Įvadas

Mūsų pasaulis ir kintančios žinios apie jį, nestovi vietoje, o nuolat keičiasi, taigi
nuolatinės permainos jau lydi gyvybę nuo pat jos atsiradimo. Kiekvienas mokytojas savo darbe privalo siekti, kad jo pamokos būtų įdomios, kad pamokų metu, būtų kuo labiau ugdomi bendrieji gebėjimai, kad atitinkamai parinkti mokymo metodai padėtų mokiniams kuo greičiau ir kuo efektyviau įsisąmoninti mokomąją medžiagą, keltų mokymosi motyvaciją, ugdytų kūrybingą ir psichologiškai stiprią asmenybę Mes gyvename įvairių socialinių, ekonominių, politinių lūžių metu. Tokiu metu mokytojai atlieka labai svarbų vaidmenį. Bet ar gali mokytojas sudominti vaikus tokiais paprastais dalykais kaip darbas klasėje ir knygų skaitymas dabar, kai vaikai auga apsupti kompiuterių, vaizdo žaidimų ir televizorių?

1. Ugdymo metodų samprata

Žodis „metodas“ (gr. meta-hodos susideda iš „už“ ir „hodos“ – t,y. už kelio, per kelią. Methodos ( lotyniškai buvo verčiamas „via et ratio“ – kelias ir protas – racionalus kelias, tyrinėjimas, mokymasis, ugdymo būdas. Mokymo metodai – tai specifiniai ugdomosios veiklos būdai mokymo procese (Tarptautinių žodžių žodynas,2003 ).S. Šalkauskis (1992, p.526) tvirtina, kad „mokymo metodas yra racionalus mokymo būdas, nukreiptas į mokymo tikslą ir suderintas su mokinio prigimtimi ir su mokomojo dalyko ypatybėmis“. Taigi visur, kur tik yra mokomasis veiksmas, gali būti siekiamas racionalus veiksmas, kuris yra visada nukreiptas į tikslą ir suderintas su subjekto ir objekto ypatybėmis. N. Gage, D. C. Berliner (1994, p.307) mokymo metodą apibūdina kaip „pasikartojančių mokytojo veiksmų modelį, kuris gali būti taikomas dėstant įvairius dalykus, būdingas daugiau negu vienam mokytojui ir svarbus išmokimui“ O štai kiek kitokio pobūdžio apibūdinimai: „Mokymo metodu vadinama mokytojo ir jo vadovaujamų mokinių veiklos būdų sistema, kuri padeda mokiniams įgyti žinių, mokėjimų bei įgūdžių, lavinti sugebėjimus, formuoti pasaulėžiūrą.“ (L. Jovaiša, J. Vaitkevičius, 1989, p.137) R. Laužacko nuomone (1997, p.67), mokymo metodai „apibūdina mokytojo veiklos būdą, siekiant tikslo ir perteikiant tam tikrą mokymo turinį“.
Iš pateiktų metodų apibrėžimų, galima teigti, kad nėra nusistovėjusių, visuotinai priimtinų vienodų ugdymo metodų terminų. Didaktikai dažnai skirtingai vadina tuos pačius ugdymo metodus, įvairiai juos grupuoja. Šiandien keičiantis didaktikai iš tradicinės į šiuolaikinę, vis labiau modernią, vis labiau dėmesio skiriama mokytojo ir mokinio aktyvumui.

2. Mokymo metodų kaita, taikymas ir pasirinkimas ugdyme

Ugdymo metodai yra reikšmingas pedagoginio darbo veiksnys. Šie specifiniai veiklos būdai apibūdinami labai įvairiai. Pastaruoju metu klasifikacijos pagrindu tampa mokytojo ir mokinio aktyvumas. Nuo mokytojo aktyvumo (mokymas – tai kalbėjimas, o mokymasis – tai įsiminimas), pereinama prie mokinio aktyvumo mokantis.
Ugdymas yra dvipusis procesas, o ugdymo metodai apima tarpusavyje susijusią mokytojo ir mokinių veiklą. Galima būtų sakyti, kad ugdymo metodai – tai tarpusavyje susiję mokytojo ir mokinių veiklos būdai, kurie padeda mokiniams įgyti žinių, mokėjimų bei įgūdžių, jie yra lavinami bei auklėjami.
Šiuolaikinių ugdymo metodų kaitos teorinės prielaidos yra siejamos su humanistinio, progresyviojo, atlikimo – veiklos ugdymo turinio teorijomis. Kiekvienoje ugdymo turinio teorijoje glūdi trys faktoriai: filosofija, ideologija ir mokymo planas.
Humanistinė ugdymo turinio teorijoje mokymo sėkmė matuojama: kaip mokiniai auga, tampa laimingais suaugusiais, o ne gerais darbininkais prigrūstais žinių ar ideologiškais piliečiais.
Progresyvioji teorijoje vyrauja ugdymo tikslas padėti žmonėms išmokti gyventi jų susikurtame pasaulyje, gerinant gyvenimo kokybę, skatinant domėjimąsi mokymu ir jo prasmingumu.
Atlikimo – veiklos ugdymo teorija pagrįsta natūralizmo ideologija bei bihevioristine, kognityvine ir vystymosi psichologijomis. Ypač pabrėžiama mokslo svarba (M. Teresevičienė, 1998) .
Beje, kuriantis informacinei visuomenei ir sparčiai besivystant
informacinėms technologijoms, pabrėžiant mokymosi visą gyvenimą būtinumą, mažėja didelio žinių kiekio įsiminimo būtinybė, taigi jos tampa prielaida gebėjimams ir vertybėms ugdyti.

2.1 Mokymo metodai ir bendroji švietimo kaita
Jau dešimtmetis, kai vyksta mokyklos reforma ir atėjo laikas suvokti, jog kaitos procesas yra pastovi švietimo sistemos būsena. Taigi pagrindiniu pedagoginės kvalifikacijos bruožu tampa ne žinojimas, o gebėjimas pasirinkti, motyvuoti ir pagrįsti vieną ar kitą mokymo būdą. Yra manančių, kad perdėti bandymai ieškoti universalių ir efektyvių mokymo metodų tik suskaldė, o ne suvienijo pedagoginį bendravimą. Šiandien pasauliniu mastu yra pabrėžiama mokymo metodų skirstyme mokytojo ir mokinio sąveika. Didelis dėmesys kreipiamas į mokyklos vaidmenį kultūros raidoje ir į kultūros tradicijos perėmimą. Šiuo aspektu išsiskiria reprodukcinė ir interpretacinė nuostatos, kurios atitinkamai įtakoja ir metodus. Reprodukcinis ugdymo proceso supratimas skatina rinktis pasyvius, į mechaninį žinių ir įgūdžių perteikimą orientuotus mokymo metodus, o interpretacinė nukatat siūlo aktyvius ugdymo būdus.
Modernioje, šiuolaikinėje edukologijoje dėmesys atkreipiamas į praktišką, veržlų, iniciatyvų žmogų, nors yra ir kita žmogaus veiklos traktuotė, kai akcentuojama daugiau dvasinės veiklos – refleksijos, kritiško, laisvo, konstruktyvaus mąstymo bei gebėjimo savarankiškai apsispręsti žmogus.
Šiandieninė mokykla turėtų gebėti derinti šias tendencijas, rinkdamasi atitinkamus ugdymo būdus ir siekdama savo išsikeltų tikslų. Taigi labai svarbu yra gebėti kompleksiškai naudoti ir dorinį asmens jautrumą, ir intelektualinę bei socialinę veiklą skatinančius metodus. Tačiau kaip efektyviai mokytojui pasirinkti mokymo metodus?

2. 2. Mokymo metodų pasirinkimo kriterijai

Šiuolaikinėmis sąlygomis mokymo metodai, kaip ir mokinių perimama informacija, turi padėti ugdyti turinčias tautinę savimonę asmenybes, gebančias savarankiškai veikti bei aktyviai dalyvauti tautos gyvenime, valstybės stiprinime. Taigi, taikant mokymo metodus atitinkama krytimi, veikiama besiformuojanti asmenybė, jos mintys, jausmai, valia, norai ir pan.
Kiekvienas metodas formuoja mokinių gebėjimus, charakterio ir elgesio būdus. Todėl kūrybiškai taikomi metodai turi net tik padėti teikti išsamių žinių, formuoti protinius ir praktinius mokėjimus bei įgūdžius, bet ir padėti juos įtvirtinti. metodai, būdai vertingi, jei jie skatina natūralų mokinių norą pažinti, tyrinėti, formuoti vertybinį požiūrį, skatina savarankiškumą ir kūrybiškumą. Siekdamas bendrųjų ugdymo tikslų, mokytojas turi visiškai nevaržomą laisvę pasirinkti tinkamus ugdymo metodus, kurti autentišką darbo stilių, tačiau tai darant, būtinai reikėtų atsižvelgti į mokinių poreikius ir galimybes, paties mokytojo gebėjimus ir savybes, kintantį sociokultūrinį kontekstą.
Sėkmingam mokytojo darbui, gebėjimui pasirinkti tinkamą ugdymo būdą, turi
įtakos tokios prielaidos:
 išsiugdytas ir nuolatos puoselėjamas darbo pobūdis;
 geras profesinis pasirengimas;
 konceptualaus mąstymo gebėjimai;
 gebėjimas matyti tikrovės kaitą.
Mokytojas yra tarpininkas tarp žmonijos patirties ir mokinio patirties, jo uždavinys – taikyti tokius metodus, kurie padėtų įgyti visuomeninę patirtį. Vis dėlto, parenkant mokymo metodus,atsižvelgiama ne tik į mokinį, jo sugebėjimus, bet remiamasi ir logika, psichologija bei kitais mokslais, kadangi mokymo procesas sprendžia ne vien pažinimo, bet ir sudėtingus asmenybės formavimo uždavinius.
Mokytojas, parinkdamas mokymo metodus, turi kreipti dėmesį į tai, kad jie užtikrintų mokiniams tvirtas žinias, maksimaliai lavintų praktinius bei intelektinius sugebėjimus, formuotų pasaulėžiūrą, charakterį, grūdintų valią, bei mokytų savarankiškai gyventi ir veikti. (L. Jovaiša, J. Vaitkevičius, 1989) Reikėtų nepamiršti, kad moksleiviai išgyvena fizinio ir psichologinio vystymosi fazes, kurios turi įtakos moksleivių mokymosi pobūdžiui. Paaugliai patiria fiziologinio, fizinio, psichologinio vystymosi pokyčius, kurie dažnai verčia juos nuslėpti, tai, kas vaikiška ir pamėgdžioti suaugusiuosius.
Mokytojams labai sunku „apsukti“ paauglių savybes savaip, tačiau galima pasinaudoti kai kuriomis moksleivių savybėmis, gerinant tarpusavio bendravimą. Tinkamai bendraujant, mokymo metodai yra kur kas efektyvesni. Atrodo, kad mokiniai vertina savo mokytojus ne tiek pagal pedagoginius įgūdžius, žinias ar gebėjimą išlaikyti tvarką, kiek pagal mokėjimą sudominti. Retkarčiais tai reikėtų daryti remiantis mokinių humoro jausmu ar susitapatinant su jais.

2.3 Mokymo metodų klasifikavimo problema

Mokymo metodai gali būti klasifikuojami labai įvairiai. Vienas iš daugelio metodų skirstymo kriterijų yra laikas. Jo patikrinti ilgaamžiai metodai vadinami tradiciniais, o naujoviški, „modernūs“, dažniausiai perimti iš užsienio, įvardijami kaip netradiciniai metodai. Juos įprasta sieti su pedagoginėmis inovacijomis, kūrybiniais ieškojimais, kitų šalių pedagoginių idėjų pritaikymu ir diegimu reformuojamoje Lietuvos mokykloje. ( L. Ruseckienė, 1998). K. J. Babanskis pabandė susisteminti metodus pagal paskirtį, sudarydamas tokią jų sistemą:
 mokomosios pažintinės veiklos organizavimo metodai;
 mokomosios pažintinės veiklos stimuliavimo metodai;
 mokomosios pažintinės veiklos ir savikontrolės metodai.
Tačiau galime palyginti kaip mokymo metodus rekomenduoja klasifikuoti L. Jovaiša. Mokymo metodai gali būti klasifikuojami, remiantis jų apibendrinimo lygiu:
 atskirų veiksmų lygiu (pagal išorinius mokytojo ir mokinio veiklos požymius);
 dalyko mokymo metodikų lygiu (pagal atitinkamo dalyko mokymo specifiką);
 daliniu didaktiniu lygiu (pagal mokymo proceso etapus – dėstymas, įtvirtinimas ir tt.);
 bendruoju didaktiniu lygiu (pagal bendruosius mokymo požymius).
Ir visgi kur kyla klasifikavimo problema? Mokinių žinios, mokėjimai, įgūdžiai, gebėjimai negali būti suvienodinami pagal mokymo programas, vadovėlio turinį, kadangi jie skiriasi. Taigi ir mokymosi bei mokymo skirtumus atskleidžia mokytojų ir mokinių veiklos specifika, mokymasis per pamokas skiriasi nuo mokymosi namie ar skaityklose. Visa tai ir reikalauja išskirti mokymosi metodus bei juos klasifikuoti.
Mokymas nėra vien mąstymo veikla, kadangi jis iš mokinių reikalauja specialios receptinės, neminės, mentalinės ir praktinės – operacinės, kūrybinės veiklos, ir savarankiškumo. Remiantis tuo galime pateikti vieną iš daugelio mokymo metodų klasifikavimo pavyzdžių: dažnai metodai klasifikuojami savarankiškumo ir kūrybingumo ugdymo pagrindu. Todėl L. Jovaiša pateikia tokias mokymosi metodų grupes:
 Informacijos šaltinių panaudojimo metodai
 Praktiniai – operaciniai mokymosi metodai
 Kūrybos mokymosi metodai
Informaciniai metodai yra pradinis mokinio pažintinės veiklos etapas. Šiuo metodu teikiamos žinios turtina mokinių sąmonę, lavina pažintinius sugebėjimus, ugdo valią, formuoja pažintinės veiklos mokėjimus. Operaciniai mokymo metodai moko veiklos būdų, padeda suvokti visuomeninę veiklos patirtį (išmokti taisyklingai rašyti, teisingai skaičiuoti ir tt.). Kūrybiniai metodai padeda ugdyti kūrybinę asmenybę ypač meninius gebėjimus. Reikėtų pripažinti, kad teikdami mokiniui gatavas žinias, kūrybinės asmenybės nesuformuosime. Šiuolaikinis gyvenimas reikalauja ne vien žinojimo, bet ir mokėjimo veikti naujomis, kintančiomis sąlygomis, taigi labai svarbu į mokomąją veiklą įtraukti kūrybinius mokymo metodus. Be to žinių taikymas labai padeda jas išsaugoti atmintyje. Atminties tyrimai rodo, kad pasyvus mokymasis, bei mokymasis, susijęs tik su skaičiais, simboliais ir abstrakcijomis nėra pats produktyviausias. Nauja informacija patenka per regėjimo, klausos ir lietimo pojūčius. Geriausiai informacija būtų priimama naudojant visus tris gavimo būdus, tačiau kiekvienas žmogus labai individualiai suvokia pačią informaciją.
Tačiau tenka konstatuoti, jog neturime visuotinai priimtinos, moksliškai nepriekaištingos mokymo metodų klasifikacijos, todėl mokytojui reikia pasirinkti iš daugelio siūlomų klasifikavimo variantų. Mokytojas pažindamas mokymosi vyksmą, mokymą derina prie jo. Priklausomai nuo to, ko mokinys mokosi, mokytojas moko skirtingais būdais. Pasirinkęs ir jungdamas kartu, vienokius ar kitokius mokymo metodus, kuria atitinkamas situacijas, sudarančias sąlygas mokiniui mokytis.

2.4. Mokytojo, mokymo metodų ir mokinio santykių problema

Gebėjimas pasirinkti, motyvuoti ir pagrįsti vieną ar kitą mokymo būdą tampa pagrindiniu pedagoginės kvalifikacijos bruožu. Šiandien gausėjant naujų mokymo technologijų, ugdymo procesas suprantamas aiškiau. Mokymo metodai tampa tam tikru ritualu, kuriame vienodai svarbus yra tiek mokytojo, tiek mokinio vaidmuo. Dėl to į mokymo metodų įvairovę reikėtų žiūrėti kaip į dvasinės kultūros kūrinius, kuriuos taip pat galima analizuoti ir vertinti. Mokymo metodai nesensta, nes jie atspindi tikrąją žmogaus ir pasaulio esmę. Tad koks turi būti santykis tarp mokytojo ir mokymo metodo? nuolatinis visapusiškas dialogas ir refleksija yra ne tik būtina, bet ir svarbi būtinybė, kad pamoka ir bendravimas tarp mokytojo ir mokinio taptų efektyvus. Be to mokytojo ir mokinių santykių pobūdis lemia mokymo organizavimą, jo tobulinimo paieškas, šio proceso lavinamosios ir auklėjamosios įtakos lygį. Yra sukauptas didžiulis didaktinių idėjų bankas, kurį žinant ir kuriuo remiantis galima toliau ieškoti šio proceso tobulinimo, jo modernizavimo šiuolaikinėmis sąlygomis, kas kartu su pedagogine patirtimi sudaro kompetencijos pagrindą.

Išvados

1. Ugdymas yra dvipusis procesas, o ugdymo metodai apima tarpusavyje susijusią mokytojo ir mokinių veiklą. Galima būtų sakyti, kad ugdymo metodai – tai tarpusavyje susiję mokytojo ir mokinių veiklos būdai, kurie padeda mokiniams įgyti žinių, mokėjimų bei įgūdžių, jie yra lavinami bei auklėjami.

2. Šiuolaikinis mokymas reikalauja taip organizuoti mokymo procesą, tikslingai parenkant ir pritaikant mokymo metodus pamokose, kad mokiniai įsisavindami žinias patys aktyviai protiškai dirbdami, savarankiškai protaudami bei sąmoningai veikdami, įgytų bendruosius gebėjimus, leidžiančius lanksčiai prisitaikyti prie sparčiai kintančios darbo rinkos poreikio.

3. Pagrindine ugdymo tendencija tampa ne atkartojamų žinių gausinimas, o pastangos suvokti bei suprasti žmogų ir pasaulį, sudarant sąlygas, mokiniui pačiam: patirti, išgyventi, kurti ir įgyvendinti, puoselėti savo asmenybę. Taigi, visų pirma, siekiama plėtoti asmens dvasines, fizines galias, bendruosius gebėjimus, vertybines orientacijas, žinias bei įgūdžius.

4. Kadangi mokytojo profesija yra labai specifiška, todėl mokytojas nuolat keičia savo vaidmenį, tobulėja: vietoje nuolatinio tik žinių perdavimo mokiniams, jis pasirūpina reikalinga motyvacija ir paskatinimais, tinkamai parinkdamas mokymo metodus, kad mokiniai galėtų išsiugdyti visas gamtos jiems suteiktas galias, todėl ypatingą vietą darbe užima tinkamai pasirinkta metodika, kuri yra orientuota į vaiko laisvą, nesuvaržytą mokymąsi.

Literatūros sąrašas
1. Gage N. L., Berliner D. C. (1994). Pedagoginė psichologija. – Vilnius.: Alma littera
2. Jovaiša L., Vaitkevičius J. (1989). Pedagogikos pagrindai 2. – Kaunas.: Šviesa.
3. Laužackas R., (1997). Profesinio ugdymo turinio reforma: didaktiniai bruožai. – Kaunas.: Leidybos centras.
4. Šalkauskis L., (1992). Rinktiniai raštai. – Vilnius.
5. Tarptautinių žodžių žodynas. – Vilnius.: Alma Litera, 2003
6. Teresevičienė M., Gedvilienė G. (1999). Mokymasis bendradarbiaujant. – Vilnius.: Garnelis.