduriame su tokiu interpretavimu. Grįžtant prie nacionalizacijos akto pavyzdžio ir kitų konkrečių klausimų sprendimo, galima padaryti štai tokią išvadą: atkuriant Lietuvo Respublikos nepriklausomą valstybę, valstybės identiteto ir tęstinumo taikymas, kad ir nepažeidžiant Lietuvos tarptautinio subjektiškumo, tačiau vis tik buvo apribotas, siekiant jį priderinti prie realiai susiklosčiusių ir egzistuojančių visuomeninių santykių. Tokiu būdu Lietuva tapo dar vienu pavyzdžiu, patvirtinančiu, jog valstybės identitetas ir tęstinumas išsprendžia tik, leisiu sau pavadinti, "globalinę" problemą - atstatyti teisingumą plačiausia prasme. Tuo tarpu sprendžiant konkrečius klausimus, tarptautinė teisė, tegul kol kas tik paprotinių normų pagalba, bet vis tik leidžia ir pateisina tam tikrus nukrypimus nuo pagrindinių principų. Tokiu būdu modifikuotas valstybės identitetas ir tęstinumas reiškia mėginimą savyje suderinti teisingumą, įkūnytą socialine vertybe esančioje teisėje, ir būtinybę atrinkti realiai egzistuojačius valstybės vidaus ir tarptautinius santykius. Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo proceso unikalumas, sąlygotas netradicinės iki Kovo 11-osios akto buvusios ir po jo priėmimo sukeltos situacijos, dar kartą patvirtino teiginį, kad praktika yra visada turtingesnė nei teorija. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas parodė, kad šiuolaikinė tarptautinė teisė nėra pajėgi vienareikšmiai ir aiškiai atsakyti į kai kuriuos pusamžio bėgyje tapvalstybinių santykių arenoje kilusius klausimus. Kartu Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo procesas tapo galimybe patikrinti teorinių išvadų teisingumą ir teorines dogmas vertinti lanksčiau; šio proceso išdavoje nemažai iki tol atrodžiusių aiškių ir neginčijamų tarptautinės teisės postulatų įgijo naują interpretaciją. O visiškai konkrečiai kalbant - būtent tarptautinės teisės principų pagalba buvo paaiškinta, kodėl dabartinė Lietuvos Respublika nėra nauja valstybė, o yra tapati 1918-1940 metų Lietuvos valstybei; kaip jau galima buvo pastebėti, šia nuostata buvo grindžiama Lietuvos Respublikos pozicija derybose su buvusia TSRS, o dabar - su Rusija, požiūris į TSRS skolas, į TSRS turto padalijimą, ja grindžiami reikalavimai atlyginti okupacijos metu padarytą žalą, grąžinti diplomatinių atstovybių pastatus Paryžiuje, Romoje, žemės sklypą Vakarų Berlyne. Valstybės tęstinumas ir identitetas įgalino atkurti diplomatinius santykius su kitomis valstybėmis, atstatyti LR narystę kai kuriose tarptautinėse organizacijose, buvo reikšmingu sprendžiant pilietybės, nuosavybės teisių atstatymo klausimus, daugelį kitų konkrečių klausimų. Vertinant vienaip ar kitaip, šiandien turime pagrindą konstatuoti, kad tarptautinė teisė pajėgė garantuoti Lietuvos Respublikos egzistavimą pakankamai ilgą aneksijos laiką, tuo pačiu sudarydama teisines sąlygas jos nepriklausomybės atkūrimui. Pabaigai norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį į du momentus. Labai gaila, aš visai neturėjau galimybės paliesti dar kelių svarbių problemų - pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo pripažinimo, sutinkamai su seniai tarptautinėje teisėje žinomu valstybių ir vyriausybių pripažinimo institutu; nepaliečiau valstybei itin aktualios teisių perėmimo problemos, valstybės sienų, pilietybės, mažumų teisių, žmogaus teisių apsaugos ir, pagaliau, atsakomybės už padarytą žalą klausimų. Tai - tiesiog monografinio nagrinėjimo temos, laukiančios savo tyrinėtojų. Pirma kregždutė jau pasirodė - 1997 m. buvo išleista jauno teisininko Dainiaus Žalimo knygutė "Lietuvos Respublikos nepriklausomybė atkūrimas. Pagrindiniai klausimai pagal tarptautinę teisę" Lieka tik pasveikinti, kad jaunieji teisininkai domisi šia tematika. Antra pastaba būtų tokia. Yra didžiulis skirtumas tarp teorinio lygio samprotavimų apie tarptautinės teisės lemiamą vaidmenį Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo procese ir to, kaip reikėjo praktiškai pasiekti, kad Lietuva vėl būtų traktuojama kaip nepriklausoma valstybė, kad su ja būtų deramasi tarptautinės teisės lygmenyje. Teorizuoti nepalyginai lengviau. Man, kaip Valstybinės delegacijos su Sovietų Sąjunga nariui, septynis kartus teko su kolegomis važiuoti į Maskvą - 1990 ir 1991 metais. Galiu paliudyti, kad praktiškai pasirodė ypač sudėtingais dalykais tokios "smulkmenos", kurių teorija net "nepastebi". Pirmuosius ledus laužėme kaip tik nuo tokių smulkmenų. Pvz., Sovietų Sąjungos pusė vengė vartoti net atitinkamą terminiją - buvo įkyriai peršama samprata "susitikimo komunikatas", tačiau jokiu būdu ne "derybų"; vengiama vartoti pavadinimas "Lietuva" ir siekiama mūsų valstybę įvardinti kaip "Lietuvos TSR"; bandoma atsisakyti žodžio "storony", kuris lietuviškai reiškia ir žodį "šalis", o rusiškai dar gali būti verčiamas kaip "strany". Taigi net ir, atrodytų, formaliuose dalykuose dviprasmybių negalėjo būti. Visa tai buvo sunkus kelias į dvišales tarpvalstybines derybas, kur derasi du lygūs subjektai. Tiesa, šiame procese laukta atitinkamos Vakarų reakcijos. Tačiau Vakarų valstybių ryžtingumo laipsnis palaikant Lietuvą buvo ne toks, kokio tikėtasi. Ne veltui profesorius V. Landsbergis mini "Europos susipainiojimą pragmatizme ir stoką nepriklausomybės pripažinti Baltijos šalių nepriklausomybę."11 Vertinant šio nelengvo ėjimo į nepriklausomybę rezultatus, šiandien matome, kad pusantrų metų trukusi teisinė kova pasibaigė Lietuvos taikingų pastangų sėkme. Pabaigai pateiksiu tik kelis skaičius. 1998 metų vasario mėnesio duomenimis: - Lietuvos Respublika yra užmezgusi diplomatinius santykius su 117 valstybių; - užsienio valstybėse ji turi 24 ambasadas, 9 konsulatus, 6 atstovybes prie tarptautinių organizacijų; - 37-iose tarptautinėse organizacijose Lietuva dalyvauja kaip narys, 7-iose - stebėtojo teisėmis; - Lietuvos Respublika yra pasirašiusi 496 tarptautines sutartis ir prisijungusi prie 135 daugiašalių konvencijų. Tai rodo, kad Lietuvos Respublika per labai trumpą laiką aktyviai įsijungė į tarptautinės teisės normų kūrimo ir vystymo procesą. Literatūros sąrašas 1. A. Lieven. Pabaltijo revoliucija. V., Baltos lankos, 1994, p. 57. 2. R. Misiūnas, R. Taagepera. Baltijos valstybės: priklausomybės metai: 1940/1980. V., Mintis, 1992, p. 17. 3. A. Voldemar. Lithuanie et Pologne, p. 1. 4. Dr. Ladas Natkevičius. Aspect polituque et juridique du differend Polono-Lithuanien. K., Spaudos fornas, 1930, p. 1. 5. Ibid- p. 42. 6. Apie Tobaro-Vilsono doktriną žr.: P. Kūris, M. Požarskas. Tarptautinės teisės apybraižos. V., Mintis, 1985, p. 90-91. 7. Dr. G. Rutenbergas. Vasario 16 d. aktas tarptautinės teisės šviesoje. "Vairas", 1931, Nr. 3, t. XVI, p. 249 ir kt. 8. R. Yakemtchouk. Les republiques baltes en droit international. Echec d'une annexion operee en violation du droit des gens. Žr. The Baltic Path to Independence, New York, 1994, p. 261. 9. Ernest Pezet. Les pays baltes au regard du roit international. Žr. Bronis kaslaas. La Lithuanie et la seconde guerre mondiale. Paris, 1984, p. 47-48. 10. Žr. Krystyna Marek. Identity and Continuity of States in Public International Law. Geneve, 1954. Rein Mullerson. International Law, Rights and Politics: Developments in Eastern Europe and the CIS. London, 1994. 11. V. Landsbergis. Lūžis prie Baltijos. V., Vaga, p. 19.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *