Vilniaus aplinkos apsaugos bendradarbiavimas

Įvadas

Savo darbe aptarsiu Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto aplinkos apsaugos skyrių ir savivaldybes bendradarbiavimą tvarkant miesto šiukšles ir kaip jie galėtu padėti išsaugoti gamtą. Bandysiu išsiaiškinti, kaip jie veikia Vilniaus mieste,kokie yra jų uždaviniai ir kaip jie yra sprendžiami,kokius jie turi privalumus ir trukumus, kokios jų teisinės galios, kaip ir kas visa tai valdo ir kas skiria lėšas jų veiklai.
Manau, kad labai svarbu, kad miestai turėtu gerai veikiančia aplinkos apsaugos sistemą, nes svarbiausia, kad mūsų aplinka kurioje gyvename butu švari,o gamta apsaugota nuo niokojimo. Todėl atkreipsiu dėmesį į miesto užterštumą ir atliekų tvarkymą . Šiuo metu manau tai yra labai opi problema ne tik šiam miestui,o ir visai Lietuvai, nes aplinka yra teršiama kiekviena diena vis daugiau ir daugiau, statybos auga ne metais o dienomis, namai užima vietas ten kur prieš kelis metus galėjai ramiai grožėtis gyva gamta, prie kiekvieno ežero kranto stūkso prabangus namai.Vis mažiau lieka vilties, kad mūsų miestas nepavirs į šiukšlių ir asfaltų nutiesta autostrada, kuri bus nusieta milžiniškų pastatų konstrukcijomis.
Perpildytų sąvartynų problema ir alternatyvos.
Paskutinius dvejus metus Vilniaus miestą kankina atliekų tvarkymo problema, kur dėti miesto šiukšles, veikiantis paskutinius du metus vienintelis „Kariotiškių“ sąvartynas, jame buvo kaupiamos 90 procentų visų miestų atliekų. Mažieji sąvartynai buvo tik priskirtinos šiukšlynų ir seniūnijų sąvartynų kategorijai. Bendras sukauptų atliekų kiekis juose paprastai neviršija 5000 m3. Metinis šalinamų atliekų kiekis neviršija 500 t, o daugeliu atveju – 100 t. Atliekų sluoksnio storis šiose atliekų šalinimo vietose yra 1-2 m, todėl aerobinėmis sąlygomis atliekos pūna. Pagrindiniai šių sąvartynų tvarkymo darbai yra atliekų, užtveriančių įvažiavimą, perkėlimas ir atliekų sutankinimas. Todėl visos miesto komunalinių atliekų tvarkymo įmonės remiasi tik didžiuoju sąvartynu, kurį užuodžiu kiekvieną kartą, kai važiuoju į Kauną, pravažiuodama Vilnius – Kaunas greitkelio 27-o kilometro atkarpą, kur už poros kilometrų egzistuoja didžiausias sąvartynas. O kvapas sklinda ne vien dėlto, kad jis jau perpildytas, bet ir todėl, kad jame šalinamos komunalinės atliekos, nepavojingos pramonės atliekos ir nuotekų valymo dumblas. Pastarosioms atliekoms pastatyta speciali talpykla. Jos savininkas – UAB „Vilniaus vandenys”. Bendras atliekų paviršiaus plotas sąvartyne yra apie 28 ha, atliekų šalinimo plotas – 15 ha. Šiuo metu sąvartyne iš viso yra 2 mln. m³ arba 1,5 mln. t atliekų, sukauptų nuo 1987 m. Likusi talpa sudaro 1,5 mln. t – jei būtų statomas trečias ir ketvirtas sektoriai. Trakų ir Vilniaus savivaldybių susitarimu sąvartynas 2005 metais turėjo būti uždarytas, tačiau jis kaip veikė, taip ir veikia. Taip pat šio sąvartyno pirma sekcija buvo pastatyta dar tarybiniais laikais, todėl jame nėra jokių aplinkosauginės įrangos, nėra automobilinių svarstyklių. Monitoringas (pvz., filtrato susidarymo, grunto ir paviršiaus vandens kokybės) neatliekamas. Tik vėliau statant kitas sekcijas jau buvo įdiegta, kai kurios aplinkosauginės sistemos, įrengta molio membrana (izoliacinis sluoksnis) ir filtrato surinkimo sistema, sudaryta iš perforuotų asbestcemenčio vamzdžių. Užpildžius pirmąjį sektorių, jame buvo įrengta recirkuliacinė filtrato surinkimo sistema. Nuo 2000 m. pradžios surinktas filtratas automobiline cisterna išvežamas į Grigiškių nuotekų siurblinę. Filtratas pasižymi būdingomis komunalinių atliekų sąvartyno metano stadijos filtrato savybėmis (pvz., BDS7 – 3500 mg/l; CDS – 6000 mg/l.). Nuotėkis iš sąvartyno surenkamas aplinkinių griovių sistema, kurios dalis padengta gelžbetoniu. Sąvartyno dujų surinkimo sistema neįrengta, tačiau tyrimai rodo, kad pirmame sektoriuje susidaro iki 550 m3/val. arba 4,5 mln. m3/m. dujų. Maksimalus sąvartyno dujų susidarymo lygis prognozuojamas 2006 metais, t.y. praėjus metams po uždarymo. Numatoma, kad bus surenkama 6,85 mln. m3 arba 790 m3/val. dujų. Jei dujos būtų utilizuojamos, tokiam kiekiui reikėtų 4 MG galios įrenginio. Gruntinio vandens monitoringas atliekamas nuo 2 sektoriaus atidarymo 1995 metais. 12 gruntinio vandens stebimųjų gręžinių vandens mėginių analizė rodo, kad sąvartynas daro įtaką gruntinio vandens kokybei. Pastebima padidėjusi gruntinio vandens mineralizacija ir laidumas, didesni BDS ir ChDS lygiai, bet tik nedidelis užterštumas sunkiaisiais metalais. Mangano koncentracijos yra didelės ir, priešingai nei kitų metalų koncentracijos, daug kartų (iki 14) viršija Lietuvos geriamojo vandens normas. Be to, 2 gruntinio vandens šuliniai užteršti pesticidais. Tačiau sąsaja su sąvartynu nėra nustatyta; šios taršos šaltinis gali būti žemės ūkio veikla. Esant tokiai beviltiškai situacijai miesto savivaldybė ėmėsi naujų projektų ir ieško alternatyvų. Vienas iš projektų ir alternatyva senam sąvartynui, tai atidaryti naują sąvartyną Kazokiškėse, toks projektas buvo paruoštas gana greitai, gavę vyriausybės pritarimą ėmėsi statybos darbų, tačiau tam ėmė prieštarauti vietos gyventojai, tada prasidėjo teismai, nors šis sąvartynas pagal projektą, turėjo labai neblogą alternatyva. Regioniniam sąvartynui parinktas sklypas yra buvęs karjeras. Atliekų šalinimo zona bus padalyta į 6 sekcijas. Pradžioje sąvartyne bus įrengta tik pirmoji, didžiausia sekcija. Kitos sekcijos bus įrengiamos sąvartyno eksploatavimo metu, atsižvelgiant į šalinimo poreikius. Bendras kaupo plotas – 27,1 ha. Pirmosios sekcijos plotas – 8,8 ha, kitų sekcijų plotas – nuo 2,2 iki 6 ha. Numatomas sąvartyno kaupo daubos gylis – iki 14 m, o kaupo aukštis virš žemės paviršiaus – apie 30 m. Absoliutinė kaupo viršūnės altitudė – 156 m. Sąvartyno pagrindas – 0,5 m storio molio ir 6 mm bentonito sluoksnis su 1% nuolydžiu filtrato surinkimo gręžinio link. Bus įrengtos šios aplinkos apsaugos sistemos:
1. sąvartyno dugno kombinuota membrana (izoliuojantis sluoksnis) – natūralus geologinis barjeras ir dirbtinis sintetinis sluoksnis;
2. filtrato surinkimo sistema – HDPE (aukšto slėgio polietileno) drenavimo vamzdžiai, įrengti žvyru užpildytuose grioviuose ir rupaus smėlio drenažo sluoksnis;
3. drenavimo sistemos ir grioviai paviršiaus vandeniui bei nuotekoms surinkti ir išleisti į artimiausią vandens telkinį;
4. apsauginiai pylimai;
5. aptvėrimas 2 m aukščio;
6. apželdinimas;
7. požeminio vandens monitoringo gręžiniai – 10 požeminio vandens stebėjimo gręžinių, įrengtų požeminio vandens srauto kryptimi nuo sąvartyno, ir 1 gręžinys prieš srautą;
8. dujų surinkimo sistema;
9. paviršiaus danga (0,2 – 0,3 m storio derlingas dirvožemio sluoksnis, 0,7 – 1,0 m storio augalinio grunto sluoksnis, 0,2 – 0,3 m šaknų barjeras iš žvyro).
Saugiam laikinam pavojingų atliekų saugojimui sąvartyne bus pastatytos specialios tam skirtos talpos. Šiose talpose bus laikomi buitinių ir panašių atliekų pavojingi komponentai.
Sąvartyne geriamasis vanduo bus tiekiamas iš Vievio miesto vandentiekio, jis bus naudojamas ūkio-buities ir gamybos reikmėms bei gaisrams gesinti. Numatomas projektuojamo sąvartyno vandens poreikis – 8 m3/p. (2,9 tūkst. m3/m.). Sąvartyno sklype po limnoglacialinių ir fliuvioglacialinių nuogulų sluoksniu slūgso 1,2-9,7 m storio morenininko priemolio sluoksnis. Buvusio karjero ribose dalis limnoglacialinių nuogulų nukasta, o dalis fliuvioglacialines nuogulas sudarančio žvyro išeksploatuota.
Projektuojamu sąvartyno dugnu esamo moreninio priemolio sluoksnio viršus bus pasiekiamas tik atskiruose taškuose, o didžiojoje dalyje dugno pagrindą sudarys fliuvioglacialinis smėlis bei žvyras. Todėl sąvartyne numatoma įrengti dirbtinį pagrindą, kurį sudarys 500 mm storio sutankinto molio
sluoksnis, kurio filtracijos koeficientas bus 1 x 10-9 m/s ir 6 mm bentonito sluoksnis,
ekvivalentiškas 600 mm storio molio sluoksniui, kurio filtracijos koeficientas yra 1 x 10-9 m/s.
Sąvartyno dugne numatoma filtrato surinkimo sistema su 2 mm storio HDPE plėvele. Virš membranos bus paklotas 0,5 m storio filtracinis smėlio sluoksnis, kuriame bus įrengtas filtrato drenažo vamzdynas, pagamintas iš perforuotų polietileninių vamzdžių, su apsauginiu žvirgždo ir gargždo sluoksniu. Daubos šlaituose po bentonito sluoksniu įrengiamas 0,5 m storio sutankinto molio sluoksnis. Kai kurios iškasos buvusio karjero dauboje yra gilesnės už sąvartyno dugną. Tose vietose, taip pat po bentonito kilimu numatoma įrengti sutankinto molio sluoksnį iki esamo nejudinto moreninio priemolio.
Drenažine sistema surinktas filtratas automatizuota filtrato siurbline bus paduodamas į sąvartyno nuotekų siurblinę, kuri filtratą kartu su sąvartyno buities ir gamybos nuotekomis paduos valymui į Vievio miesto valymo įrenginius.
Maksimalus metano kiekio išsiskyrimas bus stebimas paskutiniais sąvartyno eksploatavimo metais (2024 m.). Tuo metu iš sąvartyno kas valandą išsiskirs maždaug po 2220 m3 dujų, iš jų 50% (1110 m3) planuojama surinkti. Šiame dujų tūryje bus ~60 % , t.y. ~670 m3 metano. Pirmaisiais sąvartyno eksploatavimo metais surinktas sąvartyno dujas numatoma deginti fakele. Vėliau, išaugus surenkamų dujų kiekiams, jos bus panaudotos elektros energijos gamybai bei tiekimui į elektros tinklą. Pirmoje eilėje numatomas vienas 2000 kW galios generatorius, maždaug po 4 metų turės būti pastatytas antras panašios galios generatorius, dar po penkių metų – trečias. Dėl remonto ar kitų priežasčių neveikiant generatoriams, sąvartyno dujos bus deginamos fakele. Kritulių vandenys nuo užpildytų ir rekultivuotų sąvartyno kaupo sekcijų paviršiaus bus surinkti žiediniu lataku ir per kontrolinį šulinį išleisti į projektuojamą griovį. Išleidžiamų paviršinių nuotekų užterštumas bus kontroliuojamas vykdant sąvartyno kompleksinį monitoringą. Regioniniam sąvartynui yra privaloma 500 m pločio sanitarinės apsaugos zona. Sąvartynas nedaro ir nedarys poveikio vietovės hidrologiniam režimui (į melioracinį kanalą, įtekantį į Celgio upelį, bus išleidžiamos tik neužterštos paviršinės nuotekos). Regioniniame sąvartyne bus įrengtas dirbtinis dugno izoliacinis sluoksnis bei įrengta filtrato surinkimo sistema. Filtratas bus valomas Vievio miesto nuotekų valykloje. Normalios eksploatacijos sąlygomis sąvartyne susidarantis filtratas nepateks į požeminį vandenį. Dugno paklotas sudaro:
Sąvartyno dugne bus įrengtas nepralaidus sluoksnis, atitinkantis ES reikalavimus bei Lietuvos Respublikos normatyvus. Kadangi natūralus gruntas, kaip ir praktiškai visoje Lietuvos teritorijoje netenkina minėtų reikalavimų, bus įrengiamas dirbtinis geologinis barjeras. Jo storis ne mažiau 0,5 metro. Jei molio užtikrinama apsauga bus nepakankama, papildomai bus klojamas 6 mm geosintetinio molio paklotas, kurio užtikrinama izoliacija žymiai geresnė nei natūralaus molio. Bet kuriuo atveju, kad užtikrinti žemės gelmių apsauga, dar klojama 2 mm storio aukšto tankio polietileno (HDPE) geomembrana, kuri yra praktiškai nepralaidi skysčiui plėvelė. Siekiant apsaugoti nelaidžią plėvelę nuo mechaninių pažeidimų, ji bus uždengta specialios geotekstilės danga. Visa ši sudėtinga dugno konstrukcija baigiama drenažo (filtrato) surinkimo sistema. Ją sudarys 0,5 m storio drenažo sluoksnis sudarytas iš žvyro bei drenažo vamzdžiai. Surinkta filtratą planuojama valyti Vievio nuotekų valymo įrenginiuose. Ateityje, keičiantis filtrato sudėčiai ir kiekiui numatyta galimybė atlikti dalinį filtrato valymą pačiame sąvartyne. Taip pat sąvartyne bus įrengta dujų surinkimo sistema. Tuo tikslu bus įrengti vertikalūs dujų ištraukiamieji gręžiniai, kurie bus ilginami augant atliekų kaupo storiui. Sąvartyno eksploatacijos metu planuojama surinkti 70% dujų, uždengus sąvartyną – 90% dujų. Pradiniame etape, kai dujų kiekis bus nedidelis, jos bus sudeginamos, vėliau planuojama įrengti dujų generatorių ir gaminti elektros energiją.
Toks modernus sąvartynas atitinka visus ES reikalavimus, nors vietiniai gyventojai prieštarauja jo statybai, jis yra statomas ir toliau, nes nepažeidžia jokių statybos ir projektų reikalavimų, tik pažeidžia žmogaus socialinę raidą, tai yra laisvę rinktis ir į savo gyvenamą vietą.
Nepaisant tokių kliūčių jau yra nutiestas aplinkkelis ir atidarytas pirmas sektorius, jau gabenamos pirmos komunalinės atliekos.
Alternatyva lyg ir rasta, problema kaip ir išspręsta, tačiau dar yra paruoštas vienas projektas, statyti deginimo atliekų gamyklą ir visai netoli miesto, tačiau tam labai pasipriešino miesto gyventojai ir dar yra svarstoma ši galimybė, nes daug labai yra minusų ir pliusų tokių gamyklų, tai puikiai išanalizavęs dr. Vladas Katinas, kurio mintis perteiksiu jo straipsnyje.
„Formuojant valstybinę buitinių (municipalinių) atliekų utilizacijos politiką, pasirenkamas vienas iš dviejų galimų variantų – atliekų deginimas specialiose įmonėse arba jų saugojimas tam tikslui įrengtuose sąvartynuose. Ir vienas, ir kitas šios daugialypės problemos sprendimo būdas reikalauja didelių kapitalinių įdėjimų, nes yra susiję su bendrais aplinkosaugos klausimais, kuriuos dažniausiai tenka vertinti ne vien ekonomiškai. Antra vertus, abu būdai gali (ir turi) duoti ekonominę naudą, nes buitinės atliekos, kurių 50-70 proc. tūrio sudaro degios arba biologiškai yrančios medžiagos, gali būti pigus netradicinių energetinių išteklių šaltinis. Problema ta, kad dažniausiai sunku pasverti kiekvieno būdo privalumus ir trūkumus, ypač kai gamtosaugos problema vyrauja, kitaip sakant, rasti sprendimą, kad “ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika”. Sąvartynai ar atliekų deginimas – šiandien diskutuojamas klausimas ne vien Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Vieni specialistai (technikai) mano, kad atliekų deginimas išsprendžia apie 80 proc. jų utilizavimo problemos, kiti (ekologai) – kad deginimas gamtosaugos kontekste yra išvis nepriimtinas sprendimas.
Nors šiuo straipsniu ketinta apžvelgti tik atliekų energetinių išteklių panaudojimo galimybes, daugybė su tuo susijusių klausimų verčia šią problemą apžvelgti kiek plačiau, pasiremiant Vakarų šalių patirtimi ir kukliais Geologijos instituto geochemikų tyrimų rezultatais.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad atliekų deginimas ekonomiškai yra geriausia išeitis. Sudegant 1 kg nerūšiuotų kietų atliekų, gaunama 10-17 tūkst. J šiluminės energijos (1 kg akmens anglių išskiria 23 tūkst. J), kurią galima panaudoti pastatams apšildyti, gamybos procesuose arba paversti elektros energija. JAV duomenimis, atliekų šilumos tvermė sudaro 1400 kkal/kg (Rytų Europos šalyse – iki 2600 kkal/kg), o rudųjų anglių – tik 1400-1600 kkal/kg, taigi jų metinė (iki 1989 m.) 200 mln. t atliekų produkcija gali pakeisti 300-400 mln. barelių naftos. Iš atliekų gautas kietas kuras, gazolinas arba metanas gali duoti atitinkamai 14 USD/kkal, 0,85-1 USD/galoną ir 10-15 USD/kkal pelną. Japonų apskaičiavimais, jų metinis 41 mln. t atliekų kiekis gali pakeisti 6146 tūkst. m3 naftos arba 8060 mln. kWh elektros energijos. Tai vien ekonominiai rodikliai, kurie panašūs ir kitose šalyse. Gamtosaugai svarbu tai, kad deginimas atliekų kiekį sumažina 4-5 kartus, vadinasi, ir sąvartynų užimamą plotą bei jų tūrį, o tai aktualu ten, kur žemė brangi arba nėra tinkamų geologinių sąlygų sąvartynams įrengti.
Šiuos gana įspūdingus teigiamus rodiklius niekais verčia daugybė neigiamų. Deginimo įmonės statyba trunka 3-5 metus ir reikalauja didelių pradinių kapitalinių įdėjimų. Net geriausiomis aplinkybėmis tokia įmonė atsiperka labai negreitai (o dažniausiai yra nuostolinga), todėl valstybė, imdamasi šio projekto, turėtų įsitikinti šiuo būdu gaunamos energijos būtinumu ir visapusiškai ištirti objekto poveikį aplinkai. Deginimui skirtos atliekos turi būti rūšiuojamos ir tinkamai paruošiamos – džiovinamos, smulkinamos arba briketuojamos, maišomos su kokybišku kuru (akmens anglimis, mazutu), o tam reikia papildomų energetinių sąnaudų, ypač džiovinimui, nes iš bendros 70 proc. atliekų drėgmės net 25 proc. sudaro koloidinė, o 4-6 proc. – chemiškai surišta ir ypač sunkiai pašalinama drėgmė.
Atliekų deginimo įrenginiai – nekontroliuojami cheminiai reaktoriai, kurie patys tampa aplinkos teršimo židiniais. Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, jie “gamina” pačias toksiškiausias medžiagas, išmetamas į atmosferą – dioksinus, furanus, fenilus ir kitus (apie 64 rūšių) beveik neyrančius organinius junginius. Visi šie junginiai, tarp jų ir atliekoms būdingas nesudegantis benz-a-pirenas, yra kancerogenai, o dioksinai – stipriausi iš visų žmogaus sukurtų nuodų. Net Švedijoje, kur deginimo įmonių mažai, pagal dioksinų išmetimą jos prilygsta visai metalurgijos pramonei ir autotransportui, o bendras toksinių medžiagų išmetimas į atmosferą iš vieno tokio įrenginio sudaro 25 proc. didelio miesto išmetimo. Įrenginių išmetamose dujose daug lakių elementų (ypač Hg, Pb, Cd, As, Se, Bi, Sb), kurių kiekiai proporcingi sudeginamų plastmasių kiekiui. Sudeginant 1 t atliekų, į atmosferą išmetama iki 8,5 kg druskos rūgšties, 730 g kietų dalelių, po 11-12 g dioksinų ir furanų, 23 g švino ir 4 g gyvsidabrio (EEB duomenys).
Nors sudegant nerūšiuotoms atliekoms jų tūris sumažėja 4-5 kartus, tačiau iš 1000 t susidaro apie 200-250 t pelenų (japonų duomenimis iš 1 t – 325 kg šlako, 25 kg lakių pelenų, 13 kg dūmų valymo produktų), kurie tiek pat kartų toksiškesni už atliekas ir, suprantama, jiems reikia atitinkamai sudėtingesnių ir brangiau kainuojančių saugyklų. Jei JAV šie pelenai būtų saugomi taip, kaip to reikalauja federaliniai įstatymai, atliekų deginimo technologija taptų pernelyg nerentabili.
Griežtėjant aplinkosaugos normatyvams, reikia tobulinti dūmų valymo technologiją, kelti degimo temperatūrą iki 1200o C, o tai vėl didina energetines sąnaudas, 15 proc. brangsta įrengimai, didėja jų užimamas plotas, o gaunamas efektas yra labai menkas. Pakėlus temperatūrą, dalis organinių medžiagų suyra, tačiau toksiškiausi metalai (Hg, Cd, Pb) tampa dar lakesni, o pavojingiausios medžiagos (dioksinai, furanai) iš viso neišvalomos, nes susidaro ne pakuroje, o kamine, dūmams vėstant. Tiesa, patobulinus valymo technologiją, iš dūmų teoriškai galima pašalinti iki 99 proc. metalų (išskyrus Hg), nusodinti 95 proc. HCl ir 90 proc. SO2, tūkstantį kartų sumažinti dioksinų ir furanų išmetimą, tačiau tada deginimo įmonė ir jos eksploatavimas neapsakomai pabrangsta ir apie jos rentabilumą nėra ko ir kalbėti.
Anksčiausia deginimo technologiją pritaikiusios Danija ir Japonija (iki 1989 m. degino 70 proc. atliekų) dabar jos pamažu atsisako. Jų keliu pasukusios ir pakartojusios tą pačią ekologijai lemtingą klaidą JAV ir kitos Vakarų Europos šalys (degina 10 ir 30 proc. atliekų) elgiasi taip pat, nes atliekų deginimu vis labiau nepatenkinta visuomenė. Jai reikalaujant, JAV iš 100 veikusių tokių įmonių uždaryta net 60. Čia, matyt, turėjo įtakos ir ekonominis veiksnys, nes JAV atliekų saugojimo sąvartynuose kaina yra 250 USD/t, o deginimo – 1500 USD/t. Matyt, todėl ir danai 1992 m. mums “dosniai” siūlė “neregėtą”, anot “Lietuvos ryto” (1992 12 22, Nr. 250), atliekų deginimo įmonę tik už 100 mln. JAV dolerių, kurios technologija atitiko pasenusius, iki 1986 m. Vakarų Vokietijoje galiojusius, normatyvus. Šį projektą propagavo UAB “Alternatyva” ir “Rūta” (vėliau “Hidora”), dabar su danais ir švedais sudariusios UAB “Baltijos konsultacinė grupė”. Argumentuota įdomiai – “mūsų ekonomikos sąlygomis šie reikalavimai (t.y. normatyvai) būtų parankūs, nes aukštesni reikalautų daug didesnių investicijų”, matyt, užmiršus senolių išmintį, kad “pigią mėsą šunes ėda”. Laimė, valdžios vyrams, nuo kurių priklausė sprendimas, atrodo, užteko sveiko proto šio projekto atsisakyti, apskaičiavus atliekų transportavimo išlaidas.
Iki 1985 m. atliekų utilizavimo prioritetiniai uždaviniai Vakarų šalyse buvo jų surinkimas, nukenksminimas, dalinis perdirbimas ir saugus deponavimas, o nuo 1987 m. į pirmą vietą iškilo antrinio panaudojimo klausimai. Centralizuotas selektyvus atliekų surinkimas (“mėlynųjų dėžių” programa) – įstatymiškai įgyvendinta norma JAV, Kanadoje, Vokietijoje ir kitose šalyse. Į sąvartynus griežtai uždrausta įvežti buitinius galvaninius elementus, akumuliatorius, elektroniką, liuminescencines lempas, nes tai sumažina iki 95 proc. švino, 90 proc. gyvsidabrio, 65 proc. kadmio ir kitų pavojingų elementų kiekį atliekose. Plastikų surinkimas ir perdirbimas pripažintas perspektyvesniu už bio- ir fotoardomų plastmasių kūrimo programą. Apskaičiuota, kad tokios programos (šiuo metu sėkmingai bandomos ir Lietuvoje, pirmiausia Vilniuje) sumažina atliekų kiekį 40-60 proc. ir duoda didelę sąvartynų ploto bei transporto išlaidų ekonomiją. Lietuvoje didesnių miestų sąvartynuose nemažai makulatūros, metalo, stiklo ir plastmasės šiuo metu iš atliekų pašalinama ir neorganizuotai. Antrines žaliavas surinkti nėra paprasta. Tai priklauso nuo gyventojų kultūrinio lygio, rinkos, vartotojo bei paklausos. Antrinės žaliavos kartais gali ne tik neduoti laukto pelno, bet net būti nuostolingos, nes vartotojui tenka primokėti už jų priėmimą arba mažinti mokesčius jas perdirbančioms įmonėms, tačiau ir tada išlaidos būna mažesnės už saugojimo sąvartyne kainas. Svarbiausia tai, kad antrinių žaliavų perdirbimas padeda taupyti šalies gamtinius ir energetinius išteklius, mažinti nutekamųjų vandenų ir atmosferos užterštumą (JAV vien metalų antrinis perdirbimas, neskaitant gautos produkcijos vertės, sutaupo apie 55 mln. m3 naftos ir sumažina vandens ir oro taršą iki 70 proc.).
Iš atliekų pašalinus metalus, plastmases, stiklą ir kitas biologiškai neyrančias medžiagas, nebelieka kliūčių likusiai, daugiausia organinei jų daliai kompostuoti. Anaerobinio pūdymo metodu daugelis užsienio firmų per 8 mėnesius pagamina kompostą, kurį realizuoja kaip organinę trąšą po 1,5-2 USD/t. Svarbus ne pats kompostas, kurį kartais būna sunku realizuoti, o jo susidarymo metu išsiskiriančios biodujos, kurios gali būti gana reikšmingas vietinis energetinis kuras. Šios biodujos formuojasi yrant bet kokiai organinei medžiagai bedeguonėje aplinkoje, ypač buitinių atliekų sąvartynuose. Biodujos – bendras terminas, apibūdinantis unikalų pagal dujinių dalių sudėtį mišinį, kuris susidaro kaip galutinis atliekų organinės dalies aerobinio ir anaerobinio mikrobiologinio rūgimo arba cheminių reakcijų tarp suirusių atliekų dalių rezultatas. Jų sudėtyje dažniausiai būna metano (40-75 proc.), anglies dioksido (25-40 proc.), azoto (6-7 proc.), deguonies, vandenilio, sieros vandenilio, amonio junginių, vandens garų (iki 2 proc.) ir daug kitų junginių. Tyrinėtų Lietuvos sąvartynų biodujų sudėtyje yra 63-65 proc. metano, nedidelė priemaiša etano, etileno, propano, propileno, butano, butileno ir jų homologų, 17-22 proc. anglies dioksido, 12-15 proc. azoto, 2-2,5 proc. deguonies ir sieros vandenilio bei amoniako pėdsakų. Tik tuose sąvartynuose ar jų dalyse, kur saugomos statybinės ar pramoninės atliekos, metano mažiau (iki 22 proc.).
Metanogenezė – gamtinis procesas, Žemės plutoje vykstantis šimtus milijonų metų, ypač tais jos raidos laikotarpiais, kai kaupėsi daug organinės medžiagos, formavosi akmens anglių klodai. Dabar daug metano susidaro durpinguose uždumblėjusiuose ežeruose ir pelkėse. Žiemą po ledu juose susikaupia dideli metano dujų burbulai, kuriuos pradūrę ir dujas uždegę išradingi žvejai sugeba ir rankas pasišildyti, ir arbatos išsivirti. Rekultivuotuose sąvartynuose po apsaugine danga degiųjų dujų susikaupia tiek, kad ją pradūrus galima ir pietus išsivirti, tačiau tai labai pavojinga, nes metano 5-15 proc. mišinys su oru yra sprogus. Didžiausias sprogimų kaltininkas akmens anglių šachtose taip pat yra metanas. Sąvartynuose metano mišinio sprogimų ir gaisrų, kartais su skaudžiomis pasekmėmis ir žmonių aukomis, yra buvę daugelyje šalių, pasitaikė jų ir Lietuvoje.
Rekultivuotuose ir veikiančiuose didesniuose sąvartynuose biodujos susidaro pagal klasikinę trijų stadijų organinės medžiagos irimo schemą: hidrolizė – acidogenezė – metanogenezė. Tam reikia, kad atliekos būtų drėgnos (50-65 proc.), pakaktų šilumos (35-60o C), stigtų deguonies ir būtų pakankamai heterotrofinių metanogeninių bakterijų. Sąvartynuose šios sąlygos yra kuo palankiausios, nes organinės medžiagos, veikiamos bakterijų ir kitos mikrofloros, naudojančios deguonį, oksiduojasi, 2 m storio atliekų sluoksnyje per 1-2 mėnesių temperatūra pakyla iki 18-40oC. Šie procesai intensyviausiai vyksta pirmaisiais (2-5) sąvartyno egzistavimo metais. Vėliau gilesniuose atliekų sluoksniuose (ypač sąvartyną uždarius), senkant laisvo deguonies atsargoms, prasideda anaerobinis medžiagos irimo laikotarpis (metanogenezė). Anaerobinės bakterijos gyvybei reikalingos energijos gauna skaidydamos angliavandenilius ir organines rūgštis. Organinės medžiagos irimas šiuo laikotarpiu vyksta labai lėtai, išskyrus maisto atliekas, suyrančias per 2-3 metus, kitos organinės medžiagos per 5 metus beveik nepakinta. Makfreilino (JAV) duomenimis 50 proc. organinės medžiagos suyra per 50-60 metų uždarius sąvartyną, o 90 proc. – tik po 900 metų. Visą šį laiką jos produkuoja biodujas, kurių kiekis ir sudėtis priklauso nuo atliekų sudėties.
Sąvartynų biodujos PSO 1985 m. direktyva priskirtos didžiausio toksiškumo klasės medžiagoms, nes metanas, migruodamas sąvartyno aplinkoje 300-350 m atstumu, gali kauptis uždarose patalpose, po rekultivuotų sąvartynų danga ir sudaryti sprogius mišinius su oru. Oksiduodamasis jis virsta formaldehidu ir acetaldehidu, kurie apnuodija dirvožemį ir augalus, o per atmosferą – ir gyventojus (kancerogeninis ir hepatotoksinis poveikis). Jei atsižvelgsime į tai, kad metanogenezės optimumas prasideda 4-5 sąvartyno eksploatavimo metais ir trunka šimtmečius, o 1 t atliekų produkuoja 12-18 m3 biodujų per metus, suprasime šios ekologinės problemos svarbą.
Pasaulinėje praktikoje laikoma, kad didesnis nei 1 mln. m3 talpos sąvartynas turi būti degazuojamas, o surinktos dujos – sudeginamos. Štai čia ir iškyla šių dujų panaudojimo energetiniame ūkyje perspektyva. Antai JAV apskaičiuota, kad nekontroliuojamo metano išgaravimo iš sąvartynų metu netenkama 0,5 1015 kkal energijos kasmet, nes 1 t atliekų visiškai suirdama išskiria 11,4 tūkst. m3 biodujų su 55-60 proc. degių medžiagų. Anglijoje vien 20 didžiausių sąvartynų išskiria dujų, kurių energetinis potencialas prilygsta 0,5 mln. t anglių. Vokietijoje komunaliniams tikslams naudojama apie 80 sąvartynų, kurių našumas – 25-30 tūkst. m3/h biodujų. Metano degimo šilumos tvermė siekia 2300 J/g, todėl didelio sąvartyno išskiriamų dujų (JAV) pakanka apšildyti 10 tūkstančių vienbučių namų. Tokių pavyzdžių yra daugybė. Vien Vilniaus Fabijoniškių sąvartyne, kur per 20 eksploatavimo metų suvežta apie 16 mln. t atliekų, biodujų atsargos (su 60 proc. degių medžiagų) gali sudaryti apie 50-60 mln. m3 per metus.
Surinkti sąvartynuose biodujas gana paprasta ir pigu – tam hektare pakanka 4-5 gręžinių, sujungtų į bendrą sistemą, ir pakankamai pajėgios siurblinės. Dujos gali būti naudojamos vietiniams tikslams (apšildymui, elektros energijai gauti) arba prijungiamos prie magistralinių dujotiekio tinklų, tačiau šiuo atveju jas būtina apvalyti nuo kenksmingų dalių (ypač sieros vandenilio ir anglies dioksido). Bendrą tokios sistemos principinę schemą sudaro gręžinių tinklas, siurblinė ir energijos generatoriai, kurių galingumas gali būti 9 megavatų. Tokios įrangos kaina nėra didelė, ypač atsižvelgus į jos eksploatavimo ekologinę reikšmę.
Pavyzdžių, kaip “išspausti” iš atliekų nemažą pelną, tarp jų ir energetinių išteklių, drauge pagerinant sąvartynų aplinkos ekologinę būklę, galima pateikti daug. Žinoma, daugumos problemų sprendimas yra ateities uždavinys, tačiau apie tai galvoti reikia jau dabar. Matyt, Vakarų šalys, kur mes sparčiai einame, ir turtingos dėl to, kad jokios galimybės nelaiko smulkmena. O mes kartais pasirengę pakloti milijonus, kad vietoj potencialių gėrybių gautume dar vieną gamtą žudantį monstrą ar krūvą nuodų“…. Pasiskaičius šią alternatyvą visuomenė pradėjo galvoti, ar jiems reikia dar vienos naujos atominės elektrinės, todėl šis projektas yra šiai dienai sustabdytas ir manau dar negreitai jis bus aktualus Lietuvai. Taip pat mano nuomone, Lietuvai neužtektų biudžeto pinigų, kad galėtų pasistatyti modernią, mažai teršalų išmetančią gamyklą, nes nemanau ar ir ES tam pritartų, todėl, kad tokia atliekų tvarkymo sistema yra populiari JAV ir Japonijoje, tai stiprios ekonomiškai, puikiai pažengusios technologijų srityje Lietuvai dar toli iki tokio lygio. Man labai patiko siūlyta dr. Vlado Katino siūlyta alternatyva, panaudoti iš sąvartynų išsiskiriančias dujas ir panaudoti energijos gamybai, manau tai vertos būtų investicijos į tokį projektą. Aplinkos apsauga turėtu tvirtai vadovautis nustatytomis taisyklėmis ir nuostatomis.Bendrus nuostatus kaip ir kokia tvarka dirba aplinkos apsaugos skyrius pridedu priede.

Išvados.
Miestams augant sparčiau, nei savivaldybėms sprendžiant atliekų tvarkymo problemas, Lietuvoje išlieka vis dar grėsmė užsiversti atliekomis, nes kas metai atliekų vis didėja, tonos vis auga ir auga ir kol nebus sutvarkyta iki galo rūšiavimo problema ir nesutvarkyta antriniu žaliavų perdirbimo sistema, tol išlieka ši problema. Manau reikia jau nuo pirmų klasių mažus vaikus mokyti rūšiuoti atliekas ir mokyti saugoti gamta.
Skirdami prioritetą vien atliekų saugojimui neišspręsime atliekų problemos. Didelį dėmesį turėtume skirti susidarančių atliekų kiekio mažinimui, keisdami gyvenimo, gamybos bei vartojimo būdą ir tradicijas. Svarbu atliekas rūšiuoti ir tai daryti ten, kur jos susidaro – namuose. Antrinių žaliavų rūšiavimas Lietuvoje kol kas yra naujovė, bet daugelyje Europos šalių atliekų rūšiavimas jau vyksta daug metų. Atliekų vengimas, antrinis panaudojimas ar perdirbimas padeda mums saugoti gamtos išteklius, palaikyti švarią ir sveiką aplinką ir, aišku, mažina mokesčius už atliekų tvarkymą.
Beabejos, negalima viskuo kaltinti tik savivaldybių, nes daug kaltės yra ir mūsų miesto gyventojų, jeigu mes labiau į viską pažiūrėtume rimčiau ir nemėtytume šiukšlių kur pakliuvo, o labiau pasidomėtume tų atliekų surenkančiomis įmonėmis, kurios jas išveža. Nereiktų tada mums mėtyti atliekų pamiškėse ar kur nors kitur neleistinoje vietoje.

Literatūros sąrašas:
http://www.vaatc.lt/index.php?id=18
http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/99/2/2katin.html
http://neris.mii.lt/mt/straipsniai/20059/kau.doc
http://aplinka.vilnius.lt/Atliek%C5%B3tvarkymas/tabid/70/Default.aspx
http://www.vilnius.lt/svietimas/konsecija.pdf
http://aplinka.vilnius.lt/Aplinkosapsaugosskyrius/Skyriausnuostatai/tabid/57/Default.aspx

Turinys

1. Įvadas 1
2. Perpildytų sąvartynų problema ir alternatyvos 2
3. Išvados 11
4. Literatūros sąrašas 12

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.