2 Visuotinė kokybės vadyba viešajame sektoriuje
Visuotinės kokybės vadybos idėjų postulatai patraukliai atrodantys mokslininkų darbuose ar valstybių reformų programose nėra taip paprastai įgyvendinami praktiškai. Privačioje organizacijoje turinčioje vieną vadovą, apibrėžtus klientus bei konkrečius tikslus ji gali būti pritaikoma pasitenkinant vadovų noru bei sugebėjimu įtikinti pavaldinius, tačiau viešojo sektoriaus sistemoje, kur susipynę politinės, administracinės atskaitomybės bei kontrolės mechanizmai, be to ne toks paprastas yra klientų rato nustatymas susiduriama su eile problemų dėl nusakytų niuansų. Tyrinėtojai sprendė minėtas problemas kurdami VKV inkorporavimo į viešąjį administravimą modelius, vienas iš jų Madsenas, kuris pasiūlė VKV diegimo į viešąjį sektorių modelį kombinuodamas kokybės paslaugų užtikrinimą/garantiją kaip politinę funkciją ir kokybės kontrolę kaip organizacijos vadovų ir darbuotojų funkciją viename modelyje . Modelio struktūrą sudaro horizontali produkcijos, kurią apima paslaugų tiekimas, linija ir vertikali resursų tiekimo linija, kuri būtina produktyviam procesui pasiekti. Modelio produkcijos linija yra priežastinių ryšių transkripcija, nes ji formuojama pagal piliečių reikmes, kurie yra organizacijos tikslų objektai. Pastarieji atspindi visuomenės, atskirų interesų grupių suvokimą, kokių efektų jie tikisi ir laukia. Remiantis VKV modeliu produkcijos linijoje procesas apibrėžiamas kaip tam tikra priežasčių kombinacija, kuri tiesiogiai susijusi su nustatytais piliečių pageidavimais. Kombinacijos išeiga yra efektai, kurie turi patenkinti piliečių/klientų reikmes. Siekiant produktyvios organizacijų veiklos remiantis šiuo modeliu, jis grindžiamas dviem dalimis: aukštesniame lygyje- struktūrinės priežastys, kaip resursų kategorija skirta naudoti produktyviems viešosios institucijos tikslams ( paskirtis yra produktyvumas) ir žemesniame lygyje kūrybinės priežastys( siekiant gerinti kokybę orientuotą į vartotojus) kaip kita kategorija. Ruošiant struktūrines priežastis pagal piliečių poreikius, pageidavimus ir pagal išeigas, kurios lyginamas su numanomais pageidavimais, įgyvendinama kokybės užtikrinimo (garantijos) funkcija ir ruošiant kūrybines priežastis pagal piliečių pageidavimus ir išeigas užtikrinama kokybės kontrolės funkcija.
Kokybės užtikrinimas yra kokybės reikalavimas ir kokybės auditas ( išorinis). Kokybės poreikis apima ir standartizavimo klausimus. Viešajame sektoriuje kokybės poreikis yra nutarimas ką pateikti ir kuriuos uždavinius įvykdyti, ir kam tai duos naudos. Tačiau kokybės poreikis taip pat svarsto viešosios organizacijos galimybes įsigyti kokybės sertifikavimą/atestavimą, pavyzdžiui pagal ISO 9000 standartus. Dažnai VKV modelio diegimas nuveda link organizacijos sertifikavimo . Kita modelio funkcija- kokybės kontrolė apima kokybės gerinimą ir kokybės plėtimą. Šių dviejų funkcijų dermė yra teorinio VKV modelio pritaikymo viešajame sektoriuje pagrindimas: aukštesniame lygyje yra politikai, o žemesniame- organizacijos vadovai. Politinis atstovavimas atsispindi kokybės reikalavimo(garantijos) funkcijoje, politikai taip pat atlieka išorinio audito funkciją, tuo tarpu viešųjų organizacijų „menedžeriai“(vadovai) atlieka kokybės plėtimo funkciją, darbuotojai įgalioti įgyvendinti kokybės gerinimo funkciją.
Kokybės reikalavimai kaip piliečių poreikiai yra politikų užtikrinami per rinkimus arba apibrėžiant organizacijų tikslus. Juos nustatant dažnai parodoma, kuri piliečių grupė įgyja privalumų, naudos ir galiausiai minėti piliečių poreikiai įgyvendinami skiriant nustatytiems tikslams atitinkamai finansinių resursų. Viešųjų organizacijų vadovai privalo priimti ir gerbti šias reglamentuotas ribas/limitus. Kita vertus, svarbu tai, kad viešasis administravimas nėra politikų kontroliuojamas nustatant kokybės savybes, kurios yra tiesiogiai susijusios su piliečių reikalavimais, tačiau neturi peržengti politikų nustatytų tikslų ribų. Tačiau toks procesas apima piliečių grupių segmentavimą . Organizacijos vadovų veikla yra nukreipta prižiūrėti ir vidinę institucijos kokybę ugdant, mokant bei motyvuojant darbuotojus, visa veikla nukreipta link kokybės plėtimo.
Darbuotojų pagrindinė pareiga yra kokybės gerinimas. Tai darydami darbuotojai gali naudoti VKV įrankius: grupinį darbą (darbuotojų įtraukiamosios grupės, savivaldės darbo grupės, kokybės būreliai), problemų prevenciją, sisteminę procesų analizę, kokybės matavimus ( Pareto analizę, Eigos grafiką priežasčių ir padarinių diagramas) ir kitus įrankius, mokančius darbuotojus spręsti su kokybės tobulinimo problemomis susijusius atvejus, bei plėtojant kokybės potencialą.
Politikai atlieka dar ir išorinio audito funkciją, siekiant, kad viešoji organizacija periodiškai siektų efektyvių veiklos procesų mažindama išlaidas ir tenkindama piliečių reikmes.
Pasak Madseno, kokybės garantijos funkcija užtikrina demokratiją, o kokybės kontrolė yra ištikima profesionalumui. Toks galių išskyrimas suponuos viešosios organizacijos niekad nesibaigiančią kelionę link kokybės tenkinant piliečius, o tai prilygs VKV įdiegimui viešojoje institucijoje. Remiantis Madseno teoriniu modeliu piliečiai turės sąlytį ir su politikais, kurie rūpinsis kokybės užtikrinimo funkcija ir su viešąja organizacija, teikiančia paslaugas. Politikai įsiklausę į piliečius pageidavimus bei poreikius nustatys tikslus bei suteiks finansus jiems įgyvendinti. Piliečių nuomonę jie gali išsiaiškinti dviem būdais: per rinkimus arba darant apklausas. Kokybės tikslų nustatymą bei finansavimą, atitinkantį piliečių reikalavimus, pageidavimus Madsenas įvardija kaip vertikalią funkciją, politinė kontrolė bus įgyvendinta per išorinį auditą lyginant organizacijos išeigas su nustatytais tikslais, o pats politikų darbas kaip tam tikros politikos kūrimas atsispindės tikslų nustatymo procese . Atskaitomybė piliečiams bus užtikrinta per kokybės tikslų nustatymo pagal piliečių pageidavimus procesą, arba per rinkimų procesą kuomet piliečiai parodys politikui ar jis nustato tikslus realiai atitinkančius jų pageidavimus išrinkdami jį arba –ne.
Administracinė atskaitomybė bus įtvirtinta tuo būdu, jog valstybės tarnautojai priiminės sprendimus politikų nustatytų tikslų rėmuose. Jiems bus suteiktas finansavimas ir nustatyti tikslai, bet priemones ir būdus jiems įgyvendinti jie pasirinks patys. Jie turės sąlytį su piliečiais, o paslaugų teikimo procesus įgyvendins atsižvelgdami į jų pageidavimus ir skundus. Jie įgyvendins horizontalią arba produkcijos tiekimo liniją.
Toks viešojo sektoriaus valdymo būdas gali būti parodytas schemoje:
Schema Nr.1
Viešosios organizacijos valdymas remiantis VKV modeliu

Atstovaujamosios
demokratijos
užtikrinimo procesas;
Valstybės
valdymo
Visuotinės kokybės procesas
vadybos įgyvendinimo
mechanizmas

Paslaugų teikimo procesas

Schema sudaryta remiantis: O.N.Madsen, Public enterprise and total quality management, Aarhus, 1995

Piliečiai kaip centrinė figūra nulems viso mechanizmo veiklos pobūdį: tiek demokratijos procese, tiek Visuotinės kokybės vadybos modelyje piliečiai yra ta varomoji jėga, dėl kurios funkcionuoja visas procesas. Tačiau toks atrodytų patrauklus teorinis modelis, praktiniame pasaulyje dažnai gali būti labai sunkiai įgyvendinamas.
Susiduriama su problemomis: visų pirma piliečių poreikių, pageidavimų nustatymas. Norint kurti organizacijos tikslus pagal jų reikmes būtina sąlyga – jų reikalavimų suderinamumas. Pagrindinis politikų, valstybės vadovų uždavinys: sukurti tokią sistemą, priemones, kuriomis remiantis būtų galima išsiaiškinti piliečių poreikius. „Tačiau reikia įdėti daugiau darbo renkant informaciją ir ją nuolat atnaujinant, nes galia yra fragmentuota ir padalyta tarp skirtingų vyriausybinių organizacijų ir egzistuoja įvairios interesų grupės. Kartais sunku pasirinkti, kuris klientas svarbesnis pačiai organizacijai, be to gana sunku išmatuoti kiekvieno kliento galimybes .“ Sakykim tose institucijose, kur klientai yra aiški piliečių grupė tą padaryti nėra sunku, tačiau tokios institucijos kaip policija ar teismai, kur klientų apibrėžimas praplečiamas daug plačiau iki visos visuomenės sąvokos vyksta „karštos“ diskusijos ar įmanoma ir kaip tą padaryti.
Politt ir Boucaert nagrinėdami viešojo valdymo reformas įvairiose šalyse kritiškai vertino reformų sėkmes galimybės. Jie panašiai kaip ir Madsenas apibrėžė modelį, kurio dalyviai yra trys pusės: politikai, viešųjų institucijų vadybininkai ir piliečiai.
• Ministrai yra laikomi atsakingi už tikslus ir išvadas;
• Vadybininkai derina indėlius ir procesus skirtingais ir galbūt naujoviškais būdais (pagal VKV įrankius);
• Vartotojai įgyja daugiau galios, gali būti geriau informuoti apie paslaugos kokybę, turi geresnes galimybes skųstis ir siekti kompensacijos. Jie įtakoja ir politiką, ir patį administravimo procesą.
Tačiau norint įgyvendinti tokį modelį reikalinga patenkinti tam tikras ir gan nelengvas sąlygas. Visų pirma, politikai turi sugebėti vengti kištis į valdymo sferą (nemanipuliuoti įvairiais ištekliais, jų skyrimo ir sujungimo, nesikišti į personalo motyvavimą ir organizacijų struktūrų, sistemų ir procesų kūrimą bei palaikymą). Jie turi apsiriboti tik rezultatų tikrinimu, ir imtis veiksmų tuo atveju, jeigu rezultatai neatitinka iškeltų tikslų.
Antra, politikų iškelti tikslai ir uždaviniai turi būti aiškūs ir atitinkantys vartotojų reikalavimus bei lūkesčius ( kitaip iš vadybininkų būtų reikalaujama vienu metu šokti pagal dvi disonuojančias melodijas ). Taip pat visame valdymo mechanizme turi būti suderinti tikslai ir uždaviniai, nes jeigu vadybininkai gaus prieštaringus pavedimus iš viršaus, o vartotojai reikalaus iš jų visiškai ko kito sistemos funkcionavimas bus sutrikdytas padarant nepatenkintus ir piliečius, ir viešuosius vadybininkus.
Visų šių sąlygų tenkinimo klausimas yra empirinis, nes tai priklauso ir nuo režimo pobūdžio, ir nuo administracinės kultūros, ir nuo politinės ideologijos. Ir šis priežasčių sąrašas nėra baigtinis. Peters labai taikliai pastebėjo, jog „viešųjų organizacijų pobūdis turi atitikti ne tik organizavimo teoretikų norus, bet ir politines valstybės realijas “.
Taigi, nors VKV modelio „implementavimas“ viešajame sektoriuje susiduria su keletu reikšmingų probleminių klausimų, tačiau jeigu pavyktų įgyvendinti tokį mechanizmą tai reikštų valstybės institucijų atsigręžimą į piliečius. Jeigu valdžiai pavyktų sukurti tokį mechanizmą, neapeinant demokratijos esmės bei darniai sukuriant tripolį ryšį: piliečiai-politikai- darbuotojai, būtų labai sveikintinas reiškinys, patvirtinantis valstybės egzistavimą vardan piliečių gerovės ir tuo pačiu vedantis organizaciją efektyvumo link.
1.1.3 Viešojo sektoriaus efektyvumas ir VKV
Nuo pat viešojo administravimo kaip tam tikros disciplinos sukūrimo buvo kalbama apie viešųjų organizacijų našumą, produktyvumą ir efektyvumą. JAV prezidento W.Vilsono samprotavimai (1987) į viešojo administravimo tyrimus įnešė dvi svarbias temas: įtampa tarp politikos ir administravimo, administracinio valdymo mokslinių principų, kurie padidintų vyriausybinių organizacijų našumą, paieškos. Žymus Viešojo sektoriaus reformų tyrinėtojas E.Lane teigia, jog „trys pagrindiniai viešojo sektoriaus reformų tikslai- efektyvumas, lygybė, taupymas- smarkiai susiję, nors jie konceptualiai skirtingi. Tuo metu, kai du pirmieji tikslai gali reikalauti padidintų viešųjų išlaidų, paskutinis tikslas pabrėžia, kad viešosios išlaidos privalo mažėti “.Našumo bei produktyvumo paieškos vyksta iki šiol. „Efektyvumas yra santykinė sąvoka. Ji išreiškia alternatyvių priemonių, naudojamų siekiant tam tikro tikslo, vertinimą “. Pastaruoju metu politinėje ir administravimo erdvėje sklando verslininkiškos idėjos, darant prielaidą, kad viešųjų organizacijų problemos iš esmės yra tos pačios, kaip privačių organizacijų, ir jas galima būtų išspręsti naudojant vadybinius metodus. Šios idėjos šalininkai teigia, kad demokratiją galima būtų išsaugoti per efektyvią vyriausybinių institucijų veiklą, kuri galima pasinaudojant tinkamu verslo modeliu. Vieni pirmųjų išaukštinę vadybines idėjas, bei jų pritaikomumą viešajam sektoriuje Davidas Osbornas ir Tedas Gaebleris, savo knygoje „Perkuriant valdžią“ dar 1992 metais pateikė dešimt principų, kuriais remiantis galėtų būti vykdoma reforma, siekiant didinti valstybės produktyvumą, diegiant alternatyvius paslaugų teikimo mechanizmus . Savo principus jie grindė „ekonominiu racionalizmu“ skatindami valdžią dirbti geriau ir kainuoti mažiau. Jų principuose iš esmės atsispindi VKV filosofija, kuri apima ir įgaliojimą, ir orientaciją į vartotoją, inovacijas, prevencinę valdžią, komandinį darbą.
Efektyvumo požiūriu visuotinė kokybės vadyba siūlo orientaciją į procesus vengiant bet kokių nerezultatyvių ir lėšas švaistančių procesų. Valstybės tarnautojai turėtų vengti tokios veiklos, kuri švaistytų laiką ir išteklius neatnešdama jokių naudingesnių rezultatų.
Perdėtas taisyklių nustatinėjimas biurokratinėse organizacijose stabdo inovacijas ir riboja valdžios veiklą, valstybinės organizacijos transformuojamos taip, jog pirmiausia dėmesį sutelkia į grupės misiją- ko organizacija siekia viduje ir už savo ribų. Paskui biudžeto, žmonių išteklių ir kitos sistemos planuojamos taip, kad atspindėtų pagrindinę misiją. Valstybės tarnautojų kaip verslininkų įgaliojimas skatins profesionalumą viešojo administravimo srityje. Sprendimų priėmimas, bus atiduotas į rankas tų, kurie gali įdiegti naujoves ir nustatyti kryptį, leidžiančią pasiekti aukštos kokybės rezultatų. Panašiai Politt kalba nagrinėdamas „menedžerizmo“ idėjas. Jis teigia, kad „valdymas yra atskira ir skirtinga organizacinė funkcija, o pats valdymo vaidmuo planuojant, įgyvendinant ir įvertinant reikalingą produktyvumo didėjimą yra esminis, dėl to reikia suteikti vadovams pakankamai „erdvės manevruoti“. VKV akcentuojanti tuos pačius principus, skatina efektyvumą per darbuotojų įgaliojimą darant prielaidą, kad jie įsitraukę į darbo procesus sieks darbą atlikti kuo kokybiškiau ir našiau, vadovaudamiesi kokybės standartais kaip tam tikrais orientyrais suteiks ne tik piliečiams patenkinimą, bet ir didins savo profesionalumą. Valdžia kontroliuodama jų darbo rezultatus, nustatydama tikslus skatins organizacijų našumą, orientuodama juos vis mažinti valstybės išlaidas. Pasitelkiant informacines technologijas, diegiant jas kompetentingai bus pasiektas organizacijų našumas. Politt ir Boucaert nagrinėdami prieštaravimus ir viešojo valdymo reformų paradoksus gan atsargiai vertino idėjas, kaip taupant viešąsias išlaidas reiktų gerinti viešojo sektoriaus veiklos kokybę. Paradoksas yra tai, kad tikėtina, jog prieštaravimas išsilaikys tose jurisdikcijose, kurios našiausiai ir efektyviausiai teikia paslaugas. Taip yra todėl, kad gebėjimas taupyti ir kartu gerinti paslaugas susijęs su sistemos pajėgumu, ir produktyviausios jurisdikcijos yra tos, kurios mažiausiai pajėgios taupyti . Vis dėto teoretikai pripažįsta, kad technologijų pažanga yra pajėgi išspręsti menamą prieštaravimą. Technologijos šuolis į priekį leistų valstybės tarnautojams vienu metu ir taupyti pinigus, ir siekti kokybės bei produktyvumo. Pagerinta veiklos kokybė ir išlaidų taupymas priklauso nuo konteksto. Tad retorinis klausimas kaip suderinti efektyvumo didinamą ir paslaugų kokybės gerinimą jau ir taip efektyviose institucijose sukelia probleminių klausimų, nes išlaidų apkarpyti jau nebėra kur ir kaip.
VKV įdiegimas privačiame sektoriuje iš esmės grindžiamas įmonių plėtimusi ir konkuravimu rinkoje taip didinant savo pajamas, nuolatinis paslaugų ir produktų gerinimas bei orientacija į klientus skatins juos pirkti paslaugas/produktus ir taip nešti pelną, kurį privačios įmonės gali investuoti į dar paklausesnius produktus/paslaugas, skirti lėšų idėjų įgyvendinimui, nes jos viską daro vardan klientų pritraukimo, tačiau viešajame sektoriuje situacija yra kitokia, nes jos veikia ne rinkoje ir negauna pajamų iš gyventojų/klientų ( išskyrus iš piliečių mokesčių valstybei), taigi iškyla klausimas ar galimas vis didesnis efektyvumas ir tobulesnės paslaugos tuo pačiu, kuomet jau pasiektas pakankamas efektyvumo ir paslaugų kokybės lygis. Piliečiai kaip klientai nemokėdami už paslaugas nesuteiks viešosioms institucijosms vis didėjančių pajamų, kurias jos galėtų investuoti tobulesnių procesų ir paslaugų ieškojimui bei kūrimui. Galbūt galima teigti, kad bėgant laikui skirtingų kartų piliečių poreikiai keisis ir „kokybiškesnių“ paslaugų teikimas bus susijęs su jau naujais jų poreikiais ir reikalavimais. Ir tokį procesą galima būtų taip pat įvardinti kaip paslaugų kokybės gerinimą, kuris taps nesibaigiančia orientacija į pilietį/klientą. Kaip kokybiškesnių paslaugų kūrimas gali didinti organizacijų efektyvumo lygį aprašoma kitame skyrelyje.
1.1.4 Paslaugų kokybė ir efektyvumas
VKV modelis iškeliantis kokybės tikslą kaip svarbiausią, bei akcentuojantis nuolatinį kokybės gerinimą, vartotojų (išorinių, vidinių) įtraukimą galėtų padidinti organizacijos efektyvumą teikiant ir nuolatos gerinant paslaugų kokybę.
Visuotinė kokybės vadyba reikalauja permanentiškai gerinti kokybės valdymo procesus. Tai reiškia, kad kokybė nėra statiška: tai kas klientus patenkina šiandien dar nereiškia, kad tuo pačiu jie džiaugsis rytoj. Kokybę organizacija apsibrėžia kaip besikeičiančių klientų lūkesčių patenkinimo laipsnį. Viešoji institucija sistemingai ieškodama kokybės tobulinimo būdų, tai darydama kiekvieną mėnesį, savaitę, dieną paslaugas teiks vis geresnes ir kokybiškesnes. Nuolat tobulindama paslaugų teikimo, darbo procesus ves organizaciją prie efektyvumo. Strateginiai organizacijos objektai yra kokybės kėlimas, veiklos gerinimas, agentūros įvaizdžio kėlimas . VKV modelio elementai, kuriais remiantis organizacijoje kuriamas efektyvumas, išskirti darbo priede Nr.3.
Stengiantis užtikrinti paslaugų kokybę, atsižvelgiant į piliečių pastabas, orientuojantis į greitesnį paslaugų teikimo mechanizmą, darbuotojai bus priversti ieškoti būdų, teikti idėjas, kurios galėtų padaryti tiek jų, tiek piliečių kasdienybę lengvesnę. Naudojant VKV įrankius organizacija sieks paslaugų kokybės didinimo tuo pačiu sukurdama efektyvumą, nes orientuodamasi į kuo geresnių paslaugų teikimą organizacija ieškos būdų kaip šalinti defektus, trikdžius, išsiaiškinant jų priežastis, nustatant kas užkerta kelią greitesniam paslaugų teikimui , įvertinant perspektyvas ir įrankius, kurie galėtų būti naudojami siekiant spartinti ir gerinti paslaugų teikimo mechanizmą. Dažnai geresnis paslaugų teikimas gali būti susijęs su informacinių technologijų diegimu bei plėtra. Nors viešajai institucijai tai reiškia didesnes išlaidas ( kompiuterinių technologijų įsigijimui), tačiau įvertinus perspektyvą ir ateities lūkesčius verta apmąstyti geriausias alternatyvas. Taip pat reikia įvertinti piliečių grupę, į kurią orientuoti paslaugų teikimo procesai ( sakykim pensininkai nebus ypatingai sužavėti naudojimusi informacinėmis technologijomis, tačiau galima įvertint kitą piliečių grupę: kaip, pavyzdžiui, studentas, norintis prašyti paramos turėtų užpildyti formas ir įteikti tam tikrus dokumentus- tą jis galėtų padaryti internetu, jei tik būtų sukurta tokia paslauga, toks būdas sutaupytų studentui lėšų, kad ir nuvažiavimui iki viešosios institucijos, paslauga būtų priimta labai greitai, taip pat darbuotojui sumažėtų klientų krūvis, toks paslaugos diegimas paspartintų visos organizacijos veiklą ir patenkintų tiek studentą, tiek pensininką, nes jam sumažėja eilė laukti, tiek darbuotoją, nes turės mažiau klientų. Tačiaureiktų sukurti dar vieną darbo vietą internetinių paslaugų aptarnavimo specialistui, kuris priiminėtų paraiškas ir atsakytų).
Taigi kokybiškesnių procesų, siekiant sukurti geresnes paslaugas, akcentavimas organizacijoje padėtų valdžios struktūroms efektyviau spręsti problemas, tuo pačiu jos modeliuotų geresnius klientų- paslaugų tiekėjų santykius.
Kiekvienai organizacijai yra svarbu nustatyti kokios kokybės politikos ji sieks sukuriant organizacijos kokybės vadovą . Ji turi būti orientuota į ketinimus patenkinti klientų poreikius, deklaruoti ketinimus dėl investicijų į mokymą, bei naujas technologijas, taip pat apibrėžti pagrindines vertybes ir principus , kuriais remiantis organizacija veikia.
Viešajame sektoriuje įdiegus tokią kokybės vadybos sistemą, kurioje aiškiai apibrėžiami klientų reikalavimai, nustatomi procesai, už juos atsakingi asmenys, kontrolės etapai, numatomi ištekliai yra lengviau įvertinti efektyvumą bei numatyti jo didinimo būdus bei prioritetus.
Įvertinus paslaugų teikimo procesą orientuotą į nuolatinį kokybiškų paslaugų gerinimą galima teigti, jog nuolat nagrinėjant procesus, atsižvegiant į darbuotojų bei piliečių siūlomas idėjas organizacijoje gali būti sukurtas efektyvumas. Tuo pačiu orientacija į procesus bei jų elementus, nuolatinis tikslų vertinimas, vidinė, išorinė kontrolė, bei resursų skirstymas atsižvelgiant į tikslus ir išeigas sukurs mechanizmą, kuriame nebus erdvės lėšų švaistymui ir piktnaudžiavimui. Šiuo aspektu VKV valstybei gali tapti lėšų taupymo alternatyva, kurią pasirinko ne viena užsienio valstybė, o jų pasirinkimą daugeliu atvejų įtakojo naujosios viešosios vadybos judėjimas.