Visuomenės dalyvavimas teismuose

TEISĖS INSTITUTAS
S T U D I J A
DĖL TARĖJŲ INSTITUTO LIETUVOS RESPUBLIKOJE
ĮSTEIGIMO TIKSLINGUMO IR GALIMYBIŲ

NACIONALINIS ŽMOGAUS TEISIŲ RĖMIMO IR APSAUGOS VEIKSMŲ PLANAS

14 SKYRIUS

VEIKSMAI, SUSIJĘ SU VALSTYBĖS STRATEGIJA
ŽMOGAUS TEISIŲ APSAUGOS IR RĖMIMO SRITYJE
BEI NACIONALINIO ŽMOGAUS TEISIŲ RĖMIMO IR APSAUGOS
VEIKSMŲ PLANO ĮGYVENDINIMU

2 SKIRSNIS

DĖL VISUOMENĖS DALYVAVIMO ĮGYVENDINANT TEISINGUMĄ

Autoriai:
V. Andriulis – Lietuvos teisės universitetas
T. Čaplinskas – Vyriausioji tarnybinės etikos komisija
A. Gutauskas – Lietuvos teisės universitetas
J. Sinkevičius – Vyriausioji tarnybinės etikos komisija
I. Mačernytė-Panomariovienė – Teisės institutas
V. Valeckaitė – Teisės institutas

ilnius 2004
TURINYS

ĮVADAS 3
I SKYRIUS. TARĖJŲ INSTITUTO TEISMŲ SISTEMOJE PAPLITIMAS CIVILINĖS IR BENDROSIOS TEISĖS TRADICIJŲ VALSTYBĖSE (UŽSIENIO VALSTYBIŲ APŽVALGA) 5
II SKYRIUS. LIETUVOS VALSTYBĖS TEISMŲ ORGANIZAVIMO TRADICIJOS 14
II 1. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teismų sistema (XIV-XVIII a.) 14
II 2. Teismų sistema Lietuvos Respublikoje 1918 – 1940 m. 21
III SKYRIUS. OKUPACINIAI TEISMAI LIETUVOJE 1940 – 1990 M. IR TARĖJŲ INSTITUTAS 23
IV SKYRIUS. LIETUVOS RESPUBLIKOS (NUO 1990 M.) TEISMŲ SISTEMA IR JOS SANTYKIO SU VISUOMENE POBŪDIS 38
V SKYRIUS. TARĖJŲ INSTITUTO LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMUOSE ĮSTEIGIMO TIKSLINGUMO IR GALIMYBIŲ SOCIOLOGINIS TYRIMAS 45
I dalis. Teisės instituto sociologinio tyrimo aprašymas 45
I a dalis. Atsakymai į anketos klausimus 45
I b dalis. Respondentų pastabos ir pasiūlymai. 50
II dalis. “VILMORUS” tyrimai 51
III dalis. Sociologinės apklausos rezultatų apibendrinimas 54
VI SKYRIUS. TARĖJŲ INSTITUTO ĮVEDIMO LIETUVOS APYLINKIŲ TEISMUOSE POREIKIO IR GALIMYBIŲ PASKAIČIAVIMAS 56
NAUDOTA LITERATŪRA 59

Į V A D A S

Žvelgiant į Lietuvos valstybės teismų įstaigų sistemą iš šio laikmečio visuomenės galimų poreikių pozicijos, tarp sprendžiamų problemų iškeltas ir klausimas – kokiame santykyje su visuomene ši sistema yra ginant žmogaus teises ir, ar egzistuoja visuomenės siekis tiesiogiai dalyvauti įgyvendinant teisingumą – konkrečiu atveju per tarėjų instituto įvedimą teismų sistemoje.
Metus žvilgsnį į teisėkūros procesą Lietuvos Respublikos atsikūrimo laikotarpiu nuo 1990 metų kovo 11 dienos, akivaizdu, jog visuomenės dalyvavimo įgyvendinant teisingumą klausimas yra pakankamai problematiškas. Jis tiesiogiai susijęs su valstybingumo raidos tradicija, konstitucine raida, visuomenės istoriškai įsisąmonintu požiūriu, kokiomis priemonėmis visuomenė turi reikštis šiame procese ir kokiu mastu visuomenė pati yra įvaldžiusi teisę, kaip apsigynimo priemonę nuo jos viduje slypinčių grėsmių ir galimos valdžios struktūrų savivalės.
Norint atsakyti į pateiktą klausimą, ar tikslinga Lietuvos teismų sistemoje įvesti tarėjų institutą, kaip visuomenės dalyvavimo būdą įgyvendinant teisingumą, tenka trumpai bendrais bruožais charakterizuoti:
1) Šiuolaikinių teisės sistemų pirmtakių Europos valstybių Civilinės teisės ir Bendrosios teisės tradicijas;
2) Kokia apimtimi tos teisės tradicijos yra įleidusios savąsias šaknis į istorinės Lietuvos valstybės teisinę sistemą – konkrečiai į teismų sistemą, kiek tai susiję su visuomenės atstovais šioje sistemoje;
3) Apžvelgti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą Lietuvos teismų sistemos sąrangą, kuri buvo priimta 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos piliečių referendume.
Išanalizavus šiuo aspektu situaciją, atsiranda galimybė pateikti argumentus už ir prieš tarėjų instituto įvedimą Lietuvos Respublikos teismų sistemoje. Kalbant apie galimybę įvesti tarėjų institutą būtina asmeninių (tarėjų korpuso) resursų charakteristika ir materialinių sąnaudų paskaičiavimas.
Civilinės teisės tradicija naudoja įstatymų leidėjo sukurtą ir pagal atskiras santykių reguliavimo sritis kodifikuotą teisę, kaip svarbiausią teisinę priemonę teismų sistemoje. Precedentas tik tada tampa teisine norma, kai jis įvelkamas į įstatymo rūbą.
Remdamasi precedentu Bendrosios teisės tradicija kuria teisės normų sistemą, kurią įstatymų leidyba tik papildo.
Civilinės teisės tradicija yra kilusi iš romėnų teisės. Europoje ji plito nuo XIV amžiaus. Ši tradicija XVI a. davė pradžią teisės kodifikacijos judėjimui Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tuo metu buvo priimti net trys Lietuvos Statutai (1529, 1566, 1588 m.), patvirtinti seimuose. Vėliau, XIX a. Europoje plėtojantis laisvosios rinkos santykiams (kapitalizmui), buvo sukurti trys žymiausi civiliniai kodeksai – 1804 m. Prancūzijos, 1881-1907 m. Šveicarijos, 1896 m. Vokietijos. Šiandien atskirų šakų teisės kodeksai yra pagrindiniai įstatymų aktai Civilinės teisės sistemoje.
Bendrosios teisės tradicijos raida visai kitokia ir kildinama iš praktinės viduramžių Anglijos teisės. Tai susiformavęs papročių, nusistovėjusių normų ir skelbiamų karaliaus teisėjų sprendimų mišinys. Ši tradicija išsikerojo plečiantis Anglijos imperijai Afrikoje, Azijoje, Australijoje ir Šiaurės Amerikoje, taigi, yra svarbi pasaulinės teisinės kultūros dalis. Šiandien precedentas suprantamas kaip bendra nuostata, pagal kurią teisėjas privalo ieškoti ankstesniuose teismų sprendimuose tokios teisės normos, kurią būtų galima pritaikyti nagrinėjamai bylai.
Kaip matome, Lietuvos valstybės teisė laikosi Civilinės teisės tradicijos, todėl aptariant tarėjų instituto įvedimo teismuose galimybę, tenka atsigręžti į Lietuvos valstybingumo ir teismų formavimosi raidą, kuri susiklostė per ištisus šimtmečius iki įsitvirtinimo dabar esančiame Lietuvos valstybės modelyje. Šiame kontekste ir turėtų būti įvertintas tarėjų instituto įvedimo tikslingumas.
Bendriausiais bruožais vertinant dabartinės pažangios valstybės suvokimas ir įvaizdis yra jos tapatinamas su teisės teorijoje formuotu bei valstybių politinėse institucijose įtvirtinamu teisinės valstybės modeliu, kurio charakteringiausiais bruožais yra valstybės valdžios įstatymų leidžiamųjų, įstatymų vykdomųjų ir teismo funkcijų sąlyginis atribojimas. Reikia pastebėti, jog tai nėra vien teoretikų išmąstytas ir sukurtas valstybės valdymo modelis, tai greičiau gyvenimo praktikos padiktuota būtinybė tam tikram valstybių visuomenės raidos etapui, kuris siejamas su jos demokratėjimo procesu.
Kalbant apie Lietuvoje įsitvirtinusią Civilinės teisės tradiciją atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ne visos dabar esančios Europos valstybės yra pergyvenusios natūralios valstybingumo raidos etapus. Pastebėtina, kad tik nedidelė dalis šiandieninių Vakarų Europoje tautų išgyveno savojo valstybingumo raidą nuo bendruomeninės santvarkos į kokybinį pokytį – valstybinį darinį bei to valstybinio darinio natūralios kaitos etapus iki dabar. Daugelis šių šiandieninių valstybių ir jose gyvenančių tautų tokį statusą įgavo ar bent pradėjo formuotis XX a. pradžioje, tik po pirmojo pasaulinio karo. Jos perėmė tas valstybingumo formas, kurios jau buvo išgyventos joms esant kitų tautų valstybinių darinių priklausomybėje ir tas formas dabartinėje valstybių bendrijoje toliau tobulina. Tautinių valstybių kūrimosi procesas, nors kartais labai skausmingai, tebevyksta ir dabar. Kartu vyksta ir kitas – priešpriešinis naujos formos globalizacijos procesas, į kurio darinį, įvardintą Europos Sąjunga, įėjo ir Lietuva.
Globalizacija, kaip viena iš visuomenių raidos formų žinoma nuo Romos imperijos susikūrimo. Siekimas visuotino apjungimo per tūkstantmečius kito – pradedant smurtu, t.y. užkariavimais ir šiuo metu yra pagrįstas savanoriškumo principu bėgant nuo apjungimo jėga grėsmės, nes kai kurios pasaulio didžiosios valstybės nėra atsisakiusios grobuoniškos tradicijos. Dabar globalizacija tarp labiau išsivysčiusių valstybių reiškiasi augančiais tarptautiniais ekonominiais ryšiais, didėjančiu atvirumu išorei, bendromis pastangomis kovoti su paplitusiais regioniniais nusikaltimais ir kitomis formomis. Tačiau tai nereiškia, kad tuo pat metu iškyla būtinumas suvienodinti ir tų valstybių politinę bei valdžių sistemas, primetant kurios nors, ar keleto valstybių modelį, visoms kitoms, kaip tariamai geriausią. Tai turi nuspręsti ir sprendžia tauta, kurianti savąjį valstybingumą.
Todėl, aiškinantis apie Lietuvos valstybės teismų sistemos formavimąsi bei visuomenės dalyvavimą šiame procese, pirmiausia ir tenka analizuoti tuos jų raidos momentus ir akcentus, kurie savarankiškai kaupiant savąją ir perimant kitų patirtį, atvedė į dabartinį XX –XXI a. valstybingumo statusą bei 1992 metais priimtoje Konstitucijoje įtvirtino valstybės valdžių atskyrimo principus, numatydama Seimą, Respublikos Prezidentą, Vyriausybę ir Teismą. Šios Konstitucijos nuostatos Lietuvos valstybingumą įtvirtino pagal visuotinai pripažintą, vertinamą kaip demokratišką, atitinkantį nūdienos visuomenės raidos teisinės valstybės modelį. Šio modelio ištakos slypi ir LDK kurtame valstybingume, kuris tampriai susietas su jos visuomene bei visuomenės dalyvavimu tose valstybės valdžios struktūrose.
Taigi, siekiant pateikti išvadas dėl tikslingumo Lietuvos Respublikos teismų sistemoje įvesti tarėjų teisinį institutą, taip galimai priartinant visuomenės dalyvavimą įgyvendinant teisingumą, ir žinant, kad Bendrosios teisės tradicijos ir Vakarų Europoje paplitusios Civilinės teisės tradicijos valstybių teismų sistemose nėra atskiri teisės pasauliai, tikslinga tai sugretinti su Lietuvos valstybės teismų raidos formomis. Sugretinus tai ir įvertinus politinio, šviečiamojo, ekonominio tikslingumo bei demokratijos formų kontekste, apsispręsti ar būtina perimti kitų valstybių teismų formavimo tradicijas ar išsaugoti Lietuvos teisės tradicijas, jeigu tai neprieštarauja demokratijos principams ir tautos valiai.

I S K Y R I U S. TARĖJŲ INSTITUTO TEISMŲ SISTEMOJE PAPLITIMAS CIVILINĖS IR BENDROSIOS TEISĖS TRADICIJŲ VALSTYBĖSE (UŽSIENIO VALSTYBIŲ APŽVALGA)

Šiame skyriuje analizuojama įvairių valstybių patirtis, susijusi su tarėjų instituto teismų sistemoje paplitimu. Savaime suprantama, kad tarėjų institucija gali pradėti veikti esant ne tik teisiniams sprendimams, bet ir finansinėms galimybėms. Įdomu ir svarbu pažvelgti, ar Lietuva turi pasekti tų šalių, kurios leidžia savo piliečiams dalyvauti teisingumo vykdyme, pavyzdžiu.
Vokietija. Baudžiamąsias bylas Vokietijoje nagrinėja keturių pakopų teismai: apylinkių, žemių, aukštesnieji žemių ir federalinis. Apylinkės teismas (vok. “Amtsgericht”), kaip pirmoji instancija, nagrinėja baudžiamąsias bylas dėl deliktų, už kuriuos gresia negriežtesnė kaip 4 metų laisvės atėmimo bausmė. Jei gresia negriežtesnė kaip 2 metų laisvės atėmimo bausmė, teisėjas bylą nagrinėja vienasmeniškai, o jei sankcijoje numatyta daugiau kaip 2 metų laisvės atėmimo bausmė, byla nagrinėjama dalyvaujant teisėjui ir tarėjams. Ypatingais atvejais, prokuratūrai pageidaujant, teismo sudėtį gali sudaryti du teisėjai ir du tarėjai.
Žemių teismai (vok. “Landesgerichte”) trijų teisėjų (tam tikrais atvejais dviejų) ir dviejų tarėjų sudėtimi kaip pirmoji instancija nagrinėja baudžiamąsias bylas, kai gresia griežtesnė nei 4 metų laisvės atėmimo bausmė, jeigu įstatymas nenumato, kad byla yra teisminga aukštesniajam žemės teismui.
Vokietijos teismų praktika yra išaiškinusi, kad tarėjai prieš teisminį nagrinėjimą net negali būti skaitę baudžiamosios bylos, nes priešingu atveju jie galėtų susidaryti išankstinę nuomonę.
Nagrinėjant lengvesnius nusikaltimus tarėjų dalyvavimas yra būtinas.
Vokietijoje taikoma trijų pakopų priėmimo į tarėjus sistema. Sudaromas komunalinis sąrašas, iš kurio specialus komitetas (vienas teisėjas, vienas vyriausybės pareigūnas ir 10 patikėtinių) atrenka potencialius piliečius, galimus paskirti ketveriems metams, ir sudaro antrąjį sąrašą. Iš šio sąrašo žemesniosios instancijos teismo teisėjas burtais išrenka teisme dirbsiančius paprastus piliečius.
Darbo ginčus Vokietijoje sprendžia specializuoti teismai: pirmos instancijos darbo teismas; atskirų žemių darbo teismai ir Federalinis darbo teismas. Pirmos instancijos ir atskirų žemių teismų darbo ginčų bylas nagrinėja profesionalus teisėjas – pirmininkas ir du neprofesionalūs teisėjai (tarėjai), išrinkti iš abiejų (darbdavio ir darbuotojo) šalių. Tarėjus skiria Federalinis Darbo ir Socialinių reikalų ministras, iš pateikto darbdavių ir darbuotojų atstovų organizacijos sąrašo, 4 metams. Jie turi turėti patirties darbo teisėje ir būti aktyviais darbuotojų ar darbdavių atstovais, nepriekaištingos reputacijos ir sulaukę 35 metų amžiaus.
Federaliniame darbo teisme bylas nagrinėja trišaliu principu sudarytas senatas: trys profesionalūs teisėjai (pirmininkas ir du nariai) bei du tarėjai, iš darbdavių ir darbuotojų atstovų. Tarėjai nelaikomi atitinkamos šalies atstovais, bet yra pripažįstami, kaip ir profesionalūs teisėjai, nepriklausomi ir klauso tik įstatymo. Didesnę įtaką priimant sprendimus turi profesionalūs teisėjai.
Administracines bylas Vokietijoje nagrinėja administraciniai teismai. Administracinis teismas yra pirma instancija nagrinėjanti administracinius teisinius ginčus. Sprendimus administracinis teismas priima kaip kolegialus organas, kuriame veikia taip vadinami teisėjų rūmai, susidedantys iš trijų profesionalių teisėjų ir dviejų neprofesionalių teisėjų (tarėjų). Jeigu administracinė byla yra nesunki ir neturi principinės reikšmės, sprendimą joje gali priimti pats teisėjas vienasmeniškai. Tarėjai, kaip ir profesionalūs teisėjai, priimant sprendimą turi tokias pačias teises.
Nepilnamečių teismų teisėjai sprendžia bylas kaip pirmoji instancija po vieną arba pirmininkaudami kolegijai, kurią be jų sudaro du tarėjai
Tarėjus skiria interesų grupės, pvz., darbo ginčų teismuose – profsąjungos, darbdavių asociacijos; socialinės apsaugos teismuose – atitinkamos organizacijos ir asociacijos – medikai, socialinių paslaugų tarnautojai, pacientai ir pan. Dažniausiai tarėjai renkami 4 metų laikotarpiui, už dalyvavimą teisminiame procese jiems mokamas atlyginimas. Nagrinėjant ginčus abi šalys (pvz., darbdavio ir darbuotojų) turi vienodą jų interesus atstovaujančių tarėjų skaičių.
Austrija. Baudžiamąsias bylas Austrijoje nagrinėja apylinkių teismai, pirmosios instancijos teismai, prisiekusiųjų teismai, antrosios instancijos teismai ir Aukščiausiasis Teismas. Teisėjas ir du tarėjai dalyvauja tik nagrinėjant baudžiamąsias bylas pirmosios instancijos teismuose. Jeigu viršutinė sankcijos riba yra daugiau kaip 5 metai arba jeigu įstatyme yra įsakmiai pasakyta, kad bylos už tam tikrus nusikaltimus turi būti nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme, būtinai dalyvaujant tarėjams.
Įdomu pažymėti, kad tiek tarėjų, tiek ir prisiekusiųjų dalyvavimas nagrinėjant baudžiamąsias bylas yra numatytas 1920 m. Austrijos Konstitucijoje. Dėl tokio visuomenės dalyvavimo baudžiamajame procese yra pareikšta visokiausių nuomonių. Ir jeigu tarėjų dalyvavimas teismo sudėtyje nėra itin kritikuojamas, tai dėl prisiekusiųjų teismo dažnai pasisakoma kategoriškiau. Kritikai teigia, kad prisiekusiesiems labai lengva padaryti poveikį pirmiausia per spaudą, be to įrodymus jie vertina vadovaudamiesi jausmais, nes neturi pakankamai teisinių žinių, todėl jų apsisprendimą dažnai nulemia neesminiai dalykai.
Tarėjų teisme pagarsinama, kokia byla bus nagrinėjama. Po to eina: teisiamojo anketinių duomenų patikslinimas; tarėjų prisaikdinimas (jei jie tais metais dar nėra prisaikdinti); liudytojų ir ekspertų pakvietimas. Užduoti klausimus apklausinėjamiems asmenims turi teisę tiek teismo nariai, tiek šalys, bet tik tada, kai pirmininkaujantis suteikia jiems žodį.
Darbo bylas Austrijoje nagrinėja trijų lygių darbo teismai: vietiniai darbo teismai, aukštesniųjų provincijų teismai ir Aukščiausiais teismas. Darbo teismai turi trišalę struktūrą ir paprastai nagrinėja individualius teisnius darbo ginčus. Darbo teismai susideda iš profesionalaus teisėjo ir dviejų neprofesionalių teisėjų (tarėjų). Tarėjai darbo užmokesčio negauna, jiems tik padengiamos išlaidos, susijusios su bylų nagrinėjimu. Apeliacinėje instancijoje skundus sprendžia teisėjų kolegija, susidedanti iš 3 profesionalių teisėjų ir 2 tarėjų (darbdavių ir darbuotojų atstovai).
Austrijoje dar veikia taip vadinamas patentų teismas, priimantis sprendimus dėl pripažinimo patentų negaliojančiais. Į tokio teismo sudėtį įeina profesionalūs teisininkai ir įvairių technikos sričių specialistai.
Norvegija. Ruošiant naują Baudžiamojo proceso kodeksą buvo siekiama panaikinti prisiekusiųjų teismus ir vietoj jų palikti 4 ar 6 tarėjus, kurie kartu su trimis teisėjais spręstų ir kaltės nustatymo ir bausmės paskyrimo klausimus. Tačiau įstatymų leidėjas nusprendė atvirkščiai ir prisiekusiųjų teismai Norvegijoje išliko. Naujame Baudžiamojo proceso kodekse buvo išplėstas tarėjų dalyvavimas sprendžiant baudžiamąsias bylas apylinkių teismuose. Dabar nagrinėjant bylas dėl smulkių deliktų tarėjų dalyvavimas yra būtinas.
Norvegijoje nėra atskiro įstatymo (kodekso) dėl administracinių teisės pažeidimų, todėl ir mažiausi nusižengimai nagrinėjami rengiant normalų teisminį nagrinėjimą su tarėjais ir advokatu. Taip pat galima ir apskųsti bendra tvarka iki pat Aukščiausiojo Teismo. Tai aiškinama tuo, kad tai, kas pašaliniams atrodo nelabai reikšminga (nusižengimas), pačiam kaltinamajam yra labai svarbu, o ypač asmenims, anksčiau neteistiems, gyvenantiems kur nors kaime, kur visi vienas kitą pažįsta.
Tai, jog tarėjų institutas yra gana svarbus patvirtina ir tai, jog Norvegijoje Baudžiamojo proceso kodeksas leidžia atsisakyti tarėjų ir prisiekusiųjų tik esant retoms išimtims. Viena tokių – bylos, kuriose kaltinamasis prisipažįsta. Prisipažinti galima tik teisme, o kiti tyrimo rezultatai turi prisipažinimą patvirtinti. Kaltinimo pusei bei pačiam kaltinamajam sutinkant galima paskirti bausmę (nedaugiau kaip 10 metų laisvės atėmimo be teisminio nagrinėjimo ir be tarėjų ar prisiekusiųjų dalyvavimo).
Norvegijoje teismo pirmininkas savo nuožiūra arba šalių prašymu kaip asocijuotą teisėją (tarėją) gali pakviesti komercijos, pramonės ar statybų srities ekspertą.
Prancūzija. Prancūzijoje fakto ir teisės klausimus tarėjai ir teisėjai sprendžia kartu. Procese dalyvauja trys teisėjai ir devyni tarėjai. Toks baudžiamąsias bylas nagrinėjančių teismų sudarymo būdas taip pat taikomas prancūziškai kalbančiose Afrikos valstybėse (Alžyre, Nigerijoje, Kamerūne, Čade).
Prancūzijoje yra įtvirtinta specializuotų tarėjų pakvietimo sistema. Tą leidžia Teismų santvarkos įstatymas (L.522-3 str.). Štai, vaikų teismui pirmininkauja profesionalus teisėjas (nepilnamečių bylų teisėjas), kuriam padeda du tarėjai, teisingumo ministro įsakymu skiriami 4 metams iš asmenų, besidominčių vaikų problemomis.
Italija. Italijos Konstitucija remia iš profesionalių teisėjų ir tarėjų sudaromus teismus, nes jos 102 str. 3 d. įtvirtina nuostatą, kad “įstatymas nustato atvejus ir formas, kaip žmonės tiesiogiai dalyvauja vykdant teisingumą”. Šioje valstybėje procese dalyvauja du teisėjai ir šeši tarėjai (guidici popolari). Italijoje sunkiems nusikaltimams nagrinėti veikia apeliacinis teismas, sudarytas taip pat, kaip ir pirmosios instancijos teismas, taigi dalyvaujant tarėjams.
Italijoje, nagrinėjant nepilnamečių bylas, nepilnamečių reikalų teismas sudaromas iš dviejų magistrų ir dviejų tarėjų, išrinktų iš biologijos, psichologijos arba pedagogikos ekspertų. Tą leidžia Italijos Konstitucijos minėtas 102 str. 2 d., kuriame teigiama – “tarėjais gali būti tinkami ir magistratūrai nepriklausantys piliečiai”. Praktiškai atsižvelgiama į žmogiškąsias savybes, o ne į aukšto lygio profesinę kompetenciją.
Švedija. Šioje valstybėje, kai nagrinėjami spaudos įstatymo pažeidimai, profesionalių teisėjų ir tarėjų (nämnd) dalyvavimas procese ypatingas tuo, kad teismo sprendimo priėmimui etatinis teisėjas yra svarbus tiek pat, kiek ir teismo darbe dalyvaujantys septyni tarėjai. Tarėjų kolegija turi tik vieną balsą, todėl, kad įgytų persvarą prieš teisėją, jie turi laikytis vieningos nuomonės.
Švedijoje pirmos pakopos teisme posėdžiauja vienas teisėjas ir trys tarėjai (arba 5 tarėjai, jeigu gali būti paskirta bausmė – laisvės atėmimas daugiau kaip 2 metams). Apeliaciniame teisme posėdžiauja 3 teisėjai ir 2 tarėjai.
Švedijoje tarėjais renkami piliečiai tiesiogiai komunose pagal politinį priklausomumą 6 metams. Vienos partijos asesorių (teismo narių) skaičius proporcingai atitinka balsų, kuriuos ta partija surinko per paskutinius rinkimus, skaičių.
Ekonominius nusikaltimus nagrinėjančiuose Švedijos teismuose vienas iš teisėjų privalo būti asocijuotas ekspertas (tarėjas) ekonomikos sferoje.
Teismas darbo byloms nagrinėti Švedijoje turi trišalę struktūrą: profesionalūs teisėjai ir neprofesionalūs teisėjai (tarėjai), paskirti rekomendavus profsąjungoms ar darbdavių organizacijoms. Teisėjus skiria Vyriausybė. Teisėjų kolegiją nagrinėjant konkrečią bylą sudaro 7 teisėjai, iš kurių 4 teisėjai (tarėjai) atstovauja darbuotojus ir darbdavį, 2 teismo nariai – profesionalūs teisėjai ir vienas teismo narys – ne teisininkas, bet asmuo turintis žinių darbo srityje. Apeliacinėje instancijoje sprendžiant bylas Darbo teismas posėdžiauja trijų teisėjų sudėtimi – profesionalus teisėjas ir du tarėjai.
Švedijoje taip pat veikia apeliaciniai administraciniai teismai. Į šių teismų sudėtį nagrinėjant konkrečią bylą įeina 3-4 etatiniai teisėjai, o kai kuriais atvejais trys teisėjai ir du tarėjai. Analogiškai veikia ir mokesčių apeliacinis teismas. Be to, yra administraciniai “leno” teismai, kuriuos sudaro vienas etatinis teisėjas ir trys tarėjai. Šio teismo kompetencija – nagrinėti skundus, susijusius su mokesčių mokėjimu, vairuotojo pažymėjimo praradimu, turto arešto uždėjimu ir kt.
Šveicarija. Šioje valstybėje daugelio kantonų įstatymai numatė teismus, sudaromus iš profesionalaus teisėjo ir tarėjų. Įstatymų leidėjai sugebėjo taip išreikšti pirmojo ir antrojo lygumą, kad jie priimami vienodai: rinkimais, tokiu pat būdu ir tokiam pat laikotarpiui.
Graikija. Tarėjai Graikijoje dirba tiek apylinkių, tiek ir apeliaciniame teismuose. Graikijoje, kaip ir Italijoje sunkiems nusikaltimams nagrinėti veikia apeliacinis teismas, sudarytas taip pat, kaip ir pirmos instancijos teismas, kuriame dalyvauja trys teisėjai ir penki tarėjai, kurie dalyvauja sprendžiant visus svarbiausius proceso klausimus, tame tarpe ir bausmės skyrimo. Tačiau Graikijoje dalyvauti pirmos instancijos teismo darbe gali ne jaunesni kaip 30 metų amžiaus, o apeliaciniame teisme – ne jaunesni kaip 40 metų amžiaus piliečiai.
Egiptas. Egipte taip pat veikia specializuoti nepilnamečių teismai, kuriuose nepilnamečių bylų teisėjui padeda du specializuoti ekspertai, iš kurių vienas turi būti moteris (Nepilnamečių įstatymo 28 str.).
Olandija. Olandijoje taip pat veikia specializuoti tarėjai. 1975 m. gruodžio 10 d. įstatymas Arnheme įsteigė specializuotą teismą, kuris kompetentingas nagrinėti skundus, susijusius su baudžiamosios bausmės vykdymo priemonėmis. Šią teismo įstaigą sudaro vienas profesionalus teisėjas ir du tarėjai (ekspertai) – 5 metams paskirti psichiatrai arba psichologai. Tai įdomus faktas, kadangi Nyderlandų teisė teismų įstaigų sudarymo iš profesionalių teisėjų ir paprastų piliečių principą visą laiką atmesdavo.
Didžioji Britanija. Šioje valstybėje veikia specializuoti teismai darbo byloms – taip vadinami pramoniniai teismai (įkurti 1964 m.). Jų jurisdikcijoje yra individualūs darbo ginčai.
Pramoniniai teismai nagrinėja bylas trijų asmenų sudėtimi: pirmininkas- profesionalus juristas ir du ne profesionalai (tarėjai). Pastarieji laikomi nepriklausomais teisėjais ir formaliai bylos nagrinėjimo metu neatstovauja darbdavių ar darbuotojų. Tarėjus iš sąrašo, kurį sudaro darbo ministras, pasikonsultavęs su profesinėmis sąjungomis ir darbdavių organizacijomis, kiekvienai konkrečiai bylai renka regioninių teismų pirmininkai. Į šiuos sąrašus įtraukiami asmenys, turintys patirties darbo santykių srityje. Daugumoje jų – išėję į pensiją asmenys, buvę profsąjungų ar darbdavių organizacijų lyderiai (nariai).
Suomija. Suomijoje veika apygardų teismai, kurios sudaro profesionalus teisėjas ir penki ar septyni tarėjai. Tarėjus renka vietinės tarybos 4 metų laikotarpiui. Nesutampant teisėjo ir tarėjų nuomonėms, sprendimas priimamas atsižvelgiant į visų tarėjų poziciją (jeigu jie vieningi). Tačiau, jeigu bent vienas iš tarėjų palaiko teisėjo poziciją, tai teismo sprendimas priimamas būtent toks (teisėjo ir vieno tarėjo).
Darbo teismas Suomijoje susideda iš 4 profesionalių teisėjų (įskaitant pirmininką ir jo pavaduotoją) ir 8 neprofesionalių teisėjų (tarėjų), iš kurių po 4 atstovauja kiekvienai šaliai. Kaip taisyklė tarėjai turi gerai orientuotis darbo teisės klausimais. Teisinis išsilavinimas nėra būtinas. Tarėjų funkcijas atlieka profesinių sąjungų atstovai, darbdavių valdžios komisijos atstovai, vadybininkai. Visus Darbo teismo teisėjus skiria Suomijos prezidentas 3 metams. Tarėjai atrenkami iš kandidatų, kurios siūlo kompetentingos profesinių sąjungų ir verslininkų organizacijos.
Danija. Danijoje veikia taip vadinami žemesnieji teismai. Civilines bylas juose nagrinėja teisėjai vienasmeniškai, o nagrinėjant baudžiamąsias bylas dalyvauja ir du tarėjai.
Svarbią vietą Danijos teismų sistemoje užima teismas, nagrinėjantis bylas, susijusias su pažeidimais jūros ar prekybos sferoje. Šias bylas nagrinėja kolegija, kurią sudaro vienas profesionalus teisėjas bei du arba keturi tarėjai. Kaip taisyklė tarėjai yra turintys patirties tos srities specialistai. Šis teismas nagrinėja ne tik civilinius ginčus, bet ir baudžiamąsias bylas, susijusias su nusikalstamų veikų padarymu jūroje ar prekybos sferoje. Analogiški teismai nagrinėja bylas, susijusias su darbo teisės pažeidimais, bankroto bylas ir pan.
Danijoje teismų teisėjus (neprofesionalus) skiria vietinės tarybos. Jos atrenka kandidatus nuo 18 iki 65 matų amžiaus iš gyventojų sąrašų kas 4 metai. Taikos teisėjas vidutiniškai dalyvauja per metus 4 bylų nagrinėjime.
Islandija. Islandijoje nėra tarėjų, tačiau kai kuriais atvejais į teismus kviečiami tam tikros srities specialistai. Pvz., kai reikalingos technikos žinios, kviečiami du specialistai, kurie turi teisę priimti netgi priešingą nei teisėjas sprendimą. Miestuose veikia teismai, nagrinėjantys bylas, susijusias su pažeidimais jūros ar prekybos srityse. Šiuose teismuose posėdžiauja profesionalūs teisėjai ir du tos srities specialistai.
Estija. Estijoje teismo tarėjus renka valsčiaus ir miesto tarybos slaptu balsavimu. Tai išimtinė tarybų teisė. Tarėjai renkami 5 metams. Teismo tarėjų skaičių nustato Teisingumo ministerija, suderinusi su Valstybiniu teismu ir atsižvelgdama į teismų teritorinę jurisdikciją.
Teismo tarėjais gali būti Estijos Respublikos piliečiai nuo 25 iki 65 metų amžiaus, nuolat gyvenantys Estijoje. Tarėjais negali būti asmenys, kurie: buvo teisti už tyčinį nusikaltimą; negali eiti pareigų dėl sveikatos; atitinkamos savivaldybės teritorijoje gyvena mažiau kaip 1 metus; dirba teisme, prokuratūroje, policijoje, armijoje ar advokatūroje. Teismo tarėjų kandidatūras iškelia savivaldybės vadovas, prieš tai suderinęs ją su vietos valsčiaus ar miesto teismo pirmininku.
Elgesį, nesuderinamą su teismo tarėjo etika, svarsto ir tarėjo galimybę atsakyti prieš teismą nagrinėja jį išrinkusi savivaldybės taryba.
Teismo tarėjai, kaip ir teisėjai, yra nepriklausomi ir paiso tik įstatymų, jie yra neliečiami, pareigų vykdymo metu negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn arba sulaikyti be juos paskyrusios ar išrinkusios savivaldybės sutikimo. Prieš pradėdami eiti pareigas prisiekia. Tarėją iš pareigų anksčiau laiko gali atleisti jį išrinkusios savivaldybės taryba. Tarėjai dalyvauja vykdant teisingumą pirmosios instancijos teisme pagal civilinės ir baudžiamosios teisenos normas. Vykdydami teisingumą teismo tarėjai turi tokias pačias teises, kaip ir teisėjai.
Pagal Estijos Baudžiamojo proceso kodeksą, vykdant teisingumą, teismo tarėjai dalyvauja nagrinėjant baudžiamąsias bylas pirmos instancijos teisme BPK numatytais atvejais ir tvarka. Teismo tarėjai neturi teisės atsisakyti vykdyti teisingumo, jei nėra nušalinti nuo bylos pagrindo.
Teismo tarėjas gali būti nušalintas nuo bylos nagrinėjimo, jeigu jis asmeniškai tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi arba yra kitų aplinkybių, keliančių abejonių jo nešališkumu.
Baudžiamąsias bylas pirmąja instancija nagrinėja apylinkės ir miesto teismai. Teisėjas vienasmeniškai gali nagrinėti bylas dėl trečio ir antro laipsnio nusikaltimų, už kuriuos griežčiausia bausmė numatyta 3 metai laisvės atėmimo. Baudžiamąsias bylas dėl nusikaltimų, numatytų Estijos BK 196-1 STR. (organizuota grupė), nagrinėja trijų teisėjų teismas. Paprastos baudžiamosios bylos nagrinėjamos teisėjo vienasmeniškai. Baudžiamąsias bylas dėl kitų nusikaltimų nagrinėja teismas, kurį sudaro teisėjas ir du teismo tarėjai.
Jeigu baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu teismo tarėjas negali dalyvauti posėdyje, jis keičiamas kitu tarėju, ir teismo posėdis pradedamas iš naujo, išskyrus kodekse numatytus atvejus. Jeigu baudžiamosios bylos nagrinėjimas yra gana ilgas, teismo sprendimu į teismo posėdį gali būti iškviestas atsarginis teismo tarėjas. Atsarginis teismo tarėjas būna teismo salėje teismo proceso metu nagrinėjant bylą, ir reikalui esant, keičia teismo tarėją, kuris pasitraukia iš teismo sudėties. Atsarginis teismo tarėjas turi teisę reikalauti atnaujinti tuos teisminius veiksmus, kurie buvo atlikti jam nedalyvaujant.
Pagal Estijos civilinio proceso kodeksą, nagrinėjant ieškinines bylas, be teisėjo, į teismo sudėtį įeina ir du teismo tarėjai, jeigu to reikalauja nors viena šalių arba teisėjas mano, kad teismo tarėjų dalyvavimas byloje yra būtinas.
Išankstiniame posėdyje teismas, remdamasis sudarytu ir pagal įstatymą patvirtintu teismo tarėjų sąrašu, paskiria kviečiamus į teismą teismo tarėjus. Tarėjai, vykdydami teisingumą, naudojasi visomis teisėjo teisėmis. Tarėjai gali būti nušalinami nuo bylos nagrinėjimo, jeigu jie asmeniškai tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitų aplinkybių, keliančių abejonių jų nešališkumu. Tarėjas taip pat negali nagrinėti bylos, jeigu jis su bylos šalimi ar kitais proceso dalyviais susijęs darbiniais, tarnybiniais ar kitokiais santykiais.
Teismo tarėjas, dalyvavęs nagrinėjant civilinę bylą miesto ar apskrities teisme, negali dalyvauti nagrinėjant tą bylą apygardos ar Valstybiniame teisme.
Latvija. Nutarimą dėl rajonų (miestų) ir apygardų teismų teismo tarėjų rinkimų ir laiko priima parlamentas Ministrų Kabineto teikimu. Kiekvieno apygardos ir rajono (miesto) teismo tarėjų, kuriuos renka atitinkama rajono taryba (miesto dūma), skaičių nustato teisingumo ministras. Tarėjai renkami penkeriems metams. Teisę teikti teismų tarėjų kandidatūras turi: užregistruotų politinių ar visuomeninių organizacijų valdymo struktūros ir šių organizacijų teritoriniai padaliniai; ne mažiau kaip dešimt balso teisę turinčių Latvijos piliečių; atitinkamos tarybos deputatas; atitinkamo rajono valsčių tarybos arba miestų dūmos.
Kandidatais į teismo tarėjus gali būti Latvijos Respublikos piliečiai, sulaukę 25 metų amžiaus, turintys ne mažiau kaip 6 metų teisinio darbo patirties (teisėjas, prokuroras arba teisės dalykų dėstytojas aukštojoje mokykloje). Kandidatais negali būti asmenys, bausti už nusikaltimą, padarę nusikaltimą, bet įstatymo nustatytais atvejais neatlikę bausmės ir pan. Remiantis rinkimų rezultatais, turi būti sudaryti išrinktų teismo tarėjų sąrašai, kuriuos pasirašo atitinkamos rajono tarybos (miesto dūmos) pirmininkas. Patvirtinti teismo tarėjų sąrašai siunčiami atitinkamam teismui. Teismo tarėjai prieš pradėdami eiti pareigas prisiekia.
Rajono (miesto) teisme baudžiamosios bylos nagrinėjamos kolegialiai – teisėjas ir du teismo tarėjai. Teismo tarėjai yra šaukiami į teismą atlikti pareigų ne ilgiau kaip dviem savaitėms per metus, išskyrus įstatymo numatytus atvejus. Tarėjai, ignoruojantys šaukimą į teismą, atsako pagal įstatymus. Jie yra nepriklausomi ir paiso tik įstatymų. Tarėjai pareigų vykdymo metu turi neliečiamumo statusą, pareigų vykdymo metu negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn arba sulaikyti be juos paskyrusios ar išrinkusios savivaldybės sutikimo. Sprendimą sulaikyti, suimti tarėją gali išduoti tik Aukščiausiasis teismas.
Teismo tarėjas gali būti nušalintas nuo bylos nagrinėjimo, jeigu jis asmeniškai tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi arba yra kitų aplinkybių, keliančių abejonių jo nešališkumu.
Tarėjas, kuris dalyvavo nagrinėjant bylą, negali dalyvauti pakartotiniame bylos nagrinėjime. Teismo tarėją iš pareigų, rajono (miesto) teismui pasiūlius, gali atleisti atitinkamo rajono taryba (miesto dūma), jei šis nevykdo savo pareigų.
Tarėjui už pareigų atlikimą teisme mokama 75% teisėjo atlyginimo dydžio alga, bet ne mažesnė negu vidutinis mėnesio uždarbis jo nuolatinėje darbovietėje. Tarėjai privalo laikytis įstatymų, neskelbti konfidencialios informacijos, kurią sužinojo bylos nagrinėjimo metu. Už teismo ribų tarėjai privalo nediskredituoti teismo institucijos autoriteto.
Rusija. Tai, kad Rusijos piliečiai turi teisę dalyvauti vykdant teisingumą federalinių įstatymų nustatyta tvarka, įtvirtinta Rusijos Federacijos Konstitucijos 32 str. 5 punkte. Rusijos Federacijos teismų valdžią įgyvendina teismai, kuriuose numatyta tvarka dalyvauja prisiekusieji, liaudies ir arbitražo tarėjai. Nagrinėjant civilines ir baudžiamąsias bylas pirmos instancijos teisme dalyvauja prisiekusieji tarėjai, liaudies tarėjai arba trys profesionalių teisėjų kolegijos, arba vienasmeniškai teisėjas. Prisiekusiųjų, liaudies ar arbitražo tarėjų dalyvavimas vykdant teisingumą yra pilietinė pareiga.
Rusijoje veikia rajono (miesto) liaudies teismai, kurie nagrinėja didžiąją dalį civilinių ir baudžiamųjų bylų. Rajono (miesto) liaudies teismas susideda iš teisėjų ir tarėjų. Priklausomai nuo darbo apimties, rajono (miesto) teisme dirba vienas ar keletas teisėjų, kurie turi 70-75 tarėjus. Teisėjų ir tarėjų įgaliojimai yra įtvirtinti įstatyme numatant jų teises ir pareigas. Liaudies tarėjai turi ne tik nustatyti faktus, bet ir spręsti teisės klausimus. Proceso metu tarėjai turi tokias pat teises kaip ir teisėjai.
Liaudies tarėjų veiklą reglamentuoja 2000 m. pradžioje priimtas federalinis įstatymas “Dėl Rusijos Federacijos bendros jurisdikcijos federalinių teismų liaudies tarėjų” bei Aukščiausiojo teismo 2001 m. sausio 14 d. nutarimas “Dėl bendros jurisdikcijos federalinių teismų liaudies tarėjų atrinkimo tvarkos”.
Liaudies tarėjai neprofesionaliu pagrindu atlieka teisėjų pareigas. Jais gali būti piliečiai, sulaukę 25 metų amžiaus. Liaudies tarėjais negali būti: turintys neišnykusį ar nepanaikintą teistumą; teismo pripažinti neveiksniais arba kurių veiksnumas yra teismo apribotas; asmenys, einantys “A” kategorijos valstybines pareigas, taip pat asmenys, einantys renkamąsias pareigas vietos savivaldos institucijose; prokurorai, tardytojai, kvotėjai; asmenys, esantys narkologinių ir psichoneurologinių dispanserių įskaitoje.
Rajono teismo liaudies tarėjų bendrą sąrašą sudaro atitinkama vietos savivaldos atstovaujamoji institucija iš rajono, kurio teritorijai taikoma šio rajono teismo jurisdikcija, rinkėjų sąrašo. Vienam rajono teismo teisėjui turi tekti 156 liaudies tarėjai. Į bendrą sąrašą įtrauktų liaudies tarėjų įgaliojimų laikas – 5 metai. Jeigu reikia, gali būti sudarytas papildomas rajono teismo liaudies tarėjų sąrašas.
156 liaudies tarėjus kiekvienam rajono teismo teisėjui parenka šio teismo pirmininkas atsitiktiniu būdu iš bendro liaudies tarėjų sąrašo (pvz., vienam teisėjui iš sąrašo atrenkamas kas penktas liaudies tarėjas, kitam – kas septintas ir t.t.). Liaudies tarėjai gali būti parenkami ir kompiuteriu. Analogišku būdu įgulos karinio teismo teisėjo prašymu atitinkamo rajono teismo pirmininkas atrenka būtiną liaudies tarėjų skaičių byloms įgulos kariniame teisme nagrinėti.
Liaudies tarėjus byloms respublikos Aukščiausiame teisme, krašto, srities teisme, federalinės reikšmės miesto teisme, autonominės srities teisme, autonominės apygardos teisme, apygardos (laivyno) kariniame teisme nagrinėti atsitiktiniu būdu atrenka atitinkamo teismo pirmininkas iš rajonų, esančių atitinkamo Rusijos Federacijos subjekto teritorijoje, bendrų liaudies tarėjų sąrašų, o konkrečiai bylai – teisėjas burtų keliu.
Teisėjas liaudies tarėjo prašymu gali atleisti jį nuo konkrečios bylos nagrinėjimo jeigu: jam sukako 70 metų; turi vieną ar daugiau vaikų iki trijų metų amžiaus ir yra vaiko priežiūros atostogose; yra dvasininkas arba dėl įsitikinimų ar tikėjimo mano negalįs vykdyti teisingumo; yra I, II, III grupės invalidas; eina pareigas, pasitraukimas iš kurių gali padaryti žalos visuomeniniams ir valstybiniams interesams; atlieka karinę tarnybą; nemoka kalbos, kuria toje vietoje vyksta teisminis procesas; dėl kitų pateisinamų priežasčių.
Liaudies tarėjai kviečiami teisme atlikti savo pareigas ne dažniau kaip vieną kartą per metus. Jie kviečiami rajono teisme atlikti savo pareigos keturiolikai dienų. Jei byla nagrinėjama ilgiau, – iki šios bylos nagrinėjimo pabaigos. Liaudies tarėjai byloms respublikos Aukščiausiajame teisme, krašto, srities teisme, federalinės reikšmės miesto teisme, autonominės srities teisme, autonominės apygardos teisme, apygardos (laivyno) kariniame teisme, Rusijos Federacijos Aukščiausiajame teisme nagrinėti kviečiami konkrečios bylos nagrinėjimo laikotarpiui.
Liaudies tarėjui atliginimą moka atitinkamas teismas iš Rusijos federalinio biudžeto. Už laiką, praleistą teisme, jis gauna ¼ atitinkamo teismo nario pareigybinio atlyginimo sumos. Už šią algą nereikia mokėti pajamų mokesčio, o pagrindinėje darbovietėje jam išsaugomas vidutinis uždarbis, visos garantijos ir lengvatos. Atitinkamas teismas atlygina liaudies tarėjui komandiruotės, transporto išlaidas pagal teisėjams nustatytus įkainius. Pareigų vykdymas teisme įskaitomas į darbo stažą. Pareigų vykdymo teisme metu liaudies tarėjas be jo susitikimo negali būti atleistas ar perkeltas į mažiau apmokamas pareigas. Liaudies tarėjui, jo šeimos nariams teisingumo vykdymo metu taikomos nepriklausomybės ir neliečiamumo garantijos. Teisingumo vykdymo metu baudžiamąją bylą liaudies tarėjui gali iškelti tik Rusijos Federacijos prokuroras, o jį areštuoti – tik su generalinio prokuroro sankcija arba teismo sprendimu.
Liaudies tarėjas kaip ir tikras teisėjas teismo posėdyje turi tokias pat teises, lygiai su juo gali nagrinėti įrodymus. Jis lygiai su juo dirba, kartais rašo ir kai kuriuos dokumentus. Jeigu liaudies tarėjai mato, kad teisėjas neobjektyviai nagrinėja bylą, gali patenkinti pusių reikalavimą jį nušalinti. Teismo galutinis sprendimas priimamas balsų dauguma. Jei abu liaudies tarėjai balsuoja skirtingai negu teisėjas, šis turi jiems paklusti.
Pagal Rusijos Federacijos federalinį įstatymą “Dėl Rusijos Federacijos arbitražo procesinio kodekso įsigaliojimo”, Aukščiausiasis arbitražo teismas vykdo eksperimentą, įtraukdamas į bylų nagrinėjimą arbitražo tarėjus. Eksperimentas vyksta kolegialiai nagrinėjant bylas pirmos instancijos teismuose.
Arbitražo tarėjais gali būti asmenys, įgiję specialių žinių ir turintys darbo patirties verslo ar kitose ūkinės srities sferose, taip pat turintys aukštąjį išsilavinimą. Arbitražo tarėjai dalyvauja bylų nagrinėjime, priima sprendimus lygiomis su profesionaliais teisėjais teisėmis.
Aukščiausiojo arbitražo teismo plenumas nustato eksperimento įgyvendinimo tvarką, numato arbitražinius teismus, kuriuose jis atliekamas, tvirtina arbitražo tarėjų sąrašą.
Liuksemburgas. Šioje šalyje veikia susitaikymo komisijos, nagrinėjančios konfliktus tarp darbdavių ir darbuotojų. Šią komisiją sudaro taikos teisėjas (pirmininkas) ir du tarėjai, atstovaujantys konfliktuojančias šalis.
Kitos šalys. Teismų sudarymo iš profesionalių teisėjų ir tarėjų sistema nagrinėjant baudžiamąsias bylas taip pat egzistuoja Rytų Europoje (Lenkijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje).

I š v a d o s

1. Užsienio valstybių apžvalga parodė, jog teismuose, kurių sprendimų priėmime tam tikrose bylose dalyvauja tarėjai, yra labiau nepriklausomi nuo nepageidaujamos įtakos.
2. Kai teisminiame procese dalyvauja tarėjai, teismų sprendimuose labiau atsispindi bendražmogiškas požiūris į teisingumą.
3. Tarėjų institutas užsienio valstybėse yra pakankamai savarankiškas, tarėjais dirba mąstantys žmonės ir tai yra galingas demokratinis valdžios kontrolės elementas.
4. Daugelyje valstybių tarėjų institutas susiformavo istoriškai ir turi pakankamai gilias tradicijas. Piliečių dalyvavimas teisingumo vykdyme įtvirtintas valstybių konstitucijose.
5. Tarėjų institutas daugelyje valstybių veikia tik pirmos instancijos teismuose. Apeliacine tvarka nagrinėjamose bylose tarėjai iš esmės nedalyvauja.
6. Tarėjų dalyvavimas labiau orientuotas į specializuotus teismus – darbo (Vokietija, Austrija, Švedija, Didžioji Britanija, Suomija, Liuksemburgas), nepilnamečių (Vokietija, Prancūzija, Italija, Egiptas), administracinių bylų nagrinėjimui (Vokietija, Norvegija, Švedija).

II S K Y R I U S. LIETUVOS VALSTYBĖS TEISMŲ ORGANIZAVIMO TRADICIJOS

II. 1. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teismų sistema (XIV-XVIII a.)

Lietuvių tauta savąją valstybę suformavo XIII amžiuje, pradžioje karalystės (XIII a vidurys), vėliau – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) statuse ir, kaip buvo būdinga ano meto valstybėms, jėga ir diplomatija apjungdama ne tik jai giminingų baltų genčių dalį, bet ir nemažą dalį slavų – ukrainų, baltarusių, dalį rusų žemes, dalį moldavų gyventos tautos žemių.
LDK valstybingumo XIII – XVIII a. raidoje teismų sistemos formavimasis išgyveno du esminius kaitos periodus. Pirmajame – aukščiausiojo teismo ir teisėjo valstybėje funkcijos koncentravosi valdovo asmenyje, vėliau Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir pagaliau – išaugusios į valstybinę instituciją – Ponų tarybos rankose. Antrajame periode, susiformavus bajorijos luomo teismams ir 1581 m. įsteigus Lietuvos Vyriausiąjį Tribunolą (toliau –Tribunolas), ši valstybės valdžios funkcija buvo išskirta iš valdovo kompetencijos ir tapo savarankiška teismo valdžia. Taip pirmą kartą Europoje buvo įgyvendintas įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teismo valdžių atidalinimo principas.
Nors teismai LDK teisės šaltiniuose minimi nuo XIV a., tačiau teismų ir visuomenės santykį apžvelgsime nuo žinomo pirmojo teisės kodifikacijos bandymo – 1468 m. Kazimiero teisyno iki pilnos kodifikacijos Lietuvos Statutuose, kurių trečiasis (1588 m.) galiojo valstybėje iki jos sunaikinimo XVIII a. pabaigoje ir net iki XIX a. vidurio jau Rusijos imperijos okupuotoje Lietuvoje. Kartu aptarsime ir recepcijos būdu į LDK teismų sistemą iš Vakarų Europos perkeltus teismų organizavimo modelius.
1468 m. Kazimiero teisynas apie LDK teismų sistemą. Pagal kėsinimosi objektus numatyti dvejopi teismai. Tai privataus pobūdžio bajorų teismai dėl nuosavybės neteisėto pasisavinimo ir viešojo pobūdžio didžiojo kunigaikščio organizuojami teismai dėl bajorų ir žemesnio luomo asmenų savivalės.
Bajorų tarpusavio turtiniams ginčams spręsti Teisynas numatė dviejų rūšių teismus. Kai ginčo objektas buvo žemės nuosavybė, šalys turėjo kviesti trečiuosius asmenis (trečiųjų teismas), kurie, dalyvaujant ginčo šalims, sprendė bylą. Vienai iš šalių nesutikus su trečiųjų teismo sprendimu, teismas galėjo iširti, o ginčo sprendimas perduotas kitam analogiškam teismui arba didžiojo kunigaikščio teismui. Kitiems, mažiau svarbiems bajorų civiliniams ginčams spręsti šalys turėjo kviesti teisėjus, kurių neapskųstas ir neįgyvendintas sprendimas turėjo būti vykdomas prievarta. Teismų tarėjų institutas Teisynui nežinomas, nors daugeliu atveju, kaip rodo ankstesnių metų privilegijos, vadovautasi paprotine teise.
Iš organizuoto bajorams teismo ir proceso normų matyti, kad baudžiamasis procesas prasidėdavo ne nuo skundo teismui, o nuo nusikaltimo padarymo momento, ir susidėjo iš priešteisminės ir teisminės stadijų. Priešteisminėje stadijoje nukentėjusysis arba seklys ieškojo nusikaltėlio ir jos trukmė priklausė nuo to, per kiek laiko buvo surandamas nusikaltėlis arba įtariamasis bei jo priklausomybės nustatymas. Pastarasis momentas turėjo esminę reikšmę tolesniam procesui, nes teismas buvo organizuojamas ne pagal nusikaltimo padarymo vietą, o pagal teisės pažeidėjo socialinę priklausomybę. Kunigaikščių, ponų ir bajorų žmones privalėjo teisti patys bajorai arba jų įgalioti asmenys. Didžiojo kunigaikščio žmones ir prasikaltusius bajorus vienasmeniškai teisti privalėjo didžiojo kunigaikščio pareigūnas – vietininkas.
LDK teismų sistema Lietuvos Statutų galiojimo laikotarpiu.
Jeigu 1529 m. Lietuvos Statute teismo organizacijai ir procesui skirtas šeštasis skyrius susidėjo iš 37 artikulų, tai sekančio – 1566 m. Lietuvos Statuto ketvirtojo skyriaus 70 artikulų sudaro penktadalį šio teisyno normų ir kartu atspindi valstybės teisinės politikos dėmesio koncentraciją teisėtvarkos institucijų pertvarkai. Pradėtos teismų reformos tesėsi ir rengiant bei įtvirtinant trečiąjį – 1588 m. Lietuvos Statutą, ketvirtasis skyrius išaugo iki 110 artikulų, sudarančių jau ketvirtadalį teisyno. Po to šiame teisyne nustatyta teismų organizacija tampa stabili iki dalinės 1764 m. teismų reformos bei valstybės sunaikinimo XVIII a. pabaigoje.
Per Lietuvos Statutų galiojimo laikotarpį LDK teismų organizacija kito. Apžvelgsime iš jų pagrindinius.
Lietuvos valdovo teismas. Lietuvos valstybei prijungiant kaimynines teritorijas Lietuvos didysis kunigaikštis – valdovas, kaip ir Vakarų Europoje vykdomuose teismuose, galėjo bet kurią bylą perimti į savo žinią. Teisingumo vykdymas didžiajam kunigaikščiui teikė politinės galios ir davė nemaža pajamų, nes jo skirti teismo pareigūnai turėjo du trečdalius teismo mokesčių atiduoti didžiojo kunigaikščio iždui. Valdovo teismui taip pat buvo priskiriami ir svetimšaliai .
Ponų Tarybos teismas. Valdančioji diduomenė jau nuo Vytauto laikų stengėsi turėti savo atstovus teisme ir šios pastangos buvo įtvirtintos Pirmajame Lietuvos Statute. Kaltės dovanojimas taip pat priklausė didžiajam kunigaikščiui, vėliau jam ir Ponų Tarybai. Taip laipsniškai formuojasi kolegialus teisėjų teismas. Nuolatinė teismo buveinė Vilnius, bet vykdavo ir toje vietoje, kur valdovas apsistodavo.
Ponų Tarybos teismas, kaip ir valdovo, nežinojo tarėjų instituto Jį sudarė Ponų Tarybos nariai – teisėjai. Bylos spręstos Vilniuje didžiojo kunigaikščio rūmuose. Ponų Taryba negalėjo nuolatos rinktis ir dėl to ne kartą tekdavo atskirų bylų nagrinėjimą pavesti jos nariams – kancleriui, vaivadoms, seniūnams ir kt. Vėliau didžiajam kunigaikščiui ar Ponų Tarybai pavedus, vykdavo vieno pono – teisėjo teismas. Taip formavosi įvairios kompetencijos teismai. Pradžioje jiems pavesdavo spręsti bylą vienam atvejui, vėliau – didesnei grupei atsitikimų. Palaipsniui Ponų Tarybos teismas tapo apeliacine instancija vaivadų, vietininkų, tijūnų dvarų valdytojų, seniūnų teismams .
Panašiu principu bylas spręsdavo ir Vaivados teismas. Jo teismui priklausė ir visos vaivadijos žydai, kuriuos teisė pats vaivada ar jo pavaduotojas. Tokia vaivados teismo kompetencija išliko ligi valstybės sunaikinimo XVIII a. pabaigoje.
Vietininko teismas. Šis teismas iš pradžių taip pat buvo vieno asmens teismas. Pirmasis Lietuvos Statutas nustatė, jog vietininkas gali teisti dalyvaujant dviem teisėjams – bajorams, išimtiniu atveju bent vienam.
Tijūno arba dvarų laikytojo teismui, irgi vienasmeniam, priklausė jo prižiūrimų didžiojo kunigaikščio dvarų gyventojai. Dvarų laikytojams teisme, kaip pagalbiniai teismo pareigūnai, talkino diečkai, vadinti ir vazniais bei vižiais (tai antstolio prototipas), priklausomai nuo atliekamų teismo pavedimų. Jie kurie buvo siunčiami į nusikaltimo vietą tirti teisinio ginčo ar nusikaltimo aplinkybių, kad vėliau galėtų oficialiai paliudyti byloje.
Komisarų teismas susidėjo iš trijų teisėjų, paskirtų didžiojo kunigaikščio, ir iš tiek pat asmenų, ieškovo ar atsakovo pasirinktų. Didysis kunigaikštis komisarais, kaip ir kitų LDK teismų teisėjus, galėjo skirti tik bajorus, gyvenančius ginčo buvimo paviete – pilininką, kur jo nebuvo – maršalką, pakamarį ir vieną bajorą. Jei kur nebūdavo pilininko arba maršalkos, būdavo skiriamas pakamaris ar kuris kitas to pavieto urėdas ir du bajorai. Iš šitų teismų buvo galima apeliuoti į didžiojo kunigaikščio teismą, kuriame jis pats teisdavo. Tai prilygo trečiųjų teismui. Didžiojo kunigaikščio skirtiems ir bajorų pasirinktiems komisarams susitarus dėl bylos sprendimo, nebebuvo galima apeliuoti į aukštesnį teismą, nes apeliacija buvo leidžiama tik nesutarimo atveju. Komisarams tarpusavyje nesusitarus dėl sprendimo, buvo galima apeliuoti į didžiojo kunigaikščio teismą. Nuo 1581 metų tokių bylų teisėjus jau skirdavo Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas.
Maršalkos teismas, tai didžiojo kunigaikščio teisminė institucija. Ji sprendė turtinio pobūdžio bylas, baudžiamąsias bylas dėl nužudymų, plėšimų, sauvališko turto ar žmonių užgrobimo, dvarų užpuolimo, smurto, neteisėto magdeburginių miestų teisės pritaikymo asmenims, nepriklausantiems jo kompetencijai, ir kt . Apeliacija dėl Maršalkos teismo sprendimų nebuvo galima. Maršalkos teismas reorganizuotas 1766 m., pertvarkant į koleginį teismą, kuriame privalėjo posėdžiauti ne mažiau keturi teisėjai, pirmininkaujant maršalkai. Pasidalinus balsams po lygiai, maršalka turėjo priimti sprendimą, savo balsu prisijungdamas prie vienos ar kitos balsų grupės.
Teismų pertvarka XVI a. viduryje.
1565-1566 m. Vilniaus seimo nutarimu LDK teritoriją suskirstyta į 13 vaivadijų ir 30 pavietų. Pavietai tapo administraciniais, kariniais centrais. Kiekviename paviete įkurta teismo apygarda.
Pradedant 1564 m. Bielsko seimo nutarimais nustatyti visiems bajorams pavietuose trys teismai – žemės, pilies ir pakamario. Žemės teismas nagrinėjo civilines bylas, pilies teismas – baudžiamąsias, pakamario – ginčus dėl žemės ribų nustatymo. Iš jų abiem šalims leista apeliuoti į didžiojo kunigaikščio teismą, o nuo 1581 metų į įsteigtą Lietuvos Vyriausiąjį Tribunolą.
Žemės teismas. Tai pirmos instancijos pavieto ar vaivadijos civilinių bylų teismas ir turėjo galią teisti visus be išimties paviete gyvenančius ar žemės turinčius bajorus. Šiuose teismuose tik bajorai ir dvasininkai buvo laikomi pilnateisiais piliečiais .
Žemės teismo veikla nebuvo nuolatinė – numatytos kasmetinės trys sesijos pavieto centre. Teismas sudaromas iš trijų asmenų – žemės teisėjo, pateisėjo ir žemės raštininko. Pateisėjis ir raštininkas kartu su teisėju, sudarė teismo kolegiją. Kandidatai į žemės teismo narius bajorų renkami pavieto seimelyje ir tvirtinami Lietuvos didžiojo kunigaikščio. Tai, kad jie buvo tvirtinami į iki gyvos galvos arba perkėlimo į aukštesnę tarnybą, iš pasiūlytų keturių asmenų kiekvienai teisėjo pareigybei, rodo, jog jie nebuvo tarėjai. Reikalauta tokių kvalifikacijų – būti paviete senai įsikūrusiais krikščionių tikybos bajorais pagal kilmę, gerais ir sumaniais, žinančiais teisę. Teismo nariai turėjo prisiekti sąžiningai eiti pareigas.
Teisėjas, pateisėjas ir sekretorius bylas sprendė kolegialiai. Dėl rimtų priežasčių vienam teismo nariui neatvykusi į teismo sesiją, esantys du teismo nariai privalėjo pasirinkti iš bajorų tarpo atitinkantį visus teisėjui keliamus reikalavimus pavaduotoją, kuris po priesaikos įgydavo teisėjo statusą toje teismo sesijoje. Tokia pati procedūra buvo privaloma, kai tame teisme bylos šalimi būdavo vienas iš teisėjų. Kuriam nors žemės teismo teisėjui mirus, jo pareigybei rinkti privalėjo būti šaukiamas to pavieto specialus bajorų seimelis.
Idant nenukentėtų teisingumas, vienam asmeniui buvo draudžiama užimti dvejas žemės teismų pareigas. Kaip ir kitiems valstybės pareigūnams, žemės teisėju buvo draudžiama būti dvasininkams, pilininkams, maršalkoms, pilies teismo seniūnams, pakamariui, kariui, vėliavininkui bei užimantiems kitas kunigaikščio rūmų ar pavieto urėdo pareigas. Tačiau nedrausta gauti ir valdyti valstybės dvarus, kurie priklausė kitų teismų veikimo teritorijoms. Žemės teisėjo nebuvo galima pašalinti iš pareigų be kaltės ir teismo. Jie galėjo nepasiduoti įstatymais neparemtai Lietuvos didžiojo kunigaikščio daromai įtakai konkrečiose bylose, nes, kaip minėta, teisėjais tapdavo iki gyvos galvos.
Pilies teismas. Tai pavieto teismas, sprendęs baudžiamąsias bylas pirma instancija. Jo jurisdikcijai priklausė visi tame paviete gyvenę ar žemės valdas turintys bajorai. Tai nebuvo nuolat veikianti institucija, privalėjo rinktis pavieto centre kiekvieno mėnesio pirmą dieną ir teismo sesijos tęsėsi apie dvi savaites.
Pilies teismą organizavo didžiojo kunigaikščio skiriamas pavieto seniūnas, centriniame paviete – vaivada, kuris čia vykdė seniūno funkcijas . Jie ir skirdavo teismo pareigūnus: savo vietininką, pilies teisėją ir sekretorių. Bylas privalėjo spręsti visi trys teismo nariai kolegialiai. Vienam kuriam jų susirgus ar dėl kitos svarbios priežasties negalint atvykti, teismo sesija neįvykdavo.
Pagal statuto reikalavimus pilies teismo nariais galėjo būti tik vietiniai, sėslūs bajorai, išmanantys teisės dalykus. Pilies teismo nariai, vaivadų ir seniūnų paskirti, nebuvo reikalingi didžiojo kunigaikščio patvirtinimo. Be kaltės ir teismo jų, kaip ir žemės teismo teisėjų, nebuvo galima atleisti. Tačiau kad dėl teismo narių kaltės bylos nebūtų vilkinamos, pilies teismo teisėjas, triskart be svarbios priežasties neatvykęs į sesiją, turėjo netekti savo pareigų ir jo vietoje vaivada ar seniūnas privalėjo paskirti kitą asmenį. Pilies teismo narių neteisėti veiksmai galėjo būti skundžiami žemės teismui.
Pakamario teismas. Šio teismo susiformavimą sąlygojo bajorijos ginčai dėl dvarų žemių ribų nustatymo, nes nuo žemės ploto dydžio priklausė reikalavimų apimtys atlikti karinę tarnybą. Tie ginčai kildavo, kai žemių ribas reikėjo tiksliai nurodyti pirkimo – pardavimo, dovanojimo, paveldėjimo ir kitais atvejais. Tuo labiau, kai bajorų, totorių, miestiečių, bažnyčių ir vienuolynų žemės nebuvo aiškiai atribotos nuo valstiečių ir valdovo žemių. Be to, kai kurie dvarai, miškai ir kiti žemės plotai privačių asmenų ir valstybės buvo naudojami bendrąja valdymo teise. Tokių ginčų dar padaugėjo, kai XVI a. viduryje buvo pradėta vykdyti valakų reforma, naikinant rėžius, keičiant bei perkeliant žemės valdas.
Statute įtvirtinta bajorų teisė seimelyje išrinkti į pakamario teisėjo vietą keturis kandidatus, iš kurių vienas didžiojo kunigaikščio ir buvo paskiriamas iki gyvos galvos ar paaukštinimo. Pakamariu galėjo būti jame gyvenąs bajoras, geras žmogus, išmanąs teisę ir
mokąs rašyti. Prieš pradėdamas eiti pareigas turėjo prisiekti žemės teisme bajorų akivaizdoje būti ištikimas didžiajam kunigaikščiui ir savo pavieto bajorams. Kaip ir kitų valstybės urėdų, didysis kunigaikštis jo negalėdavo atleisti be kaltės ir teismo. Tokia kalte galėjo būti jei pakamaris tris kartus be svarbios priežasties praleistų teismo byloms skirtą laiką.
Už savo darbą pakamaris gaudavo specialiai nustatytas šio teismo pajamas. Teismas nebuvo griežtai luominis, nes dėl žemės nuosavybės ir ežių bylinėjosi ne vien bajorai. Tuo tarpu bylas dėl bajorų ir valstybės dvarų ribų pažeidimo sprendė specialus komisarų teismas.
Vienais atvejais, kai tarp ginčo šalių nebuvo smurto, pakamario teismas buvo visai savarankiška teisminė institucija, nes bylas dėl žemės sienų buvo galima pradėti tiesiog jame, į pilies ar žemės teismą visai nesikreipiant. Bylos tyrimas prasidėdavo po šešių savaičių nuo šaukimo įteikimo teisiamajam. Bylas nagrinėjo vienas teisėjas – pakamaris ginčijamos žemės buvimo vietoje, kurios eigoje aiškinosi ginčo šalių teises į žemę, rinko įrodymus ir po to priimdavo sprendimą. Sprendimai priimami remiantis besibylinėjančių šalių priesaika ir liudytojų parodymais. Ginčą išsprendęs pakamario teismas nubrėždavo sienas ir prižiūrėjo ežiaženklių (kapčių) kasimą, o kaltininkui buvo priteisiama sumokėti baudą. Pakamaris dalyvaudavo ir įpėdiniams dalijantis žemę.
Pakamaris galėjo skirti savo pavaduotojais vieną arba du kamarnikus smulkesnėms byloms nagrinėti, kurio sprendimai galėjo būti skundžiami pakamariui. Apeliacinė instancija buvo didysis kunigaikštis, o nuo 1581 m. Lietuvos Vyriausiasis tribunolas.
Trečiųjų arba Kompromisinis teismas. Šis teismas turėjo vykti tik šalių susitarimu ir be apeliacijos. Trečiųjų teismo sprendimai, priimti šalims susitarus, pasilikdavo nepažeisti ir tais atvejais, jeigu byla buvo perduodama kitam teismui. Tačiau, jeigu Trečiųjų teismas sprendimą priimdavo balsų dauguma, tai nepatenkinta sprendimu šalis, arba abi šalys, sprendimą galėjo apskusti žemės teismui, kuris turėjo priimti tos šalies teisme sprendimą, kuris atitiko Lietuvos Statuto nuostatoms. Tribunolas galėjo nagrinėti Trečiųjų teisme pradėtą bylą tik tokiu atveju, kai šio teismo teisėjai nesutarė ir nepriėmė jokio sprendimo .
Šalys susitardamos bylą nagrinėti Trečiųjų teisme dažniausiai siekdamos išvengti teismo mokesčių ir bylos užvilkinimo kituose teismuose. Vienas iš teisėjų buvo parenkamas abiejų šalių susitarimu, vadinosi superarbitru ir buvo tarpininku. Kitus po vieną arba po du teisėjus pasikviesdavo kiekviena šalis, jie vadinosi arbitrais. Šalys nustatydavo teismo vietą bei laiką ir rankpinigių sumą tuo atveju, jeigu kuri nors iš šalių nevykdytų prisiimtų įsipareigojimų. Šalys surašydavo raštus, juos tvirtindavo du arba trys liudytojai antspaudais ir tie raštai laikyti turinčiais teisinių aktų galią. Trečiųjų teismo teisėjai išklausydavo šalių parodymus, išsiaiškindavo ginčo esmę ir paskelbdavo sprendimą, įrašydami tai į žemės teismo knygas. Jeigu viena šalis nevykdydavo sprendimo, tai antroji galėjo kreiptis su skundu į žemės teismą, kuris įvykdydavo trečiųjų teismo sprendimą. Trečiųjų teismo kompetencijai nepriklausė kriminalinės ir valstybės pareigūnų prasižengimo bylos.
Vyriausiasis Lietuvos tribunolas. 1563—1564 m. LDK teismų reformomis įvedus bajorų renkamus pilies, žemės ir pakamario teismus, leista apeliuoti į Lietuvos didįjį kunigaikštį. Dėl to Ponų Taryba neteko turėtų teismo funkcijų, o neišspręstų apeliacinių bylų daugėjo. Nors dalį šių bylų sprendė didžiojo kunigaikščio rūmų teismas, vadinamas asesorių teismu, kuriam vadovavo LDK kancleris, tačiau ši problema aštrėjo, nes valdovui apeliacine tvarka patekusios bylos neretai gulėjo neišspręstos keletą ir net keliolika metų. Pirmasis Lietuvos Statutas leido apeliuoti į didžiojo kunigaikščio teismą ir jam esant Lenkijoje. Tačiau vėliau (1535m.) tai buvo uždrausta. Esant tokiai padėčiai, iškilo būtinybė turėti savąjį aukščiausiąjį teismą. Pirmas žinomas tokio teismo įkūrimo reikalavimas fiksuotas 1568 m. Jam pritarė ir Žygimantas Augustas, 1569 m. Liublino seime pareikšdamas, jog jis nebegalįs visų bylų spręsti. Po jo mirties 1572 m. tarpuvaldžio metu LDK galutinai įsigalėjo bajorijos luomas ir jo atstovai pradėjo reikalauti kurti aukščiausiąjį teismą – tribunolą. Tribunolo projektas buvo parengtas, papildytas, pataisytas ir 1581 III 1 valdovo patvirtintas bei antspauduotas LDK antspaudu. Jį sudaro įvadinė ir baigiamoji dalys bei 20 artikulų.
Tribunolo nuostatose aptarta teisėjų rinkimo tvarka pavietų ir vaivadijų seimeliuose, šaukiamuose metų pradžioje. Juose turėjo susirinkti Ponų Tarybos nariai, urėdininkai ir sėslūs pavieto bajorai. Kvorumas nenustatytas, pakako tiek rinkėjų, kiek jų atvyko. Kiekvienas pavietas ar vaivadija rinko vienerių metų kadencijai iš dalyvaujančių seimelyje po du atstovus, pasižyminčius dievobaimingumu, dorumu, žinančius LDK įstatymus bei papročius ir Tribunolo teises, turinčius nekilnojamojo turto. Pakartotinai teisėjas galėjo būti išrinktas tik praėjus dviems metams arba išrinkus jį visiems sutartinai. Tribunolo narys neturėjo teisės dalyvauti sprendžiant jo paties bylą.
Vėliau (1613m) teisėjai į Tribunolą buvo pradėti rinkti balsų dauguma, o kuriame nors seimelyje nesusitarus ar jokio atstovo neišrinkus, ta vaivadija ar pavietas neturėjo savo atstovo Tribunole. Vykdant teismų reformą 1764 m. seime buvo nutarta, kad teisėjų rinkėjai negalėjo būti jaunesni kaip 18 metų, o teisėjais galėjo būti renkami tik sulaukę 23 metų amžiaus bajorai.
Teisėjas pradėdamas eiti pareigas, privalėjo duoti priesaiką viešai, dalyvaujant žemės bei pilies teismui ir bajorų visuomenei, pagal tekstą, įrašytą Antrajame Lietuvos Statute ir papildytą žodžiais, kad jokių suktybių su niekuo neturi daryti, negali kam nors patarinėti ar perspėti. Tribunolą sudarė nuo 42 iki 49 deputatų – teisėjų iš 8 vaivadijų ir 13 pavietų. Tribunole buvo formuojamas atskiras Dvasinis tribunolas, kuris nagrinėjo dvasininkų bylas su bajorais. Teisėjai, kaip ir kiti valstybės urėdai, už šį darbą atskiro atlyginimo negaudavo. Pajamas sudarė teismo mokestis.
Tribunolo kompetencijai priskirti civilinių ir baudžiamų bylų, nagrinėtų žemės, pilies bei pakamario teismuose, apeliacija ir bylos dėl žemės ir pilies teismo pareigūnų, nevykdžiusių teismo ar bylas sprendusių ne pagal Lietuvos Statutą. Laikui bėgant, Tribunolo kompetencija plečiama. Jis gavo teisę nagrinėti skundus dėl Iždo tribunolo ir karinių teismų išspręstų bylų. Tribunolui taip pat priklausė ir kai kurios pirmosios instancijos bylos, susijusios su neteisėtais pavietų teismų pareigūnų veiksmais. Sprendimai priimami balsų dauguma, o balsams pasidalinus per pusę, reikalauta balsuoti dar iki trijų kartų, kol įrodymai būdavo pripažįstami svariais ir surenkama balsų dauguma. Raštininko parengtą sprendimą privalėjo pasirašyti nemažiau, kaip 2 ar 3 teisėjai. Tribunolo sprendimai neskundžiami ir savo galia prilygo valdovo ir seimo teismo sprendimams, nurodant, jog išdrįsus apskusti Tribunolo sprendimus valdovui ar seimui, bus baudžiama 100 kapų grašių bauda, o advokatas, sutikęs atstovauti tokioje byloje, įkalinamas savaitei laiko. Už Tribunolo sprendimų nevykdymą grėsė baudos ir mirties ar ištrėmimo bausmė .
1611 m. priimta konstitucija uždraudė rinkti Tribunolo teisėju tą asmenį, kuris pats turėjo jame bylą. Nustatyta, jog Tribunolo teisėjais negalėjo būti renkami advokatai. 1638 m. priimta seimo konstitucija, kuria nustatyta 1000 kapų grašių bauda tam, kas nenorėtų pripažinti Tribunolo sprendimo.
Tribunolas negalėjo spręsti bylų, buvusių Lietuvos didžiojo kunigaikščio jurisdikcijoje. Tribunolui nepriklausė miestiečių, kunigų, valstiečiai bei žydų bylos.
Reikalavimai teismui, teisėjams, advokatams.
Trečiasis Lietuvos Statutas nustatė, jog teismo padaryta klaidą taikant teisės normą nėra nusikaltimas ir už tai jis neatsako. Teismas abejotinuose vertinimuose turi būti labiau linkęs išteisinti nei apkaltinti. Teismo buvimo vieta yra prilyginama valdovo buvimo vietai. Į jį neturėjo teisės patekti ginkluoti, o taip pat su ginkluote vykti pro tą vietą, kur vyksta teismas. Už žaizdas padarytas ginklu ar iš lanko tose vietose, kur posėdžiauja teismas, baudžiama dvigubai ir 12 savaičių kalėjimo rūsyje. Nepaklusę šiems reikalavimams, baudžiami išvarymu iš valstybės. Už nužudymą ginklu baudžiami triguba galvos bauda pagal aukos vertę. Žemės teismas tokį baudimą privalo pavesti pilies teismui, o neatvykę į šį teismą baudžiami mirtimi, moka keturgubą baudą ir netenka garbės. Jeigu asmuo, padaręs šiuos nusikaltimus ir neturintis LDK teritorijoje dvaro valdos, po teismo sprendimo pasislėptų ir jo nevykdytų, tai suradus turi būti nubaustas visu įstatymo griežtumu.
Teisėjas privalėjo turėti namų valdą (dvarą) tame paviete, kuriame renkamas teisėju. Teisėjas galėjo būti renkamas ir laikinai, kelioms ar vienai bylai spręsti, kai reikėjo pakeisti neatvykusį į bylą teisėją. Teisėjas tris kartus neatvykęs posėdžiauti be pateisinamos priežasties, praranda teisėjo statusą. Trečiasis Statutas nustatė, jog teisėjas, sprendimu padaręs klaidą nėra baudžiamas. Teisėjas už išsakytą savo nuomonę neturėjo būti baudžiamas. Teisėjas privalėjo vadovautis ne savo teisinėmis žiniomis, o tik Lietuvos Statutu. Teisėjas, įstatymuose neradęs sprendimo atsakymo dėl kokio nors įvykio, privalėjo spręsti pagal sąžinę ir vadovautis kitais krikščioniškais įstatymais. Vienoje byloje teisėjais negalėjo būti giminaičiai. Teisėjas privalėjo nusišalinti byloje, kur sprendžiami su juo susiję reikalai. Teisėjas, įžeidęs bylos dalyvius žodžiu ar smūgiu, privalėjo būti nubaustas 6 savaites sėdėti kalėjime .
1699 m. LDK seimo konstitucija nustatė, teisėjams bausmes už kyšininkavimą, tačiau tos bausmės nebuvo pakankamos, kad būtų išgyvendintas teisėjų piktnaudžiavimas. Kita 1726 m. seimo konstitucija šias bausmes sugriežtino. Apkaltinus teisėją padarius tokį nusikaltimą ir tinkamai įrodžius, jis privalėjo grąžinti paimtą kyšį ir papildomai atiduoti trigubai daugiau, be to, jis nušalinamas nuo pareigų, visam laikui netenka pilietinių teisių. Kyšininkavimo bylos buvo įrašomos į teismo rejestrą kaip pažeidžiančios visuomenės saugumą ir sprendžiamos be jokių nuolaidų toje pat teismo ar artimiausioje kadencijoje. Tokius sprendimus turėjo padaryti Vyriausiasis tribunolas.
Advokatas galėjo atstovauti bylos dalyvio įgaliotas asmeniškai teisme arba turėdamas patvirtintą ir pripažintą žemės ar pilies teisme arba valdovo kanceliarijoje senatorių pasirašytą ir patvirtintą asmeniniu antspaudu raštišką įgaliojimą. Tokį įgaliojimą turintis advokatas galėjo būti ir ne LDK pilietis. Įgaliojimuose turėjo būti įrašyta bylos esmė, kad advokatas negalėtų pakeisti įgaliojimo ribų.
Baudžiamosiose bylose, susijusiose su gyvybės atėmimo bausme, o taip pat bylose dėl turto užrašymo, kuriose įsipareigojama tai atlikti neišeinant iš teismo salės, apart advokato, turėjo dalyvauti ir bylos šalis. Neturtingiems, našlaičiams ir našlėms, jiems pageidaujant, advokatai turėjo būti skiriami teismo. Advokatai, atsisakę nuo tokio paskyrimo, ateityje neturėjo būti prileidžiami teismuose atstovauti.
Dvasiškiams neleista būti advokatais. Advokatas, įsipareigojęs atstovauti ir tai neįvykdęs arba tyčiniais veiksmais padaręs žalą, turėjo būti pasodintas į kalėjimą 4 savaitėms ir privalėjo
tame pačiame teisme atlyginti padarytus nuostolius atstovaujamajam. LDK priimtoje 1638 m. seimo konstitucijoje nustatyta, jog įrodžius advokatą (įgaliotąjį) byloje išdavus atstovaujamojo interesus, jis baudžiamas mirties bausme. Atstovaujamasis byloje turėjo teisę atsisakyti vieno advokato ir pakeisti jį kitu.
Lietuvos Statutuose apie teismo tarėjų institutą formuojant teisėjų korpusą įvairių rūšių teismuose nekalbama. Kaip rodo senosios Lietuvos teismų raida, teisėjų korpusą pradžioje sudarė tik valdovo skiriami teisėjai, vėliau valdovo skiriami teisėjai iš išrinktų keleto kandidatų, po to dalies pagal kompetenciją teismų teisėjai buvo skiriami, o kituose teismuose – renkami seimeliuose.
LDK miestų teismai.
Miestiečių luomui Lietuvoje, kuris vertėsi amatais bei vidaus ir užsienio prekyba, XIV a. pabaigoje buvo pritaikytos Europos mastu unifikuotos teisės normos. Pradžioje čia veikė du šio luomo santykius reguliuojantys teisės modeliai. Tai Magdeburgo ir Kulmo teisė, tačiau XVI a. jau dominavo pirmasis.
Magdeburgo teisė buvo ankstyvųjų viduramžių susiformavusių miestų, įsikūrusių Baltijos jūros baseine, ekonominio ir socialinio gyvenimo reguliavimo viena iš teisinių formų ir plito vokiečių imperijos ekonominės įtakos zonoje esančiuose miestuose ir kaimynystėje buvusiose valstybėse, su kuriomis vyko prekyba. Šia teise įvairiais variantais naudojosi Vengrijos, Čekijos, Lenkijos, Livonijos ir kitų valstybių miestai. Lietuvoje nuo XIV a. pabaigos ji tampa jau nebe konkuruojančia su paprotinėmis teisėmis, o vienintele miestiečių luomo teise ir iki XVIII a. paplitusi per 20 miestų ir 40 miestelių, esančių didžiojo kunigaikščio jurisdikcijoje, neskaitant privatiems asmenims priklausiusių miestų ir miestelių.
Kokia apimtimi ši recepuota teisė buvo modifikuota ir pritaikyta Lietuvos miestams, čia neaptarsime . Glaustai apžvelgsime tik įdiegtą teismų sistemą kompetencijos ir teismo sudėties požiūriu. Pastebėtina tik tai, kad ši recepuotoji teisė Lietuvos miestams savo prigimtimi buvo nauja, o kartu ir svetima jų papročiams, todėl jos įsisavinimas praktiniame gyvenime galėjo būti perimamas tik per asmenis, turinčius praktinius profesinius teisinius įgūdžius, t.y. per organizuotą teismų sistemą su ją aptarnaujančiu aparatu.
Miesto teismų sistemą sudarė dveji teismai – vaito ir burmistro.
Vaitas buvo skiriamas didžiojo kunigaikščio kaip jo vietininkas ryšiui su miestu palaikyti. Vaito pareigose buvo sutelkta visa administracinė ir teisminė valdžia. Vaito teisme suolininkai ir vaito pavaduotojas lentvaitas turėjo prisiekti. Tai prisiekusiųjų teismas. Kai kurių vaito teismų nuostatuose buvo tiesiog nurodyta, jog suolininkai – magistrato nariai posėdžio metu privalo būti blaivūs, leisti šalims pasisakyti, nei kaltinti nei teisinti, šalių netinkamais žodžiais nežeminti, jų kalbų nepertraukinėti. Teisme posėdžiaudavo nuo 8 iki 12 suolininkų ir raštininkas. Suolininkai negalėjo būti liudytojais teisme. Vaitui arba jo pavaduotojui lentvaitui pirmininkaujant suolininkų teismas nagrinėjo baudžiamąsias ir svarbesnes civilines bylas. Šis teismas dirbo kasdien ir į jį galėjo kreiptis visų sluoksnių miestiečiai, atvykę iš kitur asmenys, bajorai, valstiečiai. Šalis neatvykusi į teismą baudžiama. Vaito ir suolininkų teismo pajamų du trečdaliai atitekdavo didžiajam kunigaikščiui, kitos pajamos – vaitui. Privačių miestų ir miestelių vaitus, miestiečiams pasiūlius tris kandidatus, skirdavo jų savininkai.
Mažiau svarbias civilines bylas sprendė miesto tarybos nariai pirmininkaujant burmistrui. Burmistro teismą sudarė jis ir tarėjai. Burmistras rinktas iš miestiečių ir tvirtintas seniūno ar miesto savininko. Jis privalėjo būti išsimokslinęs, žinoti Magdeburgo teisę. Tarėjai rinkti miestiečių ir privalėjo prisiekti vaitui.
Dažni atvejai, kai abu teismai posėdžiavo kartu sprendžiant bylas, susijusias su turtiniais santykiais ir nusikaltimais. Abeji teismai posėdžiaudavo miesto rotušėje. Sprendimai priimami balsų dauguma, tvirtinami rotušės antspaudu, raštininko ir teismo narių parašais. Teismų tvarkai prižiūrėti miestas privalėjo išlaikyti vachmistrą ir sargybinius, dažniausiai keturis.
Magdeburgo miesto teismų sprendimai galėjo būti skundžiami Asesorių teismui, kurį vykdė kancleriai, pakancleriai ir kiti žemesni didžiojo kunigaikščio pareigūnai. Padėtis nepasikeitė ir įsteigus Lietuvos Vyriausiąjį Tribunolą. Privačių miestų teismų sprendimus šiam teismui galėjo skusti tik jų savininkai. Apeliacija į aukštesnį teismą dažnais atvejais apribota, pavyzdžiui, baudžiamosiose bylose tik priėmus sprendimą bausti mirties bausme, arba civiliniuose santykiuose – jeigu ginčo suma buvo didesnė, nei 600 auksinų. Apskundimo apribojimai priklausė nuo atskirose privilegijose įtvirtintų nuostatų, kurias savo ruožtu sąlygojo miestų ekonominės padėties kaita.
Asesorių teismas. Asesorių teismas, kaip ir Komisarų ar Maršalkos teismas, buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio teismo šaka, žinoma nuo XVI a. pradžios ir nagrinėjo valdovo dvarų valstiečių bei magdeburginių miestų ir miestiečių bylas. Šį teismą sudarė valdovo paskirti pareigūnai – urėdai, vadinami asesoriais. Asesorių teismui pirmininkaudavo valstybės kancleris . Šis teismas dirbo sesijomis. Asesorių teismas paprastai bylas sprendė balsų dauguma. Išimtį sudarė apeliacinės bylos patenkančios iš miesto teismo, o taip pat miestiečių tarpusavio bylos ir miestiečių bylos su bajorais ir dvasiškiais. Tais atvejais jos spręstos kanclerio, vicekanclerio arba senatoriaus, jeigu šie buvo užimti kitais reikalais.
Dėl asesorių teismo sprendimų apeliacija nebuvo galima net ir paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Apsiskundę – galėjo būti nubausti kalėjimu 6 savaičių trukmei. Išimtis šiuo atveju – jeigu sutiko abi šalys. Teismo sprendimus turėjo vykdyti žemės ar pilies teismo pareigūnai.
——————
Apibendrintai charakterizuojant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teismų sistemą ir atsakant į klausimą kodėl Lietuvos Statutuose numatytoje teismų sistemoje kaip ir miestų magdeburginėje teismų sistemoje nebuvo įvestas tarėjų institutas, galima paaiškinti ta labai svarbia ir esmine aplinkybe, kad čia, pradedant Lietuvos Statutais, savosios teisės pagrindu laikyta ne paprotinė teisė, o šios valstybės teisės žinovų įsisavinta ir kodifikuota anuo metu žinoma renesanso epochai būdinga (romėniškoji ir kanonų) teisinė patirtis. Šios specialiosios patirties taikymas teismų praktikoje, įvedus tarėjų institutą, būtų buvęs neįmanomas jau vien dėl teisinės kompetencijos stokos, nes įsakmiai reikalauta, jog bylos teisme turi būti sprendžiamos vadovaujantis teisine norma, t.y. statutų ar kita įvesta valstybės miestų savivaldos tvarka, o ne bendruoju žmonių išprūsimu ir grupės asmenų nuomone, kuri galėtų būti susiformavusi kaip paprotys. Tuo labiau, jog šią didžiąją kunigaikštystę sudarė daugelio skirtingų tautų su skirtingais papročiais ir skirtinga teisine patirtimi konglameratas. Taigi, tai, kas buvo būdinga Vakarų Europos valstybėms, turėjusioms didesnę ir ilgiau trukusią paprotinės teisės įtaką teismų sistemos formavimuisi, netiko Lietuvai.

II. 2. Teismų sistema Lietuvos Respublikoje 1918 – 1940 m.

Lietuvai 1918 metais išsivaduojant iš Rusijos ir Vokietijos imperinių gniaužtų, nesant pakankamai kvalifikuotų teisininkų, galinčių galimai greičiau sukurti teismų įstatyminę bazę, tam tikrą laikotarpį respublikoje teismai buvo tvarkomi buvusios Rusijos teismų pavyzdžiu, tačiau pritaikius savos valstybės galimybėms bei poreikiams, keičiant organizaciją ir kompetenciją. „Laikinose Valstybės žiniose“ (1918.XII.29, Nr.1) paskelbtas „Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas“. Remiantis juo įsteigti Vyriausiasis Lietuvos Tribunolas (toliau – Tribunolas), Apygardų teismai ir Taikos teisėjų teismai. Tribunolas buvo ir kasacinė ir apeliacinė instancija, apygardų teismo ir taikos teisėjų teismams. Taikos teisėjas bylas sprendė vienasmeniškai. Buvo manyta, jog taikos teisėjai gali būti ir renkami. Sukurtos teismui padedamosios institucijos – valstybės gynėjai, teismo tardytojai, teismo antstoliai ir notariatas. Sekančiame šių žinių numeryje (1919.I.16, Nr.2/3) buvo paskelbtas Teisingumo ministro „Paaiškinimas…“ šiam įstatymui, kuriame sakoma: „Lietuvos valstybė dar tik kuriama: dar nėra vietos savivaldybės įstaigų, nėra vietose administracijos valdininkų. Jei ir bus išrasta, kad vietos teismas esti geresnis tada, kada teisėjai visuomenės renkami, vis tik dabar dėl ką tik parodytų priežasčių Taikos teisėjų rinkimai negali būti įvykdyti. Taigi, šiuo tarpu Taikos teisėjai turi būti valdžios skiriami. Dėl tų pačių priežasčių dabar negalima įsteigti didesnėms kriminalinėms byloms Apygardos teismo su prisiekusiaisiais sprendėjais (posėdininkais), kurių rinkimai negali būti sutvarkyti“. Taigi, dėl to momento objektyvių priežasčių buvo sustabdytas rusiškasis renkamų prisekusiųjų sprendėjų (posėdininkų) instituto įvedimas. Taip pat panaikintas teismo posėdžių sudėtyje luomų atstovų dalyvavimas politinėse bylose. Nenumatyta teisingumo ministrui apribojimų skiriant ir šalinant taikos teisėjus. Tokią tvarką sąlygojo teisininkų trūkumas.
Vytauto Didžiojo universitetui Kaune paruošus pakankamą teisininkų korpusą, 1933 m. priimtu Teismų santvarkos įstatymu sudaryti apylinkių teismai, apygardų teismai, Apeliaciniai Rūmai ir Vyriausiasis Tribunolas bei nustatyta nauja prokurorų ir jų padėjėjų, advokatų, teismo tardytojų kompetencija. Apie tarėjų bei prisiekusiųjų teisinio instituto įvedimą teismuose jau nebeužsimenama.
Apylinkės teisme galėjo būti ir keli teisėjai, tuomet vienas jų skiriamas tvarkytoju, skirsčiusiu bylas posėdžiui, sprendimų vykdymo priežiūrai. Iš viso buvo įsteigta 52 apylinkės teismai, juose dirbo 70 teisėjų (be Klaipėdos krašto). Kaip rodė 1938 metais paskelbti anketinės apklausos duomenys, vienas apylinkės teisėjas per metus normaliai gali išspręsti 2000 bylų. Tų metų sausio pirmai dienai liko nebaigtų civilinių bylų 14018 ir baudžiamų –10800.
Apygardų teismai. 1938 m. veikė 4 apygardų teismai, juose dirbo 52 teisėjai, prie jų 4 prokurorai ir 30 padėjėjų, 12 apygardos tardytojų ir 40 apylinkės tardytojų.
Apeliaciniai Rūmai. Pagal 1933 m. įstatymą jie buvo pirmoji instancija priešvalstybiniams nusikaltimams, apeliacinė instancija baudžiamosiose bylose, išspręstose apygardos teismuose. Rūmuose dirbo 9 teisėjai, 1 prokuroras ir 4 jo padėjėjai, 3 ypatingi tardytojai.
Vyriausiasis Tribunolas pavadinimą paveldėjo ir istorinio 1581 m. įsteigto Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo. Priėmus 1933 m. įstatymą, jis prarado apeliacinę funkciją. Jo pagrindinė funkcija buvo įstatymų aiškinimas, padarytas sprendžiant bylas kasacine tvarka ir aiškinimas teisės klausimų, iškeltų teisingumo ministro, Vyriausiojo Tribunolo pirmininko ar šio teismo sudėties. Išaiškintas įstatymas vėlesniu išaiškinimu negalėjo būti pakeistas ar paneigtas. Visą tai buvo skelbiama “Teisės” žurnale.
Palyginti per neilgą laiko trukmę teismams pavyko įtvirtinti visuomenėje požiūrį kaip į aukštos kvalifikacijos ir moralės valstybės valdžią, buvo net išnykusi mintis, jog teismus galima papirkti. Šiam požiūriui įsitvirtinti padėjo ir teismų įstatymo nuostatos, apdraudžiančios juos nuo politinių institucijų poveikio. Iš jų pažymėtinos – teisėjais galėjo būti skiriami asmenys, sulaukę 25 metų amžiaus, nebausti už žeminančius garbę nusižengimus, įgiję aukštąjį teisinį išsilavinimą, išlaikę teisėjams nustatytus egzaminus, ištarnavę teismo kandidatu ne mažiau, kaip vienerius metus. Vėliau įstatymas buvo papildytas nustatant teisėjų tarnybos laipsniškumą. Apygardos teismo teisėju galėjo būti skiriamas ištarnavęs nemažiau tris metus ne žemesnėse, kaip apylinkės teisėjo pareigose. Vyriausiojo Tribunolo teisėju – ištarnavęs ne mažiau 6 metus apygardos teismo teisėju. Privalumu teisėjo darbui laikyta advokato praktika, teisės mokslų dėstymas universitete. Labai svarbi sąlyga teisėjų nepriklausomumui buvo – jų skyrimo ir atleidimo atpalaidavimas nuo vykdomosios valdžios. Teisėjų vidaus problemas sprendė Teisėjų drausmės teismas.

III S K Y R I U S. OKUPACINIAI TEISMAI LIETUVOJE 1940 – 1990 M. IR TARĖJŲ INSTITUTAS

Okupacinės valdžios primestą, bei pusę amžiaus Lietuvoje funkcionavusią teisėsaugos sistemos prigimtį ir esmę yra puikiai nusakęs Sovietų sąjungos valstybės ir politikos veikėjas V. Kalininas: “Niekur gyvenime praktiškai negalima taip gerai agituoti, kaip teismo procesuose. Mes nemokame jų dar pakankamai gerai išnaudoti…Kai agituoji, reikia parinkti atitinkamą momentą ir atsižvelgti į konkrečius faktus. Teismo procesas ir yra tas nuolatinis konkretus faktas, imamas tiesiog iš gyvenimo. Mūsų teismas – tai mūsų proletarinio požiūrio į nuolatinius konkrečius atvejus demonstravimas.
Todėl teismo organuose, ypač liaudies teismuose, turi būti geriausi komunistai, turi būti geriausi mūsų oratoriai, turi būti žmonės, kurie puikiai supranta masių psichologiją. Kai teismas priima kokį nors sprendimą, svarbu ne vien tai, kad jis būtų teisingas pagal įstatymą, bet svarbu tai, kad supanti auditorija mintyse sutiktų su nuosprendžiu ir pasakytų: teisingai teismas nutarė” .
Sovietų sąjungai okupavus Lietuvos valstybę ir 1940 m. rugpjūčio 3 d. inkorporavus ją į SSSR sudėtį, prasidėjo beatodairiškas ir nuoseklus valstybinių institucijų, taigi ir teismų sistemos, likvidavimas. Lietuvoje nustojo galiojusi 1938 m. konstitucija, o jos teritorijoje įsigaliojo sąjunginė SSSR 1936 m. konstitucija, plačiau žinoma Stalino konstitucijos pavadinimu, taip pat sąjunginiai įstatymai ir kiti teisės aktai, išskyrus tuos, kurių laikinai nebuvo galima taikyti dėl skirtingų naujos sovietinės respublikos sąlygų. Sovietinė sistema, deklaravusi klasių kovos ir proletariato revoliucijos idėjas, savo pareiga laikė ne reformuoti teismo įstaigas, o visiškai panaikinti, nušluoti nuo žemės paviršiaus visą nepriklausomos Lietuvos teismą , kaip “liaudies priespaudos ir buržuazinio išnaudojimo aparatą” .
Sovietinė ideologija ir jai tarnaujanti valstybinės teisės doktrina nepripažino klasikinio valdžių padalijimo, taigi ir teismų nepriklausomumo principo (nors oficialiai jis plačiai deklaruotas), nes sovietinė valstybė esanti pašaukta atlikti specialią – liaudies masių išsivadavimo misiją ir todėl neleistina statyti “dirbtinų kliūčių”, skiriančių vieną valdžios šaką nuo kitų; visos valdžios šakos privalančios dirbti išvien ir vienam tikslui, komunistų partijai vadovaujant . Todėl nagrinėjant bet kokią bylą – baudžiamąją ar civilinę, stambią ar smulkią – iš teisėjo (pirmininkaujančio) reikalauta teismo procesą vesti taip, kad teismo salėje esantys piliečiai pajustų “pagarbą (ir baimę T .Č.) teismui, kaip tarybų valstybės organui” . Panašia dvasia alsavo ir teismų bei teisėsaugos veiklą reglamentuojantys įstatymai. Antai Lietuvos SSR Teismų santvarkos pagrindų įstatymo 3 straipsnis skelbė, kad sovietinio teismo pareiga – visa savo veikla auklėti piliečius, kad jie būtų atsidavę sovietinei tėvynei ir komunizmo reikalui, tiksliai ir nenukrypstamai vykdytų sovietinius įstatymus. Teisė buvo suvokiama kaip valstybės nustatytos ar sankcionuotos elgesio taisyklės. Iš teisėjų ir jiems teisme talkinančių tarėjų tereikalauta nustatyti materialistiškai interpretuojamą “objektyvią tiesą”, – “materialaus pasaulio, objektyvios realybės atspindį žmogaus sąmonėje, kurios turinys visada yra objektyvus, nepriklausantis nei nuo subjekto, nei nuo žmogaus, nei nuo žmonijos” . Teisėjai privalėjo tik “objektyviai” taikyti teisę, kurią kurti ir sankcionuoti leista vien sovietinei valstybei. Bet koks nukrypimas nuo šio reikalavimo, vertintinas kaip profesinis aplaidumas ar “tinkamų” asmeninių savybių trūkumas.
Pirmąjį sovietinės Lietuvos konstitucinį aktą – Lietuvos SSR Konstituciją Liaudies seimas priėmė 1940 m. rugpjūčio 25 dieną. Kadangi pagal SSSR 1936 m. konstitucijos 16 straipsnį, sąjunginės respublikos konstitucijos negalėjo prieštarauti SSSR konstitucijai, tai ir sovietinės Lietuvos konstitucija buvo surašyta visiškai laikantis Sovietų Sąjungos 1936 m. konstitucijos principų ir apskritai jos teksto. Ji įtvirtino Lietuvai iki to buvusias nežinomas valdžios institucijas, visiškai atsisakė Lietuvos konstitucinio reguliavimo patirties ir tradicijų.
Aukščiausiasis valstybinės valdžios ir vienintelis įstatymų leidėjas sovietinėje Lietuvoje, pagal 1940 m. SSR Konstituciją tapo Lietuvos SSR Aukščiausioji taryba, renkama ketveriems metams, o jai atskaitingas SSR Aukščiausiosios tarybos Prezidiumas galėjo aiškinti įstatymus ir pats leisti įsakus. Kadangi Aukščiausioji taryba į trumpalaikes sesijas buvo kviečiama retai, ją pavaduojantis Prezidiumas buvo laikomas pagrindine teisėkūros institucija. Kontroliuoti, prižiūrėti ir organizuoti sovietinių teismų darbą, teikiant vadovaujančius nurodymus, pavesta Lietuvos SSR Teisingumo liaudies komisariatui.
Pagal SSSR konstitucijos 102 straipsnį ir atitinkamus kitų sąjunginių ir autonominių respublikų konstitucijų straipsnius, taip pat pagal SSSR, sąjunginių ir autonominių respublikų teismų santvarkos pagrindų 1 straipsnį SSSR teismų sistemą sudarė : SSSR Aukščiausiasis teismas, sąjunginių respublikų Aukščiausieji teismai, sričių, kraštų, miestų teismai, autonominių sričių ir nacionalinių apygardų teismai, rajonų (miestų) liaudies teismai, taip pat specialūs SSSR teismai, steigiami SSSR Aukščiausiosios tarybos . Pagal sovietinės Lietuvos konstitucijos 77 straipsnį, teisingumą Lietuvos SSR turėjo vykdyti: Lietuvos SSR Aukščiausiasis teismas, apskričių ir liaudies teismai, o taip pat specialūs SSSR teismai, steigiami SSSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimu. Aukščiausiasis teismas penkeriems metams renkamas (80 str.) respublikos Aukščiausiosios tarybos, apskričių teismai – apskričių Darbo žmonių deputatų tarybų (81 str.); tik liaudies teismai turėjo būti renkami (82 str.) visuotiniais rinkimais trejiems metams .
Šalia kitų, Lietuvos teisės sistemai svetimų teisės institutų, 1940 m. sovietinė konstitucija įtvirtino teismo tarėjo institutą. Konstitucijos 78 straipsnyje pasakyta, kad visuose teismuose bylos nagrinėjamos dalyvaujant liaudies tarėjams, išskyrus specialiai įstatymo numatytus atvejus . Liaudies tarėjų renkamumo, procesinės padėties ir atskaitomybės klausimus aptarti palikta specialiems teismų veiklą reglamentuojantiems įstatymams. Vėlesnė, 1978 m. balandžio 20 d. konstitucija šiek tiek praplėtė tarėjų galias, t.y. detalizavo tai, kas iki tol buvo reglamentuota tik atskirų įstatymų lygmenyje: liaudies tarėjai yra nepriklausomi ir vadovaujasi tik įstatymu (153 str.), o pagal 152 straipsnį – vykdydami teisingumą turi visas teisėjo teises .
Sovietinės ideologijos vėliavnešys – Lietuvos komunistų partijos centro komitetas vienu iš rimčiausių teisėsaugos veiklos trūkumų ne kartą įvardijo tai, kad parenkant kadrus, esą per daug orientuojamasi į senuosius specialistus, kad teisingumo organuose per mažai dirba darbininkų, darbo valstiečių ir “pažangių” inteligentų. Naikinant nepriklausomos Lietuvos teisėsaugos sistemą, neišvengiamai nukentėjo ir Lietuvos Respublikos teisininkai, 1940 m. birželio 17 d. Lietuvos teisingumo liaudies komisaro P. Pakarklio įsakymu atleidžiant, o vėliau suimant bei represuojant, sovietinei sistemai neįtikusius teisėjus, prokurorus, teismo tardytojus, advokatus ir pakeičiant juos naujais teisėjais iš darbininkų, valstiečių bei pažangios “darbo inteligentijos” tarpo. Į vadovaujamąjį darbą sovietiniame valstybės aparate ir į pareigas, kurioms objektyviai reikėjo teisinio pasirengimo, buvo iškelta tūkstančiai žmonių, niekada anksčiau nedirbusių valstybės įstaigose.
Vienas iš pirmųjų, 1940 m. liepos 1 d. panaikintų Lietuvos Respublikos įstatymų – nepriklausomos Lietuvos teisėsaugos sistemą reglamentuojantis 1933 m. Teismų santvarkos įstatymas. Sekantis žingsnis, padėjęs pagrindus sovietinei teismų sistemai buvo žengtas 1940 m. rugpjūčio 25 d. Lietuvos SSR Aukščiausiajai tarybai išrinkus Lietuvos SSR Aukščiausiąjį teismą. Lietuvos SSR buvo išrinkta 750 Aukščiausiojo Teismo tarėjų. Kiek vėliau, 1940 m. rugsėjo 26 d. Lietuvos SSR liaudies komisarų tarybos nutarimu panaikinti Aukščiausiasis tribunolas ir Apeliaciniai rūmai. Taip galutinai likviduota nepriklausomos Lietuvos teismų sistema ir įvesta nauja, sovietinė teismų sistema.
Galiausiai, 1940 m. lapkričio 30 d. Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku “Dėl Lietuvos TSR teismų sistemos pertvarkymo”, nustatančiu, kad apylinkių teismai turi būti pertvarkyti į renkamus liaudies teismus, reorganizuoti ir žemiausios grandies teismai. Liaudies teisėjus rinkti pavesta apskričių vykdomiesiems komitetams, o miestuose, neįeinančiuose į apskričių sudėtį, – miestų vykdomiesiems komitetams. Taigi, taip buvo panaikinti apylinkių teismai, kuriuose bylas sprendė Lietuvos Respublikos Prezidento skiriami teisėjai. Vietoj jų kuriami renkamieji liaudies teismai, sprendę civilines ir baudžiamąsias bylas, dalyvaujant liaudies tarėjams.
Sovietinei teismų sistemai funkcionuoti reikėjo Lietuvą paskirstyti teritoriniu pagrindu. Tai ir buvo padaryta 1940 m. lapkričio 30 d. Liaudies komisarų tarybai priėmus nutarimą “Dėl Lietuvos SSR liaudies teismų teritorinio suskirstymo”, kuriuo sąjunginės respublikos teritorijai nustatyti 136 liaudies teismai. Taigi, iš viso reikėjo išrinkti 136 liaudies teismų teisėjus ir apie 13600 liaudies tarėjų, maždaug po 100 kiekvienam liaudies teismui. Tokiems rinkimams reglamentuoti Teisingumo liaudies komisariatas 1940 m. gruodžio 15 d. išleido laikiną instrukciją “Dėl liaudies tarėjų Lietuvos TSR liaudies teismams rinkimų” numatančią, kad liaudies tarėjus renka: miestuose – visuotiniai įmonių ir įstaigų darbuotojų susirinkimai, kariuomenės dalyse – visuotiniai karių susirinkimai, kaimuose – visuotiniai valstiečių susirinkimai. Liaudies tarėjus turėjo teisę rinkti visi sovietinės Lietuvos piliečiai, kuriems rinkimų dieną buvo sukakę 18 metų. Kandidatus į liaudies tarėjus siūlė visuomeninės organizacijos ir darbo žmonių kolektyvai. Renkant liaudies tarėjus, numatytas viešas balsavimas, o išrinktu laikomas kandidatas, gavęs paprastą susirinkime dalyvavusių piliečių balsų daugumą.
Pirmaisiais sovietinės okupacijos metais liaudies teisėjų ir tarėjų rinkimai Lietuvoje vyko ne vienu metu ir ne taip sklandžiai, kaip tikėjosi okupacinė valdžia, nes respublikos teisėjų korpusą suformuoti pavyko tik per gerą pusmetį; iki 1941 m. gegužės 1 d. buvo išrinkta apie 97 procentus liaudies teisėjų. Pokario laikotarpiu, resovietizavus Lietuvą, teismų rinkimai vykdomi dar sudėtingiau. Sovietinėje Lietuvoje 1944 m. gruodžio 20 d. buvo atkurti ir veikė tik 35 liaudies teismai. Iš numatytų 136 liaudies teismų 1945 m. gruodžio 1 d. veikė tik 60, o 1946 m. spalio 1 d. – 66 liaudies teismai. Nuo 1949 m. liaudies teismų rinkimai Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos įsakais organizuojami reguliariai kas treji metai . Norėdama pademonstruoti naujai išrinktų teisėjų bei tarėjų partinį neutralumą ir “liaudišką” kilmę, sovietinė propaganda skelbė, kad komunistų partijos nariai ir komjaunuoliai sudaro vos 10 procentų išrinktų liaudies teisėjų ir tarėjų. Demokratiško “liaudies masių” dalyvavimo visuomenės gyvenimo valdyme regimybę turėjo užtikrinti peršama statistika, bylojanti, kad 33 procentus visų liaudies teisėjų sudarė darbininkų, 10 procentų – valstiečių ir amatininkų, bei 54 procentai “darbo inteligentijos” atstovai . Okupuoto ir represuojamo krašto gyventojams imta melagingai tvirtinti, jog nuo šiol sovietinį teisingumą, kaip vieną valstybės valdymo funkcijų, ima vykdyti patys darbo žmonės. Pakanka įvertinti tik tai, jog dauguma tokių tinkamos kvalifikacijos ir profesinės patirties neturinčių “liaudies atstovų” teisėjais bei tarėjais išrinkti pirmą kartą, kad suvoktum okupacinių teismų prigimtį ir tai, kam jie išties tarnavo:

1 lentelė
TEISMO TARĖJŲ RINKIMAI SOVIETINĖJE LIETUVOJE

Metai
Bendras
tarėjų skaičius Komunistų partijos nariai, kandidatai, komjaunuoliai (%)
Darbininkai ir kolūkiečiai
(%) Išrinkti pirmą
kartą
(%) Turintys aukštąjį išsilavinimą
(%)
Lietuvos SSR Aukščiausiasis teismas
1961  460 36
1977 ~ 750
Rajonų (miestų) liaudies teismai
1954 7840
1957 8399 48 9,3
1963  11000 56 70  50
1965 11000 42,2 52  75
1972 12200 57,5 48  50
1986 10640

Tesimų tarėjų rinkimų tvarka. Pagal sovietinę 1978 m. Lietuvos konstituciją Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjus, kaip ir tarėjus rinko sovietų Lietuvos Aukščiausioji taryba penkeriems metams. Rajonų (miestų) liaudies teismų tarėjų rinkimų tvarką reglamentavo sovietinės Lietuvos Teismų santvarkos įstatymo 29 straipsnis, pagal kurį tarėjus rinko darbininkai, tarnautojai ir valstiečiai visuotiniuose susirinkimuose pagal savo darbovietę, arba gyvenamąją vietą, kariai – pagal karinius dalinius, atvirai balsuodami, dvejiems metams . Liaudies teisėjų ir tarėjų rinkimų tvarką taip pat nustatė sovietinės Lietuvos Aukščiausios tarybos Prezidiumo 1960 m. spalio 25 d. patvirtinti Lietuvos SSR rajonų (miestų) liaudies teismų rinkimų nuostatai, įtvirtinę deklaratyvius teismų teisėjų ir tarėjų rinkimų principus:
1) Liaudies teismų rinkimai yra visuotiniai. Tai reiškė, jog dalyvauti liaudies teismų liaudies teisėjų ir tarėjų rinkimuose turėjo teisę visi piliečiai, gyvenantys atitinkamos rajono (miesto) darbo žmonių deputatų tarybos teritorijoje, kuriems rinkimų dieną buvo suėję 18 metų amžiaus, išskyrus asmenis, įstatymo nustatyta tvarka pripažintus bepročiais. Sovietinės armijos kariškiams suteikta teisė dalyvauti rinkimuose lygiomis su kitais piliečiais. Be to, pagal sovietinės Lietuvos konstituciją, visos Sovietų sąjungos piliečiai, gyvenantys Lietuvos teritorijoje, turėjo teisę rinkti liaudies teismus, taigi ir tarėjus, lygiomis su sovietinės Lietuvos piliečiais. Apie “visuotinio” atstovavimo principą, tiksliau, beatodairišką jo falsifikavimą sovietinėje Lietuvoje, iškalbingai bylojo oficialioji statistika: buvo skelbiama, kad 1982 m. birželio 20 d. rinkimuose, šiuo požiūriu nei kiek nesiskiriančių nuo visų kitų metų rinkimų, į rajonų (miestų) liaudies teismus visoje šalyje dalyvavo 99,98 procentai rinkėjų, įtrauktų į sąrašus, o už kandidatus į liaudies teisėjus balsavo 99,89 visų rinkėjų . Tokia pati “liaudies rinkėjų valios išraiška” atsispindėjo ir kituose, Lietuvos SSR Aukščiausiosios tarybos bei darbo žmonių deputatų tarybų rinkimuose. Totalinė sistema, komunistų partijos pagalba griežtai kontroliavo rinkimų eigą, o visi pretendentai į teismo tarėjus bei teisėjus buvo žinomi iš anksto.
2) Lygi rinkimų teisė reiškė, kad kiekvienas rinkėjas turėjo tik vieną balsą, lygų bet kurio kito rinkėjo balsui, o moterims suteikta lygi su vyrais teisė rinkti teismus ir būti išrinktomis teisėjomis bei tarėjomis.
3) Tiesioginiai liaudies teismų rinkimai sovietinės ideologijos buvo liaupsinami, kaip neva stiprinantys ryšį tarp rinkėjų ir teisėjų bei tarėjų, įgalinantys, deja, tik teoriškai, rinkėjus labiau kontroliuoti savo išrinktų teisėjų bei tarėjų darbą.
4) Liaudies teisėjus renkant, balsuojama slaptai, o tarėjai renkami atviru balsavimu visuotiniuose rinkėjų susirinkimuose pagal jų darbo ar gyvenamąją vietą.
Iki 1960 metų liaudies teismų tarėjai buvo renkami ta pačia tvarka, kaip ir teisėjai. Darbo žmonių visuomeninių organizacijų ir draugijų iškelti kandidatai į liaudies teismo tarėjus būdavo įrašomi į vieną bendrą sąrašą, apimantį nuo 50 iki 75 kandidatų, ir rinkėjai balsuodavo už juos. Tam, kad būtų įtraukta kuo daugiau tarėjų į teisinės sistemos veiklą ir “padidinta jų atskaitomybė rinkėjams”, tarėjų įgaliojimų laikas sutrumpintas nuo 3 iki 2 metų, o tarėjai nuo tol renkami visuotiniuose darbo žmonių susirinkimuose pagal jų darbo arba gyvenamąją vietą. Antroji (1978 m.) sovietinės Lietuvos konstitucija (150 str.) įtvirtino dviejų su pusę metų tarėjų įgaliojimų terminą.
Rajonų (miestų) liaudies teismų tarėjų rinkimus skirdavo Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas ne vėliau, kaip 30 dienų iki pirmiau išrinktų tarėjų įgaliojimų laiko pabaigos. Tokie rinkimai, skirtingai nuo liaudies teisėjų rinkimų, vykdavo ne per vieną dieną, bet nuo kelių savaičių iki vieno mėnesio ar dar ilgiau, mat per trumpą laiką buvo beveik neįmanoma suorganizuoti rinkimų iškart daugybėje kolektyvų. Per 1982 m. rinkimus liaudies tarėjams rinkti, visuomeninės organizacijos, liaudies deputatų tarybų vykdomieji komitetai ir karinių dalinių vadovybė surengė net 4541 susirinkimą darbo kolektyvuose, gyventojų gyvenamosiose vietose ir karinėse dalyse .
Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas taip pat prižiūrėjo ir kontroliavo liaudies tarėjų rinkimų tvarką visoje Lietuvos teritorijoje bei sprendė pareiškimus ir skundus dėl rajonų (miestų) darbo žmonių deputatų tarybų vykdomųjų komitetų veiksmų, organizuojant ir vykdant rinkimus.
Liaudies teismų tarėjų rinkimus sovietinėje Lietuvoje organizuodavo rajono (miestų) Darbo žmonių deputatų tarybų vykdomieji komitetai, kurie ir pranešdavo rajono (miesto) visuomeninėms organizacijoms, įmonėms, įstaigoms, kolūkiams, tarybiniams ūkiams, rajoninio pavaldumo miestų, gyvenviečių ir apylinkių Darbo žmonių deputatų tarybų vykdomiesiems komitetams ir kariniams daliniams apie išrinktinų kiekviename visuotiniame šio kolektyvo rinkėjų susirinkime tarėjų skaičių. Gavus tokį pranešimą apie išrinktą tarėjų skaičių, visuomeninės organizacijos ir draugijos: komunistinės partinės organizacijos, profesinės sąjungos, kooperatinės organizacijos, jaunimo organizacijos ir kultūros draugijos šaukdavo visuotinius susirinkimus tarėjams rinkti. Rinkėjų visuotinius susirinkimus pagal jų gyvenamąją vietą šaukdavo rajonų, miestų, apylinkių ir gyvenviečių Darbo žmonių deputatų tarybų vykdomieji komitetai. Visuotiniai susirinkimai turėjo būti šaukiami tose įmonėse, įstaigose, kolūkiuose, tarybiniuose ūkiuose, kariniuose daliniuose ir gyvenamosiose vietovėse, kuriose būdavo ne mažiau kaip 100 rinkėjų. Priešingu atveju visuotinius susirinkimus tarėjams rinkti šaukdavo kartu su kitais kolektyvais.
Pagal Lietuvos SSR rajonų (miestų) liaudies teismų rinkimų nuostatų 73 straipsnį, apie šaukiamų susirinkimų laiką ir vietą rinkėjams turėjo būti pranešta ne vėliau kaip 3 dienos iki susirinkimo, o pats susirinkimas laikytas teisėtu, jei jame dalyvaudavo dauguma rinkėjų, dirbančių atitinkamoje įmonėje, įstaigoje, kolūkyje, arba dauguma rinkėjų pagal jų gyvenamąją vietą. Pagal sovietinius įstatymus, būti išrinktu tarėju galėjo tikėtis kiekvienas sovietinis pilietis, jei jam rinkimų dieną buvo suėję 25 metai amžiaus.
Kiekvienas susirinkimo dalyvis savo iniciatyva turėjo teisę siūlyti savo kandidatus į tarėjus ir juos charakterizuoti. Po pateiktų kandidatų įvertinimo, buvo viešai balsuojama už kiekvieną pretendentą atskirai, o išrinktais laikyti kandidatai, gavę balsų daugumą, lyginant su kitais kandidatais, bet daugiau kaip pusę susirinkime dalyvavusių rinkėjų balsų.
Pasibaigus balsavimui, Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas, pagal tarėjų rinkimų protokolus, nustatydavo tarėjų rinkimų rezultatus visame rajone (mieste) ir sudarydavo išrinktų rajono (miesto) liaudies teismo tarėjų sąrašą. Vienas iš dviejų šio sąrašo egzempliorių būdavo perduodamas rajono (miesto) liaudies teismui. Išrinktų tarėjų skaičių kiekvienam rajono (miesto) liaudies teismui nustatydavo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko teikimu. Tarėjų skaičius paprastai priklausydavo nuo teisėjų skaičiaus teismuose, skiriant kiekvienam teisėjui atitinkamą skaičių tarėjų.
Išrinktiems liaudies teismo tarėjams specialiai ta proga sušauktame tarėjų susirinkime Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas iškilmingai įteikdavo nustatytos formos pažymėjimą, o kartu būdavo paaiškinamos teisės ir pareigos .
Teismo tarėjų teisės ir pareigos. Greta jau minėtų, specialių teismų sistemą reguliuojančių įstatymų, procesines tarėjų teises bei pareigas reglamentavo 1961 m. birželio 26 d. priimto Lietuvos SSR baudžiamojo proceso kodekso ir 1964 m. liepos 7 d. Lietuvos SSR civilinio proceso kodekso atitinkami straipsniai. Sovietinės Lietuvos Teismų santvarkos įstatymas nustatė, kad teismuose, nagrinėjant bylas, greta nuolatinio teisėjo (pirmininkaujančio) turi dalyvauti tarėjai. Pirmosios instancijos bylas visi teismai privalėjo nagrinėti teisėjo ir dviejų liaudies tarėjų sudėtimi. Kasacine ir teisminės priežiūros tvarka – dalyvaujant teisėjams, be tarėjų. Lietuvos Aukščiausiasis teismas bylas nagrinėjo ir pirma instancija. Nagrinėjant ir sprendžiant bylas tarėjams suteiktos tokios pat teisės ir pareigos, kaip ir pirmininkaujantiems teisėjams, nes visus procesinius klausimus, kylančius teismo posėdžio metu, teisėjas ir liaudies tarėjai spręsdavo balsų dauguma. Bet koks teismo sprendimas ar nuosprendis, priimtas nedalyvaujant tarėjams, laikytas neteisėtu ir aukštesnio teismo sprendimu privalėjo būti panaikintas.
Tarėjai turėjo teisę dalyvauti tik to teismo sudėtyje, į kurį jie nustatyta tvarka buvo išrinkti. Vieno rajono (miesto) liaudies teismo tarėjas neturėjo teisės dalyvauti kito rajono (miesto) liaudies teismo sudėtyje; Lietuvos SSR Aukščiausiojo teismo tarėjas negalėjo dalyvauti liaudies teismų sudėtyje ir pan.
Nagrinėjant bylą teismo posėdyje, tarėjas turėjo teisę pateikti klausimus teisiamajam, liudytojams, ekspertams, nukentėjusiesiems, specialistams, ieškovams, atsakovams ir kitiems baudžiamojo ir civilinio proceso dalyviams, taip pat aktyviai dalyvauti apžiūrint daiktinius įrodymus ir atliekant kitus procesinius veiksmus. Teismo posėdžio pirmininkaujantysis neturėjo teisės anuliuoti tarėjo klausimų. Jeigu, baigus teisminį tardymą, šalių ginčus arba nagrinėjant civilinį ginčą, tarėjams kildavo klausimų, kuriuos, jų manymu, reikėjo išaiškinti, jie turėjo teisę reikalauti atnaujinti teisminį tardymą baudžiamojoje byloje arba bylos nagrinėjimą iš esmės civilinėje byloje. Tarėjas galėjo reikalauti išaiškinti vieną ar kitą klausimą pasitarimų kambaryje.
Klausimai, svarstytini pasitarimo kambaryje, taip pat sprendžiami paprasta teismo sudėties narių dauguma. Siekiant, kad liaudies tarėjai galėtų laisvai ir savarankiškai išreikšti savo nuomonę nustatyta, jog pirmiau balsuoja tarėjai, o tik po to pirmininkaujantysis teisėjas. Susilaikyti nuo balsavimo nebuvo galima.
Praktikoje pasitaikydavo atvejų, kad teismas, ignoruodamas tarėjų nuomonę, priimdavo nutarimą vadovaudamasis vien tik teisėjo sprendimu. Tai tik patvirtintų faktą, jog tarėjai buvo nepakankamai aktyvūs ir ne itin gerai išmanė savo procesines teises, arba (ir) profesionalūs teismo teisėjai ne visuomet juos laikydavo sau lygiaverčiais proceso dalyviais. Procesiniai įstatymai numatė galimybę tarėjui, likusiam mažumoje, išdėstyti raštu savo atskirąją nuomonę, kuri buvo prijungiama prie bylos. Į tokią nuomonę atsižvelgdavo aukštesnysis teismas, nagrinėdamas bylą kasacine tvarka. Tačiau sovietinei teisėsaugai kėlė rimtų problemų tai, kad nagrinėjant bylas, ypač baudžiamąsias, tarėjai ne visuomet adekvačiai vertindavo padaryto nusikaltimo pavojingumą, todėl kartais stengdavosi ir sušvelninti nuosprendį.
Tarėjams, kaip ir teisėjams sprendžiant bylas galiojo nešališkumo reikalavimas, jie negalėjo viešai reikšti savo nuomonės dėl nagrinėjamos bylos, kol ji nebus išspręsta galutinai. Procesiniai įstatymai nustatė tarėjo nusišalinimo nuo bylos nagrinėjimo atvejus:
1) jei jis, pirmiau nagrinėjant bylą, dalyvavo kaip liudytojas, ekspertas, vertėjas, atstovas, prokuroras, teismo posėdžio sekretorius;
2) jei jis yra šalių ar kitų byloje dalyvaujančių asmenų giminaitis;
3) jei jis pats ar jo giminaičiai buvo tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba jeigu buvo kitokių aplinkybių, keliančių abejonių dėl tarėjo nešališkumo.
Pagal procesinius Lietuvos SSR įstatymus baudžiamoji arba civilinė byla privalėjo būti išnagrinėta nepasikeitusia teismo sudėtimi. Jeigu kuris nors iš teisėjų ar teismo tarėjų dėl ligos ar kitų svarbių priežasčių negalėdavo dalyvauti teismo posėdyje, jis būdavo keičiamas kitu. Norint išvengti bylų atidėjinėjimo ir vilkinimo, nagrinėjant itin sudėtingas ir didelės apimties bylas, numatyta galimybė į teismo posėdį kviesti atsarginį tarėją, neįtrauktą į bylą nagrinėjusio teismo sudėtį, tačiau būnantį teismo posėdžių salėje nuo bylos nagrinėjimo pradžios.
Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu teismo tarėjui galėjo būti pavesta laikinai užimti nesančio teisėjo pareigas. Tokiais atvejais jis galėjo vienasmeniškai atlikti procesinius veiksmus, kuriuos pagal įstatymą atlikdavo teisėjas: priimti lankytojus, rengti bylas teismo posėdžiui, pirmininkauti teismo tvarkomajame posėdyje, organizuoti bei vesti išvažiuojamuosius teismo posėdžius ir panašiai .
Teisėjų ir tarėjų tinkamo bendradarbiavimo, kuo greitesnio tarėjų įsitraukimo į teismų darbą problema buvo aktuali per visą sovietinį Lietuvos teismų laikotarpį. Lietuvos SSR Teisingumo ministerija bei komunistų partija ne sykį išreiškė susirūpinimą, adresuodama teismams įvairius metodinius darbo nurodymus bei veiklos planus ir kontroliuodama jų vykdymą . Pirmininkaujantys teisėjai įpareigojami supažindinti tarėjus su bylos medžiaga, įstatymais, reikalingais išnagrinėti bylą, detaliai išaiškinti tarėjų teises ir pareigas. Net ir SSSR Aukščiausiojo teismo plenumas savo nutarimuose dažnokai atkreipdavo dėmesį į tai, jog “atskirų teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai teisminio nagrinėjimo metu pirmininkaujantysis ir liaudies tarėjai tiria įrodymus be reikiamos iniciatyvos ir aktyvumo”. Nuolat pasitaikydavo ir kitų ne kompetencijos bei ydingos praktikos pavyzdžių, kai tarėjai būdavo įpareigojami atlikti teismo tvarkdario pareigas – budėti ir palaikyti tvarką teismo patalpose ir panašiai .
XX a. 8 dešimtmetyje sovietinės Lietuvos teismo praktikoje iškilo klausimas: kaip geriau panaudoti tarėjus teismo posėdyje. Susiformavo du požiūriai: 1) tarėjus kviesti į teismą eilės tvarka pagal sąrašą iš karto dviem savaitėms ar 2) tarėjus kviesti atsižvelgiant į bylos specifiką ir tarėjo profesiją.
Lietuvos SSR Teismų santvarkos įstatymo 44 straipsnis numatė, kad tarėjai eiti savo pareigų teismuose šaukiami iš eilės ne daugiau kaip dviem savaitėms per metus (iš viso per metus, bet ne iš karto), išskyrus atvejus, kai šį laiką buvo būtina prailginti teisminės bylos nagrinėjimui, pradėtam jiems dalyvaujant, užbaigti. Tarėjams už visą laiką, kurį jie vykdydavo savo pareigas teisme, buvo paliekamas vidutinis jų darbo užmokestis pagrindinėje darbovietėje. Principas, kad visi tarėjai privalo dalyvauti teismo posėdžiuose iš eilės buvo greičiau siekiamybė, praktikoje teismui kėlęs papildomus organizacinius rūpesčius. Ne visuomet ir visur efektyvi teismų veiklos kontrolė bei tarėjų asmeninės atsakomybės stoka vesdavo prie to, kad neretai atskiri tarėjai šių pareigų atlikti buvo kviečiami net 20-30 dienų per metus, o kiti – visiška į juos nekviečiami. Antra vertus, pasitaikydavo tarėjų, kurie gavę kvietimą dalyvauti teismo sudėtyje, vėluodavo atvyti, o kartais ir visiškai neatvykdavo į posėdį, tuo trukdydami teismo darbą, versdami paskubomis kviesti kitus tarėjus ar iš viso atidėti posėdį .
SSSR Aukščiausiojo Teismo plenumas, kurio sprendimai buvo privalomi visiems sąjunginių respublikų teismams, laikėsi pozicijos, kad tarėjus į teismo posėdžius reikia kviesti atsižvelgiant į numatomos nagrinėti bylos specifiką. Rekomenduojama įvairių kategorijų byloms parinkti tarėjus, turinčius atitinkamą specialybę. Atsižvelgiant į ilgametę praktiką buvo tvirtinama, jog tik šio principo laikymasis garantuoja dalykinį, aktyvų teismo tarėjų bendradarbiavimą nagrinėjant bylas, o tuo pačiu – aukštesnį atskirų bylų nagrinėjimo lygį.
Teismo tarėjų tarybos: XX a. II pusėje sovietinė sistema, gelbstinti teismams “stiprinant socialinį teisėtumą, keliant teisingumo lygį, auklėjant piliečius nenukrypstamai laikytis SSSR konstitucijos, Lietuvos SSR konstitucijos ir tarybinių įstatymų bei socialistinio bendrojo gyvenimo taisyklių” įsteigė naują teismo tarėjų darbo organizacinę formą – liaudies tarėjų tarybas . 1979 m. sausio 31 d. Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku patvirtintuose Lietuvos SSR teismų liaudies tarėjų tarybų nuostatuose pasakyta, kad tai – visuomeninis organas, koordinuojantis ir nukreipiantis teismo tarėjų veiklą, padedantis teismui propaguoti įstatymus, kontroliuoti teismo nuosprendžių vykdymą ir užtikrinti glaudesnį ryšį su juos išrinkusiais visuomenės atstovais . Praktikoje teismai buvo apkrauti pašaliniu, jiems visiškai nebūdingu darbu, o teismo tarėjais išrinkti sovietinės “visuomenės atstovai” laisvu nuo bylos nagrinėjimo laiku verčiami imituoti demokratinio atstovavimo, teisinio švietimo, nusikaltimų prevencijos ir teismo priimtų nutarimų vykdymo priežiūros regimybę. Aiški šių tarybų politinė subordinacija ir tarnavimas vien siauriems komunistų partijos interesams buvo įtvirtinta teismo tarėjų taryboms ir jų sekcijoms keliamuose reikalavimuose .
Lietuvos SSR teismų liaudies tarėjų tarybų nuostatai numatė, kad liaudies tarėjų taryba kuriama prie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, rajono (miesto) liaudies teismų, renkama iš liaudies tarėjų ir susideda iš tarybos pirmininko, jo pavaduotojo, sekretoriaus ir ne mažiau kaip 2 narių, bet paprastai nuo 5 iki 15 žmonių, priklausomai nuo išrinktų tarėjų skaičiaus ir teismo darbo apimties. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo tarėjų tarybos buvo sudaromos miestuose ir rajonuose, kuriuose būdavo ne mažiau, kaip 10 Aukščiausiojo Teismo tarėjų. Liaudies tarėjų tarybos sudaromos tarėjų ir atitinkamų teismų pirmininkų iniciatyva .
Liaudies tarėjų taryba buvo renkama viešai balsuojant, dvejiems (vėliau trims ir dviems su puse) metams bendrame rajono (miesto) tarėjų susirinkime. Rinkimai organizuojami per vieną mėnesį, Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomam komitetui patvirtinus liaudies tarėjų rinkimų rezultatus. Išrinktais laikyti daugiau kaip pusę susirinkime dalyvavusių rinkėjų balsų gavę tarėjai. Tokia pat tvarka buvo renkamos ir tarybų sekcijos bei jų pirmininkai. Sekcijų pirmininkai kartu galėjo būti ir tarybos nariais. Sekcijų skaičius nebuvo ribojamas. Teismams paprastai rekomenduodavo tarėjų tarybų darbą organizuoti pagal dalykinį principą, Lietuvos Aukščiausiame Teisme sudarant dvi, o miestų (rajonų) teismuose – apie 5 tarėjų tarybų sekcijas . Liaudies tarėjai, dėl kokių nors priežasčių atšaukti prieš terminą, netekdavo ir teisės dalyvauti tarėjų tarybos bei jos sekcijų darbe.
Lietuvos SSR teismų liaudies tarėjų tarybų nuostatai numatė tokias tarėjų tarybų funkcijas:
1) sudarinėti pusmetinius darbo planus, tvirtinamus tarybos posėdyje;
2) derinti ir tvirtinti pusmetinius sekcijų darbo planus;
3) teismo pirmininkui leidus, naudotis teismo bylų medžiaga tarybai pavestiems uždaviniams spręsti;
4) pareikalauti pasiaiškinimo iš asmenų, nevykdančių ar vilkinančių teismo sprendimo vykdymą;
5) tarėjui neatvykus į teismą nagrinėti bylos arba į užsiėmimus, reikalauti iš įmonės vadovybės ar iš tarėjo darbovietės profsąjungos sudaryti tarėjams palankias sąlygas, kad jie galėtų vykdyti teisingumą ir aktyviai dalyvauti profilaktinėje teismo veikloje;
6) tarėjui nepatenkinamai vykdant jam patikėtas pareigas, apie tai pranešti jo darbovietės vadovybei ir visuomeninei organizacijai;
7) svarstyti sekcijų darbo ataskaitas ir apibendrinti sekcijų darbo patirtį;
8) reguliariai informuoti teismo pirmininką apie pastebėtus teisės pažeidimus įmonių, įstaigų ir organizacijų darbe, vykdant teismo sprendimus, nuosprendžius, nutartis ir nutarimus, ir imtis priemonių šiems pažeidimams pašalinti;
9) bendrai su teismu organizuoti tarėjų teisinį mokymą;
10) ne rečiau kaip kartą per dvejus metus atsiskaityti už tarybos ir jos sekcijų darbą visuotiniame liaudies tarėjų susirinkime.
Tarėjų atskaitomybė ir atšaukimo prieš laiką tvarka. Sovietiniai įstatymai įsakmiai nenustatė, kad liaudies teismų tarėjai juos išrinkusiems darbo žmonių kolektyvams privalėtų periodiškai teikti savo darbo ataskaitas. Tačiau praktikoje juos tai įpareigojo visas viešojo ir privataus gyvenimo sritis reguliuojanti Sovietų sąjungos komunistų partija, savo programoje pasisakiusi už glaudesnį sovietinės visuomenės ir liaudies teismų bendradarbiavimą. Žinoma, tokių pranešimų turinys tiek kiekybiškai tiek kokybiškai skirdavosi nuo teisėjų ataskaitų rinkėjams. Tarėjas, pagal savo darbų pobūdį ir kompetencijos ribas nežinodamas viso teismo darbo, galėjo atsiskaityti tik už savo veiklos sritį. Ataskaitų efektyvumas priklausė ir nuo pačių teisėjų iniciatyvos bei geranoriškumo, kuriems ne kartą priminta pareiga padėti tarėjams parengti pranešimą, teikti jiems visokeriopą informaciją, dalyvauti visuomenės susirinkimuose ir už tarėjus atsakyti keblesnius juridinius klausimus ir pan.
Kitas, kur kas veiksmingesnis tarėjų atskaitomybės sovietinei liaudžiai mechanizmas – tarėjų atšaukiamumo prieš terminą galimybė. Šis principas atsispindėjo sovietinės Lietuvos 1978 m. konstitucijos 150 straipsnyje bei Teismų įstatyme, kurio 22 straipsnis skelbė, kad iš teisėjų ir tarėjų įgaliojimai gali būti atimti prieš terminą tuomet, kai juos atšaukia rinkėjai ar juos išrinkęs organas, arba kai jų atžvilgiu teismas priima nuosprendį. Pagal šio įstatymo 26 straipsnį, tarėjai, taip pat kaip ir teisėjai, Lietuvos Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo sutikimu ir esant rimtiems įtarimams, padarę baudžiamąjį nusikaltimą, galėjo būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn ir taip nušalinami nuo tarėjo pareigų . Tokiu atveju tarėjams iš pareigų atleisti papildomo rinkėjų nutarimo nebereikėdavo. Tai buvo bendrieji liaudies teisėjų ir tarėjų atšaukimo nuo užimamų pareigų pagrindai .
Tarėjų atšaukimo prieš terminą rinkėjų valia procedūra iš esmės nesiskyrė nuo jų rinkimų tvarkos . Aukščiausiojo Teismo liaudies tarėjas prieš terminą galėjo būti atšauktas Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimu, o tarp jos sesijų – Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimu. Iniciatyvos teisė, kelti liaudies teismo tarėjo atšaukimo klausimą buvo suteikta tiek jį rinkusioms visuomeninėms organizacijoms bei draugijoms ir visuotiniams darbininkų, tarnautojų, valstiečių bei karių susirinkimams, tiek ir visuotiniams rinkėjų susirinkimams pagal gyvenamąją vietą. Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas išnagrinėjęs visuomeninių organizacijų, draugijų ar susirinkimų nutarimus, pats skirdavo balsavimą dėl tarėjo atšaukimo, organizuodavo balsavimą ir prižiūrėdavo ar balsuojant laikomasi įstatymo normų. Tarėjo atšaukimo klausimas svarstytas ir susirinkimas dėl jo atšaukimo šaukiamas to kolektyvo, kuriame jis buvo išrinktas, rinkėjų susirinkime. Įstatymai suteikė teisę pačiam tarėjui būti rinkėjų, sprendžiančių jo atšaukimo klausimą, susirinkime ir asmeniškai pasiaiškinti, o tarėjo neatvykimo atveju susirinkimas galėjo už akių išspręsti atšaukimo klausimą. Tarėjas, prieš kurį balsavo dauguma susirinkime dalyvavusių rinkėjų, laikytas atšauktu. Tokiu atveju Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas apsvarstęs susirinkimo protokolą (savo nuožiūra?) atšauktajam tarėjui paskelbdavo rinkėjų balsavimo rezultatus, o apie tarėjo atšaukimą pranešdavo atitinkamam rajono (miesto) liaudies teismui.
Pagrindinis sovietinei teisei keliamas uždavinys – ne kurti ir vykdyti teisingumą, bet mobilizavus teismus, prokuratūrą, teisės specialistus, miliciją, profesines sąjungas ir kitas visuomenines organizacijas komunistų partijai vadovaujant keisti žmonių sąmonę bei kurti “naujo tipo” visuomenę. Sovietinės teisės ir teisėsaugos raida nebuvo suponuota visuomenės raidos, nes komunistų partija visiškai administravusi teisėsaugos sistemą ir įstatymų leidybą veikiau ją siekė kontroliuoti. Įsitikinus tariamos sovietinės demokratijos butaforiškumu, visose valstybinio ir visuomeninio gyvenimo, tame tarpe ir teisinės sistemos, srityse ėmė reikštis gyventojų abejingumas, piliečių dalyvavimas politiniame ir visuomeniniame gyvenime darėsi vis pasyvesnis.
Sociologiniai tyrimai, atlikti 1970 m. Lietuvos SSR Aukščiausiame Teisme ir liaudies teismuose parodė, kad savo pagrindiniam darbui – byloms rengti ir nagrinėti teisėjai teskirdavo vos 30 – 40 procentų darbo laiko, o per likusį laiką tvarkydavo įvairius pašalinius visuomeninius, administracinius reikalus . Tarėjams bylas nagrinėjant kolegialiai kartu su pirmininkaujančiais teisėjais, taip pat nebuvo išspręstas ir teismo proceso koncentruotumo principas. XX a. 8 dešimtmetyje sovietinės Lietuvos liaudies teismuose bylų nagrinėjimas vidutiniškai per metus buvo atidedamas: civilinių bylų – 23 procentus (be to, daugelis iš jų du ir daugiau kartų), baudžiamųjų bylų – 14 procentų . Tai neišvengiamai vedė prie teisinio nihilizmo, nes visuomenė ėmė vis labiau nepasitikėti teismais, susiformavo įprotis negerbti įstatymo ar jį “apeiti”.
Susilpnėjus spaudimui “iš viršaus”, kai iš teisėsaugos institucijų, visuomeninių organizacijų bei darbo kolektyvų buvo reikalaujama formalių rodiklių apie nuolatinį visuomenės aktyvumo didėjimą, žmogaus teisių gynimas Lietuvoje jai svetimomis formomis ženkliai sumenko. Antai 1987 m. visuomeniniai kaltintojai ir visuomeniniai gynėjai dalyvavo 16 procentų liaudies teismų išnagrinėtų bylų, tuo tarpu 1988 m. – tik 14 procentų. Liaudies teismai vis rečiau perduodavo visuomeninėms organizacijoms ar darbo kolektyvams perauklėti ir pataisyti asmenis, nuteistus lygtinai arba atidėjus jiems nuosprendžio vykdymą. 1987 m. teismai šį institutą taikė 30 procentų nuteistųjų, o 1988 m. – tik 25 procentams. Vis daugiau teisėjų tokius (ir jiems prilygstančius teismo tarėjų) institutus ėmė laikyti “atgyvenusia” ir nepasiteisinusia priemone .
1 schema
SOVIETINIŲ TEISMŲ SISTEMA
(SANTYKYJE SU SOVIETINĖS LIETUVOS TEISMAIS)
SSSR teismai

Sąjunginės respublikos teismai

2 schema

SOVIETINIŲ TEISMŲ RINKIMAI

Renka

5 metams

Renka

5 metams

Renka

5 metams

Renka

5 metams

3 schema

AUKŠČIAUSIOJO TEISMO LIAUDIES TARĖJŲ TARYBOS STRUKTŪRA
SOVIETINĖJE LIETUVOJE

LIAUDIES TEISMO LIAUDIES TARĖJŲ TARYBOS STRUKTŪRA SOVIETINĖJE LIETUVOJE

2 lentele

SOVIETINĖS LIETUVOS TEISMŲ TARĖJŲ TARYBŲ SEKCIJOS
IR JOMS DELEGUOTOS FUNKCIJOS

Teismo tarėjų tarybų sekcijos Funkcijos

Įstatymų propagavimo ir darbo žmonių teisinio auklėjimo sekcija 1) organizuoja visuomenei paskaitas ir pranešimus teisiniais klausimais;
2) aiškina savo darbo kolektyvo nariams būdingesnes bylas, kurios buvo nagrinėjamos jiems asmeniškai dalyvaujant, ir taikytus teismų praktikoje įstatymus;
3) dalyvauja darbo žmonių susirinkimuose, svarstant nuosprendžius, siunčiamus Lietuvos SSR BPK 401 str. nustatyta tvarka;
4) naudoja masinės informacijos priemones: spaudą, vietos radiją ir kt., organizuoja visuomenę kovai prieš teisėtvarkos pažeidimus;
5) padeda tarybai organizuoti liaudies tarėjams seminarus ir rūpinasi jų teisine savišvieta;
organizuoja liaudies tarėjų ataskaitas rinkėjams.

Teismo sprendimų, nuosprendžių, nutarčių ir nutarimų vykdymo kontrolės sekcija 1) derina savo darbą su teismo vykdytojais, tikrina, kaip įmonėse, įstaigose, organizacijose vykdomi teismo sprendimai, nuosprendžiai ir civilinių ieškinių nutartys bei nutarimai;
2) padeda teismo vykdytojams tikrinti turtinę skolininkų padėtį;
3) padeda liaudies teisėjams kontroliuoti, kaip vykdomos atskirosios baudžiamųjų ir civilinių bylų nutartys;
4) informuoja tarybos pirmininką ir liaudies teismo pirmininką apie nustatytus įstatymų pažeidimus
Lygtinai nuteistų arba prieš terminą atleistų nuo bausmės asmenų elgesio stebėjimo sekcija 1) stebi, kaip elgiasi darbe ir buityje asmenys, nuteisti lygtinai, taip pat prieš terminą atleisti nuo bausmės ir perduoti visuomeninėms organizacijoms perauklėti;
2) nustačiusi, kad šie asmenys nesitaiso, kelia klausimą taikyti jiems visuomeninio poveikio priemones.

Darbo su nepilnamečiais nuteistaisiais sekcija 1) derina savo darbą su nepilnamečių reikalų ir jaunimo įdarbinimo komisija;
2) stebi, kaip elgiasi mokykloje, darbe, buityje nepilnamečiai, nuteisti bausmėmis, nesusijusiomis su laisvės atėmimu, ir nepilnamečiai, nubausti administracine tvarka;
3) tikrina, kaip dirba teismo paskirti visuomeniniai auklėtojai.

Draugiškųjų teismų rėmimo sekcija 1) derina savo darbą su rajono (miesto) draugiškųjų teismų taryba;
2) teikia draugiškiems teismams metodinę paramą;
3) padeda liaudies teismui organizuoti draugiškųjų teismų narių apmokymą.

Apibendrinimai dėl teismo tarėjų instituto Lietuvos Respublikoje įsteigimo tikslingumo po 50 metų trukusio iškreipto šio instituto suvokimo ir ar tai pateisintų visuomenės lūkesčius turėti veiksmingą žmogaus teises ginanti teisinį institutą

1. 1992 m. spalio 25 d. šalies piliečių referendume priimtoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nėra numatyta sudėtinės formos teismų steigimo galimybės. Norint sukurti teismo tarėjų institutą tektų pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta teisminės valdžios vientisumo modelį, arba keisti pagrindinį valstybės įstatymą. Abejotina, ar teismo tarėjų institutas papuola į konstitucinės svarbos klausimų ratą.
2. Teismo tarėjų nepakankamo profesionalumo kompetencijos klausimas lieka esmine ir bemaž neišsprendžiama problema. Sovietinės sistemos reguliuoti teisiniai santykiai savo sudėtingumu bei įvairove nei iš tolo neprilygsta modernios demokratinės visuomenės socialinės realybės diktuojamiems iššūkiams. Teismuose nagrinėjamos bylos kaskart tampa sudėtingesnės. Labiausiai sudėtingu tampa civilinių teisinių santykių reguliavimas. Čia neužtenka vien gero teisinio išprusimo, bet reikia ir nemenkos šio darbo patirties. Dėl šios priežasties visuomenės atstovų dalyvavimo teismuose yra linkusios atsisakyti kai kurios didesnes teismo tarėjų instituto tradicijas turinčios šalys. Sovietinei teisėsaugai, imitavusiai demokratinės visuomenės regimybę ir faktiškai padėjusiai vykdyti mūsų tautos genocidą buvo gyvybiškai svarbu pademonstruoti, jog “teisingumą” vykdo pati liaudis. Todėl teismo tarėjų dalyvavimas, pagal sovietinės valdžios vidinį sumanymą buvo labai pageidautinas teismuose nagrinėjant civilines ir ypač baudžiamąsias bylas.
3. Teismo tarėjų instituto reanimavimo klausimą galima vertinti ir kaip tam tikrą socialinę provokaciją, signalizuojančią apie pilietinės visuomenės tykančius pavojus. Nacionalinės tapatybės ir savigarbos bei istorinės savimonės klausimai šiuo atveju galėtų būti tiesiogiai patikrinti visuomenės požiūriu į svetimą, šiuo atveju slaviškos kilmės institutą, kurio atsiradimas ir įtvirtinimas Lietuvoje sutapo su žiauriausiu mūsų tautos naikinimo laikotarpiu. 1992 m. Konstitucijos preambulėje įtvirtintas lietuvių tautos siekis sekti tik nepriklausomos valstybės tradicija bei jos išpuoselėtomis demokratinės visuomenės vertybėmis.
4. Sovietinė valstybė teismus pavertusi klusniu totalinės sistemos įrankiu per penkiasdešimt metų trukusį valdymą teisėsaugos sistemai padarė sunkiai atitaisomą žalą. Teismai privalėjo vykdyti tikslinę ideologinę paskirtį, nedaug bendra teturinčią tiek su teisingumo vykdymu, tiek su atskiro individo teisių apsauga. Įsteigus liaudies teismo tarėjų (o ypač teismo tarėjų tarybų) institutą teismai buvo apkrauti pašaliniu, jiems visiškai nebūdingu darbu. Aiški šių institutų politinė subordinacija ir tarnavimas vien siauriems komunistų partijos interesams bei nuolatinis reikalavimas formalių rodiklių apie visuomenės aktyvumo didėjimą, davė kardinaliai priešingus rezultatus. Piliečių dalyvavimas politiniame ir visuomeniniame gyvenime darėsi vis menkesnis, formavosi supratimas, jog į teisę ir teisėsaugą galima žiūrėti formaliai, o nepalankius sau įstatymus “apeiti”. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse visuomenės pasitikėjimas teismais buvo beviltiškai smukęs.
5. Teismo tarėjų instituto idėja – ne vien teisinė ar politinė kategorija, bet ir etinė problema. Visuomenės atstovų dalyvavimas teisingumo vykdyme tikėtinai daugmaž efektyvus tik aukštos kultūros pilietinėje visuomenėje, kuri laikosi įstatymų ir juos gerbia. Šiandieninėje situacijoje, kuomet visuomenė greta negatyvaus požiūrio į teisėsaugą puoselėja didžiulį pakantumą korupcijai ir įstatymų nepaisymui, teismo tarėjų instituto reanimavimas būtų ne tik netikslingas, bet socialiai pavojingas žingsnis. Skirtingai nei sovietiniais laikais, demokratinėje Lietuvoje būtų nepaprastai sunku užtikrinti bent jau formalią pagarbą tokiems teisingumą vykdantiems visuomenės atstovams. Jau nekalbant apie minimalų pasitikėjimą jais.
6. Renkamų teismų tarėjų sistemos trūkumas – rinkimuose dalyvauti besirengiantys kandidatai (ypač perrinkimo atveju) nuolat rizikuoja papulti į prieštaringą situaciją – prioritetu pasirinkti teisingumo siekį, ar bet kokia kaina kovoti dėl visuomenės simpatijų. Masinės informacijos amžius bei jame tarpstanti masinė kultūra tam nepaprastai palanki. Tenka konstatuoti, jog “ketvirtosios” valdžios formuojami elgsenos modeliai – naujas, sovietinei sistemai dar nežinomas reiškinys.
7. Viena iš menko visuomenės nepasitikėjimo teismais išraiškų – distancija bei priešiškumas, sklindantis iš viešų politikų pasisakymų bei šalies žiniasklaidos užimamos pozicija. Iš tokio konteksto kylanti teismo tarėjų reanimavimo idėja labiau primena “smegenų šturmą” nei valstybiškai išpuoselėtą, brandžią idėją. Šias inspiracijas tik dar labiau diskredituoja normalaus viešojo diskurso nebuvimas. Teisės ekspertų daugkartinės argumentuotos išvados, nepalankios specializuotų ir specialių formų teismų steigimo Lietuvoje entuziastams, taip ir nesusilaukė deramo visuomenės įvertinimo.
8. Ne mažiau diskutuotinas ir kitas klausimas – ar Lietuvoje jau galima kalbėti apie pakankamai pajėgią vidutiniąją visuomenės klasę (provincijos atveju tai kelia labai rimtų abejonių), iš kurios realiai būtų galima formuoti teismo tarėjų korpusą, kaip tai daroma kai kuriose užsienio valstybėse.
9. Prasta Lietuvos teismų materialinė būklė ir esamos teisėjų darbo sąlygos verčia rimtai abejoti nemenko papildomo (keliolikai tūkstančių teismo tarėjų kasmet) asignavimo galimybėmis bei bent kiek efektyvesnėmis tokio instituto funkcionavimo perspektyvomis.
10. Sprendžiant problemą iš esmės tektų labai rimtai atsižvelgti į dar vieną interesų grupę, kurios pozicija teismo tarėjų institucijos steigimo klausimu gali būti lemiama. Tai privatūs darbdaviai. Liaudies dalyvavimo teisėsaugos procese lozungas buvo kertinis sovietinės ideologijos akmuo, kurio įgyvendinimui privačios nuosavybės nepripažįstanti sistema negailėjo nei dvasinių, nei materialinių išteklių. Visiškai neaišku, kiek ir kaip geranoriškai į teismo tarėjų egzistavimą atsižvelgtų asmeninės iniciatyvos sąlygomis gyvuojantys privataus kapitalo įmonių savininkai, tikėtinai visiškai nesuinteresuoti neišvengiama darbo prastova bei galimu darbuotojų kvalifikacijos praradimu.
11. Užmerkus akis į socialinę realybę šalyje, gali susiklostyti tokia situacija, kad į galimai įsteigtų teismo tarėjų pareigas bus renkami ne dar pakankamai jauni ir socialiai aktyvūs piliečiai, bet vyresnio (pensinio) amžiaus asmenys. Tai neabejotinai tik dar labiau sumenkintų teismų gebėjimus ginant žmonių teises bei galutinai pakirstų teisėsaugos autoritetą.
12. Teismo tarėjų instituto egzistavimas nepriklausomoje Lietuvoje (iki 1995 m.) vertintinas ne daugiau, kaip jaunos iš totalinės sistemos besivaduojančios valstybės socialinis eksperimentas, neišlaikęs laiko išbandymo. Tokie teismai, nebūdami apsaugoti nuo klaidų, menkino visuomenės pasitikėjimą teisingumu. Neturėdami reikiamos profesionalios patirties ir veikiami įvairių šalutinių psichologinių faktorių, visuomenės atstovai sudėtingose bylose negali priimti teisėto ir pagrįsto sprendimo, paremto ištirtais įrodymais bei teisiniais argumentais.
13. Viena iš alternatyvų siūlomam teismo tarėjų institutui galbūt galėtų būti didesnis teismų darbo viešumas arba visuomenės dalyvavimas teisėjų atrankos procesuose bei kiekybiškai platesnė teisėjų vertinimo sistema.

IV S K Y R I U S. LIETUVOS RESPUBLIKOS (NUO 1990 M.) TEISMŲ SISTEMA
IR JOS SANTYKIO SU VISUOMENE POBŪDIS

Šiandieninėje Lietuvoje, kaip ir daugumoje šiuolaikinių demokratinių šalių, teisėjai savo įgaliojimus gauna ne per demokratiškų rinkimų procedūras, bet skyrimo būdu. Pasitikėjimas teismine valdžia taip pat nėra tikrinamas rinkėjų balsavimu. Nors kai kuriose šalyse praktikuojami ir teisėjų bei tarėjų rinkimai, skyrimo praktika vis tik patvirtina esanti tinkamesnė priemonė teismų nepriklausomumui užtikrinti. Silpniausia renkamų teismų vieta, kalbanti jų nenaudai yra ta, kad organizuojant rinkimus, kyla realus pavojus, kad juose dalyvauti besirengiantys teisėjai ir teismo tarėjai (ypač perrinkimo atveju) savo veikloje sieks vykdyti ne tiek teisingumą, bet išsikovoti visuomenės simpatijas.
Pati svarbiausia teismo tarėjų instituto įsteigimo problema sietina su 1992 m. spalio 25 d. šalies piliečių referendume priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija. Galima drąsiai tvirtinti, kad tai yra konstitucinės svarbos klausimas. IX-ajame Konstitucijos skirsnyje “Teismas”, nustatančiame Lietuvos Respublikos teismų sąrangą bei veiklos principus, įtvirtinta imperatyvi nuostata, jog teisėjai yra skiriami (112 str.), numatant galimybę steigti tik specializuotus teismus (111 str.) . Apie teismo tarėjų instituciją ar bent jau jos įsteigimo perspektyvą čia nekalbama. Iš profesionalių teisėjų (skiriamų ?) ir teismo tarėjų (renkamų ?) teismas negali būti priskirtinas specializuotų teismų kategorijai, nes tiek savo sudėtimi, tiek forma yra sudėtinis teismas. Sprendžiant problemą iš esmės tektų pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą teisminės valdžios vientisumo modelį, arba net keisti pagrindinį valstybės įstatymą . Siūlymas pasinaudoti pastaruoju variantu (ir ne tik teismų sistemai reformuoti), siekiant partikuliarių ar kiek toliau siekiančių asmeninių/politinių tikslų – ne toks jau retas reiškinys politiniame diskurse, dažniausiai peršamas kaip panacėja nuo visų esamų bei galimų blogybių. Tačiau bent kiek konstruktyvi diskusija šioje srityje yra įmanoma, tik visapusiškai išanalizavus esamas teismų sistemos, kaip vienos iš žmonėms tarnaujančios valstybinės institucijos opiausias problemas.
Lietuvos teismų sistema, išgyvenusi sunkias bei skausmingas sovietinės okupacijos pasekmes ir lygiuodamasi į modernios pilietinės visuomenės jai keliamus reikalavimus bei gyvenimo realybės diktuojamus iššūkius, perėjo ilgą struktūrinių reformų kelią. Kartu su Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės aktu 1990 m. kovo 11 d. paskelbtas Laikinasis Pagrindinis Įstatymas, galiojęs iki 1992 m. spalio 25 d. Konstitucijos, iš esmės išreiškė dar sovietinių konstitucijų tradicijas ir nuostatas. Ypač tai taikytina teisėsaugos sistemai, beveik identiškai tai, kurią įtvirtino 1978 m. Lietuvos SSR konstitucija. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 113 ir 115 straipsniai skelbė, kad Lietuvos respublikos teismų sistemą sudaro Aukščiausiasis Teismas, laikytas aukščiausiąja teismine valdžia Lietuvoje, įstatymų nustatyta tvarka vykdantis teisingumą ir prižiūrintis kitų teismų teisminę veiklą, ir rajonų (miestų) teismai. Vadovaujantis 116 straipsniu, visi teismai privalėjo būti sudaromi iš renkamų teisėjų ir teismo tarėjų ir bylas, išskyrus įstatymo numatytas išimtis, nagrinėti kolegialiai. Rinkti visų grandžių teisėjus, taip pat Aukščiausiojo Teismo tarėjus pavesta Aukščiausiajai Tarybai, o rajonų (miestų) teismų tarėjus – vietinėms Liaudies deputatų taryboms. Teisėjai turėjo būti renkami dešimčiai metų, o tarėjai – penkeriems metams (114 straipsnis) . Pratęsiant sovietinės teisinės sistemos tradicijas nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje teismų tarėjų institutas įtvirtintas konstituciniame lygmenyje dar gyvavo beveik trejus metus. Prieš pat Lietuvos Nepriklausomybės aktą – 1990 m. vasario 13 d. paskelbtame ir iki 1995 m. sausio 1 d. galiojusiame Lietuvos SSR Teismų santvarkos ir teisėjų statuso įstatyme palikta gyvuoti ne tik teismo tarėjų, bet ir įvesta nauja – prisiekusiųjų teismo institucija. 9 straipsnio 4 punktas skelbė, kad baudžiamąsias bylas dėl padarytų nusikaltimų, už kuriuos įstatyme numatyta mirties bausmė, nagrinėja prisiekusiųjų teismas . Nepaisant to, kad realiai tai turėjo būti išimtiniai ir labai reti atvejai, teisės specialistai tokio instituto atsiradimą įvertino kaip “socialinį eksperimentą” . Teismo tarėjų renkamumą, atskaitomybę rinkėjams, procesines teises bei pareigas ir socialines garantijas nustatantys straipsniai tik atkartojo atitinkamas sovietinių teismų teismo tarėjų veiklą reglamentuojančias nuostatas. Nauja Teismų santvarkos ir teisėjų statuso įstatyme buvo nebent tai, kad teismo tarėjas, turintis aukštąjį juridinį išsilavinimą (52 str., 5 p.), galėjo pavaduoti rajono (miesto) teismo teisėją jam laikinai nesant, taip pat jį atšaukus arba atleidus prieš terminą. Nepriklausomoje demokratiškoje Lietuvoje minėto įstatymo 44 str. 1 p., draudžiantis valstybės valdžiai ir valdymo organams, politinėms partijoms, visuomeninėms organizacijoms bei judėjimams, pareigūnams ir kitiems piliečiams kištis į teisingumą vykdančių teismo tarėjų veiklą lyg ir turėjo įgauti kitokį, realų pavidalą. Vis tik teismo tarėjų institutas vertintas pakankamai prieštaringai. Neprofesionalių į teismą renkamų asmenų institutą K. Jovaišas teisingai yra pavadinęs apgailėtinu liaudies dalyvavimo teisingumo vykdyme kamufliažu, todėl besąlygiškai keistinu dalyku. Tai reiškinys, kai sistema pati rekrutuoja tokius vykdytojus, kokie jai yra reikalingi. Ir šiai dienai išlieka aktualus teiginys, jog realaus visuomenės dalyvavimo teisingumo vykdyme klausimas visų pirma yra etinė problema, kurios sprendimui būtinos bent dvi sąlygos: laisvas žmogus ir bent minimumas teisinės kultūros . Proceso teorija sudėtinės formos teismą taip pat siūlo steigti tose valstybėse, kur visuomenė yra išsiugdžiusi aukštą kultūrą ir žmonės dorovingi . Ar visuomenė yra subrendusi priimti tokį sprendimą, tai jau ne fakto ir daugiau nei teisės, bet platesnių diskusijų bei tyrimų klausimas. Beje, visuomenės atstovų įtraukimą į teisėsaugos sistemą kritikuoja ne tik teisininkai, bet ir šiokį tokį teisinį išprusimą bei patirtį šioje srityje turintys valstybės politikai. Kalbant apie tokių teismų silpnąsias vietas, akcentuojamos didžiulės papildomos išlaidos ir tai, jog net tokie teismai nėra ir negali būti apsaugoti nuo klaidų . Tokie teismai kritikuojami dar ir todėl, kad tarėjai, neturėdami teisinio išsilavinimo, šiais laikais nesugeba priimti materialiai teisingo sprendimo, ypač jei byla sudėtinga. Tokiu atveju sprendimo priėmimą nulemia ne ištirtais įrodymais pagrįsti teisiniai argumentai, bet kiti šalutiniai veiksniai – advokato sugebėjimas padaryti tarėjams psichologinį poveikį ir panašiai. Problemą gali kelti ir kompleksinių, sudėtingų bylų nagrinėjimo terminai. Sunku būtų tikėtis, kad paprastas teismo tarėjas bylos nagrinėjimui skirs tiek pat laiko, kaip ir profesionalus teisėjas. Šalyse, kuriose į teismo sudėtį įtraukti tarėjai, bylos tęsiasi apie dvi savaites. Sudėtingos bylos gali tęstis metus ir ilgiau, o tai tarėjams yra per daug ilgas (beveik nerealus) laikas atitrūkti nuo savo pagrindinių pareigų.
Pradedant nepriklausomybės atgavimu teisinės sistemos reforma Lietuvoje (1992-2003 m. laikotarpyje padarytos 32 Teismų įstatymo redakcijos) buvo glaudžiai susijusi su tokiais reiškiniais, kaip ištisą dešimtmetį užsitęsusiu naujų kodeksų (CK, CPK, BK, BPK, DK ir kt.) rengimu, bei ne ką mažiau pastangų ir laiko pareikalavusia integracija į europines struktūras .
Pagrindinės teismų nepriklausomumo ir valdžių padalijimo garantijos buvo numatytos 1995 m. gruodžio 6 d. ir 1999 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose . Ypač reikšmingas pirmasis KT nutarimas, išvystęs nepriklausomų teismų sistemos sąvoką, konstatavęs, kad “teisėjų nepriklausomumo garantijas galima sąlygiškai suskirstyti į tris grupes: a) teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, b) teisėjo asmens neliečiamumo, c) teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijas”.
Teisės specialistams, prisidėjusiems prie naujų kodeksų rengimo, natūraliai iškilo problema, ką daryti su iš sovietinės sistemos paveldėtu teismo tarėjų institutu. V. Mikelėnas dar 1991 m. yra pasisakęs už tai, kad naujajame Teismų santvarkos įstatyme ir CPK visiškai atsisakant tarėjų instituto reikėtų naujai spręsti teismo sudėties, nagrinėjant civilines bylas klausimą. Numatyta, kad pirmosios grandies teismuose civilines bylas teisėjas nagrinėtų vienasmeniškai, o Apygardų bei Aukščiausiajame Teisme – kolegialiai keli teisėjai . Sudėtinės teismo formos, jo formavimo bei restruktūrizavimo klausimai, matyt, nebuvo labai svarbūs 1993 m. gruodžio 14 d. Seime paskelbtų “Teisinės reformos metmenų ir jų įgyvendinimo” autoriams, nes teismo tarėjų problema čia net nepaminėta . Vis tik naujojoje Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. birželio 25 d. nutarimu patvirtintoje “Teisinės sistemos reformos metmenų redakcijoje” jau pasakyta, kad “išanalizuojamas poreikis ir galimybės, o prireikus parengiamas Prisiekusiųjų teismo įstatymo, kuris reglamentuos šio teismo sudarymo tvarką, veiklos principus, nagrinėjamų baudžiamųjų bylų kategorijas, priimamų sprendimų rūšis, projektas” . Nors ir buvo kalbama apie prisiekusiųjų, o ne teismo tarėjų instituciją, Lietuvos Respublikos Seimas, bendradarbiaudamas su Jungtinių Tautų Vystymo programa 2001 m. pradėjęs rengti Žmogaus teisių veiksmų planą, rėmėsi minėtu nutarimu. LR Seimo Žmogaus teisių komitetas siūlė visos Lietuvos mastu kelti klausimą: ar esant tokiam teismui, kuris teisingumą vykdytų dalyvaujant piliečiams, sustiprėtų žmogaus teisių apsaugą ? Priklausomai nuo gauto rezultato žadėta imtis atitinkamų veiksmų. Tačiau realūs šių pastangų rezultatai pakankamai kuklūs – apsiribota, 2001 m. išleidžiant nedidelę brošiūrą apie tai, kaip pasaulio valstybės įgyvendina piliečių teisę dalyvauti teisingumo vykdyme . Matyt, ir šį kartą vadovautasi prielaida, jog vien aplinkybė, kad daugelyje išsivysčiusių valstybių prisiekusiųjų teismai bei teismo tarėjų institutai sėkmingai egzistuoja, pavirs tokių teismų steigimo Lietuvoje iniciatyva.
Prieš keletą metų visuomenėje kilus platesnėms diskusijoms teismų reformos klausimu, Teisės institutas atliko kelis mokslinius tyrimus. Tiek 1999 m. darbe apie prisiekusiųjų teismo įsteigimo galimybes, tiek 2002 m. studijoje dėl specializuotų šeimos ir nepilnamečių teismų tikslingumo (pastaruoju atveju pateikta nemažai pavyzdžių iš Vakarų Europos šalių, kur tokias bylas nagrinėja specialūs teismai teisėjo ir kelių teismo tarėjų sudėtimi) įvairiapusiškai įvertinę situaciją, teisės specialistai vienareikšmiškai pasisakė prieš sudėtinių formų teismų kūrimą Lietuvoje . Vargu ar įtikinamai atrodytų prielaida, kad situacija per tuos kelis metus būtų pasikeitusi iš esmės ir reiktų daryti kardinaliai priešingas išvadas. Juolab, kad teismo tarėjų instituto įsteigimo problemos nekelia (apie tai net neužsimenama) ir Atviros visuomenės instituto iniciatyva parengtos bei visuomenei plačiai pristatytose trijose 2001, 2002 ir 2003 m. ataskaitose
apie teismų būklę Lietuvoje . Šių tyrimų autoriams buvo aktuali Lietuvos teismų reformos padėtis ir realūs jų gebėjimai mūsų šaliai integruojantis į Europos Sąjungą. Svarbiausias tyrimo klausimas – kiek ir kaip efektyviai teisminė valdžia geba užtikrinti žmogaus teises bei garantuoti jų apsaugą. Gvildenat teisėsaugos ir pilietinės visuomenės santykius ir jų bendradarbiavimo problemas, apeinant tarėjų institutą, pasirinkti kiek kiti atstovavimo modeliai.
Vienas iš negausių ir labiau argumentuotų siūlymu reformuoti teisėsaugos sistemą, į teismų darbą įtraukiant ir visuomenės atstovus nuskambėjo 2003 m. spalio 16 d. Vilniaus Universitete organizuotoje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje “Darbas suvienytoje Europoje”. Iškelta idėja, kad teismo tarėjai teisėjams talkintų tik tam tikrų – šiuo atveju darbo bylų nagrinėjime. Atsižvelgiant į ilgametę praktiką, parodžiusią, kad darbo ginčų nagrinėjimas darbo ginčų komisijoje yra neefektyvus, taip pat į tai, kad darbo ginčų nagrinėjimas bendros kompetencijos teismuose dažnai užsitęsia labai ilgai, o dėl to kenčia darbuotojų darbo teisių apsauga, taip pat ir darbdavių interesai (priteisiamos didžiulės sumos už priverstines pravaikštas ir panašiai), konferencijoje pasiūlyta pirmos instancijos teismuose steigti darbo bylų skyrius, kuriuose darbo bylas nagrinėtų specializuojantis tose bylose teisėjas ir du tarėjai – po vieną iš darbuotojų ir darbdavių asociacijų. Taip tikimasi išvengti darbo ginčų nagrinėjimo darbo ginčų komisijose, o su laiku tokie skyriai galbūt net pakeistų kolektyvinius darbo ginčus nagrinėjantį darbo arbitražą .
Teismo tarėjų instituto steigimo tikslingumo bei veikimo galimybių klausimą Lietuvoje reikėtų tiesiogiai spręsti per teisėsaugos finansavimo, jos santykių su visuomene, teismų nepriklausomumo bei atskaitomumo prizmę. Tai klausimai, labiausiai veikiantys teisėsaugos institucijų reformą, teismų raidos klausimus.
Nuo 1998 m. teismų finansavimas realiai sumažėjo nepaisant labai padidėjusio teisėjų, išnagrinėtų bylų skaičiaus ir apskritai teismų vaidmens valstybės gyvenime. Sukūrus daugiapakopę teismų sistemą, turinčią platesnes atsakomybės sritis, gerokai padidėjo finansinių, materialinių ir žmogiškųjų išteklių poreikis. Per pastarąjį dešimtmetį teismų kompetencija, jų vaidmuo visuomenėje, atsakomybė ir darbo krūvis nuolat didėjo. 1996-2003 m. teisėjų skaičius padidėjo apie 35 procentais . Deja, asignavimų didėjimo tendencijos buvo ne tokios sparčios. Nepaisant padidėjusio teisėjų skaičiaus, ženkliai padaugėjus bylų gerokai padidėjo vidutinis darbo krūvis. Pasijuto teisėjų, pirmiausiai apylinkių teismų, trūkumas. Apylinkių teismams tenka didžiausias darbo krūvis, kuris nuolat didėja: 1997 m. vienam teisėjui teko 40 bylų per mėnesį, o 2000 m. – jau 53. Santykinė valstybės biudžeto dalis, skirta teismams, išliko pakankamai pastovi. Finansavimas teisėjų mokymui nuo 1999 m. realiai sumažėjo, o Lietuvos teisėjų mokymo centro finansavimo stabilumas lieka abejotinas. Pagal Teismų įstatymo 94 straipsnį teisėjų mokymas yra finansuojamas tiesiogiai iš valstybės biudžeto .
Dėl nepakankamo darbo užmokesčio fondo teismai ne visuomet realiai gali išmokėti nustatytų atlyginimų ir priedų teisėjams ir kitiems teismų darbuotojams, nemažai teismuose dirbančių valstybės tarnautojų gauna tik apie 50-70 procentų jiems priklausančio atlyginimo .
Pastaraisiais metais teismams iškilo dar viena opi problema – teisėjų padėjėjų klausimas. Deja, dėl ribotų finansinių galimybių teismų administracija taip pat neturi pasirinkimo sprendžiant papildomo teismo personalo, padedančio teisėjams rengti bylas, klausimus. Paliekant teismams dabartinį asignavimą ir norint, kad kiekvienas teisėjas turėtų padėjėją – kvalifikuotą teisininką, kuris ne tik nudirbtų techninį darbą, bet ir profesionaliai parengtų bylos dalykinę pusę, Lietuvoje reikėtų 1/3 sumažinti teisėjų skaičių. Taigi, teisėjų padėjėjų pareigybės įvedimas daugumoje, ypač žemesnės grandies teismuose kol kas lieka neįgyvendinta siekiamybe . Tokia pat aktuali nelygiaverčių, daug kur nepatenkinamų darbo sąlygų problema: trūksta darbo kabinetų, teismo posėdžių salių. Pavyzdžiui, Vilniaus mesto I ¬-ajame teisme keturiasdešimčiai teisėjų tenka šešios posėdžių salės. Itin prastos provincijos teismų sąlygos, kur apylinkės teismuose net apie 40 procentų bylų yra nagrinėjama teisėjo kabinete. Jau kelerius metus neskiriama pakankamai lėšų teismų patalpų remontui. Teismuose trūksta kompiuterių ir kitos organizacinės technikos. Kai kuriems apylinkės teismams labai trūksta svarbiausių baldų ir raštinės reikmenų, už kurias neretai priversti mokėti patys teisėjai.
Europos Sąjungos iniciatyva atliktoje 2000 m. Lietuvos Teismų būklės apžvalgoje taip pat nemažai vietos skiriama teismų finansavimo bėdoms. Atkreipiamas dėmesys, kad tik gerai parengti, išprusę ir kvalifikuoti teisėjai, kurie nėra pernelyg apkrauti darbu, gali geriau atsispirti nederamam poveikiui nei jų mažiau kompetentingi kolegos. Prastos darbo sąlygos gali kelti pavojų teismų nepriklausomumui ir mažinti teismų veiksmingumą bei nuolat skatinti korupciją,
siekiant apeiti neveiksmingai dirbančius ir pernelyg apkrautus darbu teisėjus .
Lietuvos teismų finansavimo būklė verčia pagrįstai kelti klausimą, ar tarėjų institucija, įsteigta tokiomis sąlygomis taptų gyvybinga institucija. Valstybei būtų sunku keliolika tūkstančių žmonių nuolat atitraukti nuo darbo, mokant jiems vidutinį darbovietėje gautą atlyginimą, be to kompensuoti nuostolius privačiose įmonėse. Neaišku, kiek geranoriškai į tokią iniciatyvą atsižvelgtų privačių įmonių savininkai, visiškai nesuinteresuoti (a priori) darbo prastova, kad ir iš kilniausių pilietinių paskatų. Taip pat neaišku, ar Lietuvoje jau galima kalbėti apie pakankamai pajėgią vidutiniąją visuomenės klasę (šis klausimas ypač turėtų būti svarbus provincijoje), iš kurios galima būtų suformuoti teismo tarėjus, kaip tai daroma kai kuriose užsienio valstybėse.
Dauguma su esama teisėsaugos sistema susijusių problemų šaknys glūdi politinėje kultūroje, vis dar įtariai žiūrinčioje į teismus ir nepakankamai vertinančioje teisėjų atliekamą misiją bei jų nepriklausomumo principą . Todėl teismai yra priversti dirbti nedraugiškoje aplinkoje kai jais nepasitikima, o politikai ir plačioji visuomenė bei žiniasklaida jų negerbia. Įvairių rangų valstybės politikai vis dar rodo nepakankamą pagarbą atskiram teisėjų statusui ir nuolatinei teisėjų nepriklausomumo svarbai; kartais jie bando daryti nederamą poveikį teisėjų sprendimams. Visuomenės ir žiniasklaidos požiūriai, atsispindintys visuomenės apklausose į teismus yra pakankamai priešiški…. Beveik gero tono ženklu tampa įsitikinimas, kad korumpuota teisėsaugos sistema yra išskirtinis nacionalinis bruožas. Žiniasklaida, kritikuodama teismus, neretai paviešina įvairius įtarimus dėl korupcijos. Kai kurie teisėjai nuolat kritikuojami dėl tariamai nesąžiningų, šališkų ar tendencingų sprendimų, dėl pernelyg didelių atlyginimų. Tokia kritika yra veiksminga ir sveikintina, jei nurodomi konkretūs tarnybinių nusižengimų atvejai, tačiau bet kokia perdėta kritika menkina visuomenės paramą teismams. Kaip tik nepakankama pagarba teismams, akivaizdi iš politikų ir žurnalistų pareiškimų ir buvo įvertinta kaip viena iš pagrindinių visuomenės menko pasitikėjimo teismais priežasčių . Tik masinės informacijos priemonių amžiuje galėjo susiklostyti tokia padėtis, kuomet neigiamą nuomonę apie teismą susiformuoja asmenys, patys niekuomet nesusidūrę su teismais. Paklausti, kodėl jie negatyviai vertina teismo veiklą, dažniausiai atsako – “apie tai rašo spauda”. Daugkartinės gyventojų sociologinės apklausos atskleidė kitą, kalbant apie platesnį visuomenės atstovavimą teismuose, negatyvų reiškinį: greta neigiamo požiūrio į teisėsaugą, koegzistuojantį pakantumą korupcijai bei įstatymų nepaisymui . Vargu ar būtų galima bent kiek labiau pasitikėti teisingumą vykdančiais visuomenės atstovais, iš kurių dauguma kyšio davimą vis dar laiko visuotinai priimtinu reiškiniu, praktikuojamą visų “normalių” žmonių, demonstruoja toleranciją korumpuotiems pareigūnams ir bando “apeiti” įstatymus. Todėl nenuostabu, kad teisėjai, itin jautriai reaguojantys į menkiausius bandymus kištis į jų darbą bei savarankiškai priimamus sprendimus, beveik vienbalsiai tvirtina, jog pernelyg didelis teismo veiklos “sociologizavimas”, teisės gauti informaciją ir teisės į tinkamą teismo procesą priešpriešinimas kelia pavojų ne tik teismo nepriklausomumui, bet ir žmogaus teisių apsaugai apskritai . Kita vertus, teismo sprendimų kritika yra svarbus atskaitomybės aspektas, atitinkantis esminį teisėjų nepriklausomumą. Atskaitingumas ir nepriklausomumas, kitaip nei mano kai kurie teisėjai, nėra viena kitai prieštaraujančios sąvokos, nes pirma suteiktas nepriklausomumas iš tikrųjų yra ribotas, jis taikomas tik pagrindinei teisėjų funkcijai – sprendimų priėmimui teisme ir tokioms sritims, kurios reikalingos užtikrinti, kad tai funkcijai nebūtų daromas joks netinkamas poveikis . Suvokiant problemos svarbą ir tinkamo sprendimo būtinybę buvo bandoma sumažinti visuomenės, žiniasklaidos ir teismų konfrontaciją, ieškant tarpusavio supratimo. 2000 – 2003 m. Lietuvos teisėjų asociacija ir Lietuvos žurnalistų sąjunga įvairiuose regionuose surengė ne vieną regioninį teisėjų ir žurnalistų susitikimą .
Kita problema, neigiamai veikianti teismų nešališkumą bei jų įvaizdį visuomenėje yra tai, kad nėra aiškios ribos tarp teismo pirmininkų procesinės ir administracinės veiklos. Nagrinėdamas bylą, pirmininkas yra teisėjas, tačiau taip pat atlieka tam tikras organizacines ir ūkines funkcijas. Taip derinant pareigas atsiranda šališkumo pavojus. Pagal galiojančią praktiką atsakomybė už teismo patalpų remontą ar statybą tenka teismo pirmininkui, todėl teisėjai yra priversti palaikyti komercinius ryšius su privačiomis bendrovėmis. Pasitaikė atvejų, kai kitos šalys apkaltino teismo pirmininką šališkai organizuojant statybos darbų konkursą. Vyko diskusijos, ar verta teismuose įvesti specialisto vadybininko specialybę .
Tai, kad liustracijos įstatymas, taip pat taikomas ir teisėjams, buvo priimtas praėjus 8 metams po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, verčia abejoti nuoseklesnių paskatų, vedančių į esamos teisėsaugos sistemos reformavimą, nuoširdumu. Tai liudytų, kad ir toliau nepasitikima teisėjais, dirbusiais sovietiniu laikotarpiu. Pagal šį 1998 m. liepos 16 d. priimtą įstatymą, draudžiantį asmenims tarnavusiems Sovietų sąjungos valstybės saugumo sistemoje, dešimt metų eiti tam tikras valstybės tarnybos pareigas, įskaitant teisėjo, nuslėpus ryšius su SSR valstybės saugumo struktūromis, teisėjas (kaip bet kuris kitas valstybės tarnautojas) jau kitą dieną turėjo būti atleistas iš pareigų . Taip ir nepasiekęs siekiamo rezultato (iki šiol nėra išaiškinta nei vieno su teisėjais susijusio atvejo), tik dar labiau apnuogino vienos iš valdžios šakų nepasitikėjimo kitos – teisminės valdžios, faktą. 2003 m. vasarą išaiškėję įtarimai dėl kai kurių aukštas pareigas einančių teisėjų korupcinių ryšių aukščiausius šalies pareigūnus privertė eiti lengviausiu keliu – apkaltinti Aukščiausiojo Teismo pirmininką, reikalaujant iš jo prisiimti asmeninę atsakomybę. Net nebandyta spręsti problemos iš esmės, bet pataikaujant plačiosios visuomenės nuotaikoms prabilta apie būtinybę riboti teismų autonomiją, kaip vieną iš veiklos skaidrumo bei atskaitingumo visuomenei priemonių. Teisėjų korupcijos skandalo fone kalbėjęs Seimo pirmininkas tvirtino, jog išskirtinė socialinė teisėjų padėtis ne mažina korupcijos, o tik didina kyšius. Prieš teisėjų korpuso uždarumą pasisakantys politikai siūlė “pagalvoti apie tarėjų ar prisiekusiųjų institutą teismuose, kad sprendimų priėmimas nepriklausytų nuo vieno asmens”. Teismų sistemą siūloma labiau atverti visuomenei ir ieškoti “tam tikrų visuomenės kontrolės mechanizmų”. Kaip atsvara pasiūlytas tarėjų ar prisiekusiųjų institutas, neleisiantis teisėjui vienasmeniškai priimti sprendimus, dėl ko, pasirodo, “labai lengva daryti ne visai gerus darbus” . Šia ne itin brandžia idėja, taip ir nesusilaukusia rimtesnio visuomenės ir profesionalių teisininkų įvertinimo, siekta veikiau “užgesinti” momentinį skandalą, “išmetant” visuomenės teismui dar vieną generuojantį pasiūlymą. Tai tik dar kartą patvirtina faktą, jog per keliolika nepriklausomos Lietuvos metų galutinai nepavyko suformuoti vieningo nacionalinės teisinės sistemos modelio. Iki šiol ieškome ir renkamės tarp įvairių (prisiekusieji tarėjai, teismo tarėjai, specializuoti teismai ect.) teismų organizacinės struktūros variantų.
Teisinės sistemos reforma yra procesas, kuriam reikia visos visuomenės teisinės sąmonės formavimo. Ne mažiau svarbūs nei objektyvūs teismo nepriklausomumą užtikrinantys veiksmai yra visuomenės teismo atliekamo vaidmens ir jo veiklos specifikos suvokimas. Iš esmės pasikeitus visuomeninio gyvenimo sąlygoms, teisėjams neretai sunku apsiprasti su mintimi, kad informacija apie teismo procesą turi būti prieinama visuomenei ir tai, kad visuomenės požiūris į teismų vykdomą funkciją ir pasitikėjimo teismu problema visų pirma susijusi su teismo veiklos viešumu. Paprastai visuomenė yra linkusi nepasitikėti tuo, ko ji nesupranta. Kita vertus, tam, kad būtų tikima kovos su teisės pažeidimais pažanga, ji turi būti matoma ir skaidriai nušviesta . Kaip dar viena atsvara siūlomam teismo tarėjų institutui galbūt galėtų būti didesnis viešumas arba visuomenės dalyvavimas teisėjų atrankos procesuose bei kiekybiškai platesnė teisėjų vertinimo sistema. Darytina prielaida, kad viešas kandidatų į teisėjus bei karjeros siekiančių teisėjų sąrašų skelbimas bei teisininkų profesinių korporacijų nuomonės paklausimas sudarytų sąlygas visuomenės nuostatai, jog teisėjų korpuso formavimas yra skaidri procedūra ir šioje srityje nuo jos neturima ką slėpti . Kita problema – teisėjų veiklos vertinimo sistema. Vienintelis dabar galiojantis teisėjų veiklos kontroliavimo būdas – apeliacija. Viešojo skundo procedūra netaikoma teismams. Papildomas būdas viešiesiems interesams apsaugoti – suteikti plačiajai visuomenei galimybių, nors ir netiesioginių, pareikšti savo nuomonę apie teisėjų veiklą ir turėti įstatymuose nustatytų priemonių netinkamam teisėjų elgesiui pažaboti .
Galiausiai reikėtų pasakyti, jog sukurti tikrai veiksmingą teismų sistemą, arba reformuoti esamą pagal teismų nepriklausomumo ir profesinės kompetencijos principus bei teisėtus visuomenės lūkesčius atitinkančius demokratinius standartus yra sudėtingas socialinis reiškinys, kuriam įgyvendinti nėra greito recepto; tokios reformos sėkmė ar nesėkmė negali būti išreikšta statistiniais rodikliais. Tobulesnei teismų sistemai susiformuoti reikia palankios socialinės aplinkos ir politinės valios.

V S K Y R I U S. TARĖJŲ INSTITUTO LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMUOSE ĮSTEIGIMO TIKSLINGUMO IR GALIMYBIŲ SOCIOLOGINIS TYRIMAS

I dalis. Teisės instituto sociologinio tyrimo aprašymas

Mokslo tyrimo autorių tikslas buvo ne tik teoriškai pagrįsti tarėjų instituto Lietuvos Respublikos teismuose įsteigimo tikslingumą ir galimybę, bet ir pasiremti teisininkų praktikų bei visuomenės nuomone, todėl buvo atlikta sociologinė apklausa, šiam tikslui buvo parengta ir išplatinta anketa. Ji skirta teisininkams ( teisėjams, prokurorams, advokatams) ir visuomenės atstovams. Teisininkams anketas išsiuntinėjo ir duomenis apibendrino Teisės instituto darbuotojai. Anketoje pateikta 13 klausimų. Daugumoje jų nurodyti atsakymų variantai, tačiau buvo duota ir galimybė pareikšti savo subjektyvią asmeninę nuomonę, nenurodytą atsakymų variantuose.
300 anketų išplatintos šioms institucijoms: Lietuvos Konstituciniam teismui, Lietuvos Aukščiausiajam teismui, Vyriausiajam administraciniam teismui, Vilniaus apygardos administraciniam teismui, Apeliaciniam teismui, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių apygardų teismams, apylinkių teismams, Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai, apygardų bei Vilniaus miesto prokuratūroms, Lietuvos advokatų tarybai, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio miestų advokatų kontoroms bei atskiriems asmenims. Gauta užpildytų – 223 anketos ( 74,3 proc.).

I a dalis. Atsakymai į anketos klausimus

Atsakiusieji į anketos klausimus respondentai pagal darbovietę pasiskirstę sekančiai:
1) 0,5 proc. – Lietuvos Aukščiausiajame Teisme;
2) 1,7 proc. – Apeliaciniame teisme;
3) 3,7 proc. – Administraciniame teisme;
4) 13,2 proc.– Apygardų teismuose;
5) 38,6 proc. – apylinkių teismuose;
6) 31,2 proc.– prokuratūroje;
7) 5,8 proc. – advokatūroje;
8) 5,3 proc. – kitur.

1 paveikslas

Vidutinis respondentų darbo stažas: teisme – 11 m., prokuratūroje –11,5 m., advokatūroje –15m. Bendras atsakiusiųjų į anketos klausimus teisinio darbo stažo vidurkis – 20 metų.
Į anketos klausimus atsakė 45 proc. moterų, ir 54,5 proc. vyrų
Vidutinis respondentų amžius –45 m. (nuo 22 m. iki 74 m.).
Kaip matyti iš pateiktų duomenų (žr.1 pav.), gausiausiai į anketos klausimus atsakė apylinkių teismų teisėjai – 38,6 proc. visų atsakiusiųjų ir prokurorai – 31,2 proc.Visi respondentai turi nemažą teisinio darbo stažą, todėl jų nuomonė, manytume, yra pakankamai svari.
Toliau apžvelgsime atsakymus į atskirus klausimus.

1 klausimas. Ar Jums teko dalyvauti teismo procese, kuriame bylas nagrinėjo profesionalus teisėjas ir tarėjai?

Į šį klausimą 64 proc.respondentų atsakė teigiamai. ir 32,3 proc. atsakė neigiamai (2 paveikslas).
Didelė teigiamų atsakymų persvara leidžia daryti prielaidą, kad dauguma teisininkų, atsakiusių į anketos klausimus, savo darbo praktikoje nagrinėjant bylas teisme, patyrė tarėjų institucijos privalumus ir trūkumus, todėl respondentų atsakymai yra vertingi, paremti darbo praktika ir jais galima remtis darant galutines šio tyrimo išvadas.

2 paveikslas

2 klausimas. Ar Jums teko dalyvauti bylų nagrinėjime?

Šis klausimas buvo skirtas tik visuomenės atstovams, tačiau beveik pusė respondentų-teisininkų į jį taip pat atsakė teigiamai, o kita pusė neatsakė, tad remiantis pirmo ir 2 klausimų atsakymų rezultatais galime daryti išvadą, kad absoliuti dauguma respondentų dalyvavo bylų nagrinėjime.

3 klausimas. Jūsų nuomone, ar reikalingas Lietuvos teismuose tarėjų institutas?

85,2 proc. respondentų mano, kad tarėjų institutas Lietuvoje nereikalingas ir tik 11,2 proc. atsakė į šį klausimai teigiamai, o 3,6 proc. pareiškė, kad šiuo klausimu neturi nuomonės.

3 paveikslas

4 klausimas. Jeigu į 3 klausimą atsakėte “taip”, nurodykite motyvus dėl tarėjų instituto reikalingumo.
4 – 5 klausimai buvo formuojami siekiant atskleisti konkrečius motyvus dėl tarėjų instituto reikalingumo arba nereikalingumo.
Motyvai buvo išvardinti anketoje. Respondentai, kurie sudarė 11,2 proc., t.y. maždaug 1 iš 10 apklaustųjų, juos išdėstė tokia eilės tvarka (žr.4 pav.):
4.1. mažins nepasitikėjimą teismais (93,8 proc. teigiamai atsakiusių į 3 klausimą respondentų);
4.2. bus sudarytos galimybės dalyvauti visuomenei įgyvendinant teisingumą (47,1 proc. atsakiusių į 3 klausimą respondentų);
4.3. bylos bus nagrinėjamos objektyviau (37,5 proc.);
4.4 .profesionaliau bus nagrinėjamos bylos,kuriose būtinos specifinės neteisinės žinios (37,5 proc.);
4.5. bylos bus nagrinėjamos bešališkiau (25 proc.);
4.6. bylos bus nagrinėjamos visapusiškiau (18,8 proc.);
4.7. Kiti motyvai: bus efektyviau ginamos nukentėjusiųjų teisės (dabar silpnai ginamos nukentėjusiųjų teisės, todėl jie dažnai vengia dalyvauti teismo posėdžiuose); teisėjui palengvins sprendimo priėmimo naštą – teisėjas jausis emociškai laisviau, kai sprendimas bus priimamas pasitarus; įgyvendinant teisingumą dalyvaus visuomenė (18,8 proc.);
4.8. bus efektyviau ginamos žmogaus teisės (12,5 proc.).

4 paveikslas

5 klausimas. Jeigu į 3 klausimą atsakėte “ne”, nurodykite motyvus dėl tarėjų instituto nereikalingumo.

Šiame klausime taip pat buvo pateikti motyvų variantai. Respondentų juo surikiavo tokia eilės tvarka:
5.1.visuomenės atstovai-tarėjai dažniausiai neturės teisinio išsilavinimo ir faktiškai nesugebės padaryti profesionalaus sprendimo (89,8 proc. respondentų atsakiusių į 3 klausimą “ne”);
5.2.tarėjų instituto įsteigimas per brangus (reikėtų spręsti tarėjų rinkimo, apmokėjimo už sugaištą laiką ir kt. finansinius klausimus (59,3 proc.)
5.3.Lietuvoje nebuvo tarėjų instituto tradicijos, išskyrus okupacijos periodą (26,9 proc.).

6 klausimas. Jeigu į 3 klausimą atsakėte “taip”, kokiuose teismuose turėtų būti tarėjai.

Vienodas skaičius respondentų (po 50 proc. nuo atsakiusių į 3 klausimą “taip”) nurodė, kad tarėjai turėtų būti apylinkių ir apygardų teismuose, o 31,3 proc. respondentų mano, kad tarėjai turėtų būti visuose teismuose, tačiau nei vienas respondentas nenurodė, jog tarėjai turėtų būti Lietuvos Aukščiausiajame ir Vyriausiajame administraciniame teisme.
5 paveikslas

7 klausimas. Jeigu į 3 klausimą atsakėte “taip”, kokias bylas nagrinėjant turėtų dalyvauti tarėjai?

Anketoje buvo išvardintos bylos ir pateikti atsakymų variantai. 11,2 proc. Visų apklaustų respondentų tokia eile pateikė atsakymus:
7.1. baudžiamąsias bylas (56,3 proc. nuo atsakiusių į 3 klausimą “taip”);
7.2. visų kategorijų bylas ( 31,3 proc.);
7.3. civilines bylas (25 proc.);
7.4. nepilnamečių bylas (18,8 proc.);
7.5. atskirų kategorijų bylas (12,5 proc.), tačiau konkrečiai nenurodė, kokių kategorijų bylas turėtų teismas nagrinėti dalyvaujant tarėjams;
7.6. administracines bylas (6,3 proc.).
Atskirai buvo nurodyta darbo bylų kategorija, tačiau nei vienas respondentas nepareiškė nuomonės, jog šias bylas turėtų nagrinėti teismas dalyvaujant tarėjams.
6 paveikslas

8 klausimas. Kokie asmenys pagal socialinę padėtį galėtų būti renkami tarėjais.

Šiame klausime buvo išvardinti reikalavimai keliami tarėjams. Respondentai pirmoje vietoje nurodė amžiaus cenzo reikalavimą (28,6 ir 68,4 proc. respondentų, pirmas skaičius reiškia procentus nuo bendro skaičiaus atsakiusių į anketos klausimus respondentų, antras skaičius – nuo respondentų atsakiusių į trečią klausimą “taip”). Minimalus tarėjų amžius galėtų būti 21 metai, maksimalus – 65 metai. Pageidaujamas tarėjų amžiaus vidurkis būtų 31 metai. Antroje vietoje nurodytas reikalavimas turėti teisinių žinių (26,5 ir 63,3 proc.), trečioje – nepriekaištinga reputacija (26,5 ir 63,3 proc.), ketvirtoje – išsilavinimas (20,1 ir 48,1 proc.). Dauguma respondentų nurodo, kad išsilavinimas turėtų būti aukštasis (10,6 ir 52,6 proc.) ir pabrėžia, kad tai turėtų būti teisinis išsilavinimas (8,5 ir 42,1 proc.). Penktoje vietoje tarėjams keliamas reikalavimas – turėti gyvenamąją vietą nagrinėjančio bylą teismo teritorijoje (12,2 proc. ir 29,1 proc.). Šeštoje vietoje reikalaujama, kad tarėjas turėtų pastovų pajamų šaltinį (6,9 ir 16,5 proc.).

7 paveikslas

Be to, anketoje buvo pageidaujama įrašyti kitus tarėjams keliamus reikalavimus. Respondentai nurodė šiuos reikalavimus: 1) tarėjai turėtų būti etatiniai, nes, priešingu atveju, dėl tarėjų neatvykimo nebus nagrinėjamos bylos; 2) turėtų būti nustatyti ir patvirtinti tarėjų atrankos kriterijai; apribota galimybė būti išrinktais tarėjais asmenims pašalintiems iš advokatūros, teismo, policijos, notariato, teistiems, baustiems administracine tvarka; 3) tarėjais galėtų būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai, 4) neteisti, 5) turintys ne mažiau kaip tris metus teisinio darbo stažo.

I b dalis. Respondentų pastabos ir pasiūlymai.

Respondentai turėjo galimybę taip pat pateikti pastabas ir pasiūlymus, susijusius su nagrinėjama tema.
Pastabas ir pasiūlymus pareiškė 20 proc. atsiuntusių atsakymus respondentų-teisininkų. Apibendrinant teisininkų pareikštą nuomonę, galima išskirti šias pagrindines pastabas ir pasiūlymus susijusius su nagrinėjama tema:
1) tarėjų institutas nereikalingas, nes jis apsunkintų teismo procesą, sudarytų sąlygas bylos vilkinimui, visiškai sužlugdytų apylinkių teisėjų darbą, žlugdytų teismų sistemą, teismų darbą paverstų teatru: tarėjų reikalingumo klausimas nekvestionuotinas, nes tarėjai nepadeda profesionaliau išnagrinėti bylą ir šią diskusiją reikėtų baigti;
2) pirmiausia reikėtų išspręsti ne tarėjų, o teisėjo padėjėjų problemą (ypač apylinkių teismuose);
3) svarbesnis ir reikšmingesnis būtų prisiekusiųjų instituto įvedimas atskirų bylų, keliančių didesnį visuomenės susidomėjimą, nagrinėjimui apygardų ir apeliaciniame teismuose;
4) tarėjų institutą galima būtų pabandyti įvesti tik šeimos ir nepilnamečių bylų nagrinėjimui, nes jose didelę reikšmę turi ne teisinės žinios , o žmogiški santykiai ir faktoriai;
5) svarstytinas taikos teisėjų korpuso atnaujinimas svarstyti smulkias, privataus kaltinimo bylas;.
6) apibendrinimui parengti siūlytina pasinaudoti išvadomis tyrimo dėl prisiekusiųjų teismo reikalingumo ( problematika panaši, argumentacija analogiška. Lietuva per maža valstybė, trūksta teisinio, moralinio etiketo, socialinių, teisinių normų supratimo, nesugebama atsiriboti nuo keršto jausmo. Tarėjų instituto įvedimas tik padėtų plisti korupcijai ir ryšių per pažintis ratui).

II dalis. “VILMORUS” tyrimai

Be Teisės instituto atlikto sociologinio tyrimo, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos užsakymu sociologinę reprezentatyvią gyventojų apklausą atliko visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras “VILMORUS”. Šio tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti žmonių požiūrį į tarėjų institucijos steigimo Lietuvos teismuose tikslingumą. Tyrime teismo tarėjas suprantamas kaip visuomenės atstovas, fizinis asmuo kartu su profesionaliais teisėjais nagrinėjantis bylas teismuose.

Apklausos metodika:
Tyrimo laikas: 2004 m. birželio 3 – 6 d.
Respondentų skaičius: 1001.
Tyrimo objektas: 18 metų ir vyresni Lietuvos gyventojai.
Apklausos būdas: interviu respondento namuose.
Atrankos metodas: daugiapakopė, tikimybinė atranka. Respondentų atranka parengta taip, kad kiekvienas Lietuvos gyventojas turėtų vienodą tikimybę būti apklaustas.
Apklausa vyko: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Druskininkuose, Visagine; Švenčionių, Alytaus, Šakių, Plungės, Pakruojo, Šilutės, Kėdainių, Utenos, Tauragės ir Rokiškio rajonuose. Tyrimas vyko 18 miestų ir 58 kaimuose.
1000 respondentų atranka duoda gana tikslų rezultatą, tačiau vertinant rezultatus būtina atsižvelgti į atsirandančią statistinę paklaidą. Pavyzdžiui, jeigu nustatyta, kad 50 proc. Žmonių pasirinko atsakymą “A”, tai iš tikro su 95 proc. tikimybe galima teigti, kad tikroji reikšmė yra tarp 47 ir 53 proc.
Vertinimo tikslumas mažėja, mažėjant analizuojamai žmonių grupei. Pavyzdžiui, jeigu nustatyta, kad atsakymą “A” pasirinko 50 proc. kaimo gyventojų, kurių buvo apklausta 300 , tai tikroji reikšmė (su 95 proc. tikimybe) yra tarp 44 ir 56 proc. Taigi, tokius rezultatus, kai analizuojamos mažos žmonių grupės, reikia interpretuoti atsargiai.
Į l klausimą, ar teko dalyvauti bylų nagrinėjime 278 respondentai (27,8 proc.) atsakė “taip” ir 722 respondentų (72,2 proc.) atsakė “ne”. Į šį klausimą atsakė 437 vyrai ir 563 moterys.
Pagal lytį, amžių, išsimokslinimą, pajamų šeimos nariui kiekį, socialinę padėtį ir gyvenamąją vietą respondentai pasiskirstė taip:
Teko dalyvauti bylų nagrinėjime 29,1 proc. vyrų ir 26,8 proc. moterų. Tai daugiausia buvo 40-49 m. amžiaus (37,6 proc.) ir 30-39 m. (33,3 proc.) vyrai, turintys aukštąjį išsimokslinimą (37,2 proc.), pagal socialinę padėtį specialistai (36,0 proc.), tarnautojai (35,3 proc.), turintys pajamų vienam šeimos nariui 501 ir daugiau litų ( 34,5 proc.), gyvenantys Vilniuje ( 31,1 proc.) arba didžiuosiuose miestuose – Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ( 29,6 proc.).
Nedalyvavo bylų nagrinėjime 73,2 proc. moterų ir 70,9 proc. atsakiusių į šį klausimą vyrų. Daugiausia į šį klausimą neigiamai atsakė 60 ir daugiau metų vyrai (78,6 proc.) arba iki 29 m. amžiaus vyrai (75,0 proc.), turintys nebaigtą vidurinį išsilavinimą (82,4 proc.), pagal socialinę padėtį – moksleiviai, studentai (81,7 proc.), turintys pajamų vienam šeimos nariui nuo201 iki 300 litų gyvenantys kaime (74,3 proc.) arba kituose Lietuvos miestuose (73,5 proc.).
Į klausimą, ar reikalingas Lietuvos teismuose tarėjų institutas 52,5 proc. respondentų atsakė “taip”, 17,6 proc. atsakė, kad nereikalingas ir 29,9 nurodė, kad neturi nuomonės. Kad reikalingas tarėjų institutas atsakė 53,4 proc. moterų ir 51,5 proc. vyrų .Daugiausia atsakiusiųjų buvo 40-49 (57,1 proc.) arba 30-39 metų amžiaus (55,7 proc.) turintys vidurinį ir specialų vidurinį išsilavinimą (57,4 proc.) arba aukštąjį išsilavinimą (50,8 proc.) pagal socialinę padėtį tarnautojai (64,7 proc.), turintys pajamų vienam šeimos nariui nuo 301 iki 500 litų., gyvenantys Lietuvos didžiuosiuose miestuose – Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje (21,3 proc.).
Tarėjų instituto nereikalingumą teigė 18,3 proc. vyrų ir 17,0 proc. moterų. Daugiausia respondentų buvo 29 metų amžiaus (20,1 proc.)arba 50-59 amžiaus grupės (19,3 proc.) turintys aukštąjį išsimokslinimą (26,8 proc.) specialistai ((31,6 proc.), turintys pajamų vienam šeimos nariui nuo 501 ir daugiau litų (26,2 proc.), gyvenantys Vilniuje ( (21,3 proc.).
Neturi savo nuomonės dėl tarėjų institucijos reikalingumo 29,9 proc. respondentų. Daugiausia tai vyrai (30,2 proc.) 60 ir daugiau metų amžiaus (35,2 proc.) turintys nebaigtą vidurinį išsilavinimą ((41,5 proc.), pensininkai (36, 1 proc.) turintys pajamų vienam šeimos nariui iki 200 arba iki 300 litų ( po 35,5 proc.), gyvenantys kaime (37,9 proc.).
Motyvus dėl tarėjų instituto reikalingumo respondentai išdėstė šia tvarka:
1) bus efektyviau ginamos žmogaus teisės (43,7 proc.);
2) bylos bus nagrinėjamos objektyviau (39,4 proc.);
3) mažins nepasitikėjimą teismais (28,3 proc.);
4) bus sudarytos galimybės dalyvauti visuomenei įgyvendinant teisingumą (27,2 proc.);
5) bylos bus nagrinėjamos bešališkiau (24,5 proc.);
6) bylos bus nagrinėjamos visapusiškiau (21,5 proc.);
7) profesionaliau bus nagrinėjamos bylos, kuriose būtinos specifinės neteisinės žinios (17,3 proc.);
8) kiti motyvai (2,3 proc.).Buvo pageidauta juos įvardinti. Respondentai iš kitų motyvų pagrindiniais įvardino šiuos:
8.1. bus sunkiau papirkti teisėjus,
8.2. sumažės korupcija,
8.3. bus įgyvendinamas demokratiškumo principas teismų institucijose.
Be to, respondentai pažymėjo, kad tarėjai galėtų dalyvauti tik ypač sudėtinguose teismo procesuose.
Kaip pagrindinį motyvą dėl tarėjų instituto reikalingumo – bus efektyviau ginamos žmogaus teisės – pasirinko 40,9 proc. vyrų ir 45,8 moterų. Ši motyvą minėjo beveik vienodas skaičius įvairių amžiaus grupių respondentų, tačiau daugiausia tai jauni žmonės iki 29 metų arba 30-39 metų amžiaus (49,0 ir atitinkamai 48,5 proc.), turintys vidurinį ir spec. vidurinį išsilavinimą (45,7 proc.), tarnautojai (58,2 proc.),uždirbantys 501 ir daugiau litų, gyvenantys ne didžiausiuose, bet kituose Lietuvos miestuose (48,8 proc.).
Bylos bus nagrinėjamos objektyviau – šį motyvą pasirinko 44,0 proc. vyrų ir 35,9 proc.moterų, daugelis jų iki 29 metų amžiaus (45,8 proc.), turintys aukštąjį išsimokslinimą (46,2 proc.), specialistai (49,0 proc.) arba namų šeimininkės (48,4 proc.), turintys pajamų vienam šeimos nariui nuo201 iki 300 litų (44,6 proc.) arba nuo 501 ir daugiau litų (42,6 proc.). gyvenantys didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje (50,7 proc.).
Mažins nepasitikėjimą teismais – šį motyvą pasirinko 28,4 proc. vyrų ir 28,2 proc. moterų, tai daugiausia 30-39 metų amžiaus grupės respondentai (34,0 proc.), turintys vidurinį ir spec. vidurinį (29,3 proc. ) arba aukštąjį (29,0 proc.) išsilavinimą, tarnautojai (43,6 proc.) turintys pajamų vienam šeimos nariui nuo 201 iki 300 litų (29,7 proc.), gyvenantys didžiuosiuose Lietuvos miestuose- Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje.
Bus sudaryta galimybė dalyvauti visuomenei įgyvendinant teisingumą – šį motyvą nurodė 26,7 proc. vyrų ir 27,6 proc. moterų, daugiausia 40- 49 metų amžiaus ( 29,6 proc.) arba 60 ir daugiau metų amžiaus grupių ( 29,0 proc.)., turintys aukštąjį išsimokslinimą (34,4 proc.) pagal socialinę padėtį – namų šeimininkės (32,3 proc.) arba moksleiviai ir studentai (30,3 proc.), turintys pajamų vienam šeimos nariui nuo 301 iki 500 litų (30,2 proc.),.gyvenantys Vilniuje (35,2 proc.).
Bylos bus nagrinėjamos bešališkiau- šį motyvą nurodė 26,7 proc. vyrų ir 22,9 proc. moterų daugiausia specialistai (44,9 proc.), turintys pajamų vienam šeimos nariui 501 ir daugiau litų, priklausantys 50-59 metų amžiaus grupei (31,3 proc.), turintys aukštąjį išsimokslinimą (38,7 proc.) ,gyvenantys Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje.
Motyvą, kad bylos bus nagrinėjamos visapusiškiau nurodė 19,6 pro. vyrų ir 22,9 proc. moterų, daugiausia iki 29 metų amžiaus (26,0 proc.), turintys aukštąjį išsimokslinimą (28,0 proc.), moksleiviai, studentai (30,3 proc.), turintys pajamų vienam šeimos nariui 501 ir daugiau litų, gyvenantys Vilniuje (23,9 proc.) arba kituose ( ne didžiausiuose) Lietuvos miestuose (23,8 proc.).
Profesionaliau bus nagrinėjamos bylos, kuriose būtinos specifinės neteisinės žinios – šį motyvą nurodė 14,7 proc. vyrų ir 19,3 proc. moterų, daugiausia priklausantys 30-39 metų amžiaus grupei (22,7 proc.), turintys aukštąjį išsimokslinimą (24,7 proc.), specialistai (26,5 proc.), turintys pajamų vienam šeimos nariui 501 ir daugiau litų, gyvenantys Vilniuje (27,3 proc.).
Kitus motyvus, kurie išvardinti aukščiau pažymėjo 3,6 proc. vyrų ir 1,3 proc. moterų, daugiausia priklausantys 30-39 metų amžiaus grupe (4,1 proc.), turintys aukštąjį išsimokslinimą (6,5 proc.), specialistai (10,2 proc.), turintys pajamų vienam šeimos nariui 501 ir daugiau litų (3,2 proc.), gyvenantys kituose (ne didžiausiuose) Lietuvos miestuose.

Motyvus dėl tarėjų instituto nereikalingumo respondentai išdėstė šia eilės tvarka:
1) visuomenės atstovai – tarėjai dažniausiai neturės teisinio išsilavinimo ir faktiškai nesugebės padaryti profesionalaus sprendimo (71,0 proc.). Šį motyvą pasirinko 63,8 proc. vyrų ir 77,1 proc. moterų, daugiausia iki 29 metų (75,7 proc.) arba 60 ir daugiau metų amžiaus grupės,turintys aukštąjį išsimokslinimą ( 73,1 proc.), specialistai (80,6 proc.), turintys pajamų šeimos nariui 301-500 litų (78,6 proc.), gyvenantys kaime ( 76,3 proc.).
2) tarėjų instituto įsteigimas per brangus (reikėtų spręsti tarėjų rinkimo, apmokėjimo už sugaištą laiką ir kt. finansinius klausimus). Šį motyvą nurodė 30,7 proc. respondentų, iš jų 35,0 proc. vyrų ir 27,1 proc. moterų, daugiausia 30-39 metų amžiaus grupės, (41,4 proc.), turintys vidurinį ir spec.vidurinį išsilavinimą (34,5 proc.), pagal socialinę padėtį – namų šeimininkės (50,0 proc.) arba darbininkai (48,0 proc.), turintys pajamų vienam šeimos nariui nuo 201 iki 300 litų (43,3 proc.), gyvenantys didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje (42,9 proc.);
3) Lietuvoje nebuvo tarėjų instituto tradicijos, išskyrus okupacijos periodą. (10,2 proc.). Šį motyvą pasirinko 10,0 vyrų ir 10,4 proc. moterų, 60 ir daugiau metų amžiaus grupės (17,3 proc.)turintys aukštąjį išsimokslinimą (16,3 proc.), pensininkai (15,1 proc.), turintys pajamų šeimos nariui 501 ir daugiau litų, gyvenantys Vilniuje.

Pagal socialinę padėtį, respondentų nuomone, galėtų būti renkami tarėjais asmenys atitinkantys reikalavimus išvardintus šia tvarka:
1) turintys teisinių žinių (66,2 proc.);
2) nepriekaištingos reputacijos (59,6 proc.);
3) turintys išsilavinimą (39,3 proc.). 57,0 proc. respondentų pabrėžę išsilavinimo svarbą, nurodė, kad tai turėtų būti aukštasis išsilavinimas, pageidautina – teisinis (28,8 proc.);
4) amžiaus cenzo reikalavimus nurodė 33,2 proc. respondentų. Dauguma respondentų mano, kad tai turėtų būti ne jaunesni nei 40 metų (31,8 proc.) arba 30 metų (29,4 proc. ) asmenys. Daugiausia respondentų paminėjo 40 metų amžių, tačiau amžiaus vidurkis būtų 33,8 metų;
5) turintys pastovų pajamų šaltinį (12,6 proc.);
6) turintys nuolatinę gyvenamąją vietą nagrinėjančio bylą teismo teritorijoje (10,9 proc.).

Respondentai galėjo savo nuožiūra nurodyti ir kitus reikalavimus tarėjams. Daugiausia respondentų mano, kad tarėjai turėtų būti sąžiningi ir principingi, taip pat paminėjo, kad tarėjai turėtų būti iš visų socialinių sluoksnių, turintys įvairių sričių žinių, po vieną kartą buvo nurodyti dar ir šie reikalavimai: kalbų žinojimas, gyvenimo patirtis, materialinis nepriklausomumas ir nešališkumas, dvasinis tvirtumas, nepriklausimas klanui, padorumas, protingumas, teisingumas, nekorumpuotumas.
Pirmąjį reikalavimą tarėjams nurodė 63,4 proc. vyrų ir 68,4 proc. moterų, šį reikalavimą kėlė beveik vienodas procentas visų amžiaus grupių respondentų, kiek didesnis – 69,3 procentai respondentų priklausė 50-59 metų amžiaus grupei, beveik vienodas skaičius respondentų pagal įvairų išsimokslinimo lygį, pajamų kiekį vienam šeimos nariui, socialinės padėties įvairumą, bei gyvenamąją vietą.
Antrąjį reikalavimą nurodė 61,3 proc. vyrų ir 58,3 proc.moterų, beveik vienodas procentas respondentų iš įvairių amžiaus grupių, daugiausia turintys aukštąjį išsimokslinimą (67,8 proc.), darbininkai (66,8 proc.) arba specialistai (65,8 proc.), turintys 501 ir daugiau litų pajamų vienam šeimos nariui (62,8 proc.) arba 201-300 litų vienam šeimos nariui (62,1 proc.), gyvenantys daugiausia Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje (67,7 proc.).
Trečiąjį reikalavimą nurodė 38,0 proc. vyrų ir 40,2 proc. moterų, daugiausia iki 29 metų amžiaus (45,1 proc.), turintys aukštąjį išsimokslinimą (53,0 proc.), moksleiviai ar studentai (60,0 proc.), turintys pajamų vienas šeimos nariui 501 ir daugiau litų, gyvenantys Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje.
Ketvirtąjį reikalavimą nurodė 33,9 proc. vyrų ir32,6 proc. moterų, daugiausia 60 ir daugiau metų amžiaus (37), turintys aukštąjį išsimokslinimą (41,0 proc.), specialistai (36,8 proc.)arba pensininkai (36,7 proc.), turintys pajamų vienam šeimos nariui 501 ar daugiau litų(39,4 proc.), gyvenantys Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje (46,6 proc.).
Penktąjį reikalavimą nurodė po lygiai procentų moterų ir vyrų ( po 12,6 proc.), daugiausia 40-49 metų amžiaus (16,4 proc.), beveik po lygiai procentų visų išsimokslinimo lygių – kiek daugiau-14,2 proc.–-baigę aukštąjį mokslą, daugiausia darbininkai ir namų šeimininkės (po 13,7 proc.), turintys pajamų vienam šeimos nariui 501 ir daugiau litų (15,7 proc.), gyvenantys Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ar Panevėžyje ( 17,6 proc.).
Šeštąjį reikalavimą pasirinko 11,2 proc. vyrų ir 10,6 proc. moterų., daugiausia 40-49 metų amžiaus (14,8 proc.), turintys vidurinį ir spec. vidurinį išsimokslinimą (12,1 proc.), namų šeimininkės (19,6 proc.) arba tarnautojai (15,3 proc.), turintys pajamų vienam šeimos nariui iki 200 litų (15,4 proc.), gyvenantys kaime (11,6 proc.) arba didžiuosiuose Lietuvos miestuose (11,2 proc.).
Kitus reikalavimus nurodė 2,7 proc. vyrų ir 3,7 proc. moterų, daugiausia priklausantys 60 ir daugiau metų amžiaus grupei (4,6 proc.), turintys vidurinį ir spec. vidurinį išsimokslinimą (3.5 proc.), specialistai (5,3 proc.), turintys pajamų vienam šeimos nariui ( 501 ir daugiau litų ( 4,7 proc.), gyvenantys didžiuosiuose Lietuvos miestuose (5,2 proc.).

III dalis. Sociologinės apklausos rezultatų apibendrinimas

Apibendrinant sociologinės apklausos rezultatus, galima daryti šias išvadas:

1. Respondentų- teisininkų nuomonę reikėtų vertinti kaip kompetentingą, nes daugumai respondentų (64 proc.), atsakiusių į anketos klausimus, teko dalyvauti teismo procese, kuriame bylas nagrinėjo profesionalus teisėjas ir tarėjai, be to, nemažas jų darbo stažas ( teisinio darbo stažo vidurkis 20 metų) ir amžiaus vidurkis (45 metai) rodo didelę respondentų patirtį, todėl jų nuomonę reikėtų vertinti kaip patikimą, paremtą darbo praktika ir gyvenimo patirtimi. Visuomenės atstovų atsakymus reikėtų vertinti atsargiai, kadangi tik mažumai jų teko dalyvauti bylų nagrinėjime, dauguma apklaustųjų visuomenės atstovų (72,2 proc.) niekada nedalyvavo bylų nagrinėjime, todėl galima prielaida, kad jie nepakankamai gerai įsivaizduoja bylos nagrinėjimo procesą teisme ir galimą tarėjų įtaką teismo sprendimui. Dauguma respondentų visuomenės atstovų, išreiškusių savo nuomonę svarbiausiais šios temos klausimais yra vyresnio amžiaus, turi aukštąjį išsilavinimą, todėl jų amžius, išsilavinimas ir socialinė padėtis leidžia daryti prielaidą apie jų nuomonės pagrįstumą.
2. Absoliuti dauguma respondentų teisininkų (85,2 proc.) mano, kad tarėjų institutas Lietuvoje nereikalingas, o daugiau nei pusė visuomenės atstovų (52,5 proc.) mano, kad tarėjų institutas reikalingas. Nors ši nuomonė, skirtingai nei teisininkų nuomonė, nepagrįsta darbo praktika, bet verta dėmesio, atsižvelgiant į tai, kad ją pareiškė gyvenimo patirtį ( 57,1 proc. respondentų priklauso 40-49 metų amžiaus grupei), daugiausia aukštąjį išsilavinimą ir tarnautojų socialinę padėtį turintys asmenys. Vertinant visuomenės atsakymus reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad buvo apklausta 1001 respondentas, o šis skaičius duoda pakankamai patikimus rezultatus (teisininkų buvo apklausta tris kartus mažiau).
3. Motyvai už tarėjų institutą. Vardinant eilės tvarka motyvus dėl tarėjų instituto reikalingumo, teisininkų ir visuomenės nuomonės išsiskyrė, tačiau visų respondentų nuomone du svarbiausi motyvai šie: 1) bylos bus nagrinėjamos objektyviau; 2) mažins nepasitikėjimą teismais. Teisininkai į pirmą vietą įrašė antrąjį motyvą, o visuomenė pirmu motyvu už tarėjų institutą nurodė tai, kad bus efektyviau ginamos žmogaus teisės (teisininkai šį motyvą paliko paskutinėje vietoje. Taigi, žmogaus teisių gynimas labai aktualus visuomenei, o teisininkam – mažiausiai vertas dėmesio motyvų eilėje.
4. Pagrindiniai motyvai prieš tarėjų instituto steigimą- 1) tarėjų neprofesionalumas (visuomenės atstovai – tarėjai dažniausiai neturės teisinio išsilavinimo ir faktiškai nesugebės padaryti profesionalaus sprendimo) ir 2) ekonominiai ( tarėjų instituto įsteigimas per brangus – reikėtų spręsti tarėjų rinkimo, apmokėjimo už sugaištą laiką ir kitus finansinius klausimus).
5. Teisininkai mano, kad tarėjai turėtų būti apylinkių ir apygardų teismuose ( po 50 proc.), dauguma respondentų mano, kad tarėjai turėtų dalyvauti nagrinėjant baudžiamąsias bylas (56,3 proc.) ir 31,3 proc. – kad visų kategorijų bylas.
6. Visų respondentų nuomone , pagrindiniai reikalavimai tarėjams būtų teisinių žinių turėjimas ir nepriekaištinga reputacija. Teisininkų ir visuomenės nuomonė dėl reikalavimų tarėjams pagal eilę skiriasi: teisininkai pirmoje vietoje nurodo amžiaus cenzą ( vidutiniškai 31 m.), visuomenės atstovai amžiaus cenzą – 33,8 m. nurodo ketvirtoje vietoje,o pirmoje vietoje – teisinių žinių turėjimą.
7. Apibendrinant respondentų nuomonę, galima teigti, kad tarėjų instituto poreikis Lietuvoje abejotinas, o šio instituto steigimui įdėtos lėšos vargu ar pasiteisintų.
8. Priėmus sprendimą steigti tarėjų institutą tarėju galėtų būti ne jaunesnis kaip 32 metų ,turintis nepriekaištingą reputaciją, teisinių žinių, aukštąjį išsimokslinimą ( pageidautina – teisinį) asmuo. Tarėjų nuolatinė gyvenamoji vieta ir pastovaus pajamų šaltinio turėjimas, respondentų nuomone, turi mažiausiai reikšmės, renkant tarėjus.

VI S K Y R I U S. TARĖJŲ INSTITUTO ĮVEDIMO LIETUVOS APYLINKIŲ TEISMUOSE POREIKIO IR GALIMYBIŲ PASKAIČIAVIMAS

Skaičiuojant poreikį tarėjų, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvoje yra 54 apylinkių teismai, kuriuose dirba 420 teisėjų. Vienam teisėjui per mėnesį vidutiniškai tenka išnagrinėti apie 60 bylų, o per metus – 720 bylų. Jei skaičiuosime, kad tarėjai dirbs dvi savaites per metus, tai vidutiniškai vienas tarėjas turėtų dalyvauti nagrinėjant 10 bylų (alternatyva: dalyvaujant 10 posėdžių). Tokiu atveju vienam teisėjui reikėtų apie 72 tarėjus per metus. Viso per metus reikėtų 34560 (72×480 teisėjų) tarėjų.
Vadovaujantis 2003 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. IX-1814 Dėl Seimo nutarimo “Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo” priedėlio pakeitimo (Valstybės Žinios, 2003.11.19, Nr.: 108, Publikacijos Nr.: 4820) teismo posėdžių sekretorius, jaunesnysis agentas, jaunesnysis specialistas, jaunesnysis inspektorius apylinkės teisme priskiriami teismų valstybės tarnautojams ir atitinka B pareigybės lygį ir 3-5 kvalifikacinę kategoriją. Atitinkamai galima priskirti šią kategoriją ir apylinkių teismų tarėjams. Pritaikius MDU-430 Lt, vieno tarėjo mėnesinis atlyginimas siektų 1290-2150 Lt, o 2 savaičių darbas teisme – 614-1024 Lt.
Tarėjų darbo užmokesčio fondas sudarytų [34560x (614-1024 Lt.) + 31 proc. SODROS mokesčiai] nuo 27,7 mln. Lt iki 46,3 mln. Lt metams.
Mantijos (po 400 Lt) 34560 tarėjų kainuotų apie 14 mln. Lt
Ženklai (po 150 Lt)
Kelionės išlaidos 34560 tarėjų (10 (15) Lt x 2 x 10, viso 200-300 Lt) 7-10 mln. Lt
Kabinetai pasirengimui bylos nagrinėjimui (54 x 10000 Lt) 540000 Lt
Viso: 49,2 – 70,8 mln. Lt metams.
Pastaba: atsižvelgiant į tai, kad 2004 metams skirstant biudžetinius asignavimus , apylinkių teismams bylų nagrinėjimui skirta 102964 tūkst. Lt, iš jų: darbo užmokesčiui – 69921 tūkst. Lt, tai tarėjams reikėtų daugiau kaip pusė teismams skirtų asignavimų.

IŠVADOS

Ar gali Lietuvos visuomenė tikėtis visokeriopos ir objektyvios teisminės gynybos ir savo teisių apsaugos, jeigu esamame visuomenės raidos procese bus pakeistas dabar galiojantis teismo nepriklausomumo principas, į teismų sistemą įvedant tarėjų, kaip visuomenės atstovų, institutą?
1. Pagrindinis teismų tikslas kylančius visuomenėje žmonių ir valstybės institucijų konfliktus spręsti nešališkai. Demokratinės valstybės, siekdamos išlaikyti teismų sistemos objektyvumą, atskiria teismus nuo išorinių įtakų – nuo įstatymų leidžiamosios, vykdomosios valdžios ir nuo privačių interesų, kuriais siekiama daryti ekonominį, socialinį, regioninį ar kitokį poveikį teisėjams. Teisėjų nepriklausomybė yra labai svarbi teismų patikimumui politinėje sistemoje, kuri susieta su teismų personalo parinkimu, paaukštinimu, atlyginimu be politinių veikėjų kišimosi. Teismas tai konstitucijos garantas. Konstitucijoje įtvirtintas principas – teisėjai klauso tik įstatymo. Teismo bylų nagrinėjimas remiantis įstatymu (kodeksu ar kita rašytinę teise) mažina politinių įtakų galimybę.
2. Atskirai įsteigti teismų sistema yra sumanyta ne tam, kad keltų grėsmę tautos valiai, o kad užtikrintų demokratines laisves, neleidžiant sutelkti visos valdžios valdymo struktūrose. Taip išsaugota valdžių pusiausvyra, nes suponuoja stabdžių ir atsvarų sistemas.
3. Ar iš įvairių visuomenės sluoksnių skiriami teisėjai geriau gali atlikti pareigas, nei rinkėjams privalantys atsiskaityti atstovai – teisėjai ir tarėjai? Atsakymas paprastas – Lietuvos konstitucinei demokratijai privalu derinti politinės daugumos valdžią su mažumos teisėmis. Teismai visada nukreipti į daugumos politinius judesius, tai jų privalumas, o ne trūkumas. Vykdomosios valdžios apribojimas ir žmogaus teisių garantijos nebūtų įmanomi be daugumą tramdančių teisinių priemonių, nes įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia visada yra už politinę daugumą. Išrinktas teismo tarėjas, kaip taisyklė, yra daugumos pusėje, kadangi jo rinkimai organizuojami ir vyksta pagal bendrą rinkimų tradiciją
4. Lietuvoje teismų sistemos prigimtis yra rungtyninė, todėl teisėjų (bešališki sprendėjai), prokurorų (valstybės interesų gynėjai) ir advokatų (asmens interesų gynėjai) vaidmuo visuomenėje yra reikšmingesni nei visuomenės atstovų teisme. Visuomenės nariui padaryta skriauda gali būti kvalifikuojama, kaip pagrindas kelti teisme bylą. Teisėjas nėra aktyvus tyrėjas, jis prilygsta neutraliam arbitrui. Jis nustato įrodymų leistinumą ir dalyvio byloje atsikirtimo tvarką. Teisėjas Lietuvoje negali turėti rinkėjų, nes jis atstovauja Konstituciją, kuri yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Baudžiamosios bylose įrodinėjimo našta tenka valstybei.
5. Lietuvos Respublikoje esamai teismų sistemai yra būdinga ir tai, kad jų paskirtis yra reaguoti laukiant kol byla jam bus pateikta nagrinėti, o ne aktyviai veikti, kas būdinga seimo ir vykdomosios valdžios funkcijoms. Šis teismo reagavimas laukiant leidžia teismui padaryti teisingesnį sprendimą, pažvelgti į esmę iš atstumo, o tai beveik neįmanoma karšto dviejų bylos dalyvių ginčo metu. Tai teismo privalumas, kuris sunyktų vykstant teismo tarėjų rotacijai.
6. Esminę reikšmę teismų sprendimams turi ir teisėjo patirtis, padedanti daryti sprendimus, kurie stiprina teismų sistemą. Ši patirtis, esant tarėjams, praranda savąjį privalumą. Teisėjų pareigų trukmė, kvalifikaciniai kriterijai parenkant įvairių rangų teisėjus bei atlyginimo ir darbo pastovumas nesiderina su tarėjų institutu. Be to teisėjas ir tarėjas, turėdami vieną galią priimant sprendimus, nebus adekvačiai atlyginami. Taip pat iškyla tarėjo darbinių santykiu problema, kai darbdavys nesutinka išleisti kvalifikuoto darbuotojo tarėjo pareigoms. Taigi iškyla tarėjų korpuso socialinės priklausomybės problema, galinti užprogramuoti tam tikrą konfliktą visuomenėje.
7. Tarėjų instituto įvedimas teismuose sunaikintų teismų izoliaciją nuo kasdienio politinio spaudimo, besikeičiančio visuomenės jėgų santykio ir valdžių kaitos. Visuomenė, palikdama teismams jų turimą statusą, kurį įtvirtino referendumu Konstitucijoje, geriausiai gali išsaugoti teismų nepriklausomybę, kuri yra labai svarbi politinės sistemos stabilumui.
8. Tai, kas Vakarų Europoje kuriant teisinę valstybę truko nuo XVIII a. pabaigos, t.y. daugiau, kaip du šimtmečius, Lietuvos Respublika savarankiškai turėjo galimybę šiuos procesus perimti tik šiek tiek daugiau, kaip tris dešimtmečius, nes kitu metu buvo okupuota totalinių režimų, patyrė politinę demagogiją ir ekonominių pokyčių šoką, kurie padarė žalą tiek individo mąstysenai tiek ir visai visuomenei bei esamų valdžių struktūrų formavimui. Tai akivaizdžiai stebima kai vyksta priešrinkiminės kampanijos.
9. Teismų tarėjų nepopuliarumą skatina ir patirtas okupacinės valdžios sovietinių teismų klasinis pobūdis, kur buvo praktikuojamas visuomenės narių nelygiateisiškumas. Vadinamieji sovietmečio liaudies tarėjai tai buvo asmenys, teismuose, vadovaujant vienintelei partijai, pašaukti įgyvendinti tariamai darbininkų ir valstiečių valdžią sovietinėje valstybėje, t.y. atstovavo ir įgyvendino ne visos visuomenės, o partinius interesus. Tai taip pat buvo viena iš priežasčių paneigti tarėjų institutą įtvirtinant teismo valdžios sudėtį 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Ši situacija išlieka ir šiandien.
10. Teismas nėra visuomeninė institucija, nes teisė yra sudėtinga visuomenės ir valstybės santykių reguliavimo sistema. Kuriant teisinę valstybę ir ją įtvirtinant reikia dvasinės kultūros, politinio brandumo, istorinės atminties, ateities vizijos ir laiko bei šių faktorių tarpusavio subalansavimo.
11. Kyla klausimas ar tarėjų instituto įvedimas gali būti parama teismo valdžios veiklai, kai Lietuvos visuomenė dar yra pereinamajame laikotarpyje į demokratinę? Kad esame būtent tokioje situacijoje byloja tai, kad visuomenė balsuoja už siūlomas lengvatas, o ne už pozityvias programas, kurios parodytų realias progreso galimybes.
12. Siekiant greitesnio visuomenės ir teismų suartėjimo, matytina, jog būtini ne formalūs judesiai, sujaukiantys istoriškai paveldėtą ir esamą teisinę sistemą, o teismų valdžios ir asmens suartėjimo kontaktų metodu ugdant teisinį švietimą ir mokymą per mokyklas, radijo ir televizijos laidas, specialiai skirtas ir jaunimui ir brandesnio amžiaus žmonėms.
13. Visuomenės teisinę brandą gali ugdyti teisinės literatūros leidyba, nes įstatymų leidimas ir teismų procesai sukelia begalinį bylų srautą. Valstybė neįstengs žengti į priekį, jei jos teisinė sistema chaotiška. Šiuolaikinės teisės sistemos suartėjimo su visuomene nebus galima sukurti be metodiškai sutvarkytos informacinės teisės literatūros.
14. Visuomenės ugdomąja literatūrą galima suskirstyti į tam tikras grupes. Tai pirminiai šaltiniai, kuriuos sudaro teisės aktų tekstai – kodeksai, teismų sprendimai, valstybės žinių laikraščiai. Antriniai šaltiniai – tai leidiniai, kuriuose aprašomi, aiškinami, komentuojami, nagrinėjami, kritikuojami teisės aktai, tai traktatai, teisės žurnalai, teisės enciklopedijos, moksliniai teisės žurnalai, mokykliniai vadovėliai ir kt. Trečiajai grupei turėtų priklausyti teisinių žinių paieškos priemonės, padedančios besidominčiam asmeniui orientuotis pirminių ir antrinių šaltinių paieškose.
15. Būtina sąlyga šiam suartėjimo procesui įgyvendinti privalomas teisės pagrindų mokymas vidurinio, aukštesniojo lavinimo mokyklose bei fakultatyvinės studijos aukštosiose ne teisinio profilio mokyklose.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Goda G. Užsienio šalių baudžiamojo proceso pagrindai. V., 1997.
2. Pradel J. Lyginamoji baudžiamoji teisė. V., 2001.
3. Piguerez G. Prècis de procèdure pènale suisse. 1994.
4. Jescheck H.H. Lehrbuch des Strafrechts. Berlin, 1988.
5. Hünerfeld P. RIDP. 1986.
6. Steen Sundberg C. RIDP. 1989.
7. Moro A. C. La protection judiciaire des mineurs en Italie, Cahiers de dèfense sociale, No spècial. 1980.
8. Corstens G. Les recours ouverts au dètenu en droit nèerlandais in La condition juridique du dètenu, Travaux de I’Institut de Sciences criminelles de Poitiers. Vol. 13. 1994.
9. Träskman P. O. RIDP. 1986.
10. Darbo byloms nagrinėti specializuotų teismų įsteigimo Lietuvoje galimybės. Mokslo taikomasis tyrimas. LR Teisingumo ministerija, Teisės institutas. V., 2003.
11. Киселев И.Я. Сравнительное и международное трудовое право. М., 1999.
12. Specializuotų teismų šeimos ir nepilnamečių byloms nagrinėti įsteigimo Lietuvoje poreikis ir galimybės. LR Teisingumo ministerija, Teisės institutas. V., 2003.
13. Правоохранительные органы Российской Федерации. М., 1996.
14. Административное право зарубежных стран. М., 2003.
15. Гуценко К.Ф., Головко Л.В., Филимонов Б.А. Уголовный процес западных государств. М., 2001.
16. Осакве К. Сравнительное правоведение в схемах: Общая и Особенная части. М., 2002.
17. Решетников Ф.М. Правовые системы стран мира. М., 1993.
18. Prisiekusiųjų žiuri, taikos teisėjai ir tarėjai: kaip pasaulio valstybės įgyvendina piliečių teisę dalyvauti teisingumo vykdyme. Lietuvos Respublikos Seimas. Žmogaus teisių komitetas. V., 2001.
19. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės Žinios
20. Lietuvos TSR Teisingumo ministerijos dokumentų rinkinys liaudies teismų organizacinės veiklos klausimais, Vilnius, 1976.
21. Andriulis V. (ir kt.) Lietuvos teisės istorija, Vilnius, 2002.
22. Bulavas A. Tautos atstovavimo falsifikavimas buržuazinėje Lietuvoje, Kaunas, 1949.
23. Gramba J. Liaudies tarėjų procesinė padėtis // Socialistinė teisė, 1984, Nr.4.
24. Ignotas M. Rinkevičius J. Visuomenės atstovai baudžiamajame procese // Socialistinė teisė, 1989, Nr. 2.
25. Karevas D., Liakas A., Likas A. Lietuvos TSR teismai, Vilnius, 1960.
26. Kūris P. Atėjus naujai liaudies tarėjų pamainai // Socialistinė teisė, 1979, Nr.3.
27. Laužikas E., Mikelėnas V., Nekrošius V. Civilinio proceso teisė, Vilnius, 2003, T.1
28. Likas A. Teismo proceso kultūra, Vilnius, 1974
29. Likas A. Socialistinio teisingumo vykdymo kultūra, Kaunas, 1984
30. Likas A. Teismas ir teisingumas Tarybų Lietuvoje, Vilnius, 1977.
31. Likas A., Žiurlys A., Liakas A. Liaudies teismų rinkimų tvarka, Vilnius, 1965.
32. Likas A. Liaudies tarėjų vaidmuo tarybiniame teisme, Vilnius, 1964.
33. Petrauskas A. Liaudies teismų darbo planavimo kai kurios problemos // Socialistinė teisė, 1984, Nr.4.
34. Orlauskas J. Liaudies tarėjų rinkimams pasibaigus // Socialistinė teisė, 1972, Nr.4.
35. Umbrasas S. Liaudies tarėjų tarybų sekcijų veiklos kai kurie aspektai // Socialistinė teisė, 1986, Nr. 1.
36. 1990 m. vasario 13 d. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Teismų santvarkos ir teisėjų statuso įstatymas // Valstybės žinios, Nr. XI-3684.
37. Valančius K. (sud.) Lietuvos valstybės konstitucijos, Vilnius, 1989
38. Lietuvos Respublikos Konstitucija
39. Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis įstatymas // Valstybės žinios, 1990, Nr. 9-245.
40. Lietuvos TSR Teismų santvarkos ir teisėjų statuso įstatymas // Valstybės žinios, 1990, Nr. 8-185.
41. Lietuvos Respublikos teismų įstatymas // Valstybės žinios, 2002, Nr. 17-649.
42. Dėl SSSR valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos// Valstybės žinios, 1998, Nr. 65-1877.
43. 1990 m. vasario 13 d. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Teismų santvarkos ir teisėjų statuso įstatymas // Valstybės žinios, Nr. XI-3684;
44. 1993 m. gruodžio 14 d. Seimo nutarimas dėl teisinės reformos metmenų ir jų įgyvendinimo // Valstybės žinios, Nr. I – 331.
45. 1998 m. birželio 25 d. Seimo nutarimas dėl teisinės reformos sistemos metmenų (nauja redakcija) ir jų įgyvendinimo // Valstybės žinios, Nr. VIII – 810.
46. Ambrasaitė G. Teisėjų nepriklausomumas ir visuomenės pasitikėjimas teismu // Justitia, 2000, Nr. 6.
47. Andriulis V. Dėl prisiekusiųjų teismo Lietuvoje poreikio // Justitia, 1999, Nr. 2.
48. Čerkauskas M. Socdemas žada “skaidresnius” teismus // Lietuvos žinios, 2001 m. rugsėjo 24 d.
49. Goda G. Prisiekusiųjų teismo įsteigimo Lietuvoje galimybės // Justitia, 1999, Nr. 2.
50. Informacija apie Lietuvos Respublikos teismų darbą 2003 metais.
51. Ir teisėjai gali atsidurti teisiamųjų suole // Kauno diena, 2003 m. liepos 19 d.
52. Jovaišas K. Baudžiamojo proceso kodeksas: problemos ir sprendimai (2,3) // Teisės apžvalga, 1991, Nr. 1-2.
53. Mikelėnas V. Naujasis civilinio proceso kodeksas // Teisės apžvalga, 1991, Nr. 4.
54. Novagrockienė J. Gyventojų požiūris į teisinę sistemą // Jurisprudencija, 2000, Nr. 15(7) Prisiekusiųjų žiuri, taikos teisėjai ir tarėjai: kaip pasaulio valstybės įgyvendina piliečių teisę dalyvauti teisingumo vykdyme, Vilnius, 2001.
55. Sakalas A. Šešios nepasitikėjimo teismais priežastys // Justitia, 2001, Nr. 6.
56. Siesickas L. Teismų nepriklausomumas Lietuvoje: dabartinė būklė // Justitia, 2000, Nr. 6.
57. Specializuotų teismų šeimos ir nepilnamečių byloms nagrinėti įsteigimo Lietuvoje poreikis ir galimybės. Lietuvos Teisės instituto mokslo taikomasis tyrimas, Vilnius, 2002.
58. Tarptautinė mokslinė konferencija “Darbo teisė suvienytoje Europoje”, Vilniaus universitetas, 2003 m. spalio 16 d.
59. Teismų sistemos būklės apžvalga, Vilnius, 2003. Atviros Lietuvos fondas. http://politika.osf.lt/kiti/dokumentai/TNL_final.pdf
60. Stojimo į ES proceso stebėsena: teismų gebėjimai, Vilnius, 2002, Atviros Lietuvos fondas. http://politika.osf.lt/eurointegracija/index.htm
61. Teismų nepriklausomumas stojant į Europos sąjungą, Vilnius, 2001. Atviros Lietuvos fondas. http://politika.osf.lt/eurointegracija/index.htm
62. Valančius V. Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi // Justitia, 1999, Nr. 5-6.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *