Viešojo intereso santykiai

Viešojo intereso tvarka ir principai Lietuvoje yra sudėtingas politikavimas, kuris trukdo vykdyti viešojo interesų nustatytas tvarkas. Kas yra viešasis interesas konkrečiuose santykiuose ir kaip apibrėžti jo gynimo ribas yra gana sudėtinga. Tokiu atveju reikia vertinti ne tik konkrečias aplinkybes, bet ir viešojo intereso sampratą visuomenėje, teisės moksle, teismų praktikoje. Pagal teisės terminų žodyną viešasis interesas yra toks, į kurį visuomenė, bendruomenė plačiuoju požiūriu turi turtinį interesą, kuris gali turėti poveikį visuomenės teisėms ar pareigoms (prievolėms). Viešasis interesas negali būti suprantamas kaip bet koks visuomenės susidomėjimas ar konkrečių grupių, asmenų diskutuotinas interesas. Tai bendras gyventojų turimas interesas, susijęs su jų vietos, valstybės ar nacionaliniais reikalais.
Lietuvos Respublikos teisės aktuose viešojo intereso sąvoka nėra apibrėžta. Nors ne vienas teisės aktas reglamentuoja galimybę ginti viešąjį interesą, tačiau juose vartojamos skirtingos viešojo intereso sąvokos. Pavyzdžiui, Civiliniame kodekse, Civilinio proceso kodekse, Prokuratūros įstatyme vartojama sąvoka „viešasis interesas“, o Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalyje – asmens, visuomenės ir valstybės teisių bei teisėtų interesų sąvoka. Tiek teisės literatūroje, tiek teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad neįmanoma suformuluoti universalios viešojo intereso sąvokos. Pateikti bendrojo pobūdžio viešojo intereso sąvoką gana sudėtinga, nes visada liks pavojus, kad vienas ar kitas atvejis bus praleistas. Bendrosios viešojo intereso sampratos pateikimas gali būti sudėtingas dar ir todėl, kad industrializacija, modernios technologijos ir kiti veiksniai lemia sparčią visuomenės kaitą. Kintanti visuomenė skirtingai dėlioja prioritetus, todėl gali kisti ne tik viešojo intereso samprata, bet ir jos apimtis esant konkretiems teisiniams santykiams. Todėl Lietuvoje, kaip ir daugelyje užsienio valstybių, viešojo intereso sąvokos formavimas yra paliktas teismų praktikai. Kai institucijos turi įgaliojimus ginti viešąjį interesą įstatymų numatytais atvejais, teismui visada paliekama galimybė vertinti, ar tikrai besikreipianti institucija siekia apginti viešąjį interesą, ar ji turi tokią teisę, ar tikrai konkrečioje situacijoje yra viešasis interesas ir būtinybė jį ginti.
Įstatymų leidėjas praplečia viešojo intereso sampratą ne tik suteikdamas teisę ginti viešąjį interesą tam tikroms institucijoms, bet ir nurodydamas atvejus, kada valstybės ar savivaldybių institucijos gali būti teismo įtrauktos į viešojo intereso gynimo procesą arba dalyvauti savo iniciatyva, duoti išvadą byloje. Viena iš valstybės institucijų, ginančių viešąjį vartotojų interesą yra Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos taryba prie Teisingumo ministerijos (toliau – Taryba). Pasak Tarybos pirmininko Felikso Petrausko, Civilinio proceso kodekso 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybės institucijų teisė įstatymų numatytais atvejais pareikšti ieškinį viešajam interesui apginti. +Nustačius, jog buvo pažeistos vartotojų teisės, Vartotojų teisių gynimo įstatymo 10 straipsnis suteikia Tarybai teisę kreiptis į teismą reiškiant konkretų šiame straipsnyje nustatytą reikalavimą.

Kokiais atvejais Taryba gina viešąjį vartotojo interesą ?

Vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis vartotojas yra ekonomiškai silpnesnė sutarties pusė, todėl teisės aktuose įtvirtinti papildomi mechanizmai, kurių paskirtis – užtikrinti fizinio asmens teisių ir interesų gynimą, tenkinant pastarajam asmeninius, šeimos, namų ūkio poreikius vartojimo srityje.
Atsižvelgiant į tai, dabar galiojantis Vartotojų teisių gynimo įstatymas Tarybai, ginant vartotojų viešąjį interesą, suteikia teisę kreiptis į teismą. Dažniausiai vartotojai kreipiasi į Tarybą dėl prekių pirkimo – pardavimo ar paslaugų teikimo sutarties nutraukimo ir sumokėtų pinigų grąžinimo.
Tarybos pirmininkas Feliksas Petrauskas nurodė ir kitus atvejus, kuomet Taryba, vadovaudamasi Vartotojų teisių gynimo įstatymu, turi teisę, gindama viešąjį interesą, kreiptis į teismą:
dėl sutarties nesąžiningų sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ar pakeitimo;
dėl prekių pirkimo – pardavimo ar paslaugos teikimo ne šiai veiklai skirtose patalpose sutarties nutraukimo ir vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimo;
prekių – pardavimo ar paslaugų teikimo sutarties, sudarytos naudojant ryšio priemones, nutraukimo ir vartotojų sumokėtų pinigų grąžinimo;
dėl prekių pirkimo – pardavimo ar paslaugų teikimo sutarties, sudarytos naudojant ryšio priemones, nutraukimo ir vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimo.

Šalims nesusitarus ginčą sprendžia teismas
Tarybos pirmininkas pažymėjo, kad 2005 m. Taryba parengė 6 ieškinius dėl viešojo vartotojų intereso gynimo, 2006 m. – 4 ir pateikė keletą pavyzdžių. Taryba gavo vartotojų skundus: S. J. dėl UAB „Fotofabrikas“ parduoto fotoaparato, atminties kortelės bei krepšelio ir vartotojos J. L. skundą dėl nekokybiškų nutrijos kailinių, kuriuos pardavė UAB „TBP“. Vartotojai skundėsi dėl nekokybiškų prekių ir todėl, kad pardavėjai atsisakė patenkinti teisėtus vartotojų pageidavimus, kurie įtvirtinti teisės aktuose, t. y. priimti nekokybiškas prekes ir grąžinti už jas sumokėtus pinigus.
Taryba kreipėsi į pardavėjus ir siūlė geranoriškai išspręsti situaciją vartotojo naudai. Tačiau, pardavėjams neatsižvelgus į Tarybos pasiūlymus ir atsisakius patenkinti vartotojų prašymus dėl pinigų grąžinimo už nekokybiškas prekes, Taryba, ištyrusi faktines aplinkybes, pateiktus įrodymus bei siekdama apginti vartotojų viešą interesą, kreipėsi į teismą. Abiem atvejais teismas priėmė palankius sprendimus vartotojų atžvilgiu.
Šiais atvejais Taryba padėjo vartotojui sutaupyti laiko ir pinigų. „Taryba turi vertingą praktiką ginant vartotojų viešą interesą ir daro tai veiksmingai bei efektyviai“, – pabrėžia Tarybos pirmininkas Feliksas Petrauskas. Jis taip pat paminėjo, kad teisminio ginčo sprendimas dažnai susijęs ir su psichologiniais aspektais – daugelis vartotojų neretai nesiryžta pradėti sudėtingas teisines procedūras. Todėl Taryba, atstovaudama ir gindama viešąjį vartotojo interesą, taip pat padeda vartotojui išvengti tam tikro psichologinio diskomforto“, – akcentavo Tarybos pirmininkas.

Nauda vartotojų interesams

Kalbėdamas apie vartotojų skundus ir bylas, kuriose Taryba atstovavo gindama viešąjį interesą, Tarybos pirmininkas Feliksas Petrauskas sakė, kad gana dažnai vartotojai kreipiasi dėl sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo. Skundai dėl nesąžiningų sutarčių dažniausiai išsprendžiami taikiu būdu, t. y. bendrovės, kurių sutarčių sąlygas Taryba pripažįsta nesąžiningomis vartotojo atžvilgiu ir pasiūlo prekės/paslaugos pardavėjui per 2 savaites jas pakeisti, panaikinti arba nebetaikyti, paprastai atsižvelgia į Tarybos reikalavimus.
Pavyzdžiui, Taryba nagrinėjo UAB „Vilniaus Energija“ šilumnešio ir šilumos tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo su buto savininku sutartį ir nustatė, kad dvi sutarties sąlygos yra nesąžiningos vartotojų atžvilgiu bei pasiūlė bendrovei jas pakeisti, panaikinti arba nebetaikyti. Kadangi bendrovė nesutiko su Tarybos nutarimu (dėl sutarties sąlygų pripažinimo kaip nesąžiningų vartotojo atžvilgiu) ir pasiūlymais, Taryba parengė ieškinį ir ketino ginti viešąjį vartotojo interesą teisme. Tačiau, UAB „Vilniaus Energija“ vis dėlto nusprendė patenkinti Tarybos (Ieškovo) reikalavimus ir įsipareigojo netaikyti atitinkamų sutarties sąlygų, kurias Taryba buvo pripažinusi kaip nesąžiningas vartotojo atžvilgiu ir teisme pasirašė taikos sutartį.
Tai tik vienas pavyzdys, kai gindama viešąjį interesą Taryba išsprendžia didelei vartotojų grupei svarbią problemą, nes nesąžiningos sutarties sąlygos turi būti panaikintos, pakeistos arba netaikomos visų šias sutartis sudariusių bei jas sudarančių vartotojų atžvilgiu.

Ateitis – neteisminis ginčų nagrinėjimas

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad teismai vykdo teisingumą. Tačiau teisminis nagrinėjimas, kaip tradicinis vartotojų ginčų sprendimo būdas, gali būti per sudėtingas ir brangus vartotojų ginčams dėl nedidelės vertės prekių/paslaugų. Todėl vis plačiau taikomas pigesnis, paprastesnis ir greitesnis – neteisminis ginčų nagrinėjimo būdas.
Pasak Tarybos pirmininko Felikso Petrausko, neteisminis ginčų nagrinėjimas – tai galimybė išspręsti iškilusį ginčą tarp vartotojo ir prekės/paslaugos tiekėjo taikiu, abiem šalims priimtinu būdu. Geranoriški susitarimai sutaupo ir laiko, ir pinigų abiems ginčo šalims. Vartotojui visuomet geriau, kuomet jo problemos išsprendžiamos greitai, be papildomų nuostolių ar investicijų. Tokį interesą, tikėtina, turi ir prekybininkai. Kalbant apie individualų vartotojų teisių gynimą teisme, būtina įvertinti dideles teisinių konsultacijų ir atstovavimo kainas bei gana ilgą laikotarpį iki galutinio ginčo išsprendimo.
Atkreiptinas dėmesys, kad sprendžiant ginčą turėtų būti siekiama ne tik tam tikro vienai šaliai palankaus sprendimo priėmimo, svarbu taip pat atstatyti ir socialinę taiką. Teismui priėmus sprendimą reiškia, kad ginčas dėl teisės išspręstas, bet tai nereiškia, kad tuo pačiu dingsta ir nesutarimai tarp šalių. Paprastai ginčą pralaimėjusi šalis lieka nepatenkinta tokiu teismo sprendimu, o santykiai tarp šalių neprilygsta tiems, kokie būna šalims susitaikius.

Vartotojui svarbios nuostatos – naujame įstatyme
Tarybos pirmininkas Feliksas Petrauskas pažymėjo, kad Vartotojų teisų gynimo įstatymo pakeitimo įstatymo projekto, kuris šiuo metu svarstomas Lietuvos Respublikos Seime, šeštame skirsnyje įtvirtinta nauja procedūra vartotojų teisių apsaugos srityje – vartotojų teisių gynimas ne teisme. Naujajame įstatymo projekte neteisminis ginčų nagrinėjimas žymiai aiškiau ir plačiau reglamentuotas, siekiant užtikrinti vartotojui teisinės gynybos prieinamumą ne teisme. Įstatymas nustato institucijas, kompetentingas nagrinėti vartotojų prašymus išankstine ne teisme tvarka. Ginčus elektroninių ryšių, pašto ir pasiuntinių paslaugų srityse nagrinės Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba, Draudimo įstatymo numatytais atvejais ir tvarka – Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija, Energetikos įstatyme numatytose vartotojų teisių apsaugos srityse – Valstybinė energetikos inspekcija prie Ūkio ministerijos, Energetikos įstatyme numatytose vartotojų teisių apsaugos srityse – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Įstatymų nustatytais atvejais neteismine tvarka ginčus nagrinės ir kitos institucijos. Aukščiau nepaminėtose vartotojų teisių apsaugos srityse ginčus nagrinės Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.
Atkreiptinas dėmesys, jog nustatoma ginčus nagrinėjančių institucijų teisė kreiptis pagal kompetenciją į valstybės ar savivaldybių instituciją, atsakingą už atitinkamos vartojimo srities valstybinį reguliavimą, prašant pateikti išvadą dėl vartotojo prašyme išdėstyto reikalavimo.
Įstatymo projektas taip pat nustato terminus, per kuriuos vartotojų prašymai turi būti išnagrinėti, minėtų institucijų teises, išsamiai reglamentuoja prašymų nagrinėjimo procesą ir nustato šių institucijų priimtų sprendimų teisinę galią.
Vartotojų teisių gynimo įstatymo pakeitimo įstatymo projekte apibrėžtas vartotojų viešojo intereso gynimas. Tarybos pirmininkas Feliksas Petrauskas atkreipia dėmesį, kad naujame įstatymo projekte įtvirtinta nuostata, jog vartotojų viešąjį interesą turi teisę ginti Taryba (projekte – Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba) ir vartotojų asociacijos. Pagal naują įstatymo projektą numatyta, kad vartotojų teisių pažeidimų nutraukimo faktai bus viešai skelbiami Tarybos interneto svetainėje. Įstatymo projekte taip pat numatyta, kad Taryba viename pagrindinių Lietuvos dienraščių skelbs teismų sprendimus, kuriais bus pripažinta, jog pažeistas viešasis interesas. Teismas, priimdamas sprendimą, nustatantį, kad pažeistas viešasis interesas, įpareigoja pardavėją, paslaugų teikėją atlyginti Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai šioje dalyje numatyto viešo paskelbimo spaudoje išlaidas. http://www.vartotojoteises.lt/l.php?tmpl_into=middle&tmpl_name=m_article_view&article_id=174&m_article_arch=1

Publikacijoshttp://www.lprofsajungos.lt/?lang=lt&mID=3&id=24
atgalPOVILAS GYLYS: RESPUBLIKA – TAI VIEŠASIS REIKALAS!
2006-10-26
RESPUBLIKA – TAI VIEŠASIS REIKALAS!
(Iš prof. Povilo Gylio paskaitos profsąjungininkams)

Esu iš tų žmonių, kurie labiau tiki ir labiau nori evoliucinės raidos, nes manau, kad revoliucijos dažniausiai yra griovimas,- jos naikina turtą. Be to, revoliucijos dažniausiai neatneša to rezultato, kurio jos iniciatoriai siekia.

Kai mes ėjome į Sąjūdį, aš buvau aktyvus jo dalyvis ir vienas iš Lietuvos kompartijos atsiskyrimo nuo TSKP iniciatorių. Daugelis buvome ryžtingų ir pagreitintų reformų, o ne revoliucijos šalininkai. Reformų, kurios ištaisytų tarybinės sistemos sukeltas deformacijas, pagerintų mūsų gyvenimą politine, socialine, ekonomine ir t.t. prasmėmis.

Ar ištaisėme tas deformacijas, ar nesukėlėme naujų? Ar iš tikrųjų norėjome ir siekėme tos ekonominės sistemos, kurią šiandien Lietuvoje turime,- t.y. nemažu laipsniu laukinį kapitalizmą?

Vienu iš kertinių Sąjūdžio principų buvo socialinis teisingumas ir solidarumas. Deja, per 15 metų nutolome nuo šito tikslo.

KAPITALIZMAS BE ŽMOGIŠKOJO VEIDO

Socialinio teisingumo, solidarumo idėjos šiandien Lietuvoje yra labai prislopintos, ir mums tenka dabar kalbėti apie kapitalizmą be žmogiškojo veido, kaip kažkada kalbėjome apie socializmą be žmogiškojo veido.

Dabartinė situacija yra pavojinga. Pirma, dėl to, kad atsiranda galimybių manipuliuoti socialinio teisingumo idėjomis. Tada į valdžią ateina ne ypatingų gabumų, ne skaidriausios moralės žmonės, nors skelbiasi teisingumo pranašais. Jie eina į žmones, sako: kai tik mes ateisime į valdžią – bus kitaip.

Buvo smagu stebėti, kaip per pastaruosius rinkimus net liberalai kalbėjo apie skurdo mažinimą, pensininkų gyvenimo gerinimą. Ir apskritai – kiek jų programose buvo socialistinių idėjų! Tiesą sakant, per rinkimus visos partijos “išsipuošia” kaip kairiosios, “mylinčios liaudį”, paprastą žmogų. Nors – paradoksas! – visos jos po rinkimų tampa daugiau ar mažiau dešiniosiomis.

Štai savo laiku atsirado Darbo partija, pagal anglišką terminą, – leiboristai. Šita partija kartu su kitomis “kairiosiomis” kolegėmis turėjo vykdyti kairiąją politiką, o ir žiniasklaida sakė, kad tai buvo “kairiojo centro koalicija”. Bet ar kada nors porinkiminiu laikotarpiu girdėjote Darbo partijos lyderių pasakymuose ką nors kairesnio? Manau, kad šituo atveju eilinį kartą žmonės buvo apgauti. “DARBO partija padės DARBO žmonėms…” Labai sumaniai buvo parinktas pavadinimas (buvo siekiama paveikti rinkėjų pasąmonę). Na, o rezultatą šiandien jau kaip ir žinome…

BŪTINA POLITINIŲ JĖGŲ PUSIAUSVYRA

Demokratijos požiūriu labai negerai, kai nemažos dalies piliečių interesai ir pažiūros nėra nei atstovaujamos, nei atspindėtos politinėje sistemoje, nėra išreiškiamos bei formuluojamos žiniasklaidoje.

Kai per silpnai atstovaujamos, tarkime, socialinio teisingumo idėjos, pažiūros, tokiomis sąlygomis labai realus radikalių sąjūdžių atsiradimas. Tokių sąjūdžių veikėjai stengiasi išstumti iš visuomenės sąmonės reformistinį požiūrį ir įdiegti revoliucinį, anarchistinį mastymą.

Jau turėjome panašaus “sukirpimo” veikėją iš Kauno. Jis imitavo kairumą, apeliavo į paprastus žmones, į jų sąmonę, simpatijas. Nors spalvingojo Ubagų karaliaus laikas jau praėjo, bet per kitus rinkimus gali iškilti ir nauja “kairiosios manipuliacijos” banga.

Ne mažesni pavojai demokratijai kyla dėl politinių jėgų pusiausvyros stokos. Mūsų politinėje sistemoje šiandien galingai reiškiasi dešiniosios pažiūros, ir tai iš dalies yra gerai. Taip atstovaujami verslo interesai. Tačiau nėra deramai atstovaujamas kitų natūraliai susiformuojančių interesų spektras, – šiuo atveju turiu galvoje pirmiausia darbuotojų interesus.

Šiame kontekste kaip tik imi pasigesti ir politinės profesinių sąjungų misijos. Jos turėtų drąsiau priminti visuomenei ir politikams, kad yra ir kitas požiūris į ekonomiką, į politiką. Ir jeigu tai bus daroma, aktyviau dalyvaujama viešose diskusijose,- mažesnė tikimybė, kad atsiras naujų “pranašų”, naujų “revoliucionierių”, galų gale taip ir neatnešančių laimės šitam kraštui. O jie vėl gali gimti vertybinio ir politinio vakuumo terpėje, kuri susiformuoja toje visuomenės pusėje, kurioje ilgimasi socialinio teisingumo, solidarumo ir kitų kairiųjų vertybių.

RESPUBLIKA – AKTUALI SĄVOKA!

Kalbėjau apie disbalansą (pusiausvyros stoką) tarp tų visuomenės atstovų, kurie mąsto individualistiškai, akcentuoja verslą, privatumą, ir tų žmonių, kurie atstovauja darbui, jo vertybėms. Bet pasigendame ir dar kito – “vertikaliojo” – balanso, t.y. pusiausvyros tarp individualių, bendruomeninių bei valstybės interesų. Šią temą susiečiau su senu dar iš Antikos atėjusiu terminu “respublika”. Res publica – lotyniškai “visuomeninis reikalas.

Dešinioji mūsų visuomenės pusė, kurios ideologiją radikaliai išreiškia Lietuvos laisvosios rinkos institutas, ypač ryškiai atstovauja antirespublikoniškoms pozicijoms. Beveik nėra bendrų, visuomeninių, kuopinių interesų, – teigia šios pasaulėžiūros šalininkai. Visiška rinkos laisvė – tai individualizmo principas, priešingas kolektyvizmo principui,- sako Algirdas Degutis, vienas iš liberalizmo teoretikų. Net ir tauta, pasak jo, yra kolektyvistų prasimanymas. Na, o kai nėra tautos (nes tai yra kolektyvinis darinys), nelabai reikia ir valstybės, kadangi ji atstovauja bendriesiems interesams…

Tiesa, pastaruoju metu A.Degutis bando sušvelninti tokių savo nuostatų radikalumą.

O mes galime paklausti ponų individualistų: jei kiekvienam dera rūpintis tik savimi, kodėl p. A. Degutis ir jo bendraminčiai rūpinasi mumis? Rūpintis visuomenės pažiūromis – tai juk irgi kolektyvizmas, kurį neigia liberaliųjų pažiūrų skleidėjai. Tik kodėl jie, siūlydami mums kolektyviai nemąstyti, nori mums primesti kolektyvinę mintį, kad kolektyviai mąstyti nedera ir nereikia?
Pagaliau ar pats LLRI neveikia kaip kolektyvas, “socialistiškai”?

Pasakysite: kas čia tokio – tegul sau filosofuoja žmonės! Tačiau visi žinome, kad galų gale žmogus elgiasi taip, kaip mąsto. Jeigu tu mąstai, galvoji, kad valstybė yra blogis, tai tu taip ir elgiesi.
Beje, tokias ir panašias idėjas propaguojančių autorių darbų leidimą noriai finasuoja verslininkai, jų sąjungos. Pagalvokime, kodėl, – juk verslas šiaip sau pinigų nešvaisto!..

Negalime teigti, kad mūsų politinis gyvenimas džiugina piliečius. Ir aš pakankamai kritiškai vertinu dabartinę mūsų politinę situaciją, valdžios aparato darbą. Ir vis dėlto negalima “nurašyti” nei valstybės, nei politinių partijų, nes be jų negali apsieti demokratinė santvarka. Tuo tarpu individualistinė mintis mums bando įteigti, kad ekonomika augs geriau, jeigu valstybė į tuos reikalus visiškai nesikiš.

Galima iš dalies suprasti tokį savisaugos instinktą, kuris atėjo iš tarybinių laikų,- tada valstybė užgožė privačią iniciatyvą. Bet ar tai argumentas apskritai paneigti valstybės vaidmenį? Taip, iš tiesų anksčiau buvo sakoma, kad valstybė turi iš centro tvarkyti viską – iki degtukų skirstymo. Bet dabar nepulkim į kitą kraštutinumą ir nesakykim, kad apskritai valstybės nereikia ir kad jos kišimasis į ekonomikos reikalus visuomet yra blogis.

DARBO JĖGA – TAIP PAT NACIONALINIS TURTAS

Ar ekonomika – tik su “privačiu reikalu” susijęs reiškinys, ar ji priklauso tik nuo verslo, verslininko?
Ne tik, nes ekonomika – tai ir “viešasis reikalas”. Jau pirmojoje paskaitoje esu sakęs (žr. “Lietuvos profsąjungos”, Nr.9), kad pridėtinę vertę, turtą kuria ne vien verslininkas. Net ir nesant ekonomistu nesunku suprasti, kad turtą kuria ir darbuotojas, kuris į rinką atsineša savo investiciją – darbo jėgą, profesines žinias, darbo įgūdžius.

Antra, ekonomika – tai ir viešasis sektorius – švietimas, sveikatos apsauga, mokslas ir t.t. Jame taip pat kuriamas turtas. O šis sektorius dideliu laipsniu yra viešojo intereso, respublikos įtakos sferoje

Ekonomika – tai ta visuomeninio gyvenimo sritis, kurioje betarpiškai atsispindi turto judėjimas. Bet individualistai, rinkos fundamentalistai turtą supranta tik kaip prekes. Vienas iš paradoksų yra tai, kad, kalbėdami apie ekonomiką, neretai užmirštame, jog viena iš turto sudėtinių dalių yra ir darbo jėga.

Žmogus disponuoja turtu – savo darbo jėga, tačiau ir visuomenei ji yra turtas. Įprasta manyti, jog žmogus yra turtingas, kai valdo daugiau materialinių gėrybių.

Iš tiesų, materialinė gerovė yra labai svarbu. Bet ji vertinga ne tik savaime, o ir dėl to, kaip ji padeda atkurti savąjį “aš”, savo gebėjimus dirbti, kurti, veikti, t.y. atkurti darbo jėgą.O ar darbo jėgos atkūrimas yra tik privatus žmogaus reikalas, ar tai nėra ir viešasis, bendrasis reikalas?

Ar sveikatos apsauga yra tik mūsų privatus interesas, ar tai yra ir viešasis, respublikos interesas? Kiekvienas turime rūpintis savo sveikata, kaip ir savo materialine gerove. Bet valstybės, respublikos interesas čia taip pat objektyviai egzistuoja. Tad mūsų kvalifikacijos, mūsų sveikata yra ne tik privatus, bet ir viešasis, respublikos interesas.

Kai leidžiame į mokyklą vaiką, tai privačiai tuo rūpinamės. Bet ir valstybė organizuoja mokyklų veiklą, investuoja į švietimą lėšas. Todėl negalime sakyti, kad vaikus išlaiko vien valstybė, kaip ir neteisinga būtų teigti, kad vaikus išlaiko vien tik šeima. Mūsų vaikų (beje, būsimiosos darbo jėgos) ugdymas, puoselėjimas yra ne tik mūsų privatus, bet ir viešasis interesas.

Viešojo intereso, respublikos reiškiniui paaiškinti svarbios yra vadinamosios viešosios gėrybės.
Kol kas Lietuvoje tokią sąvoką vargu ar išgirsi vartojant, nes rinkos fundamentalistai jos nemėgsta. O juk tai “vadovėlinė” sąvoka. Kai minime “viešąsias gėrybes”, turime galvoje tokias bendrai naudojamas gėrybes kaip žinios, mokslo ir kultūros lobiai, kaip nacionalinis saugumas ir t.t.
Viešųjų gėrybių sąvoka svarbi, nes padeda suprasti, jog turtas yra ne tik prekės, o ekonomika – ne tik rinka. Tada į vertybių bei ekonomikos sąvokų sistemą įtraukiame institucijas, žmogiškąjį, socialinį kapitalą. Tam tikru požiūriu sudėtine respublikos bei visuomeninio turto dalimi tampa ir įstatymai, šiandienos politinė tvarka. Ekonomikos apibrėžimas tampa platesnis, aprėpdamas ir sveikatos paslaugas, ir švietimą bei kultūrą, ir politiką.

Kad ir kaip valdžia keiksnojama, žmonės su ja sieja nemažai vilčių. Dauguma per rinkimus einančiųjų balsuoti tikisi, kad su nauja valdžia bus geriau, o neinantieji, matyt, irgi norėtų geresnio gyvenimo, nors ir nesitiki, jog politikai tai pasieks. Nors apklausos rodo, kad tik 10 procentų žmonių mano, kad jų gyvenimo gerovę labiausiai lemia valdžia, tačiau akivaizdžiai vyrauja nuostata, kad valdžia turi bent padėti žmonėms gyventi.
Per rinkimų laikotarpį galima stebėti, kaip ši nuostata pasireiškia. Vieni (populistai) tiesiog tikisi, kad gera valdžia atiduos liaudžiai gėrybes, kurias dabartinė – blogoji – laiko paslėptas. Kiti (socialistai) žino, kad jų rinkta valdžia protingai pakreips ir sureguliuos žmonių pastangas. Treti (konservatoriai) mano, kad be valdžios neįvyks tai, kas reikalinga visiems žmonėms, kad visų pastangos nebus nukreiptos visų labui. Netgi teigiantieji, kad nieko per daug nelaukią iš valdžios (liberalai), mano, jog valdžia yra tas geriausias įmanomas žmonėms reikalingų paslaugų teikėjas, kuriam mokesčių mokėtojai už šias paslaugas susimoka.
Taigi visus vienija bendras požiūris, kad valdžia kažką duos, ko negali duoti spontaniška rinkos tvarka ir individualios žmonių pastangos.
Nevertinsime rinkimų rezultatų, būsimos politikos gairių ir politikų pažadų pagrįstumo. Norėdami įvertinti, ar šie lūkesčiai pagrįsti, turėtume žvilgtelėti į valdžios prigimtį. Taigi, ar gali valdžia duoti tai, ko žmonės nesugeba sukurti rinkoje, ir kokios šio davimo pasekmės?
Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį, kad valdžioje sprendimus priima taip pat žmonės. O žmonės, suprantama, klysta. Tokiu atveju kyla klausimas, kodėl mes turėtume tikėtis, kad žmonės valdžioje klys mažiau nei valdžioje nesantys žmonės. Demokratija yra tai, į ką nurodo beveik visi, tačiau ji atsakymo neduoda: jei jau valdžią formuoja visi, tai ir klaidas ji daro tokias pačias kaip ir visi. Šia prasme visiškai teisūs, kurie teigia, jog kiekviena tauta turi tokią valdžią, kokios nusipelno.
Pripažinus, kad žmonės klysta, svarbiausias tampa klausimas – o kas atsitinka, jei jau įvyko klaida? Rinkoje klaidas darantys veikėjai bankrutuoja, o priimantys teisingus sprendimus – klesti. Valdžia kaip tokia nebankrutuoja. Net ir blogiausiai veikianti valdžia yra laikoma vis dar teisėtai veikiančia vienintele valdžia. Dėl to valdžios klaidos yra daug skaudesnės nei rinkos subjektų. Žiūrint paprastai – jei esate nepatenkinti savo saugos tarnybos paslaugomis arba kaina, galite samdyti kitą. Tačiau jei jums neefektyvi ar per brangi yra policija – pasirinkimo nėra. Lygiai tas pats ir kalbant apie duoną, būstą, sveikatą, švietimą ir bet kurias kitas paslaugas.
Bet gal valdžia turi kažkokių savybių, kurios leistų jai klaidų daryti mažiau? Deja, ši viltis neturi nė menkiausio pagrindo, o realybėje yra netgi atvirkščiai: valdžios savybės lemia, kad ji pagal savo esmę yra linkusi priimti blogesnius sprendimus nei rinkos subjektai. Tai susiję su žmonių motyvacijos ypatybėmis. Veikėjas rinkoje veikia savo sąskaita, savo rizika ir savo naudai. Jo sprendimų nauda ir nuostoliai tenka jam pačiam. Tuo tarpu valdžios žmogus veikia kitų sąskaita, kitų rizika ir kitų naudai. Net didžiausi valdžios optimistai vargu ar leistų sau teigti, kad toks paskatų mechanizmo skirtumas sukuria paskatas valdžioje veikti atsakingiau nei rinkoje.
Dar daugiau problemų iškyla tada, kai pripažįstame, kad ir valdžioje esantys žmonės vis tiek turi ir savo interesus. Būtent asmeninius interesus – kas sąmoningai, kas nesąmoningai – linkę labiau pastebėti ir realizuoti nei kitų asmenų interesus (juoba kad galima suorganizuoti taip, jog nauda tektų esančiajam valdžioje, o nuostoliai – mokesčių mokėtojams). Privačios įmonės savininkas (nuo kurio labiausiai priklauso įmonės priimami sprendimai) veikia įmonės naudai, o įmonė rinkoje sėkmingai gali veikti tik tenkindama vartotojų interesus. Valdžios žmogus, būdamas monopolistu, tarsi ir atlieka žmonėms reikalingus darbus, tačiau turi galimybę pirma pasirūpinti savimi, o ne vartotoju.
Užtenka paanalizuoti, kaip su korupcija kovoja valdžia ir kaip tą daro verslas: Lietuvos patirtis akivaizdžiai liudija, kaip po privatizavimo kiekvienoje įmonėje atsiskleidė krūva korupcijos atvejų, kurių ligtoliniai – valdiški savininkai – „nepastebėjo“.
Tarkime, kad valdžioje žmonės rūpinasi tik viešais interesais. Net jei tai galėtų tapti realybe, susiduriame su kita problema – o iš kur gi žinoti, kas yra viešasis interesas. Rinkoje žmonės irgi žino ne viską, tačiau kainų mechanizmas leidžia susivokti, kas žmonėms atrodo vertinga, o kas ne, kas vertinama labiau, o kas mažiau. Susivokus galima ir kryptingai veikti: jau vien bandymas pirkti pigiau ir parduoti brangiau nukreipia daugybės žmonių veiksmus visų kitų žmonių poreikių tenkinimui.
Tuo tarpu valdžios žmogui nelieka nieko kito kaip pasikliauti tuo, ką sako nuojauta. Neatsitiktinai skirtingos politinės jėgos, kalbėdamos apie gerovę visiems, skirtingai konkretizuoja, kaip jie tą gerovę supranta. O ir kiekvienos partijos viduje vyksta antklodės tampymas tarp švietimo, sveikatos, policijos, kariuomenės ir kitų poreikių. Nors visa tai tarsi ir susiję su įsivaizduojamais viešaisiais interesais, tačiau į klausimus „kiek“ ir „kaip“ vieningų atsakymų nerandama.
Ši informacijos nepilnumo ir išskaidytumo problema yra esminė. Netgi gerų norų vedini politikai neišvengiamai įsitraukia į išteklių švaistymą, nes negali žinoti žmonių poreikių, ir visuomenės išteklius panaudoja ne ten, kur labiausiai reikia patiems žmonėms. Pavyzdžių – gausybė: valdiški milijonai, sukišti į Būtingės naftos terminalą, kuris beveik nenaudojamas pagal sumanytą paskirtį, sveikatos įstaigų finansavimas, dėl kurio ne ką pagerėja sveikatos priežiūra. Ir galiausiai – neatsakyti klausimai apie tai, kas svarbiau – Valdovų rūmų atstatymas, funikulierius į Gedimino kalną, mokyklos stogo remontas, naujas kompiuteris ar litu padidintos pensijos…
Tarkime, kad demokratija yra tas mechanizmas, kuris leidžia išvengti visų šių ydų. Demokratijos apologetai visuomet linksta teigti, jog rinkėjų pasitikėjimo patikrinimas yra tas testas, kuris leidžia išvengti ir nukrypimo nuo rinkėjų noro, ir savanaudiškumo pasireiškimų. Tačiau ar tikrai taip? Kiekvienas savininkas yra suinteresuotas ne tik tuo, kad jo nuosavybė leistų jam gerai gyventi šiandien, bet ir tuo, kad ta nuosavybė liktų vertinga ir ateityje.
Politikai gi renkami keleriems metams, tad nereikėtų stebėtis, kad, kaip pastebi daugelis analitikų, valdžia dažniausiai rūpinasi trumpalaikiais, o ne ilgalaikiais tikslais. Kam gi rūpintis, kaip šalis atrodys po dešimties metų, jei kadencija tėra ketveri? Asmeniškai tai nenaudinga, o rinkėjai juk irgi rinksis pagal esamus rezultatus, o ne pagal jiems miglotą perspektyvą.
Šiandien vis populiaresnis tampa šūkis, kad rinkos reformos davė savo rezultatus, o štai dabar jau reikia aktyvios valdžios. Panašu, kad skelbiantieji tokias nuostatas užmiršta, jog laisvoji rinka būtent todėl ir duoda rezultatus, kad čia sprendimus priima ne monopolistė valdžia, o konkuruojantys asmenys. Linkėdama ir siekdama geresnio gyvenimo, valdžia gali padėti vieninteliu būdu – tapti mažesnė, ir tai nepriklauso nuo to, kokios yra šiandienos ar rytojaus aktualijos. http://www.lrinka.lt/Leidinys/kita/2004.3.valdzia.phtml

Parenge Nacionalines pletros instituto Teisines sistemos kokybes ekspertine grupe
NATIONAL DEVELOPMENT
INSTITUTE
NACIONALINES
PLETROS INSTITUTAS
TEISMINIAI GINČAI DEL DETALIUJU PLANU STATYBOMS KURŠIU NERIJOJE
PATVIRTINIMO TEISETUMO: TEISINIS PAGRINDAS IR PERSPEKTYVA
2006-10-02
Rinkos ekonomikai igijus pagreiti ir besipletojant ekonominiams santykiams Lietuvoje auga ir
nekilnojamojo turto objektu statybos mastai. Kaip žinia, statybu procesas ne visada vyksta sklandžiai.
Tuo labiau, kad pastaruoju metu nemažai problemu kelia ne tiek statybos darbu užsakovu ar statybos
bendroviu padaryti pažeidimai, kiek valdžios instituciju padaryti pažeidimai išduodant statybu leidimus.
Beveik prieš metus teismuose pradetos nagrineti bylos, susijusios su detaliuju planu statyboms Kuršiu
nerijoje patvirtinimo teisetumu. Klaipedos miesto apylinkes prokuratura teismams kol kas yra perdavusi
14 ieškiniu bei prašymu del galimu teises aktu pažeidimu, susijusiu su statybu pletra Kuršiu nerijos
nacionaliniame parke. Ši tema reikalauja gilesnes analizes, nes yra reikšminga ne tik statybu užsakovams,
verslo pletrai, bet ir investitoriu pritraukimo procesui, taip pat nekilnojamojo turto statybu Kuršiu
nerijoje finansuotojams – kredito institucijoms. Plačiąja prasme statybu Kuršiu nerijoje teisetumo
klausimas svarbus kiekvienam mokesčiu moketojui, nes teismams nusprendus, kad valdžios institucijos
statybu leidimus išdave ir detaliuosius planus patvirtino neteisetai, turtine žala, padaryta valdžios
instituciju, butu atlyginama iš valstybes biudžeto, o tiksliau – iš kiekvieno mokesčiu moketojo kišenes.
Atsižvelgiant i tai, vertetu aptarti bylu, kylančiu del statybu Kuršiu nerijoje teisetumo, problematiką,
teismu poziciją sprendžiant bylas, kylančias del statybu Kuršiu nerijoje teisetumo tiek nacionaliniu, tiek
tarptautiniu lygmenimis, išsiaiškinti viešojo intereso sąvoką.
Viešojo intereso sąvoka
Teisminiai ginčai del nauju objektu statybu Kuršiu nerijoje kyla iš prokuroro diskrecijoje esančios
teises paduoti ieškini ginant viešąji interesą. Ši prokuroro teise kyla iš musu Konstitucijos 118 straipsnio,
kuris nurodo, kad prokuroras istatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenes ir valstybes teises bei
teisetus interesus. Šią prokuroro teisę detaliau reglamentuoja Prokuraturos istatymo 19 straipsnio 1 dalis:
„Prokurorai, nustatę asmens, visuomenes, valstybes teisiu ir teisetu interesu pažeidimą, viešąji interesą
gina istatymu nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybes ar savivaldybiu institucijos arba istaigos
pranešimą, pasiulymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitu instituciju
pareigunai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti ši interesą, nesieme priemoniu
pažeidimams pašalinti“. Taip pat prokuroro teise pareikšti ieškini ginant viešąji interesą nurodoma ir
Civilinio proceso kodekso 49 straipsnio 1 dalyje.
Vis delto neaiškumu kelia pati „viešojo intereso“ sąvoka. Vertetu pamineti, kad Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 22 d. nutartyje teiseju kolegija konstatavo, kad Civilinio proceso
kodekso 49 straipsnio 1 dalies sąvoka „viešasis interesas“ turi buti aiškinama atsižvelgiant i istatymu
leidejo ketinimus ir aptariamos normos tikslus. <...> istatymu leidejas viešąji interesą supranta plačiai ir
suteikia teisę prokurorui spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą, ar ne.
Galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinejantis civilinę bylą, iškeltą
pagal prokuroro ieškini“. Taigi, galutini sprendimą del viešojo intereso sąvokos prasmes kiekvienu
konkrečiu atveju priima teismas, todel viešojo intereso sąvoka gali buti apibrežiama kaskart vis kitaip ir
tai leidžia manyti, kad aiškios ribos tarp viešojo intereso buvimo ir nebuvimo nubrežti neimanoma.
Parenge Nacionalines pletros instituto Teisines sistemos kokybes ekspertine grupe
NATIONAL DEVELOPMENT
INSTITUTE
NACIONALINES
PLETROS INSTITUTAS
Teisinis detaliuju planu statyboms Kuršiu nerijoje išdavimo reglamentavimas
Visu pirma, reiketu pamineti, kad detaliuosius planus tvirtina savivaldybes taryba arba savivaldybes
administracijos direktorius tarybos pavedimu, laikantis Teritoriju planavimo istatymo, Aplinkos
ministerijos patvirtintu Detaliuju planu rengimo taisykliu nuostatu ir kitu teises aktu. Teritoriju
planavimo istatymas nurodo, kad tais atvejais, kai planuojamoji teritorija yra svarbi kraštovaizdžio
apsaugos, urbanistiniu, architekturiniu ar paveldosaugos požiuriu, privalomas teritoriju tvarkymo ir
naudojimo režimas papildomas urbanistiniais ir architekturiniais, gamtos ir kulturos paveldo vertybiu
apsaugos, teritorijos (žemes sklypo) apželdinimo (procentais) reikalavimais.
Nuo 2000 m., kai UNESCO Kuršiu neriją itrauke i UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip
kulturinio kraštovaizdžio objektą, taip pat turi buti atsižvelgta ir i tarptautinius teises aktus, pavyzdžiui,
UNESCO Pasaulio kulturos ir gamtos paveldo globos konvenciją ir Europos kraštovaizdžio konvenciją.
Šiuo metu Konstituciniam Teismui yra pateiktas prašymas ištirti, ar Vyriausybes 1994-12-19
priimtas nutarimas Nr. 1269 „Del Kuršiu nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio
plano)“ neprieštarauja Konstitucijos 7 str. 2 d., 1993-05-06 istatymo “Del Lietuvos Respublikos istatymu
ir kitu teises aktu skelbimo ir isigaliojimo tvarkos“ nuostatoms. Šio prašymo nagrinejimo baigtis tures
lemiamos itakos teismu sprendimams nagrinejant statybu Kuršiu nerijoje bylas. Del mineto prašymo
Konstituciniam Teismui pateikimo svarstoma, ar sustabdyti, arba jau yra sustabdyta dalis statybu Kuršiu
nerijoje bylu. Atsižvelgiant i tai, kad Konstituciniame Teisme iki mineto prašymo turi buti išnagrineta
apie pusšimtis kitu prašymu, sprendimu statybu Kuršiu nerijoje bylose dar teks ilgokai palaukti. Tai
statybu užsakovams ir kredito istaigoms gresia dideliais nuostoliais, kuriuos velgi, teismui priemus
sprendimą nugriauti statinius, tektu atlyginti mokesčiu moketojams.
Mineta, kad detaliuosius planus tvirtina savivaldybes taryba arba savivaldybes administracijos
direktorius tarybos pavedimu, todel butu teisinga manyti, jog jie ir yra atsakingi už teises aktu laikymąsi
tvirtinant detaliuosius planus, o statybu užsakovo, veikiančio pagal patvirtintus detaliuosius planus,
interesai, susiję su statiniais ir nuosavybes teise i juos, remiantis teisetu lukesčiu ir kitais teises principais,
turetu buti saugomi.
Teises i nuosavybę ir viešojo intereso kolizijos sprendimas
Teises i nuosavybę ir viešojo intereso kolizija tam tikrais atvejais tiesiog neišvengiama. Atsakymu
ieškoti tenka teismu praktikoje.
2006 m. kovo 13 d. priimtame Konstitucinio Teismo nutarime, kuriame nagrinejamas objektu,
esančiu ypač vertingose teritorijose, savininku nuosavybes teises ribojimu klausimas, pasisakyta, kad
„Ypač pabrežtina, kad visi mineti ribojimai, draudimai turi buti konstituciškai pagristi, nevaržyti
savininku, kitu asmenu teisiu labiau negu butina visuotinai svarbiems tikslams pasiekti“.
Apie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką esant tokiai kolizijai galima bus kalbeti tik priemus
bent keletą sprendimu statybu Kuršiu nerijoje bylose. Greičiausiai pirmieji sprendimai, ypač jei jie bus
priimti bylas nagrinejant kasacine tvarka, ir bus kelrodis kitiems teismams susiduriant su analogiškais
atvejais. Svarbu nepamiršti, kad apie nuosavybes teises gynimą galima kalbeti tik tokiu atveju, kai
nuosavybes teise igyta teisetai ir kai ja naudojamasi laikantis teises aktu reikalavimu. Bet kokiu atveju
esant tokiai situacijai kompetentingoms valdžios institucijoms patvirtinus detaluji planą turetu buti
ginami pastatyto objekto savininko teises ir interesai, antraip bet koks leidimas statyti pastatą ar
patvirtintas detalusis planas galetu buti laikomi abejotinos teisines vertes rekomendacinio pobudžio
„raštais“, o tokiu atveju vargu ar butu galima tiketis vienos iš teises funkciju – teisiniu santykiu stabilumo
– igyvendinimo.
Parenge Nacionalines pletros instituto Teisines sistemos kokybes ekspertine grupe
NATIONAL DEVELOPMENT
INSTITUTE
NACIONALINES
PLETROS INSTITUTAS
Žvelgiant i šią koliziją Europos žmogaus teisiu teismo praktikos kontekste, reikšmingos yra
Europos Žmogaus teisiu ir pagrindiniu laisviu Konvencijos 1-ojo Protokolo 1 straipsnio nuostatos:
“Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali
buti atimta jo nuosavybe, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra butina visuomenes interesams ir tik istatymo
nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautines teises principais. Tačiau ankstesnes
nuostatos jokiu budu neriboja valstybes teises taikyti tokius istatymus, kokie, jos manymu, jai reikalingi,
kad ji galetu kontroliuoti nuosavybes naudojimą atsižvelgdama i bendrąji interesą arba kad garantuotu
mokesčiu, kitu rinkliavu ar baudu mokejimą“. Viename iš Europos žmogaus teisiu teismo sprendimu
konstatuojama, kad šiame straipsnyje nurodyti galimi nuosavybes teises ribojimu atvejai turi buti
aiškinami (interpretuojami) atsižvelgiant i šiame straipsnyje nurodytą pagrindini principą: kiekvienas
fizinis ir juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Kitame to paties teismo
sprendime nurodoma, kad „kišimasis i pagrindiniu teisiu igyvendinimą turi atspindeti teisingą sprendimą
(pusiausvyrą) tarp bendrojo intereso gynimo reikalavimo ir pagrindiniu žmogaus teisiu apsaugos <...>.
Turi buti protingas ir proporcingas santykis tarp taikomu priemoniu ir tikslo, kurio siekiama”. Taip pat
šiame sprendime nurodoma, kad nagrinedamas ginčus, kylančius gyvenamuju namu statymo, aprupinimo
bustu srityse, kurios yra ypač reikšmingos šiuolaikines visuomenes vykdomai geroves, (socialinio)
aprupinimo ir ekonomikos politikai, teismas atsižvelgs i valstybes istatymu leidejo sprendimą, tik jei jis
atspindi bendrąji interesą ir nera aiškiai neprotingas ir nepagristas.
Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvoje teismu praktika derinant viešąji interesą ir nuosavybes
teises gynimą, kai detalieji planai neatitinka teises aktu, nors ir yra teisetai gauti iš kompetentingu
valstybes instituciju, dar nera pakankamai susiformavusi, tačiau remiantis Konstitucinio Teismo priimtu
nutarimu ir Europos žmogaus teisiu teismo praktika nuosavybes teises ribojimas laikytinas greičiau jau
reta išimtimi nei taisykle. Net ir esant išimtiniams atvejams, pavyzdžiui, ribojant nuosavybes teisę del
viešojo ar bendrojo intereso, nuosavybes teises ribojimas yra laikomas pateisinamu tik jei toks ribojimas
atitinka proporcingumo, protingumo principus, istatymu nuostatas ir yra pagristas.
Dvipusis viešasis interesas ir dvi pozicijos
Viešojo intereso sąvoka negali buti tiksliai apibrežta ir kaskart teismo gali buti interpretuojama vis
kita linkme, priklausomai nuo aplinkybiu, nagrinejamu byloje. Šiais konkrečiais statybu Kuršiu nerijoje
bylu atvejais prokuraturos ieškiniai del viešojo intereso gynimo grindžiami galimu neigiamu statiniu
poveikiu aplinkai ir kraštovaizdžiui, padarytu valdžios instituciju darbuotojams galimai neteisetai
patvirtinus detaliuosius planus. Tačiau ar nevertetu viešuoju interesu laikyti ir musu valstybes mokesčiu
moketoju teisę i protingus bei proporcingus mokesčius bei teisę, kad surinkti mokesčiai nebutu švaistomi
jais apmokant valdžios instituciju klaidu pasekmes? Ši teise butu akivaizdžiai pažeista, jei butu nuspręsta
statinius nugriauti. Tokiu atveju ne kas kitas, o musu valstybes mokesčiu moketojai turetu atlyginti
dešimtis milijonu galinčią siekti statiniu savininkams padarytą žalą (tiek statiniu vertę, tiek negautas
pajamas).
Taigi, šioje situacijoje galima ižvelgti dvi pozicijas: pirmu atveju pasisakoma už tai, kad statiniai,
pastatyti pagal neteisetai patvirtintus detaliuosius planus, butu nugriauti bet kokia kaina. Šios pozicijos
šalininkai kaip pavyzdi pasitelkia gan radikalu atveji Italijos Bario mieste, kai vienas iš triju Adrijos juros
pakrantes vaizdą darkiusiu daugiaaukščiu buvo nugriautas. Kita vertus, priešingą poziciją palaikantieji
siulo atsižvelgti ir i antrąją viešojo intereso pusę. Ši pozicija akivaizdžiai artimesne Europos žmogaus
teisiu teismo sprendimuose išsakomai protingos ir pagristos pusiausvyros tarp nuosavybes teises ir
proporcingumo, protingumo principu idejai. Toks požiuris atrodo kur kas protingesnis atsižvelgiant i tai,
kad pavojus pažeisti teiseto savininko interesus kyla ne del paties savininko kaltes, o del to, kad
Parenge Nacionalines pletros instituto Teisines sistemos kokybes ekspertine grupe
NATIONAL DEVELOPMENT
INSTITUTE
NACIONALINES
PLETROS INSTITUTAS
kompetentingos valdžios institucijos, priimdamos sprendimus, nesilaike teises aktu reikalavimu. Užkirsti
kelią panašioms klaidoms ateityje šiuo metu siekiama didinant valdžios institucijose dirbančiu
detaliuosius planus tvirtinančiu specialistu skaičiu, tačiau detaliuosius planus tvirtinant padarytos klaidos
jau padare dideles žalos statiniu savininkams, kuri vargu ar bus atlyginta greitu laiku.
Istatymu ir kitu teises aktu skelbimo ir isigaliojimo tvarkos istatymo 3, 12 straipsnio
pakeitimo ir papildymo 31 straipsniu projektas – bandymas ištaisyti klaidas ar dar vienas eilinis
istatymo pakeitimas?
Vienas iš pagrindu prokuraturos pateiktuose ieškiniuose yra tai, kad kompetentingos valstybes
institucijos, tvirtindamos detaliuosius planus Kuršiu nerijoje, nesilaike Kuršiu nerijos nacionalinio parko
planavimo schemos. Statybu Kuršiu nerijoje bylu eigoje iškilo klausimas del šios planavimo schemos
galiojimo. Abejoniu del tinkamo šios planavimo schemos paskelbimo kelia tai, kad ji oficialiai leidinyje
„Valstybes žinios“ nebuvo paskelbta visa apimtimi, nors to reikalauja jau mineto Istatymu ir kitu teises
aktu skelbimo ir isigaliojimo tvarkos istatymo nuostatos.
2006 m. liepos 11 d. Vyriausybe Seimui pateike Istatymu ir kitu teises aktu skelbimo ir isigaliojimo
tvarkos istatymo 3, 12 straipsnio pakeitimo ir papildymo 31 straipsnio projektą. Šiame projekte
numatoma, kad jei Seimo nutarimai, Vyriausybes nutarimai, ministru, Vyriausybes istaigu, kitu valstybes
valdymo instituciju vadovu ir kolegialiu instituciju priimti teises aktai yra sudetingos strukturos (su
brežiniais, lentelemis, grafikais, schemomis, žemelapiais ar kita vaizdine medžiaga ir kt.), šie teises aktai
oficialiai paskelbiami juos priemusios institucijos tinklalapyje. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytus teises
aktus priemusios institucijos ar jos vadovo teises akte nurodoma, kad „Valstybes žiniose“ oficialiai
skelbiama tik teises akto dalis, kurioje išdestytas priimtas sprendimas, o visas teises aktas oficialiai
skelbiamas ji priemusios institucijos interneto tinklalapyje ir nurodomas interneto tinklalapio adresas.
Tad kyla klausimas – ar šiuo istatymo pakeitimo ir papildymo projektu nera bandoma uždangstyti
istatyme esančiu spragu? Bet kokiu atveju, tokio istatymo pakeitimo ir papildymo priemimas, remiantis
vienu iš teises principu – istatymas negalioja atgal, negaletu buti taikomas atgal, tačiau leistu padaryti
išvadą, jog Kuršiu nerijos nacionalinio planavimo schema išties nebuvo paskelbta tinkamai ir tuo
pagrindu yra negaliojanti, o dabartineje situacijoje stengiamasi skubiai taisyti pačiu valdžios instituciju
padarytas klaidas, del kuriu detaliuju planu nuostatos neatitinka bendruju teritoriju planavimo
dokumentu nuostatu. Belieka laukti Konstitucinio teismo ir statybu bylas nagrinejančiu teismu verdikto.
Žiniasklaidos ir viešosios nuomones itaka bylu baigčiai
Nuo 2006 m. pradžios, kai i viešumą iškilo valdžios instituciju galimai neteisetai patvirtintu
detaliuju planu Kuršiu nerijoje faktai, žiniasklaidoje pasirode daugybe straipsniu šia tema. Kai kuriuose
straipsniuose išsakomas gan tendencingas požiuris, kurio itaka gali paveikti ir teismu sprendimus, ir
visuomenes nuomonę. Dienraštyje „Lietuvos rytas“ pateikiamos tokios formuluotes kai kuriu statiniu
savininku adresu kaip, pavyzdžiui, „ižulus veikejai“, o ir kai kuriu straipsniu pavadinimai objektyvumu
„nekvepia“ („Suižuleję vasarnamiu statytojai bus tramdomi“). Bet kokiu atveju viešai spaudoje skelbiami
objektyvumo stokojantys vertinimai vargu ar gali padeti teismui ivykdyti savo misiją, t. y. igyvendinti
teisingumą. Dar daugiau – tokias formuluotes galima laikyti ir bandymu paveikti teismo procesą.
Žiniasklaida dideliu mastu itakoja ir visuomenes nuomonę, o šiuo atveju tendencingai pateikiami faktai ją
gali iškreipti. Kelią užkirsti tokioms publikacijoms vargu ar imanoma, telieka tiketis, kad profesionalus
požiuris neleis žiniasklaidos atstovams tapti skambiu ir sensacingu antraščiu vergais.
Parenge Nacionalines pletros instituto Teisines sistemos kokybes ekspertine grupe
NATIONAL DEVELOPMENT
INSTITUTE
NACIONALINES
PLETROS INSTITUTAS
Išvados
Nuosavybes teises ir viešojo intereso kolizijos problematika Lietuvos teismu praktikoje yra gana
naujas reiškinys, tačiau Konstitucinio Teismo nutarimas ir Europos žmogaus teisiu teismo praktika
kviečia atkreipti demesi i tai, kad situacija del šio prieštaravimo turetu buti sprendžiama atsižvelgiant i
protingumo ir proporcingumo principus. Svarbu pamineti ir tai, kad viešasis ir bendrasis interesai
neturetu buti traktuojami vienpusiškai. Ginant viešąji interesą dažnai akcentuojamas statiniu poveikis
aplinkai, kraštovaizdžiui, tačiau pamirštama apie visuomenes lukesčius moketi protingus ir proporcingus
mokesčius. Išties, jei neigiamas statiniu poveikis aplinkai, kraštovaizdžiui akivaizdus ir aiškiai irodomas,
viešajam interesui daroma žala. Tačiau ne ką svarbesni ir mokesčiu moketoju interesai. Atsakymą i
klausimą, ar mokes mokesčiu moketojai už valstybes instituciju padarytas klaidas, pasufleruos prašymo
del Kuršiu nerijos nacionalinio parko planavimo schemos atitikties Konstitucijai ir kitiems teises aktams
nagrinejimo baigtis ir tolesne bylu del statybu Kuršiu nerijoje nagrinejimo eiga.
Analizę parenge
Nacionalines pletros instituto
Teisines sistemos kokybes ekspertine grupe
http://www.npi.lt/site/Failai/TSKEG_neringa_final.pdf

Iki šiol įstatyme numatyta, kad miško parkuose esantys miškai ir vandens telkiniai buvusiems savininkams nėra grąžinami natūra, o išperkami valstybės, ir už juos valstybė atlygina. Naujoji prieš savaitę Seime priimta Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo redakcija skelbia, kad miško parkams priskirti miškai yra grąžintini natūra, jeigu jie nepriskirti teritorijoms, ypač vertingoms kultūriniu ir rekreaciniu požiūriu. Ši pataisa numato, kad miško parkų ypatingą vertingumą kultūrai ir poilsiui pagal kol kas nesamą tvarką nustatytų Vyriausybė. Įdomu tai, kad miško parkai pagal apibrėžimą yra miškai, naudojami intensyviai rekreacijai, su atitinkama rekreacine įranga ir infrastruktūra, todėl Vyriausybė, matyt, turės atskirti, kurie miško parkai yra tiesiog „naudojami intensyviai rekreacijai“, o kurie „ypatingai vertingi rekreaciniu požiūriu“.
Vakar prie Prezidentūros dvi grupės piketuotojų ragino šalies vadovą vetuoti šią Seimo priimtą pataisą. „Už miško parko savininko kyšo ausys valdininko“, „Įstatymo pataisos – paslėpta žemgrobystė“ – skelbė piketuotojų plakatai. Vienas iš piketo dalyvių, Europos parko vadovas Gintaras Karosas sakė: „Keičiamas įstatymas tenkins tik labai mažos visuomenės dalies interesus, tuo pačiu užkirsdamas kelią naudotis gražiausiomis šalies vietomis prie ežerų ir nacionaliniuose parkuose“. Seimo narys konservatorius Edmundas Pupinis teigė, kad ankstesnė įstatymo redakcija prieštaravo Konstitucijai ir nusižengė žmonėms, nes grąžinama žemė – piliečių nuosavybė, kurią jie turėjo paveldėti.
http://www.ziniur.lt/klausimas?method=get&item=793

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *