„Valentina“
“ Valentina “ – tai A. Vaičiulaičio romanų meilės tema, parašytų iki karo. Kūrinyje nėra ryškių įvykių grandinės, kuri betarpiškai liestų veikėjus ir būtų su jais susijusi , taip pat ir veikėjai neįtakoja romano įvykių eigos, tačiau čia visas dėmesys skiriamas jausminiam veikėjų santykiavimui su daugybe reiškinių iš karto. Išryškėja ypač gilus ir rafinuotas A. Vaičiulaičio žmogaus savojo “ aš “ pajautimas, į kurį, atrodo, sutelpa visas aplinkinis pasaulis. Siekdamas atskleisti intensyviai jaučiančio ( mylinčio ) žmogaus emocinio pasaulio kitimą, išorinės , žmogų supančios aplinkos poveikį jo vidinio pasaulio, jausmų kaitai, A. Vaičiulaitis romane akcentuoja akimirkos įspūdžio galią. Galėtume sakyti, jog čia jis artimas impresionistams.
Svarbiausias romano herojus – Antanas ypač jautrus kiekvienai jį supančios tikrovės detalei, kiekvienam savo nuotaikos niuansui. Net mažas jį supančios tikrovės pasikeitimas atsiliepia jo viduje, pažadina jausmą. Visą romaną tarsi “ gaubia “ nuojauta. Daiktai ir reiškiniai slepia mistiškas prasmes, veikėjai tarsi gyvena simbolių pasaulyje, kur kiekviena dalelė juos supančios aplinkos ir jie patys ( Antano ir Valentinos meilė ) tampa amžinybės atspindžiais.
Romane persipina dvigubo tikėjimo ženklai bei simboliai: Valentina pamoja Antanui į tą pusę, kur jos namai – ten, už ežero, ir pradingsta snaudžiančioje vakaro tyloje: “ paskęsta rugių lauke” . Archaiškajame tikėjime rugiai, žiemkenčiai, kaip tvirčiausi ir ištvermingiausi kultūriniai augalai, siejami su Dievo sfera. Ši Antano vizija tampa tarsi iš pasąmonės gelmių vaizduotėn iškylanti Valentinos likimo nuojauta.
Ypač svarbiu simboliu romane tampa ežeras, skiriąs Valentinos namus nuo miestelio, kuriame apsigyveno Antanas. Jo nuolat besikeičianti stichija – ne tik kliūtis. Ežeras sujungia juos, nes kaip tik ant ežero vieną švelnų vasaros vakarą, pilną žmonių balsų, lempų ir žvejų laivų, susitinka Antanas ir Valentina. To paties ežero audringi vandenys tampa likimu, kada juose apsiverčiaValentinos laivelis. Ežeras tarsi simbolizuoja jų meilę : Veidrodinis paviršius gali žaisti baltais debesėliais saulėtą popietę, kada jiedu, plaukdami , giedrai šnekučiuojasi apie niekniekius, nors tame jų pokalby ( apie pavojingas eketes žiemos metu ), o ir ežero gelmėse tūno likimas, tartum susipainiojusios žolės, panašios į jų susipynusius jausmus.
