Viešasis administravimas po truputi Lietuvoje taikomas vieno langelio principu, tai palengvina gyventojams tvarkytis įvairius biurokratinius darbus.
Teisinės viešojo administravimo formos – tai tokie viešojo administravimo institucijų (pareigūnų) vykdomosios ir tvarkomosios veiklos išorinės išraiškos būdai, kurie tiesiogiai numatyti teisės normų ir sukelia teisines pasekmes (t.y. teises arba pareigas, arba teises ir pareigas) fiziniams bei juridiniams asmenims.
Pagrindinės teisinių viešojo administravimo formų rūšys:
1. Viešojo administravimo aktų (norminių ir individualių) priėmimas.
2. Kitų, turinčių teisinę reikšmę, veiksmų atlikimas (leidimų, vairuotojo pažymėjimų, pasų išdavimas).
3. Kreipimosi į atitinkamas valstybinės valdžios ir valdymo bei teismines institucijas forma, t.y. asmenų kreipimasis su pareiškimu, prašymu, pasiūlymu ar skundu, kad būtų išnagrinėtas tam tikras klausimas ar išspręstas administracinis ginčas viešojo administravimo srityje.
Organizacinės priemonės:
– įvairių posėdžių, pasitarimų, seminarų ir konferencijų organizavimas bei pravedimas, tikslu analizuoti mokslines ir praktines viešojo administravimo veiklos problemas;
– įstatymų ir kitų teisės aktų (galiojančių ir naujai priimtų) turinio aiškinimas pavaldiems subjektams;
– viešųjų ryšių su visuomene organizavimas;
– praktinių rekomendacijų teikimas apie konkrečios užduoties įgyvendinimą pavaldiems subjektams ir kt.
materialinės – techninės operacijos:
– įvairios informacinės medžiagos (dokumentų) rinkimas, apdorojimas ir įforminimas (apie kasdieninės vykdomosios ir tvarkomosios veiklos eigoje pasiektus rezultatus);
– raštvedybos ir apskaitos tvarkymas;
– statistikos vedimas ir tvarkymas;
– analizė (vykdomų užduočių, valdymo reformų, gautų rezultatų, ir pan.);
– informacinių technologijų, organizacinės technikos ir ryšio priemonių naudojimas
Viešojo administravimo metodai
Viešojo administravimo metodams charakteringi šie požymiai:
1) metodų panaudojimo tikslas ( arba praktinė paskirtis) susijęs su viešojo administravimo įgyvendinimu bei viešojo administravimo institucijų (pareigūnų) valdymo uždavinių ir funkcijų praktiniu įgyvendinimu;
2) metodams būdinga teisinė viešojo administravimo forma;
3) teisės (valdymo) aktuose nustatomas valdantysis poveikis,
4) metoduose atsispindi viešojo administravimo institucijų (pareigūnų) valdingi įgalinimai pavaldžių ir nepavaldžių asmenų atžvilgiu;
5) metodus naudoja įvairios viešojo administravimo institucijos (pareigūnai) tikslu užtikrinti savo kompetencijos ir suteiktų įgaliojimų įgyvendinimą;
6) metodų dėka aiškiai apibrėžiami viešojo administravimo institucijų (pareigūnų) valdymo uždavinių sprendimo būdai;
7) metodai visada turi adresatą (individualųjį ar kolektyvinį);
8) metodais išreiškiama viešojo intereso apsauga bei vykdomosios valdžios subjektų valdinga valia;
9) metodams būdingas tvarkomasis valdymo sistemos pobūdis;
10) metodams būdingas dinamiškumas;
11) metodų taikymo tvarka griežtai reglamentuojama įstatymais ir kitais teisės aktais;
12) metodais valdymo objektams gali būti daromas tiesioginis poveikis ir netiesioginis poveikis
viešojo administravimo metodai – tai tam tikros kryptingos viešojo administravimo institucijų (pareigūnų) veiklos priemonės ir būdai, kuriais, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, siekiama paveikti kitų valdymo santykių dalyvių sąmonę bei valią tam, kad būtų užtikrinamas sėkmingas valdymo funkcijų ir uždavinių įgyvendinimas.
viešojo administravimo metodų rūšis:
1) bendrieji (pagrindiniai) viešojo administravimo metodai, kurie yra universalūs visai viešojo administravimo institucijų (pareigūnų) įgyvendinamai vykdomajai ir tvarkomajai veiklai;
2) specialieji (specifiniai) viešojo administravimo metodai, kurie pasireiškia atitinkamose viešojo administravimo srityse (pvz., ekonominėje, nacionalinio saugumo užtikrinimo, socialinėje ir pan.).
įtikinimo viešojo administravimo metodas – tai kompleksas teisinių, auklėjamųjų, aiškinamųjų, skatinamųjų, organizacinių ir visuomeninių poveikio priemonių, kuriomis veikiama į žmonių sąmonę, valią bei elgesį, siekiant užtikrinti sąmoningą ir laisvanorišką administracinės teisės normų įgyvendinimą.
įtikinimo valdymo metodo formas :
1) teisinis žmonių auklėjimas
2) moralinis ir materialinis žmonių skatinimas
3) visuomeninio (organizacinio) poveikio priemonės
prievartos (administracinės prievartos) viešojo administravimo metodas – tai savarankiška ir ypatinga valstybinės prievartos rūšis, kurią sudaro administracinės teisės normomis nustatyta poveikio priemonių sistema, nustatyta tvarka taikomų specialių viešojo administravimo institucijų (pareigūnų), siekiant saugoti bei ginti visuomeninius santykius viešojo administravimo srityje.
administracinės prievartos valdymo metodo turinį sudaro sistema poveikio priemonių, kurias pagal panaudojimo tikslus galima būtų suskirstyti į 3 grupes:
1) administracinės prevencinės (įspėjamosios) priemonės, t.y. tokios administracinio poveikio priemonės, kurios taikomos susiklosčius tam tikroms nepaprastoms ir ypatingoms aplinkybėms, turint tikslą iš anksto užkirsti kelią (įspėti) galimam teisės pažeidimo padarymui.
2) administracinės kardomosios priemonės, t.y. priverstinė administracinio teisės pažeidimo nutraukimo (užkardymo) priemonė, užkertanti kelią žalingoms pasekmėms ir užtikrinanti kalto asmens patraukimą administracinėn atsakomybėn.
administracinės atsakomybės priemonės (administracinės nuobaudos), t.y. tokios administracinio poveikio priemonės, kurias skiria tam įgaliotos viešojo administravimo institucijos (pareigūnai) fiziniams ir juridiniams asmenims, padariusiems teisės pažeidimus, turinti tikslą nubausti juos ir siekiant, kad nubaustas asmuo bei kiti asmenys nedarytų naujų teisės pažeidimų.
Specialieji viešojo administravimo metodai skirstomi į dvi rūšis:
1) administracinius (tiesioginio poveikio) metodus, – tai vienašališki, teisiškai įpareigojantys, valdančiojo valią išreikšiantys valdymo subjekto valdingo pobūdžio poveikiai į valdymo objekto elgesį, nustatant valdymo objektų teises ir pareigas bei apibrėžiant duotų nurodymų įvykdymo tvarką viešojo administravimo srityje. (pvz. vadovo nurodymai pavaldiniui, policininko paliepimai pažeidėjui ir pan.)
Ekonominius viešojo administravimo metodus – tai valdymo objektams sudarymas tokių sąlygų, kurioms susiklosčius jie patys ekonominio (materialinio) skatinimo dėka pasirenka tinkamą elgesio variantą. (mokesčių lengvatų taikymas juridiniams asmenims ir pan.)
Viešojo administravimo teisės aktai
Viešojo administravimo (administraciniams) teisės aktams yra būdingi šie požymiai:
1) Jis yra kaip teisinė priimto valdymo sprendimo išraiška (išdava).
2) Jis gali būti priimamas ir išleidžiamas tik tam įgaliotos viešojo administravimo institucijos (pareigūno) jo kompetencijos ribose, įgyvendinant vykdomosios – tvarkomosios veiklos funkcijas.
3) Jis priimamas valstybės vardu.
4) Jame pasireiškia teisinė ir valdinga vykdomosios valdžios subjekto valia.
5) Jam būdingas imperatyvumas
6) Jis yra kaip juridinis faktas.
7) tai įstatymų lydimasis aktas.
8) tai dažniausiai yra rašytinis teisinis dokumentas.
9) Jis išleidžiamas laikantis griežtai nustatytos procedūros.
10) Jis gali būti nustatyta tvarka apskųstas ir panaikintas
11) Jis yra kaip pagrindas kitiems teisiniams santykiams atsirasti
viešojo administravimo (administracinis) teisės aktas – tai turintis valdingą pobūdį teisės aktas, kuriame reguliuojami valdymo santykiai arba sprendžiami konkretūs administraciniai ginčai (bylos), nustatomas valdymo subjektų teisinis statusas, išleidžiamas kompetentingų viešojo administravimo institucijų (pareigūnų) nustatyta procedūra (valdymo proceso rėmuose) siekiant pasiekti valdymo tikslus, išspręsti valdymo uždavinius ir įgyvendinti valdymo funkcijas.
Viešojo administravimo teisės akto ir įstatymo santykis
1. Viešojo administravimo teisės aktams būdingas įstatymų lydimasis pobūdis.
2. Įstatymas yra aukščiausią teisinę galią turintis teisės aktas.
3. Viešojo administravimo teisės aktas pasižymi paprastesne jo priėmimo procedūra.
4. Įstatymo pakeitimas tiesiogiai keičia ir viešojo administravimo (administracinį) teisės aktą.
5. Viešojo administravimo (administracinis) teisės aktas įstatymu gali būti papildomas, keičiamas ar naikinamas.
Viešojo administravimo teisės aktų ir teismų (teisėjų) priimamų teisės aktų atribojimo kriterijai:
1. Skiriasi viešojo administravimo teisės aktų ir teismų (teisėjų) priimamų teisės aktų paskirtis.
2. Skiriasi viešojo administravimo teisės aktų ir teismų (teisėjų) priimamų teisės aktų pagrindas.
3. Teisminių institucijų priimamas teisės aktas visada esti individualus teisės aktas.
4. Skiriasi teisminių ir viešojo administravimo teisės aktų priėmimo tvarka.
5.Teisminiu aktu gali būti pakeičiamas administracinis aktas arba sustabdomas jo galiojimas.
6. Teisminis aktas negali būti pakeičiamas ar pakartotinai nagrinėjamas to pačio teismo (teisėjo) iniciatyva.
Viešojo administravimo teisės aktų skirtumai nuo civilinių sutarčių
1. Civilinė sutartis (sandoris) patvirtinama dviejų ar daugiau asmenų (šalių) tarpusavio susitarimu laisvanoriška valia.
2. Skirtingos civilinio sandorio ir administracinio akto neįvykdymo pasekmės.
3. Skirtingas civilinio sandorio ir administracinio akto tikslas.
Pagal juridines savybes išskiriami norminiai (kolegialūs) ir individualūs viešojo administravimo teisės aktai.
Norminiai administraciniai aktai – tai:
– lydimieji aktai, kuriuose konkretizuojamos įstatymuose įtvirtintos normos ir numatomas jų įgyvendinimo mechanizmas ;
– aktai priimami siekiant sureguliuoti vienarūšius visuomeninius santykius ilgesniam laiko tarpui ir neturi konkretaus (personifikuoto) adresato ;
– aktais reglamentuojami valdymo santykiai visose viešojo administravimo srityse ir vykdomosios valdžios sistemos lygiuose
Individualių administracinių aktų konkretumas pasireiškia:
pirma, jų pagalba sprendžiamos individualaus pobūdžio bylos, klausimai ir ginčai (remiantis įstatymais);
antra, jie adresuojami konkrečiam fiziniam ar juridiniam asmeniui;
trečia, jiems būdingas vienkartinis taikymas.
Pagal veikimą erdvėje (teritorinį principą) išskiriami tokie viešojo administravimo teisės aktai, kuriuos priima :
• aukščiausios viešojo administravimo institucijos, ir kurie galioja visoje šalies teritorijoje įvairiais viešojo administravimo klausimais (pvz., LR Vyriausybės priimti nutarimai)
• centrinės viešojo administravimo institucijos, ir kurie galioja visoje šalies teritorijoje arba tam tikroje teritorijos dalyje konkrečios valdymo šakos klausimais (pvz., ministerijų priimti įsakymai, įstaigų prie ministerijų (departamentų) išleisti įsakymai ir pan.);
apskrities valdymo institucijos, ir kurie galioja tam tikrame regione įvairiais viešojo administravimo klausimais (pvz., vyriausybės atstovas apskrityje);
– savivaldybių institucijos, ir kurie galioja savivaldybės teritorijoje įvairiais viešojo administravimo klausimais (pvz., savivaldybių administracijos direktoriaus priimtas įsakymas);
Pagal išorinės išraiškos būdus :
– rašytiniai valdymo aktai;
– žodiniai valdymo aktai (įsakymai, nurodymai);
– konkliudentiniai valdymo aktai (pvz., šviesoforo signalai, policijos pareigūno gestai)
Pagal valdymo aktus priimančius viešojo administravimo subjektus teisės aktai skirstomi į:
• Prezidento dekretai.
• Vyriausybės nutarimai
• Ministro – Pirmininko potvarkiai ir pavedimai.
• ministerijų, įstaigų prie ministerijų ir Vyriausybės įstaigų (vadovų) įsakymai bei įsakymais patvirtintos taisyklės, instrukcijos, nuostatai
viešojo administravimo teisės aktams keliamus teisėtumo reikalavimus apibendrintai galima suskirstyti į dvi grupes:
1. Bendri teisėtumo reikalavimai, keliami viešojo administravimo teisės aktams
2. Specialūs teisėtumo reikalavimai, keliami viešojo administravimo teisės aktams
Bendri administracinio akto teisėtumo reikalavimai :
– turi atitikti įstatyme įtvirtintoms nuostatoms ir priimtas sutinkamai su piliečių, visuomenės ir valstybės interesais
– turi būti nukreiptas tam tikslui, kuris tiesiogiai numatytas įstatyme
– turi būti priimtas kompetentingos viešojo administravimo institucijos (pareigūno) ir tik jai suteiktų įgalinimų (kompetencijos) ribose
– turi būti priimtas griežtai laikantis visų parengimo, priėmimo, išleidimo ir įsigaliojimo taisyklių
– turi būti priimtas laikantis nustatytos formos, t.y. tinkama struktūra (skirstymas į skyrius, skirsnius, straipsnius, dalis, punktus)
Specialūs teisėtumo reikalavimai :
– kai kurie administraciniai aktai turi būti priimami tik tam tikru laiku.
– kai kurie administraciniai aktai turi būti priimami sutinkamai su aukščiau stovinčių viešojo administravimo institucijų išleistais teisės aktais.
– kai kurie administraciniai aktai priimami asmenų, sulaukusių tam tikro amžiaus ar įgijusiems subjektiškumą, atžvilgiu.
– kai kuriems administraciniams aktams taikoma atskira parengimo ir išleidimo tvarka.
Defektiniai viešojo administravimo teisės aktai yra dviejų rūšių:
1. Ginčytinai valdymo aktai, t.y. tokie teisės aktai, kurie yra neteisėti iš dalies.
2. Niekiniai valdymo aktai, t.y. tokie teisės kurie yra neteisėti iš esmės (t.y. nuo priėmimo ir išleidimo momento), neatitinka viešųjų interesų poreikiams, o jų vykdymas gali sukelti teisėtumo pažeidimus.
administracinio akto leidybos stadijos ir etapai:
1. Teisėdaros iniciatyvos stadija.
2. teisės akto rengimo stadija:
a) teisės akto projekto rengimas.
b) teisės akto projekto preliminarinis svarstymas.
c) teisės akto projekto derinimas.
d) teisės akto papildymas, apdorojimas ir aprobavimas.
3. teisės akto projekto priėmimo stadija
a) teisės akto projekto pateikimas kompetentingam viešojo administravimo (teisėdaros) subjektui.
b) teisės akto projekto svarstymas
c) teisės akto priėmimas
4. teisės akto išleidimo stadija.
a) teisės akto pasirašymas ir oficialus patvirtinimas
b) teisės akto skelbimas ir įsigaliojimas
Dvi valdymo aktų įsigaliojimo formos:
pirma, kitą dieną po jų oficialaus paskelbimo “Valstybės žiniose”, išskyrus tuos atvejus, kai pačiame valdyme akte nurodoma tiksli jo įsigaliojimo data (pvz., Vyriausybės nutarimai ir pan.);
antra, viešojo administravimo teisės akto pasirašymo dieną (pvz., Ministro – Pirmininko potvarkiai, mero potvarkiai ir pan.).
Prezidento dekretai Konstitucijos 85 straipsnyje nurodytais valdymo klausimais turi būti kontrasignuojami Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro.
Tai reiškia, kad anksčiau paminėti Respublikos Prezidento dekretai juridiškai įsigalioja tik tada, kai juos pasirašo Ministras Pirmininkas arba atitinkamos valdymo srities ministras.
Taip išreiškiamas Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro sutikimas su dekreto turiniu ir kartu jiems tenka visa atsakomybė už jo vykdymą.
Taigi kontrasignavimas – tai valstybės vadovo, pasirašiusio šį teisės aktą kaip valstybės vadovas, o ne kaip jo autorius, juridinės atsakomybės nebuvimo sąlyga.
ADMINISTRACINĖS TEISĖS SUBJEKTAI. VYKDOMOSIOS VALDŽIOS INSTITUCIJOS
1. Bendri administracinės teisės subjektų bruožai
Bet kokios teisės šakos subjektas – tai apibrėžtų teisių ir pareigų turėtojas, kurias jam suteikia teisės aktai ryšium su būtinybe realizuoti savo gyvenimiškus poreikius.
Administracinės teisės normas taip pat įgyvendina atitinkami subjektai –– tai fiziniai arba juridiniai asmenys, kurie administracinės teisės normų nustatyta tvarka dalyvauja įgyvendinant viešąjį valdymą (administravimą).
Visi administracinės teisės subjektai skirstomi į: fizinius asmenis arba individualius subjektus ir juridinius asmenis arba kolektyvinius subjektus.
Fiziniais asmenimis laikomi:
– LR piliečiai, užsieniečiai ir asmenys be pilietybės.
– valstybės tarnautojai bei pareigūnai.
Organizacijos (kolektyviniai) administracinės teisės subjektai – tai žmonių susivienijimai (grupės), kurie administraciniuose teisiniuose santykiuose dalyvauja kaip savarankiški subjektai, kurių sudarymo ir veiklos tvarkas reglamentuoja atitinkami teisės aktai.
Organizacijos kaip kolektyviniai administracinės teisės subjektai skirstomi į dvi rūšis: į valstybines ir nevalstybines.
Konkreti organizacijos atmaina yra institucija, t. y. bet kokia organizacija veiksmus atlieka per jos sudaromas institucijas.
Tradiciškai mokslininkai skiria šiuos valstybės institucijos požymius:
1) valstybės aparato dalis, veikianti valstybės pavedimu ir interesais;
2) žmonių, kurie vienijami bendro tikslo, organizacinė struktūra, tiesiogiai įgyvendinanti valstybės valdžią;
3) kolektyvas, kurio veikla reglamentuota teisės normomis ir įgyvendinama griežtai laikantis nustatytos tvarkos;
4) organizacija, atitinkamais metodais įgyvendinanti pagrindinius valstybės uždavinius ir funkcijas;
5) organizacija, kuri savo veiklą vykdo neperžengdama valdingų įgaliojimų, suteiktų jai valstybės konkrečioje srityje, ribų, t. y. turinti savo teritorinį veiklos mastą.
2. Administracinės teisės subjektų teisnumas ir veiksnumas.
Valstybinių ir nevalstybinių organizacijų, skirtingai nei piliečių, administracinio teisnumo ir veiksnumo atsiradimo momentas sutampa.
Šios organizacijos administracinį teisnumą ir veiksnumą įgyja vienu metu.
Valstybinės organizacijos teisnumą ir veiksnumą įgyja nuo jų įsteigimo momento,
o nevalstybinės – nuo įstatų įregistravimo juridinių asmenų registre momento.
Valstybės tarnautojai, pareigūnai administracinį veiksnumą įgyja įsigaliojus įsakymui apie priėmimą į valstybės tarnybą arba paskyrimo į atitinkamas pareigas momento.
3. Vykdomosios valdžios institucijų sąvoka ir požymiai.
Vykdomosios valdžios institucijos, būdamos valstybės aparato dalimi, įgyvendina reikšmingą valstybės funkcijų dalį.
Nuo kitų valstybės institucijų (įstatymų leidybos ir teisminių) jos skiriasi paskirtimi, savo veiklos turiniu ir veiklos metodais.
Jų veiklos objektas – ūkinė, socialinė – kultūrinė ir administracinė – politinė valdymo sferos.
Vykdydamos savo funkcijas ir uždavinius vykdomosios valdžios institucijos veikia valstybės vardu, todėl joms suteikti valstybės valdingi įgaliojimai.
Vykdomosios valdžios institucijos turi visą eilę tik joms būdingų bruožų.
1) vykdomosios valdžios institucijos – tai valstybės institucijų (aparato) rūšis, funkcionuojanti vykdomosios valdžios srityje.
2) vykdomosios valdžios institucijų administracinį – teisinį statusą (jų formavimo tvarką, kompetenciją ir struktūrą) paprastai apibrėžia įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai
3) vykdomosios valdžios institucijų veikla visada traktuojama kaip poįstatyminė.
4) vykdomosios valdžios institucijos yra atskaitingos už savo veiklą.
5) vykdomosios valdžios institucijoms suteiktos tiek vykdomojo, tiek ir tvarkomojo pobūdžio teisės ir pareigos.
Įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų įgyvendinimas vadinamas vykdymu.
Juridiškai valdingų įgaliojimų naudojimas vadinamas tvarkymu.
6) vykdomosios valdžios institucijos turi tam tikrą vidinę organizacinę struktūrą, kurią sudaro departamentai, į juos įeinantys ir savarankiški skyriai bei kiti struktūriniai padaliniai, t. y. administracija.
7) vykdomosios valdžios institucijų pavaldumas grindžiamas pagal vertikalų principą.
8) vykdomosios valdžios institucijos disponuoja operatyviu savarankiškumu, kurį nustato joms suteikta kompetencija, t. y. jos savarankiškos tik teisės apibrėžtose ribose.
Vykdomosios valdžios institucija – tai valstybės institucijų (aparato) sudėtinė dalis, kuri turi savo struktūrą, kompetenciją, teritorines veiklos ribas ir valstybės vardu įgyvendina vykdomąją – tvarkomąją veiklą administracinėje – politinėje, socialinėje – kultūrinėje ir ūkinėje valdymo srityse.
4. Vykdomosios valdžios institucijos teisinė padėtis
Kiekvienos vykdomosios valdžios institucijos vietą tarp kitų institucijų, jos paskirtį valstybinio valdymo sistemoje, kompetenciją, suteiktų valdingų įgaliojimų pobūdį ir kitas aplinkybes sąlygoja vykdomosios valdžios institucijos teisinė padėtis.
Svarbiausia vykdomosios valdžios institucijos administracinio teisinio statuso sudėtine dalis yra jos kompetencija.
Vykdomosios valdžios institucijos kompetencija (uždaviniai, funkcijos, teisės ir pareigos, veiklos formos ir metodai) apibrėžiama įstatymuose, nuostatuose ir kituose norminiuose dokumentuose.
Vykdomosios valdžios institucijos uždaviniai ir tikslai – tai rezultatas, kurį ši institucija turi pasiekti jai priskirtos valdymo srities veiklos procese.
Funkcijos parodo, iš ko susideda kasdieninė praktinė vykdomosios valdžios institucijos veikla, nukreipta į jai iškeltų uždavinių vykdymą.
Teisės ir pareigos nustato vykdomosios valdžios institucijų funkcijų įgyvendinimo ribas.
Vykdomosios valdžios institucijos veiklos formos ir metodai apibrėžiami pagal jos uždavinius, funkcijas, teises ir pareigas.
Pagal formavimo tvarką vykdomosios valdžios institucijas galima suskirstyti į rūšis:
a) sudaromas, t. y. Vyriausybė;
b) steigiamas. Lietuvos Respublikos Seimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės siūlymu steigia ministerijas;
c) skiriamas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė skiria į pareigas Vyriausybės atstovą
Pagal teritorinį veiklos mastą vykdomosios valdžios institucijos gali būti skirstomos į:
a) centrinės vykdomosios valdžios institucijos, kurios savo veiklą vykdo visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (pvz. Kalėjimų departamentas);
b) teritorinės vykdomosios valdžios institucijos.(pvz. Panevėžio regiono pataisos inspekcija )
\
Pagal kompetencijos pobūdį vykdomosios valdžios institucijos klasifikuojamos į tris pogrupius:
a) bendros kompetencijos vykdomosios valdžios institucijos, kurios sprendžia svarbiausius visų arba daugelio sričių viešojo gyvenimo klausimus.
b) specialios kompetencijos vykdomosios valdžios institucijos įgyvendina šakinį valdymą,
c) tarpšakinės, turi įgaliojimus nepavaldžių institucijų ir visų nuosavybės formų organizacijų atžvilgiu.
Pagal joms priskirtų klausimų sprendimo būdą vykdomosios valdžios institucijos klasifikuojamos į kolegialias ir vienvaldžias.
a) Kolegialiose vykdomosios valdžios instaitucijose sprendimai priimami dalyvaujančių posėdyje asmenų balsų dauguma.
b) Vienvaldžioms vykdomosios valdžios institucijoms vadovauja vienas asmuo – vadovas.
6. Vykdomosios valdžios institucijų sistemos sąvoka ir požymiai
„aVykdomosios valdžios institucijų sistema laikoma jų visuma ir tarpusavio ryšių sistema kompetencijos tarp jų atribojimo pagrindu” (J. M. Kozlovas)
„Vykdomosios valdžios institucijų sistema – tai tarpusavyje priklausomų ir susijusių valstybės institucijų visuma, sudarančių vienovę kasdieniniame ir operatyviame vykdomosios valdžios įgyvendinimo procese” (V.S.Četverikovas)
„Vykdomosios valdžios institucijų sistema laikomas vertikalus pavaldžių institucijų ryšys kompetencijos tarp jų paskirstymo pagrindu“ (D. M. Ovsianko)
Vykdomosios valdžios institucijų sistemos požymiai
1. vykdomosios valdžios institucijų sistema yra tam tikrais organizacinis – teisiniais ryšiais susijusi su kitomis valstybės valdžios institucijomis, sprendžiant vykdomosios valdžios aparato organizavimo ir veiklos klausimus
2. žemesnių sistemos institucijų pavaldumas aukštesniosioms institucijoms
3. žemesniųjų sistemos institucijų steigimas ir jų veiklos organizavimas
4. ji sudaroma, vadovaujantis atitinkamais principais
Lietuvos Respublikos Prezidentas
Terminas “prezidentas” yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio “praesidens”, kuris reiškia “sėdintis priešakyje”
Vadovaujantis Konstitucijos 77 straipsnio 1 dalimi „Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas”
Kaip valstybės vadovas jis yra:
– žmogaus bei piliečių teisių ir laisvių, daugiausia įgyvendinamų viešojo valdymo (administravimo) sferoje, garantas,
– užtikrina koordinuotą valstybės valdžios institucijų funkcionavimą ir bendradarbiavimą,
– sprendžia pagrindinius valstybės vidaus ir užsienio politikos klausimus, kuriuos įgyvendinant aktyviai dalyvauja ir vykdomosios valdžios institucijos.
Administracinės teisės subjektu Respublikos Prezidentas tampa penkeriems metams remiantis visuotinais, lygiais ir tiesioginiais rinkimais.
Respublikos Prezidento įgaliojimus pagal įgyvendainimo pobūdį galima skirstyti į:
– savarankiškus
– įgyvendinamus kartu su Seimu, Ministru Pirmininku arba Vyriausybe.
Savarankiškai jis atlieka:
– pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti;
– priima Vyriausybės grąžinamus įgaliojimus išrinkus naują Seimą ir paveda jai eiti pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė;
– priima Vyriausybės atsistatydinimą ir prireikus paveda jai toliau eiti pareigas arba paveda vienam iš ministrų eiti Ministro Pirmininko pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė;
– priima ministrų atsistatydinimą ir gali pavesti jiems eiti pareigas, kol bus paskirtas naujas ministras;
– suteikia aukščiausius karinius laipsnius;
– daro Seime metinius pranešimus apie padėtį Lietuvoje, Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio politiką;
– šaukia neeilinę Seimo sesiją;
– skelbia eilinius ar pirmalaikius Seimo rinkimus;
– teikia Lietuvos Respublikos pilietybę;
– skiria valstybinius apdovanojimus;
– teikia malonę nuteistiesiems;
– pasirašo ir skelbia Seimo priimtus įstatymus arba grąžina juos Seimui
Kartu su Ministru Pirmininku arba Vyriausybe Respublikos Prezidentas:
– vykdo užsienio politiką,
– Vyriausybės teikimu skiria ir atšaukia Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų,
– Ministro Pirmininko teikimu skiria ir atleidžia ministrus
– skiria ir atleidžia tam tikrus valstybės pareigūnus (Ministro Pirmininko teikimu skiria ir atleidžia Konkurencijos tarybos pirmininką, Vyriausybės teikimu skiria ir atleidžia policijos generalinį komisarą).
Respublikos Prezidento įgaliojimams įgyvendinti tiesiogiai arba netiesiogiai būtinas Seimo pritarimas:
– Seimo pritarimu skiria Ministrą Pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį;
– Seimo pritarimu atleidžia Ministrą Pirmininką;
– Vyriausybei atsistatydinus ar Vyriausybei grąžinus įgaliojimus, ne vėliau kaip per 15 dienų teikia Seimui svarstyti Ministro Pirmininko kandidatūrą;
– teikia Seimui trijų Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Konstitucinio Teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui skirti Konstitucinio Teismo pirmininko kandidatūrą;
– teikia Seimui valstybės kontrolieriaus, Lietuvos banko valdybos pirmininko kandidatūrą;
– Seimo pritarimu skiria ir atleidžia kariuomenės vadą ir saugumo tarnybos vadovą;
– ginkluoto užpuolimo, gresiančio valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, atveju priima sprendimus dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, karo padėties įvedimo, taip pat dėl mobilizacijos ir pateikia šiuos sprendimus tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui;
– skelbia nepaprastąją padėtį ir pateikia šį sprendimą tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui;
Respublikos Prezidento įgaliojimai pagal jų santykį su valstybės valdžios rūšimis :
1) įgaliojimus vykdomosios valdžios srityje;
2) įgaliojimus įstatymų leidžiamosios valdžios srityje;
3) įgaliojimus teisminės valdžios srityje
Įgaliojimus vykdomosios valdžios srityje galima suskirstyti į penkias grupes:
1) įgaliojimus, susijusius su Vyriausybės formavimu ir veikla. (Pvz. Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Ministrą Pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį )
2) įgaliojimus, susijusius su tam tikrų valstybės pareigūnų skyrimu, (Pvz. Vidaus reikalų ministro siūlymu ir Vyriausybės teikimu penkerių metų kadencijai skiria ir atleidžia policijos generalinį komisarą )
3) įgaliojimus įgyvendinant užsienio politiką. (pvz. sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką; pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti)
4) įgaliojimus, susijusius su krašto apsauga (pvz. Respublikos Prezidentas vadovauja Valstybės gynimo tarybai, Seimo pritarimu skiria ir atleidžia kariuomenės vadą)
5) įgyvendina ir kitus su vykdomąja valdžia susijusius įgaliojimus. (teikia Lietuvos Respublikos pilietybę; teikia malonę nuteistiesiems; skiria valstybinius apdovanojimus)
Įgaliojimai leidžiamosios valdžios srityje (pvz. turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime bei pasirašo ir skelbia Seimo priimtus įstatymus arba grąžina juos Seimui; šaukia neeilinę Seimo sesiją; skelbia eilinius Seimo rinkimus)
Įgaliojimai teisminės valdžios srityje (pvz. teikia Seimui skirti Aukščiausiojo teismo teisėjų kandidatūras; Seimo pritarimu skiria Apeliacinio teismo teisėjus bei apygardų ir apylinkių teismų teisėjus ir pirmininkus, keičia jų darbo vietas; taip pat teikia Seimui trijų Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras )
Respublikos Prezidentas – vienasmenė institucija.
Išskirtinį vaidmenį organizuojant Respublikos Prezidento darbą atlieka jo suformuoti jį aptarnaujantys padaliniai, kurių tikslas – užtikrinti Respublikos Prezidento veiklą ir sudaryti sąlygas jam vykdyti Konstitucijos priskirtus įgaliojimus.
Respublikos Prezidentą aptarnaujančius padalinius, arba Prezidentūrą, sudarančius struktūrinius vienetus galima klasifikuoti į grupes:
1. Prezidento patarėjų grupės atskirais klausimais: švietimo, mokslo, kultūros ir nevyriausybinių organizacijų grupė ; teisės grupė; politikos analizės ir institucinių ryšių grupė; Užsienio politikos; Nacionalinio saugumo; Ekonominės ir socialinės politikos; Spaudos tarnyba
2. Respublikos Prezidento kanceliarija
Prezidento kanceliarijai vadovauja Prezidento kanceliarijos kancleris, kurį Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka konkurso būdu priima į pareigas ir atleidžia iš jų Respublikos Prezidentas.
Prezidento kanceliarijos kancleris pavaldus ir atskaitingas Respublikos Prezidentui.
Prezidento kanceliarijos organizacinę valdymo struktūrą sudaro: Prezidento kanceliarijos kancleris, Prezidento kanceliarijos kanclerio pavaduotojai, struktūriniai padaliniai, Respublikos Prezidento politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai, karjeros valstybės tarnautojai ir darbuotojai.
Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija yra valstybės įstaiga, padedanti Respublikos Prezidentui įgyvendinti jo funkcijas ir atliekanti Respublikos Prezidento rezidencijos finansinį, ūkinį bei materialinį aptarnavimą
Prezidento kanceliarija, vykdydama jai pavestus uždavinius:
1. Respublikos Prezidento pavedimu šaukia Pilietybės ir Malonės komisijų posėdžius ir rengia jiems medžiagą;
2. atlieka darbus, susijusius su ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų reikalais;
3. prireikus rengia įstatymų ir kitų teisės aktų projektus;
4. vykdo ūkinį ir materialinį Respublikos Prezidento, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, taip pat Respublikos Prezidento sudarytų komisijų, darbo grupių aptarnavimą Prezidento kanceliarijos darbo reglamento numatytais atvejais;
5. teisės aktų nustatyta tvarka Respublikos Prezidentui atstovauja teismuose;
6. organizuoja dokumentų valdymą Prezidento kanceliarijoje ir užtikrina dokumentų saugojimą bei jų perdavimą teisės aktų nustatyta tvarka valstybės archyvui;
7. organizuoja Respublikos Prezidento dekretų ir potvarkių rengimą, paskelbimą ir saugojimą;
8. tvarko Prezidento kanceliarijos buhalterinę apskaitą ir sudaro finansinę atskaitomybę nustatyta tvarka;
9. teisės aktų nustatyta tvarka vykdo įslaptintos informacijos administravimą;
10. teisės aktų nustatyta tvarka valdo, naudoja valstybės turtą ir juo disponuoja;
11. organizuoja piliečių ir kitų asmenų aptarnavimą Prezidento kanceliarijoje;
Lietuvos Respublikos Vyriausybė
Vyriausybės sąvoka ir požymiai
Svarbiausią vietą Lietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucijų sistemoje užima Vyriausybė.
Ji yra aukščiausioji valstybės valdžios vykdomoji institucija Lietuvos Respublikoje, įgyvendinanti vykdomąją valdžią šalyje ir vadovaujanti šios sistemos institucijoms bei koordinuojanti jų veiklą.
Vyriausybės galias ir jos veiklos teisinį pagrindą apibrėžia Konstitucija (91–101 straipsniai) ir Lietuvos Respublikos Seimo. priimtas Vyriausybės įstatymas
Vyriausybės sąvoka ir požymiai
Požymiai:
– Vyriausybės formavimo tvarką ir įgaliojimus nustato Konstitucija ir specialus įstatymas ;
– Ji įgyvendina vykdomąją valdžią ir vadovauja šios rūšies institucijoms ;
– Ji yra bendros kompetencijos institucija;
– Suteikta teisė leisti norminius aktus;
– Tai kolegiali institucija;
– Ji solidariai atsako Seimui už bendrą savo veiklą
– Jos veiklą prižiūri Prezidentas ir Parlamentas
LR Vyriausybė – Respublikos Prezidento ir Seimo sudaroma aukščiausioji, kolegiali vykdomosios valdžios institucija, kuri organizuoja valstybės vadovo priimtų dekretų ir Seimo įstatymų įgyvendinimą bei valstybės valdžios institucijų sistemoje užimanti hierarchinį lygmenį po Respublikos Prezidento ir Seimo.
Vyriausybės sudarymo tvarka:
1. Ministrą Pirmininką Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas;
2. Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo jo paskyrimo pristato Seimui savo sudarytą ir Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę ir pateikia svarstyti jos programą (http://www.lrv.lt/lt/veikla/vyriausybes-programa/);
3. Jeigu Seimas motyvuotu nutarimu nepritaria šiai programai, Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nepritarimo dienos pateikia svarstyti naują programą;
4. Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, kai Seimas posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma pritaria jos programai.
5. Kai Seimas pritaria Vyriausybės programai, Vyriausybė privalo per 3 mėnesius parengti ir patvirtinti konkrečias priemones šiai programai įgyvendinti. (http://www.lrv.lt/lt/veikla/vyriausybes-programos-igyvendinimo-priemones/)
Vyriausybės įgaliojimų grąžinimo tvarka
Vyriausybė grąžina įgaliojimus:
– išrinkus Respublikos Prezidentą.
– Po Seimo rinkimų
– Kai pasikeičia daugiau nei pusė ministrų
Vyriausybė grąžina įgaliojimus Respublikos Prezidentui tą dieną, kai naujasis Seimas susirenka į pirmąjį posėdį.
Išrinkus Respublikos Prezidentą, Vyriausybė įgaliojimus grąžina Respublikos Prezidentui tą dieną, kai šis pradeda eiti pareigas.
Respublikos Prezidentas priima Vyriausybės grąžinamus įgaliojimus ir paveda jai eiti pareigas, kol Vyriausybė iš naujo gaus Seimo įgaliojimus arba kol bus sudaryta nauja Vyriausybė.
Kai Vyriausybė grąžina įgaliojimus, Respublikos Prezidentas per 15 dienų teikia Seimui svarstyti įgaliojimus grąžinusios Vyriausybės Ministro Pirmininko kandidatūrą.
Vyriausybė iš naujo gauna įgaliojimus veikti pagal Seimo anksčiau patvirtintą programą, jei :
– Seimas pritaria Ministro Pirmininko kandidatūrai ir Respublikos Prezidentas paskiria Ministrą Pirmininką,
– Ministro Pirmininko pateiktoje ir Respublikos Prezidento patvirtintoje Vyriausybėje nepasikeitė daugiau nei pusė iki įgaliojimų grąžinimo dirbusių ministrų,.
Jeigu Seimas nepritaria Ministro Pirmininko kandidatūrai, Vyriausybė privalo atsistatydinti.
Vyriausybės atsistatydinimo tvarka
Vyriausybė privalo atsistatydinti šiais atvejais:
1) kai Seimas du kartus iš eilės nepritaria naujos Vyriausybės programai;
2) kai Seimas visų Seimo narių balsų dauguma slaptu balsavimu pareiškia nepasitikėjimą Vyriausybe ar Ministru Pirmininku;
3) kai Ministras Pirmininkas atsistatydina arba miršta;
4) po Seimo rinkimų, kai sudaroma nauja Vyriausybė;
5) kai pasikeitus daugiau kaip pusei ministrų arba išrinkus Respublikos Prezidentą Vyriausybė iš naujo negauna Seimo įgaliojimų.
Ministras Pirmininkas apie Vyriausybės atsistatydinimą teikia Respublikos Prezidentui rašytinį pranešimą, kuris prieš tai paskelbiamas Vyriausybės posėdyje
Apie Vyriausybės atsistatydinimą turi būti pranešta Respublikos Prezidentui tą dieną, kurią atsiranda anksčiau minėtų aplinkybių
Vyriausybė laikoma atsistatydinusia nuo Respublikos Prezidento dekreto įsigaliojimo dienos.
Interpeliacija (lot. interpellatio, angl. interpellation) – tai ypatinga parlamento paklausimo vyriausybei dėl jos veiklos bendrai ar jos atskiriems nariams tam tikrais jų veiklos klausimais rūšis.
Ji skiriasi nuo kitų paklausimo formų tuo, kad po atsakymo eina diskusijos, užsibaigiančios rezoliucijos priėmimu, kurioje parlamentas pareiškia savo nuomonę dėl interpeliacijos pagrindu buvusios priežasties arba vyriausybės veiklos apskritai, išreikšdamas jai pasitikėjimo arba nepasitikėjimo votumą.
Interpeliacijos pateikimo Ministrui Pirmininkui ar ministrui tvarka bei nepasitikėjimo Vyriausybe pateikimo tvarka:
1. Seimo sesijos metu ne mažesnė kaip 1/5 Seimo narių grupė gali pateikti interpeliaciją Ministrui Pirmininkui ar ministrui, taip pat pateikti nutarimo projektą dėl nepasitikėjimo Vyriausybe
2. Seimas, apsvarstęs minėtų subjektų atsakymą, gali nutarti, jog atsakymas yra nepatenkinamas, ir daugiau kaip pusės visų Seimo narių balsų dauguma slaptu balsavimu pareikšti nepasitikėjimą Ministru Pirmininku, ministru arba Vyriausybe.
Interpeliacijos pateikimo Ministrui Pirmininkui ar ministrui tvarka bei nepasitikėjimo Vyriausybe pateikimo tvarka:
1. Seimo sesijos metu ne mažesnė kaip 1/5 Seimo narių grupė gali pateikti interpeliaciją Ministrui Pirmininkui ar ministrui, taip pat pateikti nutarimo projektą dėl nepasitikėjimo Vyriausybe
2. Seimas, apsvarstęs minėtų subjektų atsakymą, gali nutarti, jog atsakymas yra nepatenkinamas, ir daugiau kaip pusės visų Seimo narių balsų dauguma slaptu balsavimu pareikšti nepasitikėjimą Ministru Pirmininku, ministru arba Vyriausybe.
3. Pareiškus nepasitikėjimą Ministru Pirmininku, ministru arba Vyriausybe, jie privalo tą pačią dieną atsistatydinti.
Kai Seimas pareiškia nepasitikėjimą Ministru Pirmininku, atsistatydina visa Vyriausybė.
Šiuo atveju Respublikos Prezidentas Ministro Pirmininko pareigas paveda eiti kitam Vyriausybės nariui, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė.
4. Kai Seimas pareiškia nepasitikėjimą ministru, Respublikos Prezidentas paveda eiti šias pareigas kitam ministrui, kol bus paskirtas ir prisaikdintas naujas ministras.
Šiuo atveju Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų pateikia Respublikos Prezidentui naują ministro kandidatūrą.
Vyriausybei suteiktus įgaliojimus galima klasifikuoti į dvi grupes: bendruosius ir specialiuosius.
Bendrieji Vyriausybės įgaliojimai (Vyriausybė tvirtina ministerijų ir Vyriausybės įstaigų nuostatus, nustato jų etatų skaičių, vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų bei ilgalaikių valstybinių programų įgyvendinimo ir kt.)
Specialieji Vyriausybės įgaliojimai pasireiškia įvairiose viešojo valdymo (administravimo) sferose (ekonomikos; biudžeto, finansų, kreditų ir pinigų politikos; socialinėje; mokslo, kultūros ir švietimo; aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo ir kt.)
Ministro Pirmininko ir ministrų neliečiamumo bei kitos garantijos
1. Ministras Pirmininkas ir ministrai negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn ar suimti, taip pat negali būti kitaip suvaržyta jų laisvė be išankstinio Seimo sutikimo, o tarp Seimo sesijų – be išankstinio Respublikos Prezidento sutikimo.
2. Jiems mokomas atlyginimas už darbą ;
3. gali būti sudaromas Ministro Pirmininko ar ministro fondai;
4. Ministras Pirmininkas gali turėti rezidenciją ;
5. Pasibaigus Vyriausybės nario įgaliojimams jam išmokama kompensacija ;
Ypatingieji vyriausybės santykiai su Seimu ir Respublikos Prezidentu
1. Vyriausybė turi teisę teikti siūlymą Respublikos Prezidentui paskelbti pirmalaikius Seimo rinkimus, jeigu Seimas pareiškia tiesioginį nepasitikėjimą Vyriausybe.
2. Jeigu Seimas negali per 10 dienų susirinkti ir paskelbti Respublikos Prezidento rinkimų, rinkimus skelbia Vyriausybė, priimdama nutarimą
3. Ministras Pirmininkas ir ministrai turi teisę dalyvauti Seimo, jo komitetų, komisijų bei frakcijų posėdžiuose ir pareikšti savo nuomonę svarstomais klausimais
4. Ministras Pirmininkas arba ministras, privalo atsakyti žodžiu ar raštu į seimo narių paklausimus
5. Ministras Pirmininkas arba atitinkamas ministras ne vėliau kaip per 3 dienas pasirašo Respublikos Prezidento dekretus
6. Vyriausybė turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime.
7. Vyriausybė turi teisę teikti siūlymą Seimui balsuoti dėl pasitikėjimo Vyriausybe.
Vyriausybės santykiai su savivaldybėmis
Ypatingi Vyriausybės santykiai ir su savivaldybėmis.
Kadangi savivaldybės nepavaldžios jokioms valstybės institucijoms, Vyriausybės skiriami atstovai prižiūri, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės nutarimus ir sprendimus.
Vyriausybė taip pat teikia savivaldybėms rekomendacijas socialinės apsaugos, sveikatos, švietimo ir kultūros plėtojimo bei kitais klausimais.
Siūlydama kandidatus į Europos Sąjungos Regionų komitetą, konsultuojasi su Lietuvos savivaldybių asociacija
Ministro Pirmininko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai:
– Ministro Pirmininko kancleris,
– Ministro Pirmininko kanclerio pirmasis pavaduotojas,
– Ministro Pirmininko tarnybos departamentų direktoriai,
– Ministro Pirmininko patarėjai,
– Ministro Pirmininko atstovas spaudai,
– kiti Ministro Pirmininko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai.
Jie padeda Ministrui Pirmininkui suformuoti politines nuostatas ir prioritetus, priimti ir įgyvendinti sprendimus.
Ministras Pirmininkas savo įgaliojimų laikotarpiu gali turėti visuomeninių konsultantų.
Vyriausybę ir Ministrą Pirmininką aptarnauja Ministro Pirmininko tarnyba .
Tai Vyriausybės įsteigta biudžetinė įstaiga, turinti viešojo juridinio asmens statusą bei savo sąskaitą banke ir antspaudą su Lietuvos valstybės herbu ir savo pavadinimu, kuri padeda vykdyti Vyriausybės ir Ministro Pirmininko funkcijas.
Ministro Pirmininko tarnybai vadovauja Ministro Pirmininko kancleris.
Ministro Pirmininko kancleris turi du pavaduotojus:
– Ministro Pirmininko kanclerio pirmasis pavaduotojas yra politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas;
– Ministro Pirmininko kanclerio pavaduotojas yra karjeros valstybės tarnautojas. Ministro Pirmininko kanclerio pavaduotojas yra pavaldus Ministro Pirmininko kancleriui ir atskaitingas Ministrui Pirmininkui.
Vyriausybės posėdžiai ir Vyriausybės pasitarimai
Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus.
Svarbiausi klausimai gali būti svarstomi prieš Vyriausybės posėdžius Vyriausybės pasitarimuose ir Vyriausybės komitetuose.
Vyriausybės pasitarimuose taip pat gali būti svarstomos:
– Vyriausybei pateiktos ataskaitos,
– aptariamos Vyriausybės komisijų,
– Ministro Pirmininko sudarytų darbo grupių pateiktos išvados,
– pasiūlymai ir kita Vyriausybei pateikta informacija.
Vyriausybė, svarstydama Lietuvos Respublikos pozicijas dėl pasiūlymų priimti Europos Sąjungos teisės aktus, gali priimti sprendimus, o dėl kitų Europos Sąjungos dokumentų – Vyriausybės rezoliucijas.
Ministras Pirmininkas jo kompetencijai priskirtais organizaciniais, personaliais ir kitais klausimais leidžia potvarkius arba priima operatyvius sprendimus – pavedimus, įforminamus rezoliucijomis. (pvz. atstovavimo Vyriausybei tarptautinėse organizacijose ir tarptautiniuose renginiuose; Vyriausybės, Ministro Pirmininko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų darbo organizavimo; tarnybinių nuobaudų Vyriausybės įstaigų vadovams ir kitiems Ministro Pirmininko skiriamiems valstybės tarnautojams skyrimo ir kt.)
Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstaigos ir įstaigos prie ministerijų
Antrą centrinio vykdomosios valdžios institucijų sistemos lygmens institucijų grandį sudaro Vyriausybės įstaigos.
Tai institucijos, skirtos ministerijų funkcijoms nepriskirtiems klausimams spręsti.
Dažniausiai tai funkcinės kompetencijos institucijos, kurioms suteikti tarpšakiniai valdymo įgaliojimai vykdyti valstybinį reguliavimą ir tarpšakinę koordinaciją. priežiūrą, kontrolę bei kitas tarpšakines funkcijas.
Vyriausybės įstaigoms priklauso: departamentai, kontrolės ar apskaitos funkcijas vykdančios tarnybos, agentūros, inspekcijos bei kitos įstaigos.
• Vyriausybės įstaigų sąrašas:
• Kūno kultūros ir sporto departamentas prie LRV
• Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba
• Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas
• Statistikos departamentas
• Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija
• Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija
• Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba
Vyriausybei atskaitingos valstybės institucijos ir įstaigos:
• Mokestinių ginčų komisija prie LRV
• Vyriausioji administracinių ginčų komisija
• Valstybinė lošimų priežiūros komisija
• Draudimo priežiūros komisija
• Ryšių reguliavimo tarnyba
• Valstybės įmonė Valstybės turto fondas
• http://www.lrv.lt/lt/vyriausybe/institucijos-istaigos-prie-lrv/
Vyriausybės įstaigos savo veikloje vadovaujasi:
– Konstitucija,
– įstatymais,
– tarptautinėmis sutartimis,
– Respublikos Prezidento dekretais, Vyriausybės nutarimais,
– Ministro Pirmininko potvarkiais ir kitais teisės aktais.
Pastaraisiais metais Vyriausybės įstaigų kaip ir ministerijų veikla taip pat pradėta organizuoti, remiantis Vyriausybės aprobuotais strateginiais veiklos planais, derinamais su Vyriausybės programa ir Valstybės ilgalaikės raidos strategija. .
Departamentai įgyvendina funkcinį reguliavimą atitinkamoje veiklos srityje, taip pat valstybinį reguliavimą ir tarpšakinę koordinaciją jų kompetencijai priskirtais klausimais (pavyzdžiui, Statistikos departamentas įgyvendina bendrą valstybės politiką statistikos metodologijos ir organizavimo sferoje).
Tarnybos, agentūros ir inspekcijos paprastai vykdo specialias kontrolės, priežiūros, apskaitos, leidimų, valstybinio reguliavimo ir kitas funkcijas nustatytose sferose (pavyzdžiui, Ryšių reguliavimo tarnyba vykdo telekomunikacijų veiklos reguliavimo funkcijas)
Departamentų, komitetų, tarnybų ir inspekcijų vadovus paprastai skiria pareigoms ir atleidžia iš jų Ministras Pirmininkas, išskyrus Ryšių reguliavimo tarnybos direktorių, kurį penkeriems metams skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas Ministro Pirmininko teikimu.
Vyriausybės įstaigų vadovai yra pavaldūs Ministrui Pirmininkui. Jie sprendžia įstaigos kompetencijai priskirtus klausimus. Vyriausybės įstaigos vadovas gali turėti pavaduotoją (pavaduotojus), kurį (kuriuos) jis skiria ir atleidžia iš pareigų.
Vyriausybės įstaigos vadovas leidžia įsakymus
Vyriausybės įstaigų organizacinė struktūra susideda iš vadovybės ir administracijos. Vadovybę sudaro įstaigos vadovas ir pavaduotojas (pavaduotojai), o administraciją – departamentai, skyriai, sekretoriatai, biurai, tarnybos, grupės, valdybos ir poskyriai.
Specifinė ir Vyriausybės įstaigų steigimo tvarka.
Vienas Vyriausybės įstaigas steigia Vyriausybė, vadovaudamasi įstatymu (pavyzdžiui, Statistikos departamentas),
kitos steigiamos panaikinus ministerijas (pavyzdžiui, 1998 m. balandžio 28 d. panaikinus Europos reikalų ministeriją buvo įsteigtas Europos komitetas (panaikintas nuo 2004 m.)
trečios steigiamos, remiantis Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių planu (pavyzdžiui, Informacinės visuomenės plėtros komitetą)
Daugelyje vyriausybės įstaigų sudaromos vadovų patariamosios institucijos – kolegijos (pavyzdžiui, Statistikos departamente, Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje ir kt.).
Jas sudaro Vyriausybės įstaigos vadovas (kolegijos pirmininkas), jo pavaduotojas (pavaduotojai) ir kiti jai pavaldžių ir nepavaldžių institucijų valstybės tarnautojai.
Į kolegijos posėdžius gali būti kviečiami ministerijų ir kitų institucijų bei organizacijų atstovai ir mokslininkai jiems sutikus.
Svarstyti klausimus kolegijai teikia Vyriausybės įstaigos vadovas, kuris taip pat nustato jos narių skaičių ir personalinę sudėtį bei tvirtina darbo reglamentą
Įstaigos prie ministerijų – tai funkcinės kompetencijos institucijos, kurios vykdo valstybinį reguliavimą ir tarpšakinę koordinaciją, priežiūrą, kontrolę bei kitas tarpšakines funkcijas, priskirtas atitinkamų ministerijų reguliavimo sričiai.
Prie ministerijų gali būti įsteigti departamentai, kontrolės ar apskaitos funkcijas vykdančios tarnybos ir inspekcijos.
Įstaigas prie ministerijų steigia Vyriausybė, priimdama nutarimą. Dažniausiai, steigėjo funkcijos pavedamos vykdyti atitinkamai ministerijai, kurios reguliavimo sričiai priskiriama įsteigta įstaiga.
Įstaigų prie ministerijų veiklą per šių įstaigų vadovus koordinuoja ministras. Vadovai jam yra tiesiogiai pavaldūs ir asmeniškai atsako už įstaigai pavestų uždavinių ir funkcijų vykdymą.
Jos yra Lietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucijos, esančios tam tikros ministerijos sistemos sudėtyje bei turinčios finansinį, materialinį ir administracinį – teisinį savarankiškumą.
Įstaigoms prie ministerijų, kaip ir Vyriausybės įstaigoms, būdingos tokios pačios organizacinės valdymo struktūros. Daugumą jų sudaro vadovybė ir administracijos.
Vadovybę sudaro įstaigos vadovas ir jų pavaduotojai, o administraciją–struktūriniai padaliniai (skyriai, poskyriai, grupės ir kt.), kuriems vadovauja padalinio vadovai.
Administracijos struktūriniams padaliniams taip pat priskiriami teritoriniai padaliniai, kurie išdėstyti pagal Lietuvos Respublikos administracinį teritorinį suskirstymą.
Vienos įstaigos prie ministerijų turi teritorinius padalinius tik apskrityse (pavyzdžiui, Lietuvos metrologijos inspekcija)
Kitos apskrityse ir savivaldybėse (pavyzdžiui, Valstybinė mokesčių inspekcija), tačiau yra ir tokių, kurios teritorinių padalinių neturi (pavyzdžiui, Teismų departamentas).
Požymiais remiantis kuriais įstaigas prie ministerijų galima atriboti nuo Vyriausybės įstaigų
1. Svarbiausias jų atribojimo kriterijus yra jų funkcionavimo sfera. Įstaigos prie ministerijų steigiamos ministerijų kompetencijai priskirtoms funkcijoms vykdyti, o Vyriausybės įstaigos – ministerijų funkcijoms nepriskirtiems klausimams spręsti.
2. Taip pat skiriasi jų vadovų skyrimo tvarka: įstaigų prie ministerijų vadovus skiria ir atleidžia atitinkamas ministras (išskyrus Policijos departamentą prie VRM), o Vyriausybės įstaigų – Ministras Pirmininkas (išskyrus Ryšių reguliavimo tarnybą).
3. Skirtinga ir jų pavaldumo tvarka: įstaigų prie ministerijų vadovai tiesiogiai pavaldūs ministrui, o Vyriausybės įstaigų – Ministrui Pirmininkui.
4. Nors daugumos įstaigų prie ministerijų ir Vyriausybės įstaigų rūšys sutampa (departamentai, tarnybos, inspekcijos), tačiau kai kurios rūšys yra būdingos tik Vyriausybės įstaigoms (pavyzdžiui, agentūros).
Lietuvos Respublikos teritorijos administraciniai vienetai bei Regioninė plėtra.
Lietuvos Respublikos teritorijos administraciniai vienetai ir gyvenamosios vietovės
Lietuvos Respublikos teritorija skirstoma į administracinius vienetus, kurie susideda iš gyvenamųjų vietovių.
Lietuvos Respublikos teritorijos administracinis vienetas yra teritorijos dalis, kurioje valdymą organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba savivaldybės institucijos.
Teritorijos administracinis vienetas turi savo ribas, centrą ir pavadinimą.
Lietuvos Respublikos teritorijos administraciniai vienetai yra apskritys ir savivaldybės.
Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietovės skirstomos į miesto ir kaimo gyvenamąsias vietoves.
Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų samprata
Apskritis yra Lietuvos Respublikos teritorijos aukštesnysis administracinis vienetas, kurio valdymą organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė.(Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas 2 str. 2 d.)
Savivaldybė yra Lietuvos Respublikos teritorijos administracinis vienetas, kurį valdo jos gyventojų bendruomenės išrinkta savivaldybės taryba pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą ir kitus įstatymus.(Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas 2 str. 1 d)
Lietuvos Respublikos seniūnijų aptarnaujamų teritorijų ir gyvenamųjų vietovių samprata
Seniūnijos aptarnaujama teritorija yra savivaldybės teritorijos dalis, susidedanti iš gyvenamųjų vietovių ar dalies miesto teritorijos.
Miestai yra kompaktiškai užstatytos gyvenamosios vietovės, turinčios daugiau kaip 3 tūkst. gyventojų, kurių daugiau kaip 2/3 dirbančiųjų dirba pramonėje, verslo bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityse.
SAVIVALDYBĖS KAIP VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO SUBJEKTAI
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnis skelbia, kad “valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, Teismas”
Šis straipsnis įtvirtina pagrindinį demokratinės teisinės valstybės organizacijos ir veiklos principą – valstybės valdžios padalijimo principą.
Tačiau demokratinės valstybės valdymas negali būti sutelkiamas vienos ar kelių aukščiausiųjų institucijų galios ribose ir vykdomas vien centralizuotai.
Esant decentralizacijai, centrinės valdžios funkcijos perduodamos savivaldybėms, kurioms vadovauja išrinkti vadovai, jos disponuoja patvirtintu biudžetu.
Valstybės teorijoje yra žinomos dvi teritorinio valdymo formos:
valstybinis vietos valdymas – tai tokia teritorinio valdymo forma, kai teritorinio valdymo veiklą vykdo valstybinio vietos valdymo subjektai;
vietos savivalda – teritorinio valdymo forma, kai teritorinio valdymo veiklą vykdo vietos savivaldos subjektai.
Abi minėtas teritorinio valdymo formas sieja tai, kad tiek valstybinis vietos valdymas, tiek ir vietos savivalda yra veikla, skirta įstatymų įgyvendinimui. Tokia veikla apibrėžtina kai viešasis administravimas.
Apskritai vietos savivaldos esmę sudaro sekantys aspektai:
1. Savivaldybės atlieka politinių sprendimų priėmimo centrų, esančių greta piliečių ir organiškai papildančių valstybės valdymą, vaidmenį.
2. Vietos savivalda yra sritis, kurioje žmogui sudarytos galimybės išreikšti save kaip politinį subjektą. Dėl to vietos savivalda turi ypatingą reikšmę politinių partijų veiklai.
3. Decentralizuotai atlikdamos įvairias funkcijas, savivaldybės palengvina atlikti valstybei keliamus uždavinius taip pat laidoja, kad tos funkcijos bus kokybiškai įgyvendintos vietose.
4. Savivaldybė neabejotinai yra institucionalizuota piliečių laisvių sergėtoja
Savivaldybė – įstatymo nustatytas valstybės teritorijos administracinis vienetas, kurio bendruomenė turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, įgyvendinamą per to valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų išrinktą savivaldybės tarybą ir jos sudarytas, jai atskaitingas vykdomąją ir kitas savivaldybės institucijas ir įstaigas. (Vietos savivaldos įstatymo 3 str. 1 d.)
Vietos savivalda – įstatymo nustatyto valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų bendruomenės, kuri turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, savitvarka ir savaveiksmiškumas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją. (VSĮ 3 str. 1 d.)
savivaldybės institucijos skirstomos į dvi grupes:
– atstovaujamąją savivaldybės instituciją, t. y. į tą, kurią renka gyventojai (savivaldybės tarybą) ir kuri priima bendrojo pobūdžio administracinius sprendimus;
– vykdomąją savivaldybės instituciją (savivaldybės administracijos direktorių), kurios vadovą ir jo pavaduotojus mero teikimu skiria savivaldybės taryba.
Susiklosto subordinacinis atstovaujamosios ir vykdomosios institucijų ryšys. Vykdomoji savivaldybės institucija įgyvendina savivaldybės tarybos sprendimus
Atstovaujamoji savivaldybės institucija, ir jos vykdomoji institucija atlieka viešojo administravimo funkcijas
Savivaldybių funkcijos pagal sprendimų priėmimo laisvę skirstomos į:
1) savarankiškąsias. Šias funkcijas savivaldybės atlieka pagal Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus bendruomenei ir šios interesais (pvz. savivaldybės biudžeto sudarymas ir tvirtinimas; vietinių rinkliavų nustatymas; ir kt.(43)).
Įgyvendindamos šias funkcijas, savivaldybės turi Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už savarankiškųjų funkcijų atlikimą.
Įgyvendinant šias funkcijas, savivaldybių veiklą saisto įstatymų nustatyti reikalavimai ir tvarka,