Versalio sutartis

Versalio sutarties vykdymo ypatumai prasidėjo nuo;
Pasinaudodama tuo, kad Anglija ir Prancūzija gana atlaidžiai reagavo, kad ne visiškai buvo vykdomi Versalio sutarties reikalavimai, nacistinė Vokietija nuo 1933 m. pradėjo stipriai ginkluotis, atsiiminėti etniniais vokiečiais apgyventas teritorijas ir ekonomiškai bei kariniu požiūriu sustiprėjusi, netrukus ėmė diktuoti savo valią kitoms Europos valstybėms. Tuo pačiu metu Italijoje vis labiau įsitvirtino masinio ginklavimosi politika besiremiantis Mussolini (B.Musolinis) fašistinis režimas, siekiantis viešpatauti Viduržemio jūros regione. Tautų Sąjunga pasirodė esanti bejėgė bent kiek rimčiau paveikti šį procesą. Kai 1935 m. Italija užpuolė Etiopiją, Tautų Sąjunga paskelbė ją agresoriumi, tačiau be keleto komercinių sankcijų nieko daugiau nebuvo padaryta. Tai tik paskatino dar labiau suartėti abi fašistines Europos valstybes: netrukus buvo pasirašytas Berlyno-Romos ašies draugystės protokolas, pagal kurį sudaryta antibolševikinė Berlyno-Romos ašies sąjunga; 1936 m. Italija ir Ispanija prisijungė prie Vokietijos ir Japonijos pasirašyto Antikominterno pakto; 1939 m. pasirašytas Vokietijos ir Italijos karinės tarpusavio pagalbos Plieno paktas.
Atsitraukimo prieš fašizmo jėgą simboliu tarptautinių santykių istorijoje laikomas 1938 m. Miuncheno susitarimas, leidęs Hitler aneksuoti didelę Čekoslovakijos dalį ir kartu jį paskatinęs kitoms agresijoms. Kitas gėdingas susitarimas, leidęs pradėti vykdyti Vokietijos ekspansionistines užmačias, buvo 1939 m. rugpjūčio 23 d. Stalino ir Vokietijos užsienio reikalų ministro Ribbentrop (J. fon Ribentropas) pasirašytas Vokietijos ir Tarybų Sąjungos nepuolimo paktas su slaptuoju protokolu, kuriame numatytas Baltijos valstybių ir Lenkijos pasidalinimas. Greitai po to, 1939 m. rugsėjo 1 d., vokiečių armija įžengė į Lenkiją, o rugsėjo 3 d. karą Vokietijai paskelbė Didžioji Britanija ir Prancūzija. Nuo tada prasideda Antrojo pasaulinio karo istorija. 1941 m. birželio 22 d. Hitler pradėjo vykdyti Barbarosos planą: nepaskelbusi karo Vokietija užpuolė Tarybų Sąjungą. Vokietijos pusėje į karą stojo Italija, Suomija, Vengrija ir Rumunija. JAV į karą įsitraukė tik po to , kai Japonija 1941 m. gruodžio 7 d. netikėtai užpuolė karinę jūrų bazę Pirl Harbore. \ karą su Vokietija JAV įsijungė tik 1942 metais. Iš pradžių JAV padėjo sąjungininkams ginklais, technika bei maisto produktais, vėliau kartu su Anglija dalyvavo aviacijos antskrydžiuose, bombarduojant objektus Vokietijoje. 1944 m. birželio 6 d. ir rugsėjo 15 d. anglai ir amerikiečiai išsilaipino Normandijoje ir Provanse ir toliau dalyvavo karo veiksmuose Europoje iki Vokietijos kapituliacijos 1945 m. gegužės 7 d. JAV taip pat suvaidino lemiamą vaidmenį, kapituliuojant Japonijai. Japonija kapituliavo 1945 m. rugsėjo 2 d., po to, kai rugpjūčio 6 ir 9 dienomis Amerika atominėmis bombomis sunaikino Hirosimą ir Nagasakį.
Apibendrinant galima teigti, kad Antrojo pasaulinio karo pradžią lėmė dvi pagrindinės priežastys: Vokietijos, Italijos ir Japonijos siekimas išplėsti savo teritorijas ir Vakarų demokratijų silpnumas, neleidęs pasipriešinti fašistiniams režimams. Ruošiantis karui ir jo metu ne vieną kartą buvo pažeidžiamos tarptautinės sutartys bei kitos tarptautinio bendravimo normos. Tai siejama ir su asmenų, atsakingų už tuos veiksmus, subjektyviomis savybėmis. Todėl Antrojo pasaulinio karo pamokos dažnai vertinamos nevienareikšmiškai. Pavyzdžiui, kai kas yra linkę manyti, kad pasaulinio karo būtų buvę galima išvengti, jeigu nebūtų buvęs pasirašytas Miuncheno susitarimas, o su agresoriais būtų buvę iškart griežčiau elgiamasi.
3.3. Šaltojo karo laikotarpis
Paprastai sakoma, kad JAV atominės bombos, susprogdintos 1945 m. virš Hirosimos ir Nagasakio, atvėrė naują tarptautinių santykių erą, kuriai būdingas labai stiprus

tarptautinių santykių ideologizavimas ir naujausiais mokslo pasiekimais bei naujausiomis technologijomis paremtos ginklavimosi varžybos. Būdingas to laikotarpio bruožas yra ir tai, kad tarptautinių santykių formavimuisi vis didesnę įtaką ėmė daryti tarptautinės organizacijos.
Dar Antrojo pasaulinio karo metu pradėti paruošiamieji darbai dėl Jungtinių Tautų Organizacijos įsteigimo buvo apvainikuoti šios organizacijos įkūrimu 1945 metais. JTO Įstatus (Chartiją) parengė penkiasdešimties valstybių vyriausybių atstovai, susirinkę į Steigiamąją JTO konferenciją San Franciske 1945 m. balandžio 25 d. – birželio 26 d. Tie nuostatai, kurių sudėtinė dalis yra ir Tarptautinio Teismo statutas, buvo pasirašyti tų pačių metų birželio 26 d. ir įsigaliojo spalio 24 d. Nepaisant kai kurių šios organizacijos darbo nesėkmių per praėjusį jos veiklos laikotarpį, dabar visuotinai pripažįstama, kad ši organizacija daug padarė ir daro, kad taptų efektyvia priemone tarptautiniam saugumui didinti bei visų pasaulio valstybių ir tautų visapusiškam vystymuisi spartinti.
Prasidėjus atominės energijos panaudojimo ir masinio naikinimo ginklų kūrimo erai, ėmė keistis ir atskirų tarptautinės sistemos dalyvių įtaka bei funkcijos. Jeigu ankstesnę tarptautinę sistemą galima buvo laikyti daugiapoline, t.y. tokia, kurioje tarptautinių santykių formavimuisi lygiavertę įtaką turėjo daugelis valstybių, tai po Antrojo pasaulinio karo pradėjo formuotis dvipolinė sistema, kurioje tarptautinių santykių raidą iš esmės lėmė tik dvi karine galia stipriausios pasaulio valstybės – JAV ir Tarybų Sąjunga bei prie jų susiformavę kitų valstybių blokai. Apie 1950 -sius metus JAV karinės išlaidos sudarė beveik pusę viso pasaulio karinių išlaidų, šioje šalyje buvo gaminama apie du trečdalius pasaulio pramoninės produkcijos. Tuo metu Tarybų Sąjunga dar negalėjo lygintis su JAV nei karine, nei ekonomine galia. Tačiau metusi visas jėgas kariniam ginklavimuisi, apie 1970 -uosius metus Tarybų Sąjunga jau sukaupė milžiniškus atominio ginklo arsenalus ir tuo požiūriu pasiekė visišką paritetą su JAV. Galima teigti, kad nuo to laiko ir susiformavo naujoji tarptautinė sistema.
Naujoji tarptautinė sistema formavosi dviejų skirtingų politinių ideologijų –
kapitalistinės ir komunistinės – ryškiai poliarizuotos priešpriešos sąlygomis. Ta priešprieša,
įgijusi Rytų ir Vakarų konflikto arba Šaltojo karo pavadinimus, pirmiausiai buvo siejama su
toms ideologijoms atstovaujančiomis supervalstybėmis JAV ir Tarybų Sąjunga. Apie jas-
susiformavo du blokai: Pirmojo pasaulio, arba Vakarų blokas ir Antrojo pasaulio, arba Rytų
blokas. JAV vadovaujamame Vakarų bloke susitelkė ekonomiškai išsivysčiusios
kapitalistinės demokratijos šalys: Vakarų Europos valstybės, Japonija, Kanada, Australija ir
Naujoji Zelandija. Tarybų Sąjungos vadovaujamame Rytų bloke atsidūrė santykinai gerai
ekonomiškai išsivysčiusios Rytų Europos valstybės ir komunistinė Kinija. Abu blokai,
kaltindami vienas kitą siekimu dominuoti pasaulyje, netrukus tapo priešiškomis sąjungomis,
kurių nariai, stipriai veikiami tų blokų lyderių JAV ir Tarybų Sąjungos, pasidarė
priklausomi vienas nuo kito tiek kariniu, tiek ir ekonominiu požiūriu. *
1948 metais 16 Europos valstybių, priėmusios JAV pasiūlytos Europos atkūrimo programos (Maršalo plano) paramą, ekonominiu pagrindu sudarė Europos Ekonominio Bendradarbiavimo Organizaciją (EEBO), o kitais metais JAV iniciatyva buvo sudaryta gynybinė sąjunga – Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija (NATO)8, kurios pirmosiomis narėmis buvo JAV, Kanada, Anglija, Prancūzija, Portugalija, Italija, Belgija, Danija, Norvegija, Olandija, Liuksemburgas ir Islandija. Tarybų Sąjungos iniciatyva buvo įkurtos analogiškos ekonominė ir gynybinė organizacijos: Ekonominės Savitarpio Pagalbos Taryba
430

(ESPT) ir Varšuvos Sutarties Organizacija (VSO), kuriose kartu su Tarybų Sąjunga dalyvavo Europos socialistinės valstybės, o ESPT dar ir Mongolija, Kuba bei Vietnamas. Abu blokai stengėsi į savo pusę palenkti ir kiek galima daugiau kitų blokams nepriklausančių valstybių. O tarp pastarųjų buvo ir tokių, kurios tam tikru laikotarpiu labiau palaikydavo vieną bloką, po kiek laiko – kitą. Tuo metu praktiškai visos to laikotarpio suverenios valstybės tapo Jungtinių Tautų narėmis.
Pokario laikotarpiu buvo palyginti nedaug valstybių, neprisijungusių prie vieno ar kito bloko, nes didelės Azijos ir Afrikos teritorijos dar išliko Vakarų valstybių kolonijinėmis teritorijomis, o Lotynų Amerikos šalys ir anksčiau buvo JAV įtakos sferoje. Tarybų Sąjunga siekė išlaikyti savo įtaką Rytų Azijoje – Kinijoje, Korėjoje bei Mongolijoje. Jugoslavija, Indija ir Egiptas balansavo tarp abiejų blokų. Naujai auganti supervalstybė Kinija įvairiais laikotarpiais taip pat keisdavo savo orientaciją čia į Tarybų Sąjungą, čia į JAV. Po kinų komunistinės revoliucijos 1949 m. buvo sudarytas Sino-Soviet aljansas (Sino reiškia “kinų”). 1950-1953 metų Korėjos pilietiniame kare kinų savanoriai Šiaurės Korėjos armijoje kovojo prieš JAV remiamą Pietų Korėją. Tačiau po Stalino mirties santykiai tarp Tarybų Sąjungos ir Kinijos ėmė blogėti, ir apie 1960 m. jų aljansas praktiškai iširo. Tada Kinija paskelbė pradedanti vykdyti taikaus bendradarbiavimo su JAV politiką, tačiau prasidėjus “Kultūrinei revoliucijai” ir išryškėjus nacionalistinėms tendencijoms, šios nuostatos vėl buvo pakeistos ir imtas propaguoti priešiškumas abiems supervalstybėms. Maždaug apie 1972 metus, balansuodama tarp Tarybų Sąjungos ir JAV, Kinija vėl ėmė vaidinti pozityvesnį vaidmenį tarptautiniuose santykiuose.
Šaltojo karo laikotarpio ryškus bruožas yra ir tai, kad formuojantis priešiškiems blokams, lygiagrečiai vyko ir intensyvus dekolonizacijos procesas. Tarptautinė sistema iš esmės transformavosi į tripoliną sistemą, kurioje trečiąjį polių sudarė vadinamasis Trečiasis pasaulis, susidedantis iš besivystančių valstybių, kurių dauguma buvo Afrikos ir Azijos žemynuose įsikūrusios naujos nepriklausomos valstybės, susiformavusios dekolonizacijos metu. 1945 m. dar beveik ketvirtadalis žmonijos gyveno kolonijinėse teritorijose, o 1975 m. kolonijose jau bebuvo tik apie vienas procentas pasaulio gyventojų. Per tą laikotarpį nepriklausomų valstybių skaičius padidėjo beveik du kartus ir viršijo 130. 1955 m. Afrikos ir Azijos tautų Bandungo konferencijoje 29 valstybės, atstovaujančios daugiau kaip pusei žmonijos, tačiau turinčios tik 8 proc. ekonominių išteklių, pareiškė, kad jos neprisijungs nė prie vieno iš dviejų blokų ir kreipėsi į turtingąsias valstybes paramos. Trečiasis pasaulis nei savo formavimosi pradžioje, nei vėliau netapo pakankamai galinga jėga, galinčia stipriau įtakoti pasaulines tarptautinių santykių vystymosi tendencijas, tačiau jis buvo arena, kurioje abu galingieji blokai stengėsi įgyti kuo didesnę politinę atramą bei pasinaudoti tų šalių resursais savo ekonominei galiai didinti.
Nepaisant Rytų ir Vakarų blokų priešiškumo, tiesioginės karinės konfrontacijos tarp jų neįvyko, nors tam pretekstų buvo nemažai: 1948 m. ir 1961 m. Berlyno krizės, Tarybų Sąjungos armijos įvedimas į Afganistaną 1979 m. ir kt. Netiesiogiai JAV ir Tarybų Sąjunga kariavo Vietnamo kare 1969-1973 metais: ten JAV tiesiogiai buvo įklimpusi į karą prieš Šiaurės Vietnamą, o Tarybų Sąjunga ir Kinija jam padėjo karine technika bei kitais būdais. Priešinga situacija susiklostė 1979-1989 metų Afganistano kare. Siekdama karine jėga išlaikyti Kabulo komunistinį režimą ir įsitvirtinti šiame strategiškai svarbiame regione, kare tiesiogiai dalyvavo Tarybų Sąjunga, o JAV padėjo modžahedų pasipriešinimą remiančiam Pakistanui. Tame Tarybų Sąjungai gėdingai pasibaigusiame kare dalyvavo per šimtą tūkstančių Tarybinės armijos kareivių. Ne vieną kartą Tarybų Sąjungos ir JAV interesai
431

buvo susidūrę ir kitose “trečiojo pasaulio” valstybėse, siekiant jose išsaugoti palankius politinius režimus arba net organizuojant ir palaikant karinius perversmus.
1962 metais, vadinamosios Kubos krizės metu, buvo priartėta prie atominio karo ribos, kai amerikiečių žvalgyba užfiksavo, kad Kuboje įrengtos tarybinių raketų paleidimo aikštelės. Tačiau ir tada nugalėjo sveikas protas, ir konfliktas buvo išspręstas diplomatinėmis priemonėmis. Tiesa, dar 1950 m., JAV karo Korėjoje pradžioje, generolas MacArthur (D.Makartūras) ketino panaudoti atominę bombą Korėjoje, tačiau prezidentas Truman (H.Trumenas) laiku pašalino jį iš užimamų pareigų.
Iš pažiūros vieningi Rytų ir Vakarų blokai turėjo rimtų vidinių prieštaravimų, o tarpblokiniuose santykiuose, siekiant išvengti atominio karo, neretai buvo daromos abipusės nuolaidos, nors jos ir atrodydavo nepriimtinos ideologiniu požiūriu. Pavyzdžiui, kai 1956 m. Egiptas nacionalizavo anglams ir prancūzams priklausantį Sueco kanalą ir Anglijos bei Prancūzijos remiamas Izraelis pradėjo karą su Egiptu, po Tarybų Sąjungos pagrasinimo Europai JAV įsakė savo sąjungininkams nutraukti ugnį, nors buvo galima prognozuoti, kad dėl to JAV bus apkaltintos nuolaidžiavimu ar net savo sąjungininkų išdavyste. Tais pačiais metais, pasirodžius pirmiems skilimo požymiams Rytų bloke, Tarybų Sąjunga įvykdė kruviną invaziją į Vengriją ir nuvertė demokratinę Nagy (Imrė Nadis) vyriausybę, kuri pareiškė, kad Vengrija išstoja iš Varšuvos Sutarties Organizacijos. Šalta Vakarų bloko reakcija į tuos įvykius, arba, tiksliau, neryžtinga JAV prezidento Eisenhovver (D.D.Eizenhaueris) pozicija vėliau irgi buvo vertinama kaip nuolaidžiavimo Tarybų Sąjungai politika.
Septintajame dešimtmetyje taip pat buvo nemažai nesutarimų abiejuose blokuose. Rytų bloke pirmiausiai tai pasireiškė santykių blogėjimu tarp Tarybų Sąjungos ir Kinijos bei Rumunijos. 1968 m. šio bloko “vienybei” išlaikyti vėl teko panaudoti karinę jėgą: Prahos pavasariu pavadintą Čekoslovakijos išsivaduojamąjį judėjimą sugebėjo sustabdyti tik Varšuvos Sutarties karinės pajėgos. Tą patį dešimtmetį Vakarų bloke savarankiškumą pradėjo demonstruoti Prancūzija, kuri prezidento de Gaulle (Šarlis de Golis) žodžiais paskelbė, kad “Prancūzija neturi nuolatinių draugų, bet turi nuolatinius interesus”. JAV dominavimui tuo metu vis dažniau ėmė nebepritarti ir kitos naujai atominiu ginklu pradėjusios disponuoti valstybės. Prasidėjus karui dėl Kipro tarp Vakarų bloko valstybių Graikijos ir Turkijos, pradėta net kalbėti, kad tikimybė kilti karams tarp to paties bloko dalyvių didesnė, negu tikimybė kilti karui tarp blokų.
Beveik nuolat tarptautinio įtempimo židinių būta ir esama Artimuosiuose Rytuose. Tarp Izraelio ir arabų valstybių nuolat rusena nesantaika. Jungtinėms tautoms nubalsavus padalinti Palestiną į žydų ir arabų valstybes, 1948 m. arabų šalys kartu su palestiniečiais atsisakė tą padalinimą pripažinti ir pasižadėjo Izraelį sunaikinti. To pažado arabams nepasisekė įvykdyti. Jie patyrė daugelį pralaimėjimų 1949-1956 metų karuose, o po Šešių dienų karo su Egiptu 1967 m. Izraelis pradėjo kontroliuoti visą Palestinos teritoriją. Po vadinamojo Jom Kipuro 1973-1974 metų karo (Izraelį kartu užpuolė Egiptas ir Sirija) 1979 m. buvo pasirašyta Kemp Deivido separatinė Egipto ir Izraelio taikos sutartis, pagal kurią Izraelis grąžino Sinajų Egiptui, o šis pripažino Izraelio valstybę ir iš esmės perėjo į Izraelio ir Amerikos stovyklą, kartu padidindamas arabų šalių susiskaldymą. Pasinaudodamas pretekstu, kad Palestinos Išsivadavimo organizacija, vadovaujama Yasser Arafat (Jesyro Arafato), įkūrė savo stovyklas Libane, 1982 m. Izraelis buvo užėmęs Libaną. 1991 m. tarp žydų ir palestiniečių prasidėjo derybos dėl Palestinos valstybės įkūrimo. Daug aukų pareikalavo aštuonerių metų Irako ir Irano karas, kurį 1980 m. pradėjo Irako diktatorius Sadam Chusein, tikėdamas atsiimti neva iš seno Irakui priklausančias žemes. To paties
432 .

diktatoriaus armija 1990 m. buvo užėmusi Kuveito emyratą, tačiau po Jungtinių Tautų sankcionuotos JAV operacijos “Audra dykumoje” Irakas pasidavė, ir 1991 m. sausio mėnesį Kuveitas buvo išlaisvintas.
Karai Artimuosiuose Rytuose siejasi ir su kitų valstybių interesais, pirmiausiai su tame regione esančiais didžiuliais naftos ištekliais. Šio regiono valstybėms, susibūrusioms į Naftą Eksportuojančių Šalių Organizaciją (OPEC)9, tenka apie 85 proc. viso pasaulinio naftos eksporto, tad suprantama, kad kitos didžiosios valstybės siekė ir siekia čia turėti kuo didesnę įtaką. Antra vertus, valstybės, gaunančios milžiniškus pelnus iŠ naftos eksporto, pačios pradėjo intensyviai ginkluotis ir siekti didesnio ekonominio nepriklausomumo. Arabų šalys gana ryškiai pademonstravo savo įtaką pasaulio ekonominės sistemos vystymuisi, paskelbdamos naftos embargą JAV ir jos sąjungininkėms Europoje, palaikiusioms Izraelį Jom Kipuro 1973-1974 metų kare, tačiau vėliau, prasidėjus nesutarimams tarp pačių arabų valstybių, ta įtaka vėl šiek tiek sumažėjo. Tatai lėmė ir šio regiono valstybių karinės galios diferenciacija. Pavyzdžiui, 1983-1987 metų laikotarpiu sunkiesiems ginklams įsigyti Irakas išleido 15,7, Egiptas – 10, Saudo Arabija – 7,9, Izraelis – 2,9 milijardų JAV dolerių. Didžiausieji ginklų eksportuotojai Tarybų Sąjunga, JAV ir Prancūzija per tą patį laikotarpį pardavė ginklų, atitinkamai už 39,7, 26,1 ir 17,1 milijardų JAV dolerių. Irakas daugiausiai ginklavosi Tarybų Sąjungos, Izraelis – JAV, Egiptas – iki Jom Kipuro karo Tarybų Sąjungos, o vėliau JAV gamybos ginklais. Supervalstybių įtaka naftą eksportuojančiose valstybėse buvo gana permaininga. Kaip buvo minėta, po Kemp Deivido susitarimo savo pozicijas Egipte prarado Tarybų Sąjunga. Iki aštuntojo dešimtmečio pabaigos Tarybų Sąjunga turėjo nemažą įtaką ir Irane. Vėliau čia ėmė labiau įsigalėti JAV, tačiau po 1979 m. islamistinės revoliucijos, įvedus ajatolos Chomeini režimą, Irano ir JAV santykiai visiškai pablogėjo. Tam pasitarnavo ir beprecedentinis diplomatijos istorijoje atvejis, kai 1979 m. protestuojantys prieš JAV politiką studentai užgrobė JAV ambasadą Teherane ir iki 1981 m. išlaikė įkaitais ten dirbusius diplomatus.
Šie kariniai konfliktai Artimuosiuose Rytuose taip pat buvo veikiami pasaulyje vykstančio turtų persiskirstymo proceso. Tuo laikotarpiu vis didėjo turtinis skirtumas tarp Šiaurės pusrutulio šiaurinės dalies valstybių ir valstybių, esančių arčiau pusiaujo, taip pat ir Pietų pusrutulyje. Dėl to kartu su politiniu Rytų ir Vakarų konfrontavimu vis labiau ėmė reikštis ir ekonominė Šiaurės ir Pietų konfrontacija. Suprantama, kad valstybių priskyrimas turtingajam Šiaurės ar neturtingajam Pietų blokui yra gana sąlyginis, kadangi kai kuriuose pietiniuose regionuose irgi formavosi skirtingo ekonominio potencialo valstybės, pavyzdžiui, Pietų Korėja ir Šiaurės Korėja, Saudo Arabija ir Etiopija, ir pan. Norėdamos daryti spaudimą didžiosioms valstybėms, trečiojo pasaulio valstybės tuo laikotarpiu ėmė jungtis į ekonomines bei politines sąjungas. Buvo įkurtos: Afrikos Vienybės Organizacija, Amerikos Valstybių Organizacija, Arabų Valstybių Lyga, Pietryčių Azijos Valstybių Asociacija irkt.
Dar 1952 m. Jungtinės Tautos pripažino besivystančių šalių teisę naudotis savo gamtos turtais, tačiau jos ir toliau liko gana priklausomos nuo galingųjų pasaulio valstybių. Tiktai po 1973 m. Neprisijungusiųjų konferencijose, davusiose pradžią sukrėtusiam pasaulio ekonomiką naftos kainų kilimui, pradėta kalbėti, jog pasaulio ekonomikoje reikalinga nauja tvarka, paremta Šiaurės ir Pietų dialogu. Vėliau toms idėjoms pritarė Jungtinės Tautos ir tai šiek tiek padidino besivystančių šalių ekonominį lygiateisiškumą. Todėl tarptautinių ryšių tinklas darėsi vis sudėtingesnis ir apie septyniasdešimtuosius metus

433

ŠIUOLAIKINĖ VALSTYBĖ
net pradėtas vadinti bimultipoliariniu, tuo pabrėžiant, kad jame persipynė dviejų politinių bei karinių blokų ir daugelio valstybių ar valstybių sąjungų interesai.
Šeštajame dešimtmetyje pradėjo formuotis ir išsivysčiusių Vakarų Europos valstybių ekonominė sąjunga, iš kurios po daugelio metų išaugo dabartinė Europos Sąjunga (žr. 19 skyriaus 3.3 paragrafą).
3.4. Žingsniai į dabartinį laikotarpį
Aštuntajame dešimtmetyje Vakarų Europoje kilo sąjūdis prieš ginklavimosi varžybas
ir raketų su branduoliniais užtaisais laikymą žemyne. Pavyzdžiui, Anglijos leiboristų partija į savo programą įtraukė reikalavimą vienpusiškai atsisakyti branduolinio ginklo. Daugelyje šalių vyko mitingai ir demonstracijos prieš JAV planus aprūpinti Vakarų Europoje išdėstytas raketas naujo tipo neutroniniais užtaisais. Nusiginklavimo klausimai buvo svarstomi ir 1975 m. vasarą Helsinkyje įvykusiame Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarime. To pasitarimo Baigiamąjį aktą pasirašė 33 Europos valstybių ir JAV bei Kanados vadovai. Jame buvo patvirtintas esamų sienų neliečiamumas, numatytos priemonės ginkluotų konfliktų pavojui sumažinti ir palengvinti įvairių valstybių piliečių tarpusavio kultūrinius bei asmeninius kontaktus.
Neriboto ginklavimosi varžybos sunkia našta slėgė Rytų ir Vakarų blokų lyderes Tarybų Sąjungą ir JAV. Devintojo dešimtmečio pradžioje JAV karinis biudžetas sudarė apie 6 proc. bendrojo nacionalinio biudžeto, o Tarybų Sąjungos – net 13 proc. Todėl jau iš anksčiau šios supervalstybės buvo paskelbusios, kad pagrindinis tarptautinės politikos tikslas yra nusiginklavimas. Pirmuosius strateginės ginkluotės apribojimo susitarimus Nixon ir Brežnev pasirašė dar 1972 m., tačiau ginklavimosi varžybos nesibaigė: toliau tobulinant atominę ginkluotę, buvo sukurta neutroninė bomba, pradėti rengti “žvaigždžių karo” projektai ir pan. Atominio ginklavimosi varžybų pabaiga turbūt reikėtų laikyti 1986 m. Reikjavike Reagan ir Gorbačiov pasirašytą sutartį, pagal kurią buvo numatyta artimiausiu metu sunaikinti 50 proc. strateginių ginklų bei likviduoti didelį skaičių tarpžemyninių raketų. Vėliau pasirašytos sutartys ir dėl kitų atominės ginkluotės rūšių ribojimo, dėl draudimo naudoti cheminį ginklą ir kt. 1990 m. lapkričio 18 d. 16 NATO šalių ir 6 Varšuvos sutarties šalių pasirašė nusiginklavimo sutartį dėl įprastinių ginklų ribojimo.
Šaltojo karo pabaiga daug kas laiko Berlyno sienos atidarymą 1989 m. pabaigoje. Tais metais Rytų Europos valstybėse, buvusiose Tarybų Sąjungos įtakos zonoje, bei Baltijos valstybėse vyko labai intensyvūs išsilaisvinimo procesai, pasibaigę tų valstybių išėjimu iš Rytų bloko, Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybės atkūrimu ir Vokietijos suvienijimu 1990 metais, o dar po metų ir Tarybų Sąjungos žlugimu (žr. 1 lentelę). Nuo 1991 m. liepos mėn. likviduota Varšuvos Sutarties Organizacija, ir tuo baigėsi Rytų ir Vakarų blokų karinė priešprieša.
1989-1990 metų pokyčiai Europos valstybių politiniame gyvenime, prieš tai prasidėjęs Rytų ir Vakarų bloko nusiginklavimo procesas sudarė prielaidas esminiams tarptautinių santykių pokyčiams, nulėmusiems dabartinio laikotarpio tarptautinių santykių raidą. Tie pokyčiai laikomi vakarietiškos demokratijos ir kapitalistinių vertybių triumfu. Dėl to tam tikrą laiką egzistavo net perdėta euforija, tikint, kad visa tai labai paspartins taikaus bendradarbiavimo pasaulio mastu procesą. Deja, dabartiniai regioniniai konfliktai rodo, kad šis procesas nevyksta taip sparčiai, kaip norėtųsi.
434

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *