Vytautas ir Jogaila

Jogaila ir Vytautas

LITERATŪRA

E. Gudavičius, Lietuvos europėjimo keliais, Aidai 2002. p. 124-132. (Knyga yra VDU bibliotekoje)
Papildoma literatūra: A. Nikžentaitis, Vytauto ir Jogailos įvaizdis Lietuvos ir Lenkijos visuomenėse, Aidai 2002.
XIII a. viduryje popiežiai nugalėjo Vokietijos imperatorius, XIII-XIV a. sandūroje patys Romos pontifikai pasirodė bejėgiai prieš tautinę Prancūzijos monarchiją. XIII a. nusinešė į praeitį kryžiaus karus ir universaliųjų idėjų hegemoniją žmonių protams. Visuotinė bažnyčia ir pasaulio riterių bendrija turėjo užleisti vietą atskirų šalių luomams ir šių luomų teisių garantui – valstybės organizacijai. Karaliai tapo tikraisiais Dievo vietininkais žemėje. XIV a. monarchija Vakaruose ir jos pakaitalas ar imitacija Rytuose iškyla kaip visuotinis istorijos reiškinys.
Lenkijos istoriografija aukštai įvertino Lenkijos karūnos tarybą, pasiūliusią Jogailai lenkų sostą ir tuo sukūrusią galingą politinę sistemą. , išvedusią Lenkiją iš autsaiderio padėties į šios sistemos ir viso regiono hegemonus. Daug problemų turėjo ir Lietuva. Jų esmė: Lietuva buvo dar labiau atsilikusi už Lenkiją ir politinės atsilikimo pasekmės buvo dar sunkesnės. Svarbiausia šių pasekmių – nesibaigiantis karas su Vokiečių ordinu.
Krėvos sutartis, sukurdama Lenkijos vykdomą politinę sistemą, šiai sistemai pastatė vadovauti Gediminaičius. Tautinis nesutapimas nebuvo naujiena, buvo naujiena tai, kad politinė sistema susikūrė kaip dviejų autsaiderių darinys. Į valdžią atėjo autsaiderinė dinastija, o atotrūkis tarp sistemos dalyvių buvo didesnis. Tai vertė lietuvį Jogailą orientuotis tik į Lenkiją. Istoriškai Jogailaičiai reiškėsi kaip lenkiškoji Gediminaičių šaka. Lietuva kaip šalies tautinių ir svetimos (t. y. svetima tapusios) dinastijos (tiksliau jos šakos) interesų susidūrimas.
Lietuvos atsilikimą rodo tai, kad vietinis dinastas buvo tik kitos Gediminaičių šakos atstovas, o Vengrijoje, Čekijoje ir Švedijoje jais tapo diduomenės kreatūros. Tam Lietuvos visuomenė dar nebuvo pribrendusi.
Vietinio didžiūno iškėlimas – jau aukštos savimonės rodiklis (aiškiai pasakoma: sprendžia tauta, o ne dinastija). XIV a. pabaigos Lietuvoje nebuvo nei valstybės tarybos, nei juo labiau bajorijos suvažiavimo. Luominių institucijų taip pat nebuvo, nes nebuvo pačių luomų. Tačiau Jogailos persiorientavimas į Lenkiją vis dėlto sukėlė reakciją. Žinoma, visuomenės struktūra ir lygis nulėmė šito reagavimo pobūdį: buvo iškeltas antimonarchas. Tautinė savimonė jau reiškėsi, bet primityviau negu toliau pažengusiose šalyse.

Paskaitos temos:
Jogailos ir Vytauto palyginimo problema
Kokie šių valdovų vaizdiniai sukurti visuomenėje ir kaip šiuos valdovus gali palyginti istorikai?
Mūsų istorinėje sampratoje nėra nepopuliaresnio didžiojo kunigaikščio už Jogailą, Kęstučio žudiką ir Krėvos sutarties sudarytoją. Tuo tarpu Vytautui tenka kultinio didvyrio šlovė.
Vytauto Didžiojo apibūdinimo problema.
Ar galima Vytautą didįjį vertinti remiantis mūsų laikų vertybėmis?

Vytauto Didžiojo apibūdinimas žiūrint iš šių laikų požiūrio taško.

Erlickas, History of Lithuania:
ŽYGIAI
Sykį Vytautas nujojo prie Juodosios jūros, mat norėjo ten žirgą pagirdyti. Tas stojasi piestu.
– Gerk, asile! – šaukia Vytautas, pliekdamas žirgą ietim.
– Sūrus vandenėlis! – juokiasi maršalas Tuchačevskis.
– Reikia! – rūstauja Vytautas. – Kad vaikaičiams būtų kuom didžiuotis!
– Jūs, lietuviai, labai pučiatės, – sako Tuchačevskis.
Vytautas užsimoja ietim ir persmeigia Tuchačevskį kiaurai.
Žirgas išbalo ir ėmė srėbti iš jūros.
Patenkintas Vytautas grįžo Lietuvon ir ten dar kažką nuveikė.
Jogaila ir Vytautas: kovotojai dėl Lietuvos, Lenkijos ar asmeninių interesų?
Vytauto nuopelnai:
• galutinai integruota Žemaitija; 1422 m. Melno taika, neteko Klaipėdos ir Nemuno žiočių, tačiau liko Palanga ir Šventoji. Didesnio dėmesio skyrimas Rytų politikos interesams.
• sėkminga Rytų politika – Aukso orda, rusų žemių aneksija;
• valstybės centralizavimas; – didžiojo kunigaikščio valdžios atstovais tapo visiškai nauji žmonės, nesusiję giminystės saitais su Gediminaičių dinastija ir negalėję pretenduoti į didžiojo kunigaikščio valdžią ar su ja nesiskaityti. Daugelis iš jų buvo Vytautui ištikimi katalikai bajorai iš politinio LDK branduolio Lietuvos.
• plito mokyklos, kilo ekonomika;
• kova prieš Lenkijos kišimąsi;
• apie 30 paminklų Lietuvoje.

Jogailos nuopelnai:
• Lietuvos krikštas. Pagoniškos kultūros naikinimo pradžia. 1397 m. Jogailos privilegija paspartino dvasininkų, bajorų ir miestiečių luomų klostymąsi, sukūrė naujos LDK visuomenės teisinius pagrindus. Tik po krikšto LDK buvo pripažinta lygiaverte kitų krikščioniškųjų valstybių partnere. Tačiau tai reikėjo įrodyti ginklu Žalgirio mūšyje, ir de jure pripažinti Melno taikos sutartyje.
• Žalgirio mūšis (?). Jogaila politinis vadas, o Vytautas karinis (vadovavo kariuomenei). Politinį Jogailos statusą užtikrino jo turimos Lenkijos karaliaus ir Lietuvos siuzereno prerogatyvos. Tačiau Vytautas savo rankose sutelkė faktinę valdžią, o tai leido jam reikšti ir savo politines aspiracijas.
• už karaliaus titulą pardavė lenkams Lietuvą, sunaikino pagonišką kultūrą.

Nepaisant skirtingai vertinamų Jogailos ir Vytauto vaidmenų istorijoje E. Gudavičius linksta klausti kiek sutapo ir kiek skyrėsi Jogailos ir Vytauto tikslai?

Jogaila laikėsi principo: jo valdžia Lietuvai yra tėvoninė, paveldėta iš pirmtakų. Šis nominalus tėvoninis valdovas tilpo viename asmenyje su realiu Lenkijos karaliumi. Lietuva jam buvo reikalinga sustiprinti savo padėčiai Lenkijoje, o Lenkija – Lietuvoje.
Jogaila buvo vienas iš Vytauto karūnavimosi šalininkų. Kai Lucko suvažiavime imperatorius Zigmantas pasiūlė karūnuotis, Jogaila taip karštai pritarė, kad net pats Vytautas patarė jam elgtis apdairiau. Lietuvos sienų įtvirtinimas Melno taika, Vytautas siekė gerų santykių su Vokiečių ordinu. Vienu metu jis sumanė ordinui perleisti Palangą. Tokį sprendimą kategoriškai patvirtinti atsisakė Jogaila. Žalgirio mūšis. Jogaila smarkiai pasidarbavo, kad Lenkija stotų į karą su Lietuvą prieš Ordiną.

Politinė Vytauto biografija. Karūnuotis bandė 1398 m. (sutrukdė Vorsklos katastrofa 1399 m. pralaimėjimas totoriams, Vytauto kryžiaus žygis prieš Aukso Ordą, taip pat ir žemių prisiplėšti tikėjos) ir 1429-1430 m. 1399 m. pratęsdamas Salyno sutarties nustatytus gerus santykius su Vokiečių ordinu, ir atsisakydamas Žemaičių, Vytautas imasi tarpininkauti tarp Ordino ir Lenkijos, ir pasirodė ne kaip Jogailos vietininkas o kaip savarankiškas valdovas. Buvo atnaujintas priklausomybės nuo Lenkijos pripažinimas, net sričių kunigaikščiams pareiškiant ištikimybę Lenkijos karūnai. Progai pasitaikius bandoma grįžti prie ryžtingesnės politikos (atsiimami žemaičiai, pasinaudojus jų sukilimu prieš Vokiečių ordiną, imama nesiskaityti su Lenkijos karaliaus suzerenitetu). Tačiau grėsmingi Vokiečių ordino puolimai ir arši Lenkijos reakcija, verčia Vytautą nusileisti: atnaujinama ištikimybė Lenkijos karūnai, vėl atsisakoma Žemaičių. (Žemaičiai vėl atsiimami tik 1409 m., 1409 m. Vytauto skundas krikščionių valdovams, kuriame kaltinamas Vokiečių ordinas, dabar Vytautas ordiną įvardija savo priešu.) Nusileista ne veltui: Ordinas ir Lenkija talkino Vytauto rytų žygiams, kuriais vėl buvo prisijungtas Smolenskas ir tam išgautas Maskvos pripažinimas. Lucko suvažiavimas (1429 m.) rodo, kad savo santykiuose su Lenkija Vytautas buvo atsisakęs karūnacijos tikslo. Šiame suvažiavime LDK buvo paskelbta suverenia valstybe, o atsitiktinumas – didžiojo kunigaikščio mirtis, sutrukdė pasidaryti jai karalyste.

Didžiojo kunigaikščio domenas suskilo į Vilniaus ir Trakų kunigaikštystes. Pagal susiklosčiusio diarchinio valdymo (dvivaldystės) tradiciją Trakų kunigaikštis būdamas LDK submonarchu, turėjo įtakos Žemaitijoje. Didžiųjų kunigaikščių valdoma valstybė buvo laikoma jų nuosavybe. Svarbiausioms sritims valdyti paprastai buvo skiriami valdovo sūnūs arba broliai. Ankstyvojo feodalizmo valstybėms (taip pat ir Lietuvai) nebuvo būdingi glaudūs ryšiai tarp valstybės centro ir periferijos. Vytauto centralizacijos politika.

Už kompromisus galbūt dagiausia ir turėtume vertinti Jogailą. Kompromisai pašalino Lietuvai grėsmingus susidūrimus, jie atvedė Vytautą į realią valdžią, jų dėka išsaugotas Lietuvos valstybingumas. Jogaila ir Vytautas aukštesniu lygiu ir platesne apimtimi pratęsė savo tėvų sąjungą.
Astravos sutarties (1392 m.) esmė – atskiros valdovo institucijos atkūrimas. Jos išraiška – be galo ryškus kompromisas. Nominaliai Jogailos tėvoninių teisių į Lietuvą prioritetas buvo išsaugotas, ir tai buvo suderinta su Lenkijos siuzerenitetu. Taigi vietinio Lietuvos dinasto prerogatyvos buvo apribotos, jų įtvirtinimo bei išplėtimo procesas iki pat Lucko suvažiavimo vyko dinastiniuose rėmuose. Tiesa, Vilniaus-Radomo (1401 m. Jogaila ir Lenkijos karaliaus taryba juridiškai patvirtino faktinį Vytauto, kaip LDK valdovo savarankiškumą, paskelbdamas jį savo didžiuoju kunigaikščiu ir perleisdamas jam visą savo valdžią LDK, o Vytautas su Lietuvos bajorais įsipareigojo laikytis šio susitarimo; pripažintas laikinas LDK savarankiškumas – iki Vytauto mirties, po kurios visos jam atiduotos valdos turėjo grįžti Jogailai ir Lenkijos karūnai) ir Horodlės sutartys numato valdovų išrinkimą abiejose valstybėse ir kiekvieno partnerio bajorijos dalyvavimą šiuos valdovus renkant. Tai nauja, mat 1401 m. LDK greta valdovo oficialiai atstovavo ir bajorai, savo vardu paskelbę valstybinį aktą. Tai tarnavo lenkų interesams, tačiau tokią teisę įgavo ir Lietuvos bajorija, jai atsirado galimybė atstovauti savo interesus. Šiuo atveju ir vietinio dinasto, ir visuomenės interesai sutapo. Tai iš abiejų pusių skatino luominės visuomenės kūrimąsi. Krėvos sutartis ir šalies krikštas skatino Lietuvos elito luominės struktūros formavimąsi.
Vienas Vytautas negalėjo suskurti galingos valstybės, tai būta istorinio proceso. Valdovas negali proceso sukurti, bet gali gebėti ar negebėti pasinaudoti jo teikiamomis galimybėmis. Vytautas gebėjo tai padaryti geriau už bet ką kitą.

Vytauto Didžiojo apibūdinimo problema
Ką rado ir ką paliko Vytautas?
LDK 1392 m. buvo šalis be rašto ir mokyklų, be didelių miestų ir cechų amatų industrijos, be sunkiosios raitijos – smogiamosios jėgos mūšio lauke. Jos valdovas tapo Lenkijos karaliumi ir buvo pripažintas tarptautiniu mastu, bet už tai LDK prarado suverenios valstybės statusą. Kryžiuočių grėsmė.
1430 m. Lietuva buvo galinga kaip niekuomet prieš tai ir po to. Ką tik (Lucko suvažiavime 1429 m.) ji buvo paskelbta suverenia valstybe ir tik dėl atsitiktinumo netapo karalyste. Kryžiuočių pavojus buvo pašalintas. Šalyje kilo amatai ir prekyba, jau buvo susikūręs turtingų žemvaldžių, galinčių gerai apsiginkluoti sluoksnis. atsirado pirmosios mokyklos, pradėti rašyti metraščiai.
Kokia kaina Vytautas tapo didžiuoju?
Klasinių valstybių laimėjimai, jų istorinis vaidmuo pasiekiamas didinant masių išnaudojimą. (Valstybės centralizacijos politika) Lietuva buvo atsidūrusi ties dilema: ar lietuvius valstiečius išnaudos lietuvių, ar nelietuvių feodalai? Reiškėsi lietuvių feodalinės tautybės interesai. Vytautas pirmasis pradėjo bajorams gausiai dalinti valstiečius (veldamus), jis numalšino žemaičių valstiečių sukilimą 1418 m., jis intensyviai įformino bajorų privilegijas, plėtė bažnytinę žemėvaldą. Liaudies masės ir apmokėjo istorijos sąskaitą už Didžiojo vardą Vytautui. Vytautas paprasčiausiai nenorėjo gyventi kitaip nei kiti Europos monarchai ir gerai suvokė ką reikia daryti norint taip gyventi.
Žmogus ar politika?
Vytautas feodalų luomo atstovas, vadovavosi šio luomo interesais.
Azartiškas žaidėjas. Jogaila tokiose situacijose sugebėdavo likti nuošaly. Jogaila vadintinas geru, o Vytautas genialiu politiku. Ką reiškė būti politiku viduramžiais? Tai buvo visuomenė, kur viskas laikėsi tik jėga, kur prievartą šalino ar sulaikė tik dar didesnė prievarta. Vytautas nebuvo nei geresnis nei blogesnis už savo priešus ir partnerius. Jis buvo už juos protingesnis ir ištvermingesnis.
Kur mokinys pralenkė mokytojus?
Salyno derybose Vytautas, pabrėžęs savo tėvonines Lietuvos valdovo teises, ironiškai paklausė kryžiuočių delegacijos vado, kur Ordino tėvų žemė. (Salyno taika 1398 m. Vytauto su Ordinu „amžinoji taika“ truko tik tris metus) 1409 m. Vytauto skundas prieš Ordiną Europos monarchams, klausiama, kodėl Ordinas neišplatino krikščionybės tarp pavergtų prūsų. Vytautas gerai suvokė argumentų prasmę ir svorį.

Ar suklydo Vytautas?
Du kartus, viską praradęs bėgo pas kryžiuočius. 1399 m. Vorksla – bėgimas iš mūšio lauko. Jo užmojai: pajungti Aukso Ordą, užvaldyti rusų žemes, vainikuotis karaliumi. Padaryta: atmestos Lenkijos siuzereninės pretenzijo, užmegzti aukščiausio lygio diplomatiniai ryšiai su Europa, išsikovotas pagrindinio Europos forposto prieš totorius vaidmuo. Viskas sudužo: teko nusileisti Jogailai, atsisakyti savarankiškos politikos, paaukoti žemaičius Vokiečių ordinui.
Vorksla buvo didelė Vytauto klaida ir mokykla. Jis išmoko laukti, veikti užkulisiuose. Žmogus, prisiekęs ištikimybę Lenkijos karūnai, pasiekė, kad daugelis svarbių jo pareigūnų tapo jo žmonėmis.
Žalgirio mūšis: Vytautas pirmiausia buvo politikas. Jei lenkams užkorė Žalgirio pergalę (jos nebūtų laimėję nei vieni lenkai, nei vieni lietuviai), tai jau liepos 16 d. jis galvojo, kaip neleisti lenkams pasinaudoti šios pergalės vaisiais.
Lucko suvažiavime buvo iškelta Vytauto vainikavimosi karaliumi planas, buvo suskaldyta Lenkijos ponų opozicija.
Valdovai valstybinę politiką suprato ir vykdė, kaip savo asmeninius reikalus. Vytautas nemažai prisidėjo, apgindamas mažamečio Maskvos didžiojo kunigaikščio Vosyliaus II valdžią. O tai savo ruožtu teigiamai veikė Rusijos vienijimosi procesą. Visa tai darydamas, Vytautas labiausiai, vadovavosi savo dinastiniais interesais: Vosylius II buvo jo anūkas.
Kaip reikėtų vertinti Vytautą?
Į Vytautą galima žiūrėti tik per istorinio proceso išraiškos visumą, tik per tuos interesus, kuriuos jis reiškė. Jis pagreitino šalies ekonominę, socialinę ir kultūrinę raidą, kiek tai buvo įmanoma. Aukščiausiais Vytauto politikos tikslas – Lietuvos karalystės, kaip atskiro dinastinio centro sukūrimas. Vytauto valdymo pabaigoje aktuose atsirado valstybės – Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos – sąvoka. XV a. 4-ąjį dešimtmetį Ponų taryba jau akivaizdžiai reiškiasi. Ponų taryba siaurino didžiojo kunigaikščio valdžią, veldamų dalijimas silpnino jo žemėvaldą. Vytautas intensyviai dalino veldamus ir primygtinai šaukėsi bajorų pritarimo konfliktuose su lenkais. Be turtingų žemvaldžių nebuvo galima turėti gerai apsiginklavusios kariuomenės, be išprususių ir savo vertę žinančių patarėjų neįmanoma bendrauti su toli pažengusių visuomenių institucijomis. Greta stambios, Vytautas kūrė ir smulkią žemėvaldą.
Lietuva užsigarantavo sau vietą Europos Rytų regione. Net ir patekdama į Lenkijos politikos farvaterį (laivakelis), po Vytauto mirties ji išsaugojo savo valstybingumą. Nesukūręs savo dinastijos, Vytautas suvaidino svarbų Lietuvos dinasto vaidmenį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *