Weberio samprata

Įvadas

Be biurokratinio mechanizmo šiandien neįsivaizduojamas nė vienos valstybinių bei privataus sektoriaus egzistavimas. Kasdien didžioji dauguma pasaulio žmonių, kiekvienoje valstybėje tvarkydami reikalus ir spręsdami jiems aktualias problemas, susiduria su įvairaus rango valdininkais ir valstybės įstaigų tarnautojais. Todėl niekieno nestebina, kad biurokratija domisi pasaulio mokslininkai: politologai, sociologai, viešojo administravimo specialistai. Apie biurokratiją yra sukurta labai daug įvairių teorijų, neretai viena kitai kardinaliai prieštaraujančios, bet kažin ar suklysčiau sakydama, kad visoms joms daugiau ar mažiau įtakos yra padariusi žymaus XIX a. pabaigos – XX a. pradžios vokiečių sociologo Maxo Weberio biurokratijos teorija, tapusi tiek sociologijos, tiek politologijos klasika. Būtent su M. Weberio biurokratijos samprata pirmiausia susipažįstama, pradedant rimčiau studijuoti viešojo administravimo teoriją. M. Weberis yra puikiai išanalizavęs biurokratijos modelius organizacijose. Šiame darbe pasistengsiu ir pristatyti šiuos modelius. Tikiuosi, šis darbas padės geriau suvokti biurokratijos esmę ir Maxo Weberio idealiojo biurokratijos modelio vietą biurokratijos organizacijose.

Biurokratinis administravimo kontekstas ir modeliai
Biurokratija atspindi visuomenės demografines dimensijas, tikslus ir lūkesčius. Atstovaujamosios biurokratijos koncepcija remiasi Didžiosios Britanijos viešosios tarnybos modelis, kuris itin akcentuoja viešojo administravimo kaip visuomenės lūkesčių ir vilties raiškos galimybę. Atstovaujamosios biurokratijos koncepcija plėtotę galima suvokti kaip tam tikro demokratijos idealo realizavimą atrenkant viešojo sektoriaus darbuotojus, kur pagrindinis kriterijus būtų kiekvieno piliečio galimybė dirbti darbą, kuriam reikalinga tam tikra kvalifikacija, gebėjimai. Atstovaujamoji biurokratija gali padėti užtikrinti socialinę reikšmę, svarbą priimant sprendimus, viešųjų paslaugų kokybę, detalesnę viešųjų paslaugų vartotojų poreikių identifikavimą, organizacijos, bendruomenės psichologinio klimato gerinimą. Biurokratijos koncepcija praktikoje dažnai įgyja ne itin teigiamus požymius. Antai realizuojant panašų modelį dažnai susiduriama su situacija, kai viešųjų institucijų darbuotojai daugiau dėmesio kreipia į savo ir sau artimesnį specifinio intereso grupių „geresnį“ atstovavimą. Todėl atstovaujamosios biurokratijos koncepcija yra gana dirbtinis ir šiandien daugiau svarstomas politikos–administravimo dichotomijos kontekste. Rekomenduoja dažniau ir kompleksiškiau kreipti dėmesį į organizacijos visapusiškos veiklos restruktūrizavimo uždavinius, suteikiant biurokratijos veiklos kontekstui daugiau policentrinį aspektą priešingai M. Weberio biurokratijos monocentrinei sampratai. Hierarchine monocentrine tvarka biurokratinėje struktūroje mažina atsakomybę už piliečio dalyvavimo plėtra ir daro per mažą įtaką veiklos efektyvumui. Valdžios ir valdymo fragmentacija, priešingai, leidžia panaudoti įvairesnes priemones politiniam stabilumui, greitesniems pokyčiams ir visuomenės gerovei užtikrinti. žinoma, toks požiūris, kai galima orientuotis netgi į alternatyvų organizacinių struktūrų kūrimą, irgi yra diskutuotinas, ypač organizacijos narių individualizmo, racionalumo lygmens, moralinio požiūrio ir kt. prasmėmis. Todėl, išvada, kad maksimali demokratijų plėtra įmanoma tik esant visuotinei decentralizacijai, nėra visiškai priimtina, nors postuluojamas decentralizacijos, kaip būtinos demokratijos sąlygos, vaidmuo yra neginčytinas. Kartais sutinkamas „konstitucinės biurokratijos“ terminas, akcentuojantis viešojo administravimo institucijų, valdžios struktūrų atsakomybę realizuojant demokratinį administravimą, naudojant potencialias jo galimybes. Tokia demokratinio administravimo vertybių gausa tik patvirtina, kad idėja apie permanentines institucines reformas, reikalingas administravimo demokratijai įtvirtinti, yra populiari ir reikšminga. Tikriausiai nėra svarbiausias uždavinys tai, koks administravimo procesų demokratizavimo modelis bus parinktas. Daug svarbiau būtų užtikrinti organizacijų pastangas įtvirtinti demokratines normas visuomenėje, neapriboti demokratijos plėtros organizacinėmis struktūromis, siekti naudoti institucines galimybes demokratinei etikai, organizacinis kultūros principams ir normoms įgyvendinti. Tai nėra lengvai ir absoliučiai pasiekiami dalykai. Vadovai ir vadybininkai formuoja ir keičia organizacijas, o organizacijos savo ruožtu formuoja ir keičia vadovus ir vadybininkus. H. Simon akcentavo organizacijų reikšmę ir poveikį formuojant personalo kokybę, gebėjimus ir įgūdžius, struktūrizuojant komunikavimą ir informacines sistemas, tobulinant organizacijų specializacija, todėl yra tam tikras pavojus, kad demokratinio veiksnio ir normų įsigalėjimą gali riboti tam tikri organizacijų interesai, išreikšti organizacijos taisyklėmis, vyraujančiomis veiklos technologijomis ir procedūromis. Vykstant šiandieniniams pokyčiams, viešojo sektoriaus darbuotojai geriau suvokia savo tikslus, asmenines galimybes, yra imlesni, nori daugiau žinoti ir mažiau linkę vadovautis taisykle, kad „bosas visada teisus“, dažnai supranta ir remia organizacijų gyvenimo „debiurokratizavimo“ pastangas.
XX a. pabaigoje teoretikai išskyrė ir vadinamąją „nereguliuojamojo valdymo“ modelį, kurio principinė idėja yra teiginys, kad viešojo sektoriaus nefunkcionalumą dažnai lemia nekompetentingai parengti regulaminai ir taisyklės, tam tikra prasme politinių institucijų primestos ir taip skatinančios neefektyvių organizacijų veiklą (ypač lokalinio valdymo lygmenyje). Toks modelis gali būti iš dalies suprantamas kaip siekiantis leisti vadybininkams ir administratoriams valdyti ir administruoti pagal rinkos dėsnius. Kartu jos aiškiai rodo viešojo sektoriaus funkcinių pajėgų panaudojimo galimybę, pašalinus nekompetentingą ir kartais nebūtina politinių, įstatymo leidimo institucijų kišimąsi ir perdėti kontrolę Lietuvoje vykstantys pokyčiai skatina toliau įtvirtinti demokratines vertybes ir pirmiausia demokratų ne valdymą, privataus verslo ir viešojo sektoriaus santykių plėtrą ir modernizavimą, perkeliant geriausias vadybos ir administravimo technologijas, atsiradusias privačiose struktūrose, į valstybės institucijų veiklos arsenalo. Teoretikams būtina sutelkti dėmesį į šiandienines biurokratines sistemas, jos elementų bei veiklos demokratinės kontrolės tyrimus, institucijų veiklos metodikos, t. y. planavimo, koordinavimo, sprendimų priėmimo, pokyčius, palyginamąja analizę, į tai, kaip gerinti viešojo sektoriaus efektyvumą Praktika rodo, kad subalansuotos viešojo administravimo sistemų veiklos galima tikėtis sistemingai tobulinant naujus viešosios politikos rengimo, įgyvendinimo metodus. Nauji viešojo administravimo funkciniai elementai atsiranda tobulinant klasikines teorijas, orientuojantis į postveberines ir postvilsonines koncepcijas, t. y. į klasikinius viešojo sektoriaus veiklą reguliuojančius elementus, jungiant įvairias efektyvumo, darbuotojų motyvacijos teorijas ir administravimo struktūrų veiklos praktiką. Praktika taip pat patvirtina, kad „grynojo“ lietuviško viešojo administravimo nėra, galimas tik lietuviškas jo modelis, kurį konstruojant reikalinga perkainuoti.
vertybes, priimti naujas šios srities paradigmas. Tikėtis naujų kokybinių pokyčių galima ne aklai kopijuojant vieno ar kito šalia ar jo grupių viešojo administravimo sistemas, atskirus jo elementus, o bandant sudaryti palankias sąlygas joms evoliuciškai įsitvirtinti.

Racionalus sprendimų priėmimo procese : klasikinis modelis

Viena pirmųjų sprendimų priėmimo teorijų buvo racionalizmo arba klasikinė teorija. Ši teorija keletą dešimtmečių dariusi didelį poveikį viešajam administravimui buvo pasiūlyta ekonomistų, besidominčių organizacijomis, ir sociologų, besidominčių ekonomika. Tokiu būdu šioje teorijoje susiformavo dvi skirtingus kontekstus turinčios racionalumo sąvokos:
1. ekonominis racionalumas, pasiūlytas ekonominės teorijos;
2. biurokratinis racionalumas, suformuluotas sociologinėse organizacijų ir pramoninės visuomenės teorijose;
Ekonomistinis aiškinimas teigia, kad žmogus priimantis sprendimus yra sąmoningas ir racionalus, tai yra „jo elgesys yra protingas ir tiesiogiai nukreiptas sąmoningiems tikslams pasiekti.“ Kita savybė priskiriama racionaliam žmogui yra jo sugebėjimas siekti naudos, „maksimizuojant išeigas iš turimų įeigų arba minimizuojant įeigas siekiant norimų išeigų“. Šios dvi prielaidos tampa pagrindu vystant tolimesnę ekonominio racionalizmo teoriją ir kuriant ekonominio žmogaus (homo economicus) paveikslą.
Racionalus žmogus, ekonomistų supratimu, visuomet gali ir sugeba (1) priimti geriausia sprendimą iš tam tikro skaičiaus alternatyvų, (2) gali numanyti kiekvienos alternatyvos pasekmes, (3) pajėgia aiškia seka išdėstyti alternatyvas pagal tam tikrus kriterijus, ir (4) visuomet priima tą patį sprendimą esant vienodoms alternatyvoms. Tokiu būdu ekonomistai mano, kad politinius sprendimus priimantis žmogus gali aiškiai atskirti priežastis nuo pasekmių, metodus problemoms spręsti nuo jų rezultatų.
Ekonominiame modelyje daug dėmesio skiriama politinių sprendimų racionalumui, tokiu būdu mažiau dėmesio skiriant sprendžiamo klausimo esmei. Tai yra procedūrinis klausimų sprendimo kriterijus tampa svarbesnis nei sprendžiamo klausimo poveikis visuomenei. „Racionalus“ tam tikro klausimo sprendimas pagal racionalistinį modelį yra tuomet, kai sprendžiamas klausimas, praeidamas tam tikrą sprendimų seką, kiekviename etape priimamas vadovaujantis tam tikra racionalia metodika. Tokiu būdu racionalistinis modelis pasiūlo gan patrauklią teorinę galimybę, leidžiančią maksimizuoti dedukcinę galią numatant unikalius sprendimus. Tačiau kartu modelio realistiškumas minimizuojamas, nes organizacijos retai turi susijusias ir tranzityvias tikslų funkcijas kiekvienam galimam rezultatui ir paprastai susiduria su netikrumu, kildinamu iš veiksmų alternatyvų, taip pat ir iš elgsenos aplinkos.
Kitas kontekstas kuriame formavosi „racionalumo“ koncepcijos, buvo organizacijų analizė. Vokiečių sociologo Maxo Wėberio darbai racionalumo klausimą pavertė nuolatine tema sprendimų priėmimo analizėje. Wėberio sociologiniuose darbuose istorija ir jos procesas laikomas racionalizacijos ir tobulėjimo procesu. Politika čia suvokiama kaip racionalus- teisinis procesas, kur viskas vyksta racionalių taisyklių ir sprendimų pagrindu. Nors M. Wėberio koncepcija padarė labai didelį poveikį to meto suvokimui apie organizacijas ir biurokratiją, didelė ateinančių kartų tyrinėtojų dalis savo darbus skyrė būtent šios koncepcijos kritikai.
Šio modelio silpnumus lemia griežtas ekonomikos mokslo teorijos taikymas sprendžiant socialinius klausimus. Homo economicus prototipe yra pervertinamos vieno žmogaus galimybės ir sugebėjimai, o kartu neįvertinama kintanti ir nevienareikšmiška organizacijos aplinka bei jos veikėjai. Nors pavieniai asmenys ir organizacijos gali turėti aiškius ketinimus žinodami, ką jie nori įgyvendinti panaudodami pripažintas ir racionalias priemones, tačiau dažnai santykis tarp programos ir rezultato yra problemiškas. Tikslų dviprasmiškumas ir metodų nepatikimumas stipriai apriboja racionalaus sprendimų modelio tinkamumą, nes šis modelis tinka pasirinkimo situacijoms su nedviprasmiškais tikslais ir tikėtinomis situacijomis.
Racionalistinio modelio atstovai neįvertina ir to fakto, kad pareigūnas, priimdamas sprendimus, neturi tiek laiko, kad galėtų surinkti ir tinkamai apsvarstyti visas alternatyvas susijusias su vienu ar kitu klausimu. Šioje vietoje racionalizmo atstovai atsako, kad dauguma klausimų sprendimų yra techninio pobūdžio ir sprendžiami vadovaujantis tam tikra praktika bei patirtimi, tačiau nutyli, kas nutinka, kuomet reikia spręsti inovacinius ir nespręstus klausimus. Kitas faktorius, mažinantis racionalaus modelio veiksmingumą, yra informacija ir jos kaupimas. Esant ribotam laiko limitui tam tikram klausimui spręsti, sukaupiamas ir ribotas informacijos kiekis. Kartu informacijos kiekį riboja ne tik laiko trūkumas, bet ir jos brangumas bei neprieinamumas. Pareigūnui realiai nėra įmanoma sukaupti visą informaciją susijusią su nagrinėjamu klausimu bei pasirinkti tinkamą informacijos šaltinį, todėl jis yra priverstas tenkintis esamu informacijos kiekiu ir pasikliauti jos teisingumu.
Kita racionalaus modelio klaida yra tai, kad šis modelio atstovai pernelyg daug laisvės suteikia atskiram sprendimų priėmėjui, neanalizuodami kitų asmenų, grupių, institucijų įtakos jam. Tai buvo didžioji racionalistinio modelio klaida, paskatinusi atsirasti naujam į sprendimų priėmimą modeliui, pavadintam inkrementalizmu.
Inkrementalizmas
Inkrementalizmas kaip modelis, turintis ir teorinį turinį ir empirinį patvirtinimą, daugeliui pasirodė daug patrauklesnis nei racionalizmas, kuris gana įtikinamai atrodo tik teorijoje. Inkrementinis modelis neturi išankstinio nusistatymo realybės atžvilgiu priešingai nei ekonomistinis, kuris realybę išskirtinai stengiasi konstruoti kaip loginę struktūrą, pagrįstą ekonomikos mokslu. Inkrementiniame modelyje atsisakoma tokių sąvokų kaip ekonomistinis žmogus, nauda, našumas, racionalumas ir kita. Tokiu būdu teorija konstruojama gana paprastai ir suprantamai, nors dėl to inkrementalizmo garbinti nereikėtų, nes šis modelis kartais yra pernelyg tiesmukas, jei lyginsime su politikos proceso sudėtingumu.
Pirmiausia, inkrementalizmas atmetė racionalistinio modelio teiginį, kad tarp priemonių ir tikslų egzistuoja aiški tarpusavio sąveika. Modelio šalininkų nuomone, aiškiai atskirti tai, kas yra priemonės ir tikslai yra sudėtinga, kadangi priemonės gali lemti tikslus, pačios tapti tais tikslais ir kartu kurti naujus tikslus. Antra vertus, dar sunkiau yra įvertinti, kiek vienas politinis sprendimas gali paveikti kitus sprendimus ir jų rezultatus. Tam Ch. Linblomas, vienas inkrementinio modelio autorių, pasiūlo „išsikapanojimo“ (muddling through – anglų k.) koncepciją. Pasak autoriaus, politinių sprendimų priėmimas yra nuolatinis derėjimosi ir prisitaikymo prie esamos padėtis procesas, o pats politinis procesas yra lėtų, inkrementinių pokyčių rezultatas. Būtent toks nuolatinio prisitaikymo prie esamos politinės padėties ir reakcijos į spaudimo grupes, daugelio tyrinėtojų manymu pakankamai tiksliai atskleidžia tai, kaip yra priimami sprendimai viešojo sektoriaus organizacijose.
Nesprendimų priėmimo modelis nėra labai stiprus ir taip išvystytas kaip, pavyzdžiui, inkrementinis ar racionalistinis modeliai, ir iš dalies priklauso nuo tų pačių sprendimų priėmimo modelių, tačiau reikia pritarti, kad šis modelis tikrai turi įdomių įžvalgų apie tai, kaip iš tikrųjų yra konstruojama viešoji politika ir kaip skirtingos galios joje pasiskirsto. Šis modelis analizuodamas už politinės arenos susidarančių problemų priežastis ir jų įtaką politikai, neabejotinai turi savų metodų bei pasiūlymų, kaip patį politikos procesą padaryti skaidresnį ir mažiau korumpuotą.

MODELIAVIMAS SOCIALINIAME MOKSLE

Maksas Veberis tikėjo, kad socialiniai mokslininkai gali sukurti bendras reikšmes, kaip “grynąją laisvąją rinką” ar “bažnytinę tipologiją”. Jis siūlė iškelti į paviršių tam tikrus elgesio ir institucinius aspektus ir remiantis jais suformuoti aiškius rėmus. Žinoma ne visada galime pamatyti tai realiame pasaulyje, tačiau tam tikrose situacijose būtina juos palyginti su “idealiuoju tipu”. “Idealūs tipai”, kaip hipotetinės konstrukcijos, gali turėti didelę paaiškinamąją galią. “Idealus”, pagal M. Veberį, labiau žymėjo “gryną” arba “abstraktų”, negu “norimą” ir “normatyvinį”.
M.Veberis teorinį “idealųjį tipą” pritaikė ir socialinei praktikai, sukurdamas ir pagrįsdamas svarbiausią viešojo administravimo kategoriją – biurokratiją ir jos “idealųjį tipą”. Šios M.Veberio teorinės pastangos ilgainiui techniniams ir socialiniams mokslams davė tokį svarbų mokslinį instrumentą kaip modeliavimą, kuris jau savaime yra aukščiausias mokslo pasiekimas ir “moksliškumo” kriterijus. Aišku, jeigu modelį galima verifikuoti ir falsifikuoti, t.y. jį patikrinti ir numatyti galimybę jį “moksliškai paneigti”. Tiesa, M.Veberis pats ne visada buvo įsitikinęs, kad modelius būtina “tikrinti”. Tai – daugiau vėlesnė jo pasekėjų interpretacija.
Lietuvos socialinių ir humanitarinių mokslų atstovų nepakankamai susipažinę su modeliavimu, todėl nepilnai įsivaizduoja modeliavimo teikiamas galimybes tyrimuose, pedagoginiame darbe arba formuojant atitinkamą politiką. Tačiau, nepaisant greitai besikeičiančių pasaulinių procesų ir beatsirandančių naujų įtakų, ne tik tradicinį, bet ir XXI amžiaus mokslą yra sunku įsivaizduoti be modeliavimo, nes pačioje mokslo prigimtyje kirbėjo mintis naudoti M. Veberio modelius. Lietuvos tyrėjų pastangos šiomis kryptimis turėtų būti taip pat sveikintinos ir skatintinos. Tačiau Lietuvos politologijoje ir viešajame administravime tokių pastangų pastebėta nedaug. Ypač dėl to “kenčia” viešojo administravimo mokslas. Čia vienu iš nedaugelio sėkmingų bandymų galima laikyti dialektinį Klaipėdos universiteto sociologo Stasio Paulausko savivaldos procesų modeliavimą, kurį jis aprašė 1999 m. pasirodžiusioje “Savivaldos dialektikoje”. Joje jis nurodė pagrindinius modeliavimo principus ir tarpusavyje susietus etapus, kurie sudaro dialektinio modeliavimo procedūrą.
Modelių formavime socialiniuose moksluose susiklostė nevienoda padėtis. Nors pirmasis modelis – M. Veberio idealusis biurokratijos tipas – buvo suformuotas viešajame administravime, tačiau vėliau kiti socialiniai mokslai, ypač ekonomikos ir sociologijos mokslai kuriant modelius gerokai pralenkė viešąjį administravimą. Viena svarbiausių tokios problemos priežasčių buvo nepakankamas viešojo administravimo mokslo “kaupiamasis” pobūdis, kai pirminės idėjos buvo tik iškeliamos ir aprašomos.
Vienas iš nedaugelio paskutiniųjų viešojo administravimo teorijos ir praktikos pasiekimų yra “Naujosios viešosios vadybos” modelio sukūrimas, kuris numato visų privataus sektoriaus metodų taikymą viešajame administravime. Formalesni modeliai įstengia matematiškai nubrėžti ryšius tarp sistemos elementų. Tiksliai sociologiškai ar ekonomiškai sukurtas formalusis modelis gali atnešti ir greitą finansinę ar politinę naudą. Bet kokiu atveju gerai parengtas modelis yra tikrinamas ir numatomas galutiniam rezultatui.
Viešajame administravime negalima remtis tik formaliomis procedūromis, formomis ir taisyklėmis, nes tada neatskleidžiamos valstybės funkcijos ir už jų slypintys interesai. Viešojo administravimo modelis privalo pasižymėti norminiu turiniu. Modeliavimas gali būti statiškas ir dialektinis.
Statiškas modeliavimas yra paprastesnis, jis atsižvelgia į mažiau kintamųjų. Atskirais atvejais statiškas modeliavimas gali būti pateikiamas arba pageidaujamas dėl idealistinės pasaulėžiūros suponuotų vertybinių dalykų. Statiški modeliai gali būti siektini kaip savotiško tikėjimo reikalaujamos duotybės ir tų duotybių sudedamosios dalys.
Priešingybe statiškam modeliavimui arba galintis jį papildyti yra dialektinis modeliavimas. Bendriausia prasme dialektinis modeliavimas nukreiptas į konkrečios kokybinės sistemos turinio, formos, prieštaravimo tarp jų bei šio santykio vietos nustatymą pasaulio raidos procese. Dialektinio modeliavimo metodologija tvirtina, kad dialektinis santykis yra universali kokybinių procesų modeliavimo priemonė ir gali būti panaudotas modeliuoti tuos procesus, kuriems pavyksta nustatyti pakankamą kokybinį išskirtinumą lyginant su ankstesne kokybine pakopa.
Socialinio modeliavimo sunkumai Europoje kyla dėl ryškaus šių šalių socialinių sistemų transformacinio pobūdžio ir dažno socialinę apsaugą ir mokesčių politiką reglamentuojančių įstatymų kaitaliojimo.

BIUROKRATIJA-MODERNIOSIOS VALSTYBĖS VALDŽIOS SPRENDIMŲ ADMINISTRAVIMO.
Viename savo darbų biurokratiją M. Weberis apibrėžia kaip abstraktų valdžios sprendimų vykdymo reguliavimą – lygybės prieš įstatymą reikalavimo rezultatą . Iš šio apibrėžimo išplaukia dvi sąlygos biurokratijai atsirasti. Pirmoji – visuomenės perėjimas nuo tradicinio ir charizmatinio legitimaus viešpatavimo tipų prie racionaliojo-legaliojo. Tai, anot M. Weberio, buvo vienas esminių XX a. pradžios visuomenės bruožų, lemiantis naujosios epochos išskirtinumą iš visų ankstesniųjų laikmečių. „Viešpatavimas dideliam skaičiui žmonių turi remtis administraciniu personalu, t.y. specialia grupe, kuriai patikima vykdyti kasdienę politiką ir specialius įsakymus.“ Tuo tarpu, kai tradicinis viešpatavimas, tuo pačiu ir jo administravimas, rėmėsi nusistovėjusiais papročiais ir tradicijomis, o charizmatinis – „akla“ ištikimybe politiniam lyderiui; legalusis viešpatavimas remiasi racionaliomis, teisiškai įtvirtintomis taisyklėmis ir nuasmenintais santykiais tarp valdančiųjų ir valdomųjų. Būtent šis principas užkoduotas, apibrėžiant biurokratiją kaip „abstraktų valdžios sprendimų reguliavimą“.
Taigi, pasak M. Weberio, „gryniausias legaliojo viešpatavimo vykdymo tipas yra tas, kuriame veikia biurokratinis administravimo aparatas“ Antroji sąlyga biurokratijai atsirasti – demokratizacija. Vienu svarbiausiu demokratijos požymiu pagrįstai laikomas visų piliečių lygybės prieš įstatymą principo realizavimas. Būtent šio principo įgyvendinimo reikalavimo rezultatas, remiantis anksčiau minėtu M. Weberio apibrėžimu, ir yra biurokratija,kurioje aptariamas racionalusis sprendimų priėmimo modelis. Biurokratinės organizacijos forma fundamentaliai skiriasi tiek nuo demokratinės tiek nuo autokratinės organizacijos formos. Joje viešpatauja ne daugumos valia, ne vadovo norai ar jų pavaldinių pasirinkimas, o racionalus ekspertų sprendimas. Biurokratinėje organizacijoje efektyvumo kriterijus nusveria visus kitus kriterijus organizacijos veikloje. Efektyvumas yra nenustatomas, įvedus griežtas taisykles arba vertinant veiklą pagal rezultatus. Tačiau vertinimas pagal vadinamųjų operatyvių taisyklių laikymąsi kelia vieną pavojų, tai ritualines elgsenos pavojus. Biurokratinės procedūros imamos laikyti kažkuo nepakeičiamu, tiesiog šventu. Kai vertinama pagal rezultatus, darbuotojas yra skatinimas parodyti kūrybingumą, taikyti įvairius metodus siekiant tam tikro tikslo. Toks darbuotojų vertinimo būdas neskatina ritualizmo, yra kitų šio reiškinio priežasčių. Rigidiškas prisirišimas prie nusistovėjusios rutinos yra gynybinis mechanizmas nesaugumo akivaizdoje. Tokias baimes galima nuslopinti, laikantis tų procedūrų ir taisyklių, kurios yra žinomos ir paprastos. Taisyklių pakeitimai kelia grėsmę šitam būdui nuslopinti baimes ir todėl tokiems pakeitimams yra priešinamasi.

Išvados
Idealaus biurokratinio modelio bruožai, Interesų grupių sąveikos su vyriausybe modeliai, šiais modeliais M. Veberis yra išgarsėjęs visame pasaulyje. Jo pozityvus aiškinimas, nepalieka kitų alternatyvų biurokratijos modeliuose. Būtent su M. Veberio biurokratijos samprata pirmiausia susipažįstama, pradedant rimčiau studijuoti viešojo administravimo teoriją. Ašinis M. Veberio biurokratijos teorijos elementas – idealusis biurokratijos tipas, jo dėka biurokratijos teorija, tapo tiek sociologijos, tiek politologijos tikra klasika.

Literatūros sąrašas
1. Viešojo administravimo teorijos (studijų medžiaga, 30-33psl)
2. http://209.85.135.104/search?q=cache:bHrRTxhEcwgJ:images.katalogas.lt/maleidykla/fil2/F-54.pdf+M.weberio+organizacijos+modelis&hl=lt&gl=lt&ct=clnk&cd=12
3. http://www.valsty.be
4. http://www3.mruni.lt
5. Paulauskas S. Savivaldos dialektika. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 1999

Turinys
Įvadas……………………………………………………………………………………………………………..1
Biurokratija – moderniosios valstybės valdžios sprendimų administravimo būdas…….2
Biurokratinis administravimo kontekstas ir modeliai…………………………………………..3-5
Racionalus sprendimų priėmimo procese : klasikinis modelis………………………………5-6
Inkrementalizmas …………………………………………………………………………………………….7
Išvados…………………………………………………………………………………………………………….8
Literatūros sąrašas…………………………………………………………………………………………….9

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *