Raganius apsakymas

Vincas K. yra sukūrei unikalius rašinius, kuriuos daug metų analizuoja mūsų lituanistai ir pagal tai kuria lietuvių kalbos vadovėlių užduotis.
Labiausiai Vincas Krėvė mylėjo savo vaikystės kaimą, paskendusį miškuose, apsuptą ežerų ir kalvelių. Apsakymų rinkinyje „Šiaudinėj pastogėj” ir novelių apysakoje „Raganius” iškyla spalvingas ir ryškus XIX a.pab. – XX a. pr. Dzūkijos kaimo paveikslas. Rašytojas žmonėse ieškojo gerumo, taurumo, šviesos. Jam rūpėjo principai, gėrio ir grožio supratimas. Jie, išlaikę natūralią prigimtį, būdingą kaimo žmogui, keri kiekvieną skaitytoją. Meniniu požiūriu vienas iš vertingiausių yra apsakymas „Raganius”. Šiame apsakyme rašytojas vertina žmogaus pasaulio vienybės suvokimą, artumą gamtai. Jis supranta senosios kartos pranašumą, įžvelgia jos didžiulį ir nepaprastai turtingą dvasios lobyną, sielos taurumą…
Apsakyme „Raganius” rašytojas vaizduoja seną skerdžių Gugį, kuris nėra pamaldus, mėgsta išgerti. Tačiau, nepaisydamas šių ydų, V.Krėvė parodo, kad Gugis yra daug geresnis ir tauresnis už pamaldų ir stropųjį kaimo ūkininką Kukį. Jis savo iškalbingumu net pasiekia, kad būtų įleistas dangun. Čia rašytojas dar kartą parodo Gugio širdies gerumą: skerdžius atkakliai reikalauja, kad šv.Petras įleistų dangun ir Kukį, nors šis ne kartą savo kaimyną piktai apibarė. Gugis atleidžia Kukiui visas skriaudas, nes „jis nekaltas, kad jam dievas davė tokį būdą.”
Taigi V.Krėvė savo apsakymuose su didele pagarba, meile ir pasididžiavimu vaizduoja gerus žmones. Rašytojas puikiai suvokia jų beribį dvasios pasaulio turtingumą, gilaus tikėjimo prasmę, trapių ir jautrių sielų grožį…

Tai apsakymas iš kelių novelių, kurias jungia tie patys veikėjai ir ta pati problematika.
1. Kokias dorovines ypatybes lietuvių charakteryje buvo išugdžiusi pagonybė?
2. Ar gali tas gerąsias charakterio ypatybes išsaugoti krikščionybė? Kodėl? Koks veikėjas tai įrodo?
3. Ar skerdžius tikrai raganius?
4. Nuojautos reikšmė „Simajude.” Ar pripažįsta nuojautą kaip jausmą krikščionybė? Su kuo jį sieja?
5. Patirties pranašumas prieš įgytas žinias.
6. Palyginkita materialinę Kukio ir Gugio patirtį.

Koks žmonių santykis so krikščionybe, praslinkus pusei tūkstantmečio – V.Krėvę dominantis klausimas „Raganiuje.”
Gugio dievas. Jis juo tiki, atgailauja, visada apie jį galvoja. Dievas švelnus, geras, kurį galima garbinti, bet jo nebūtina atsiklausti, gyventi reikia, kaip liepia širdis. Jo dievas – laisvė.
Kukio dievas visus prižiūri, baudžia, smerkia. Jo dievas – paklusnumas ir tvarka. Gugį, turintį savo religiją, žmonės vadina ir laiko raganiumi.
Gugio paveikslu V.Krėvė norėjo parodyti, ką lietuvis kaimietis būtų išsaugojęs, jeigu jo sąmonės nebūtų suparaližavęs supaprastintas bažnyčios mokymas apie dievybę, gamtą ir žmogų. Gugis paneigia, kad viskas dievo valioj, jis, gyvendamas pagal savo įstatymus, yra laimingesnis, turi dvasios harmoniją, o kiti jos neturi. Religinės tiesos yra svetimos, ne iš žmogaus patirties, todėl pagal jas sunku gyventi.
Gugis turi didelę gyvenimišką patirtį. Gyvenimo prasmė jam – darymas žmonėms gera. V.Krėvė parodo, kad įprasta gyvenimo tvarka, senovės papročiai, požiūris yra užgožti materialinių verybių, naujos tvarkos, kuri neleidžia pasireikšti žmogaus geriausiems bruožams. Bažnytinė moralė yra neveiksminga, nes viską lemia turtas, pinigai. Nauja tvarka neleidžia žmogui gyventi pagal širdies įstatymus. Krikščionybė atnešė dvilypumą, moralė skiriasi nuo darbų.
Dangus liaudies žmogaus sąmonėje yra ne tik laimės ir gėrio, bet ir didžiausio teisingumo vieta.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *