Subyrėjus Sovietų Sąjungai, žmonijai iškilo pagrįstas klausimas , kokios gi šios didžiulės imperijos žlugimo priežastys – ekonominės, ideologinės, politinės, kultūrinės ar dorovinės, o gal jos pavojus bandant įgyvendinti filosofines teorines idėjas tiesioginiu būdu, praktiškai nepatikrinus, kas glūdėjo švietimo sistemoje. Tai istorijos pamoka žmonijai, liudijanti apie iš to išeis.
Pedagogams kyla daug svarbių klausimų. Ar yra socialistinė pedagogika, didaktika? Koks buvo jos vaidmuo kuriant tarybinę mokyklą, rengiant jaunąją kartą naujam gyvenimui socializmo sąlygomis? Kokia buvo tarybinė mokykla ir kaip ji atliko savo vaidmenį SSRS, ugdant socialistinės visuomenės narį, „naujo tipo žmogų“, atvedusį didžiulę galingą šalį į žlugimą?
Iki šiol buvo kalbama apie didaktikos raidą visos žmonijos istorijoje nuo seniausių laikų iki šiandieninės kapitalistinės santvarkos, buržuazinės visuomenės susikūrimo, pravartu susipažinti bei teoriškai apibūdinti ir socialinės didaktikos esmę , jos turinį, tikslus uždavinius bei praktinį įgyvendinimą.
Tarybinė didaktika, kaip ir pedagogika, buvo grindžiama marksistinę – leninine filosofija, kuri buvo paversta dogma. Marksizmas – nauja tarybinė religija. Šių dogmų privalėjo laikytis ir didaktika, mokyklų praktika, kaip ir visas SSRS valstybinis gyvenimas, kuris negalėjo peržengti griežtų marksistinės ideologijos ribų.
Marksizmo pagrindinė idėja tokia :visas visuomenės gyvenimas, jo esmė, progreso šaltinis paremtas ekonomika, materialine gamyba. Šiuo pagrindu , pagal pagamintą produktą, marksizmas klasifikavo visuomenę į klases. Aukščiausias visuomenės sluoksnis – pramonės produkto gamintojas – proletariatas, fizinio darbo žmonės, išaukštintas fizinis, raumenų darbas (F. Engelsas), o ne galvos smegenų, protinis, darbas, idėja (F. Hėgelis).
Marksizmas pasmerkė tradicijas, religiją, atmetė šeimos {buržuazinės) ir valstybės (buržuazinė) būtinumą, netgi nacionalinius skirtumus paskelbė atgyvena.
Tarybinė didaktikos teorija ir mokykla vystėsi toli gražu netolygiai, nuolat susidurdavo su tikrove, su mokyklų praktika, socialiniu, ekonominiu šalies gyvenimu. Bandymai modeliuoti tikrovę, mokymo procesą pagal marksistinio teorinio mąstymo postulatus nuolat susidurdavo su realybe ir neduodavo laukiamų rezultatų – tikrovė išeidavo išgalvota, mokymo teorija – nereali, mokykla atsidūrė teorijos ir praktikos kryžkelėje, nuo to didaktiką vertė „svyruoti“.
Tarybinės didaktikos ir mokyklos raidos analizė – įdomus, pamokantis pedagoginis eksperimentas, įėjęs į pasaulinės pedagogikos istoriją, rodantis , koks likimas laukia tos sistemos, to mokslo ir praktikos, kurie nesiskaito su asmenybe, žmogumi, visuomenės nuomone, veikia voliuntaristiškai, be atsakomybės jausmo žmogui, žmonijai, be istorinės žmonijos atminties įvertinimo.
Pirmasis tarybinės didaktikos ir mokyklos raidos etapas (1918-1930m.) – bandymų ir ieškojimų objektas, kur daugiausia buvo kopijuojama D. Diujo „gyvenimo mokyklos“ idėja. Buvo mokomasi gyvenime, ne tik mokykloje, t. y. buvo siekiama įgyvendinti mokymo ryšį su gyvenimu. Atsisakyta dalykų mokymo programų, jų vietoje sudarytos kompleksinės programos pagal tris krytis : gamta, darbas, visuomenė. Atsisakyta ir stabilių vadovėlių, mokymosi, žinių šaltiniai buvo periodinė spauda, mokytojo nuožiūra parinkti atskiri leidiniai, politiniai biuleteniai, vadų kalbos ir praktinė mokinių veikla, kuriai daugiau dėmesio skiriama mokykloje. Ypatingai akcentuojamas mokinių savarankiškumas (grupinis), kūrybiškumas, aktyvumas. Pasmerktas pasyvus mokinių mokymas, jų vietoje siūlytas „projektų metodas“, skatinantis pačių mokinių iniciatyvą. Atsisakyta ir pamokos, kaip mokymo organizavimo formos, nes kaip teigė S. Belousovas, „klasės – pamokos sistema yra vienuolyno mokyklos produktas, visa savo konstrukcija pritaikytas perteikti mokiniams gatavas
Pirmasis tarybinės mokyklos žinias, kurias šie turi išmokti negalvodami.“1
Pirmieji tarybinės didaktikos kūrėjai (N. Krupskaja, M. Pokrovskis, A. Lunačerskis) propagavo ir teoriškai pagrindė marksistinės didaktikos esmę ir jos praktinio taikymo galimybes socializmo sąlygomis.
Pirmasis tarybinės mokyklos ir didaktikos raidos etapas buvo gana įdomus, įvairus naujomis mintimis, daugiausia perimtomis iš pragmatinės (Dž. Diujo) pedagogikos. Šis marksistinis didaktikos, mokyklos darbo pagrindas buvo tarybinės didaktikos bei mokyklos nuosmukio priežastis. Šis nuosmukis ėmė reikštis įvairiomis formomis, kurias naujais nutarimais VKP(b)CK bandė likviduoti.
Antrasis tarybinės didaktikos ir mokyklos raidos etapas (1930-1958m.).1931 m. VKP(b) CK nutarimas pasmerkė iki tol mokymo turinį apibrėžusias kompleksines mokymo programas, nurodė grįžti prie dalykinių mokymo programų, grąžinta į mokyklą klasės – pamokos sistema, įvestas mokinių žinių tikrinimas, individuali žinių išmokimo apskaita, egzaminai, rekomenduota į mokyklas grąžinti dalykų vadovėlius, rengti naujus, pabrėžtas ir vadovaujantis mokytojo vaidmuo mokykloje, kuris tapo atsakingas už visą mokomąjį bei auklėjamąjį mokyklos darbą bei darbo rezultatus. Šiame raidos etape pasiekti ir pirmieji teoriniai socialistinės didaktikos rezultatai., buvo sukurta išsami (nors ir šališka) pamokos, mokymo metodų, mokymo turinio pagal dalykus teorija atsižvelgiant į mokinių amžiaus ypatumus, parengti pirmieji pedagogikos vadovėliai. Šiuo laikotarpiu buvo pasiekta suteikiant mokiniams teorinių žinių, plečiant jų teorinį akiratį. Šiai didaktikai trūko socialinio, psichologinio aspektų bei praktinės orientacijos.
Naują tarybinės didaktikos kryptį plėtojo psichologai: L. Vygotskis,P. Blonskis. L. Vygotskis protinį vaiko vystimąsi siejo su jo mokymu, jis teigė, kad orientavimosi aplinkoje gebėjimų vaikas nepaveldi , o įgyja gyvenime, perimdamas visuomeninę patirtį. Jis išskyrė dvi psichikos vystimosi zonas: aktualiojo vystimosi zoną ir artimiausio vystimosi zoną. Toks mokymas, remiantis „psichinio vystimosi zonų“ ribomis, pagreitina psichinių funkcijų brendimą ir nereikia laukti natūralaus psichologinio organizmo atitinkamų funkcijų subrendimo.
Nemažai dėmesio skyrė protiniam vaiko vystymuisi mokymo procese, pabrėždamas du tikrovės pažinimo būdus: tiesioginį ir netiesioginę. Tiesioginis – vaikas tiesiogiai susiduria su daiktais, gilus tikrovės pažinimas perima jo mintys apie vaiko mokymo, jo prigimties ir vystymosi sąveiką buvo rimtas teorinis pagrindas, net mokslines žinias – sąvokas , įgalinančias netiesioginį tikrovės pažinimą. Visas mokymo procesas buvo orientuotas į vadovaujantį mokytojo vaidmenį, mokymą, nuošalėje paliekant mokinį, jo veiklą, mokymąsi.
Trečiasis tarybinės didaktikos ir mokyklos raidos etapas – 6 – ojo dešimtmečio pabaiga – 7 – asis dešimtmetis, tai Stalino asmens kulto nuvainikavimo, grubaus represinio diktatūrinio SSRS valdymo stiliaus švelninimo laikotarpis, kurio įtaka buvo akivaizdi ir švietimo sistemoje, ypač didaktikoje.
1958 12 24 SSRS Aukščiausios Tarybos priimtas įstatymas „Dėl mokyklos ryšio su gyvenimu stiprinimo ir dėl tolesnio liaudies švietimo sistemos vystymo šalyje“ vietoj privalomojo septynmečio mokymo skelbė privalomąjį aštuonmetį mokymą, taip pat būtinumą mokyklą , visą mokymą mokykloje remti marksistine žmogaus visuomeniniame gyvenime sampratą, mokykla turi rengti jaunąją kartą gamybiniam darbui. Buvo pradėti pertvarkyti mokymo planai, mokymo programos, sprendžiamas klausimas apie gamybinės specialybės suteikimą kiekvienam vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos abiturientui. Mokymosi laikas vidurinėje buvo pratęstas 1 metais (vietoj 10 įvesta 11metų; gamybiniam darbui . darbiniam mokymui mokymo planuose buvo skirta 1,5 metų), tai vertė pedagogus iš esmės peržvelgti mokymo turinį, jo organizaciją, teorijos ir praktikos ryšių, mokyklos ir gyvenimo ryšių problemas. Didaktikos teorija svaresniais darbais darbinio mokymo klausimais nepasipildė, buvo greitomis sulipdytos metodinės rekomendacijos mokymo planų, programų sudarytojams, mokytojams bei darbai, apimantys „gerąją pedagoginę patirtį“ gamybinio bei darbinio mokymo bei profesinio orientavimo srityje. Ryškiausias bruožas šio laikotarpio – „iš viršaus“ administracijos primestas ir jėga siūlomas įgyvendinti teoriškai nepamatuotas švietimo projektas.
Ketvirtasis tarybinės didaktikos ir mokyklos raidos etapas apėmė 8-9- ąjį dešimtmečius. Vis daugiau dėmesio buvo skiriama mokiniui, ne vien mokytojui.1972 m. paskelbtas visuotinis vidurinis mokslas, įvestas mokslas nuo 6 metų, mokslas pradinėje trumpinamas iki 3 metų, vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos 7-10 klasėse, be privalomų dalykų, mokiniams sudarytos sąlygos pasirinkti fakultatyvus ir kt. Tuo metu vis labiau į mokyklos praktiką skverbėsi naujovės : programuotas mokymas, mokymo technika, televizijos laidos mokykloms.
Svarbiausia problema – mokymo turinio pertvarka, derinant jį su šiuolaikinio mokslo laimėjimais, mokinio amžiaus ypatumais, teorijos ir praktikos ryšiais. Didaktų neliko nepastebėtos ir mokymo proceso organizacijos problemos: mokymo organizavimo formos, mokymo metodai, mokymo priemonės, be pamokos atsirado daug naujų mokymo formų: ekskursijų, konsultacijų, fakultatyvų, be žodinių , vaizdinių metodų, plačiau imta taikyti įvairius praktinius metodus: mokinių savarankiškus darbus, laboratorinius darbus, stebėjimus, bandymus. Nemaža tyrimų ir svarių darbų šiame etape atlikta sprendžiant teorijos ir praktikos ryšių mokymo nustatymo, žinių mokėjimų ir įgūdžių formavimo, jų tarpusavio sąveikos ir kt. Sprendžiant mokinių mokymo ir išmokymo problemą iškilo mokinių protinio vystimosi klausimai, didaktai, bendradarbiaudami su psichologais, atliko nemažai vertingų darbų šioje srityje.
Aptariant tarybinės pedagogikos minties raidą matome, kad mokykla, mokymo procesas priklausė nuo biurokratinės valstybės valdžios politikos ir ideologijos. Vis dėlto valdyti vidinę, protinę žmogaus veiklą „iš viršaus“ reguliuoti protinį jo vystimąsi yra ne tik sunku, bet neįmanoma., tai prieštarauja žmogaus prigimčiai, tai veda prie žmogaus, visuomenės atsilikimo.
Vos tapus laisvesniems ir tapus kietesniems valdžios varžtams SSRS greitai prasiveržė naujų didaktinių minčių ir ieškojimų srautas.,nes atsisakyta „bevaikės“ didaktikos ir įvairiais būdais imta ieškoti naujų mokytojo bei mokinių santykių mokymo procese formų: diktuojant mokymo turinį mokiniams (V. Davydovas, L. Zankovas), reguliuojant pačių mokinių mokymosi veiklą (L. Landa, P. Galpernas, A. Leontjevas), mokytojui kontroliuojant mokinių žinių perėmimo procesą (Lipecko mokytojai). Mokymą organizuojant remiantis vientisa teorija apie žmogų šiuolaikinio mokslo požiūriu, mokant mokinius gamtoje, visuomenėje.
„Naujas mąstymas“ (M. Gorbačiovas) rado atgarsį ne tik visuomeniniame, politiniame gyvenime, bet ir mokykloje, didaktikoje. Tarybinė mokykla, didaktikos teorija daug prisidėjo prie SSRS griovimo.
