Įvadas

Lietuvos tapimas Europos Tarybos nare aiškiai sąlygojo ir būtinybę pasirašyti, o vėliau ir ratifikuoti Europos žmogaus teisių konvenciją ir prisiimti iš šios ypač svarbios regioninės tarptautinės sutarties kylančius įsipareigojimus žmogaus teisių apsaugos srityje. Politine prasme, Konvencijos pasirašymas bei ratifikavimas turi būti vertinamas kaip vienas iš ryškiausių demokratinių laimėjimų Lietuvoje, kai 50 m. buvusi okupuota valstybė, kurioje žmogaus teisės buvo pamintos, atvėrė naują erą žmogaus teisių gerbimui. O jauna Lietuvos valstybė savo laisva valia atsidavė tarptautinei kontrolei, pasiryždama įsilieti į Europos demokratinių valstybių ratą. Akademiko Prof. dabartinio Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjo Pr. Kūrio nuomone, šie Lietuvos žingsniai turi labai svarbias politines ir teisines pasekmes. Čia būtina atsižvelgti į tai, kad Europos Tarybos sistemoje vyksta nenutrūkstamas teisės vystymo procesas, pasireiškiantis unikalios jurisprudencijos kūrimu. Fizinių asmenų individualių peticijų teisė prieš Lietuvos Respubliką įsigaliojo, kaip minėta, 1995 m. birželio 20 dieną. Vėliau ši teisė buvo išplėsta asmenų grupių bei nevyriausybinių organizacijų atžvilgiu. Kasmet peticijų prieš Lietuva vis daugėja, nes vystantis informacijos technologijomis, galima daug rasti naudingos informacijos, kuri padėtų teisingai užpildyti peticija, teisingai paruošti byla ir t.t. Šiuo metu dar yra daroma labai daug klaidų bylų formavimuose, tai rodo, kad bylos ar peticijos rašomos nesivadovaujant reikalavimais ( o tai vyksta dėl informacijos stokos ) arba be kvalifikuotų specialistų pagalbos. Tačiau viena peticija buvo teisingai pateikta ir ji buvo priimta ir įrašyta į Lietuvos Respublikos peticijų sąrašą pirmuoju numeriu, šią peticiją ir norėčiau išanalizuoti.
Byla prieš Lietuvą Europos žmogaus teisių teisme teisinė analizė
1997 m. pirmąja lietuviška priimtina peticija buvo paskelbta Juozo Jėčiaus peticija prieš Lietuvą [6, Nr. 34578/97], kuris savo peticiją grindė Konvencijos 5 bei 6 straipsnių pažeidimais, teigdamas, kad jis buvo neteisėtai sulaikytas Lietuvoje pagal tuo metu galiojusį prevencinio sulaikymo įstatymą, kad jis nebuvo skubiai pristatytas teisėjui dėl jo sulaikymo teisėtumo patikrinimo (Konvencijos 5 straipsnio 3 dalis), taip pat, kad jis neturėjo laiko ir galimybių pasiruošti gynybai. Ši peticija gali būti vertinama kaip lietuviškų peticijų nagrinėjimo Europos žmogaus teisių teisme pradžia. Kadangi peticijos pateikėjas J. Jėčius mirė, Europos žmogaus teisių teismas pritarė šioje byloje Komisijos išsakytai minčiai, kad p. Jėčiaus našlė turėjo teisėtą interesą tęsti bylą, todėl byla buvo nagrinėjama toliau.
Iki šių dienų daug Strasbūrą pasiekusių peticijų iš Lietuvos Respublikos iki šiol yra paskelbiamos nepriimtinomis. Bylose dažnai yra praleidžiamas griežtai tikrinamas 6 mėnesių nuo galutinio sprendimo vidaus teisėje priėmimo terminas, taip pat paduodami skundai dėl valstybės vidaus administracinių, kvotos ir tardymo, teismo ar kitų organų ir pareigūnų veiksmų, kurie pažeidžia vidaus įstatymų nuostatas, bet ne Konvencijoje numatytas teises bei laisves (vadinamosios „4-sios instancijos” bylos) ir panašiai [7, p. 221].
Vyriausybės atstovo Europos žmogaus teisių teisme doc. dr. Gintaro Švedo duomenimis, 2002 m. balandžio mėn. pradžioje Europos žmogaus teisių teisme buvo daugiau kaip 100 įregistruotų ir apie 300 preliminarių pareiškimų prieš Lietuvą. Nuo Konvencijos įsigaliojimo Lietuvoje dienos Teismas pripažino nepriimtinais ir nenagrinėtais apie 300 pareiškimų. Vyriausybės atstovas teigia, kad pagal Europos žmogaus teisių teisme įregistruotų pareiškimų skaičių, tenkantį vienam milijonui valstybės gyventojų, Lietuvą lenkia tik Slovakija. 2000 m. duomenimis, milijonui Slovakijos gyventojų teko 52,6 įregistruoto pareiškimo, milijonui Lietuvos gyventojų – 50,8 pareiškimo; tuo tarpu visos Europos mastu vienam milijonui gyventojų teko 14 įregistruotų pareiškimų. Statistika rodo, kad iš įregistruotų pareiškimų apie 90 procentų Europos žmogaus teisių teismas pripažįsta nepriimtinais ir išbraukia iš sąrašų [8, p. Nr. 74(10201)].
Byla Jėčius prieš Lietuvą. Šioje byloje buvo nagrinėtas. Jėčiaus prevencinio sulaikymo teisėtumas Konvencijos 5 straipsnio požiūriu, taip pat jo nepristatymas teisėjui ir nesuteikimas jam teisės kreiptis į teismą dėl suėmimo teisėtumo patikrinimo. Prevencinio sulaikymo problema jau ne kartą buvo analizuota Europos žmogaus teisių teismo praktikoje. Bet kokie valstybių bandymai pateisinti prevencinį sulaikymą Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punkto pagrindu yra nepagrįsti. Lietuvos Respublikos Vyriausybė šioje byloje taip pat teigė, kad prevencinis sulaikymas yra teisėtas pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punktą, atsižvelgiant į buvusį LR Baudžiamojo proceso kodekso 50(1) straipsnį, kuris leido asmens suėmimą tikslu užkirsti kelią banditizmui, nusikalstamos grupės organizavimui ar asmenų terorizavimui. Toks suėmimas buvo vykdomas prevenciniais tikslais, siekiant užkirsti kelią minėtų kriminalinių veikų padarymui ar jų organizavimui. Europos žmogaus teisių komisija atmetė LR Vyriausybės argumentus ir pabrėžė, kad peticijos pateikėjo prevencinis sulaikymas nėra teisėtas Konvencijos 5 straipsnyje numatytos kiekvieno asmens teisės į laisvę ir saugumą požiūriu ir nepatenka į šiame straipsnyje numatytas išimtis, kurioms esant leidžiama apriboti asmens laisvę. Europos žmogaus teisių teismas pritarė Komisijos nuomonei pabrėždamas, kad asmuo, suimamas pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punktą, yra suimamas tikslu pristatyti jį kompetentingam teismo pareigūnui įtariant jį padarius konkretų nusikaltimą. Ir Europos žmogaus teisių teismas šiuo atveju pasirėmė savo praktikoje suformuluotais principais dėl prevencinio sulaikymo neteisėtumo, nurodydamas bylos Lawless v. Ireland 1991 liepos 1 d. sprendimą (Series A no.3, pp.51-52) bei bylos Ciulla v. Italy 1989 m. vasario 22 d. sprendimą (Series A no. 148, pp.16-18). Teismas taip pat pabrėžė, kad šioje byloje nagrinėjamas prevencinis sulaikymas negali rasti jokio pateisinimo pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina taip pat ir tai, kad teisinėje literatūroje aiškiai yra išsakoma pozicija, kad prevencinis sulaikymas, kaip bendroji prevencinė priemonė, kuri remiasi bendru įtarimu dėl tam tikro asmens ar jų grupės nusikalstamų paskatų, negali būti pateisinamas pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punktą. Prevencinis sulaikymas būtų teisėtas tik nagrinėjant jį ypač siaura šios sąvokos apimtimi, kaip sulaikymą, siekiant užkirsti kelią konkretaus ir specifinio nusikaltimo padarymui [9, p. 111]. Kaip matome, Konvencijos 5 straipsnio taikymo praktika rodo, kad minėtas c punktas neapima bendrųjų prevencinių tikslų, o skirtas užkirsti kelią konkretaus nusikaltimo padarymui. Tuo labiau, kad Konvencija leidžia taikyti kardomąją priemonę – suėmimą – asmenims, kai yra pagrindo manyti, kad jie rengiasi padaryti konkrečią baudžiamąją veiką. Todėl dabar, esant galutiniam sprendimui nagrinėjamoje byloje, galima teigti, kad nebuvo būtina įvedinėti naujo asmens laisvės apribojimo pagrindo, kuris Konvencijos žmogaus teisių apsaugos sistemos požiūriu yra vertinamas neigiamai. Lieka tik džiaugtis, kad ne kartą paraginta Europos Tarybos, Lietuvos Respublika atsisakė toliau taikyti prevencinį sulaikymą ir panaikino šią normą, už kurios buvimą, Lietuvai, vis dėlto, reikia atsiskaityti, sumokant pinigines kompensacijas nuo neteisėto prevencinio sulaikymo nukentėjusiems asmenims, ką aiškiai įrodo Jėčiaus byla.
Įdomu tai, kas Europos žmogaus teisių komisija, nagrinėdama p. Jėčiaus skundą dėl jo nepristatymo teisėjui pagal Konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje numatytą reikalavimą, priėmė LR Vyriausybės argumentus ir sutiko su Vyriausybės teiginiais, kad Lietuvai nebuvo pareigos pristatyti pareiškėją teisėjui, kadangi Lietuva Konvencijos ratifikavimo metu padarė išlygą ir pabrėžė, kad 1 metus po Konvencijos įsigaliojimo Lietuvai sulaikymą galės sankcionuoti ir prokuroras (plačiau apie tai – 5 pusl.). Šiuo pagrindu Komisija nenustatė minėtos 5 straipsnio 3 dalies pažeidimo. Europos žmogaus teisių teismas analizavo šį Komisijos sprendimą ir išlygų galimybę pagal Konvenciją pabrėždamas, kad Lietuvos Respublikos padaryta išlyga atitiko išlygoms keliamus reikalavimus ir yra “pakankamai aiški ir atitinkanti Konvencijos 57 straipsnio reikalavimus”. Todėl Teismo nuomone, p. Jėčiaus nepristatymo teisėjui klausimas gali būti nagrinėjamas tik nuo 1996 m. birželio 21 d., kai baigė galioti Lietuvos padaryta išlyga 5 straipsnio atžvilgiu. Tačiau ir šiuo atveju Teismas nenustatė Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies pažeidimo, kadangi Lietuva, baigus galioti išlygai, nebuvo įpareigota pristatyti asmenį skubiai atitinkamam pareigūnui pagal minėtą dalį, kadangi “skubumo” (promptness) sąlyga jau buvo pasibaigusi (suėmimas tęsėsi ilgiau nei tris mėnesius) (nuoroda į bylos Assesov and Others v. Bulgaria 1998 m. spalio 28 d. sprendimą, Reports of Judgments and Decisions, 1998 – VIII, p. 3299). Europos žmogaus teisių teismas taip pat sprendė klausimą dėl suėmimo, kuris tęsėsi nuo 1996 m. kovo 14 d. iki 1997 m. birželio 9 d. (14 mėnesių ir 26 dienas) ilgumo (terminų). Teismas vėl pasirėmė savo praktikoje suformuotu principu, kad sulaikymo laiko teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į kiekvienoje byloje esančias konkrečias aplinkybes. Suėmimas gali būti tęsiamas tik tokiu atveju, kai egzistuojantys viešieji interesai aiškiai rodo tokio suėmimo tęsimo būtinumą ir kai šie interesai nusveria asmens teisę į jo laisvę. Teismas pabrėžė, kad būtina įvertinti pateiktus teisminių institucijų argumentus, ar jie yra “pakankami” ir “svarbūs” asmens laisvės suvaržymo pratęsimui (nuoroda į bylos Punzelt v. the Czech Republic sprendimą, Nr. 31315/96, 25.04.2000). Ir Teismas vis dėlto nustatė, kad byloje esantys įrodymai nebuvo “pakankami” ir “svarbūs” pateisinti tolesnį asmens sulaikymą ir tuo pagrindu buvo konstatuotas Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies pažeidimas dėl nepagrįstų sulaikymo terminų. Europos žmogaus teisių teismas 2000 m. liepos 31 d. sprendime taip pat konstatavo ir Konvencijos 5 straipsnio 4 dalies pažeidimą dėl to, kad p. Jėčiui buvo atimta teisė ginčyti jo sulaikymo pratęsimą, kreipiantis į teismą dėl sulaikymo teisėtumo (lawfulness) patikrinimo. Šiuo sprendimu Europos žmogaus teisių teismas išsprendė ir žalos pareiškėjui atlyginimo klausimą ir priteisė iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 60,000 neturtinės žalos atlyginimą ir 40,000 litų bylinėjimosi išlaidų.

Išvados
Europos žmogaus teisių teismo sprendimai neturėtų sudaryti Lietuvos visuomenei klaidingo įspūdžio, kad Lietuvos situacija yra ypatingai bloga, kaip atskleidžianti grubiausius žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje Konvencijos požiūriu. Šio Teismo sprendimai prieš valstybę, konstatuojant vienos ar kitos Konvencijoje įtvirtintos teisės pažeidimo faktą, yra normalus reiškinys jaunai demokratiją kuriančiai valstybei, kokia šiuo metu yra Lietuva. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir prieš senąsias demokratines Europos valstybes Europos žmogaus teisių teismas iki šiol priima sprendimus, kuriuose konstatuoja žmogaus teisių pažeidimų atvejus, nors šios valstybės yra Konvencijos dalyvėmis jau nuo 1950 metų. Todėl Europos žmogaus teisių teismo sprendimai bylose prieš Lietuvą turėtų pasitarnauti tolesniam mūsų teisinės sistemos tobulinimui ir turėtų būti aiškinami taip, kad mūsų teisinėje sistemoje dar kažkas yra ne taip ir tą “ne taip” būtina pertvarkyti pagal nustatytus ir Konvencijos taikymo praktikoje išvystytus standartus. Šie sprendimai turėtų būti valstybei kelrodė žvaigždė įstatymų tobulinimui ar naujų priėmimui, taip pat teismų bei kitų valstybės institucijų darbo organizavimui pagal Konvencijos reikalavimus.

Literatūros sąrašas
1. Lietuvos teisės pagrindai. Vilnius: Justitia, 2004
2. Šedbaras. Administracinė atsakomybė. Vilnius: Justitia, 2005
3. http://www.pmmc.lt/Standartai/Failai/Teisininko_Stand_leidybai.doc
4. www.lat.lt
5. http://www.justitia.lt
6. http://ec.europa.eu/civiljustice/legal_aid/legal_aid_net_lt.htm

Turinys

Įvadas………………………………………………………………………………………………..1
Byla prieš Lietuvą Europos žmogaus teisių teisme teisinė analizė………….2-4
Išvados………………………………………………………………………………………………5
Literatūros sąrašas………………………………………………………………………………6