Valstybės samprata

Įvadas

Kiekvienoje visuomenėje egzistuoja natūrali įvairovė. Kiekvienas žmogus turi skirtingus sugebėjimus, pastangas, pomėgius, hobį ir nuolat atsiduria skirtingame įvykių sraute, nes ir dvyniai darydami daug ką vienodai ir vienodu laiku, bet jie veda skirtingas žmonas. Įvairovė yra laisvės apraiška, ir teisinga valstybė turėtų paprasčiausiai siekti, kad žmonės laikytųsi tarpusavio įsipareigojimų, tačiau pati valstybė šiukštu neturėtų dirbtinai šią įvairovę mažinti, užglaistyti, nustumti ja kur nors i kampą, kaip nereikalingą daiktą visuomenei. Jei pasiturinčiai gyvenantis žmogus yra jautrus kitų bėdoms, jis gali pasidalyti turimomis gėrybėmis, tačiau versti jį taip daryti ar net perskirstyti žmonių sukurtas gėrybes – neteisinga. Bažnyčios socialinis mokymas nėra paprasčiausias „trečiojo kelio“ siūlymas. Socialinis teisingumas nereiškia kapitalizmo ir socializmo ideologijų mišrainės. Bažnyčios socialinis mokymas tiesiog pateikia savotiškus kelio ženklus, kurių turėtų paisyti kiekviena teisingumo siekianti visuomenė. Nuo devyniolikto amžiaus pabaigos Katalikų Bažnyčia pradėjo viešai raginti visuomenę ir rūpintis socialinio teisingumo klausimais, kurdama ir palaipsniui sistemindama krikščionišką socialinį mokymą. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas darbininkų išnaudojimo mažinimui ir teisingam atlygiui už darbą. Šiandien itin svarus indėlis, gilinant Bažnyčios socialinį mokymą ir stiprinant solidarumą vargstantiems, priskiriamas dabartiniam popiežiui Jonui Pauliui II.
XIX a. antroje pusėje buvo galvojama kaip skurstančius ūkininkus paversti pasiturinčiais, tačiau, kad tai padaryti reikėjo pirmiausia panaikinti kapitalizmą, kuris remiasi rinkos ekonomika, sanklodą. Bažnyčioje būta balsų, tvirtinusių, kad kapitalistinė santvarka yra ydinga iš esmės ir socialinių problemų neįmanoma išspręsti, nesugriovus kapitalizmo, nesugrįžus prie korporacijų ekonomikos. Taip pat nemaža dalis katalikų teologų manė, jog Bažnyčia neturi siūlyti viešojo žmonių gyvenimo tvarkymo būdo. Esą ūkis veikia produktyviai, svarbiausia stiprinti žmonių vertybes, grąžinti darbininkus ir darbdavius prie krikščioniško tikėjimo. Popiežius Leonas XIII, apsvarstęs alternatyvas, paskelbė encikliką „Rerum Novarum“, kuri pradėjo Bažnyčios socialinių enciklikų tradiciją. Pasak popiežiaus, socializmas yra netikęs vaistas nuo kapitalizmo ligų. Socializmas laisvę ir teisingumą paverčia nesutaikomais varžovais, o valstybė tampa nomenklatūros diktatūra, o ne bendros kūrybos erdve. Kita vertus, tai, pasak Leono XIII, nereiškia, kad turime taikstytis su kapitalizmo ligomis. Socialinis neteisingumas griauna laisvę. Valstybė, nesirūpinanti socialiniu teisingumu, pasmerkta alinamai visų karo su visais būsenai. Neteisinga būtų visas socialines problemas užkrauti kokiai nors vienai institucijai, manau reikėtų tai spręsti kartu.

Krikščioniškojo socialinio mokymo analizė

Krikščioniškojo socialinio mokymo idėjų ištakos siekia biblijinius laikus, taigi turi tūkstantmečių patikrintas vertybes, moralinį bei religinį aspektą. Kita vertus, pirmąsias politinių pažiūrų užuomazgas aptinkame jau Naujajame Testamente ir Apaštalų laiškuose.
Tačiau susitelksime ir analizuosime vieną iš krikščionybės socialinio – politinio realizavimosi formų mūsų dienomis – katalikiškąjį socialinį mokymą. Tiesa, patys katalikiškojo socialinio mokymo atstovai nepriskiria savo doktrinos prie politinių doktrinų, neakcentuoja savo idėjų kaip ideologijos ir pabrėžtinai siūlo vartoti terminą Katalikiškasis socialinis mokymas. Tuo tarsi atsiribojama nuo politinių rietenų ir nustatoma neutrali, patarėjo pozicija. O kartu apginama sava veiklos sfera bei garbė politinės nesėkmės atveju. Nors žvelgiant istoriškai, Katalikiškas socialinis mokymas – tai „senamadiškos“ ir prarandančios įtaką katalikų bažnyčios transformacija, bandymas prisitaikyti prie intensyvių santvarkos naujovių Vakarų pasaulyje.
XIX a. išpopuliarėjus liberalioms idėjoms, įsigalėjus kapitalizmui ir kaip to atsvarai atsiradusiam marksizmo, socializmo užtaisui, religiniai klausimai bei tradicijos buvo nustumti į antrą planą. Katalikų bažnyčia ankščiau buvusi autoritetinga, turėjusi didelę įtaką valstybės reikaluose, dabar pasijuto beprarandanti savo tvirtas pozicijas. Mases galima buvo valdyti jau ne religiniu, o grynai ekonominiu pagrindu. Katalikų Bažnyčiai neliko nieko kita , kaip tapti nuosaikesnei, atsisakyti uždarumo nuo prastuomenės ir stengtis taikytis prie nūdienos politikos aktualijų. Reikėjo būdo parodyti naujai besiformuojančiai Vakarų visuomenei, jog ir Bažnyčia turi savo svarbų vaidmenį šiuo permainų metu. Pretenduoti į stiprią politinę valdžią, įtaką, jau nebebūtų pavykę dėl stiprių ideologinių konkurentų, o ir greičiausiai būtų tekę paminti kai kuriuos katalikiškus principus. Savo naująją veiklą apibudindama kaip Katalikišką socialinį mokymą ir skelbdama tolerantiškesnes nuostatas, gali būti tikėjosi laikui einant susilieti su kokia nors stipria politine srove ir ją taikyti savoms reikmėms. Nors Bažnyčia griežtai deklaravo savo mokymo savarankiškumą nuo politikos, ir pritarimą politinėms srovėms tiek, kiek jos atitinka bent naujuosius Katalikų Bažnyčios principus. Katalikų socialinio mokymo nuostatas pirmas išsamiai ir autoritetingai jas išdėstė popiežius Leonas XIII, 1891 m. paskelbęs encikliką Rerum novarum. Ji visa skirta to meto pasaulinio politinėms ir ekonominėms problemoms. Idėja, kad žmonių giminei visada reikalinga valdžia, bet pasirinkti konkrečią valdžios formą ir ją realizuoti pridera patiems žmonėms. Tarp išvardytų piliečio teisių pasirodė ir minties laisvė, sąžinės ir išpažinimo laisvė. Pritariama, kad valstybė užimtų neutralią poziciją religijos atžvilgiu, laikydama ją asmeniško pasirinkimo reikalu. Visos piliečių teisės suskirstytos į politines, socialines ir kultūrines.
Pradėjusi atsargiai, po truputi, stengdamasi neprarasti ankstesnio orumo ir didybės, katalikų Bažnyčia tikintiems skelbė savo tolerantiškesnį požiūrį. Tačiau greitėjant ir netikėta linkme krypstant politiniams įvykiams, šių pasikeitimų reikėjo vis daugiau ir daugiau. Anksčiau smerkusi tiek liberalizmą, tiek socializmą, kurie buvo lyg du kraštutinumai, vėliau Bažnyčia turėjo tapti dar prieinamesnė ir sukalbamesnė, kai atsirado įvairios šių kraštutinumų pakraipos, pradėjo skirtis radikalesni ir nuosaikesni požiūriai. Kartu atsirado daugiau galimybių pritaikyti Katalikiškąjį socialinį mokymą, rasti „bendraminčių“. Anksčiau labiau stengusis perauklėti, moralizuoti, „atvesti į doros kelią“, Katalikų Bažnyčia jau pradėjo deklaruoti solidarumą, bendradarbiavimą, tarytum pradėjo nusileisti, laukdama to paties. 1971 m. popiežius Paulius VI paskelbė pastoracinį laišką Octogesima adveniems, kuriame iškėlė keletą socialiniam katalikų mokymui svarbių problemų. Primindamas, kad iš evoliucinės raidos principo išplaukia reformų strategija, popiežius pasisakė už solidarumą ir demokratiją kaip pamatines vertybes. Stebėdami popiežių ideologijos istorinę evoliuciją, galime konstatuoti nuolat besikeičiančio pasaulio akivaizdoje jos demonstruojamą palankumą ir lankstumą, kai kartu išlaikomos neiškreiptos šios ideologijos religinės prielaidos. Tai, kad socialinis katalikybės mokymas išlaiko amžinybės ir laikinumo pusiausvyrą, lėmė jo ilgaamžiškumą bei gyvybingumą mūsų laikais.
Mūsų laikų katalikiškojo socialinio mokymo ištakų galime ieškoti popiežiaus Jono XXIII pontifikato laikų Bažnyčios dokumentuose. Katalikų socialinį mokymą XIX ir XX a. sandūroje žymiai palankiau vertino dešinieji negu liberalai. XIX a. prancūzų liberalai, kovodami su Katalikų bažnyčia, visus Bažnyčios socialinius siekius pavadino klerikalizmu, o savo politinius priešininkus šioje kovoje klerikalais. Analizuodamas socializmo fenomeną, popiežius sutelkė dėmesį į tris jo apraiškas. Pirmoji tai socializmo idėja, suprantama kaip lygybės, solidarumo socialinio teisingumo siekimas. Kita apraiška tai socializmas, kuris reiškiasi per konkrečius, masinius visuomeninius sąjūdžius, kovojančius dėl valdžios, susilaukti tikinčiųjų paramos. Tačiau būtina sąlyga, kad ši bendra veikla nebūtų nukreipta prieš katalikų tikėjimo ir etikos principus. Trečioji tai socializmo ideologija, remiasi materializmo, ateizmo ir dialektikos principais. Dialektiką popiežius apibūdina kaip prievartos principą. Todėl socializmo ideologija atmetama. Popiežius aiškiai pabrėžė dialektiniu materializmu pagrįstas marksizmas iš esmės prieštarauja pagrindiniams krikščioniškosios religijos ir filosofijos principams. Katalikų socialinis mokymas oficialiai pasmerkė fašizmo principus, kritikavo nacionalizmą, atmetė konservatorių visuomenės viziją, atsisakė pritarti autoritarinei valdžios sistemai. Kvietimai nuolat mažinti nelygybę socialiniuose santykiuose ir įgyvendinti demokratinę socialinę tvarką. Artėdamas prie demokratinio ir socialinio liberalizmo idėjinių principų, katalikiškasis socialinis mokymas nuosekliai kritikuoja liberalią ekonomiką ir abejoja konservatyviojo liberalizmo teiginiais. Pabrėžia visuomeninį privačios nuosavybės aspektą ir neišvengiamas valstybės pareigas bendruomenei ekonomikos bei socialinėje sferoje tai ir parodo katalikų socialinio mokymo kritišką atsiribojimą nuo neoliberalizmo. Katalikų socialinis mokymas tvirtai laikosi absoliučios moralės pirmenybės. Niekada negalima nutraukti šio moralės ir politikos ryšio. Kiekvienas politinis veiksmas visada turi moralinį aspektą. Bažnyčia ir toliau visiškai atmeta marksizmo ideologiją. Kova idėjų sferoje neužkirto kelio ieškoti sutarimo sprendžiant daugelį socialinių problemų. Nors ir bažnyčia ignoravo marksizmo ideologija, vis tiek buvo daug piliečių kurie tikėjo ir laikė tai vos kaip neatskirą tikėjimą ir tokių žmonių vis daugėjo, todėl bažnyčia pradėjo bijoti, kad jie taip gali prarasti savo tikinčiuosiuos, todėl laikui bėgant bažnyčioje atsirado tolerancijos marksizme, grįsdami tuo, kad marksizmo ideologija yra paremta biblija ir dievas vienas ir tas pats.

Krikščioniška ideologija
Demokratijos sąvoka šiandien yrą virtusi ne tik vienu svarbiausių politikų žodyno elementu, bet taip pat ir šiuolaikinį politinį gyvenimą įteisinančiu prasmės horizontu. Tik kyla klausimas ar ne per daug krikščionys lenda į politiką, puikus pavyzdys yra Lietuvoje, kai kilo skandalas, kai klebonas vietoj krikščioniško pamokslo, skaito politines reklamas, siūlydamas tikinčiuosius balsuoti už ta, o ne už ta politika. Aš manau, kad taip mes galime išvis prarasti tikėjimą, jei atėję pasimelsti už savo artimuosius, už save, girdime politines demagogijas. Nežinau ar ilgai galėsime kalbėti apie šiuolaikinę krikščioniškąja ideologija, nes ji neatitiks pavadinimo esmės. Galėsime tik skaityti senas ideologijas kurios buvo prašytos, kai dar krikščionys tikėjo šia ideologija ir tada galėsime cituoti vieno ar kito autoriaus parašytus žodžius. Kaip ir aš dabar remiuosi savo darbe vienu ar kitu autoriumi, nes nuėjęs į bažnyčia retai jaučiu tikėjimo srovę.
Pasak Heldo, „Nuo Senovės Graikijos lai¬kų iki šio meto dauguma politinių mąstytojų buvo kritiški demokratijos teorijos ir praktikos atžvilgiu”. Į demokratiją visada įtariai žvelgė anapus Vakarų civilizacijos ribos esantys kraštai, taip pat ir krikščioniškuose Vakaruose labai ilgą laiką demokratijos sąvoka turėjo niekinamą prasmę. XIX a. Katalikų Bažnyčios enciklikose liberalizmas ir demokratija buvo kritikuojami kaip didžiulis pavojus krikš¬čionybei bei Vakarų civilizacijos pamatams. Nors demokratijos kritikų netrūko ir XX a., o totali¬tarinių režimų istorija yra puikus demokratinių santvarkų trapumo ir pažeidžiamumo pavyzdys, galima drąsiai teigti, jog per praėjusį šimtmetį demokratijos pozicijos Vakarų, valstybėse nepaprastai sustiprėjo. Didžiąja dalimi tai susiję su Katalikų Bažnyčios, didžiausios Vakarų kultūroje reli¬ginės institucijos, apsisprendimu įsijungti į aktyvų dialogą su modernybe bei pastarosios propaguojama liberalizmo ir demokratijos sąjunga. Tai, kad XX a. Bažnyčia apie de¬mokratiją prabilo kaip apie su krikščionybės doktrina su¬derinamą sistemą, kuri dabartiniu laikotarpiu veikiausiai geriausiai gali apginti asmens orumą bei padeda skleistis, žmogaus prigimtyje glūdinčiam socialumui, George’as Weigelis netgi įvardija kaip vieną iš svarbiausių XX a. revoliucinių permainų. Popiežius Grigalius XVI enciklikose Mi-rnri Vos (1832) ir Singulari Nos (1834) griežtai pasmerkė liberalizmą kaip antireliginę doktriną, nesančią sumaištį, ardančią laisvės ir tiesos dermę bei griaunančią Europos civilizacijos pamatus. Didelį nerimą Bažnyčiai kėlė ne tik liberalų pastangos aiškiai atriboti valstybę ir Bažnyčią, kartu įtvirtinant antire¬liginės ideologijos plėtrą, bet taip pat ir prigimtinio įstatymo rėmų paniekinimas. Popiežius Leonas XIII enciklikoje Libertas (1888) rašė: „Liberalų įsitikinimu, nieko nėra aukščiau žmogaus. Tada ir valstybinė valdžia išvedama iš minios, lyg iš aukščiausio šaltinio. Kolektyvinis protas yra paskelbiamas vienintele norma. Todėl visa valdžia esą glūdinti ne kitur, kaip masėse, ir tautos dauguma gali nu¬statyti visas teises ir pareigas. Liberalizmo šalininkai, pripa¬žindami pasaulietinei, valdžiai despotiškas ir neapibrėžtas teises ir pareigas, kartu paneigdami bet kokį reikalą gyve¬nime atsižvelgti Dievo valią, visiškai nepripažįsta tos su religija ir dorove suderintos laisvės, apie kurią mes kalba¬me”. Leono XIII įsitikinimu, siekis į politinių sprendimų priėmimą įtraukti kuo didesnę visuomenės dalį, kartu atmetant bet kokius išorinius daugumos valios saitus, ne¬išvengiamai virsta pražūtinga minios diktatūra, o liberalus teisės klysti gynimas tampa dorovinės bei socialinės suiru¬tės priežastimi.
Tiesa, nors Leonas XIII aiškiai pabrėžė liberalizmo bei su juo glaudžiai susijusio kapitalizmo klaidas, jo paskelb¬tose enciklikose galima atrasti naujų Bažnyčios laikysenos to meto politinių, socialinių bei ekonominių procesų atž¬vilgiu elementų. Pirmiausia popiežius daug dėmesio skyrė apmąstyti bei įvertinti XIX a. subrendusią liberalios demok¬ratijos bei kapitalizmo alternatyvą socializmo ideologiją. Enciklikoje Rerum novarum (1891) Leono XIII išsakyta ištarmė, jog socializmas yra toks vaistas nuo kapitalizmo, kuris pavojingesnis už pačią ligą, tapo svarbiu vėlesnių Bažnyčios socialinių enciklikų motyvu. Kitas svarbus dalykas — en¬ciklikoje Rerum novarum Bažnyčios Magisteriumas pirmą kartą pasinaudojo prigimtinių teishį diskursu., tiesa, šį kartą tik kalbėdamas apie nuosavybės neliečiamumą. Stebėdamas įvairių modernių politinių ideologijų kovą. Bažnyčia atsisakė įsipareigoti kuriai nors iš jų, dar kartą pakartodama krikščionybės transpolitiškumo tezę. Enciklikoje Sapentiae christianae (1890) popiežius Leonas XIII teigė: „Bažnyčia mano, kad ne jai priklauso spręsti, kuri yra geriausia valstybės santvarkos forma, kokiais būdais turi būti tvarkomi civiliniai tikinčiųjų reikalai. Iš įvairių valstybės rūšių ji nė vienos nesmerkia, jeigu tik neliečiama religija ir dorovinė drausmė”. Iš naujo permąstyti krikščionybės ir moderniosios demokratijos santykį Bažnyčią privertė tiek bolševikinio, tiek, fašistinio totalitarizmo proveržis. Pasak Michclio Schooy-anso, formaliu Bažnyčios požiūrio į demokratinę santvarką transformacijos tašku galima vadinti popiežiaus Pijaus XII 1944 m. kalėdinę kalbą, žinomą Benignitas pavadinimu, kurioje šis sake: „Ar reikėtų stebėtis, kad tokiai nuotaikai susidarius [t. y. stebint totalitarinių santvarkų ir karo žiau¬rumus – A. N.], tautas apima linkimas į demokratiją, kad tas linkimas randa didelį pritarimą ir paramą tų, kurie no¬rėtų veikliau dirbti tiek pavienių asmenų, tiek visuomenės labui?” Kalboje popiežius pabrėžė, jog Bažnyčia neturėtų matyti nieko bloga, jei žmonės brangina saikingą demo¬kratiją. Kita vertus, nepaisant to, jog Pijus XII apie demo¬kratiją kalbėjo daug prielankiau nei jo pirmtakai, jis taip pat aiškiai pabrėžė, kad demokratijos klausimas neatsieja¬mas nuo tikrųjų jos pagrindų įvardijimo. Svarbiausiu Pijaus XII kalbos akcentu tapo teiginys, jog Bažnyčiai labiau rūpi ne konkreti socialinių struktūrų sąranga, visada priklausanti nuo vietos galimybių, bet žmonių, kuriems suteikiama teisė priimti politinius sprendimus dorovinė branda ir tikslai. Kartu popiežius įvardijo esminį demokratijos pavojų – tauta ar liaudis, kuriai suteikiama teisė tapti visuomeninio gyvenimo pagrindu, nesunkiai gali virsti inertiška bei griau¬nančia minia. Performulavus šį susirūpinimą į šiuolaikinės politinės teorijos kalbą – demokratinės institucijos savo teigiamybes atskleidžia tik brandžios pilietinės visuome¬nės sąlygomis. Svarbų postūmį Bažnyčios svarstymams apie modernią demokratiją tapo Vatikano II Susirinkimas (1962-1965). Nors susirinkimo dokumentuose sąvoka „demokratija” nė karto nėra paminėta, tačiau ir pastoracinėje konstitucijoje, išsakytas Bažnyčios ryžtas drąsiai dalyvauti dialoge su šiuolaikiniu pasauliu, ir deklaracijoje išskleista pagarba žmogaus sąžinės laisvei neabe¬jotinai gerokai sustiprino krikščionybės sąsajas su moder¬niąją demokratija. Kita vertus, susirinkime konstatuota, jog krikščionybės atsisa¬kymas įsipareigoti kuriai nors vienai kultūrinei ar socialinei sanklodai ne mažina, bet veikiau didina kiekvieno krikščio¬nio pareigą perkeisti tą istorinę aplinką, kurioje Viešpaties skirta gyventi. Tai, be kita ko, reiškia, jog krikščionis negali užsisklęsti nuo įvairiomis prieštaromis paženklinto šiuo¬laikinio pasaulio, bet turi jį pripildyti Evangelijos šviesa. Labai svarbi Bažnyčios ir demokratijos santykiams bu¬vo Susirinkimo priminta santykinės žemiškosios tikrovės autonomijos samprata. „Jei žemiškųjų dalykų autonomija laikome tai, kad kūriniai ir pačios bendruomenės turi savo dėsningumus bei vertę, kuriuos žmogui reikia pamažu įž¬velgti, panaudoti ir tvarkyti, tokios autonomijos reikalauti visiškai teisėta. Čia verta išskirti 1991 ir 1995 m. pasirodžiusias popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikas Centcsimus annus ir Evangelium vitae. Bažnyčios socialinių enciklikų šimtmečiui skirtame doku¬mente Centesimus annus rašoma: „Bažnyčia vertina demok¬ratiją kaip sistemą, kuri garantuoja piliečiams teisę daly¬vauti politinėje veikloje, ir pavaldiniams laiduoja galimybę rinkti ir kontroliuoti savo vadovus, taip pat – kai to reikia – taikiu būdu pakeisti kitais. Jei palyginsime tai, kaip demokratijos klausimą svarsto Jonas Paulius II ir XIX a. gyvenę jo pirmtakai, atrasime ryškią Bažnyčios retorikos transformaciją. Kita vertus, jei įdėmiau perskaitysime Vatikano II Susirinkimo nutarimus ar posusirinkiminius dokumentus, teks pripažinti, jog verta kalbėti veikiau apie Bažnyčios pozicijos plėtotę, negu anks¬tesnių nuostatų atsisakymą ar paneigimą. Taip pat ir Bažnyčios ryžtas dalyvauti dialoge su šiuolaikiniu pasauliu bei jo politinių institucijų sąranga turėtų būti suvokiamas ne tiek kaip kompromisas, „dorovinės kartelės” nuleidimas, bet veikiau kaip ambicingas šiuolaikinio pasaulio perkeiti¬mo projektas. Tiesa, tokio projekto realizavimo galimybės net ir Bažnyčios viduje vertinamos prieštaringai, bet jiems nebuvo kur jau trauktis, jiems dialogas buvo būtinas. Iš trumpos teorijos, galiu drąsiai pasakyti, kad buvo baimė bažnyčiai, kad jie gali prarasti ne tik savo tikinčiuosius, bet ir visa pasaulio dėmesį, jeigu nebūtų tuo metu įsilieja į politiką, tai dabar jau būtų kaip „antrarūšė“ institucija, kurioje būtų galima ateiti ir pailsėti nuo politinio gyvenimo, tačiau ar daug tokių būtų? Nelabai manau, nes žmonės dažnai mąsto apie materialinius dalykus ir tik vienetai apie savo siela. Aš visai neprieštaraučiau, kad bažnyčia kištųsi i politines problemas, aktualijas, bet tik iki tam tikro lygio, nes kaip peržengiama ta riba, tada jau nebegalime kalbėti apie jokias krikščioniškas ideologijas.
Socialinio Bažnyčios mokymo aktualumas šių dienų Lietuvoje
Enciklika „Rerum Novarum“ paskelbta 1891 metais, t.y. daugiau nei prieš 110 metų. Tačiau popiežiaus Leono XIII teiginiai itin aktualūs šių dienų Lietuvai. Be kita ko, ir dėl to, jog rinkos ekonomika pagrįstos demokratinės valstybės formavimą Lietuvoje lydėjo panašūs procesai kaip XIX amžiaus pramoninę revoliuciją Vakaruose. Ekonomistai, politikai tvirtina, kad Lietuvos ūkis sparčiai stiprėja, mūsų valstybė tampa turtingesnė. Piešiamos šviesios ateities perspektyvos, tačiau, jei prognozių kūrėjai plačiau pravertų langus, gal pamatytų, kad toli gražu ne visiems valstybės bendrojo vidaus produkto augimas tampa taip pat ir sotesnio, saugesnio, oraus gyvenimo garantu. Tikrai ne iš gero gyvenimo žemdirbiai ar kitos visuomenės grupės imasi drastiškų akcijų, miestų gatvėse nemažėja elgetų, o laimės ieškotojų užsienyje srautas neslūgsta. Šiandien daug kalbama apie struktūrinių fondų paramą, kuri galėtų mums padėti kurti kitokią visuomenę. Tačiau tikrai baugu, ar ši parama taip pat nevirs tik optimistines tendencijas šlovinančiomis statistinėmis lentelėmis bei eiliniu privačių pilaičių miesteliu šalia Vilniaus ar Kėdainiuose. Rolando Pakso politinis skandalas parodė, kaip nesunku manipuliuoti socialinės nelygybės žaizdomis bei nuskurdusių žmonių neviltimi. Šiandien pulkas pretendentų užimti Prezidento postą žada, kad grąžins visuomenei santarvę. Pulkas klebonų, vyskupų, „vaikšto ant blakstienų“ prieš mūsų valdžia, kad gautų geresnes sąlygas gyventi, kad gautų sąlygas kokiam nors savo smulkiam ar „nekaltam“ verslui, nes viskas yra nukreipta į materialines vertybes, kurios griauna visa ideologija, visa tikėjimą. Mes matome tik viršelį, o jis dažnai būna gražus, kas po viršeliu, ne visiem tai lemta sužinoti, o jei ir lemta, tai geriau nutylėti, vien tik dėl savo ateities. Tačiau vargu ar įmanoma be socialinio teisingumo, be konstitucijos teisingumo, be mūsų valdžios atstovų sąžiningumo užkirsti kelia tam kas vyksta dabar…

Išvados

Pirmiausia valstybę turime suprasti kaip bendruomenę, įvairovės vienovę. Socialinis teisingumas nereiškia įvairovės panaikinimo. Svarbiausia, kad ta įvairovė netaptų kliūtimi bendruomenės darnai. Valstybės pareiga būti skydu silpniausiems nariams, padėti jiems gyventi orų gyvenimą. Vien jau dėl to, kad kurios nors bendruomenės dalies silpnumas yra ir visumos problema. Bene didžiausia liberalizmo ir socializmo klaida, jog piliečiai suvokiami ne kaip bendradarbiai, bet kaip konkurentai. Bažnyčios socialinio mokymo tvirtinimu, kiekvienas žmogus stiprėja ne tada, kai nukonkuruoja kitą, bet veikiau kai sugeba su kitais kūrybiškai bendradarbiauti. Bet sunku išsivaduoti brolius lietuvius draugiškai besidalinančius savo patirtimi, kūryba, kai jų galvoje apgauti kaimyną jei nepavyks giminės, kur ta bažnyčia, kuri pritrauktų jaunimą, o ne 80% močiučių, kurios vos peržengus bažnyčios slenksty sugeba per minute pasakyti daugiau žodžių, nei kalbininkas. Reikia tos ugnelės, kuri buvo kai bažnyčia siekė dialogo su visuomene, su visu pasauliu. Tad reikia ir politikams ir bažnyčiai ir tautai bendradarbiauti, o ne konkuruoti vienus su kitu ir nesinaudoti kitų socialine padėtimi.

1.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *