Visuomenės komunikacija

Tema 2:
INFORMACINĖS VISUOMENĖS TEORIJOS (Y. MASUDA, D. BELL, M. CASTELLS IR KT.). ĮTINKLINTOS VISUOMENĖS SAMPRATA

Nuo pat savo egzistencijos, žmonija susiduria su vienu iš reiškinių – komunikacija. Komunikaciją galime apibrėžti kaip informacinį procesą, kuomet vienas iš šio proceso dalybių gali būti žmogus. Praktiškai, su informacija, jos gavimu, perdavimu, apdorojimu ir suvokimu žmogus susiduria nuo pat gimimo; šis procesas yra įdomus tuo, kad jis yra pastovus ir tęstinis. Tačiau, kaip bebūtų keista, moksliniai tyrinėjimai ir diskusijos, informacijos procesų plotmėje pradėti sąlyginai neseniai – tik XX a.
Reiktų paminėti, kad žodis informacija jau prieš du tūkstančius metų pasirodė lotynų kalboje – jau Ciceronas, antikinėje Romoje sakydamas savo garsiąsias kalbas naudojo žodį “informacija”. Šiuo metu milijonai žmonių vartoja šį žodį ir supranta jį beveik vienareikšmiškai – žinių suteikimas, jų perdavimas. Galime drąsiai teigti, kad nuo šio šimtmečio vidurio informacijos procesai radikaliai keičia žmonijos mąstymą, gyvenseną, o bendriausia prasme – pačią visuomenę. Kaip pažymi daugelis mokslininkų, tokių kaip A.Toffler, Y.Masuda, E.Baark, šiandieninė visuomenė atsidūrė ant naujo “visuomenės pokyčių slenksčio”, t.y. proceso, kuomet šiandieninė visuomenė transformuojasi į naujo tipo visuomenę. Kitaip sakant, tai visuomenė, kurios visi nariai naudoja informaciją, jos apdorojimo, perdavimo technologijas kasdieninėje savo veikloje.
Šis visuomenės tipas yra apibrėžiamas skirtingai – “informacijos visuomenė”, “postindustrinė visuomenė”, “labai informuota visuomenė”. Informacijos visuomenės sąvoka dažnai įsivaizduojama kaip technologija arba net kaip elgsena, kurią sukelia technologijos. Įdomu pažymėti, kad skirtingų sričių specialistams užuomina apie informacijos visuomenę asocijuojasi skirtingai – kompiuterių specialistams ji asocijuojasi su kompiuteriais, telekomunikacijų specialistams – su telekomunikacijomis. Kitą vertus, vieni jų labiau išreiškia šios visuomenės priklausomybę nuo sparčiai besivystančių technologijų, kiti – naują visuomenės požiūrį į vertybes, kuomet akcentuojama, kad tai intelektuali ir žiniomis paremta visuomenė.
Iki pat XX a. pradžios prieiga prie informacijos buvo ribota – ja galėjo pasinaudoti tik nedidelis žmonių kiekis, kadangi bibliotekos, kaip viena iš pagrindinių informacijos kaupyklų, buvo prieinamos tik labai siauram visuomenės sluoksniui – turtingiesiems ar kilmingiesiems. Todėl galima drąsiai teigti, kad tik XX a. visuomenę galime pradėti laikyti “visuotinai intelektualia visuomene”, kadangi tokios visuomenės atsiradimą sąlygojo spartus įvairių informacijos perdavimo kanalų atsiradimas – televizija, radijas, telefonai, platus bibliotekų tinklas ir galiausiai kompiuteriai, Internetas. Todėl nenuostabu, kad žmonės pradėjo įgyti vis daugiau žinių – informacijos, o tai sąlygojo pokyčius pačioje visuomenėje – tiek jos veikloje, tiek mąstyme. Ir galiausiai informacijos visuomenės sąvoka grindžiama informacijos technologijų panaudojimu įvairiose visuomenės veiklos srityse.

Informacinės visuomenės teorijų pradžia – maždaug prieš 30 metų. Pagrindiniai teoretikai – Y. Masuda, D. Bell, M Castells. Visi jie apie IV kalba kaip apie idealų darinį. Viso to pradžia – Japonija.

. Pirmajame savo veikale visuomenę skirstė į 3 pgr. grupes:
1. agrarinė;
2. industrinė;
3. informacinė.
Nauja visuomenė skirsis nuo pirmtako (industrinės visuomenės), nes jo varomoji jėga – informacijos vertybių kūrimas, o informacinės technologijos – visuomenės veiklos pagrindas. Pasak Masudos yra stebimas virsmas nuo vienos visuomenės grupės link kitos. Svarbiausi dalykai yra du:
I. naujas būvis: akcentuojamos informacinės vertybės paneigiant materialiąsias, t.y. daugiau svarbos įgyja dvasinės vertybės, susijusios su informacijos sklaida. Pagrindinis dėmesys – informacinėms vertybėms ir žinojimui. Svarbus ne materialusis, o kokybiškas, žinių produktas;
II. naująją, informacinę visuomenę galima vertinti tais požiūrio kampais, kaip ir ankstesniąją, pavyzdžiui, išlieka panaši struktūra, tos pačios klasės, tačiau joje daugiau dėmesio skiriama informacijos gamybai ir vartojimui.
Pagrindinė informacinės visuomenės varomoji jėga – informacinės technologijos, jų tobulėjimas. Būtent dėl jų įvyksta visuomenės grupių virsmas, pradedama gaminti informaciją.
Y. Masuda mano, kad būtent dėl informacinės visuomenės ir informacinių technologijų plėtros mes tampame draugiškesni, malonesni ir daugiau vienas su kitu bendraujame. Su tuo susijęs deterministinis požiūris – pozityvi jėga užprogramuota kompiuteryje (jo, kaip technologijos, naujume), nes technologija padeda mums tapti kokybiškai geresniais.
Y. Masuda palygina industrinę ir informacinę visuomenę keliais aspektais:
Industrinė visuomenė (XIX a. pab.) Informacinė visuomenė
(1) Naujos technologijos Garo mašina Elektronika, kompiuteriai, informacijos gavyba
(2) Prekių gamyba Materiali ir apčiuopiama Žinojimas/žinios, išsilavinimas
(3) Rinkos plėtra Kapitalo kolonizacija (kapitalo plėtra kolonijose/geografiškai) Užkariaujamos (taip pat ir geografiškai, bet ne tik) naujos mokslo sritys. Tam tikra kolonizacija, tačiau kokybiškai kitokia: internetinė plėtra, t.y. kolonizuojamos naujos erdvės
(4) Politinė sistema atstovavimas Dalyvaujanti demokratija ir dalyvavimas (tam padeda naujos technologijos, e-valdžia, e-rinkimai ir pan.)
(5) Žmonijos (visuomenės egzistavimo) tikslas Vartoti prekes – materialus tikslas Postmaterialistinis tikslas – gyventi, kad mano bendruomenei/kolegoms gyventi būtų geriau. Pagrindinis tikslas- savirealizacija ir, tuo pačiu, kitų gerovė.
(6) Aukščiausias visuomenės išsivystymas Masinis vartojimas Masinis žinojimas

Kad būtų lengviau įsisavinti, galima dar paminėti šiuos palyginamuosius visuomenių grupių bruožus:
1. naujos technologijos: nuo garo mašinos iki kompiuterių (protinio darbo plėtojimas); disponavimas žiniomis ir informacija;
2. Galia: produktyvi materialioji galia; gebėjimas pasinaudoti žiniomis, jų sisteminimas, lyginimas ir kitoks analizavimas;
3. veiklos sritys: ekonominės veiklos prioritetai; su informacijos gamyba ir panaudojimu susijusi veikla;
4. Rinkos plėtra: kolonijos ir geografinė plėtra; naujos mokslo sritys, dalies veiklos perkėlimas į elektroninę erdvę ir pavertimas informacinėmis paslaugomis;
5. Socialinių problemų tipai: industrinėje visuomenėje – bedarbystė, karai, diktatūra; informacinėje visuomenėje – ateities šokas, privatumo pažeidimai ir kitos invazijos į žmogaus asmeninę erdvę bei privatumą;
6. žmonijos tikslas – materialių vertybių panaudojimas ir vartojimas; tikslų įgyvendinimas ir pasitenkinimas, savirealizacijos siekis.
Japoniškoji Informacinės visuomenės samprata:
1. Mažėja materialiųjų vertybių reikšmė. Ji ateityje mažai įtakos individo gyvenimą, dauguma žmogaus interesų persikels į intelektualiąją veiklos ir vertybių sritį. Žmogaus tikslas – savirealizacija per žinias, informaciją ir, neišvengiamai, naujas technologijas;
2. Masinė informacinių technologijų invazija braunasi ne tik į valdymą ir verslą, bet ir į asmeninį individo gyvenimą. Informacinių technologijų panaudojimas įvairiose visuomenės veiklos srityse tampa natūraliu visuomeniniu informaciniu procesu;
3. įsivyraus didesnis žinių siekimas ir savišvieta. Kuriasi intelektualiais produktais paremta visuomenė, kurios produktas – informacija, o jo išteklius – žinios;
4. Įsivyrauja globali veikla, kai vis labiau informacine visuomene paremtas pasaulis tuoj sudarys vieną bendrą visumą, kuri eliminuos bet kokias geografines sienas informacijai perduoti, išnyks tokie žmonijos neigiami bruožai, kaip lytinė, rasinė, religinė, amžiaus bei etninė diskriminacija. Informacijos siuntėjas ir gavėjas komunikaciniuose procesuose galės veikti be asmens identifikacijos duomenų.
Pasak Y. Masudos, sėkmingą informacinės visuomenes plėtros perspektyvą lemia politinė ir ekonominė šalies būklė. Kaip šiuo metu rodo praktika, visuomenės transformavimasis į naująjį tipą sėkmingiausiai vyksta ekonomiškai stipriose ir politiškai stabiliose valstybėse kaip JAV, Vokietija, Japonija, Skandinavijos valstybės. Tačiau svarbiu ir pačios visuomenės narių teigiamos nuostatos ir požiūris į vykstančias inovacijas.
Japoniškasis požiūris į informacinę visuomenę išsiskiria tokiais aspektais:
• Politinis aspektas. Informacinės visuomenės plėtra – nacionalinė valstybės strategija. Tai valstybės strateginės politikos formavimas, didžiausią dėmesį skiriant informacijos procesų tobulinimui valstybėje. Intensyvus informacijos naudojimas ir informacinių technologijų diegimas įvairiose visuomenės veiklos srityse – vertybė (pvz., Lietuvoje – pradedama diegti e-valdžios sistema ir paruošta Nacionalinė informacinės visuomenės raidos strategija). Tačiau tokios sąlygos sėkmingai gali būti įgyvendintos tik disponuojant gausiais finansiniais ištekliais, kurie ir sudaro sąlygas įgyvendinti minėtus informacinės visuomenės reikalavimus;
• Ekonominis aspektas. Turi būti atsisakoma nerentabilių pramonės šakų. Didžiausią dėmesį reikia sutelkti į informacijos paslaugų plėtrą bei plėtojimą ne tik šalies viduje, bet ir pasaulinėje arenoje (pvz., Lietuvai reikėtų susitvarkyti su agrarine ekonomika ir labiau orientuotis į kitas ekonomines sferas);
• Socialinis aspektas. Labai svarbi žiniasklaidos, kaip visuomenės informatoriaus, reikšmė. Turi būti vykdomas pastovus visuomenės narių informavimas apie vykstančias inovacijas, siekiant stabilizuoti visuomenės narių požiūrį ne tik į pokyčius, vykstančius valstybės politikoje, ekonomikoje, bet ir į naujos visuomenės bei naujų technologijų iššūkius asmeniniam žmogaus gyvenimui. (tuo tarpu pirmasis įrašas apie informacinę visuomenę Lietuvos periodikoje pasirodė tik 1998 metais);
• Technologinis aspektas. Turi būti sudarytos galimybės žmonių švietimui taip pat jų prieigai prie informacijos, idant visuomenės nariai galėtų greičiau prisitaikyti prie naujų pokyčių, orientuotųsi į naujas rinkos diktuojamas sąlygas bei sėkmingai transformuotųsi į naujosios, XXI a. visuomenės tipą.
Idealus visuomenės informavimo modelis turėtų susidėti iš tokių elementų;
• Lygios galimybės gauti informaciją, ją analizuoti ir vertinti;
• Informacijos šaltinių įvairovė (pliuralistinės, įvairiapusiškos žiniasklaidos egzistavimo būtinybė, gebėjimas gauti informacijos iš įvairių šaltinių);
• Žmonių įgalinimas atpažinti save. Tai aktyviai prisidėtų prie jų interesų atspindėjimo visuomenės informavimo priemonėse.

Kitas teoretikas, nagrinėjęs informacinės visuomenės fenomeną – Daniel Bell.
Jis informacinę visuomenę taip pat įvardijo kaip visai naują visuomenės grupę. Iš viso visuomenės vystymąsi skirstė į 3 etapus:
1. iki-industrinė – žemės ūkio darbai, agrokultūra;
2. industrinė – vyrauja gamybinė veikla;
3. postindustrinė – svarų vaidmenį atlieka informacinė veikla. Tai tobuliausias visuomenės būvis. Pasak D. Bell šio visuomenės būvio atsiradimą lemia ne politiniai ar kultūriniai, o būtent socialiniai visuomenės struktūros pokyčiai.
Perėjimas į postindustrinės, informacinės visuomenės būvį įmanomas dėka visuomenės racionalizacijos, kai minimaliomis sąnaudomis siekiama maksimalių rezultatų. Tam svarbu užtikrinti gamybos sferoje dirbančiųjų skaičiaus mažėjimą, produktyvumo kėlimą. Taip pat svarbus gamybos sferoje sukaupto kapitalo nukreipimas ir investavimas į paslaugų sferą, jos plėtrą, užimtumo gamybinėje sferoje ir gamybinių profesijų mažėjimas, naujų darbo vietų pasiūlos sferoje formavimas. D. Bell deklaruoja, kad postindustrinė visuomenė yra paslaugų-tiekimu-paremta visuomenė, kurioje dominuojantį vaidmenį atlieka ne fizinė jėga ar energija, bet sumanumas, gebėjimas valdyti informaciją ir ja manipuliuoti. Būtent tokioje visuomenėje nesustabdomai plečiasi informacinės visuomenės sfera, didėja darbo vietų paslaugų sferoje pasiūla ir paklausa.
Informacinio pobūdžio veiklos gausėjimas ir profesinio užimtumo paslaugų infrastruktūroje padidėjimas D. Bell leidžia konstatuoti radikalią industrinės visuomenės transformaciją į postindustrinę. Tokį lūžį ir jo priežastingumą jis bando pagrįsti intelektualiu konservatizmu: technologinės inovacijos lemia produktyvumo padidėjimą, o pastarasis įtakoja visą ekonomikos sistemą. Efektyviai naudojant naujas technologijas žmonėms atsiranda daugiau laiko šviestis, kaupti naujas žinias. Jei Y. Masuda kalbėjo apie produktą (informaciją), tai D. Bell kalba apie proceso (gamybos) racionalizavimą/efektyvumą.
Tačiau šiandieną toks priežastingumo aiškinimas yra pakankamai technologiškai determinuotas ir keliantis abejonių. Pagal D. Bell postindustrinėje visuomenėje sukaupiamas kapitalas ir turtas yra panaudojamas paslaugų infrastruktūros plėtrai ir tobulinimui, paslaugų sektorius suvartoja visą dėka gamybinės veiklos sukauptą kapitalą. Jis akcentuoja išaugusį teorinio žinojimo ir jo panaudojimo poreikį. Taip pat, pasak D. Bell, rėmimamsis teoriniu žinojimu suteikia didesnių galimybių numatyti ateitį. Taigi šis visiškai naujas socialinio gyvenimo principas įgalina kalbėti ir apibrėžti naujo tipo visuomenę.

Toliau mintis apie socialinius pakitimus, sukeltus informacinių technologijų plėtros, kalba ir kitas teoretikas – Manuel Castells. Tai vienas žinomiausių šiuolaikinių teoretikų, rašančių apie informacijos amžių. Gimė Barselonoje 1942 m. 1960 m., norėdamas išvengti Franko rėžimo padarinių, pasitraukė studijoms į Paryžių. 1968 m. dalyvavo studentų judėjimuose, vėliau pasitraukė į JAV. Žinomas kaip Amerikos ir Europos mokslininkas, miestų planavimo sociologijos profesorius. Šiuo metu palaiko gerovės valstybės kuriamą prielaidą informacinei visuomenei sukurti ir ją palaiko labiau, nei rinkos ekonomikos dėsnių galią tokiuose tiksluose. Šiuo aspektu lyg ir palaiko Y. Masudos mintį, kad valdžios palaikymas sėkmingam informacinės visuomenės kūrimui yra labai svarbus.
Savo teorijos pavyzdžiu M. Castells pasirinko Suomiją, kaip fenomenalią valstybę, kuri visai neseniai ir labai netikėtai įsiveržė į pasaulinę rinką (1993-1995 m. NOKIA fenomenas).
Pasak M. Castells, po antrojo pasaulinio karo „Kapitalizmo rekonstrukcijos ir technologijų inovacijos kombinacija buvo pagrindinis faktorius, lėmęs visuomenės transformaciją“. Globali ekonominės veiklos plėtra neįsivaizduojama be informacinių technologijų diegimo ir plėtros.
Pasak M. Castells, informacinės visuomenės pagrindinis bruožas – spartus informacijos gausėjimas.
Informacijos gausėjimas yra toks intensyvus procesas, kuris reikalauja sudaryti ją kaupiančius ir analizuojančius informacinius centrus. Tokiuose informaciniuose miestuose, priklausomai nuo informacijos valdymo galimybės, susiformuoja tam tikra klasinė sistema, kurioje išsiskiria asmenys, kurių darbinė veikla įgalina juos disponuoti informacija, ir žemesniosios klasės atstovai. Pirmosios klasės atstovai gyvena miestų centuose, jie yra kosmopolitiški, kasdieniniame gyvenime susiduria su kompiuterizuotomis komunikacijomis ir todėl bendrauja bei kontaktuoja su įvairiais žmonėmis iš viso pasaulio, darbo reikalais dažnai keliauja, bendrauja su įvairių tautybių klientais. Tokie piliečiai atviri žinioms ir patyrimams iš viso pasaulio. Tuo tarpu žemesniosios klasės atstovai kontaktuoja fiksuotose, uždaruose santykiuose. Tai lokalizuota visuomenės klasė, kuriai būdingas žemas iniciatyvumo laipsnis. Pastarosios klasės atstovai dažniau yra gan žemo išsimokslinimo, kuris jiems nepasiekiamas dėl pinigų stokos, arba dėl to, kad tuo jie nėra suinteresuoti.
Šių abiejų klasių atstovai turi skirtingas galimybes prieiti prie informacijos. Abiejų grupių nariai žino kelius, kuriais galima pasiekti informaciją (telefonų, faksų, naujienų agentūrų dėka), tačiau skirtumas tas, kad aukštesnės klasės atstovai ir žino apie šių galimybių egzistavimą, ir naudojasi jomis, o žemesniosios – žino, tačiau dėl įvairių priežasčių prie jų neprieina. Antrosios klasės atstovai savo pasaulį kuria vadovaudamiesi vietine patirtimi, kuri dažniausiai yra kilusi iš televizijos žiūrėjimo.
Tad, postmoderniame mieste galima išskirti turtingą ir varganą informaciją. Kapitalizmo perorganizavimas sudarė sąlygas išsivystyti tokioms veiklos sritims kaip bankininkystė, finansai, reklama ir t.t. Tai padarė didelę įtaką postmodernių miestų kūrimuisi. Vienas iš svarbiausių nagrinėjamo miesto bruožų yra atmetimas visko kas yra tradiciška ir modernu. Ši tendencija pasireiškia tiek elgesyje, tiek moralinėse nuoststose. Tokioje visuomenėje mažėja skirtumai tarp aukštosios ir žemosios kultūros, maišosi įvairios kultūros formos bei stiliai. Įvairios kultūrinės formos koegzistuoja greta. Pramogų siekimas yra vienas postmodernios visuomenės bruožų. Įsigali malonumo kultūra, estetizavimas apima visas gyvenimo sferas. Atsisakoma prasmės ieškojimo, neieškoma autentiškumo.
Pagal M. Catsells informacinei visuomenei, kaip produktyvumo garantas, reikalingas naujovių diegimas ir plėtra. Svarbūs 2 aspektai, stimulai informacinei visuomenei atsirasti:
1. produkto, procesų ir organizacinis atsinaujinimas. Naujovių diegime dalyvauja išsilavinę žmonės, sutvarkyta naujovių diegimo paramos sistema ir apskritai egzistuojanti tolerancija naujovėms. Vien tik išsilavinimo ir pinigų nepakanka, turi egzistuoti ir naujovių palaikymo kultūra. Tai kartu turi būti perduota ir į švietimo sistemą, kad jauni žmonės būtų lavinami ir šviečiami nuo mažų dienų. Taigi galima sakyti, kad M. Castells propaguoto Skandinaviškojo modelio esmė – tolerancija kito nuomonei, skatinimas ją išreikšti ir dalyvauti, t.y. geranoriškumas;
2. ”hacker ethic“ – įsilaužėlio etika. Individas, kuris siekia realizuoti idėją, yra vedamas kūrybingos aistros. T.y. tos idėjos realizavimas yra įgalinantis, įtraukiantis ir malonus pats kaip procesas. Socialinis procesas – veikiama tinklo principu, idėja dalinamasi su kitais taip juos įtraukiant ir tą pačią idėją kolektyvine veikla vis tobulinant. Taip skatinamas atvirumas ir dėl to šis principas veikia. Toks darbo principas labai svarbus informacinės visuomenės plėtrai, nes toks visuomenės augimas susijęs su kūrybingumu ir naujovių diegimo energija.
Pasak M. Castells, industrinio amžiaus sėkmė – protestantiškoji etika, kur darbas kaip pareiga, nepriteklius ir kentėjimas – kaip vertintinas dalykas, kur darbas – tai rutina ir rezultatas tolygus investuotai energijai. Informacinės visuomenės darbo rezultatas kaip tik priklauso nuo kūrybingumo, ne nuo investuotų materialiųjų resursų, bet nuo investuotų kūrybinių išteklių. Toms organizacijoms, kurių veikos rezultatas – darbuotojų kūrybingumo naudojimas, reikia sukurti tokią organizacinę kultūrą, kurioje tai geriausiai atsiskleistų. Globalioje konkurencinėje kovoje fundamentalios inovacijos reikalauja daug kūrybinių resursų, todėl geriausias būdas juos gauti – dirbti bendradarbiaujant, jungtis į grupes ir tinklus. Beje toks tinklas turi būti atviras prisijungimui.
Jei Y. Masuda kalbėjo apie produktą (informaciją), D. Bell – apie proceso (gamybos) racionalizavimą/efektyvumą, tai M. Castells kalba apie organizavimą: organizacinė struktūra tampa lankstesne, jei, pastebėjus kažkurios jos grandies neefektyvų darbą, į pagalba pasitelkiama reorganizacija (pvz., NOKIA atvejis). Pasak jo, reorganizavimas – postūmis visuomenei modernėti ir informacinei visuomenei vystytis.
M. Castells siekia suprasti visuomenėje vykstančių reiškinių spektrą bei jų įvairovę ir įveda naują terminą – „įtinkinta visuomenė“. Tai reiškia, kad svarbūs sprendimai yra priimami globaliai, jie vyksta realiame laike ir jų poveikis paliečia visus „įsijungusius“. „Įsijungimas“ stipriai paveikia žmonių santykius, ekonomiką, politiką ir apskritai gyvenimo organizavimą. Kad šis procesas vyktų sklandžiai, reikia vystyti informacines technologijas.
Nežinojimas, abejojimas ateitimi, stresas eina greta atsinaujinimo. Pokyčiai palaipsniui tampa norma, todėl su jais reikia susitaikyti. Nebelieka tarpsnių pakilimui ir nuosmukiui, reikia pasiruošti bet kada galinčiam ištikti netikėtam ir staigiam pralaimėjimui. Verslas, kuris nepasiūlo nuolat naujų paslaugų, naujų produktų, yra pasmerktas žlugti. Sėkmė – nuolatinis galvojimas apie rytdieną ir paieškos kažko naujo ir kitokio.
Žiniasklaidos priemonės taip pat susiduria su šiais pokyčiais ir jų iššaukiamu nerimu bei kova dėl būvio. Jos siekis – panaudoti naujas informacines technologijas ir taip užkariauti naujas rinkas bei pasiūlyti naujų paslaugų. Jei laikraštis neišnaudoja visų galimybių internete, jis praranda dalį pelno bei neužsiaugina lojalaus skaitytojo, kuris bus ištikimas ir ateityje. Taigi laimi tie, kas diegia naujoves.
Informacinėje visuomenėje daugiausiai galimybių laimėti turi išsilavinę, nebijantys rizikuoti ir persikvalifikuoti darbuotojai. Nuolatinis mokymasis čia – būtinybė.
M. Castells pokyčius visuomenės gyvenime tapatina su masinės įtinkintos visuomenės atsiradimu. Tokią visuomenę suformavo trys vienu metu vykstantys procesai:
1. informacinių technologijų revoliucija, kilusi kaip industrinio amžiaus pakilimo rezultatas 1970-aisiais;
2. kapitalizmo persitvarkymas po 1980-ųjų, kurio pasekoje, sumažėjus produktyvumui, daugiau investuojama į informacinių technologijų tobulinimą;
3. kultūriniai judėjimai, ypač feminizmas ir ekologinis judėjimai, kilę po 1960-ųjų ir įgavę masinį pagreitį XX a. pabaigoje. To pasekoje išaugo globalių problemų mastas, o dėl to gerėjo išsilavinimas ir informacijos prieinamumas – informacinės technologijos pinga, jas lengviau valdyti.
Informacinės technologijos nesukūrė įtinkintos visuomenės, bet be jų poveikio tokia visuomenė tiesiog realiai neturėtų galimybių egzistuoti. Skandinavijos valstybėse korporatyviniai judėjimai yra bendros palaikymo kultūros pagrindas. Tai kartu skatina naujovių diegimo nuotaiką, atsinaujinimą ir dalinimąsi patirtimi.
Yra išskiriama keletas niuansų, pagrindžiančių, dėl ko įtinklinimas svarbus:
1. Egzistuoja informacinė ekonomika, kurios objektas/prekė – žinios. Ypač svarbus dalykas – naujovių diegimas: jei nori būti sėkmingas, tai nuolat reikia atsinaujinti;
2. Globali ekonomika – verslo bendrovių veiksmai pradedami koordinuoti realiame laike, nors jos pasklidę po visą pasaulį. Šis svarbus pasiekimas, taupantis laiką, įgyvendintas dėka sparčios informacinių technologijų plėtros. Tačiau tuo pat metu pastebimi ir neigiami aspektai. Įtinkintos visuomenės fenomenas įtraukia dalyvius, palankius naujovėms, tačiau išmeta tuos, kuriems trūksta išsilavinimo ar kapitalo įsigyti tas naujas technologijas ir bendrauti jų pagalba. M. Castells tai vadina atvirkštinės globalizacijos efektu, kai turtingos valstybės turi visuomenės dalis ar miestus/rajonus, kurių gyventojai neturi galimybių dalyvauti įtinklintoje visuomenėje dėl sunkios padėties ar išsilavinimo stokos. Taigi viena vertus įtinkinta visuomenė yra pažangi, tačiau neišvengiamai yra ir atskirųjų, išlieka socialinė nelygybė, socialinė atskirtis;
3. Atsiranda naujas verslo bendrovės tipas – įtinklinta bendrovė: pasikeičia pats bendrovės darbo organizavimo principas, propaguojamas projektinis darbas – verslo bendrovė susikuria konkrečiam projektui įgyvendinti., tačiau, iš kitos pusės, taip kartu atsiranda ir laikinumo niuansas, nebelieka pastovumo jausmo;
4. Lankstūs darbo metodai: e-darbas, teledarbas, lankstus darnas. Tai pasireiškia tuo, kad žmonės gali būti įtraukiami į projektus būdami skirtingose pasaulio dalyse. Kuo toliau, tuo tokių darbuotojų yra daugiau. Tačiau tai taip pat turi ir neigiamų pasekmių – dingsta solidarumo jausmas (neįmanoma organizuoti profsąjungų, ginančių tokių pavienių darbuotojų teises), didėja stresas, taip pat tokia individuali darbo forma skatina ir atskirtį, realaus kontakto stoką;
5. Virtualumo kultūros egzistavimas. Virtualumo kultūra – informacija yra “gyva”, pateikiama šiuo momentu. Tačiau, iš kitos pusės, tai taip pat susiję su tam tikru stresu –neįmanoma visko žinoti, suspėti sukaupti visos informacijos. Prie virtualumo kultūros galima taip pat priskirti tokias sąvokas kaip interaktyvumas (reaguojanti, vartotojui draugiška aplinka), personifikacija (galimybė pasirinkti tai, kas konkrečiam individui yra įdomiausia; tačiau tai taip pat gali sukelti tam tikrą stresą – nebetenkama vieningo bendravimo ir bendradarbiavimo pagrindo, o domimasi tik tuo, kas kiekvienam individualiai svarbu; nebesiformuoja bendri interesai);
6. Dėka informacinių technologijų ir virtualumo kultūros vyksta pokyčiai politikoje. Politika tampa šou spektakliu. Išskiriami trys etapai, kaip politika perima informacinių technologijų panaudojimą: 1) priešmodernusis amžius (kandidatai eina pas rinkėjus, ruošia prisistatymus ir taip yra išrenkami); 2) modernus amžius (ypatingai išauga TV priemonių rinkiminėse kampanijose naudojimas); 3) postmodernus amžius (pradedamos panaudoti viešųjų ryšių kampanijos, kurių metu konstruojama politika. Taip pat interaktyvus internetiniai puslapiai, politikų blogai (internetiniai dienoraščiai) ir pan.; naujų informacinių technologijų dėka rinkimines kampanijos vykdomos visą parą);
7. Laikas tampa be apribojimų. Pvz., „karštosios naujienos“, kurioms nėra pabaigos, arba kad ir tai, jog atsiranda galimybės šiandieninę informaciją tiesiogiai susieti su giminingais įvykiais, įvykusiais prieš kurį laiką (pvz., naršant po „Kauno dienos“ numerių archyvą, ar DELFI pranešime spustelint hiperaktyvias nuorodas). Taigi, M. Casttels teigimu, taip praeitis tampa labai moderniu dalyku. „Laikas be apribojimų“ (time-lis-time) sukuria nemirtingumo iliuziją.
8. Geografiškai vieta, kaip kategorija, turėtų išnykti. Įtinklintai visuomenei vieta tampa kaip ir nebesvarbi. Tačiau M. Castells to absoliučiai neužakcentuoja. Vis tik geografiškai vieta išlieka svarbi, nes žmonėms vis tik svarbus patyrimas, informacijos susiejimas su tam tikra lokalizuota vietove, lokalizuota patirtimi (pvz., regionines problemas eskaluojanti spauda („Kauno diena“)).
Apibendrinant įtinklinta visuomenė – tai tokia visuomenė, kuri veikia tinklo principu visose srityse. Šioje visuomenėje (bent jau kokia ji yra šiuo metu) išlaikomi kapitalizmo dėsniai: prekių gamyba ir mainai, išlieka klasės. Jos nesukuria informacinės technologijos, bet be technologijų tokia visuomenė negalėtų egzistuoti.
Tinklo ir bendradarbiavimo logika atsiskleidžia taip:
• kapitalas juda laisvai, darbuotojai samdomi individualiai, pagal poreikius, skatinamas lankstus darbas. Komunikacija ir bendradarbiavimas yra globalūs ir lokalūs tuo pačiu metu. Vertinami žmonės ir teritorijos įtraukiami į tinklą, o nepatrauklių žmonių ir teritorijų yra atsisakoma;
• informacinės visuomenės dinamika ir nuolatinis atsinaujinimas stumia ją už jos pačios ribų, skatina iš naujo pergalvoti vertybes ir naujai persitvarkyti tiek versle, politikoje, tiek asmeniniame gyvenime;
• informacinėje visuomenėje komunikacija palaikoma bendrų kultūrinių vertybių: jei vertybės priimtinos visiems tinklo dalyviams, tuomet tokie tinklai sėkmingi.

PAGRIDNIDĖS SĄVOKOS:
Informacinė visuomenė (arba žinių visuomenė) – tai atvira, išsilavinusi, nuolat besimokanti ir savo veiklą grindžianti žinojimu visuomenė, kurioje tiek paprasti gyventojai, tiek visų lygių vadovai turi galimybę ir efektyviai naudoja šiuolaikines informacines technologijas ir nacionalinius bei globalinius skaitmeninius informacijos išteklius, o tokios visuomenės sudarytos valstybinės bei savivaldos institucijos priima sprendimus ir užtikrina gyventojams viešosios informacijos prieinamumą ir patikimumą, pasitelkdamos šias technologijas ir išteklius.

Žinių visuomenė – visuomenė, kurios pagrindas yra žinių ekonomika. Pasaulio banko ataskaitos (2003 m. kovas), kurioje įvertinta Lietuvos patirtis kuriant žinių ekonomiką, sakoma: Lietuvoje pernelyg menkai panaudojamas turimas žinių potencialas, nes nėra bendradarbiavimo tarp verslo ir viešojo sektoriaus (mokslo ir švietimo institucijų), menkas palaikymas iš valdžios. Silpnas verslo ir valdžios bendradarbiavimas diegiant naujoves, menka mokslo ir švietimo institucijų integracija į žinių visuomenę skatina pasyvios, mažai dalyvaujančios visuomenės formavimąsi.

Įtinklinta visuomenė – tai globaliai integruota ir bendradarbiaujanti visuomenė, kurios pagrindas yra informacinė ekonomika: informacijos pagrindu globaliai integruota rinka (žiniasklaida, telekomunikacijų bendrovės).

Interaktyvumas – tai laipsnis, iki kurio pranešimai siejasi vienas su kitu bei vėlesni pranešimai su ankstesniais; „centrinis interaktyvumo objektas“ – pranešimų gija.

Hipertekstualumas – interaktyvumas, kuris nukreiptas į skaitytoją (juo vertinant skaitytojo aktyvumą ir interesą). Hipertekstualumu išaiškinamas kompiuterinės aplinkos laisvumas, gebėjimas derintis prie vartotojo interesų ir pan.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *