Rusų pedagogas K. Ušinskis ( 1824 – 1870 m.) K. Ušinskis laikė protą, idėjas žmogaus ir žmonijos vystimosi varomąja jėga, todėl ir žmogaus proto lavinimui, t. y. mokymui, mokykloje teikė ypatingą reikšmę.19 a. Epochos ypatumai ir poreikiai paskatino filosofijos, literatūros mokslo ir meno, taip pat ir pedagogikos vystymąsi. Epocha reikalavo atkreipti dėmesį į žmogų, – į eilinį darbo žmogų. Tai atsispindėjo to meto filosofijoje, literatūroje ir mene. Todėl reikėjo tinkamai pertvarkyti ir liaudies švietimą, daugiau dėmesio skirti pedagoginėms problemoms, ypač žmogaus asmenybės formavimui. K. Ušinskis yra vienas didžiausių XIX a. rusų mokslininkų, sukūręs originalią pedagoginę sistemą. 1974 m. buvo paminėtos didžiojo rusų pedagogo demokrato, pedagogikos mokslo pradininko, liaudies mokyklos teoretiko K. Ušinskio 150 – osios gimimo metinės.
Pedagogo viena iš pagrindinių idėjų buvo tautiškumas, tai atsispindi jo raštuose: “Ne pedagogika ir ne pedagogai, o pati tauta ir jos didieji žmonės skina kelią į ateitį: auklėjimas tik žengia tuo keliu ir, veikdamas išvien su kitomis visuomeninėmis jėgomis, padeda juo žengti atskiroms asmenybėms ir naujoms kartoms”. K. Ušinskis suvokė, kad pedagogikos mokslas gali sėkmingai vystytis tik turėdamas tvirtą filosofinį ir psichologinį pagrindą, kad pedagogika – ne atskiri klausimai ar taisyklės, bet žmogaus sielos, visos jo buities klausimas. Todėl labai svarbus auklėtojo asmenybės kryptingumas, jo pozicijos, įsitikinimų aiškumas. Jis turi gerai vaiką pažinti ir suprasti. “Jeigu pedagogika nori auklėti žmogų visais požiūriais, tai ji turi pirmiausia pažinti jį irgi visais požiūriais. Todėl pedagogas turi tirti vaiko prigimtį ir aplinką, kurioje jis gyvena ir kuri jį veikia. Auklėtojas turi stengtis pažinti žmogų tokį koks jis iš tikrųjų yra, visas jo silpnybes ir jo didingumą, visas jo kasdienines smulkias reikmes ir visus didžiausius dvasinius poreikius”. Taigi jis į pirmą vietą iškėlė tikslingo auklėjimo svarbą, apsaugant žmones nuo blogybių.
Antroje pagal svarbą mano nuomone, K. Ušinskui buvo dorovinis auklėjimas. Pedagogas manė, kad žmogus turi būti tobulas, harmoningai išsivystęs fiziniu, protiniu ir doroviniu atžvilgiu. Jo nuomone dorovinis auklėjimas turi ugdyti vaiko humaniškumą, sąžiningumą, teisingumą, drausmingumą ir atsakomybę, savigarbą. Auklėjimas turi išugdyti tvirtą vaiko charakterį ir valią, ištvermingumą, pareigos jausmą. Turi ugdyti pagarbą ir meilę žmonėms, nuoširdžius ir teisingus santykius su jais. Ušinskis reikalavo su vaikais elgtis humaniškai, tačiau jų nelepinti ir neglamonėti. Vaikams pedagogas turi kelti protingus reikalavimus, ugdydamas jų pareigos ir atsakomybės jausmą.
Dorovinio auklėjimo priemonės Ušinsko nuomone yra: mokymas, asmeninis mokytojo pavyzdys, įtikinimas, kuriam jis teikė ypatingą reikšmę, sumanus elgesys su mokiniais, įspėjimo priemonės, skatinimai ir bausmė.
Ne ką mažiau profesorius kreipė dėmesį ir į estetinį auklėjimą. Estetinis auklėjimas jo nuomone yra asmenybės atsiskleidimas toje veikloje, kuri labiausiai jam prieinama. Jis iškėlė tokius uždavinius: formuoti poreikius, gabumus ir įgūdžius, įnešti estetinius pradus į darbą, visuomeninius santykius į buitį, ugdyti žmogaus, asmenybės, sugebėjimus kūrybiškai pasireikšti visose srityse. Žmogui iš prigimties būdingas siekimas tobulėti, tačiau jį jam reikia uždegti. K. Ušinskis sako: “kad mokinys ne indas, kuris turi būti pripildytas, o fakelas, kurį reikia uždegti žinių troškimu visam gyvenimui”. Tą užsidegimą jis laiko jausmų pagrindu. K. Ušinskis daro išvadą, kad požiūris į išorinį pasaulį, jo įsivaizdavimas ir supratimas tiesiogiai susijęs su jausmais, pergyvenimais, kurie palieka neišdildomą pėdsaką kiekvieno žmogaus atmintyje. Daug dėmesio estetiniame auklėjime K. Ušinskis skyrė metodikos klausimams. Jis aiškina, kad auklėjimas yra menas, kūryba, kuri tapo svarbiausią meno kūrinį – žmogų.
Visų šių dalykų nebūtų be didelio ir kruopštaus, nuoseklaus darbo, tai irgi yra profesoriaus idėja. Darbinis ugdymas K. Ušinskį domino kaip pedagoginė problema. Jis mėgino sukurti darbinio ugdymo fiziologinę, psichologinę ir pedagoginę bazę, ypač pabrėždamas darbo reikšmę visuomenei, atskiriems luomams ir kiekvienam žmogui. Darbas jo nuomone yra pagrindinė ir svarbiausia žmogaus egzistavimo sąlyga. Darbas reikšmingas kaip žmogaus kūno, dorovinio ir protinio tobulėjimo veiksnys. Pedagogo nuomone darbas yra gyvenime svarbus veiksnys žmogaus vystimuisi.
Kitas mano aptariamas bus vokiečių pedagogas, filosofas, žymus A. Dystervėgas (1790-1866 m.) nurodydamas visuomeninio ugdymo seką, teigė, kad vokiečių pedagogikos tikslas – pirmiausia auklėti žmogų, paskui pilietį ir, pagaliau, tautos narį. Jis buvo pasekėjas Pestalocio, puikiai įsisavinęs jo idėjas ir pasiekimus. Sukūrė mokinio ir mokymo taisykles. Jo nuomone taisyklės reikalingos ir naudingos siekiant tinkamo rezultato ugdant vaikus. Pagrindiniai profesoriaus principai buvo ugdymas turi atitikti prigimtį, t.y. kad būtų ugdoma atsižvelgiant į natūralią vaiko prigimties vystymosi eigą. Prigimtį atitinkantis ugdymas turi harmoningai plėtoti visus vaiko pradmenis, tiek dvasinius, tiek fizinius. Ugdymas turi atitikti kultūrą, tai reiškia, kad ugdant būtina atsižvelgti į vietos ir laiko sąlygas, kuriose žmogus gimė arba jam teks gyventi, į visą šiuolaikinę kultūrą plačiausia ir talpiausia gyvenimo reikšmę, ypač į kultūrėtos šalies, kuri yra mokinio tėvynė. Kad šalies kultūrą perimtų mokiniai, turi įtempti savąjį mąstymą, turi aktyviai veikti jų protas apie savo šalies kultūrines vertybes.
Nemažai socialinės pedagogikos idėjų iškėlęs A. Dystervėgas, jo pagrindinės ugdymo idėjos yra panašumų į Pestalocio pagrindines idėjas, tačiau galima įžvelgti ir mūsų lyginamo Ušinskio:
mokykla turi išauklėti sąmoningus piliečius, gerus žmones;
ugdyti reikia atsižvelgiant į natūralią vaiko prigimties vystymosi eigą, mokinio amžių ir į individualias savybes. Vaiko sėkmingam vystymuisi reikia palankių sąlygų, ugdymo stimuliavimo. Auklėti – reiškia žadinti;
autorius reikalavo, kad ugdymas atsižvelgtų į visą dabartinę kultūrą. Tautos kultūros karta reiškia, kad ir ugdymo, metodai turi keistis;
mokymo sėkmę lemia ne vadovėlis ar metodas, o geras mokytojas.
Pagrindiniai Dystervėgo buvo keliami uždaviniai:
reikia skaitytis su individu ir formuoti jį, atsižvelgiant į jo prigimties ypatybes;
atsižvelgti į nacijos savitumą;
auklėti orientuojantis į visos žmonijos tikslus.
Auklėjimo ir mokymo tikslas – išugdyti jaunimą savarankišką ir gebantį laisvai apsispręsti, vadovaujantis dorove ir religija.
Lyginant šių dviejų garsių pedagogų idėjas man išryškėja keli esminiai skirtumai: Dystervėgas teigė, kad svarbiausias mokymo uždavinys – plėtoti vaikų gebėjimus, galbūt pastebėtus vienokius ar kitokius išskirtinius talentus. Duoti jiems reikiamų žinių, taikyti tas žinias praktikoje, gyvenimiškose situacijose, svarbiausias ir esminis dalykas, mokyti vaikus mąstyti savarankiškai. O Rusijos pedagogas Ušinskis norėjo viską suvienodinti, praktiką su teorija. Mokymo procesas turėjo būti pagrįstas nuosekliu, kruopščiu savarankišku darbu. Taip pat atsižvelgė į mokymo vaizdumo, prieinamumui, nuoseklumui, vaikų aktyvumui. Esminė idėja buvo kaip ir Dystervėgo , jog vaikus būtina mokyti gimtąja kalba ir geriausia tautiškumo išraiška.
