Sociologijos mokslas, praėjęs daugiau kaip pusantro šimtmečio kelią, suformavęs žymių skaičių įvairių visuomenės, jos grupių ir individų socialinį gyvenimą aiškinančių teorijų, sukaupęs didžiulį empirinių tyrimų bagažą, vystomas naujosios kartos šios mokslo krypties atstovų. Vis daugiau įvairaus išsilavinimo ir polinkių žmonių domisi žmonijos ir jos kultūros vystymosi istorija, moderniosios visuomenės grupių bendrabūvio problemomis, socialinio gyvenimo prognozavimo galimybėmis ir kitomis problemomis.
Sociologijos tapsmo mokslu apie visuomenę, jos grupes ir žmogų, kelias buvo ilgas, siekiantis tuos laikus, kai pradėti stebėti ir analizuoti elementariausi žmogaus visuomenės elgesio pasireiškimai.
Visuomenės studijų pradmenų randama dar senovės graikų laikais. Graikų filosofai tyrinėjo pasaulio sandarą ir empirinius faktus. Vėliau buvo labiau atsigręžiama į patį žmogų. Apmąstymams apie žmogų, socialines institucijas žymiai daugiau dėmesio skyrė humanistinės graikų filosofijos atstovai. Paminėtina Sokrato moralės teorija, Platono pažinimo teorija.
Sociologijos mokslo susiformavimui vertinga socialinės minties viduramžiais raida. Gipono vyskupas Šv. Augustinas gilinosi į Platono filosofiją, pasak jo, pasaulį ir jame esančią tvarką sukūrė dievas. Pasak Tomo Akviniečio, valstybė – tobula žmonių sąjunga, turinti išreikšti visuotinę gerovę. Įstatymai dieviški ir žmogiški. Nikolo Makiavelio požiūriu, pasaulis – daugiau chaosas. Žmoguje veiklos stimulas – jo interesas. Visuomenėje susiduriant žmonių tarpusavio interesams, jie kovoja už savo egzistenciją. Tai pagimdo socialinį institutą – valstybę. Valstybė jam – dinamiška, nes viskas kinta. Valstybė – žmogaus kūrinys.
Todėl galima daryti prielaidą, kad žmonių, jų grupių, visuomenių kitimo procese keitėsi ir tobulėjo jų tarpusavi sąveika, kas vaidino žymų vaidmenį tolesnei intelektualinės minties, mokslų raidai bei sociologijos kaip savarankiško socialinio mokslo atsiradimui bei įsitvirtinimui.
Jau XVII a. “socialinės fizikos“ (kaip pirmiausiai buvo vadinama sociologija) teorija išryškėja požiūris į visuomenę kaip sistemą. To laikmečio socialiniai filosofai vertina visuomenę kaip gamtos dalį (Hobso „natūralioji teisė“). Gamtos ir tiksliųjų mokslų, ypač geometrijos, mechanikos ir astronomijos, dėsniai neįstengė apimti daugialypių ir prieštaringų socialinių faktų įvairoves, todėl iškilo visuomeninių dėsningumų formalizavimo būtinybė. XVII a. Niutono fizikos ir Renesanso amžius, lygino visuomenę su mašina, kurios kiekvienas sraigtelis atlieka savo darbą (taip traktuotas ir darbo pasidalijimas, visuomeniniai santykiai, sąveika).
XIX a. socialiniai mąstytojai ūkinį – ekonominį gyvenimą vertino atsietai nuo politikos. Ž. Ž. Ruso ekonominių nuosavybės santykių svarbą tiesiogiai siejo su socialinės nelygybės problemų besivystančioje visuomenėje sprendimu.
Sociologija kaip savarankiškas mokslas apie visuomenę kaip sistemą, apie jos elementų – socialinių institutų – vystymąsi ir funkcionavimą iš esmės susiformavo XIX a. viduryje. Spartus kapitalistinės
visuomenės vystymasis ir socialinių konfliktų dinamika sąlygojo ne vien socialinio filosofinio, bet ir „pozityvinio politinio“ (O. Kontas) socialinių reiškinių aiškinimo pagrindimą.
Lietuvos sociologijos istorija nėra tolydi, ištisinė kokių nors teorijų ar tyrimo mokyklų tąsa ar nepertraukiamas procesas. Dėl politinių, socialinių kataklizmų bei nepalankių realijų, sociologija, kaip ir kitos Lietuvos kultūros šakos, negalėjo vystytis natūraliai, tolydžio perimdama savo šakos pasiekimus, paveldą bei toliau jį plėtodama, evoliucionuodama socialinių faktų analizės gilumu bei sukauptos medžiagos gausumu. Nėra atlikta ir labai išsamių tyrimų ir aprašymų, nuosekliai apibūdinančių sociologijos raidą Lietuvoje. Todėl darbe pateiksiu kelių intelektualų, visuomenės veikėjų mintis, kurie bandė perskaityti savo pirmtakų tekstus, apmąstyti sociologijos raidą. Bandysiu apibūdinti Lietuvos sociologijos raidą bei pokyčius pradedant tarpukario laikotarpiu ir baigiant XX a. paskutiniuoju dešimtmečiu.

SOCIOLOGIJA TARPUKARIO LIETUVOJE

Suverenios Lietuvos kūrimasis 1918-1940 m. žadino daugybę intelektualinės veiklos barų, būtinų visuomeninio gyvenimo pokyčiams, ūkio reformoms pagrįsti bei apmąstyti. Būtent šie pokyčiai suaktyvino socialinės minties eigą, visuomeninių problemų aptarimą bei teorinius samprotavimus. Kadangi profesionalių visuomenės tyrinėtojų tuo laiku nebuvo, socialinės sąmonės, žmonių gyvensenos vaizdą pateikdavo turintys tik sociologo orientaciją, intelektualai, kurios nors srities praktikai. Dabar jų mintis bando perteikti kai kurie visuomenės veikėjai.
I. Anelė Vosyliūtė
Ji teigė, kad svarbus socialinės minties ir sociologinių tekstų atsiradimo pamatas – įvairūs visuomeniniai judėjimai, stimuliavę intelektualinių srovių veiklą, aktyvinę suverenios Lietuvos gyventojų socialinį gyvenimą bei formavę jų visuomeninę sąmonę. 1940 m. nutrūkus visuomeninių judėjimų bei iniciatyvų veiklai, buvo prarasta Lietuvos žmonių sąmonės identifikacija su humanistinėmis šių iniciatyvų idėjomis, su tautinių, socialdemokratiškų, katalikiškų, feministinių, kultūrinių ir kitų judėjimų vertybiniu turiniu, idėjiniu bagažu. Apie to paveldo turtingumą, idėjų stabilumą liudija ir prasidėjęs dabar Lietuvos Respublikoje jų atgaivinimo procesas, jų idėjų universalumo atitikimas šiuolaikinių žmonių dvasiniams ir socialiniams poreikiams. Suverenios Lietuvos visuomenės sociologijai prijaučiančiųjų autorių darbams būdinga imlumas socialiniams pakitimams, pasirengimas suvokti socialinę realybę, diagnozuoti esamą būklę. Priklausymas vienam ar kitam visuomeniniam judėjimui leido autoriams giliau suvokti problemines situacijas, aprėpti žmonių interesus bei poreikius. Iš skirtingų krypčių parasociologinių darbų galima susidaryti pliuralistinę tuometinės visuomenės vaizdą, sukonstruoti demokratinę, daugiaprasmę Lietuvos sociologinės minties istoriją. Kokios nors idėjinės ar mokslinės krypties kanonizacija užkerta kelią tiesos ieškojimams, o tokios paieškos įmanomos tik pliuralistinio mąstymo atmosferoje.
Randama ir kai kurių tiesioginių samprotavimų apie sociologiją, jos struktūras, sąvokas. Žymus sociologas M. Romeris rašė: „kad dar tarp pačių sociologų eina ginčas apie tai, kas tai yra sociologija ir kur yra šio mokslo sritis, tol dar negalima laikyti – sociologijos visiškai nusistovėjusiu mokslu“1. Čia konstatuojama XIX a. pab. – XX a. pr. sociologijos mokslo situacija Europoje, kai jo objektas nebuvo išsirutuliojęs iš visuomeninės minties pažinimo. Aiškesnis objekto suvokimas atsirado ryšium su specializacija, gilinimusi į socialinį reiškinį kaip į suverenų, pabrėžiant jo savitumą. Sociologijai kaip savarankiškai mokslo šakai susiformuoti turėjo reikšmės ypač anketinių duomenų analizės, taip pat statistinių metodų taikymas. Kad minėtu laikotarpiu sociologijos objektas buvo suprantamas labai plačiai, liudija Tarptautinio sociologijos kongreso Romoje

SOCIOLOGIJA SOVIETINĖS OKUPACIJOS METAIS

Ankstesnių sociologų kartų laikysenų analizė leidžia išplėsti sociologų sociumo idėjų ribas, jų bendruomenei suteikiama atvirumo, kas tikrai buvo neįmanoma sovietiniais metais. Tų laikų sąstingis buvo tarsi skydas, trukdantis įsileisti ir nacionalinį, ir tarptautinį paveldą.
Lietuvoje šiuo laikotarpiu buvo mažai sociologų. Socialiniai mokslai buvo nepopuliarūs, persmaugti ideologijos – darbo ir nedarbo klimato. Vyravo prognozuojami dalykai, dalyvavimas juose. Nebuvo įstaigų, kurios ruoštų sociologijos specialistus. 1966 m. buvo sukurta Darbo grupė (5-6 žmonių). Dauguma šių žmonių buvo mokslininkai. Darbo grupė buvo pagrindas Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto įkurto 1976 m. Grupė dirbo labai intensyviai. Tyrinėjo darbo metodus. Tačiau dėl metodologinio bei metodinio tyrimų lygmens, seklios analizės bei jos išraiškos formų primityvumo, jų darbai spaudoje nebuvo paskelbti.
1969 m. prie Lietuvos Istorijos instituto įkuriamas sociologijos, filosofijos ir teisės skyrius. Sociologai tampa šiek tiek savarankiškesni. Sukuriamas savarankiškas sociologijos sektorius, kuriam vadovavo ekonomikos mokslų kand. R. Grigas. Jie tyrinėjo darbo kolektyvus, gamybinių kolektyvų psichologinį – socialinį klimatą ir poveikį darbininkams, darbininkų bendrojo išsilavinimo ir profesinio pasiruošimo įtaką jų gamybos aktyvumui, jaunimo socialinės adaptacijos darbo kolektyvuose ypatumus ir t. t. Jų tyrimų medžiaga buvo dėstoma tokiuose darbuose: „Darbininkas. Gamyba ir laisvalaikis“ (1972 m.), „Darbininkas ir įmonė“ (V., 1974 m.)
Tais metais negalėjo būti išvengta ir kitokio, ideologinio pobūdžio sociologinių darbų. Tai daugiausia tyrimai, kurie buvo susiję su periodine spauda, propagandinio – ideologinio darbo efektyvumu, to meto pasaulėžiūros formavimu.
1978 m. Instituto sociologai, kartu su 10 respublikos mokslinių institutų bei

SOCIALINIAI POKYČIAI LIETUVOJE XX A. PASKUTINIAME DEŠIMTMETYJE

1990-1998 m. Lietuvoje vyko fundamentalūs pokyčiai. Bemaž visose gyvenimo srityse galėjai pastebėti teigiamų permainų, tačiau buvo akivaizdžios ir vadinamojo pereinamojo laikotarpio problemos. Nors Lietuvos mokslininkai ir nagrinėjo kai kurių šio laikotarpio sričių raidos tendencijas, tačiau iki šiol nėra visapusių teorinių tyrimų, leidžiančių, viena vertus, pateikti bendras visuomenės raidos tendencijas, kita vertus, analizuoti vykdomos socialinės politikos veiksmingumą ir tai, kaip šią politiką palaiko įvairūs socialiniai sluoksniai.
Lietuvoje buvo ir tebėra siekiama įgyvendinti Vakarų civilizacijoje įtvirtintus politinius ir socialinius ekonominius standartus. Dėl istorinių ir kultūrinių priežasčių, tai mūsų šalyje sekasi sunkiai ir skausmingai. Politiškai neparengtos ekonominės, politinės ir socialinės reformos gali ne tik diskredituoti valdžios institucijas, bet ir skatinti nusivylimą demokratinėmis vertybėmis, vakarietiška Lietuvos politikos orientacija.
Teprireikė vos keleto mėnesių po 1988-ųjų Sąjūdžio gimimo vasaros, kad pirmosios tarpukario – Lietuvos Respublikos (1918-1940) nepriklausomybė ištrūktų iš ją kausčiusių pokarinės patirties gniaužtų ir virstų svarbiausiu antrosios – nūdienos – Lietuvos Respublikos (nuo 1990 m.) dabarties orientyru ir ateities provaizdžiu. Šiandien žvelgdami į fundamentalią, visa apimančių Lietuvos visuomenės permainų dešimtmetį, jau galime konstatuoti: pasikeitė ne tik politinis krašto statusas, ūkio ir ekonominės politikos modelis. Transformuojasi ir tai, kas paprastai kinta lėčiausiai: a) socialinė visuomenės struktūra – jos pasiskirstymas į įvairius padalinius, pagal ekonominį, politinį, socialinį ir kultūrinį statusą ir b) giliai įsišakniję kasdienio bendrabūvio santykius nusakantys principai – moralės normos, estetinės nuostatos, įpročiai, įsitikinimai, gyvenimo stiliai ir lūkesčiai. Koks yra pats bendriausias šio staigaus socialinio kismo modelis? Ar jau galima , o jeigu galima, tuomet kaip įvardyti sulig pokomusitine revoliucija prasidėjusio socialinio kismo etapus bei bent apytiksliai spėti tolesnes visuomenės raidos tendencijas?
Pradinis bent kokios korektiškos periodizacijos žingsnis – pasirinkti kriterijus. Be abejonės, tokį pasirinkimą lemia bendroji tyrimo metodologija, o drauge ir nuolatinės tokio teorinio pasirinkimo palydovės – iš principo visuomet galimos ginčyti metodologinės nuostatos bei aiškiai ir nuodugniai neišsakytos prielaidos. Čia pasirinktoji analizės perspektyva – endogeninio socialinio kismo, pradėjusio pokomunistinės Lietuvos erą, tūris, pobūdis ir orientacija.
Socialinio kismo kategorija žymi visų bendrabūvio (visuomeninio buvimo) struktūrų – socialinių grupių, elgesio taisyklių, vertybių orientacijų, kultūrinių simbolių ir t. t. – kitėjimo procesą. Būtinybę vartoti šią – socialinio kismo – kategoriją kaipo specifinį sociologinio diskurso terminą (sociologema) lemia du dalykai. Pirma, socialinio kismo sąvoka kur kas siauresnė už socialinės kaitos kategoriją: kismas, gramatiškai susijęs ne su įvykio, o su eigos veikslu, tenurodo dinaminį kaitos aspektą. Na o kaitos terminas, apimdamas abu – ir įvykio, ir eigos – veikslus, žymi tiek socialinių transformacijų rezultatą, tiek ir nuolat vykstančių pokyčių procesą.
Pradedant aštuntuoju dešimtmečiu, ėmė populiarėti kur kas skeptiškesnės, o po kiek laiko ir sudėtingesnės bei gerokai atsargesnės sociologinės koncepcijos, paskelbusios postvystymosi ir iš dalies net pometanaracinę sociologijos erą. Iš pradžių, atsirėmusi į marksizmą-leninizmą, paplito pasaulinės sistemos teorija.
Devintojo dešimtmečio pradžioje ėmė formuotis globalizacijos, o vėliau – ne tik įvairios globalizacijos, bet ir pomodernybės koncepcijos, kurios, linkdamos į metodologinę eklektiką, sąmoningai riboja arba net neigia tiek realistinės metodologijos galią, tiek ir metanaracinių ambicijų teisėtumą.
Laikantis pasirinktų periodizacijos kriterijų, skirtinos dvi palyginti nesunkiai nustatomos socialinio kismo (o drauge ir kaitos) fazės, kurias, priklausomai nuo konteksto, galima vadinti socialinės raidos, plėtros ar vystymosi etapais, periodais, laikotarpiais ir pan.
Pirmasis – revoliucinis – apėmęs ideologinių nuostatų artikuliaciją bei teisinį ir konstitucinį jų įtvirtinimą, datuotinas 1988 – 1992 m. Tuo metu pagrindinės struktūrinės visuomenės charakteristikos (turtinės, ekonominės, demografinės, organizacinės, profesinės, šeimos ir pan.) kito palyginti menkai. Fiksuojamų pokyčių mastas nebuvo itin didelis: tiek revoliucinės, tiek ir kontrrevoliucinės kalbos tebebuvo sakomos valstybiniu, o ne privačių įstaigų ir įmonių salėse, darbdavė tebebuvo valstybė, o ne inteligentiški revoliucionieriai naujo bendrabūvio metmenis kūrė tik atlikę savo įprastas profesines pareigas. Radikaliausios permainos buvo apėmusios tik du bendrabūvio klodus: viešojo diskurso erdves – aikštes, gatves, knygynus žiniasklaidą bei kur kas menkiau matomus politikų ir inteligentų kuluarus: valdančiąją bei opozicines partijas, kūrybines sąjungas ir akademines institucijas. Savo ruožtu tai smarkiai skatino tiek jau esamų pilietinės visuomenės institucijų – nuo profesinių sąjungų iki uždraustų politinių organizacijų ir Bažnyčios – aktyvumą, tiek ir naujų pilietinių susivienijimų – visų pirma politinių sąjungų ir partijų – formavimąsi.
Antrasis evoliucinis – etapas, sąlygiškai prasidėjęs 1992 m. (sulig galutiniu įsitvirtinimu valdžioje, t. y. po nenusisekusio Maskvos pučo 1991 – ųjų rugpjūtį), vis labiau apėmė ir struktūrinės socialinės tikrovės transformacijas. Socialinę

Socialinio konflikto teorija mainų teorija
Konflikto teorija formavosi K. Markso darbų pagrindu, kurio nuomone, klasinis konfliktas sudaro pačią visuomenės esmę. Klasinis konfliktas iškyla todėl, kad žmonės pasiskirstę į skirtingas klases pagal jų padėtį ekonominėje sistemoje. Markso požiūriu, buržuazinėje visuomenėje pagr. klasės yra kapitalistai ir samdomi darbininkai. Šios dvi klasės neturi bendrų vertybių, be to, kapitalistai siekia viešpatauti ir išnaudoti darbininkus. Todėl šios dvi klasės nuolat konfliktuoja. Marksas manė, kad klasių kova yra daugelio politinių konfliktų šaltinis. Jis pranašavo, kad eksploatuojama klasė sukils, ir revoliucija pakeis visuomenę. Pagal Markso teoriją, klasių konfliktas yra varomoji istorijos jėga.
Mūsų šimtmetyje buvo pasiūlyti keli konflikto teorijos variantai. Viena žymiausių šiuolaikinių teorijų yra vokiečių sociologo R. Darendorfo koncepcija. Jis atmeta Markso mintį, kad pagrindinės konfliktuojančios visuomenės grupės yra klasės, kurios skiriasi pagal ekonominį požymį. Darendorfo nuomone, pagrindinė konflikto priežastis yra faktas, kad vieni žmonės turi valdžią kitų atžvilgiu. Pagr. konfliktai iškyla tarp tų, kurie turi valdžią, ir tų, kurie jos neturi.
Darendorfas suformulavo šiuos pagrindinius konflikto teorijos teiginius:
1)Svarbiausi kiekvienos visuomenės skiriamieji bruožai yra valdymas, konfliktas ir spaudimas.
2)Visuomeninė struktūra remiasi vienų žmonių grupių valdžia kitoms, pavyzdžiui, savininkų darbuotojams, karininkų kareiviams, dėstytojų studentams, ir t.t.
3)Kiekviena šių grupių turi savo interesus, nepriklausomai nuo to, ar sudarantys grupes individai juos suvokia, ar ne. Skirtingų grupių narių interesai skirtingi ir prieštaraujantys. Pavyzdžiui, gali iškilti konfliktas tarp verslininkų, siekiančių padidinti savo pajamas, ir aplinkosaugos aktyvistų, kovojančių už švaresnį orą ir vandenį.
4)Kuomet žmonės suvokia savo bendrus interesus, jie gali sudaryti visuomeninę klasę.
5)Klasinis konfliktas paaštrėja, kuomet: a) visa valdžia sukoncentruota nedaugelio žmonių rankose, o likusieji jos neturi; b) tie, kurie neturi valdžios, neturi galimybės jos įgyti; c) žmonės gali laisvai organizuoti politines grupes.
Visuomenė suprantama kaip faktinių ir potencialių konfliktų arena (tai lyg nuolatiniai konfliktai).Visuom. kaita vyksta revoliucijų keliu.Tvarka palaikoma vienos gr. prievarta kitai
Mainų teorija priešinga funkcionalistinei teorijai.Prielaida ją sukurti, tai kad teoretikai manė kad galima paaiškinti social. elgesį ekonomikos mokslo rėmuose. Social. elgesį supranta kaip žmonių tarpusavio sąveiką, kuri yra ne kas kita, o mainų procesas. Panašus į ekonom. Mainus.Mainų teorija tyrinėja individo elgesį. Pradininkas- Homans’as parašęs veikalą „Žmogiškoji grupė“ jis parašytas pagal funkcionalistines tradicijas.Social. veiksmas matomas kaip mainų procesas, kurio dalyviai siekia max naudos min sąnaudomis.
Yra simetriniai ir asimetriniai mainai. Daugiausia vyrauja asimetriniai – kai yra nevienoda situacija. Pati valdžia atsiranda iš asimetrinių mainų, visa nelygybė tap pat iš asimetrinių mainų.Laimi tas, kuris neturėjo jokio intereso.

Psichologinė koncepcija Vakarų Europoje G. Tarde’as Psichologizmo esmė tai kad aiškinama jog žmogaus prigimtis ypatinga,ji pasireiškia per žmogaus interesus, idėjas, norus – tai psichologiniai procesai. Psicholog. poreikiai įgyvendinami sąveikaujant su kitu individu. Gana glaudžiai siejasi su psichologija, bet sociologiją domina daugiau socialiniai santykiai. Psichologizmo atstovai pritaikė psichologinius principus sociologijoje. Tai padarė Tarde‘as vienas iš socialinės psichologijos pradininkų. Jį labiausiai domino santykiai tarp individų, viešosios nuomonės, minios psichologijos, psichologinio užkrėtimo ir įtaigumo temas tyrinėjo ir aprašinėjo.Naudojo (tyrimo metodus): istorinių dokumentų analizes, statistinius duomenis.Žym. veikalai „Garbinimo įstatymai“ „Socialinė logika“ „Socialiniai etiudai“.
Jis visuomenę lygina su smegenimis.Pagal jį visuma atskirų individų sąmonių visuma – visuomenė. Atskirų individų sąmonių tarpusavio sąveikos produktas – visuomenė.
Knygoje „Garbinimo įstatymas“ teigiama jog garbinimas l. svarbus visuomenės vystymosi procese.Garbinti galima beveik viską. Viskas garbinama bangomis (ateina naujovė ji garbinama, o vėliau viskas nusistovi)Įvyksta loginė sąjunga. Garbinima eina iš vidaus, reikia norėti tai priimt.Visada apačios garbina viršų. Remiantis garbinimo mechanizmais jis aprašo papročius, madą, religiją.
Minia – tai yra atskirų „veidų“ visuma, kurie susirinkę dėl bendro tikslo, juos jungia vieningi jausmai. Minia nėra racionali nes ji neprognozuojama ir labai pasiduoda įtaigai. Minią jungia vieninga idėja, sunku išsiskirti iš minios. Visi tampa vienodi.Beviltiška į minią kreiptis su racionaliais pasiūlymais.Kuo daugiau susirenka tuo prastesnė.

Simbolinis interakcionizmas
Simbolinis interakcionizmas – teorija, kuri į sąveiką tarp žmonių žiūri kaip į nepertraukiamą procesą, dialogą, kurio metu individai stebi viens kitą, bando suvokti vienas kito ketinimus ir reaguoja į juos. Tiria simbolinę sąveiką.
Mead’as teigia kad visuomenė – kaip vaidmenų tinklas, o social. veiksmą suvokia kaip sąmoningą individo pasirinkimą.
Blumerio teiginiai: 1)Žmogiškoji veikla grindžiama sąntykiaias su objektais
2)Reikšmės yra socialinės sąveikos produktas
3)Reikšmės keičiasi(gali priklaisyti nuo soc. vaid
Kalba yra simbolių pasaulis, ja galima išreikšti (objektyvizuoti).

K. Marx’as Socialinės-ekonominės formacijos:vergov. azijietiška,buržuazinė,feod…
Social klasės 2:buržuazija ir proletariatas, jos nuolat kovoja, konfliktus sukelia skirtingi interesai. Valstybė yra ta forma, kurioje viešpataujančios klasės individai įgyvendina saavo bendrus interesus ir kurioje susitelkia tam tikros epochos civilinė visuomenė. Valstybė apjungia klases. Tai kaip organizmas, kuriame vyksta darbo pasidalijimas.
Visuomenė yra istorinė, nes vystosi. Tai visuma apjungta iš vidaus, kurios viduje vyksta sąveikos.

Evoliucinė – psichologinė kryptis JAV sociologijoje
L.F.Word’as evoliucinės-psichologinies krypties įkūrėjas.Pagr darbai 1)dinaminė sociologija 2) psichologiniai civilizacijos faktai 3)sociologijos apybraiža. Daugiausia įtakos turėjo Comte ir Spencerio darbai. Teigia kad žmogus evuliucionuoja ne tik fiziškai bet ir psichiškai.Pagr tikslas – į soc. mokslą įtrauki psichologijos principus.Psichologinė evoliucija vyksta sąmoningai yra sudėtingesnė nei fizinė. Fizinė-natūrali, psichinė- dirbtinė, priklauso nuo žm. veiklos, yra svarbi pačiam žmogui. Wordas akcentuoja kad dirbtinė evoliucija yra nepaprasta – duodama pačios visuomenės vystymosi. Visuomenė ir individas turi jėgas, kurios skatina evoliucionuoti. Šios socialinės jėgos tai žmogaus troškulys, badas, giminės pratesimas.
Išoriniai poreikiai l. svarbūs žmogui. Žmogui reikia nuosavybės.Ant piniginių poreikių formuojasi sudėtingesni: intelektiniai, moraliniai ir estetiniai. Šie poreikiai sąlygoti žmogaus kūrybinės veiklos. Nuo žm. priklauso kokį jis turi intelektą. Kokie bus individai tokia bus ir visuomenė. Ne išimtis žmogaus jausmai.Asmenybei kurią valdo visuomenė neužtenka vadovautis vien tik protu reikia ir jausmų. Valstybė reguliuoja visuomenės ir žmogaus gyvenimą. Valstybė egzistuoja šalia institutų. Nuo valstybių priklauso ką jos gali pasiūlyti žmogui.
Č.H.Cooley’is Kalbėjo apie socialines grupes ir konfliktus.Darbai: „Žmogiškoji prigimtis ir socialinė svarba“, „Socialinė organizacija“, „Socialinis procesas“. Teigė kad visuomenės faktai yra individų vaizdiniai apie kitą individą. Asmenybė – psichinių reakcijų į kt individų nuomonę suma. Egzistuoja tie dalykai kaip kt. vertina, mato „mane“. Jausmai svarbūs kiekvienam žm. – garbė ir pažeminimas. Tai būdinga visiems visuomeniniams santykiams. Vyras ir žmona nėra šeima – tai du žm. o šeima – vaikai ir tėvai. Naudoja terminą „face to face“ – l. artima sąveika, informacijos perdavimas kolektyviškai. Kokios bus pirminės gr. tokia bus ir visuomenė.
F.Giddings’as darbai:1)“Sociologijos principai“ 2)“Civilizacija ir visuomenė“.Pratęsia pradėtą darbą jį patobulina.Pagilina „dirbtinę evoliuciją“ Pilnai įtraukė psichologinį principą į sociolog. Iš psicholog. principų pradėjo aiškinti visumos vystymąsi, analizavo social. procesus visuomenės pokyčius. Sociologiją griežtai padaro socialiniu mokslu. Atsisakoma gamtos ir kt mokslų įtakos. Jis pradeda šnekėti apie subjektyvių socialinių reiškinių aspektą. Siūlo atsiriboti nuo savo vertybių vertinant situaciją. Sociolog. anot jo yra mokslas kuris siekia suprasti visuomenę kaip visumą ir stengiasi paaiškinti pagal tam tikrus dėsnius kas joje vyksta. Jis mano kad visuomenė yra visuma veikiama.

Č.H.Cooley’is Kalbėjo apie socialines grupes ir konfliktus.Darbai: „Žmogiškoji prigimtis ir socialinė svarba“, „Socialinė organizacija“, „Socialinis procesas“. Teigė kad visuomenės faktai yra individų vaizdiniai apie kitą individą. Asmenybė – psichinių reakcijų į kt individų nuomonę suma. Egzistuoja tie dalykai kaip kt. vertina, mato „mane“. Jausmai svarbūs kiekvienam žm. – garbė ir pažeminimas. Tai būdinga visiems visuomeniniams santykiams. Vyras ir žmona nėra šeima – tai du žm. o šeima – vaikai ir tėvai. Naudoja terminą „face to face“ – l. artima sąveika, informacijos perdavimas kolektyviškai. Kokios bus pirminės gr. tokia bus ir visuomenė.

Sociologinis impresionizmas G. Simmel’is pagr. darbai „Darvinizmas ir pagrindinė teorija“ „Socialinė diferencijacija: sociologinis ir psichologinis tyrinėjimas“.Neokantininkų idėjos turėjo įtakos. Parašė daug darbų apie Kanto filosofiją. K. Markso idėjos taip pat turėjo įtakos.Jis laikė kad sociologijos metodas yra „grynų formų sociologija“. Jis mano kad sociologijos uždavinys yra atskleisti „sociaciją“.Labai svarbu viską suskirstyti sustimatizuoti į savo grupes ir aprašyti tą darbą. Kiekvieną šį veiksmą jis priskiria atskirai sociologijai. Sistematizuoti ir vėliau aprašyti tai yra grynosios arba formaliosios sociologijos uždavinys. Pats Simmelis aprašo bet nesustimatizuoja sociologijų įvairovės. Kitas jo uždavinys buvo atskleisti kas yra soclolog. dalykas. Jis aiškina kad viskas kas socialu sueina į šio dalyko savybes, bet(viskas kas socialu yra individe) individai sudaro visuomenę, kuri taip pat sociali. Viskas kas vyksta su individais vyksta visuomenėje. Geriau tirti vieną ir tą patį individą, nes jis atspindi visuomenę, o ne visą visuomenę. Grynųjų formų sociologija skirstoma į 3 grupes: 1) Socialinis procesas (mados fenomenas, pagal jį galima nustatyti kuriam socialiniam sluoksniui priklauso žm. Mada egzistuoja visada, ji yra šalia žmogaus. Žmogui suteikia tikrumą.
2) Socialiniai tipai. Labai konkrečiai šnekama apie individą kuris įtraukiamas į įvairius santykius tada atsiranda charakterio bruožai. Su kuo bendrausi tuo ir tapsi. Cinikas, koketė, vargšas, aristokratas – šie socialiniai tipai aprašyti Simmelio.
3) Vysytmosi modeliai. Universalūs procesai esantys visuomenėje – tarpusavio santykių plėtimasis./Nukrypimas nuo gyvenimo tikrovės tai kriterijus pagal kurį skirstoms: 1)Spontaniškos formos 2)Garbinimas 3)Organizacinis elgesys 4)Apstrakčios formos 5)Žaidimo form. Pastarijoje nepaisoma socialinio statuso, įsitikinimų, turimos valdžios.Šiame bendravime žm. tampa lygūs, svarbu taktas. Flirtas, koketavim priskiriamas prie žaidyb. form. Simelio koncepcija išsiskyrė tuo kad į sociolog. dalykus įtraukė filosofinius.Tai svarbu buvo aiškinant „supratimo problemą“.Išskiria 2 supratimo pakopas:1)Objektyvaus veiksmo supratimas 2)Veikiančio individo jausmų ir motyvų supratimas. Teigiama, kad bet kurį socialinį veiksmą galima suprasti t.y. racionaliai suprasti – paaiškinti priežastiniais ryšiais.