Rekomendacijos rašant diplominius darbus

Pratarmė Šioje metodinėje priemonėje pateikiami svarbiausi nurodymai, patarimai ir pasiūlymai, kaip rašyti viešojo administravimo bakalauro bei magistro diplominį darbą. Tačiau tai tik pagrindinės gairės, kurios yra bendros visiems darbams, todėl individualių konsultacijų su diplominio darbo vadovu jos neatstoja. Čia duodama tyrimų metodų apžvalga yra tik bendrojo pobūdžio, o išsamesnių metodų aprašymų bei jų taikymo pavyzdžių reikėtų ieškoti specialiojoje literatūroje ir konsultuojantis su vadovais. Tikimės, kad ši metodinė priemonė padės žengti pirmą žingsnį rašantiems diplominį darbą. I. Darbo temos pasirinkimas Studentai diplominio (bakalauro ar magistro) darbo temą gali pasirinkti iš Viešojo administravimo dėstytojų pasiūlytų temų sąrašo arba patys ieškoti sau priimtino varianto. Pasirinkta tema turi atitikti studijuojamos programos turinį. Nuo temos pasirinkimo priklauso būsimojo darbo sėkmė. Savarankiškai renkantis temą siūloma atsižvelgti į tai, kad baigiamasis diplominis darbas turi atsakyti į tris pagrindinius klausimus: „kas“, „kur“ ir „kaip“ Šie klausimai apibrėžia būsimųjų tyrimų kryptį ir apimtį. Klausimas „kas“ nusako tyrimo objektą ir kartu padeda nustatyti diplominio darbo temos ribas. Siūloma studentams rinktis temas iš dviejų pagrindinių viešojo administravimo (ar viešosios vadybos) bei viešosios politikos analizės problematikos laukų. Atsižvelgdami į praktines bakalaurinių darbų temų pasirinkimo problemas, trumpai aptarsime šio pasirinkimo ypatumus. ▸ Viešosios politikos (viešųjų politikų) analizė Viešoji politika dažniausiai apibrėžiama kaip veikla ar tikslinga veiksmų seka siekiant tam tikrų visuomeninių tikslų. Viešosios politikos tyrimais siekiama analizuoti, vertinti politikos procesus bei jų įgyvendinimo padarinius. Renkantis temą iš viešosios politikos analizės srities, svarbu atkreipti dėmesį į kelias problemas. Pirmiausia – tyrimo objekto tematika ir jos apimtis. Bakalauro darbo tema gali būti ūkio, švietimo, sveikatos apsaugos, žemės ūkio, transporto, regioninė ar kitų sričių politika. Pasirinkus tokį visapusį viešosios
4
politikos tyrimo objektą, reikėtų nuosekliai struktūruoti temą, surasti bei išsamiai išanalizuoti medžiagą bei konceptualiai ją pagrįsti. Renkantis paprastesnį kelią, vertėtų apsiriboti atskirais šių temų aspektais arba siauresnės apimties temomis. Tai galėtų būti atskiros politikos formavimo, turinio, įgyvendinimo ar padarinių problemos. Pasirinkus siauresnę temą, galimas išsamesnis bei visapusiškesnis jos tyrimas. Pavyzdžiui, galima nuodugniai išanalizuoti pabėgėlių, darbo jėgos migracijos, upių transporto, jaunimo politikos problemas. Temos objektas gali būti ne tik valstybės, bet ir savivaldybės, kaip politinio-administracinio vieneto, politikos analizė. Pasirinkus temą, svarbu apsispręsti dėl jos tyrimo perspektyvos. Viešoji politika dažniausiai analizuojama remiantis normatyvinėmis bei lyginamosiomis politikos proceso teorijomis. Viešosios politikos programos analizuojamos atsižvelgiant į politikos turinį, jos įgyvendinimą bei tikslus. Akademiniuose viešosios politikos tyrimuose itin didelis dėmesys skiriamas normatyviniam tyrimo aspektui: remiantis vertybių kategorijomis bei analizuojant viešosios politikos santykį su politinėmis doktrinomis, siekiama įvertinti pačią politiką. Daug paprastesnis yra vadinamasis politikos proceso, arba atskirų programų analizės, kelias. Pirmuoju atveju tyrinėjamas viešosios politikos ciklas, taikant „žingsnis po žingsnio“ analizės principą. Pasirinkus tokį metodą, pirmiausia aiškinamasi, kaip kyla viešosios politikos problemos, toliau – kaip jos patenka į politikos darbotvarkę, kaip priimami įstatymai ar kiti teisės aktai. Paskui analizuojamas svarbus viešajam administravimui politikos įgyvendinimo etapas, kurį vykdo valstybės arba savivaldybių institucijos. Analizė baigiama viešosios politikos vertinimu. Šis modelis gali būti veiksmingas įrankis viešosios politikos procesams ar atskiriems jų etapams tirti. Aišku, jis nėra vienintelis. Analizuojant viešąją politiką, galima taikyti ne tik politikos proceso ciklo, bet ir kitus struktūravimo modelius. Antai į viešosios politikos elementų eilę įtraukiamas vertybių pasiskirstymas, resursų perdislokavimas. Nagrinėjamas politikos poveikis remiantis tiesioginėmis bei netiesioginėmis išlaidomos, taip pat pritaikius apribojimus ir tam tikrus reguliavimo mechanizmus. Dažnai studijų objektu tampa piliečių dalyvavimas viešojoje politikoje bei tokios jų veiklos nesėkmės. Šie tyrimai padeda įvertinti interesų grupių koordinavimą, resursų valdymą bei viešųjų projektų ir programų rengimą. Renkantis viešosios politikos analizę kaip programų analizės perspektyvą, patartina ne tik aprašomuoju, lyginamuoju ar specialiais programų
5
analizės metodais išnagrinėti programas, bet ir aptarti atskirus jų rengimo bei įgyvendinimo klausimus. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas programų sąsajų su politikos tikslais, teisinės bazės bei finansavimo problemų analizei. Tokius tyrimus galėtų papildyti ir lyginamoji viešosios politikos analizė. Renkantis viešosios politikos analizės temą, patartina atsižvelgti į tarpdiscipliniškumo problemą. Kitaip sakant, reikėtų prisiminti, kad jūs planuojate arba jau pradėjote rengti viešojo administravimo diplominį darbą. Tad viešosios politikos problemas būtina nagrinėti viešojo administravimo aspektu. Tokia problema kyla todėl, kad viešąją politiką, kaip tarpdisciplinį tyrimo objektą, nagrinėja daugelis socialinių mokslų. Skiriasi tik jų tyrimo problematika bei kai kurie metodai. Tiesa, šie skirtumai dažnai būna sąlyginiai. Rašant viešojo administravimo studijų krypties diplominį darbą, rekomenduotina didesnį dėmesį kreipti į viešosios politikos įgyvendinimo analizę, nes būtent įgyvendinimas yra tiesiogiai susijęs su administravimu. ▸ Viešojo administravimo analizė Viešasis administravimas visų pirma suprantamas kaip priemonė finansiniais, žmogiškaisiais bei materialiniais ištekliais užtikrinti piliečių aprūpinimą rinkos neteikiamomis gėrybėmis ar paslaugomis. Viešumo kategorija implikuoja demokratinę atskaitomybę, bendruomenės dalyvavimą, administravimo procesų atvirumą. Pagrindiniai viešojo administravimo sistemos objektai yra įvairių lygių institucijos, susietos atsakomybės ryšiais bei atliekančios šias pagrindines funkcijas: planavimą, vadovavimą, koordinavimą, veiklos organizavimą bei veiklos kontrolę. Be minėtų administravimo funkcijų, įstaigos administravimo problematikai yra svarbios personalo (žmogiškųjų išteklių) bei finansų valdymo problemos. Šiek tiek kitaip minėtų funkcijų realizavimas yra suprantamos viešosios vadybos požiūriu, kuris yra labiau paplitęs išsivysčiusiose šalyse. Renkantis bakalaurinio darbo tema viešojo administravimo, viešosios vadybos ar viešosios politikos problematiką, reikėtų atsižvelgti į šių funkcijų įgyvendinimą efektyvumo, integralumo su demokratinėmis vertybėmis bei modernizavimo aspektais. Toks tyrimo konceptualizavimas padės siekti kokybiškesnių rezultatų. Nagrinėjant administravimo problemas, reikėtų nepamiršti įstaigos, atskiro sektoriaus ar viešojo administravimo sistemą reglamentuojančios teisinės bazės analizės.
6
Institucijų veiklą galima nagrinėti remiantis holistine perspektyva – objektu pasirenkant vienos ar kelių institucijų (ministerijos, įstaigų sistemos, savivaldybių) administravimo problemas. Kita alternatyva galėtų būti specializuota atskirų arba kelių administravimo (vadybos) funkcijų analizė. Pavyzdžiui, galima tyrimo objektu rinktis atskirų įstaigų personalo ir finansų valdymo, veiklos organizavimo (pvz., dalijimo į funkcinius ar teritorinius padalinius, užduočių paskirstymo), veiklos kontrolės (vidaus ir išorės), planavimo arba veiklos tikslų nustatymo (trumpalaikio, ilgalaikio) problemas. Toks pasirinkimas ne tik susiaurintų tiriamąjį objektą, bet ir leistų konceptualizuoti tyrimo problematiką. Apibendrinant reikėtų pridurti, kad administravimo funkcijų tematika neapriboja kitų galimų temų. Savitas viešojo administravimo tematikos grupes sudaro viešojo sektoriaus reformų, viešojo administravimo etikos, viešojo administravimo teorijų, atskirų sektorių reguliavimo, viešojo ir privataus administravimo lyginamoji analizė. Viešųjų paslaugų veiksmingumo ir kokybės analizė bei klientų poreikių patenkinimo tyrimas leidžia nagrinėti viešojo sektoriaus veikėjų veiklą atsižvelgiant į jos rezultatus.
Renkantis diplominio darbo temą bei vėliau rašant patį darbą, svarbu turėti galvoje, kad jis turi atitikti viešojo administravimo studijų kryptį. Tai itin aktualu pasirinkus tarpdisciplinius tyrimų objektus, t. y. temas, kurias galima analizuoti ir kitų mokslo sričių įrankiais. Antai analizuojant X įstaigos veiklą ar nagrinėjant švietimo politikos įgyvendinimą, galima atlikti piliečių (arba klientų) nuomonių tyrimus, remiantis sociologijos arba ekonomikos teorijomis bei specialiosiomis metodikomis. Vis dėlto gautas rezultatas tik iš dalies atitiktų tyrimo temą bei viešojo administravimo ir viešosios politikos tyrimo objektą. Tokie nuomonių tyrimai yra vienas iš daugelio administravimo bei politikos analizės instrumentų, jie neturėtų sudaryti diplominio darbo pagrindo.
Klausimas „kur“ nurodo konkrečią tiriamojo objekto vietą: viešąją instituciją, įstaigą, savivaldos ar viešojo administravimo sistemą, nevyriausybinę organizaciją. Pasirinkus tirti įstaigų veiklos administravimo, viešosios politikos ar kitas temas, patartina tyrimą lokalizuoti Lietuvos arba Europos Sąjungos institucijose. Tiesa, šios ribos gali būti drąsiai peržengiamos vykdant lyginamuosius tyrimus. Tačiau ir šiuo atveju bent vienas iš lyginamųjų objektų turėtų būti Lietuvoje.
7
Tiriamojo objekto vietą patartina nurodyti darbo pavadinime, kad būtų aiškus tyrimo objektas. Aišku, tai ne itin svarbu teorinio pobūdžio tyrimams, kuriuose koncepcinė tyrimo problema yra svarbesnė už tiriamojo objekto vietą. Kitaip sakant, „kas“ yra svarbiau už „kur“ arba apibrėžti „kur“ kartais būna pernelyg sudėtinga. Šiuo atveju tiriamojo objekto vieta nurodoma darbo įvade. Pasirinkęs temą iš dėstytojų siūlomų arba savarankiškai suformulavęs, studentas turi ją suderinti su darbo vadovu. Vėliau darbo tema yra tvirtinama arba ją siūloma tikslinti ar keisti Viešojo administravimo katedros posėdyje. Klausimas „kaip“ nurodo, kad pasirinkus temą, apibrėžus darbo uždavinius, problemas, susipažinus su literatūra ir šaltiniais bei sudarius planą, svarbu pasirinkti tinkamas teorines kategorijas bei mokslinio tyrimo metodus. Prieš juos pasirenkant reikėtų prisiminti, kad viešasis administravimo tyrimas remiasi moksline tradicija. Jos kontekste siekiama nustatyti priklausomybę tarp skirtingų veiksnių, kartu aiškinantis jų priežastis bei pasekmes. Tam taikomi tam tikri moksliniai instrumentai, kurie yra mokslinių žinių sisteminimo priemonės. Viešajame administravime, kaip ir kituose moksluose, taikomi bendramoksliniai (pvz., statistiniai), socialinių mokslų (pvz., apklausa, interviu), viešojo administravimo (pvz., lyginamieji viešojo administravimo sistemų tyrimai) bei kiti metodai. ▸ Teorijos Atliekant mokslinį tyrimą, pasitelkiamos teorinės žinios. Tai priklauso nuo vienos ar kitos viešojo administravimo srities mokslinio ištyrimo lygio. Šios teorinės žinios gali papildyti empirinį tyrimą bei konceptualizuoti problemų analizę, be to, jos reikalingos analizuojant tiriamąjį objektą bei apibendrinant gautus duomenis. Rengiant diplominį darbą, galima taikyti viešojo administravimo arba kitų socialinių mokslų teorinius modelius ir atskiras sąvokas. Tiesa, šis reikalavimas nėra absoliuti darbo būtinybė. Taip pat sėkmingai gali būti parašytas nuoseklus bei išsamus vien tik empirinio pobūdžio darbas. Tačiau norint analizuoti tam tikras temas, darbą reikia būtinai konceptualizuoti. Pavyzdžiui, nagrinėjant sprendimų priėmimo procesą konkrečioje įstaigoje, galima taikyti atskiras organizacijų teorijas, o lyginant kelias administracines sistemas – taikyti viešojo administravimo tipologijas ar lyginamuosius modelius. Atliekant tyrimą galimi trys problemų bei duomenų analizės konceptualizavimo lygmenys: I) Integralus ir nuoseklus atskirų teorinių modelių, jų
8
kategorijų integravimas į tyrimą; II) Teorijų, padedančių analizuoti tiriamąjį objektą, analizė; III) Klasifikacinėssistemosirtaksonomijos.
Trys teorijų lygmenys • Fundamentaliosios teorijos padeda ne tik pažinti tyrimo objektą (kas nagrinėjama), bet ir formuoti sąvokų aparatą, atsirinkti mokslinius tyrimo modelius (pvz., naujojo institucionalizmo, organizacijų bei kt. teorijos). • Taikomosios teorijos yra susijusios su socialinių bei organizacinių problemų sprendimu. Tyrinėtojui jos gali praktiškai padėti apibrėžti atskirą objektą. Taigi jos yra pasirenkamos atsižvelgiant į darbo tikslą (pvz., atskiros personalo, finansųvaldymo,inovacijųtaikymoteorijos). • Klasifikacinės sistemos ir taksonomijos yra žemiausias teoretizavimo lygmuo, kuris remiasi ad hoc klasifikacinėmis sistemomis. Šios sistemos sukonstruotos taip, kad atitiktų empirinio stebėjimo rezultatus. Tyrinėtojams jos leidžia apibendrinti empirinius duomenis bei aprašyti sąsajas tarp šių kategorijų.
Fundamentaliosios teorijos padeda ne tik pažinti objektą (kas nagrinėjama), bet ir formuoti aparatą bei atsirinkti mokslinius metodus. Remdamasis teorinėmis nuostatomis, tyrinėtojas formuluoja problemas, hipotezes, tyrimo planą, renkasi duomenų matavimo ir analizės instrumentus (žr. 1 schemą). Tyrimo pabaigoje, apibendrinant duomenis, taip pat reikia remtis teorinėmis nuostatomis. Renkantis tokią tyrimo strategiją, pirmiausia reikėtų perprasti teoriją, atskiras teorines kategorijas bei konsultuotis dėl jų taikymo su darbo vadovu. Be to, reikia turėti galvoje, kad ne visiems profesionaliems tyrinėtojams pavyksta teorines kategorijas nuosekliai integruoti į tyrimą. Dažniausiai viešojo administravimo tyrinėtojai atlikdami tyrimus renkasi normatyvines, organizacines (pvz., sprendimų priėmimo), institucionalizmo, viešojo administravimo, sociologines bei kitas teorijas. Prie šių teorijų galima būtų priskirti ir siauresnius teorinius modelius. Antai studentai, remdamiesi specialiaisiais sisteminiais (įeigos – išeigos) modeliais, analizuoja viešojo sektoriaus reformas (C. Pollito ir G. Bouckaerto modelis). Remiantis, pavyzdžiui, T. Smitho viešosios politikos įgyvendinimo proceso modeliu, galima analizuoti Lietuvos kultūros politikos įgyvendinimą. Pagrindiniai tyrimo proceso etapai bei jų sąsajos su teoriniu modeliu gali būti pavaizduoti tokia schema:
9
Renkantis antrąjį konceptualizavimo lygmenį, reikia vadovautis taikomosiomis viešojo administravimo, viešosios politikos ar kitų socialinių mokslų teorijomis. Šios teorijos yra susijusios su socialinių bei organizacinių problemų sprendimu. Pirmiausia jos naudingos tyrinėtojui dėl to, kad padeda apsibrėžti objektą. Tai reiškia, kad jų pasirinkimą lemia darbo tema arba tikslas. Pavyzdžiui, siekiant išanalizuoti personalo ar finansų valdymo problemas, galima remtis teorinėmis studijomis, nagrinėjančiomis personalo arba viešųjų finansų valdymą. Tokia analizė leis ne tik aiškiau apibrėžti tyrimo tikslą bei uždavinius, bet ir padės suprasti tyrimo problematiką. Šias teorijas ne visuomet būtina nuosekliai integruoti į visas tyrimo dalis. Struktūruojant diplominį darbą, jas siūloma sudėti į atskirą skyrių arba poskyrį, kurį sąlyginai galima pavadinti teorine dalimi. Antra vertus, griežtai laikytis tokio struktūravimo principo nėra būtina. Atskira teorinė analizė gali atsidurti ir kitose darbo dalyse. Visų teorijų į pateiktą tipologiją sudėti neįmanoma. Todėl konceptualizuojant pradėtą tyrimą, galima rinktis tarpinį kelią – pasirenkant žemiausią teoretizavimo lygmenį bei taikant klasifikacines sistemas (sistematiką) ar taksonomijas. Pavyzdžiui, atliekant viešojo administravimo tyrimus, dažnai remiamasi viešojo administravimo tradicijomis (anglosaksų, skandinavų, germanų, napoleoninėmis) arba viešojo administravimo kultūros (Rechstaat vs Public interest) tipologijomis. Remiantis jomis galima klasifikuoti nagrinėjamas sistemas arba kultūras. Kiekvienos teorijos pagrindą sudaro sąvokos. Jos yra abstrakti objekto bei jo savybių ir elgsenos reprezentacija. Tyrinėtojai dažnai pradeda tyrimą pa
Matavimas – duomenų surinkimas
Apibendrinimas TEORIJA
Problema – hipotezė – tyrimo programa
Duomenų analizė
10
sirinkdami sąvokas, kuriomis aprašo empirines realijas. Pavyzdžiui, „galia“, „biurokratija“, „reguliavimas“, „administracinė tradicija“, „pasitenkinimas viešosiomis paslaugomis“ yra viešojo administravimo kategorijos. Šios sąvokos tyrinėtojui – tai mokslinės komunikacijos pagrindas, jos kuria empirinio pasaulio supratimo perspektyvą, padeda klasifikuoti bei apibendrinti. Viešojo administravimo studentai su daugeliu sąvokų susipažįsta studijuodami specialybės dalykus. Tad pasirinkus bakalauro arba magistro darbo temą, tereikės jas prisiminti. Su kitomis sąvokomis gali tekti susipažinti pasirinkus konkrečią diplominio darbo temą. Galima rinktis rašyti ir empirinę (faktinę) medžiagą sisteminantį, t. y. ją grupuojantį ir apibendrinantį darbą, jei tokios medžiagos yra daug ir ji dar nėra nagrinėta. Rašant empirinio pobūdžio darbą, gali užtekti teisinių bei administravimo praktikoje vartojamų kategorijų. Tačiau konceptualizuojant problemas bei tyrimą, reikėtų rinktis ir teorines sąvokas. Jas atrinkti padeda apibrėžimų tipologija. Socialiniuose moksluose vartojamos sąvokos sudaro skirtingus lygius, kuriuos galima skaidyti į koncepcinį bei operacinį. Koncepcinio lygio sąvokomis apibrėžiamos kitos kategorijos. Pavyzdžiui, „paslaugų spragų“ kategorija yra savarankiška sąvoka. Vis dėlto daugeliui ji gali būti nesuprantama, tad reikalingos sąvokos, paaiškinančios ją. Tam kuriami apibrėžimai, išskiriami sąvokų komponentai. Žemesnis yra operacinis sąvokų lygmuo. Šiam lygmeniui priskiriamos sąvokos, kurios padeda stebėti empirinį pasaulį. Operacinės sąvokos numato, ką daryti ir ką tirti, kad galima būtų nagrinėti fenomenus. Pavyzdžiui, viešųjų paslaugų spragas galima ištirti nustačius piliečių paslaugų poreikius (tam sudarius klausimų grupes ir atskirus klausimus) bei pasitenkinimą tomis pačiomis paslaugomis, kai jos būna suteikiamos. Šias kategorijas galima perimti iš teorijų (net iš skirtingų) arba, susipažinus su realiomis problemomis, suformuluoti patiems. Koncepcinių ir operacinių sąvokų išskaidymas padeda pasirengti kokybiniam ir kiekybiniam tyrimui bei sudaryti klausimyną arba interviu klausimus. ▸ Metodai Galima išskirti du mokslinės analizės tipus: empirinių duomenų analizė ir teorinė analizė (visai neįvedant naujų empirinių duomenų ar tenkinantis minimaliu jų kiekiu). Apie teorijas rašėme aukščiau. Reikėtų tik pabrėžti, kad teorijų taikymas metodo prasme gali būti suprantamas ir kaip teorinė ana
11
lizė bei sintezė, pavyzdžiui, vadinamoji mokslinės literatūros analizė, t. y. mokslinių straipsnių ir monografijųstudijavimas,savarankiškastendėstomų teiginių ar nuomonių įvertinimas ir kūrybiškas naudojimas, savais žodžiais referuojant pagrindinius teiginius ir išryškinant skirtingas įvairių tyrinėtojų nuomones tuo pačiu klausimu. Žinoma, galutinis teorinės analizės produktas turėtų būti naujo ar bent jau patobulinto egzistuojančio teorinio viešojo administravimo ar viešosios politikos modelio sukonstravimas. Empiriniai metodai grindžiami sistemingu stebėjimu bei eksperimentais. Tiriant duomenys yra renkami standartizuotais būdais. Pirmiausia mokslinė analizė, besiremdama tarpusavyje susijusiomis sąvokomis, tiriamąjį objektą suskaido į smulkesnes detales. Ši procedūra reikalinga tam, kad būtų galima nustatyti, kas bus stebima ir matuojama. Viešojo administravimo tyrimuose dažniausiai taikomi aprašomieji, kokybiniai bei kiekybiniai, lyginamieji, atvejo, teisinės analizės bei kiti socialinių mokslų metodai. Svarbu atkreipti dėmesį, kad mokslinė analizė aprėpia ne tik teorinį problemos pagrindimą bei standartizuotą duomenų surinkimą, bet ir sistemingą medžiagos nagrinėjimą, kuris gali būti suprantamas kaip mokslinis pasakojimas. Kuriant tokį pasakojimą, reikėtų nepamiršti skaitytojo, kuriam adresuojamas šis darbas, taip pat reikia turėti galvoje diplominiam darbui keliamus reikalavimus (mokslinio darbo instrumentai, šaltinių ir bibliografijosanalizė,tikslaiiruždaviniai). Viešojo administravimo studijose dažnai taikomos kokybinių bei kiekybinių metodų grupės. Kiekybiniai metodai įgalina išreikšti duomenis kiekybiškai (skaičiais), remiantis reiškinių tarpusavio sąsajų hipotezių empiriniu tyrinėjimu. Atliekant kiekybinį tyrimą, reikia dirbti su keliais kintamaisiais ir daugeliu atvejų. Duomenims rinkti kiekybinio tyrimo metu naudojamos struktūruotos anketos. Šis metodas taikytinas, kai tiriami piliečių arba viešojo sektoriaus personalo poreikiai, požiūriai, vertinimai, įsitikinimai ar kitos problemos. Šis metodas taikytinas ir kaip papildomas tyrimas, praplečiantis analizę bei patikslinantis kitais metodais gautus rezultatus. Svarbus kiekybinio tyrimo etapas – imties sudarymas. Jis vykdomas atsižvelgiant į tyrimo sudėtingumą bei tyrimų rezultatų pritaikomumą. Sudarant imtį reikėtų vadovautis atsitiktinumo kriterijumi (netikimybinė atranka), tam galima panaudoti vadinamuosius „atsitiktinių praeivių“ (apklausa gatvėje), „kelio“ ar kitus tyrimo metodus. Taikant tikslinės atrankos (anketinės apklausos) metodą, patartina atsižvelgti į kriterijus, kuriais galima pagrįsti respondentų atranką. Kitaip sakant, reikėtų atsakyti į klausimus, kodėl pasirinkti tam
12
tikrų įstaigų, pareigūnų (tarnautojų grupių), gyventojų grupių, paslaugų vartotojų ar administracinių vienetų tipai. Kitas svarbus etapas yra anketos klausimų (klausimyno) sudarymas. Reikia prisiminti, kad klausimynas turi būti susietas su tyrimo tikslu bei nagrinėjamomis problemomis, juo gali būti gauti duomenys, reikalingi hipotezėms tikrinti. Pagrindiniai kriterijai sudarant klausimyną yra šie: turinys, struktūra, formatas, seka. Atliekant apklausas, galima pasinaudoti ir paštu arba internetu. Baigiamajame tyrimo etape duomenis (atsakymus) reikia suvesti į skaičius ir juos apdoroti statistinės analizės metodais. Paprasčiausias būdas yra vieno kintamojo (vieno klausimo rezultatų) dažnių pasiskirstymo matavimas. Atliekant kokybinį tyrimą, skirtingai negu tiriant kiekybiškai, empiriniai duomenys pateikiami ne skaičiais. Kokybinio tyrimo duomenų atrankai bei jų analizei būdinga tai, kad tyrinėtojas į tyrimą turi įsijausti, dalyvauti jame emociškai. Būtinas istorinis ir subjektyvusis žmonių potyrių supratimas. Viešojo administravimo tyrinėtojai, taikydami šį metodą, siekia suprasti organizacijų narių vertybes, santykius, elgseną, sprendimų motyvus bei atskirus administravimo aspektus. Vienas iš kokybinio tyrimo metodų yra stebėjimas. Tai yra medžiagos rinkimas natūraliomis sąlygomis. Pagrindiniai kokybinio tyrimo metodai yra šie: interviu, stebėjimas, turinio analizė. Atliekant kokybinį tyrimą, siūloma taikyti interviu metodą, kadangi tuo būdu galima ne tik surinkti duomenis, bet ir priartėti prie įstaigų administravimo bei viešosios politikos proceso realijų bei reikšmių, tai padeda apibrėžti situacijas. Interviu gali būti įvairių tipų. Bene populiariausias yra toks skirstymas: • struktūruoti interviu: klausimai numatomi iš anksto, prieš atliekant interviu, jie skirstomi į tam tikras kategorijas; • nestruktūruoti interviu: tai yra bendra respondentų supratimo priemonė. Respondentams pateikiami atviri klausimai, kuriais pradedamas pokalbis, o atsakymai priklauso nuo situacijos bei pačių respondentų; • pusiau struktūruoti interviu: nustatomi tam tikri klausimai, kurie kreipia interviu procesą, o šiaip vyksta laisvas pokalbis, dalis klausimų kyla spontaniškai; • fokus grupė: apklausiama grupė respondentų, susietų tam tikromis socialinėmis charakteristikomis. Interviu pasirinkimas pirmiausia priklauso nuo tyrimo tikslo bei tiriamų problemų. Pavyzdžiui, viešajai politikai arba viešosioms paslaugoms ver
13
tinti itin tinkamas fokus grupės metodas, nors dėl praktinių kliūčių tuo būdu sunkiau tirti tarnautojus. Taip pat gali būti sunku numatyti nestruktūruoto interviu rezultatyvumą bei analizuoti jo metu gautus duomenis. Atliekant interviu svarbu atsižvelgti į kelis pagrindinius šio metodo aspektus: • respondentų atranka: pirmiausia reikėtų atsižvelgti į tyrimo tikslus; • interviu klausimai: jie turėtų būti atviri, suponuojantys kuo platesnius atsakymus; • interviu valdymas: įžanga, bendravimas, klausimų pateikimo seka, jeigu reikia – kontroliniai klausimai. Kitas dažnai taikomas kokybinio tyrimo metodas yra stebėjimas. Taikant jį situacija nepertvarkoma, nemanipuliuojama tiriamaisiais. Paprastai stebėjimas esti dvejopas: • stebėjimas nedalyvaujant (į stebėjimą neįsitraukiant) • stebėjimas dalyvaujat (į stebėjimą įsitraukiant) Pastaroji stebėjimo forma reiškia ne tik neutralų stebėjimą, bet ir dalyvavimą organizacijos veikloje. Tokią stebėjimo formą galima taikyti atliekant viešojo administravimo praktiką. Prieš taikant stebėjimo metodą, reikia gerai susipažinti su specialiomis technikomis, procedūromis. Pavyzdžiui, galima sudaryti išankstinius stebėjimo planus (struktūruotas stebėjimas) arba stebėjimą atlikti natūraliu būdu, netaikant išankstinių kategorijų (nestruktūruotas stebėjimas). Stebėjimui reikia pasirengti, apsispręsti dėl registravimo priemonių. Patartina pastabas fiksuoti raštu. Kaip ir rengiantis kai kuriems kokybiniams bei kiekybiniams tyrimams, prieš pradedant stebėjimą reikėtų gauti Viešojo administravimo katedros tarpininkavimo raštus bei tiriamos organizacijos leidimą. Analizuoti kokybinio tyrimo metu gautus duomenis galima įvairiais būdais. Jie priklauso nuo tyrimo tikslų bei suderinamumo su atskiromis darbo dalimis. Neįvaldžius kokybinio tyrimo būdų, patartina taikyti vadinamąjį duomenų interpretavimo metodą. Specifinisempirinės(tiekkiekybinės,tiekirkokybinės)analizėsmetodas yra lyginamoji analizė. Ją pirmiausia rekomenduotina atlikti tiems diplomantams, kurie, rašydami darbą, nevykdo kiekybinio ar kokybinio empirinio tyrimo (apklausos ar interviu), bet ji taip pat gali papildyti minimus tyrimus priklausomai nuo darbo uždavinių. Lyginamoji analizė padeda geriau suprasti viešojo administravimo sistemų, jų sudėtinių dalių ar tiesiog atskirų ins
14
titucijų funkcionavimo ypatybes, gali išaiškinti tuos faktorius, kurie lemia sėkmingą ar nesėkmingą institucijų ar sistemų veiklą bei viešosios politikos įgyvendinimą. Kai kurie tyrinėtojai skiria tris pagrindinius lyginamosios analizės variantus politikos moksluose: atvejo analizė, fokusuotasis lyginimas ir statistinė lyginamoji analizė. Šie variantai skiriasi tuo, kad tiriama viena institucija ar viena administravimo sistema (atvejo analizė), arba kelios (fokusuotasis lyginimas), arba daug (statistinė lyginamoji analizė). Viešojo administravimo moksliniuose tyrimuose bei praktikoje taikomas vadinamasis gerosios patirties, arba gerosios praktikos, metodas yra atvejo, o drauge ir lyginamosios analizės rūšis, kuri išsiskiria tuo, kad čia imamas tam tikras etaloniniu (pavyzdiniu) laikomas atvejis. Atvejo analizė ir pasižymi tuo, kad čia tiriamas vienas konkretus institucijos administravimo ar viešosios politikos įgyvendinimo atvejis ir detaliai analizuojami sudėtiniai administravimo ar įgyvendinimo faktoriai, nustatoma jų tarpusavio priklausomybė bei svarba užtikrinant administravimo sėkmę. Nors galima apsiriboti viena šalimi, bet siekiant reikšmingesnių įžvalgų bei apibendrinimų galima lyginti kelių šalių institucijas. Šiuo atveju svarbu tinkamai pasirinkti lygintinas šalis. Tai pirmiausia priklauso nuo darbo uždavinių, tačiau bendra taisyklė yra tokia: reikia rinktis šalis, kurios turi tam tikrų bendrų nagrinėjamos srities bruožų. Tada lyginimo tikslas gali būti tų bendrų bruožų paaiškinimas arba skirtumus lemiančių faktorių išryškinimas. Rekomenduotina lyginti šalis, kuriose analizuojamos institucijos funkcionuoja ar viešoji politika vykdoma panašiomis sąlygomis kaip ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, tiriant savivaldos institucijas, tikslinga būtų lyginti Lietuvą su Skandinavijos šalimis, o ne su Vokietija (nes čia federacinė valstybė, daugiau savivaldos lygių) ar su Rusija (itin specifinė politinė-administracinė sistema). Kaip gerosios praktikos atvejį galima imti tą šalį, kurios patirtimi remiantis Lietuvoje buvo diegiamas atitinkamas administravimo mechanizmas ar kuriama konkreti institucija. Siekiant išsiaiškinti bendrus grupei šalių būdingus bruožus ir to būdingumo laipsnį Lietuvoje, patartina Lietuvą lyginti su pokomunistinėmis Rytų Europos šalimis (geriausia tinka Baltijos šalys). Lyginamų šalių pasirinkimas turi būti specialiai aptartas ir pagrįstas. Rekomenduotina gerajai praktikai, atvejui ir fokusuotai ar statistinei lyginamajai analizei skirti atskirą diplominio darbo dalį, kuri pagal eiliškumą (ypač analizuojant gerąją praktiką ir atvejį) būtų pirmiau už kokybinį ar kiekybinį Lietuvos atvejo tyrimą (Lietuvos atvejis čia suprantamas kaip konkrečios institucijos, politikos ar administravimo veiks
15
nio atvejis, kadangi tirti Lietuvos atvejį apskritai dažniausiai yra pernelyg platus ir diplominiame darbe sunkiai realizuojamas tikslas). Darbo rašymo etapai rekomenduotini tokie: 1. Temos pasirinkimas bei problemų formulavimas, strategijos numatymas. Susipažinimas su šaltiniais (teisės aktai ir dokumentai, statistiniai duomenys, žiniasklaidos duomenys). Preliminaraus tyrimo plano sudarymas bei problemų ar hipotezių formulavimas. 2. Empirinės medžiagos rinkimas bei kaupimas. Duomenų bei sukauptos medžiagos analizė ir studijavimas. 3. Darbo išvadų bei rekomendacijų formulavimas. Šios darbo rengimo gairės gali kisti priklausomai nuo darbo temos, pasirinktos metodologijos, teorinio modelio arba praktinių kliūčių bei sunkumų atliekant darbą. Atsižvelgiant į šiuos aspektus bei siekiant veiksmingiau paskirstyti laiką, galima sukurti individualią tyrimo programą. Pavyzdžiui, kokybinio ir kiekybinio tyrimo procesas turėtų aprėpti šiuos aspektus: • Nagrinėjamų problemų bei tyrimo klausimų formulavimas; • Metodologijos pasirinkimas; • Tinkamo modelio pasirinkimas (metodo taikymo technika; galima atlikti žvalgomąjį tyrimą); • Matavimo vienetų pasirinkimas; • Duomenų rinkimo strategijos kūrimas (tai turėtų apimti ir imties nustatymą); • Duomenų analizės strategijos kūrimas; • Tyrimo plano rengimas, atsižvelgiant į laiko ir resursų paskirstymą. II. Diplominio darbo apiforminimo reikalavimai ▸ Bendrieji reikalavimai Studentai diplominiuose darbuose privalo: – surinkti, aprašyti ir išnagrinėti praktikos faktus; – atskirti bei paaiškinti faktus bei teorijas; – pasirinkti tyrimo metodus, principus bei metodikas; – išnagrinėti, apibendrinti bei įvertinti surinktą medžiagą; – savarankiškai pateikti įžvalgas bei interpretacijas; – suformuluoti išvadas bei pateikti rekomendacijas.
16
▸ Rašto darbų apimtys bei proporcijos Pageidautina, kad darbo įvadas bei išvados sudarytų ne daugiau kaip 10 % diplominio darbo apimties (be priedų). Bakalauro darbo apimtys – nuo 40 iki 60 puslapių be priedų, magistro darbo – nuo 50 iki 80 puslapių be priedų. ▸ Darbo struktūra • antraštinis lapas; • santrumpų sąrašas (pateikiamos darbe vartojamos santrumpos ir jų paaiškinimai); • taip pat rekomenduotina sudaryti darbe vartotų sąvokų sąrašą. Sąvokų ir sutrumpinimų sąrašas pateikiamas darbo pradžioje prieš įvadą atskirame puslapyje. • turinys (darbo dalių sąrašas su puslapių numeriais automatiškai sudaromas MS Word ar kita teksto redagavimo programa); • įvadas – dalyje darbo aktualumas apibūdinamas darbo poreikis ir nurodomas tyrimo objektas; – aiškiai apibrėžiamas darbo tikslas bei uždaviniai. Uždavinių neturėtų būti daug (5 – 8), jie turėtų konkretizuoti darbo tikslą ir padėti jį realizuoti. Uždaviniai turi būti numeruojami bei išskiriami į atskiras eilutes; – įvade pristatomi darbo būdai bei metodai; glaustai aprašomas empirinio tyrimo (jei toks buvo darytas) atlikimas: tyrimo laikas, vieta, imtis bei taikyti metodai (paaiškinama, kodėl taikyti apklausos, interviu, stebėjimo, dokumentų bei teisės aktų analizės, lyginamosios analizės, gerosios patirties ar kiti metodai); – dalyje darbo struktūros pagrindimas trumpai pristatoma atskiruose skyriuose nagrinėjama problematika; – rekomenduojama pateikti ir trumpą literatūros bei šaltinių apžvalgą. Joje turėtų būti supažindinta su svarbiausiais nagrinėjamai problematikai skirtais moksliniais darbais. Sveikintinas autorių nuomonių vertinimas, atskleidžiant jų trūkumus bei privalumus. Pristatant šaltinius, siūloma juos išskirti į tipus įvertinant pačius svarbiausius; • dėstymo dalis (pagal pasirinktą darbo struktūrą dėstoma bei nagrinėjama teorinė bei faktinė medžiaga, jei reikia, aptariama bei taikoma konkreti tyrimo metodika);
17
• išvados ir rekomendacijos (pateikiami svarbiausi tyrimų rezultatai, išvados bei rekomendacijos). Išvados atspindi pagrindinėje darbo dalyje analizuotą medžiagą. Reikalavimai išvadoms: – sugrupuoti pagal iškeltus uždavinius; – išvados neturi dubliuoti viena kitos ir turi būti išdėstomos papunkčiui; – išvados turi būti numeruojamos; – išvados turėtų būti formuluojamos kaip atsakymai į darbo uždavinius, tai turėtų būti darbo pagrindinių teiginių apibendrinimai, bet drauge ir pakankamai konkretūs, neturėtų būti tik abstraktūs pastebėjimai; – išvadose negalima polemizuoti, nagrinėti kokių nors klausimų, cituoti, remtis literatūra; – nuo išvadų atskirai pateikiamos rekomendacijos ir pasiūlymai, nurodant jų panaudojimo sąlygas bei ypatumus.) • literatūros ir šaltinių sąrašas (darbo gale atskiru skyriumi pateikiami naudotų šaltinių bei medžiagos bibliografiniaiaprašai); • priedai (prieduose, jeigu būtina darbui, pateikiama pagalbinė aiškinamoji medžiaga: išsamios lentelės, schemos bei grafikai,dokumentaiirkita.Priedai numeruojami. Patartina tekste padaryti bent vieną nuorodą į priedą); • 1 puslapio apimties diplominio darbo santrauka (reziumė) anglų kalba, pateikiant ir darbo pavadinimo vertimą. Santrauka dedama darbo gale po priedų. ▸ Šaltiniai bei literatūra Rašydamas darbą, diplomantas turi remtis moksline literatūra. Tai yra viena iš darbo sąlygų. Literatūros atranka bei jos panaudojimas priklauso nuo darbo tikslo bei nagrinėjamų problemų. Renkantis literatūrą pirmiausia reikėtų susipažinti su teorinėmis bei empirinėmis studijomis, tiesiogiai susijusiomis su nagrinėjamąja tema. Išskirtinos dvi aktualios mokslinių studijų grupės: Lietuvos viešojo administravimo arba viešosios politikos problemas nagrinėjančios mokslinės literatūros pozicijos bei fundamentaliosios atskirų sričių teorinės, lyginamosios arba empirinio pobūdžio studijos. Daugumai darbų turėtų būti aktualūs Lietuvos viešojo administravimo arba viešosios politikos problemas nagrinėjančios monografijos,straipsniai,mokslinėsataskaitos.Ieškant jų patartina naudotis visais bibliografiniais paieškos būdais. Ne mažiau svarbios daliai bakalauro ir magistrų darbų yra atskirų sričių fundamentaliosios teorinės, lyginamosios arba empirinio pobūdžio studijos. Jų ignoravimas
18
menkina darbo kokybę. Tad prieš pradėdamas literatūros atranką ir analizę, diplomantas turėtų pasitarti su darbo vadovu, peržvelgti paskaitų konspektus, perskaityti surinktą literatūrą ir, atkreipęs dėmesį į dažniausiai cituojamus bei referuojamus autorius, toliau tęsti reikiamos literatūros paiešką. Klasifikuojantšaltinius,jiepaprastaiskirstomiįpirminius(neapdorotiarba tik iš dalies apdoroti duomenys) bei antrinius (perpasakojantys arba interpretuojantys pirminius). Pirminiai duomenys – tai statistiniai duomenys, interviu su valstybės tarnautojais, programos, planai, kai kurie kiti dokumentai. O ataskaitos, apžvalgos, dokumentai, interpretuojantys konkrečius duomenis, priskirtini antrinių šaltinių grupei. Renkantis šaltinius patartina atsižvelgti į tai, kad antrinių šaltinių analizei gali likti mažiau laiko bei kitų resursų. Ieškant šaltinių reikėtų turėti galvoje, kad dalis jų yra pateikta Lietuvos įstaigų bei tarptautinių organizacijų tinklalapiuose. Vis dėlto, kaip rodo praktika, kitus dokumentus gauti būna sudėtinga. Tai nulemia įstaigų darbuotojų užimtumas, geranoriškumo stoka ar gavimo procedūrų ypatumai. Todėl prašant duomenų įstaigose, reikia kiek įmanoma tiksliau formuluoti prašymą, nurodyti šaltinių pobūdį. Ieškant literatūros patartina naudotis ne tik bibliotekų, bet ir Europos Sąjungos, kitų tarptautinių organizacijų (Pasaulio banko, Ekonominio bendradarbiavimo bei plėtros organizacijos, Jungtinių Tautų), specializuotų portalų (www.savivalda.lt, www. osi.lgi.hu, etc.) ar mokslinių straipsnių duomenų bazėmis (EBSCO). Renkantis literatūrą bei šaltinius, reikia turėti galvoje, kad jų duomenys bei išvados gana greitai sensta. Tiesa, šis kriterijus tik sąlyginai tinka Lietuvos viešajam administravimui ir politikai. ▸ Darbo apipavidalinimas Formatas Tekstas rašomas A4 formato balto popieriaus lapuose 12 pt Times New Roman šriftu tarp eilučių darant 1,5 intervalą. Didžiosios darbo dalys gali būti rašomos didžiosiomis raidėmis, 14 pt šriftu. Puslapyje iš kraštų paliekamos paraštės: kairėje pusėje – 3 cm, dešinėje – 2 cm, viršuje – 2 cm, apačioje – 2 cm.
Puslapių numeracija Teksto puslapiai numeruojami ištisai. Pirmieji du puslapiai (titulinis, turinys) nenumeruojami. Puslapio numeris rašomas teksto apačioje (lapo viduryje arba dešiniojoje pusėje) arabiškais skaitmenimis.
19
Darbo dalys numeruojamos ištisine numeracija, kuri atsispindima ir turinyje.
Įrišimas Baigiamieji darbai ginti pateikiami įrišti.
Citatos Cituojant reikia laikytis šių taisyklių: 1. Svetimas mintis atskirti kabutėmis. Pažodinės citatos taip pat rašomos kabutėse. Kabutės turi būti lietuviškos: pvz., „privatizavimas“; 2. Nelietuviškos citatos verčiamos į lietuvių kalbą; 3. Citata turi atitikti originalo tekstą, galima tik praleisti atskirus žodžius ir sakinius. Tokiu atveju citatų viduryje arba pabaigoje dedamas daugtaškis laužtiniuose skliaustuose, o pradžioje – tik daugtaškis. Autoriaus žodžiai gali būti įterpiami į citatą. Citatos pabaigoje daroma išnaša, kurioje nurodomas šaltinis; 4. Jei darbo autoriui visų pirma rūpi minties turinys, o ne forma, jos galima necituoti, o tik atpasakoti savais žodžiais. Tokiu atveju tekstas neišskiriamas kabutėmis, tik sakinio pabaigoje yra daroma nuoroda bei išnašose pateikiamas citatos šaltinis.
Rašant darbą privalu laikytis mokslinės etikos principų: visas citatas reikia imti į kabutes ir išnašose nurodyti jų šaltinį. Perpasakojimas negali būti šaltinio minties perrašymas be kabučių. Perpasakojimas – tai gerokai sutrauktas šaltinio tekstas, jo pateikimas savais žodžiais (referavimas). Jis taip pat turi būti paremtas išnašomis. Taip daroma visur, kur atpasakojama bei remiamasi, o ne dėstomos savos mintys ar nuomonė.
▸ Teksto skaidymas Darbo tekstas skaidomas į skyrius, poskyrius ir, jei reikia, skyrelius. Teksto dalys numeruojamos arabiškais skaitmenimis. Poskyriai numeruojami tik skyriaus viduje, todėl poskyrio eilės numerį sudaro skyriaus ir poskyrio tame skyriuje numeris, kurie skiriami taškais, pavyzdžiui, 1. 1.; 1. 2; 1. 3. Tolesni skyreliai numeruojami tuo pačiu principu: 1. 1. 1.; 1. 2. 2. Įžanga, išvados, literatūros sąrašas bei priedai pateikiami kaip atskiri, nenumeruojami skyriai.
20
Skyrių pavadinimai rašomi didžiosiomis, o poskyrių – mažosiomis raidėmis. Kiekvienas skyrius pradedamas naujame puslapyje. Darbe neturėtų būti daugiau kaip 5 – 6 skyrių, o kiekviename skyriuje turėtų būti ne daugiau kaip 3 – 4 poskyriai. Svarbu atkreipti dėmesį, kad pagrindinės struktūrinės darbo dalys (skyriai) turi būti maždaug vienodos apimties. Poskyris neturėtų sudaryti mažiau kaip 2 – 3 puslapius. ▸ Lentelės, grafikai ir schemos Lentelės, grafikai ir schemos gali būti tekste bei prieduose. Visos lentelės, grafikaibeischemosturiturėti pavadinimus ir numerius. Lentelių, grafikų ir schemų numeracija yra atskira. Lentelės pavadinimas rašomas mažosiomis raidėmis virš lentelės puslapio centre. Numeris rašomas prieš lentelės pavadinimą. Pavyzdžiui, „2 lentelė. Tarnautojų skaičiaus kaita Lietuvos savivaldybėse 1995 – 2000 m.“ Po lentele mažesniu šriftu (11 pt) nurodomi šaltiniai, kuriais remiantis ji sudaryta. Pavyzdžiui, „lentelė (grafikas, schema, diagrama) sudaryta remiantis 1995 – 2002 metų Tarnautojų registro duomenimis.“ Lentelių negalima skaidyti į du ar daugiau puslapių. Didelės lentelės pateikiamos prieduose. ▸ Nuorodos 1. Bibliografinesnuorodassiūloma pateikti išnašų tekste puslapių apačioje, o darbo gale – pridėti išsamius numeruotus abėcėlinius naudotos literatūros ir kitų šaltinių sąrašus; 2. Nuorodos išnašose numeruojamos eilės tvarka (kiekviename puslapyje nauja numeracija); 3. Išsami nuoroda pateikiama knygą ar straipsnį paminėjus pirmą kartą. Toliau išnašose ją galima trumpinti: autoriaus pavardė, vardo pirmoji raidė, kablelis, toliau rašoma „min. veik.“, kablelis, puslapio sutrumpinimas, numeris bei taškas; 1 Osborne D, Gaebler T, Reinventing Government. How the Entrepreneurial Spirit is Transforming the Public Sector, New York, 1992, p.161. 2 Šakočius A, Teisinio reguliavimo pagrindai viešajame administravime, Viešasis administravimas, Kaunas, 1999, p.255. 3 Osborne D, Gaebler T, min. veik. p.78.
21
4. Šaltiniai bei cituojama literatūra išnašose ir literatūros sąraše nurodoma pagal vieningas bibliografinio aprašo taisykles. Rekomenduojama bibliografinioaprašo sudarymo tvarka: Autoriaus pavardė bei pirmoji vardo raidė. (Jeigu autoriai keli, jų pavardės atskiriamos kableliais). Po vardo raidės dedamas kablelis. Pagrindinis šaltinis (knyga arba žurnalas) rašomas kursyvu, po jo dedamas kablelis bei nurodoma leidimo vieta (Vilnius, London ir pan.), dedamas kablelis, nurodoma leidimo data, dedamas kablelis, mažosiomis raidėmis nurodoma tomas ir dalis (t. arba d.), dedamas kablelis bei nurodomi puslapiai. Pabaigoje dedamas taškas. Pavyzdžiui: Osborne D, Gaebler T, Reinventing Government. How the Entrepreneurial Spirit is Transforming the Public Sector, New York, 1992, p. 161.
Kiti pavyzdžiai Knygos: Nuorodos bendroji seka: 1) autoriaus vardo pavardė bei pirmoji raidė, 2) knygos pavadinimas (kursyvu), leidinio metai, 3) jeigu reikalinga, puslapiai. Vieno autoriaus knyga. Denhardt R. B, Viešųjų organizacijų terorijos, Vilnius, 2001, p.141. Dviejų autorių knyga: Osborne D, Gaebler T, Reinventing Government. How the Entrepreneurial Spirit is Transforming the Public Sector, New York, 1992, p.161. Straipsnis iš straipsnių rinkinio: Šakočius A, Teisinio reguliavimo pagrindai viešajame administravime, Viešasis administravimas, Kaunas, 1999, p.255. Kolektyvinio autoriaus monografijairvadovėliai Jeigu kolektyvinio autoriaus monografijos ar vadovėlio turinyje ar tekste nenurodyti konkrečių dalių autoriai, tuomet nuorodos seka tokia: 1) autorių pavardės bei vardo pirmosios raidės; 2) knygos pavadinimas (kursyvu), leidinio metai; 3) jeigu reikalinga, puslapiai. Mokslinio žurnalo straipsnis: Nuorodos bendroji seka: 1) autoriaus pavardė bei vardo pirmoji raidė; 2) straipsnio pavadinimas; 3) periodinio leidinio pavadinimas (kursyvu); 4) leidinio duomenys (data arba metai bei numeris); 5) jeigu reikalinga; puslapiai. Želvys R. Naujas požiūris į vadybą, Permainos, 1999, Nr. 7, p. 29.
22
Tęstinio leidinio straipsnis: Helander V., Municipalities and Third Sector in Finland, Finnish Local Government Approaching the New Millennium, Finnish Local Government Studies, 1999, N.8, p.123. Nepublikuoti tekstai: Nuorodos bendroji seka: 1) autoriaus pavardė bei vardo pirmoji raidė; 2) bakalauro, magistro darbo, disertacijos, paskaitų konspektų pavadinimas (kursyvu); 3) teksto tipas, periodinio leidinio pavadinimas; 4) leidinio duomenys (data, metai); 5) jeigu reikalinga, puslapiai. Interneto šaltiniai: Nuorodos bendroji seka: 1) autoriaus pavardė bei pirmoji vardo raidė; 2) straipsnio pavadinimas, dokumento ar kito šaltinio pavadinimas; 3) teksto tipas bei kiti įmanomi nustatyti duomenys apie tekstą, pavyzdžiui, periodinis leidinys (kursyvu), konferencijų medžiaga ir pan.; 4) leidinio duomenys (data, metai ir numeris); 5) jeigu įmanoma, puslapiai; 6) visas elektroninis adresas. Schick A, The Spirit of Reform: Managing the New Zealand State Sector in a Time of Change, A Report Prepared for the State Services Commission and The Treasury, 1996, p.54, http://www.ssc.govt.nz/display/document.asp?DocID=2845. Mandelartz H, Possibilities for Germany’s Länder to InfluenceModernisation in Municipal Administrative Authorities, Saarland’s Answer: “A Modern Approach Close to The Citizen: A Competition Among Saarland Municipalities”, 1997, p.12 http://www.oecd.org/pdf/M00004000/M00004247.pdf.
Atkreiptinas dėmesys, kad, sudarant šaltinių ir literatūros sąrašą, geriau išskirstyti iš interneto paimtus šaltinius į atitinkamas grupes ( pvz.: teisės aktai, moksliniai straipsniai bei kt.), o ne priskirti juos atskirai interneto šaltinių grupei.
Teisės aktai: Nuorodos bendroji seka: 1) teisės akto pavadinimas, priėmimo data bei akto numeris; 2) jei reikalinga, nurodoma aktą priėmusi institucija ir akto forma; 3) nuoroda į „Valstybės žinias“ (santrumpa „Žin.“); 4) publikavimo „Valstybės žiniose metai“; 5) dokumento eilės numeris; 6) nuoroda į straipsnį (jeigu reikia).
23
LR Vietos savivaldos įstatymas, 1994 07 07, Nr.I-533, Žin., 2000, Nr. 912832, str. 5. Dėl valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos, LR Vyriausybės nutarimas, 1998 07 13, Nr. 870, Žin. 1998, Nr.67-1864. Ne Lietuvos teisės akto duomenys rašomi pagal atitinkamoje valstybėje ar organizacijoje nusistovėjusias taisykles, t. y. galima nurodyti akto priėmimo ar jo oficialauspublikavimoduomenis. Lietuvos teisės pakeitimų duomenys ir duomenys apie teisės akto negaliojimą pateikiami po dokumento eilės numeriu (negalioja nuo 2000 01 12 arba oficialustekstassupakeitimaisiki200001120). Organizaciniai ir tvarkomieji dokumentai: Nuorodos bendroji seka: 1) dokumento tipas, dokumento pavadinimas, data ir registracijos numeris; 2) dokumento sudarytojas; 4) dokumento internetinis, archyvinis šaltinis, registracijos numeris, priedo numeris (jeigu yra priedai). Nutarimas dėl 2003 m. Valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projekto, Lietuvos savivaldybių asociacijos valdyba, 2002 09 25, Nr.51, http://www.lsa.lt/dokumentai/22vnut51.html. Informaciniai siunčiamieji dokumentai: Nuorodos bendroji seka: 1) dokumento sudarytojas; 2) dokumento sukūrimo data bei registracijos numeris; 3) dokumento adresatas; 4) dokumento elektroninis adresas arba archyvinis fondas, gavimo registravimo žyma, priedo numeris (jei yra priedai). Lietuvos savivaldybių asociacija 2002.10.31, Nr. 11-834 Civilinės saugos departamentui, priedas Nr. 1. Interviu: Nuorodos bendroji seka: 1) respondento pavardė bei vardo pirmoji raidė; 2) jei pateiktas, interviu pavadinimas (kursyvu); 3) apklaususio asmens pavardė bei vardo pirmoji raidė; 4) data. Sutrumpintos nuorodos: Jeigu nuorodos į tą patį tekstą nuosekliai kartojasi, toliau išnašose galima naudoti trumpinimą: Tekstas „Ten pat“, kablelis, puslapio arba lapo sutrumpinimas, numeris, taškas. 1 Osborne D, Gaebler T, Reinventing Government, How the Entrepreneurial Spirit is Transforming the Public Sector, New York, 1992, p.161. 2 Ten pat, p.165.
24
▸ Šaltinių ir literatūros sąrašas Literatūros ir šaltinių sąrašas pateikiamas darbo pabaigoje atskiru skyriumi. Čia atskirose sąrašo dalyse pagal abėcėlę nurodomi (jeigu reikia) teisės aktai, dokumentai, periodinių leidinių straipsniai, tarptautinių organizacijų ataskaitos bei kiti šaltiniai (statistikos rinkiniai, internetiniai institucijų aprašymai, konferencijų medžiaga bei kita). Į atskirą sąrašo dalį (kaip mokslinė literatūra) įtraukiamos monografijos ir moksliniai straipsniai, magistro darbai, disertacijos, konferencijų pranešimai. Šaltinių ir literatūros sąrašas yra numeruojamas, numeracija ištisinė. Sąrašo dalys gali būti tokios: • Teisės aktai • Dokumentai • Straipsniai periodikoje (čia neįtraukiami moksliniai straipsniai) • Statistiniai duomenys • Kita informacinė medžiaga • Interviu • Susirašinėjimas su pareigūnais • Monografijos • Moksliniai straipsniai (čia įeitų ir konferencijų pranešimai) • Nepublikuoti moksliniai darbai ▸ Darbų pateikimas Viešojo administravimo katedrai privaloma pateikti du spausdintus darbo egzempliorius ir skaitmeninę darbo laikmeną. Vienas darbo egzempliorius pateikiamas įrištas spirale (paprastu būdu), o kitas – įrištas kietais viršeliais. ▸ Darbų vertinimas Remiantis darbų gynimo praktika, patartina atkreipti dėmesį į keturis pagrindinius kriterijus: 1. Darbo originalumą (savarankiškumą), naujausios mokslinės literatūros panaudojimą; 2. Darbo ir keltų uždavinių atitikimą; 3. Darbo struktūros optimalumą ir dėstymo metodiškumą, išvadų ir darbo uždavinių atitikimą; 4. Apiforminimo nepriekaištingumą. Remiantis originalumo kriterijumi, vertinamas darbo savarankiškumas ir panaudotos literatūros bei kitų šaltinių kiekis. Remiantis darbo ir keltų uždavinių atitikimo kriterijumi, vertinama, ar visi iškelti uždaviniai įvykdyti, ar darbas nuoseklus. Darbą reikia tinkamai struktūruoti (turėti aiškius krite
25
rijus, kodėl viena dalis eina po kitos), atlikti nuosekliai, vengiant faktinių bei loginių klaidų. Pastarieji aspektai, kaip ir tinkamas metodologinis pagrindimas bei empirinio tyrimo atlikimas, sudaro darbo struktūros optimalumo ir dėstymo metodiškumo kriterijų. Taip pat reikėtų nepamiršti tinkamai, kaip nurodoma šioje metodinėje priemonėje, sutvarkyti mokslinį aparatą. Darbas turi būti parašytas sklandžia kalba, jame neturi būti rašybos, skyrybos bei sintaksės klaidų. Priedai ▸ VDU PMDI VAK 2003 – 2005 m. apgintų bakalauro diplominių darbų tematinė rodyklė Viešojo sektoriaus institucijų ir sistemų administravimas Lietuvos muitinių administravimas.2005. R. Daunytė.Vadovas dr. S. Pivoras Karinio mokymo organizavimas Lietuvoje. 2005. A. Gončaras. Vadovas dr. J. Vaičenonis Krašto apsaugos ministerijos valdymas. 2005. L. Borisova. Vadovas dr. J. Vaičenonis Vandentvarkos ūkio reguliavimas ir vandentvarkos įmonių administravimas. 2005. J. Kudokaitė. Vadovas dr. R. Civinskas Lietuvos Respublikos pensijų sistemos administravimas. 2005. A. Kuzmič. Vadovė dr. D. Kuzmickaitė Lietuvos Respublikos apskričių administracijos. 2005. D. Milevičiūtė. Vadovas dr. S. Pivoras Viešųjų institucijų veiklos vertinimas, kontrolė ir priežiūra. 2005. P. Noreika. Vadovė dr. I. Tamutienė Gimnazijų administravimas Lietuvoje. 2005. K. Pranaitytė. Vadovas dr. S. Pivoras Smulkaus ir vidutinio verslo paramą įgyvendinančių institucijų administravimas. 2005. G. Radzevičiūtė. Vadovė asist.J. Tirvienė Lietuvos Respublikos migracijos tarnybų sistema. 2005. D. Rodzytė. Vadovas dr. S. Pivoras Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos veiklos organizavimas. Pagrindinės veiklos kryptys. 2005. I. Sergenevičiūtė. Vadovas dr. J. Vaičenonis Lietuvos Respublikos Valstybės sienos apsaugos tarnybos valdymo organizavimas. 2005. I. Staniulytė. Vadovas dr. J. Vaičenonis Kolektyvinių spendimų priėmimas ir jų įgyvendinimas Lietuvos Respublikos Vyriausybėje. 2005. D. Šimkutė. Vadovas dr. S. Pivoras Viešojo administravimo institucijų vaidmuo sąveikaujant su vietos bendruomenėmis. 2005. R. Urbanavičiūtė. Vadovas dr. D. Dvarionas Lietuvos viešojo administravimo institucijų vidaus auditas. 2005. E. Vaičekauskas. Vadovas dr. S. Pivoras Valstybės įmonės Registrų centro administravimas. 2005. M. Žičkevičius. Vadovas dr. R. Civinskas Administracinio koncerno idėja ir jos įgyvendinimo Lietuvoje galimybės. 2005. T. Būdelis. Vadovas dr. R. Civinskas Visuotinės kokybės vadyba viešojo sektoriaus inovacijų kontekste. 2005. S. Laužonytė. Vadovas dr. R. Civinskas Specialiųjų tyrimų tarnybos veikla kovoje su korupcija. 2005. M. Garmutė. Vadovas dr. J. Vaičenonis Vaikų globos (rūpybos) administravimas. 2004. G. Milvydaitė. Vadovė asist. I. Tamutienė Lietuvos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucijų veiklos analizė. 2004. E. Andrikonytė. Vadovas dr. L. Mažylis Turizmo valdymo sistemos vertinimas Lietuvoje. 2004. I. Andrulaitytė. Vadovas dr. R. Civinskas Lietuvos archyvų sistema. 2004. A. Baniukaitytė. Vadovas dr. R. Civinskas
26
Policijos reforma Lietuvoje. Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos instituciniai pokyčiai. 2004. R. Bėrytė. Vadovas dr. K. Antanaitis Projektų vadyba ir jos taikymas viešosiose organizacijose. 2004. I. Daukilaitė. Vadovas dr. R. Civinskas Municipalinių kultūros įstaigų valdymas. 2004. A. Gerulskytė. Vadovas dr. R. Civinskas Ekspertų vaidmuo viešajame sektoriuje. 2004. L. Ivanauskaitė. Vadovas dr. R. Civinskas Laisvųjų ekonominių zonų steigimo kliūtys Lietuvoje. 2004. V. Kelminskas. Vadovas dr. R. Civinskas Vaikų globos (rūpybos) administravimas. 2004. G. Milvydaitė. Vadovė asist. I. Tamutienė Globalinių organizacijų įtaka Lietuvos viešajam sektoriui. 2004. R. Mockutė. Vadovas dr. S. Pivoras Savivaldybės kontroliuojamų komunalines paslaugas tiekiančių įmonių valdymas. 2004. L. Narvilaitė. Vadovas dr. R. Civinskas Ikimokyklinio ugdymo sistemos administravimas Lietuvoje. 2004. D. Naujokaitė. Vadovė asist. I.Tamutienė Valstybinio socialinio draudimo fondas Lietuvos socialinės apsaugos sistemoje. 2004. D. Ramanauskaitė. Vadovas dr. S. Pivoras Lietuvos vandens išteklių apsaugos ir valdymo organizavimas. 2004. I. Sasnauskaitė. Vadovas dr. L. Mažylis Valstybinis veiklos auditas kaip Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės funkcija. 2004. T. Skėrys. Vadovas dr. L. Mažylis Darbuotojų saugos ir sveikatos sistemos administravimas Lietuvoje. 2004. G. Sladkevičiūtė. Vadovas dr. L. Mažylis Šalutinių gyvūninių produktų tvarkymo sistemos priežiūra ir kontrolė. Rizikos veiksnių analizės svarbiuose valdymo taškuose įmonių savikontrolės sistemos įgyvendinimas. 2004. G. Stancikas. Vadovas dr. R. Civinskas Aplinkos oro apsaugos sistemos Lietuvoje analizė. 2004. R. Stirbytė. Vadovas dr. L. Mažylis Lietuvos tolimojo susisiekimo transporto sistema ir tolimojo susisiekimo įmonių valdymo efektyvumas. 2004. T. Teškevičius. Vadovas dr. R. Civinskas Policijos departamento prie VRM reforma (reorganizacija). 2004. T. Valančius. Vadovas asist. J. Vaičenonis Žemės paskirties nustatymo ir keitimo administravimas. 2004. R. Verbickaitė. Vadovas dr. L. Mažylis Vidaus kontrolė ir vidaus auditas Lietuvos valstybinėse institucijose. 2003. L. Bagužytė. Vadovas dr. L. Mažylis Atliekų tvarkymo sistema Lietuvoje. 2003. R. Dadūraitė. Vadovas dr. L. Mažylis Klaipėdos valstybinio jūrų uosto valdymas. 2003. I. Dzikaitė. Vadovas dr. R. Civinskas Valstybinių teatrų administravimas Lietuvoje. 2003. E. Eidukaitė. Vadovas dr. R. Civinskas Apskrities viršininko statuso ir funkcijų problemos Lietuvoje. 2003. Ž. Gribanova. Vadovas dr. L. Mažylis Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos veiklos analizė. 2003. Z. Grinevičiūtė. Vadovas dr. L. Mažylis Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija valstybės valdymo sistemoje. 2003. S. Janulevičiūtė. Vadovas dr. S. Pivoras Valstybinis patentų biuras, kaip intelektinės nuosavybės teisių apsaugos institucija. 2003. A. Januška. Vadovas dr. L. Mažylis Vykdomosios valdžios veiksmų teisėtumo kontrolės sistema Lietuvoje. 2003. I. Juozaitytė. Vadovė dr. B. Pranevičienė Lietuvos Seimo kontrolierių įstaiga Vidurio Europos šalių kontekste. 2003. R. Jusiūtė. Vadovas dr. S. Pivoras Personalo valdymas Lietuvos teritorinių ligonių kasų sistemoje. 2003. A. Kleizaitė. Vadovas dr. S. Pivoras Savivaldybių kontrolieriaus institucija Lietuvoje. 2003. V. Luščikauskaitė. Vadovas dr. L. Mažylis Viešojo administravimo įstaigų sistema Lietuvoje. 2003. I. Navardauskienė. Vadovas dr. S. Pivoras Vadovavimo stiliai Lietuvos viešojo administravimo institucijose. 2003. E. Paulauskienė. Vadovė dr. D. Kuzmickaitė Strateginis planavimas Lietuvos viešajame sektoriuje. 2003. R. Pikelytė. Vadovas dr. R. Civinskas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos veikla. 2003. J. Raižytė. Vadovas dr. L. Mažylis Žmogiškųjų išteklių valdymas Lietuvos bendrojo vidurinio mokymo sistemoje švietimo reformos kontekste. 2003. J. Raudoniūtė. Vadovas dr. S. Pivoras Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus institucijos įsteigimo aplinkybės ir veikla. 2003. S. Šileikaitė. Vadovė dr. R. Jasiulevičienė
27
Organizacinio klimato įtaka Klaipėdos teritorinės muitinės Pilies jūrų uosto posto veiklos efektyvumui. 2003. I. Šulkevičiūtė. Vadovas dr. R. Civinskas Kauno karo prievolės centro organizavimas. 2003. J. Talalaitė. Vadovas asist.. J. Vaičenonis Lietuvos miestų viešojo transporto sistema. 2003. L. Taletavičiūtė. Vadovas dr. R. Civinskas Vietos savivaldos administravimas Investicinių projektų valdymas Lietuvos savivaldybėse. Kauno ir Kauno rajono atvejų analizė. L. Ališkevičiūtė. Vadovas dr. R. Civinskas Lietuvos savivaldos sistemos ir savivaldybių administracijos kaita. 2005. K. Belikova. Vadovas dr. R. Civinskas Tarpbiudžetinio lėšų perskirstymo įtaka Lietuvos savivaldybių finansiniam savarankiškumui. L. Tolvaišis. Vadovas dr. R. Civinskas Savivaldybės vaidmuo vaiko teisių apsaugos sistemoje. 2004. I. Stalauskaitė. Vadovė asist.. I. Tamutienė Teritorijų planavimas Lietuvos savivaldybėse. 2004. E. Peseckaitė. Vadovas dr. R. Civinskas Municipalinės infrastruktūros priežiūra savivaldybėse. 2004. L. Pelanytė. Vadovas dr. R. Civinskas Seniūnijų vaidmuo Kauno miesto savivaldoje. 2004. V. Nakvosaitė. Vadovas dr. R. Civinskas Elektrėnų savivaldybės tarnautojų veiklos realizuojant dvimiesčio idėją analizė. 2004. V. Miškinytė. Vadovė dr. B. Janulevičiūtė-Ivaškevičienė Gyventojų apklausų vaidmuo savivaldybių veikloje. 2004. D. Luožytė. Vadovas dr. R. Civinskas Vietos savivaldos samprata ir jos įgyvendinimas. 2004. K. Kuznecovaitė. Vadovas dr. R. Civinskas Savivaldybės administracijos direktoriaus institucija Lietuvoje. 2004. I. Dranginytė. Vadovas dr. L. Mažylis Investicinių projektų valdymas Druskininkų savivaldybėje. 2004. S. Čiurlionytė. Vadovas dr. R. Civinskas Nekilnojamojo turto valdymas Lietuvos savivaldybėse. 2004. I. Jasudavičiūtė. Vadovas dr. L. Mažylis Decentralizacija Rytų ir Vidurio Europoje. 2003. R. Venslauskas. Vadovas dr. R. Civinskas Savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimas teikiant socialines paslaugas: Utenos apskrities atvejo analizė. 2003. D. Vazgelevičius. Vadovas dr. L. Mažylis Lietuvos savivaldybių asociacija ir savivaldybių bendradarbiavimo koordinavimas. 2003. V. Trečiokaitė. Vadovas dr. R. Civinskas Kauno miesto savivaldybės administracijos Rejestro skyriaus veiklos analizė. 2003. D. Šimukonytė. Vadovas dr. K. Antanaitis Lietuvos savivaldybių finansų sistema ir jos transformacija. 2003. T. Stulginskas. Vadovas dr. R. Civinskas Savivaldybių šilumos ūkio valdymas. 2003. K. Pargaliauskaitė. Vadovas dr. R. Civinskas Vietos demokratijos plėtra Vidurio ir Rytų Europoje. 2003. D. Jarmolaitytė. Vadovas dr. R. Civinskas Viešųjų institucijų reorganizacija (Kauno miesto savivaldybės atvejis). 2003. E. Andriuškienė. Vadovas dr. R. Civinskas Integracijos į ES administravimas Darbo migracijos politika Europos Sąjungoje. 2005. A. Balčiūnaitė. Vadovė dr. D. Kuzmickaitė Centrinių bankų vykdoma komercinių bankų priežiūra ES integracijos kontekste. 2005. S. Banys. Vadovas dr. S. Pivoras Europos Komisijos administracinis aparatas. 2005. J. Darašaitė. Vadovas dr. S. Pivoras Užsienio šalių piliečių darbo administravimas Europos Sąjungoje. 2005. E. Gaidelionis. Vadovas dr. L. Mažylis Žuvininkystės sektorius eurointegracijos kontekste. 2005. S. Jablonskytė. Vadovas dr. L. Mažylis Lietuvos pasiruošimas Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų administravimui. 2005. G. Krikščiukaitis. Vadovas dr. D. Dvarionas ES ekonominių ir socialinių reikalų komiteto veiklos organizavimas. 2005. A. Krivonis. Vadovas dr. L. Mažylis Sanglaudos politikos įgyvendinimas Lietuvoje per Sanglaudos fondą. 2005. M. Sapkauskas. Vadovė asist.. J. Tirvienė Europiniu lygmeniu reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimas. 2005. R. Tamkovidaitė. Vadovas dr. L. Mažylis Lietuviai Europos Sąjungos institucijose. 2005. S. Varsackytė. Vadovas dr. S. Pivoras
28
Multietniškumas Europos Sąjungos institucijų administracijoje. 2005. D. Venslovaitė. Vadovas dr. S. Pivoras Lietuvos aukštojo mokslo sistemos integravimas Europos aukštojo mokslo erdvės kontekste. 2005. T. Žilinskas. Vadovas dr. S. Pivoras Jungimasis į Šengeno erdvę: iššūkiai valstybės institucijoms. 2005. L. Polikevičiūtė. Vadovas dr. L. Mažylis Europos Sąjungos Audito rūmų struktūra ir funkcijos. 2005. L. Ramanauskaitė. Vadovas dr. L. Mažylis, asist. I. Unikaitė Pasiruošimas ES struktūrinių ir Sanglaudos fondų paramos įsisavinimui Kauno apskrities savivaldybėse. 2004. O. Dimaitytė. Vadovas dr. R. Civinskas Europos administracinės erdvės formavimosi apraiškos Lietuvoje. 2004. D. Drižytė. Vadovas dr. S. Pivoras Europos Sąjungos reikalų koordinavimas Lietuvoje. 2004. E. Gamziukaitė. Vadovas dr. S. Pivoras Europos struktūrinių fondų vaidmuo vietos bendruomenių stiprinimui Lietuvoje. 2004. R. Jančauskas. Vadovė dr. D. Kuzmickaitė Viešųjų pirkimų reglamentavimo analizė Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą. 2004. A. Juškevičiūtė. Vadovas dr. L. Mažylis Geležinkelių transporto sektoriaus administravimas, Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą. 2004. L. Kanavolaitė. Vadovas dr. L. Mažylis Profesinio rengimo institucijų pasiruošimas įsisavinti ES struktūrinių fondų paramą Lietuvoje. 2004. V. Kazakevičius. Vadovas dr. R. Civinskas Cukraus kvotų administravimas Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą. 2004. K. Kvietkaitė. Vadovas dr. L. Mažylis Kaimo plėtros politikos priemonės Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą. 2004. M. Lukševičiūtė. Vadovas dr. L. Mažylis Farmacinės veiklos administravimas, Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą. 2004. R. Neciunskaitė. Vadovas dr. L. Mažylis Telekomunikacijų sektoriaus administravimas ir kaita integruojantis į Europos Sąjungą. 2004. L. Raščiūtė. Vadovas dr. L. Mažylis Elektros sektoriaus administravimas Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą. 2004. L. Romaškaitė. Vadovas dr. L. Mažylis Europos Komisijos žmogiškųjų išteklių valdymas (personalo verbavimo ir atrankos, mokymo, veiklos vertinimo ir apmokėjimo aspektai). 2004. V. Sejavičius. Vadovas dr. S. Pivoras Europos Komisijos programų vertinimas. 2004. R. Tamošiūnaitė. Vadovas dr. S. Pivoras Lietuvos valstybės ir Europos Sąjungos kultūros politikos formavimas. 2004. J. Vaitonytė. Vadovė dr. D . Kuzmickaitė Turizmo sektoriaus administravimas Lietuvai integruojantis į ES. 2004. I. Grigaliūnaitė. Vadovas dr. L. Mažylis Viešojo administravimo pokyčiai Lietuvai jungiantis į muitų sąjungą. 2004. S. Vizbara. Vadovas dr. L. Mažylis Pasirengimas pirmininkavimui ES (administracinis aspektas). 2003. T. Š. Varanavičius. Vadovas dr. S. Pivoras Valstybių kandidačių institucijų dalyvavimas eurointegracijos procese: Lietuvos, Latvijos, Estijos URM Europos integracijos departamentai. 2003. A. Kuprytė. Vadovas. Dr. L. Mažylis Lietuvos Standartizacijos departamentas prie Aplinkos ministerijos: Eurointegracijos aspektas. 2003. N. Jegorovaitė. Vadovas dr. L. Mažylis Lietuvos Respublikos pasiruošimas Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos valdymui. 2003. I. Jegorenko. Vadovas dr. R. Civinskas Lietuvos saugios laivybos institucijų analizė eurointegracijos kontekste. 2003. V. Jakinevičiūtė. Vadovas dr. L. Mažylis Eurointegracijos poveikis Baltijos šalių valstybės tarnybai. 2003. G. Butkevičiūtė. Vadovas dr. S. Pivoras Euroregionų veiklos organizavimas Lietuvoje. 2003. A. Bartkutė. Vadovas dr. L. Mažylis Pieno kvotų administravimo sistemos kūrimas Lietuvoje integruojantis į Europos Sąjungą. 2003. M. Aleksonytė. Vadovas dr. L. Mažylis
29
Europos Sąjungos Komisijos personalas: teisinė bazė, darbo santykiai ir Lietuvos piliečių įdarbinimo galimybės. 2003. V. Tatarinavičiūtė. Vadovas habil.. dr. A. Prazauskas ES struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo administravimas ir įgyvendinimas (kitų šalių patirtis). 2003. A. Masionis. Vadovas dr. R. Civinskas Socioekonominė integracija Europos Sąjungos ir Lietuvos migracijos politikoje ir administravime. 2003. R. Mikailaitė. Vadovė dr. D. Kuzmickaitė Valstybės tarnybos funkcionavimas ir reforma Valstybės tarnautojų motyvacija Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybėse. 2005. A. Dambrauskaitė. Vadovas dr. R. Civinskas Statutiniai valstybės tarnautojai. 2005. M. Varnagiris. Vadovas dr. S. Pivoras Valstybės tarnautojo statusas Lietuvoje. 2004. T. Lauruška. Vadovas dr. S. Pivoras Lietuvos valstybės tarnautojų profesinės sąjungos: spaudimo grupių ir valstybės bandradarbiavimo modelis viešajame administravime. 2004. V. Šaučiulytė. Vadovė dr. D. Kuzmickaitė Lietuvos karjeros valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimas. 2004. Ž. Šukytė. Vadovas dr. S. Pivoras Lietuvos viešasis sektorius ir žmogiškieji ištekliai. 2004. K. Vaškys. Vadovas dr. S. Pivoras Žmogiškųjų išteklių valdymas Lietuvos centrinėse valdžios institucijose. 2004. J. Dapkutė. Vadovas dr. S. Pivoras Verbavimas į Lietuvos karjeros valstybės tarnybą. 2003. I. Blužaitė. Vadovas dr. S. Pivoras Žmogiškųjų išteklių valdymas LR ministerijose. 2003. A. Bredelytė. Vadovas dr. S. Pivoras Valstybės tarnybos reforma Lietuvoje. 2003. I. Busilaitė. Vadovas dr. S. Pivoras Karjeros sistema Lietuvos valstybės tarnyboje. 2003. R. Dapkutė. Vadovas dr. S. Pivoras Savivaldybių tarnautojai Lietuvoje (personalo valdymo aspektas). 2003. K. Karbonskytė. Vadovas dr. S. Pivoras Lietuvos valstybės tarnautojų kvalifikacijos kėlimo ir mokymo sistema. 2003. N. Kasparavičiūtė. Vadovas dr. R. Civinskas Personalo skyriai Lietuvos valstybinėse institucijose. 2003. J. Urbikaitė. Vadovas dr. S. Pivoras Politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai Lietuvos valstybės tarnyboje. 2003. M. Zaremba. Vadovas dr. S. Pivoras Viešųjų paslaugų teikimo organizavimas Socialinių paslaugų pirkimo problematika Lietuvos Respublikoje. 2005. S. Živilaitė. Vadovas dr. D. Dvarionas Sveikatos priežiūros paslaugų administravimas savivaldybės lygmenyje. 2005. M. Zelenkauskas. Vadovė dr. D. Kuzmickaitė Piliečių aptarnavimas Kauno viešosiose institucijose. 2005. N. Vanagaitė. Vadovas dr. R. Civinskas Socialinių paslaugų administravimas, vykdant pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų integravimo į visuomenę politiką (Panevėžio miesto atvejis). 2005. J. Girniūtė. Vadovė dr. D. Kuzmickaitė Elektroninės valdžios priemonės gerinant savivaldybės viešąsias paslaugas. 2005. R. Markevičius. Vadovas dr. D. Dvarionas Sveikatos priežiūros paslaugų administravimas savivaldybės lygmenyje. 2005. M. Zelenkauskas. Vadovė dr. D. Kuzmickaitė Nevyriausybinių organizacijų ir savivaldybės bendradarbiavimas socialinių paslaugų srityje. 2004. E. Valickas. Vadovė asist.. I. Tamutienė Vartotojų teisių apsauga elektroninės komercijos srityje. 2004. G. Mečiūtė. Vadovas dr. L. Mažylis Piliečių informavimo galimybės Lietuvos viešojo administravimo institucijose. 2004. Vadovas dr. R. Civinskas Piliečių aptarnavimas Lietuvos viešojo administravimo institucijose. 2003. R. Jurevičiūtė. Vadovas dr. R. Civinskas Pasitikėjimas Lietuvos viešosiomis institucijomis ir jį sąlygojantys veiksniai. 2003. L. Karkaitė. Vadovas dr. R. Civinskas
30
Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo viešajame administravime ir viešojoje politikoje Kauno nevyriausybinių organizacijų jaunimo politika. 2005. N. Čepkauskaitė. Vadovė dr. D. Kuzmickaitė Tautinių mažumų politikos įgyvendinimas Lietuvoje (Kauno įvairių tautų kultūrų centro atvejis). 2005. P. Gedvilas. Vadovė dr. D. Kuzmickaitė Vietos bendruomenė ir bendruomeninės organizacijos Lietuvoje: partnerystės ir įtakos vietinio lygmens viešajai valdžiai galimybės. 2005. L. Jankauskas. Vadovas dr. L. Mažylis Socialinių paslaugų administravimas įgyvendinant valstybės prieglobsčio ir pabėgėlių integravimo į visuomenę politiką. (Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos atvejis) 2005. K. Šlekaitytė. Vadovė dr. D. Kuzmickaitė Vietos bendruomenės dalyvavimas Elektrėnų savivaldoje. 2005. V. Vaitukaitytė. Vadovas dr. D. Dvarionas Kauno miesto nevyriausybinės organizacijos integruojančios neįgaliuosius į visuomenę. 2004. O. Laurinavičiūtė. Vadovė dr. D. Kuzmickaitė Savanorystės vaidmuo gerovės valstybės veikloje. 2004. D. Ašmankevičienė. Vadovė dr. D. Kuzmickaitė Nepilnamečių nusikalstamumo prevencinės politikos įgyvendinimas per nevyriausybines organizacijas. 2004. V. Andrulis. Vadovė dr. D. Kuzmickaitė Lietuvos viešojo ir nevyriausybinio sektorių sąveika teikiant socialines paslaugas. 2003. E. Pūras. Vadovė dr. D. Kuzmickaitė Bendruomenių įtraukimas į valdymą Lietuvoje. 2003. K. Rugys. Vadovas dr. R. Civinskas VAI bendradarbiavimas su NVO narkomanijos prevencijos klausimais. 2003. L. Vitkutė. Vadovė dr. D. Kuzmickaitė Viešoji komunikacija viešajame administravime Komunikacijos svarba viešojo sektoriaus ryšių su visuomene skyriuose. 2005. K. Armonaitė. Vadovė dr. B. Janulevičiūtė-Ivaškevičienė Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos ir Latvijos Respublikos Gynybos ministerijos Viešųjų ryšių departamentų veiklos analizė. 2005. R. Karpytė. Vadovas dr. J. Vaičenonis Derybos Lietuvos valstybinėse institucijose komunikacinės kultūros aspektu. 2005. L. Liaudanskaitė. Vadovė dr. B. Janulevičiūtė-Ivaškevičienė Biurokratijos viešasis įvaizdis Lietuvoje. 2003. G. Jaliniauskas. Vadovas dr. S. Pivoras Savivaldybės tarnautojo įvaizdis: lemiantys veiksniai ir formavimo kryptys. 2003. L. Borovikovaitė. Vadovė dr. B. Janulevičiūtė Komunikacija Lietuvos viešosiose organizacijose. 2003. V. Domackytė. Vadovas dr. R. Civinskas E-demokratijos sąlygų užtikrinimas: informacijos pobūdis ir sklaida LR savivaldybių interneto svetainėse. 2003. T. Jakubauskas. Vadovė dr. A. Balčytienė Vilniaus mero A. Zuoko strategija ir specifikaformuojantmiestoįvaizdį. 2003. D. Rolius. Vadovė dr. B. Janulevičiūtė Vilniaus-Kauno dipolio idėjos populiarinimas ryšių su visuomene požiūriu. 2003. V. Šalna. Vadovė dr. B. Janulevičiūtė Ryšių su visuomene agentūrų vaidmuo formuojant valstybinių institucijų įvaizdį. 2003. R. Zazaitė. Vadovė dr. B. Janulevičiūtė LR Vyriausybės informacinės veiklos tobulinimas. 2003. Ž. Stašaitis. Vadovas dr. A. Bakanauskas Komunikacija ir įvaizdžio formavimo priemonės Kauno savivaldybėje. 2003. M. Mickūnas. Dr. P. Kuprys Piliečių dalyvavimo problema Lietuvos viešojo administravimo diskurse. 2003. L. Ostaševičiūtė. Vadovas dr. R. Civinskas Lyginamieji viešojo administravimo tyrimai Viešųjų ir privačiųjų organizacijų administravimas. 2005. R. Andruškaitė. Vadovas dr. R. Civinskas Personalo valdymo skirtumai viešajame ir privačiajame sektoriuose. 2005. R. Valauskaitė. Vadovas dr. S. Pivoras Darbo santykiai LR viešajame ir privačiame sektoriuose. 2005. I. Žeglaitytė. Vadovas dr. S. Pivoras Pensijų reforma (Lietuvos ir Švedijos sistemų palyginimas. 2004. I. Radzevičiūtė. Vadovė asist.. I. Tamutienė Karjeros modeliai Lietuvos viešajame sektoriuje. 2004. Vadovas dr. S. Pivoras Vadovo kompetencijos problema viešajame ir privačiame sektoriuje. 2004. G. Kazlaitė. Vadovas dr. A. Krupavičius
31
Baltijos šalių valstybės tarnybos (lyginamasis aspektas). 2003. M. Daukantas. Vadovas dr. S. Pivoras Regioninė ir gamtos apsaugos politika Regioninės politikos įgyvendinimo priemonės Lietuvos tikslinėse teritorijose. 2005. E. Lasavičiūtė. Vadovas dr. R. Civinskas Aplinkos apsaugos administravimas Kaune. Lietuvos žaliųjų judėjimo įtaka. 2005. M. Lukšaitė. Vadovas dr. S. Pivoras Darnaus vystymosi aplinkosauginio komponento įgyvendinimas Lietuvoje. V. Rudžionytė. Vadovė asist..J. Tirvienė Regioninės politikos formavimas ir įgyvendinimas: Marijampolės apskrities atvejis. 2004. J. Pačkauskaitė. Vadovas dr. L. Mažylis Ignalinos atominės elektrinės regiono raida ir institucinis pagrindas. 2004. J. Goštautaitė. Vadovė asist. I. Tamutienė Sveikatos priežiūros politika Sveikatos apsaugos reformos įgyvendinimas Marijampolės, Šakių ir Jurbarko rajonų savivaldybėse. 2005. F. Jaks. Vadovas dr. S. Pivoras Sveikatos priežiūros administravimas savivaldybėse. 2005. D. Stelmokas. Vadovas dr. S. Pivoras Sveikatos apsaugos sistemos reforma Lietuvoje. 2004. A. Urbelytė. Vadovas dr. S. Pivoras Socialinė bei darbo politika Atviro koordinavimo metodo taikymas socialinėje politikoje. 2005. L. Zevelskis. Vadovas dr. D. Dvarionas Socialinės ekonomikos vystymas Lietuvoje: tarpinstitucinio bendradarbiavimo vaidmuo, įgyvendinant socialinės integracijos tikslus. 2005. R. Vaidelytė. Vadovas dr. D. Dvarionas Paramos šeimai politika ir jos ypatumai Lietuvoje. 2005. J. Steponaitė. Vadovė dr. J. Jasiulevičienė Užsieniečių, gavusių prieglobstį, socialinės integracijos programos administravimas Kauno m. savivaldybės atvejo analizė. 2005. A. Poderytė. Vadovė dr. D. Kuzmickaitė Valstybės parama socialinėms įmonėms Lietuvos Respublikoje. 2005. I. Milutytė. Vadovė dr. D. Kuzmickaitė Vaiko politikos įgyvendinimas savivaldos lygmenyje. 2005. L. Lodaitė. Vadovė dr. D. Kuzmickaitė Socialinių ekonominių partnerių bendradarbiavimas įgyvendinant Vietinių užimtumo iniciatyvų projektus. 2005. E. Lenčiauskaitė. Vadovas dr. D. Dvarionas Buvusių kalinių reintegracijos administravimas Lietuvoje. 2005. R. Laurenčikaitė. Vadovė dr. D. Kuzmickaitė Darbo santykių reguliavimo politika: Trišalės tarybos (lyginamuoju aspektu). 2005. M. Čėsnaitė. Vadovė dr. D. Kuzmickaitė Vaikų globos administravimo sistemos Lietuvoje. 2005. O. Cvilikaitė. Vadovė dr. I. Tamutienė Vaiko gerovės politika Lietuvoje. 2004. V. Alseikaitė. Vadovė dr. D. Kuzmickaitė Vaiko teisių apsaugos administravimo problemos nacionaliniame lygmenyje. 2004. V. Juozapaitytė. Vadovė asist.. I. Tamutienė Airijos darbo jėgos imigracijos politika: įdarbinimo leidimai. 2004. A. Razukevičiūtė. Vadovė dr. D. Kuzmickaitė Klaipėdos miesto plėtros strateginio plano analizė gyventojų užimtumo aspektu. 2004. L. Varpiotaitė. Vadovė asist. I. Tamutienė Lietuvos valstybinė etninių mažumų politika. 2004. M. Mikutis. Vadovė dr. D. Kuzmickaitė Nedarbo mažinimo galimybės darbo biržų veikloje. 2004. S. Palevičiūtė. Vadovė asist. I. Tamutienė Neįgaliųjų integracijos į visuomenę administravimas Kauno mieste. 2003. N. Aranauskas. Vadovė dr. D. Kuzmickaitė Socialinės politikos administravimo institucijos Lietuvoje. 2003. L. Baltruškevičiūtė. Vadovė. Dr. R. Jasiulevičienė Valstybinė darbo jėgos migracijos politika Lietuvoje. 2003. D. Džiugas. Vadovė dr. D. Kuzmickaitė Valstybės įstaigų vaidmuo įgyvendinant vaiko gerovės politiką Lietuvoje. 2003. Vadovė dr. D. Kuzmickaitė Valstybinė jaunimo politika Lietuvoje: VJRT funkcijos. 2003. V. Jaujininkaitė. Vadovė dr. D. Kuzmickaitė Viešojo administravimo institucijų funkcijos, mažinant skurdą Lietuvoje. 2003. E. Kalvelytė. Vadovė dr. D. Kuzmickaitė
32
Valstybės parama jaunoms šeimoms, apsirūpinant būstais: Elektrėnų ir Mažeikių atvejai. 2003. R. Kravčenko. Vadovė dr. D. Kuzmickaitė Vaikų teisių apsaugos administravimo problemos Lietuvoje. 2003. D. Marcinkevičius. Vadovė asist.. I. Tamutienė Žmogiškojo kapitalo kaitmuo “protų nutekėjimo” procese. 2003. P. Motiejūnas. Vadovė dr. D. Kuzmickaitė Regioninės plėtros įtaka žmogaus socialinei raidai. 2003. I. Trakimavičienė. Vadovė dr. N. Petkevičiūtė Valstybės vaidmuo žmogaus socialinėje raidoje. 2003. A. Zinkutė. Vadovė dr. N. Petkevičiūtė Valstybės imigracijos politika: Kauno miesto atvejis. 2003. I. Žvaliauskaitė. Vadovė dr. D. Kuzmickaitė Švietimo politika Švietimo reformos įgyvendinimas Lietuvoje (Klaipėdos, Šiaulių, Kauno miestų ir Akmenės rajono savivaldybių atvejų analizė). 2005. M. Januševičiūtė. Vadovas dr. S. Pivoras Švietimo sistemos reforma Lietuvoje. 2004. B. Bitautaitė. Vadovas dr. S. Pivoras Žemės ūkio,transporto, turizmo, sporto politika Ekologinio žemės ūkio administravimas Lietuvoje. 2005. J. Zuokaitė. Vadovas dr. L. Mažylis Valstybės įstaigų, įgyvendinančių kelių infrastruktūros modernizavimą bei plėtrą, veikla. 2005. V. Vokietaitis. Vadovas dr. R. Civinskas Lietuvos transporto politika ir jos įgyvendinimas. 2005. E. Grebenkovas. Vadovas dr. R. Civinskas Kelių transporto politikos įgyvendinimo modelių lyginamoji analizė. 2005. M. Andziulis. Vadovas dr. D. Dvarionas Institucinis bendradarbiavimas tarptautinių pervežimų kelių transportu sektoriuje. 2004. A. Pocius. Vadovas dr. R. Civinskas Sporto politika ir jos įgyvendinimas Kauno mieste. 2004. J. Mikalajūnas. Vadovas dr. R.Civinskas Turizmo valdymo sistemos vertinimas Lietuvoje. 2004. I. Andrulaitytė. Vadovas dr. R. Civinskas Valstybės tarnybos etika Valstybės tarnautojų etinis elgesys: kontrolė, orientavimas. 2005. M. Jačiauskaitė. Vadovas dr. R. Civinskas LR institucijų kova su korupcija. 2005. A. Virganavičiūtė. Vadovas dr. J. Vaičenonis Korupcija Lietuvos savivaldybėse. 2004. L. Armaitytė. Vadovas dr. R. Civinskas Etikos bei elgesio kodeksai ir jų vieta viešojo administravimo etikos valdymo sistemose. 2004. E. Safonenkova. Vadovas dr. R. Civinskas Valstybinio ir nevyriausybinio sektorių bendradarbiavimas kovoje su korupcija (Lietuvoje). 2003 S. Daugialaitė. Vadovė dr. D. Kuzmickaitė Darbo santykiai viešosiose institucijose: administracinė korupcija ir viešųjų bei privačių interesų derinimas Lietuvos Respublikos valstybės tarnyboje. 2003. L. Tamulaitis. Vadovė dr. D. Kuzmickaitė Nepotizmas ir favoritizmas viešosiose institucijose. 2003. J. Urbonaitė. Vadovas dr. R. Civinskas Antikorupcinės programos ir jų įgyvendinimas Vidurio ir Rytų Europos valstybėse. 2003. L. Vičinaitė. Vadovas dr. R. Civinskas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *