Vėlinės tai gana plati ir įdomi tema. Mano temos pasirinkimą lėmė tai, kad šiuolaikinės visuomenės požiūris į daugelį tradicijų yra pamirštas. Jaunoji karta labai atitrūko nuo savo tėvų, nebepuoselėja senolių išminties, jų tradicijų. Man buvo įdomu sužinoti tikrąsias vėlinių tradicijas, susipažinti su vėlinių apeigomis senovėje, sužinoti vėlinių papročius.
Vėlinės, tai visų mirusiųjų pagerbimo šventė. Gyvieji lanko mirusiuosius kapuose, uždega žvakutes, kapa papuošia gėlėmis. Pagal senelių pasakojimus, murusieji, taip pat aplanko mūsų namus šią dieną, sakoma, kad tai vienintelė diena metuose, kai mirusieji gali aplankyti savo artimuosiuos. Vėlines lietuviai šventė nuo senovės. Tai pagoniška šventė. Buvo tikima, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais, juos nuolat lanko. Lietuvių liaudies dainose sakoma, kad miręs žmogus atsisėdąs į „ vėlių suolelį“, kad motinos mylimas sūnus tampąs „vėlių ženteliu“, o dukrelė – „vėlių martele“, kad jie išeiną pro „vėlių vartelius“. Tikėta, jog vėlės lankosi savo gyventose vietose, o mėgstamiausias lankymosi metas – gūdus ruduo.

SENI ŽMONĖS SAKO
Lapkričio mėnesį žmonės senovėje vadino vėlių mėnesiu. Seni žmonės pasakoja, kad anksčiau nebuvę papročio per Vėlines degti kapinėse žvakučių, bet . anksčiau vėlėms būdavo keliamos puotos. Dar XIX a. kai kuriuose Lietuvos regionuose ir kituose Europos kraštuose buvo paprotys ruošti kapinėse ar namuose vaišes, kviesti mirusiu vėles prie puotos stalo. Pavakarieniavus pačiose kapinėse, jose būdavo paliekama maisto vėlėms. Kartais kapai būdavo palaistomi medumi ir vynu. Vėliau ypatinga reikšmė priskirta ugniai. Manyta, kad ugnis pritraukia vėles, tad joms degamos žvakės. Degindami žvakes gyvieji susitaiko su mirusiais. Dzūkijos moterys seniau šią dieną šeimai patiekdavo nekasdieniškų valgių – grikinio saldienių ir šaltanosių. Saldienini vandeniu užmaišytus grikinius miltus porą dienų paraugindavo, paskui tešlą dar pasaldindavo sacharinu ir iš jos kepdavo bandeles. Šaltanosiai buvo daromi iš tarkuotų bulvių, į paplotėlio vidų įdedant trintų aguonų ar kanapių. Išvirti ir atšaldyti paplotėliai buvo valgomi su „meškos pienu“ – pasaldintu aguonpieniu. Lietuvoje, kaip ir daug kur Europoje, buvo paprotys per Vėlines pjauti aviną, o jo mėsą išdalinti vargšams. Senovėje avis ar ožys buvo pjaunami ritualinei padėkos mirusiems už jų globą tais metais puotai. Gervėčių lietuviai elgetoms išdalyti būtinai kepdavo mažų bandelių, o avies mentele aukojama bažnyčiai. Manyta, kad elgetos turi paslaptingą ryšį su mirusiais, yra tarsi mirusiųjų ar gyvųjų tarpininkai. Buvo manoma, kad per Vėlines pavojinga vykti į kelionę, ginti gyvulius ir palikti juos naktį lauke. Buvo bijoma, kad klaidžiojančios vėlės gali pakenkti kelyje sutiktiems. Vakare susirinkusi prie stalo šeimyna melsdavosi, valgydavo tylėdama, netyčia nukritęs maistas buvo paliekamas toms vėlėms, kurių nebuvo kam pakviesti. Per Vėlines buvo paplitęs paprotys susėdus už stalo pasakoti baisias istorijas apie vėles. Vėlinių naktį užklydęs į namus nepažįstamas kareivis būdavo gražiai sutinkamas, tikėta, kad tai vėlių pasiuntinys. Per Vėlines buvo pagerbiamos ir „ klajojančios vėlelės“, t.y., nesava mirtimi mirusieji. Buvo tikima, kad tokios vėlės (pvz., mirusių nekrikštytų kūdikių) per Vėlines klaidžiojančios po langais, prašydamos maldų.
Po rudens lygiadienio prasideda Vėlių laikas. Jis trunka visą rudens metą, o lapkričio pradžioje pažymimos Vėlinės arba Ilgės. Tai išlikusios mirusiųjų gerbimo šventės, prie kurių teko prisitaikyti ir Romos katalikų bažnyčiai. Būta ir daugiau tokių švenčių. Dzūkijoje jos vadinamos Dziedais ir kitais vardais. Tai – Stalų kėlimas, Ažynkos, Ragaišio nešimas, Diedai, Diedaduonė, Diediniai. Viena iš šventų dalių – vaišės. Jose dalyvauja ir mirusieji. Maistas šiuo atveju susijęs su auka, su derliumi, todėl suprantamas mirusiųjų sureikšminimas rudeniop. Nuėmus nuo laukų javus, žemdirbiai švęsdavo. Apeigos būdavo atliekamos arba vėlai vakare, arba vidurnaktį, nes buvo manoma, kad tada pačios veikliausios mirusiųjų vėlės. Varėnos rajone pasakojama: „Dar būna Dziedai, Vasariniai, tai per Oną. Visi pjauna baronus ar avytį. Suprašo gimines. Suveina kaimynai – tai jau Dziedai. Reikia, kad būtų dvylika rūšių maisto. Tadu geria, valgo ir gieda, kas liekci, tai neša, kur biednas žmogus. Buvo tokios bobos, dziedai, katriej meldžias už mirusius.“ Margionyse pasakojama „ Pirma Dziedai buvo 5 rozus metuose: per Velykas, Kalėdas ir Užgavėnes. Skaitės raikia duoc Dziedam, kad už mirusius melstųs. O cikri Dziedai, tai buvo dveji: vasariniai Dziedai pirmų nedėlių po 26 liepos (Onos), rudeniniai nuo Ražančiavos. Per cikrus Dziedus būna 9 valgiai.“ A. J. Greimas sakė, kad diedas, diedukas yra tėvo tėvas, t. y. bočius. Į akis krinta maisto gausa. Žmonės valgo gausiai, dalija kitiems. Tai dar kartą patvirtina, kad šventėje gyvieji ir mirusirji yra tame pačiame laike, nes valgydami gyvieji maitina ir vėles. Žolinės (15 rugpjūčio) taip pat Dziedaduonių metas. (N. Marcinkevičienė)

2. VĖLINIŲ APEIGOS SENOVĖJE
J. Dlugošas XV a. rašė apie rudens šventes Lietuvoje, iškilmingai švęstas miškeliuose spalio pradžioje, nuėmus derlių. Į jas susirinkdavo visos apylinkės žmonės, atsinešdavo valgio ir gėrimo. Jie pokyliaudavo kelias dienas. Kiekvienas prie savo ugniavietės aukodavo dievams, o ypač dievui Perkūnui, tikėdamiesi malonių ir pastiprinimų mirusiųjų vėlėms.
Šventimą namuose aprašo M. Strijkovskis XVI a. Spalio pabaigoje susirenka žmonės į vienus namus (suaugę ir vaikai). Stalą apdeda šienu, jį užtiesia staltiese, padeda kelis didelius kepalus duonos ir ant stalo kampų pastato ąsočius alaus. Po to dar atneša kito maisto ir aukoja. Keli grūdai, alaus lašai ir kt. aukojama į židinio ugnį, nuliejama ant žemės arba į kambario kampus.
Paskui visi valgydami dainuoja ir groja ilgomis dūdomis. M. Strijkovskis rašė, jog ši šventė buvo vadinama Ilgėmis. Žemininkas – tai Vėlių Dievas, požemio ir mirusiųjų dvasia.
Šeimoje, aplankius kapus, visi renkasi prie stalo vakarienės.
Vėlinių, kaip ir kitų švenčių – Velykų, Kalėdų – apeigos prasidėdavo apeiginiu prausimusi. Prie uždengto balto stalo žmonės sėsdavosi švarūs, tvarkingais drabužiais. Beje, minima, jog senovėje išsiprausę ir vėlėms pirtyje palikdavo rankšluosčius, marškinius, o kartais ir stalą su valgiais.
Apeigos troboje prie stalo būdavo labai turtingos: maldos, raudos, giedojimai, užkeikimai, vėlių šaukimai ir vaišės, kurias valgė patys ir aukojo vėlėms bei pakeleiviams ir elgetoms.
Vėlinių vaišių metu aplink stalą uždegami žiburiai – žvakės ar kitokia ugnis. Tai aprašo S. Rostovskis 1583 m. Jis dar pažymi, jog tuo metu žemaičiuose buvo labai gerbiami žyniai – apeigų vadovai. Žynys kviesdavo visus namų mirusiuosius, prašydavo Dievų palaimos jų vėlėms, paskui sėsdavo prie stalo ir pirmas padėdavo po trikoju kąsnį vėlėms. Vėlėms vaišės duodamos per ugnį, t. y. beriama ugnin arba pilama ant žemės.
Lydos krašte XIX a. lietuviai vaišėms paruošdavo 12 patiekalų.
Atlikę savo prosenelių vaišinimo bei pagerbimo apeigas, Vilniaus krašto lietuviai, degindami ugnį ir rūkydami tam tikras žoleles, kalbėdavo: „Prisimink ugnyje sudegusius, vandenyje paskendusius, medžiu užmuštus ir griaustiniu nutrenktus ir pražuvusius. Ateikite jūs, vėlelės“.
Vėlinių apeigų metu buvo pagerbiama ir deivė Veliona. Tai vėlių Deivė – Motina.

3. PAPROČIAI
„Per Vėlines mirusiems dedami ant kapų ir valgiai. Dažnai tenka matyti kapų, apdėtų obuoliais, riešutais, saldainiais, pyragėliais ir kt. Kai kas valgių ant kapų deda, kad palestų atlėkę alkani paukšteliai ir už tai mirusiems pagiedotų, juos palinksmintų. Kiti deda tikindamiesi, kad ateis koks nors alkanas, pasistiprins valgiu ir už mirusįjį.
Žagarės ir Joniškio apylinkėje pašarvotam numirėliui įdedamas į rankas kiaušinis. Lydint numirėlį į kapus, kryžiaus nešėjui užkabinama ant kryžiaus gražių pirštinių pora, kuri jam dovanojama už palydėjimą.
Kaip pasakoja senosios kupiškietės, seniau mirusįjį palaidoję, padėdavo ant jo kapo valgių ir gėrimų. Dažniausiai tai būdavę kiaušiniai ir duona. Ar gėrimų dėdavę tikrų faktų nėra.“ (P. Dundulienė „Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos“ Vilnius „Mintis“ 1991 248p.)
Mirusiųjų pagerbimo papročiai Lietuvoje nuo seniausių laikų išliko iki šių dienų. Nors senieji stabmeldiški mirusiųjų pagerbimo papročiai vėliau buvo sukrikščioninti arba uždrausti, tačiau, labiau įsigilinę į mūsų liaudies papročius, juose rasime gana daug senovės laikų elementų.
Kaip žinoma, senovės lietuvių tikėta, jog mirusieji ir po mirties gyvena panašiai, kaip ir gyvi būdami, todėl, laidojant numirėlius, kartu su jais būdavo laidojami ne tik brangesni jų papuošalai, bet ir svarbesni jų darbo įrankiai: peiliai, kirviai, ylos, adatos, pjautuvai, žuvininkystės įrankiai, audimo prietaisai, verpstės ir kitokie daiktai.
Dabar dažniausiai matome numirusiems karstan ir ant kapo dedant vainikus ir gėles. Tačiau neretai atsitinka, kad ir dabar karstan ir ant kapo dedami ir kitokie daiktai.
Štai 1920 m. Šiaulėnų valsč. Acokavų k. senutė Elena Skarbalienė prieš mirdama namiškių paprašė: „kai aš numirsiu, įdėkit man graban tą mano mylimą Rūpintojėlį, kuris visą gyvenimą manimi rūpinosi“. Čia minimas Rūpintojėlis, mirusios pasakojimu, buvo sena medinė dievdirbio darbo statulėlė, turinti per 150 metų. Teko girdėti bent keletą atsitikimų, kad seniau medines statulėles dėdavę mirusiajam į karstą. Vėliau vietoj medinių statulėlių pradėti dėti šventųjų paveikslai, giesmių knygos, rožančiai, maldaknygės ir kitos šventenybės. Šventenybės dedamos karstan, kad velionis turėtų kuo apsiginti nuo piktųjų dvasių. Daiktai dedami karstan dažniausiai tokie, dėl kurių gyvas būdamas, pats velionis yra pareiškęs savo norą. Kartais ir dabar pasakoma: „Tu be šio daikto negali apsieiti, turbūt reikės jį tau ir graban įdėti?“
Prieš kurį laiką Šaukėnų apylinkėje pasimirė senas muzikantas Laumakys. Jį laidodami, karstan įdėjo ir jo seną smuiką, kuriuo jis visą amžių griežė. Taip padarė todėl, kad Laumakys neturėjo savo įpėdinio muzikanto.
Kupiškio apylinkėje prieš 40 – 50 metų, prieš išnešant mirusįjį iš namų, šeimininkė atneša kupina valgių dubenį aplink pašarvotą numirėlį, paskui vaišina tuo valgiu visus susirinkusiuosius. Taip daroma, kad numirėlis neišsineštų dalios. Sakoma, jeigu numirėlį iš namų alkaną išleisi, paskui ir gyvieji turės alkį kentėti.
Per Vėlines žmonės puošdavo mirusiųjų kapus, degindavo žvakes (Žagarė), dalindavo elgetoms duoną, kad metai būtų bitingi, kad rugiai derėtų. Žmonės tikėjo, kad atsilankiusias į namus esą galima pamatyti žiūrint per žiedą. Visoje Lietuvoje žmonės tikėjo, kad mirusiųjų vėlės per Vėlines lankydavosi bažnyčiose, koplyčiose, negyvenamose trobose ir kt.
XIX a. pirmoje pusėje Vėlinių senieji papročiai buvo išlikę visi. Tai matyti iš A. Mickevičiaus poemos „Vėlinės“(Vilnius, 1823 m,), kurioje jis, remdamasis iš liaudies paimtais papročiais ir tikėjimais, paveldėtais iš žilos senovės, pavaizdavo vėlių garbinimo apeigas. Kaip pats poetas pažymi, jis pažodžiui apeiginių giesmių iš liaudies paėmė užkeikimus, vėlių iššaukimo būdus ir kt. Šiose apeigose randame sukauptą gilią liaudies filosofiją, gyvenimo patirtį, išmintį.
A. Mickevičius savo poemos įžangoje mini, kad daugelyje vietų – Kuršiuose ir Rytprūsiuose švenčiamos vėlinės savo šaknimis siekia pagonybės laikus ir kadaise vadinosi „Ožio šventė“, kurioje vadovavo „Ožininkas“ (Kozliarz) ir kartu žynys. Kadangi bažnyčia stengėsi išgyvendinti paprotį, susijusį su prietaringomis apeigomis ir pagonybės liekanomis, žmonės Vėlines slaptai švęsdavo koplyčiose arba tuščiuose namuose, esančiuose netoli kapinių. Ten palikdavo įvairiausio maisto, gėrimų, vaisių ir iššaukinėdavo vėles. A. Mickevičius sako, kad paprotį vaišinti vėles turėjo visi stabmeldžiai(graikai, skandinavai, rytų tautos ir Naujojo pasaulio salos). Tačiau lietuvių Vėlinių apeigos tuo metu jau buvo sumaišytos su krikščioniškais tikėjimais bei apeigomis. „Poetas prisipažįsta, kad fantastiškos apeigos nakties metu smarkiai veikusios ir jo paties fantaziją. Baisiuose žmonių prasimanymuose jis įžiūrėjęs moralinius liaudies siekius, jų būdą. Pateiktos „Vėlinės“ apeigos, giesmės, užkeikimai ir inkantacijos daugiausia yra tikros, o kai kurios pažodžiui paimtos iš liaudies poezijos…“
„A. Mickevičius rašo, kad burtininkai uždengdavo langus, užpūsdavo žvakes ir kviesdavo iš visur vėles.“(P. Dundulienė „Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos“ Vilnius „Mintis“ 1991 249p)

4. HELLOVINO ŠVENTĖ, JOS ATSIRADIMAS
Tai šventė kuri vyksta spalio 31 dieną. JAV šios šventės metu vaikai dėvi specialius kostiumus ir vaikšto po namus, sakydami: „Vaišės arba pokštas“(trick-or-treat). Daugelis iš moliūgų išsiskaptuoja žibintus. Halloween‘o šventės metu ne tik vaišinamasi, bet ir užsiiminėjama būrimu, baisių istorijų apie raganas ir vaiduoklius pasakojimais, ir pan.
Halloween‘o šaknys glūdi senovėje švęstų naujųjų metų bei mirusiųjų šventėse. 800 mūsų eros metais krikščionių bažnyčia šią šventę pavadino Visų šventųjų diena ir leido ją oficialiai švęsti lapkričio 1 dieną. Taigi žmonės ir toliau galėjo švęsti įprastą šventę tik kitu pavadinimu. Tą dieną buvo laikomos mišios ir jos buvo vadinamos Visų šventųjų mišiomis.
Veikiausiai, jog šiandien švenčiamo Hallowween‘o pagrindinis šaltinis – tai keltiška Samhaino šventė. Keltai gyveno prieš 2000 metų ten, kur dabar yra Didžioji Britanija, Airija, Prancūzija. Jų naujieji metai prasidėdavo lapkričio 1 dieną. O šventė, kuri prasidėdavo Naujųjų metų šventės išvakarėse, būdavo rengiama keltų mirties viešpaties Samhaino garbei. Ši šventė pažymėdavo šalčio, tamsos ir gedimo sezono pradžią. Natūraliai ją pradėta asocijuoti su žmogaus mirtimi. Keltai tikėdavo, jog Samhainas tą vakarą leisdavo mirusiųjų sieloms sugrįžti į savo namus.
Samhaino šventės vakare druidai, keltų šventikai ir mokytojai, įsakydavo žmonėms užgesinti savo židinio ugnį. Druidai iš ąžuolo (jiems švento medžio) šakų sukraudavo milžinišką naujųjų metų laužą. Jame jie degindavo gyvūnus, grūdus ir, spėjama, jog taip pat aukodavo žmones. Tada kiekviena šeima nuo to laužo vėl užkurdavo savo šeimos židinį. Šventės metu žmonės kartais dėvėdavo specialius kostiumus, pagamintus iš gyvulių odų ir galvų. Iš paaukotų gyvulių liekanų jie spėdavo ateinančių metų ateitį.

5. VĖLINĖS KITUOSE KRAŠTUOSE
Daugelis keltų papročių išliko ir po krikščionybės atėjimo. Taigi 800 metais bažnyčia įsteigė Visų šventųjų šventę, švenčiamą lapkričio 1 d. Žmonės senovinius pagoniškus papročius ir toliau praktikavo, taip jie persisunkė ir tapo krikščioniškos šventos dienos dalimi. Vėliau Katalikų bažnyčia mirusiųjų pagerbimui paskyrė lapkričio 2 d. Ji tapo žinoma kaip Visų sielų diena.
Skirtinguose regionuose išsivystė šiek tiek skirtingi keltų papročiai. Pavyzdžiui, Airijoje žmonės Muck Olla dievo garbei surengdavo paradą, kurio metu rinkdavo maisto duoklę. Parado vedantysis vilkėdavo baltą maršką ir ant galvos būdavo užsidėjęs kaukę iš gyvulio galvos. Škotijoje žmonės rengdavo eitynes su žibintais laukuose. Jie sukurdavo didžiulius laužus, kurie atbaidytų piktąsias dvasias ir raganas. Velse kiekvienas žmogus į šventinį laužą įdėdavo savo pažymėtą akmenuką. Jei kitą rytą jo nerasdavo, jie būdavo įsitikinę, kad tas žmogus tais metais mirs. Anglijoje Halloween‘as dar būdavo vadinamas Riešutų gliaudymo arba Obuolių grobstymo diena. Šeimos susėsdavo prie laužo, pasakodavo įvairias istorijas, gliaudydavo riešutus ir krimsdavo obuolius.

Mirusiųjų šventė. Gyvieji lanko mirusius, prietaringi žmonės tiki, jog mirusieji ateina pas gyvuosius. Žmonės nebijo nieko taip kaip numirėlių. Taip jau yra nuo seniausių laikų. Turbūt dėl to toks stiprus mirusiųjų garbinimo kultas.
Vėlinių vaišinimo apeigų daug išliko XIX a. ir net XX a. pradžioje. Tai lėmė tikėjimas kurį paskleidė krikščionys, kad mirusiųjų vėlės Visų šventų ir Vėlinių dienomis sugrįžta iš ano pasaulio ant žemės, aplanko savuosius.
Vėlinės švenčiamos jau nuo senų senovės. Jos atsirado tada, kai žmonės pradėjo įsivaizduoti, kad miręs žmogus gyvenąs ir toliau. Todėl jau urvinis žmogus mirusius šildė, valgydino ir girdė tikėdamas, kad jie ir toliau tęsią savo gyvenimą. Vėliau žmonės pradėjo tikėti, kad vėlė atsiskiria nuo mirusiojo kūno, ir, kad ji yra pavojinga gyviesiems. Todėl pradėta jos bijoti ir stengtasi apsisaugoti nuo mirusiojo kerštavimo gyviesiems. Atsirado daugelis papročių, magiškų veiksmų bei, vadinamų, apsisaugojimo priemonių, kurios turėjo nukreipti mirusiojo pyktį ir garantuoti, kad jis neatsikels ir nevaikščios.
Iš išlikusių apeigų matome, kad Vėlinių apeigose buvo svarbūs du momentai:
1. Vėlių vaišinimas
2. Ugnies deginimas
Šiuolaikinį mirusiųjų pagerbimą sunku sieti tiek su protėvių kultu, tiek su religiniu mirusiųjų pagerbimu. Katalikai ir netikintys dievu savo pareiga laiko šią dieną nueiti į kapines, pagerbti artimųjų atminimą. Tai yra visų vienybės, susitelkimo, rimties, ir susikaupimo diena, vykdant šventus tėvų ir protėvių priesaikas saugoti mirusiųjų atminimą.