Valdžios institucijos

Įvadas

Valdžios institucijos yra gana didelė ir sudėtinga organizacija. Ją galima net palyginti su didžiuliu ir sudėtingu mechanizmu, savotišku fabriku, kuris „gamina” politinius sprendimus. Todėl labai dažnai politinio sprendimo turinį lemia ne tik įvairių visuomenėje veikiančių politinių jėgų, partijų ir interesų grupių tarpusavio santykis, bet ir tai, kaip funkcionuoja valdžios institucijos, kokiu būdu ir kaip greitai jose gali būti priimtas sprendimas bei kaip bus užtikrinamas jo įgyvendinimas. Konstitucija – pagrindinis valstybės įstatymas, turintis aukščiausią teisinę galią, nustatantis šalies politinės, teisinės ir ekonominės sistemos pagrindus. Susipažinus kas yra konstitucija, galime pasamprotauti apie konstitucija ir jos doktrina. Šiame darbe norėčiau aptarti kelis Lietuvos valstybei itin svarbius momentus, kurie pakeitė Lietuvos gyventojų gyvenimą. Ypač tų, kurie stojo ja ginti sunkiais momentais ir ne veltui buvo pralietas kraujas. Kas jeigu ne mes patys sukursime sau geresnę ateitį, o kaip mes tai padarysime, tai priklausys ir nuo Lietuvos piliečių ir nuo Lietuvos mūsų pačių išrinktos valdžios ir nuo Konstitucijos.
1. Konstitucijos samprata

Konstitucija yra pagrindinis valstybės įstatymas, turintis aukščiausią teisinę galią, nustatantis šalies politinės, teisinės ir ekonominės sistemos pagrindus. Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis konstitucija. Konstitucijos atsirado tik naujaisiais laikais, pradėjus įgyvendinti demokratinį valdymo būdą. Nei antikinės, nei viduramžių valstybės konstitucijų šiuolaikine prasme neturėjo, o vyriausybės valdžios legitimumas tada buvo grindžiamas ne rinkimais pagal iš anksto nustatytas taisykles, bet dieviška valdžios kilme ar nusistovėjusiomis tradicijomis.
Dabartinė konstitucijos samprata ėmė formuotis prieš du dešimtmečius. Tačiau bandymų apibrėžti politinius, ekonominius ir socialinius santykius įvairiais aktais (dokumentais) galima rasti ir prieš du tūkstantmečius. Būtent tokio pobūdžio dokumentai ir buvo šiuolaikinių konstitucijų pirmtakai.
Romėnų teisėje Konstitucijos vardu buvo vadinami imperatoriaus išleisti įstatymai bei įstatymų rinkiniai (Codex Constitutronum, novellal constitutiones). Įvairūs imperatoriaus nurodymai principato ir imperijos laikais buvo skirstomi į ediktus (jų tikslas buvo ne tiek nustatyti teisės normas, kiek įgyvendinti galiojančias), mandatus (instrukcijas provincijų valdininkams tvarkos, normų, įvairių problemų sprendimo klausimais), dekretus (tiesioginius imperatoriaus sprendimus arba apeliacijas į teismų sprendimus), reskriptus (imperatoriaus atsakymus magistratams arba besiginčijančioms pusėms). Konstitucijos būna rašytinės ir nerašytinės. Jos skirstomos į lanksčias ir nelanksčias. Pirmosios gali būti keičiamos ir papildomos be ypatingų procedūrinių sunkumų. Nelanksčioms konstitucijoms keisti ir pildyti reikalinga išskirtinė tvarka: tautos atsiklausimas, referendumas, kvalifikuota parlamento deputatų ar nepaprastojo susirinkimo narių balsų dauguma. Nelanksčios konstitucijos gali būti socialinių sprogimų priežastimi. Pasikeitus socialiniam šalies jėgų santykiui Konstitucija turi būti keičiama.
Žlugus Romos imperijai ir jos teisės sistemai, daugiau kaip po 500 metų Anglijoje prasidėję politinio – visuomeninio gyvenimo procesai davė pradžią pirmosios pasaulyje nerašytinės konstitucijos formavimuisi (nerašytinė Konstitucija susideda “iš daugelio įstatymų, konstitucinių papročių ir precedentų).
Normanai, 1066 m. nukariavę Angliją, suformavo platų ir efektyvų administracinį sluoksnį – biurokratiją. 1164 m. Anglijoje priimtas Klorendono konstitucinis aktas, kuriuo bandyta reglamentuoti civilinės ir bažnytinės jurisdikcijos ribas. Tačiau popiežiui pagrasinus atskirti karalių Henriką II nuo bažnyčios, pastarasis buvo priverstas atsisakyti Klarendono nutarimų ir bažnytinės teisės reformos. 1215 m. priimta Didžioji laisvių chartija reikalavo bendradarbiavimo tarp karaliaus ir didikų. 1240 m. Didžioji Taryba oficialiai šitą bendradarbiavimą įformino. Ilgainiui išsivystė pirmosios atstovaujamosios institucijos, demokratinės politinės sistemos pirmtakai: Bendruomenių rūmai ir Lordų rūmai Įtampa tarp parlamento (terminas pirmąkart pavartotas XIII a.) ir karaliaus valdžios buvo didelė. 1679 m. karalius paleido opoziciniu tapusį parlamentą, tačiau per naujus rinkimus vėl laimėjo opozicija. Parlamentas 1679 m. priėmė įstatymą, žinomą “Habeas Corpus Act” pavadinimu, kuriuo buvo garantuota asmens laisvė, nustatytos tikslios suėmimo ir patraukimo į teismą taisyklės. Įstatymas ribojo karaliaus patvaldystę. 1688 m. įvyko rūmų perversmas: į sostą sėdo Vilhelmas III, iš anksto pažadėjęs užtikrinti “laisvę anglų tautos parlamentui”. Naujojo karaliaus ir parlamento tarpusavio santykių principai buvo užfiksuoti Teisių bilyje (1689 m.). Trylikoje straipsnių buvo aiškiai nustatytos konstitucinės parlamento valdžios garantijos: jo naudai apribota karaliaus kompetencija įstatymų leidyboje, finansų, teismo ir karinėje srityse; įtvirtintas protestantizmo viešpatavimas; tiksliai nustatytos parlamentinės laisvės. Teisių bilis juridiškai įformino įvykusį valstybės perversmą ir padėjo teisinius pamatus konstitucinės monarchijos, t.y. buržuazinio valstybingumo sistemai. Įsitvirtinus konstitucinei monarchijai toliau buvo apribojama karaliaus valdžia. 1701 m. parlamentas priėmė Teisių bilio papildymą – “Santvarkos aktą” (sosto paveldėjimo įstatymą). Aktas garantavo sosto paveldėjimą protestantų atstovui ir atėmė teisę į sostą Jokūbo II sūnui. Aktu buvo patvirtinta nauja valstybinė santvarka, t.y. parlamento naudai apribotos karaliaus prerogatyvos. Karalius nebetvirtino mokesčių, tai darė ministras – jis rengdavo ir pasirašydavo įstatymą. Buvo paskelbta, kad karalius negali keisti teisėjų. Nustatyta,kad parlamento nariu negali būti žmogus, tarnaujantis karaliui ar gaunantis iš jo pensiją. 1707m. įteisinus Anglijos ir Škotijos uniją (valstybė ėmė vadintis Didžiąja Britanija) formavosi aiški atskirų grandžių valstybės valdymo sistema. XVIII a. Hanoveriu dinastijos karaliai (Jurgis I ir Jurgis II) pamažu vykdomąją valdžią perleido vyriausybei, kuri išsiskyrė iš slaptosios tarnybos prie karaliaus ir virto parlamentui atsakinga institucija. Šalyje formavosi politinės praktikos tradicija ir precedentai, kurie tapo parlamentinės sistemos atributais. Partijos lyderis vadovavo ministrų kabinetui, t.y. įsitvirtino premjeriškumo principas. Kabinetas atsistatydindavo, kai partija bendruomenių rūmuose netekdavo daugumos. Socialiniai pokyčiai reikalavo Konstitucijos papildymų ir pakeitimų. Papildymai buvo atliekami be aiškaus sisteminimo: fiksuojamos politinio gyvenimo realijos arba adaptuojami nauji papročiai, kurių dalis gavo konstitucinių susitarimų arba konvencijų statusą. Šios dalys skiriasi savo struktūra ir šaltiniais
Rašytinė dalis sujungia statutinę teisę, t.y. įvairius skirtingose epochose parlamento priimtus aktus (įstatymus), reguliuojančius konstitucinio turinio klausimus (nė vienas iš jų nelaikomas pagrindiniu įstatymu) ir teismų sprendimus (precedentus), turinčius konstitucinio įstatymo galią. Konstituciniai teismo precedentai formaliai yra rašytiniai, bet doktrina juos priskiria nerašytinės teisės daliai. Rašytiniai aktais laikomi tik tie, kuriuos formaliai priima parlamentas, ir nesvarbu, fiksuoti jie popieriuje, ar ne. Nerašytiniais lieka tik įstatymai, kurių nepriiminėja parlamentas. Nerašytinei daliai priskiriami niekur juridiškai nepublikuoti konstituciniai
susitarimai, reguliuojantys svarbiausius valstybės gyvenimo klausimus.

2. Konstitucija Lietuvoje

Didžiųjų sisteminių perėjimų laikotarpis pasaulyje, atrodo, baigėsi. Persiritus trečiajai demokratizacijos bangai ir visoms valstybėms pasirinkus savo institucijų sąrangos modelius, jie per pastarąjį dešimtmetį įsitvirtino ir sugebėjo „apaugti“ įvairių politikos veikėjų interesais. Tai nereiškia, kad pasaulyje instituciniai modeliai nekeičiami, tačiau tokie pokyčiai vyksta tik atskirose valstybėse ir dažniausiai yra tik inkrementiniai. Todėl galima tvirtinti, jog politinės sistemos „žaidimo taisyklės“ stabilizavosi ne tik senosiose, „tradicinėse“ Vakarų demokratijose, bet ir pastaraisiais dešimtmečiais lyginamosios politikos tyrimų objektais tapusiose Pietų Europoje, Lotynų Amerikoje bei Vidurio ir Rytų Europoje, tame tarpe ir Lietuva.
Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui atkūrusi nepriklausomybę, išrinkusi Steigiamąjį Seimą, Lietuvos valstybė skubėjo priimti Konstituciją. Tai buvo padaryta 1922 m. rugpjūčio 1 d. Konstitucija įtvirtino nepriklausomos, demokratinės valstybės statusą, piliečiams laidavo plačias teises ir laisves, užtikrino nuosavybės teisę. Tautinėms mažumoms buvo suteikta teisė autonomiškai tvarkyti savo tautinių kultūrų reikalus. Religijos mokymas mokyklose tapo privalomas, visoms tikybinėms organizacijoms leista tvarkytis pagal savo kanonus. Šeimos gyvenimo pamatu laikyta santuoka. Abiem lytims suteiktos lygios teisės. Valstybinė kalba – lietuvių. Valstybės spalvos – geltona, žalia, raudona. Valstybės ženklas – baltas Vytis raudoname fone. Tautos atstovai, renkami kas treji metai visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu, taikant proporcingąją rinkimų sistemą, sudarė Seimą, kuris leido įstatymus, prižiūrėjo vyriausybės darbus, tvirtino biudžetą ir t.t. Respublikos prezidentas buvo renkamas Seimo absoliučia balsų dauguma trejiems metams. Dviem trečdaliais Seimo narių balsų prezidentas galėjo būti atšauktas. Prezidentui buvo suteikta teisė skirti ministrą pirmininką ir tvirtinti kitus ministrus, kurie buvo atsakingi už savo darbus ir valstybės politiką. Prezidentui suteikta galia paleisti Seimą ir skelbti naujus rinkimus.
Ši Konstitucija nebuvo vienintelė per nepriklausomybės dvidešimtmetį. Konstitucijos dar buvo priimtos 1928 ir 1938 metais. Tačiau 1938 m. Konstitucijos galiojimo atnaujinimo konstatacija, vertinama izoliuotai nuo kitų vėliau priimtų nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Respublikos aktų, ne vienam, tarp jų ir kai kuriems teisininkams, davė pagrindą iliuzijai, jog neteisėtų aktų galiojimo panaikinimas visais atvejais turėtų būti vainikuotas principo restitutio in integrum taikymu. Pvz., tenka girdėti neretus aiškinimus, jog atnaujintosios 1938 m. Konstitucijos VIII skyriaus “Tautos ūkis”, reguliavusio nuosavybės santykius, nesustabdydamas reiškė absoliutų privačios nuosavybės teisės instituto atkūrimą, o šio instituto įtvirtinimas Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme, o vėliau ir 1992 m. Konstitucijoje – nuosavybės teisės tęstinumo pripažinimą, taigi ir nacionalizacijos aktų pripažinimą negaliojančiais nuo jų priėmimo momento, o tuo pačiu ir tai, kad nuosavybės santykių srityje de facto yra grįžta į iki 1940 m. buvusią situaciją.
Tačiau taip ne visada net sutartiniuose santykiuose: sandorio pripažinimas negaliojančiu ne visada reiškia, kad šalys bus grąžintos į pirmykštę padėtį. Juk paties sandorio objekto gali būti nelikę, jis gali būti perėjęs sąžiningiems tretiesiems asmenims ir pan. Juo labiau grįžimas po pusės amžiaus į idealiai tapačią padėtį yra komplikuotas viešuosiuose santykiuose. Mes, Aukščiausiajame Teisme, susiduriame su tokiu interpretavimu. Ir jau šiais metais buvo juntama konstitucinė doktrina, kuri ėmė varžyti žmogaus teises.
Tokia institucijų „institualizacija“ atsiliepė ir lyginamosios politikos tyrimų pobūdžiui. Ankstyvosios normatyvinio pobūdžio diskusijos dėl įvairių institucinių modelių tinkamumo perėjimo sąlygomis, pavojų ir pranašumų užleido vietą pasirinktų institucinių modelių veikimo (stabilumo bei efektyvumo) studijoms. Nuo „geriausio“ institucinio modelio paieškų (net jei autoriai atsargiai užsimindavo, jog tinkamiausio modelio nėra, o kiekvienai valstybei tinka tas modelis, kuris… labiausiai tinka), metodologiškai pasireiškusių „tarprūšiniu“ (most-different-systems design) lyginimu, pereita prie pasirinktų modelių „vidurūšinių“ (most-similar-systems design) tyrimų. Kita vertus, tokių sisteminių tyrimų kol kas yra gerokai mažiau negu normatyvinio-taikomojo institucionalizmo studijų.
Po pusės amžiaus okupacijos vėl atstačius Lietuvos nepriklausomybę, tautos referendumu 1992 m. spalio 25 d. priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija. Ji priskirta XX amžiaus pabaigos Vidurio Rytų Europos šalių, kurios orientavosi į Vakarų Europos konstitucinius modelius, konstitucijų grupei. Taigi pernai buvo švenčiamos gražios sukaktys – nuo 1922-jų Konstitucijos priėmimo suėjo 80 metų, nuo 1992-jų – 10 metų. Šios sukaktys pažymėtos tarptautine konferencija „Nacionalinė konstitucija Europos Sąjungos plėtros kontekste“. Konferencija įvyko Seimo trečiųjų rūmų konferencijų salėje gruodžio 11-12 dienomis. Nors dar iš Kopenhagos, kur posėdžiavo Europos Sąjungos viršūnės, nebuvo gautas oficialus Lietuvos pakvietimas, tačiau visi prelegentai pabrėžė itin gerą Lietuvos pasirengimą stojimui į ES ir buvo įsitikinę, jog Lietuva bus pakviesta. Po poros dienų paaiškėjo, jog tai nebuvo tušti žodžiai. Kopenhagoje pabrėžta aukšta Lietuvos derybininkų kvalifikacija. Lietuvos pasirengimas laikytas pavyzdžiu kitoms šalims.

3. Eurointegracijos įtaka Lietuvos konstitucijai

Antrojo pasaulinio karo pasekmės Europoje buvo jaučiamos pusę amžiaus. Pagaliau ima pildytis milijonų žmonių svajonės matyti vieningą, taikią, darbingą Europą. Europos Sąjunga nėra federacija ar supervalstybė. Tai laisvu noru susijungusi tautų ir valstybių sąjunga, kurioje gerbiamos kiekvienos šalies teisės, sprendžiant bendrus Europos reikalus. Turint omenyje Lietuvos geografinę bei geopolitinę būklę, savo tikslus lengviau įgyvendinsime ir problemas paprasčiau išspręsime būdami ES nariais.
Kai kurios Vidurio ir Rytų Europos šalys, besiorientuojančios į ES, iš anksto savo konstitucijose įtvirtino nuostatas, palankias integracijai. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje taip pat įtvirtintos tokios Europos šalyse pripažįstamos vertybės kaip asmens teisių ir laisvių prioritetas, pagarba nacionaliniam suverenitetui, demokratinis valdymas, ūkio santykių pagrindimas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva, valdžių funkcijų padalijimas ir t.t. Konstitucijos 136 straipsnis nustato, kad Lietuvos Respublika dalyvauja tarptautinėse organizacijose, jeigu tai neprieštarauja valstybės interesams ir nepriklausomybei, 138 straipsnis įtvirtina nuostatas dėl tarptautinių sutarčių ratifikavimo bei tarptautinių sutarčių, kurias ratifikavo Seimas, pripažinimo sudedamąja Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į posovietines Rytų Sąjungas įtvirtina nuostatas, draudžiančias bet kokį jungimąsi į buvusios SSRS pagrindu kuriamas politines, karines, ekonomines ar kitokias valstybių sąjungas bei sandraugas. Konstitucijos 47 straipsnyje (1996 m. birželio 20 d. pataisos redakcija) tiesiog mini Lietuvos Respublikos pasirinktą europinę ir transatlantinę integraciją. Vienas prelegentų, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjas Egidijus Jarašiūnas sakė: „Taigi integracija į Europos Sąjungą konstituciniu požiūriu gali būti vertinama kaip stojimas į tarptautinę organizaciją. Kitokių interpretavimo galimybių (t.y.Europos Sąjungą vadinti supranacioline organizacija, kvazifederaliniu susivienijimu ir pan.) Konstitucija nesuteikia. Tokie teiginiai suprantami publicistikoje ar mokslo atstovų kalbose, tačiau valstybės politikos įgyvendinimo lygmenyje galima vadovautis tik konstitucine pozicija – tarptautinės sutarties pagrindu sukurta tarpvalstybinė organizacija. Reikia pažymėti, kad šiuo požiūriu Lietuvos Respublikos Konstitucija niekuo nesiskiria nuo daugelio Europos Sąjungos šalių konstitucijų“.
Eurointegracijos skeptikai dažnai manipuliuoja kritikos neišlaikančiu nuogąstavimu, jog įstoję į ES prarasime dalį savo suvereniteto (nepriklausomybės). Kad taip nebus, argumentuotai atsakė konferencijoje pranešimus skaitę prelegentai. E.Jarašiūnas kalbėjo: „Valstybės suverenitetas reiškia jos nepriklausomybę, jos savarankiškumą sprendžiant valstybės vidaus reikalus bei santykiuose su kitomis valstybėmis. Žodžiu, valstybė sprendžia ir tvarko reikalus savarankiškai ir nepriklausomai. Valstybės suverenitetas apibūdinamas tiek vidiniu, tiek išoriniu aspektais. Vidinis aspektas parodo, kad valstybės valdžia nepriklauso nuo jokios kitos valdžios šalies viduje, išorinis – kad ji nėra pavaldi jokiai kitai valstybei ir visus klausimus sprendžia savarankiškai. Tokia būtų „absoliutaus“ suvereniteto samprata. Jeigu tokia koncepcija tiko XIX a. ar XX a. valdžiai, tai šiuo metu, matyt, nelabai kas ginčysis, kad šalies viduje valstybė yra saistoma prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių, kad yra individo gyvenimo sritis, į kurią valstybė negali kištis (tai savaime brėžia suvereniteto ribas vidiniu aspektu), kad tarptautiniuose santykiuose ji negali pažeisti kitų valstybių suvereniteto, kad ji privalo laikytis sudarytų tarptautinių sutarčių, kad jos veiklai daro įtaką dalyvavimas tarptautinėse organizacijose. Todėl XX-XXI amžių sandūroje pasikeitęs pasaulis verčia peržiūrėti suvereniteto sampratą. Konstitucinė doktrina turi atspindėti tikrovės pokyčius. Dar svarbiau, kad ši doktrina būtų įtvirtinta šalių konstitucijose (kalbu apie tiesioginį doktrinos pokyčių įtvirtinimą konstitucijos tekste arba įtvirtinimą konstitucinėje jurisprudencijoje, interpretuojančioje konstituciją). Europos integracijos kontekste ypač svarbu suderinti valstybės, kaip nepriklausomo ir suverenaus subjekto, ir Europos Sąjungos, kaip tokių valstybių susivienijimo, turinčio savo institucijas ir kuriančio teisę, sampratos darnumą. Europos Sąjunga bus gyvybinga, jeigu jos egzistencija bus grindžiama pagarba nacionalinėms konstitucijoms, konstitucionalizmo vertybėmis. Tai pagarba šių šalių siekiams įtvirtinti teisės viršenybę sudėtinguose asmens, visuomenės ir valstybės santykiuose. Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės, grindžiamos konstitucija, darnus veikimas ir turėtų būti siektinas idealas projektuojant Europos Sąjungos tolesnį vystymąsi“. Tačiau grįžkime atgal į 1992 m. spalio 25 d. šalies piliečių referendume priimtoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nėra numatyta sudėtinės formos teismų steigimo galimybės. Norint sukurti teismo tarėjų institutą tektų pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta teisminės valdžios vientisumo modelį, arba keisti pagrindinį valstybės įstatymą. Abejotina, ar teismo tarėjų institutas papuola į konstitucinės svarbos klausimų ratą, kad nebūtų panašių netikėtumų, pasak . V.Vadopalo, Konstitucinio sprendimo laukia tokie klausimai, į kuriuos gali būti reiks atsakyti net Konstitucine pataisą, tad reikia apgalvotai viską siūlyti ir nuodugniai ištirti, ar nėra kokių nors kitų būdų apeiti tą klausimą, kad nereiktų daryti tų klaidų, kurias Lietuva darė anksčiau. Galima drąsiai tvirtinti, kad tai yra konstitucinės svarbos klausimas. Žvelgiant į Lietuvos valstybės teismų įstaigų sistemą iš šio laikmečio visuomenės galimų poreikių pozicijos, tarp sprendžiamų problemų iškeltas ir klausimas – kokiame santykyje su visuomene ši sistema yra ginant žmogaus teises ir, ar egzistuoja visuomenės siekis tiesiogiai dalyvauti įgyvendinant teisingumą – konkrečiu atveju per tarėjų instituto įvedimą teismų sistemoje.
Metus žvilgsnį į teisėkūros procesą Lietuvos Respublikos atsikūrimo laikotarpiu nuo 1990 metų kovo 11 dienos, akivaizdu, jog visuomenės dalyvavimo įgyvendinant teisingumą klausimas yra pakankamai problematiškas. Jis tiesiogiai susijęs su valstybingumo raidos tradicija, konstitucine raida, visuomenės istoriškai įsisąmonintu požiūriu, kokiomis priemonėmis visuomenė turi reikštis šiame procese ir kokiu mastu visuomenė pati yra įvaldžiusi teisę, kaip apsigynimo priemonę nuo jos viduje slypinčių grėsmių ir galimos valdžios struktūrų savivalės.

Išvados

1. Sovietinės sistemos reguliuoti teisiniai santykiai savo sudėtingumu bei įvairove nei iš tolo neprilygsta modernios demokratinės visuomenės socialinės realybės diktuojamiems iššūkiams. Teismuose nagrinėjamos bylos kaskart tampa sudėtingesnės. Labiausiai sudėtingu tampa civilinių teisinių santykių reguliavimas. Čia neužtenka vien gero teisinio išprusimo, bet reikia ir nemenkos šio darbo patirties.

2. Sovietinei teisėsaugai, imitavusiai demokratinės visuomenės regimybę ir faktiškai padėjusiai vykdyti mūsų tautos genocidą buvo gyvybiškai svarbu pademonstruoti, jog “teisingumą” vykdo pati liaudis. Nacionalinės tapatybės ir savigarbos bei istorinės savimonės klausimai šiuo atveju galėtų būti tiesiogiai patikrinti visuomenės požiūriu į svetimą, šiuo atveju slaviškos kilmės institutą.

3. Dabartinės Lietuvos konstitucijos atsiradimas ir įtvirtinimas Lietuvoje sutapo su žiauriausiu mūsų tautos naikinimo laikotarpiu. 1992 m. Konstitucijos preambulėje įtvirtintas lietuvių tautos siekis sekti tik nepriklausomos valstybės tradicija bei jos išpuoselėtomis demokratinės visuomenės vertybėmis. Aš manau, kad mes judam į priekį konstitucine kokybe, jos demokratiškumu, ateityje manau bus daugiau idėjų visumos, kuria galėsime remtis savo teisėms apginti

Literatūros sąrašas

1. Šiuolaikinė valstybė . Kaunas: KTU, 1999 – 229-259p.
2. Novagrockienė J. Politikos mokslo pagrindai. Vilnius, 2001 – 122-131p.
3. www.leidykla.vu.lt
4. www.lrs.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *