Salomėjos Neries žodžiais kalbant, galima apie žeme kalbėti kaip apie savo motina, todėl žemė. Pavasaris. Ir moteris. Be galo trapus žmogaus laikinumas. Ir Amžinybė. Apie tą kalba Diemedžiu žydėsiu. Be jokios egzaltacijos. Be menkiausio retorinio gesto. Žvilgtelėkime į teksto skyrybą. Iki antro posmelio vidurio yra tik kalbėjimo adresato nuorodų, intonacijos ir minties apibendrinto užbaigtumo bei paaiškinimo ženklai – kablelis, taškas, dvitaškis. Šalia abiejų „kietai įspaustų“ taškų rašomas brūkšnys. Svarbiausias ir svariausias išorinės redukcijos ir giluminių, esminių žmogaus refleksijų ženklas. Su gramatikoje esančiu tradicinės skyrybos mokymu eilėraštyje visai nesuderinamas. O Diemedžiu žydėsiu posmelio pabaigoje, po taško, yra dar ir dviguba redukcija – brūkšniai taigi du. Jeigu nebūtų kitų S. Nėries poetinės sintaksės paslapčių ar moteriškai subjektyvių romantinės leksikos topų, o juo labiau muzikalios fonikos, tai iš skyrybos galėtume daryti išvadą, kad turime itin racionalų tekstą su pauzėmis, paliktomis tik argumentų įtvirtinimui ir apmąstymui. Tačiau įsižiūrėkime į paskutinių eilėraščio eilučių punktuaciją. Taškų jau kaip ir nebūta. Jų vietoje tik daugtaškis, tik atvira pauzė – be jokio taško dviem brūkšniais ramiai ir lygiai išsitęsianti mintis. Negriaunanti eilėraščio loginio racionalumo – brūkšniai taigi tik du. Todėl eilėraščio finalas – tai instinktyvios moteriškosios intuicijos padiktuotas, atsargiai tyloje brandintas ir pagaliau tobula skaidrios nuostabos išmintim atsivėręs Amžinybės triumfas: Aš diemedžiu žydėsiu – -…
S.Nėries eilėraščiai spindi. Visi tą pripažįstame. Diemedžiu žydėsiu spindi ypatingai. Jame susilydo ir vitališkai žalias pavasarinio žydėjimo vaiskumas, ir jau tik mirties paslaptimi švytinti sodri brandos žaluma. Eilėraštis juk ir be pradžios – tik tarsi grynai provokuojanti moters flirto su vyru tąsa be atsako. Jame susikaupęs ir moteriškas vylius, ir juokas pro ašaras, ir absoliuti moteriška rezignacija, ir vis viena viltis – mylinčiai priekaištingas perspėjimas vyriškai vitališkam, išdavikiškam pavasariui – vis tiek niekur nesidėsiančiam, begėdiškai sugrįšiančiam, užtat ir privalančiam garbingai sužinoti: Manęs jau neberasi. – – „Saldi“ kalbančiosios keršto perspektyva… Eilėraščio eilutėse visgi ištirpęs ir moteriškai trapus besąlygiškos meilės nuolankumas. Visatos sąrangoje pripažįstant neginčijamą vyriškojo prado jėgą, bet vėlgi su didžiausia moteriška nuostaba suvokiant ir savo absoliutų pranašumą – savaiminį, įvairų, nesibaigiantį ir visaapimantį žydėjimą Dievo medžiu… Žydėjimą, matuojamą tik Amžinybe. Maginis eilėraščio valiūko žvilgsnis: Ir žemė taps žiedais marga… Ir paskutinė eilutė pasidaro jau tokia atvira, kad begali tik moteriškai vylingai provokuoti – „Juk būsiu ta pati žemė[…] žiedais marga… Ieškok, jei atpažinsi!..”: Aš diemedžiu žydėsiu – –