Psichologija

Psichologija yra netasijajamas žmogaus gyvenimo dalis.
Žmogaus psichikos raidą skatinantys veiksniai. Tos raidos netolydumas ir netolygumas. Sensityvumo laikotarpiai žmogaus psichinėje raidoje, jų esmė ir reikšmė.

Raidos priežastis – poreikiai. Jei turim poreikių – turim diskomfortą, kad sugryžtume į pusiausvyrą, psichika t.b.aktyvi, apmąstyti motyvus, siekiant tikslo. Kai patenkinami žemesnieji poreikiai, jų vietą užima esantys aukščiau. Kai fiziologiniai poreikiai bent iš dalies patenkinti – kyla poreikis jaustis saugiam, po to – mylėti ir būti mylimas, vėliau – poreikis būti įvertintam ir gerbiamam kitų, galiausiai – žmogus pradeda siekti išreikšti save (atskleisti ir efektyviai panaudoti savo galimybes).
Vieni psichologai pabrėžia raidos vientisumą, kiti – žmogaus raidą aiškina, kaip netolydų procesą. Manoma, kad yra kelios raidos stadijos ir kiek1 – būdingi tipiški sugebėjimai ir problemos. Pgl juos žmogus juda nuo 1 lygio į kitą. Stadijos negalima peršokti. Kiek1 stadiją sudaro 2 periodai: formavimosi ir pasiekimų (progresuojantys pažintiniai sugebėjimai).
Sensityvumo laikotarpis – padidinto jautrumo laikotarpiskai kam iš aplinkos. Sensityvumas – prielaida atsiverti kitam etapui (jei vaikas gauna tai, ko jam konkrečiu laikotarpiu labiausiai reikia – jis sėkmingai vystosi toliau). Pgl Eriksoną išskiriami sensityvumo laikotarpiai:
1. pasitikėjimas – nepasitikėjimas (iki 1m) patiriant meilę, rūpestį ir globą formuojasi – saugumo ir pasitikėjimo jausmas, priešingai – baikštumo, įtarumo, nepasitikėjimo jausmas.
2. savarankiškumas – gėda ir abejonės (1-3m) Vaikas mokosi pats pasirūpinti savimi: naudotis wc, valgyti, vaikščioti ir kalbėti. Jei sekasi – savarankiškumas, jei nuolat patiria nesėkmes ir yra baramas– gėda.
3. iniciatyvumas–kaltė (3-6m) vaikas nori atlikti daugelį veiksmų, ką moka ir atlieka suaugę. Pavojus – kaltės jausmo dėl atliktų veiksmų atsiradimas.
4. meistriškumas–menkavertiškumas (6-11m) savo darbo rezultatus jau lygina su vienmečių. Svarbu, kad jis galėtų patirti sėkmę ir turėtų sąlygas atskleisti gerasias savo puses.
5. tapatumas – vaidmenų sumaištis (paauglystė, jaunystė) Paauglys nori išsiaiškinti, kas jis yra. Jis pasiekia sexualinį, etninį, profesinį identiškumą. Sėkmės atveju – tapatumo, saugios ateities jausmas, priešingai – vaidmenų sumaištis.
6. artumas – vienuma (ankstyvoji branda) artimo žmogaus ieškojimas. Nesugebėjimas užmegsti artimų santykių lemia izoliaciją.
7. atsinaujinimas – sąstingis (branda) jei ankstesni konfliktai išspręsti, gali rūpintis kitais, atsidėti kūrybai, jei ne – užsisklendimas savyje (rūpinasi tik savimi).
8. pilnatvė – neviltis (senatvė) žmogus stengiasi suprasti, ar jo gyvenimas buvo prasmingas. Jis mato savo gyvenimo svarbą arba supranta, kad nepasiekė savo gyvenimo tikslų.
Pagal Freud individo raidavyksta stadijomis.
Oralinė stadija. (iki 1m.). maitinimas leidžia vaikui artimai bendrauti su motina fiziškai ir emociškai. Bendraudamas su motina, kūdikis ima suvokti pirmuosius kreipinius į save, per juos patiria motinos reiškiamus meilės/priešiškumo jausmus. Vaikui tėvai perduoda tam tikrai visuomenei būdingus kultūros reikalavimus.
Analinė stadija (1-3m.). nauji poreikiai sukelia naujus konfliktus tarp vaiko ir jį supančio pasaulio. Didžiausią pasitenkinimą šio amžiaus vaikas patiria tuštindamasis. Šiuo laikotarpiu vaikas pratinamas tuštintis ant puoduko. Jo troškimas patirti neatidėliotiną pasitenkinimą – slopinamas. Taip vaikas pradeda konfliktuoti su suaugusiųjų visuomene. Konflikto aštrumas priklauso nuo to, kaip vaikas prisitaiko prie jam keliamų reikalavimų. Šio amžiaus vaikui teigiama, ką jis turi ir ko neturi daryti, reikalaujama laikytis švaros.
Falinė stadija (3-5m.). lytiniai organai tiesioginiu malonumo šaltiniu tampa 5-6 m. problemos kyla, kai sexualiniai vaiko troškimai yra nukreipti į priešingos lyties tėvus. Iš pradžių vaikas, norėdamas užsitikrinti motinos meilę ir kartu patenkinti materialinius bei emocinius poreikius, stengiasi prisiderinti prie motinos reikalavimų. Vaikas motinos reikalavimus ir norus priima kaip savo paties, perkelia juos iš išorės į vidų taip, kad jie pasidarytų jo gyvenimo dalis.
Latentinis periodas. (nuo 5 iki lytinio brendimo pradžios). Tai tik įžanga, kada sexualiniai poreikiai santykiškai ramūs ir vaikas gali nukreipti psichinę energiją mokymuisi arba žaidimams su tokios pat lyties, kaip ir jis, vaikas. Šio periodo metu vaikas įsisamonina naujus kognityvinius sugebėjimus, kultūrines vertybes, nes jį supantis pasaulis gerokai išsiplečia. Vaikas bendrauja ne tik su šeimos nariais, bet ir su mokytojais, kaimynais, bendraamžiais.
Genitalinė stadija (paauglystė). Rimtį sutrikdo lytinis brendimas. Paauglys neigia savo šeimos nuomonę, skonį, įpročius, tikslus. Jis mėgina priversti tėvus nutraukti su juo emocinius ryšius, manydamas, kad tai būtina padaryti. Paauglys, kuriam pavyksta įtvirtinti savarankiškumą ir nukreipti savo sexualinius interesus į aplinką, esančią už šeimos ribų, gali normaliai bendrauti su šeima, patirdamas švelnumo ir priešiškumo jausmus.
Fiksacijos. Jeigu kurioje nors stadijoje susižadinama per daug intensyviai, pasireiškia fiksacija, t.y. vaikas priešinasi perėjimui į kitą raidos stadiją. Fiksacija gali pasireikšti, jeigu tam tikroje raidos stadijoje vaikas patiria per daug arba per mažai malonumo. Vaiko raidą gali sulėtinti nepalankus patyrimas, kuris užblokuoja emocinį brendimą.
——————————————-
4. Psichologiniai metodai.
-eksperimentinis (nepriklausomas ir priklausomas kintamasis, eksper. ir kontr. grupės);
-koreliacinis (kai iš anksto negalima sugrupuoti tiriamųjų pagal atitinkamas sąlygas, koreliacinis koeficientas; testai);
-stebėjimo (apklausos, anketos, tiesioginis stebėjimas, atvejų analizės, anamnezės).
Psichologijos sritys:
Biologinė (fiziologinė) psichologija: nagrinėja elgesio ir biologinių procesų ryšį; pvz. kaip sekshormonai veikia elgesį, kuri smegenų žievės dalis už ką atsakinga, kaip narkotikų vartojimas veikia atmintį ir kt.
Eksperimentinė psichologija (sąlyginis pavadinimas, nes eksperimentus daro ir kitų sričių atstovai): nagrinėja žmonių reagavimą į sensorinius stimulus, pasaulio suvokimą, išmokimą, atmintį, mąstymą ir kt.
Raidos psichologija: nagrinėja žmogaus vystimąsi, kokie veiksniai įtakoja elgesį, aplinkos ir prigimties sąveika ir t.t. Pvz. kalbos raida, mąstymo raida, socialinio elgesio raida ir kt.
Socialinė psichologija: nagrinėja žmonių tarpusavio santykius. Žmogus grupėje. Požiūriai, nuostatos, stereotipai, savęs vertinimas, bendravimas ir kt.
Asmenybės psichologija: skirtumai tarp žmonių, individualios savybės, asmenybės teorijos, asmenybę aprašantys veiksniai ir kt. Pastaba: pastarosios trys sritys tarpusavyje labai susijusios.
Klinikinė psichologija: emocinių ir elgesio problemų diagnozavimas ir gydymas. Psichiniai sutrikimai: jų pasireiškimo būdai, priežastys, eiga ir terapija. Psichologinis konsultavimas.
Mokyklų, pedagoginė psichologija: mokinių adaptacija mokykloje, mokymosi problemos; mokymas ir išmokimas; mokinių-mokytojų tarpusavio santykiai.
Organizacinė psichologija: darbuotojų atranka, personalo tyrimai, efektyvus komandos darbas, derybos, konfliktai, vadovavimas ir t.t.
Kitos sritys: industrinė (inžinierinė: darbo aplinka gamykloje, mygtukų išdėstymas ir kt.); teismo (ekspertizė, nusikalstamo elgesio priežastys, žmogaus elgesio pagal išorinius pasireiškimus pažinimas ir numatymas); reklamos, sporto ir kt. psichologija.
5.Psichoanalitinė psichologija.1895 Froidas paskelbė veikalą „ Isterijos priepuolis“ ir sukūrė atvejo analizę kaip metodą. Svarbiausiu psichologijos tikslu laikė psichikos ir elgsenos sutrikimų koreliaciją. Pradėjo tyrinėti-pasąmonę. Sukūrė technikų-laisvos asociacijos, sapnų analizės, plačiai taikė hipnozę. Laisva asociacija- kalbėjimas tai kas šauna į galvą, o psichoanalitikas tik mesteli frazes ir giliai pažvelgti į žmogų. Psichoanalizės teorija žmogaus psichikos vyraujančiu pradu laiko įgimtus potraukius, o svarbiausią seksualinį potraukį- lipido. Pasak Froido šis potraukis iš pasąmonės stengiasi prasiskverbti į sąmonę. Žmogaus sąmonė gali tos potraukius kontroliuoti. Froidizmas padėjo plačiai tirti giluminius žmogaus psichikos sluoksnius ir papildė vienašališkų asociacijų skelbtą sąmonės traktavimą.
6.Bihevioristinė psichologija-Watsonas teigė, kad nereikia tirti sąmonę ir kritikavo Froidą.Jo teigimu-psichologija turi tyrinėti elgesį. Bihevioristams priklauso formulės S→K., t.y.bet kuriam žmogaus elgesiui turėjo būti stimulas. Bihevioristai praktikoje pritarė skatinimo ir nuobaudų taikymui vaikų auklėjime. Jų sukurti metodai: žetonų kaupimo metodas, priklausomybės gydimas, gydant fobijas mokino elgesio būdų, kurie sumažina baimes.
7. Humanistinė psichologija-suklestėjo Amerikoje. Ji propaguoja fenomenologinį požiūrį į žmogų, ieško subjektyvių žmogaus elgesio priežasčių, tiria kaip žmonės pasirenka ar įgyvendina tam tikrus gyvenimo modelius, kaip žmogus įgyvendina savo galimybes, išaukština savanaudišką poreikį. Atstovai-Marlou- sukuria motyvacinę teoriją, Rodžeris- dideli nuopelnai psichoterapijoje. Jis sukūrė nederktyviąją terapiją. Kaip atskira šaka susiformuoja egzistencinė psich.- asmenybė yra atsakinga pati už save. Susiformuoja nauja mokykla- logoterapija, kuri teigė kad žmonės prasmę gali atrasti kūryboje, kančioje, meilėje.
8.Kognityvinė psichologija. Kognityvinė psichologija paplito kartu su kibernetikos idėjomis, skaičiavimo mašinų konstravimu.Ji kalba, kad svarbiausiai yra pažinties galios- visi mūsų pojūčiai, suvokimas, dėmesys, atmintis, mąstymas, kalba, intelektas, vaizduotė. Jie išmatuoja žmogų laboratorijose, o po to analizuoja tam tikras dalis. Kognityvinė teorija taikoma depresuotiems, nusivylusiems žmonėms atstatyti savitvardą. Psichologai gilinasi į psichikos suvokimo, dėmesio, atminties ir mąstymo procesus, kalbos struktūrą ir sakinių sudarymą. Iš surinktos medžiagos kuriami modeliai, kurie perimti iš kibernetikos. Į psichologiją pateko informacijos, kodo, bloko ir kitos sąvokos. Kognityvinę psichologiją, tiriančia individo pažinimo procesų struktūrą, mechanizmus, siūloma vadinti neomentalizmu.
9.Jutimai:rega, klausa, uoslė, skonis. Jutimų adaptacija, absoliutus dirglumo slenkstis, sinestezijos.
Pojūtis-pats paprasčiausias psichinis procesas, kuriuo mes atspindime daiktų ir reiškinių savybes betarpiškai veikiančias mūsų jutimo organus. Procesas kai dirgikliai veikia mūsų jutimo organus vadinamas dirginimu. Dirginimas nerviniame audinyje sukelia jaudinimo procesą. reflekso lanką sudaro:1)periferinis receptorius-priima veikiantį dirginimą.2)įcentrinis nervas-neša dirginimą į nervinius centrus.3)smegenų požievio atitinkamas sistemos skyrius, perdirbami nerviniai impulsai.4)išcentrinis nervas siunčia impulsus į periferinį receptorių.5)jutimo organų reakcija. Pagal receptorius pojūčiai skirstomi:1)intereceptoriai -esantys organizmo vidaus gleivėse sukelia alkį,troškulį.2)proprioceptoriai esantys raumenyse, sausgyslėse sukelia judėjimo pusiausvyros pojūčius.3)eksteroceptoriai- jie yra kūno paviršiuje arba arti jo sukelia regos, klausos, odos, uoslės ir skonio pojūčius. Regėjimo pojūčiai atsiranda tada, kai akies receptorių veikia elektromagnetiniai virpesiai atitinkantys matomą spektro dalį. Klausos pojūtį sukelia girdėjimo receptorių veikiantys periodiškas oro bangų sutankėjimas ir išretėjimas virpinant daiktus, kurie duoda garsą.Odos pojūčius sukelia odos paviršių veikiančios mechaninės ir terminės daikto savybės.
Taktiliniai skirstomi į:1)lytėjimo,2)spaudimo,3)vibracijos,4)niežulio. Skonio pojūčius sukelia seilėse ar vandenyje ištirpusių medžiagų cheminės savybės veikiančios skonio receptorius. Uoslės pojūčius sukelia cheminės kvapiųjų medžiagų savybės. Jautrumas yra jutimo organų ypatingumas reaguoti į tam tikros jėgos dirgiklius.Ne kiekvienas dirgiklis sukelia pojūtį. Mažiausias dirgiklio dydis sukeliantis pojūtį vadinamas žemu pojūčio slenksčiu. Adaptacija-jautrumo kitimas ,kuris vyksta jutimo organams prisitaikant prie dirgiklių. stipriausia adaptacija-temperatūros, nėra adaptacijos skausmo ir klausos. Sensibilizacija-jautrumo padidėjimas veikiant vidinėm sąlygom. Sinestezija- vienos rūšies pojūčiai sukelia kitos rūšies pojūčius.
10.Suvokimas- Suvokimas-daikto ar reiškinio visumos atspindėjimas kai tas daiktas ar reiškinys tiesiogiai veikia mūsų jutimo organus Suvokimo ypatumai:1)suvokimo daiktiškumas-žmogus suvokia daiktus kaip realiai egzistuojančius,2)suvokimo selektyvumas-atrenka tuos,kurie svarbiausi.3)suvokimo visivyškumas-daiktas suvokiamas,kaip visuma.4)suvokimo struktūriškumas-daiktai susideda iš tam tikrų struktūrinių elementų.5)suvokimo konstantiškumas-daikto vaizdas išlaiko pagrindinius bruožus skirtingomis suvokimo sąlygomis.Dažniausiai sutinkamos spalvos iliuzijos,jos priklauso nuo žmogaus vidinės būsenos.Suvokimas priklauso nuo žmogaus patirties,žinių,būsenos,poreikio,įsitikinimų.Anksti išmoksta skirti dydį ir kiekį.Laiko suvokimas labai sudėtingas,tyloje laikas eina lėčiau,jei stipri motyvacija,jis bėga greitai,jis taip pat priklauso nuo žmogaus amžiaus.Suvokimą veikai tokie faktoriai:1)fiziologiniai,amžius,būsena.2)kultūriniai faktoriai3)socialiniai faktoriai.vyrų ir moterų vaidmenys skiriasi.Individualūs skirtumai:1)sintetinis suvokimo tipas-rodo emocialumą.2)analitinis-analizuoja daiktus ir reiškinius žmogus.3)sintetinis-analitinis-eina link medžiagos apibendrinimo
11.Atmintis.- atmintis-anksčiau suvoktos medžiagos įsiminimas,išlaikymas ir atgaminimas.atminties fiziologinis pagrindas laikinieji nerviniai ryšiai.ryšiai tarp įsimintos medžiagos elementų vadinama asociacijomis.Nuo Aristotelio laikų žinomos 3 asociacijos:1)gretimumo-tarp daiktų,kurie įsimenami vienas šalai kito arba vienas paskui kito.2)panašumo-susidaro tarp panašiais požymiais pasižyminčių dalykų.3)karkaso-jos susidaro tarp priešingos reikšmės daiktų ir reiškinių.o šiuolaikinėje psichologijoje dar daugiau:1)tarp visumos ir dalies.(namas,langas)2)tarp giminės ir rūšies sąvokos(lietuvis-dzūkas)3)tarp priežasties ir pasekmės(mažai mokysies mažai žinosi).pagal konkrečią veiklą atmintis skirstoma į tokias rūšis:1)motorinė-judesių įsiminimas išlaikymas,algoritmavimas.2)vaizdinė-daiktų bei reiškinių savybių įsiminimas išlaikymas ir algoritmavimas.3)pojūčių-emocinė atmintis-jausmai,išgyvenimai visada susiję su tam tikrais įvykiais,veiksmais,būdinga aktoriams,emocinė atmintis lavėja pirmaisiais gyvenimo metais.4)žodinė-žodinis medžiagos įsiminimas išlaikymas ir algoritmavimas.Pagal valingumą atmintis būna valinga ir nevalinga.nevalinga,kai įsiminimas ir išlaikymas vyksta be valios pastangų.valinga-yra tikslinga ir iš anksto numatyta.Pagal įsimenamos medžiagos supratimą skirstoma:1)mechaninė-nesuprantamos kalbos frazės įsiminimas.2)prasminė-remiasi medžiagos supratimu,loginių ryšių tarp elementų nustatymu.Pagal trukmę atmintis skirstoma:1)trumpalaikė 0,1-2 s.2)operatyvinė-medžiaga suskaidoma,ieškoma ryšių.3)ilgalaikė-čia laikoma medžiaga,miego metu perduodama į ilgalaikę atmintį.Atminties procesai:1)įsiminimas,trys įsiminimo būdai:a)ištisinis-kaitoma tiek kartų kol įsimenama.b)dalinis-medžiaga suskaidoma į atskiras dalis ir tik tada įsimenama.c)kombinuotas-taikomi abu būdai.Daugiausia medžiagos įsimenama kartojant kartojimą lemia:paties kartojimo įvairumas.papildymas pavyzdžiais,įvairių suvokimo rūšių derinimas,atgaminimas,teisingo kartojimo laiko paskirstymas.2)išlaikymas.3)algoritmavimas-tikslus įvykio arba jo sekos atsiminimas jam nesikartojant.:1)atpažinimas-tai įvykio įsiminimas jam pasikartojus.2)prisiminimas-ypatingai sunkus,lėtas reikalaujantis didelės psichinės įtampos.3)atsiminimai-apima įvykių atkūrimą pagal nuoseklumą.4)užmiršimas-atminties procesas dėl kurio suvoktos ir užkoduotos medžiagos žmogus atsiminti negali:a(visiškas,b)dalinis.Atminties pagalba sudaromi vaizdiniai,kurie gali būti:1)bendri(namas)2)daliniai-langas.Penktais gyvenimo metais pradeda formuotis sąžinė,tada vaikas pradeda meluoti,9 gali sukurti vidinį planą.trys atminties tipai:1)konkreti-vaizdinė:a)girdimoji,b(regimoji.2)abstraktus-žodinis tipas3)mišrus-ir viena ir kita medžiaga įsimenama.Atmintis priklauso nuo:interesų,fizinės būklės,neigiamos nuostatos,emocijų.Fenomenalią atmintį turi muzikantai išgirdę kūrinį gali jį pagroti. vaizduotė t.y. naujų daiktų ir reiškinių vaizdų kūrimas,jos pagrindas didžiųjų pusrutulių žievėje.
12.Vaizduotę apsprendžia:praeities įvykiai,ateities vaizdai,dabarties reiškiniai,neįprastus,bet galimus žmogaus norus.Vaizduotės funkcijos:1)pažintinė-jos dėka geriau pažįstame pasaulį.2)anticipacijos-numatome savo veiksmus į priekį.3)veiksmų reguliavimo-bet kokią veiklą atlikdami vaizduotės pagalba ją reguliuojame.Vaizduotės ryšys su kitais psichikos procesais:1)remiasi jutimu,2)mąstymas-juo taip pat pažįstame pasaulį.3)veikai dėmesį.4)atmintis-tiesiogiai veikai vaizduotę.5)su jausmais.Vaizduotė turi ryšį su organizaciniais procesais.vaizduotės kūrimo būdai:1)aglitinavimas,2)hiperbolizavimas-vaizduojamo daikto arba jo atskirų dalių padidinimas.3)akcentavimas-atskirų daikto dalių pabrėžimas.4)schematavimas-daiktų grupei būdingų bruožų išskyrimas.5)įterpimas-daikto ar jo dalių perkėlimas į kitą aplinką.6)tipiškumas-sudėtingas vaizdinių perdėliojimas. Vaizduotės rūšys:1)valinga-kai sąmonėje kuriami vaizdiniai,žmogus kelia sau tikslą ko nors siekti.,2)nevalinga-vaizdiniai iškyla tarytum savaime.Sapnai-nevalingi vaizdiniai.Vaizduotė gali būti:1)atkuriamoji-nesuvoktų vaizdinių sudarymas.2)kuriamoji-savarankiškas naujų vaizdų sudarymas.Individualūs skirtumai:1)vaizduotės produktyvumas(būdinga menininkams)2)vaizduotės skurdumas(trūksta jumoro)3)vaizduotės tikroviškumas,4)vaizduotės atitrūkima nuo tikrovės,5)atskirų žmonių vaizduotė yra arba girdimoji arba regimoji.
13.Mąstymas-tarpiškas ir apibendrintas tikrovės pažinimas. Fiziologinis pagrindas yra sudėtinga analitinė sintetinė smegenų žievės veikla. Mąstymą analizuoti galiam, kaip konkrečią veiklą: I)veiksminis mąstymas,taip yra iki 3 metų kai užduotys sprendžiamos veikiant.2)vaizdinis mąstymas 3-7 m jo metu manipuliuojama daiktų ir reiškinių vaizdais.3)žodinis-loginis mąstymas po 7 metų ,kai mąstoma žodžiais ir sąvokomis.II)mąstymą galime analizuoti,kaip psichinį procesą-mąstomeoperacijomis:1)analizė-mintinis daikto suskaidymą į dalis.2)sintezė-mintinis daiktų sujungimas į vieną visumą.3)palyginimas-daiktų savybių lyginimas.4)abstrahavimas-mintinis reiškinio savybių išskyrimas.5)apibendrinimas-atskirų daiktų savybių sujungiama į vieną.6)klasifikavimas-daiktų ir reiškinių priskyrimas tam tikroms kategorijoms.7)serijavimas-skirstymas serijomis.III)mąstymo formos:1)sąvokos būna vieninė ir bendrinę,abstrakčios ar konkrečios,buitinės ar mokslinės,plačios arba siauros.2)sprendimai daiktų ir reiškinių ryšių atspindėjimas:Sprendimai gali būti teigiami ir neigiami,bendrieji nusakantys bendras savybės,daliniai,daliai reiškinių būdingos savybės,pavieniai-tik su jom būdingom savybėm daiktai ir reiškiniai,kategoriniai-kai kas nors teigiama ar neigiama,sąlyginai,kai iškeliama sąlyga,skirstytiniai kai nurodomi keli variantai to paties daikto atžvilgiu:arba aš rytoj ateisiu pas tave arba paskambinsiu arba atsiųsiu sms.probleminiai-kai kalbame apie galimą bet dar neįvykusį faktą.3)protavimas-vieno sprendimo išvedimas iš kitų turimų sprendimų.Protavimai būna:indukcija-nuo dalinių atvejų prie bendrų.Dedukcija-kai einame nuo bendrų prie atskirų(Visi septynmečiai lanko mokyklą.Jonelis yra 7 metų,padaromas sprendimas:Jonelis turi lankyti mokyklą..ir protavimai pagal analogiją-kai nuo vienų dalinių atvejų einame prie kitų dalinių atvejų.mes mąstymą ir kaip bendravimo formą galime analizuoti,nes bendraudami keičiamės informacija.Minties ypatumai.1)proto platumas-pasireiškia sugebėjimu apimti platų klausimų ratą kūrybiškai mastant įvairiuose mokslo ir praktikos srityse.2)proto gilumas-pasireiškia mokėjimu įsigilinti į klausimų esmė.3)proto savarankiškumas-savarankiškas protas neieško paruoštų sprendimų nesiremia kitų mintimis.4)proto lankstumas-tai mokėjimą pakeiti numatytą spendimą.5)proto nuoseklumas-pasireiškia sugebėjimu laikytis loginės tvarkos nagrinėjant klausimus.6)proto greitumas reikalingas visais atvejais kai reikia greitai priimti sprendimus.Intelektas yra adaptacinio pobūdžio. Asimiliacija-reiškinio suvokimas pagal turimas struktūras.Akomodacija-savo vidinių struktūrų pritaikymas prie suvokiamų daiktų ir reiškinių. Egocentrizmas nesugebėjimas suprasti,kaip kiti žmonės suvokia pasaulį.Piaget intelekto teorija apimanti 4 stadijas:1)sensorinis intelektas.0-2m2)ikioperacinis intelektas.2-7m3)konkrečių operacijų stadija7-11m.4)formalių operacijų stadija.11-14m.Kiekvieną šių stadijų analizuoja taip:1)supratimas apie daiktus.2)ryšiai tarp daiktų ir reiškinių.3)laiko suvokimas.4)erdvės ir nuotolio suvokimas.5)žaidimas.
14. Intelektas-protas, sugebėjimas mokytis ir išmokti, susivokti naujose situacijose, atskleisti reiškinių ryšius. Intelekto esmė ir prigimtis dar nepakankamai ištirta. Kiekybiškai vertinti intelektą pradėta 1905, atrenkant mokslui negabius vaikus. Pirmiausiai buvo nustatyta, ką gali vidutinis, normalus atitinkamo amžiaus vaikas ir jo sugebėjimo lygis pavadintas psichiniu amžiumi. Intelekto koeficientas apskaičiuojamas psichinį amžių dalinant iš biologinio amžiaus ir dauginant 100. Paprastai žmogus vienoje srityje sugeba daugiau, kitoje mažiau. Ir ši sugebėjimų mozaiką per gyvenimą gali keistis. Vieni sugebėjimai gali būti ugdomi o kiti ne. Dėl to yra dvi intelekto rūšys- kintantis ir susiformavusi. Kintantis intelektas padeda spręsti naujas, neįprastas problemas. Jis apima trumpalaikę atmintį, psichologinį judrumą, gyvumą, mąstymo greitį ir pan. Šis intelektas nesiremia žiniomis ar kultūra. Tuo tarpu susiformavęs intelektas, remiasi žiniomis, įgūdžiais, kultūra. Jis apima gebėjimą apibrėžti sąvokas, vartoti žinias, kurti kalbos sugebėjimus, kurio priklauso nuo patirties iramžiaus. Yra septyni intelektai: verbalinis, loginis matematinis, erdvinis, muzikinis, motorinis, emocinis, socialinis.
15.Sąmonė ir jos būsenos. Sąmonė-aplinkos atsispindėjimas, aukštesnioji psichikos forma, kuriai būdinga suvokimo, vaizduotės, jausmų sąsaja su sąvokiniu mąstymu ir proto veiksmais. Sąmonę turi tik žmogus.Sąmonę tiria keletą mokslų-filosifija, logika, kalbotyra, neurofiziologija ir pn. Psichologija tiria sąmonės kilmę, struktūrą ir funkcionavimą. Sąmonei būdingas aktyvumas, refleksija, savistaba, motyvacinis vertybinis pobūdis, įvaitus aiškump laipsnis. Kiekvieno individo sąmonė yra unikali ir priklausoma nuo socialinės aplinkos. Individo sąmonės struktūros formuojasi aktyvioje vaikystėje. Samonė turi kelias būsenas, viena iš būsenų miegas. Miegas-periodiška funkcinė žmogaus ir aukšt.gyvūnų tam tikros ramybės būsena, kuriai būdinga specifinis centrinės nervų sistemos ir viso organizmo neveiklumas. Miego metu mes pereina keletą miego būsenų-pradinė fazė-grimzdimas, vidurinė fazė-ilsimės gilumoje ir paradoksinis miegas-kai daugelio smegenų sričių palieka aktyvios o mes matome sapnus. Sapnas- vaizdai, jausmai, mintys matomi ir išgyvenami miegant. Pasąmonė-psichiniai procesai, aktai būsenos, kurios sukeliančių tikrovės reiškinių įtakos žmogus nesuvokia. Psichinio atspindėjimo forma, kada atspindimas tikrovės vaizdas ir žmogaus santykis su tikrove sudaro nedalijamą visumą.
16.Motyvai-tai kas sukelia vienokį ar kitokį veiksmą.Motyvacija tai kas sukelia ilgiau trunkančią veiklą.Motyvo šaltiniai:1)vidiniai-norai,emocijos.2)išoriniai(aplinka)3)vidinių ir išorinių šaltinių derinys(tikslai,vertybės).Motyvais skirstomi į sąmoningus ir nesąmoningus.Sąmoningi motyvai,jų rūšys rezultato vaizdas vadinamas tikslu.kai žmogus turi pasirinkti vieną iš kelių skirtingų tikslų prasideda motyvų kova.Susidaro motyvų hierarchija,motyvai keičiasi.Interesai-jie kyla iš poreikių ir išsivysto veikloje.Interesų skirstymas pagal turinį:visuomeniniai politiniai,profesiniai,pažinimo,estetiniai.Pagal tikslą:tarpiškus ir netarpiškus.Pagal apimtį:platūs ir siauri.pagal pastovumą,pastovūs ir nepastovūs.interesai skatina su daiktais išsamiau ir giliau susipažinti.Idealas kyla iš poreikio būti panašiam,bet tai nėra paprastas mėgdžiojimas.Siekiai-poreikiai turėti naujas gyvenimo ir vystymosi sąlygas,kurių šiuo metu žmogus neturi tačiau gali būti sukurtos.Jie skirstomi į potraukius,norus,ketinimus,troškimus.Potraukius vadiname tokį siekį kai suvokiame tam tikrą nepasitenkinimą esama būsena.potraukis vista troškimu įsisąmoninus siekimo tikslą,tačiau dar neįsivaizduojame būdų ir priemonių,kaip jį pasiekti.Kai įsisąmoniname veiklos būdus priemones siekimas tampa ketinimu.sunkiai įgyvendinami siekiai yra svajonė.tikslai skiriasi savo siekimo trukme ir sudėtingumu.tikslai būna artimi tolimi ir tolimesni.Asmenybės tikslų siekimui saviauklai pasaulėžiūros susiformavimui reikšmingas savęs vertinimas.Nesąmoningų motyvų rūšys:potraukiai:nuostatos-jos yra išmoktos,o ne įgimtos savybės.Nuostatos susijusios su poreikiais,jos siejasi su įsitikinimais.Jos supaprastina aplinkos pažinimą ir palengvina adaptaciją bei veiklą.Nuostatos būna teisingos ir klaidingos.Stereotipai-jas sudaro tam tikrų reiškinių schematizuotas supratimas.Stereotipai apima:elgsenas,dorovinius vertinimus,politines pažiūras.Skiriami šie stereotipų komponentai:1)kognityvumas-jis išreiškiamas vertinančiais teiginiais:lietuvių moterys gražios.2)vaizdusis komponentas-jis egzistuoja psichikoje kaip apibendrintas reiškinys:tipiškas kareivis.3)emocinis komponentas-vieni reiškiniai sukelia pasibjaurėjimą kiti pasigėrėjimą.Visi trys komponentai tarpusavyje susiję jie sukelia vaizdinius,o vaizdiniai emocijas.Vaikai perima stereotipus iš suaugusių.Stereotipai gali būti ir teisingi ir klaidingi.
17. Emocijos ir jausmai.Emocijos yra situaciniai išgyvenimai kilę dėl biologinių organizmo poreikių:alkio,skausmo.Jausmai atspindi pastovius,patvarius ilgalaikius žmonių išgyvenimus,atspindinčius žmogaus santykį su aplinka.jų fiziologiniame mechanizme svarbią vietą užima požieviniai nerviniai procesai.Emocijoms vadovauja požievis,o jausmams smegenų žievės veikla.Emocijos būdingos ir gyvūnams,o jausmai tik žmogui.Emocijos susiformuoja daug anksčiau nei jausmai.Funkcijos:1)signalinė:a)bendravimo,b)įvertinamoji,c)skatinančioji.2)ekspresinė-ji parodo žmogaus santykį su tikrove.3)reguliuojamoji-ji reguliuoja žmogaus veiklą.emocijos būna teigiamos ir neigiamos,emocijoms būdingas poliariškumas t.y. tie patys reiškiniai ir aktyvūs ir pasyvūs.Ambivalentiškumas(dvilypumas)-kai žmogus gali jausti tuos pačius jausmus.Pagal santykį su socialine aplinka skirstomos:1)nerimą-ją sukelia įsivaizduotas pavojus,kaltės,gėdos jausmas.Nerimas gali padėti arba nepadėti prisitaikyti prie aplinkos.Ilgai trunkantis sutrikdyti žmogaus psichiką.Jis priklauso nuo temperamento,kūryboj daro gerą darbą.2)nustebimas-staiga kylanti bet neilgai trunkanti emocinė būsena..Ji suaktyvina nervinę ir psichinę veiklą.Jei sunkiai valdomas gal peraugti į baimę.3)džiaugsmas-sukelia nesavanaudiškais tikslais sukelta veikla,išgyvenimas.jį gali sukelti ir neigiami polinkiai pvz.rūkymas.4)gėda-specialiai savęs pažeminimas,pagalbos sau jutimas.Žmogus jaučiasi silpnas ir nusivylęs.Taip pat kitų žmonių reiškiama panieka mums.Santykyje su visuomene išgyvename.5)užuojauta.6)depresija.7)empatija.Dar emocijų formos:1)nuotaikos.2)afektai.3)aistros.4)stresas.5)frustracijos.Nuotaikos tokios emocinės būsenos pasireiškia nestipriais pergyvenimais ir tam tikrą laikotarpį veikai žmogaus elgesį.Jos visada turi priežastį,bet žmogus ne visada tai žino.Nuotaikos valdomos.Afektai-labai audringos trumpos stiprios emocinės būsenos,labai staigiomis reakcijomis pasireiškia:pykčio priepuoliai,neviltis.jų metu savo elgesio žmogus nevaldo.Nesuvokia ką daro kalba neaiški,judesiai nekoordinuoti.Aistros-ilgos intensyvios emocinės būsenos,jas sukelia materialinių ir kultūrinių poreikių tenkinimas.Daugelis aistrų reikalauja vyriškumo.Aistros gali būti ir neigiamos;azartinai lošimai.Stresas-tai tokia emocinė būsena,kurią sukelia netikėtos aplinkybės,pavojus,dideli fiziniai ir psichiniai krūviai,kai reikia nelauktai orientuotis pasikeitusioje situacijoje.Nustatytos 3 streso stadijos:a)aliarmo-sutirštėja kraujas,pakinta jo cheminė sudėtis.b)adaptacija-po įtampos prasideda pasisaugojimo,susivaldymo pusiausvyros atstatymo periodas.Kraujas sunormalėja.c)išsekimo-jeigu stresas veikė labai ilgai tada adaptacija pereina į išsekimą,kur vyksta sunkus nervų sistemos pasikeitimas.Stresas priklauso nuo temperamento ir nuo dažnų neigiamų situacijų.Frustracijos-jas sukelia nenugalimi sunkumai arba įsivaizduojami nenugalimi sunkumai.Jos išgyvenamos:a)agresyvumas-išorinis pasireiškia grubumu,o vidinis-neapykanta).b)regresija-pirminių formų veikla kuri kažkada teikė malonumą.c)fiksacija-žmogaus elgesys pasidaro fiksuotas.Jos gali būti ir trumpalaikės ir ilgalaikės.
Jausmai-tai daugkartinai išgyvenimai.Jų rūšys:1)moraliniai arba doroviniai jausmai-jie susiję su visuomenės elgesio normų laikymųsi jie tokie;pareigos,atsakomybės,sąžiningumo,pagarbos,kolektyviškumo ir t.t.2)intelektiniai jausmai-jie susiję su protine veikla,jie tokie:žinių troškimo,smalsumo ir nuostabos,naujumo suvokimo ir t.t.Intelektiniai jausmai kyla sprendžiant įvairias teorijos ir praktikos klausimus.3)estetiniai-susiję su grožio pajautimu.Suvokiami gamtos.gyvenimo grožio.Jie kyla tada,kai atsiranda pasigėrėjimo jausmas.4)praksiniai-juos sukelia praktinės veiklos sėkmė ar nesėkm nesėkmė.5)religiniai jausmai-jie turi savyje didybės,antgamtinio pasaulio.Jausmų išraiška-pirmiausia veiksmais poelgiais ir kalba,paskui pasirodo intonacija,mimika,gestasi išreiškiame toleranciją ir agresyvumą.Vegetacinis pakitimas-keičiasi odos temperatūra,kvėpavimas,prakaito išsiskyrimas,raumenų susitraukimais.Emocijos,kaip adaptacijos forma,jos kaip procesas.
18.Profesijos psichologija. Profesija-žmogaus veiklos rūšis, reikalaujanti tam tikrų žinių. Žmogaus veikla reiškiasi fizinėmis ir intelektinės energijos naudojimu. Profesinis asmenybės tyrimas atliekamas, kai norima rinktis profesiją, nustatoma kokiai profesijai žmogus tinkamiausias.Pdedant pasirinkti profesiją tyrėją domina žmogaus interesai, sugebėjimai, žinios, mokėjimai, įgūdžiai, charakterio bruožai ir pn. Parenkant kandidatus tam tikrai profesijai, profesiogramoje išvardintos savybės lyginamos su kandidato asmenybės savybėmis ir daromos išvados apie tinkamumą. Po to lyginami visų kandidatų psichologinio tyrimo rodikliai. Atrankai taikomi psichologiniai ir psichofiziologiniai testai. Svarbu pasirinkti tinkamiausiais metodikas tirti toms savybėms, nuo kurių priklauso darbo sekmė. Todėl laikomasi trijų principų: etapiškumo, aktyvumo, dinamiškumo. DŽ.Hollands teigė kad visi žmonės ieško tokios aplinkos, kurioje galėtų panaudoti savo sugebėjimus ir galimybes. Išskiria kelis žmonių tipus: realistinis tipas-linkęs su aplinka bendrauti objektyviai, konkrečiai. Šie žmonės renkasi mechaniko, inžinieriaus, vairuotojo ir kt.realistines profesijas. Intelektualusis tipas-bendrauja su aplinka intelektu, idėjomis, žodžiais, simboliais.Pirmenybė-mokslinėms profesijoms, teorinėms užduotims, skaitymui,kalboms. Meninis asm.tipas-veikia aplinka, kurdamas įvairias formas ir produktus, linkęs į subjektyvias fantazijas, saviraišką, muzikai, dailininkai, literatai. Socialus tipas- kontroliuoja aplinką pasitelkęs kontaktus su žmonėmis, mokytojai, gydytojai, psichologai ir pn..Iniciatyvus tipas-renkasi tikslus pademonstruoti energiją, entuziazmą, impulsyvumą, dominavimą ir pn.,prekybininkai, ekonomistai, teisininkai.Konvencionalusis tipas- iš aplinkos pasirenka vertybes, neprieštaraujan.papročiams ir visuomenės nuomonei. Jis renkasi praktiškumo, konkretumo ir pn. Reikalaujančias profesijas.
19.Žmogaus raida.
20. Asmenybės psichologija Asmenybė-individo savitumas, reikšminga pastovių jo savybių sistema, nusakanti jo vietą kurioje nors bendrijoje. Individas tampa asmenybe tik tada, kai jis aktyviai veikia ir reiškiasi kaip visuma, jungianti aplinkos pažinimą su išgyvenimais. Dauguma mokslininkų teigia kad pažinti asmenybę galima išeinant iš asmenybės struktūros visumos. Asmenybės tyrimą svarbiausiu psichologijos tikslu laikė ir Vygotskis, svarbiausia yra asmenybės ir jos raidos tyrinėjimas. Asmenybė tai žmogus, pasiekęs pakankamai aukštą fizinio, psichinio ir socialinio išsivystimo lygį, kuris leidžia jam elgtis neatsižvelgiant į tiesioginius poveikius ir situacijas, vadovaujantis esminiaisgyvenimo principais ir įsitikinimais. Skirtingų srovių psichologai asmenybę aiškina dviem požiūriais. Idealistinis požiūris- pabrėžia jos dvasingumą, individualumą, sąmoningą autonominę veiklą, kuriančią istoriją. Materialistinis- asmenybę laiko visuomeninės raidos produktu, apibūdina ją kaip vienos ar kitos visuomenės atstovą.Asmenybės tipų nustatymas ir kvalifikavimas vadinamas asmenybės tipologija.
21.S.Froido psichoanalitinė asmenybės teorija- Z. Froidas buvo pirmasis šios pakraipos asmenybės teorijos autorius. Jis manė, kad žmogaus elgesiui didelę įtaką daro biologiniai instinktai ir ypač pabrėžė seksualinių potraukių vaidmenį normaliai ir pataloginei asmenybės raidai. Jis paskelbė asmenybės teoriją, paremtą stebėjimų rezultatais su tam laikmečiui itin neįprastomis idėjomis. Pagrindinė šios teorijos mintis buvo ta, kad žmogaus elgesį lemia pasąmonė, kurios žmogus negali kontroliuoti ir dažnai net nesuvokia jos turinio. Žmogaus psichikoje Froidas išskyrė 3 lygius:
Sąmonę (tai tarsi matoma ledkalnio viršūnė, nedidelė psichikos dalis, kurią žmogus gali kontroliuoti)
Priešsąmonę (joje yra informacija, kurią pastangų dėka galima perkelti į sąmonės lygį)
Pasąmonę (pati reikšmingiausia dalis, primenanti neribotos apimties saugyklą, į kurią patenka visa, kada nors gauta informacija, į kurią išstumiami visi nemalonūs prisiminimai, kuriuos žmogus manas užmiršęs; būtent pasąmonėje reikia ieškoti įvairių sapnų, apsirikimų, užmiršimų, nesąmoningų poelgių priežasčių, žmogus nekontroliuoja savo pasąmonės ir net nežino jos turinio; į pasąmonę patekusios neišspręstos problemos niekur nedingsta, o toliau kelia pasąmoninius konfliktus, griaunančius žmogaus asmenybę iš vidaus)
Minėti psichikos lygiai pasireiškia žmogaus asmenybėje, kurią taip pat sudaro 3 dalys:
Id – seniausias, didžiausią reikšmę turintis asmenybės sluoksnis, kuris yra pasąmonės energijos šaltinis, teikiantis ją asmenybei iš įgimtų instinktų maistui, orui, giminės pratęsimui, agresijai. Ši asmenybės dalis vadovaujasi malonumo siekimu, ignoruodama aplinkos reikalavimus, visuomenės normas. Jeigu asmenybėje vyrauja šis pradas, žmogus išgyvena konfliktus sus visuomene, jos normomis. Pagrindiniai instinktai, teikiantys gyvybinę energiją (libido), nuolat prieštarauja tarpusavyje ir sąlygoja asmenybės veiklą. Tai gyvybės, giminės pratęsimo (eros)ir mirties, į save arba į aplinką nukreiptos agresijos, destrukcijos (Thanatos) instinktai. Jie gali būti patenkinami tiesioginiu būdu, išstumiami į pasąmonę, (kurs būdami kelia vidinius konfliktus ir įtampą) arba netiesiogiai – sublimacijos būdu (pasirenkant visuomenei priimtiną jų patenkinimo formą, perkeliant juos į kokią nors veiklą)
Ego – sąmoningoji asmenybės dalis, besivadovaujanti realybės principu. Jos dėka žmogus gali suderinti savo poreikius su visuomenės normomis, bendrauti su aplinka. Ego suderina Id principą “noriu” su superego principu “reikia”.
Superego – viršutinis asmenybės sluoksnis, suformuotas visuomenės normų ir taisyklių, kurį žmogus įgyja patirties ir auklėjimo dėka. Tai pati nepastoviausia asmenybės dalis, nes normos tarsi primetamos iš šalies, ir geriausiu atveju žmogus jas internalizuoja, t.y. įsisavina ir ima jomis vadovautis kaip savomis. Gali būti situacijų kai žmogus lengvai atsisako šių taisyklių ir ima vadovautis instinktais.
Asmenybės dalys nuolat konfliktuoja tarpusavyje, dažni ir asmenybės konfliktai su aplinka dėl poreikių patenkinimo. To pasekoje žmogus nuolat gyvena įtampoje, veikiamas vidinių ir išorinių konfliktų. Asmenybė gali sėkmingai funkcionuoti, tik išsprendusi savo vidinius ir išorinius konfliktus. Į pasąmonę perėję konfliktai trukdo žmogui gerai jaustis, todėl tokiais atvejais reikalinga terapija. Jeigu asmenybė išsprendžia savo vidinius konfliktus, ji tampa psichiškai sveika ir brandžia. Pagal Froidą brandi asmenybė yra asmuo, sugebantis palaikyti gilius, ilgalaikius ryšius su savo artimaisiais ir atliekantis visuomenei reikalingą darbą.
22. Jungo asmenybės teorija- K. G. Jungas buvo Friodo mokinys ir bendradarbis. Jis tyrinėjo neįsisąmonintų dinaminių potraukių įtaką žmogaus veiklai ir elgesiui. Jungas manė, kad pasąmonėje glūdi žymiai daugiau nei seksualumo ir agresijos potraukiai. jis buvo įsitikinęs, kad žmogų veikia pasąmonės vaizdiniai, kurie yra kilę iš žmonijos evoliucijos ir istorijos. Jie yra įgimti ir išsamesniam jų paaiškinimui Jungas panaudojo kolektyvinęs pasąmonės terminą. Asmenybėje Jungas išskyrė tris, iš dalies susijusias sistemas: Ego, asmeninę pasąmonę ir kolektyvinę pasąmonę.
Ego – tai sąmonės centras, jungiantis mintis, jausmus, atsiminimus, pojūčius, kurių dėka mes suvokiame save kaip žmogų, kaip visumą. Į ego įeina ne tik vidinio, bet ir išorinio pasaulio suvokimas, bei žinios apiejį. Iš esmėstai yra sąmonė.
Asmeninė (individualioji) pasąmonė. Ją sudaro aukščiau įsisąmoninti išgyvenimai, tendencijos, siekimai, kurie buvo pamiršti. Asmeninei pasąmonei priklauso ir tie išgyvenimai, kurie buvo nemalonūs, keliantys skausmą, ir buvo išstumti. Asmeninės pasąmonės turinys nesunkiai vėl gali pereiti į sąmonę. Ego ir asmeninė pasąmonė yra įgyjami žmogui gyvenant. Kitaip yra su kolektyvine pasąmone. Ji išeina iš individualios psichikos ribų.
Kolektyvinė (transpersonalinė) pasąmonė atspindi žmonijos evoliucijos elementus ir yra bendra visiems žmonėms. Tai gilesnis pasąmonės sluoksnis, kuris sudaro savotišką psichikos lauką, jungiantį visą žmoniją ir egzistuojanti už atskiro individo ribų. Kolektyvinėje pasąmonėje glūdi slaptas polinkis būtent taip, o ne kitaip suvokti tikrovę.
Kolektyvinės pasąmonės pažinimui Jungas skyrė ypatingą dėmesį. Svarbiausi jos komponentai ra archetipai – universalios minties forma, idėja, turinti savyje emocinę galią. Jungas manė, kad archetipų negalim pažinti tiesiogiai, o tik per jų įvaizdžius, kurie pasireiškia ankstesnių kartų mituose, mene, pasakose, sapnuose, fantazijose.
23.Adlerio asmenybės teorija- Adleris – austrų gydytojas, psichiatras, buvo Z. Froido bendradarbis. Tačiau laikui bėgant, jų pažiūros išsiskyrė. Adleris nors ir neneigė seksualinio potraukio vaidmens asmenybės gyvenime, tačiau neteikė jiems lemiamos reikšmės. Į žmogaus psichiką žiūrėjo kaip į nedalomą visumą ir stengėsi atskleisti socialinio konteksto reikšmę žmogaus individualumui. Adleris pabrėžė visuomeninę žmogaus prigimtį ir įgimtą bendrumo jausmo poreikį, kurį jis pavadino socialiniu interesu. Jis labiau orientavosi į asmenybės ateitį, į jos susidarytą gyvenimo planą ir jos įgyvendinimą, siekiant savo tikslų. Adlerio nuomone, žmogus visą gyvenimą siekia to paties tikslo ar laikosi pastovios elgesio krypties. Visa tai jis pavadino gyvenimo stiliumi.Jo nuomone asmenybės veiklos motyvu ir varomąją jėga yra jos augimo, pranašumo, tobulumo siekimas, o šis neatsiejamai susijęs su žmogui įgimtu menkavertiškumo jausmu. Siekdama pranašumo asmenybė kompensuoja susiformavusį vaikystėje menkavertiškumo jausmą. Vaikas nuo pat gimimo jaučia esąs silpnesnis, priklausomas nuo kitų, mažai galintis, šis jausmas ypač sustiprėja, jeigu vaikas jaučiasi mažiau sugebantis už bendraamžius. Būtent čia pasireiškia noras įgimtas noras tobulėti, pirmauti ir kompensuoti savo silpnumą. Bet oAdleris manė, kad menkavertiškumo jausmo formavimuisi turi įtakos gimstamumo seka – žmogaus elgesys ir siekiai priklauso nuo to, kelintas iš eilės vaikas buvo šeimoje ir kiek dėmesio bei meilės gavo.
Menkavertiškumo jausmas kiekviename asmenybės raidos lygmenyje yra santykinai pastovus, ir galima teigti, yra specifinė asmens buvimo pasaulyje jausena. Tai yra todėl, kad visuomet atsirandą kas nors pranašesnis už ją, o galiausiai žmogus nebegali būti pranašesnis ir tobulesnis už Gamtą ir Visatą. Taigi asmenybė siekdama tobulumo, stengiasi kompensuoti savo menkavertiškumo jausmą ir nuo to, kaip jai pavyksta, priklauso žmogaus psichinė sveikata ir subrendimo lygis. Asmenybė siekdama savo tikslų, individualų gyvenimo stilių. Gyvenimo stiliui būdingos savitos idėjos, aktyvumo lygis, nuostatos, kurios atsispindi santykiuose sus aplinka. Gali būti, kad žmogus sąmoningai nesuvokia savo gyvenimo stiliaus ir gyvena ne pagal jį. Tada ir kyla įvairūs konfliktai, problemos. Gyvenimo stilius suformuoja ir savitus problemų sprendimo būdus. Tai išryškėja, kai žmogus susiduria su sunkumais. Optimistas elgiasi drąsiai ir realiai, o pesimistas, nepakankamai kompensavęs menkavertiškumo jausmą, stengiasi išvengti socialiai būtinų veiksmų. Taigi norint suprasti asmenybę, reikia žinoti jos gyvenimo stilių. Adleris ypač pabrėžė, kad asmenybė, orientuota į ateitį, siekia savo tikslų iš kurių vienas aukščiausių yra „idealusis Aš“, tai yra toks žmogus, kokiu asmuo norėtų tapti. Adleris daugiausia nagrinėjo asmenybes, turinčias tam tikrus psichinius sutrikimus ir asmenybės subrendimą matė iš tos pozicijos, kad subrendusi asmenybė šių sutrikimų neturi. Brandi asmenybė turi būti pakankamai kompensavusi savo menkavertiškumo jausmą vidutiniškai stipriu pranašumo siekimu. Be to brandi asmenybė turi turėti aukštus gyvenimo tikslus, kurie neprieštarauja visuomenės tikslams ir turi surasti savo socialinius uždavinius. Subrendęs žmogus turi būti suinteresuotas ir kitų žmonių gerove. Jis turi įsijausti į kitą ir matyti jo akimis.
24.Charakteris ir temperamentas. Charakteris yra viena iš seniausiai pastebėtų ir mėgintų aprašyti
asmenybės savybių .Charakteris – tai visuma asmenybės savitų individualių psichinių
savybių, uždedančių antspaudą jos elgsenai. Psichologijos istorijoje buvo pareikštos trys pagrindinės hipotezės apie charakterio kilmę: vieni teigė, kad charakteris yra sąlygojamas įgimtų (ir paveldėtų) savybių, kiti, kad charakteris susiformuoja dėl gyvenimo sąlygų įtakos, ir treti, jog jis susiformuoja ir įgimtų, ir socialinėje aplinkoje įgytų savybių pagrindu. Temperamentu vadiname pastovias asmenybės savybes, pasireiškiančias psichinių reiškinių intensyvumu, tempais ir pastovumu. Tai vienokios ar kitokios temperamento savybės labiausiai atsispindinčios asmenybės jausminiame gyvenime. Manoma, kad temperamentas – įgimtas dalykas ir jo negalima pakeisti. Tačiau reikia žinoti, kaip elgiasi tam tikrotemperamento žmogus, kad galėtum su juo susibendrauti. SangvinikasEnergingas, emocionalus, nejautrus, ekstravertas (atviras), nepastovus.Tai greitas, aktyvus žmogus. Jis emocingas, nepastovios nuotaikos. Emocijos išraiškingos, aiškiai atsispindi veide, gestais, pantomimika. Šio tipo žmogus gali greitai supykti, bet taip pat greitai ir atleisti. Melancholikas – šio tipo dabar neaptarsiu kadangi tai yra mano temperamento tipas aš jį ir aptarsiu pristatinėdama savo temperamentą. Cholerikas Energingas, emocionalus, ryžtingas, jautrus, ekstravertas (atviras), nelabai pastovus.Tai energingas, greitų reakcijų, stiprių emocijų žmogus. Šio tipo žmogus siekia pirmauti, priešinasi viskam, kas jiems trukdo. Neretai staigiai supyksta, praranda pusiausvyrą ir negreit sugeba atleisti, nenori pripažinti, jog buvo neteisūs. Flegmatikas Pasyvus, neemocionalus, nejautrus, ramūs, abejingi, intravertas (uždaras), pastovus.Tai lėtas, uždaras žmogus. Emocijos menkai pasireiškia išoriškai. Lėtai reaguoja į aplinką, todėl vienus erzina nejautrumu, kitus žavi didele ištverme. Jie geraširdžiai ir nuolankūs, blaivaus proto ir praktiški. Dauguma žmonių nėra kurio nors vieno išskirtinai temperamento tipo. Tačiau vieno temperamento savybės yra būdingiausios, o kitų – daug mažiau. Asmenybės tipų nustatymas ir kvalifikavimas vadinamas asmenybės tipologija.
25. Aš-vaizdas.
26 Asmenybė ir grupė. Asmenybės pastovumo ir grupės spaudimo sąveikos problemos yra tokios pat senos, kokia sena asmenybės ir visuomenės santykių aiškinimo istorija. Jau nuo senovės Graikijos laikų turime socio-centristinį ir individualistinį grupės ir asmenybės sąveikos filosofinį sprendimą. Šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje, besiremiančioje daugumos prmumo ir asmenybės antraeiliškumo idėjomis, lengva padaryti išvadą, kad grupės daugumos teiginiai, vertinimai, tikslai, idealai ir kt. visada yra tikresni ir teisingesni už asmenybės teiginius, vertinimus ir kt. Socialinėje psichologijoje asmenybės pastovumo ir grupės spaudimo sąveika buvo pradėta tyrinėti tik mūsų amžiaus šeštajame dešimtmetyje. Tuo laikotarpiu atsirado ir dabar plačiai vartojamas konformizmo trminas bei atitinkama sąvoka. Konformizmas yra elgsenos formų, mąstymo būdo, pažiūrų ar vertinimo priėmimas grupei darant tiesioginį ar netiesioginį spaudimą. Žmonės, kurie lengvai pasiduoda grupės spaudimui, vadinami konformistais. Patyrimas rodo,kad konformizmo lygis keičiasi priklausomai nuo aplinkos sąlygų ir specialaus auklėjimo.Dėl išugdyto konformizmo fašistai patraukė į siaubingus nusikaltimus daug dorų,bet įtaigių Vokietijos piliečių. Antra vertus,visiška asmenybės autonomija,nesiderinimas su grupių ir visuomenės reikalavimais neužtikrina asmenybės socialinės adaptacijos ir iš viso nesudarys sąlygų bendrai veikti Daugeliu atliktų konformizmo tyrimų buvo įrodyta, kad individai , reiškiantys grupėse savo individualius požiūrius ir elgsenos tipus, patenka į komunikacinio tinklo centrą ir turi atlaikyti grupės spaudimą. Jeigu jie tam spaudimui nepasiduoda, grupė juos išstumia iš savo struktūros. Visa tai , kas pasakyta , rodo , kad asmenybės autonomijos ir konformizmo problemos susijusios su įvairiais mikro- ir makrogrupių reiškiniais. Tie ryšiai socialinėje psichologijoje tebėra įvairių paieškų stadijoje. vadovaujantys asmenys socialinėje psichologijoje vadinami lyderiais , o vykdantieji – pasekėjais. Lyderiai skirstomi į formalius ir neformalius. Mūsų aplinkoje formalūs lyderiai dažniausiai vadinami vadovais , viršininkais ir pan. Lyderių rūšys- Autokratinio tipo, Demokratinio tipo, Liberaliojo tipo lyderiai.
——————————————-
*PSICHOLOGIJA – TAI:
Ø
mokslas apie žmogaus ir gyvūnų psichikos reiškinius, jų dėsnius bei mechanizmus. Ømokslas apie elgesį ir psichinius procesus. PSICHOLOGIJOS TIKSLAS yra aprašyti, paaiškinti ir prognozuoti psichikos ir su ja susijusios elgsenos ypatybes. Šiuolaikinė psichologija apima įvairias žmogaus psichinio gyvenimo sritis, todėl diferencijuojasi į atskiras šakas/disciplinas, kurios skiriasi tyrimo objektu, metodais, rezultatų pritaikymo sferomis. Yra ir tarpdisciplininiai dalykai, tokie kaip psichofizika, psicholingvistika ir t.t. Šie hibridiniai mokslai tiria žmogaus reiškinius dviejų ir daugiau mokslų metodais. PAGRINDINĖS PSICHOLOGIJOS ŠAKOS
Ø
Bendroji psichologija – tiria bendriausius normalaus suaugusio žmogaus psichikos dėsningumus, įvairius psichikos procesus (dėmesį, mąstymą, atmintį).
Ø
Asmenybės (diferencinė psichologija) – nagrinėja individualius žmonių skirtumus, ji apima asmenybės psichologiją.
Ø
Socialinė psichologija – tiria žmonių grupių ir asmenybės elgesio grupėse psichinius reiškinius (pvz., kaip suvokiame, vertiname vieni kitus bei save grupėje žmonių).
Ø
Raidos (amžiaus tarpsnių; vystymosi) psichologija – tiria, kaip keičiantis amžiui, keičiasi žmogaus elgesys ir kokie psichikos ypatumai būdingi tam tikram amžiaus tarpsniui (pagal tai skiriama vaiko, paauglio, jaunuolio, subrendusio ir seno žmogaus – geronto psichologija).
Ø
Medicininė psichologija – nagrinėja psichologinius įvairių susirgimų aspektus.
Ø
Pedagoginė psichologija – tiria psichologinius žmogaus ugdymo ypatumus, mokymo ir auklėjimo bei mokymosi ir saviauklos psichologinius dėsningumus (pvz., santykiai tarp mokinių ir mokytojų; mokymo metodų ir priemonių efektyvumo psichologinės sąlygos).
Ø
Darbo ir inžinierinė psichologija – tyrinėja darbo mokslinio organizavimo problemas, žmogaus ir mašinų sąveiką gamyboje, profesines asmenybės ypatybes ir t.t. (pvz., sprendžia profesinio apsisprendimo problemas).
Ø
Kūrybos psichologija – aiškina mokslinės, techninės, meninės kūrybos procesų dėsningumus, kūrybinių sugebėjimų struktūrą ir pan.
Ø
Sporto psichologija – atskleidžia sportininkų rengimo psichologines sąlygas, sportinių įgūdžių formavimo ypatybes, tiria sportininkų elgseną varžybose ir t.t.
Ø
Zoopsichologija – tyrinėja žemesniųjų gyvūnų psichikos reiškinių ypatybes.
Ø
Yra ir kitų įvairių psichologijos šakų, kurios intensyviai vystosi, pvz., reklamos, muzikos, teisės, prekybos psichologija ir daugelis kitų. PSICHIKOS FILOGENEZĖ IR ONTOGENEZĖ
Ø
Filogenezė – gyvūnų rūšies istorinė raida; gyvūnų ir žmogaus psichikos atsiradimas ir raida. Filogenezę tiria zoopsichologija, istorinė psichologija, etnopsichologija, be to, antropologija, etnografija, istorija ir kiti socialiniai mokslai.
Ø
Ontogenezė – individualus organizmo vystymasis; pagrindinių žmogaus psichikos struktūrų susiklostymas vaikystėje. Filogenetinis požiūris. Yra manoma, kad savo ontogenezėje žmogus pakartoja filogenezę. Psichika gali būti išsivysčiusi įvairiais lygiais, tiek filogenetiniu, tiek ontogenetiniu požiūriu. Psichikos vystymąsi sąlygoja nervų sistemos vystymasis.Filogenezės lygiai:ØInstinktyvioji psichika (taksis, refleksas, instinktas).ØIšmoktoji (įgytoji) psichika.ØIntelektinė elgsena (šiam lygiui priklauso tik žmonės; niekad nebandęs gali iš karto atlikti teisingą veiksmą).PSICHIKA IR SMEGENYSStuburinių gyvūnų, įskaitant ir žmogų, nervų sistemą sudaro dvi dalys:I. Periferinė nervų sistema (PNS):
somatinė ir autonominė.
Ø
Somatinė nervų sistema impulsus iš jutimo ląstelių perduoda CNS ir iš CNS į vykdomuosius organus –raumenis
Ø
Autonominė nervų sistema veikia autonomiškai (savarankiškai) ir reguliuoja vidaus organų veiklą: širdies, virškinimo, liaukų ir t.t. Viena autonominės nervų sistemos dalis – simpatinė nervų sistema – parengia mus gintis: ji priverčia širdį greičiau plakti, plečia arterijas, padidina gliukozės kiekį kraujyje, sustiprina prakaitavimą, sulėtina virškinimą ir taip parengia veikti. Kita dalis – parasimpatinė nervų sistema – veikia priešingai. Ji nuramina, sulėtina širdies plakimą, sumažina gliukozės kiekį kraujyje ir pan. Simpatinė ir parasimpatinė sistemos veikia kartu ir padeda organizmui išlaikyti pastovią mūsų vidinę būseną. II. Centrinė nervų sistema (CNS). Jai priklauso nugaros ir galvos smegenys.

Ø
Nugaros smegenys reguliuoja atskirų raumenų grupių ir vidaus organų darbą. ØGalvos smegenis sudaro trys pagrindinės dalys:
1)
Smegenų kamienas. Tai pailgosios smegenėlės (medulla), reguliuojančios širdies darbą bei kvėpavimą. Prie smegenų kamieno užpakalinės dalies prigludusios smegenėlės, kurios turi reikšmės mokymuisi ir atminčiai. Svarbiausia smegenėlių funkcija – raumenų veiklos kontroliavimas. Jos koordinuoja valingus judesius. Pažeidus smegenėles būna sunku vaikščioti, išlaikyti pusiausvyrą, sklandžiai atlikti kitus veiksmus. Smegenų kamieno viršutinėje dalyje yra dvi tarpusavyje sujungtos dalys, vadinamos gumburu. Čia ateina informacija iš juntamųjų neuronų. Ji nukreipiama į aukštesnes smegenų sritis, kurios atsakingos už regą, klausą, skonį ir lytą. Į gumburą ateina ir impulsai iš aukštesniųjų galvos smegenų dalių, kurie nukreipiami į smegenėles ir pailgąsias smegenis. Prie smegenų kamieno vidinės pusės prigludęs vadinamasis tinklinis darinys. Šis neuronų tinklas padeda kontroliuoti budrumą ir dėmesį. Tinklinis darinys taip pat rūšiuoja į čia ateinančius dirgiklius. Svarbiausią informaciją pateikiančius dirgiklius jis gali perduoti į kitus galvos smegenų skyrius. Taip mūsų smegenys gali apdoroti informaciją, tvarkyti gyvybines funkcijas sąmonei mažai dalyvaujant arba visai nedalyvaujant. Gyvybinės funkcijos yra vienodai sėkmingai tvarkomos tiek miegant, tiek būdraujant. Tuo metu aukštesnėse smegenų srityse gali vykti mąstymo, kalbos įsiminimo ir kiti psichikos procesai.
2)
Limbinė sistema. Ji yra smegenų kamieno ir didžiųjų pusrutulių sandūroje. Limbinė sistema svarbi atminčiai, emocijoms, motyvacijai ir tenkinant pagrindinius mitybos ir sekso poreikius. Du limbinės sistemos dariniai turi migdolo vaisiaus formą ir veikia agresiją bei baimę. Kita limbinės sistemos dalis vadinama pogumburiu (hypothalamus). Vienos pogumburio neuronų grupelės reguliuoja alkio pojūtį, kitos – troškulio, taip pat kūno temperatūrą ir lytinę elgseną. Svarbiausia endokrininė liauka yra hipofizė. Šios liaukos hormonai reguliuoja augimą (gigantizmas – nanizmas), veikia kitų endokrininės sistemos liaukų darbą.
3)
Smegenų žievė. Didžiausią reikšmę turi galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žievė. Smegenų žievė yra plonas išorinis sluoksnis, dengiantis kairįjį ir dešinįjį smegenų pusrutulius. Jų storis yra 3 mm, paviršiuje yra apie 10 – 15 milijardų neuronų, kurie jungiasi vieni su kitais. Smegenų žievė palyginti jauna, tik keli milijonai metų. Tai mikroprocesorius, kuris gauna tūkstančius bitų informacijos per minutę ir ją apdoroja. Dirba lėčiausiai iš visų trijų smegenų dalių. Tai smegenų dalis, kuri reikalinga mūsų kalbai, vaizdams, mokantis eilėraščius, rašant rašinius. Taigi, ji yra pagrindas kognityviniams procesams. Kiekvieną pusrutulį sudaro 4 dalys arba skiltys: kaktos, momens, pakaušio bei smilkinių. Didžiųjų pusrutulių funkcinė asimetrija
KAIRYSIS PUSRUTULISDEŠINYSIS PUSRUTULISKontroliuoja dešiniąją kūno dalį Kontroliuoja kairiąją kūno dalįDirba su kiekvienu atskiru informacijos elementu
Dirba ne su sąvokomis, o su vaizdiniais, reginiais, traukia į žaidimusFunkcionuoja pagal logikos dėsniusKomponuoja elementus naujai, nustato naujus ryšiusKontroliuoja žodinę informaciją: sakinio struktūrą, gramatiką
Operuoja bendrybėmis, o ne dalimisTvarko ir perduoda informaciją, reiškiamą žodžiais ir matematiniais simboliais
Kūno kalbos, judesių ir fizinio aktyvumo šaltinisTuri specialius atminties centrus žodžiams ir skaičiams
Turi specialius centrus, leidžiančius atsiminti ne epizodus, o visumą: įvykių, daiktų ir žmoniųAnalizuoja, kritikuoja, pateikia kiekybinį vertinimą Spalvos ir formos pajautos ir kūrybinių išgyvenimų organizatorius
Sveikas protas
Intuicijos, spontaniškumo ir emocijų centrasPagrindinis tokioms profesijoms: lingvistams, matematikams, analitikams, tyrinėtojams
Pagrindinis profesijoms: menininkams, muzikantams, pedagogams, dizaineriamsVALIAValia yra sąmoningas veiksmų ir poelgių pasirinkimas bei reguliavimas, susijęs su pastangomis nugalėti sutiktas kliūtis ir sunkumus, siekiant tikslo. Sąmoningai numatytas, suplanuotas ir vykdomas veiksmas tikslui siekti vadinamas valios arba valiniu veiksmu. Nevalinis veiksmas yra toks, kurį žmogus atlieka be išankstinių ketinimų. Dažniausiai tai savo kilme sąmoningi veiksmai, bet ilgainiui virtę automatiniais, pvz., ėjimas, bėgimas ir pan. Sudėtingo valios veiksmo etapai:
Ø
Tikslo įsisąmoninimas. Jis priklauso nuo asmenybės kryptingumo, motyvų.
Ø
Motyvų kova-apsisprendimas. Atsiradus kelioms alternatyvoms, žmogus patenka į konfliktinę situaciją, kurioje tarpusavyje kovoja motyvai. Motyvų kovoje turi išryškėti veiksmo tikslas bei kryptis, o ne vykdymo būdai. Motyvų kova baigiama apsisprendimu.
Ø
Priemonių numatymas. Priemonės gali būti planuojamos kartu su tikslo įsisąmoninimu. Tačiau detalus planas sudaromas prieš praktinį sprendimo įgyvendinimą.
Ø
Praktinis įgyvendinimas. Įgyvendindamas apsisprendimą, asmuo ne tik veikia, bet ir kontroliuoja, koreguoja savo veiksmus. Asmenybės valios ypatybės
Ø
Stimuliuojančios valios ypatybės: tikslingumas, ryžtingumas, atkaklumas, energingumas, iniciatyvumas, savarankiškumas ir drąsumas.
Ø
Slopinančios valios ypatybės: ištvermingumas, kantrumas, santūrumas, savitvarda, savikontrolė.
Ø
Tarpinės valios ypatybės: organizuotumas ir drausmingumas.DĖMESYSDėmesio objektas ir fonas.Visa tai, į ką sutelktas dėmesys yra dėmesio objektas, o tai, kas jį supa – dėmesio fonas. Dėmesio objektas ir fonas gali keistis vietomis. Pagrindinės priežastys, dėl kurių daiktai bei reiškiniai tampa dėmesio objektais, yra dvi: a) jie kažkuo reikšmingi ir dėl to sąmoningai pasirenkami pažinti; b) jie patys ryškiai išsiskiria iš fono (pvz., yra keistesni, naujesni, intensyvesni ir pan.). Dėmesys yra psichinės veiklos nukreipimas ir jos sutelktumas ties tam tikrais objektais. Dėmesys atlieka 3 funkcijas:ØAtrenka iš sudėtingos aplinkos tuos poveikius, kurie dėl tam tikrų priežasčių yra reikšmingesni už kitus.ØKoncentruoja ir palaiko psichines jėgas ties pasirinktais objektais.ØReguliuoja išankstinį pasirengimą veiklai, jos vyksmą ir pertraukimą.Dėmesio rūšys:
Ø
Nevalingas – atsiranda be išankstinio tikslo, o jam palaikyti nereikia pastangų. Nustatyta, kad nevalingą dėmesį sukelia stiprūs dirgikliai.
Ø
Valingas – atsiranda turint išankstinį tikslą, o jam palaikyti reikalingos valios pastangos. Jis pasireiškia tokiu atveju, kai žmogus imasi nepatrauklios, bet būtinos veiklos.
Ø
Savaiminis (povalinis) – atsiranda turint išankstinį tikslą, o jam palaikyti nereikia pastangų. Dėmesio ypatybės
Ø
Intensyvumas – dėmesio sutelktumas į objektą, atsiribojimas nuo pašalinių poveikių.
Ø
Patvarumas – patvarus toks dėmesys, kuris ilgesnį laiką nenutrūkstamai sutelktas į vieną dalyką ar darbą. Dėmesys svyruoja kas 1 – 2 sek. Tačiau atliekant kokią nors prasmingą veiklą, dėmesys gali išbūti patvarus net iki 15 – 20 min.
Ø
Apimtis – objektų kiekis, kurį gali apimti žmogus vienu metu per trumpą laiką. Tyrimai parodė, kad vienu momentu žmogaus dėmesys apima 7-+ 2 objektus (raides, skaičius, geometrines figūras ir kt.).
Ø
Paskirstymas – žmogus vienu metu gali atlikti skirtingus veiksmus, kiekvienam veiksmui skiriant dalį dėmesio. Yra daug veiklos rūšių, kur vienu metu žmogui reikia atlikti dvi ar daugiau skirtingų operacijų, pvz., grojant pianinu, vairuojant automobilį ir pan.
Ø
Perkėlimas – sąmoningas – valingas ar nevalingas – dėmesio objektų pakeitimas.\
PSICHOLOGIJOS METODAI
APRAŠOMASIS TYRIMO BŪDAS:
Ø
ATVEJO TYRIMAS. Tai toks būdas, kai psichologas nuodugniai tiria vieną ar kelis žmones ir tikisi atskleisti tai, kas būdinga visiems žmonėms. Tačiau atvejų tyrimui reikia labai daug laiko. Be to, tiriamas žmogus gali būti netipiškas, ir tai gali psichologą suklaidinti.
Ø
APKLAUSA. Šiuo būdu tiriama daug žmonių, bet ne taip nuodugniai. Psichologas, naudodamas šį būdą, prašo žmonių pasakyti apie savo elgesį ar savo nuomonę. Tačiau apklausos būdas yra ribotas. Jis naudingas tik tada, jeigu klausimai yra aiškūs ir nešališki, respondentai yra tipiški tiriamosios grupės atstovai, jų atsakymai sąžiningi.
Ø
NATŪRALISTINIS STEBĖJIMAS. Organizmų elgesio natūralioje aplinkoje stebėjimas ir registravimas vadinamas natūralistiniu stebėjimu. Atliekant natūralistinį stebėjimą, kaip ir atvejo tyrimą ar apklausą, elgesys neaiškinamas, o tik aprašomas. KORELIACINIS TYRIMO BŪDASKORELIACIJA – tai statistinis ryšio matas, kuris parodo, kaip glaudžiai tarpusavyje siejasi du reiškiniai ir kaip tuomet pagal vieną galime numatyti kitą. Teigiama koreliacija rodo tiesioginį ryšį, t.y. abu reiškiniai ir didėja, ir mažėja kartu. Jeigu prievarta, kurią regime per TV, teigiamai susijusi su agresyviu elgesiu, tai iš žmonių įpročių žiūrėti televizorių galima spėti apie jų agresyvumą.Neigiama koreliacija – rodo atvirkščią ryšį tarp kintamųjų. Kasi vienas reiškinys didėja, kitas mažėja. Pavyzdžiui, neigiama koreliacija tarp savigarbos ir depresijos reiškia, kad žmonėms su menka savigarba būdingi dideli depresijos įverčiai. Remiantis koreliacija, galima numatyti, tačiau negalima paaiškinti. Jei du veiksniai yra susiję, tai dar negalia teigti, kad juos sieja priežastingumo ryšys. EKSPERIMENTINIS TYRIMO BŪDASEKSPERIMENTAS. Norėdami skirti priežastį ir padarinį, psichologai eksperimentuoja. Atlikdamas eksperimentą, tyrėjas gali sutelkti dėmesį į tikėtiną vieno ar dviejų veiksnių įtaką. Keisdamas tik šiuos veiksnius, kai kitos aplinkybės nesikeičia, jis tikrina šių veiksnių įtaką. Jeigu, keičiant eksperimento veiksnį, elgesys kinta taip, kaip buvo galima numatyti, vadinasi, toks veiksnys turi įtakos elgesiui. Koreliaciniai tyrimai atskleidžia natūraliai egzistuojančius ryšius, o eksperimentuojant koks nors veiksnys tikslingai keičiamas, kad būtų galima nustatyti jo įtaką. Eksperimento modelio santrauka:
Ø
Nepriklausomas kintamasis – eksperimento veiksnys, kuris yra tikslingai keičiamas; pats poveikis.
Ø
Priklausomas kintamasis – stebimas elgesys; veiksnys, kuris gali būti veikiamas kintančio nepriklausomojo kintamojo.
Ø
Eksperimentinės sąlygos – sąlygos, kai tiriamieji yra veikiami nepriklausomojo kintamojo.
Ø
Kontrolinės sąlygos – sąlygos, tapačios eksperimentinėms, tik tiriamieji neveikiami nepriklausomojo kintamojo.1 lentelė. Tyrimo būdų palyginimasPSICHIKOS RŪŠYS
Ø
Psichiniai procesai – tai dinamiški, dažnai besikeičiantys reiškiniai, kurie prasideda veikiant išoriniams ar vidiniams dirginimams ir baigiasi jiems nutrūkus. Tačiau užfiksuota atmintyje informacija gali būti
Tyrimo būdas Pagrindinis tikslas Kaip atliekama Kas keičiama Kur daugiausia atliekamaAprašymasStebėti ir registruoti elgesį
Atvejo tyrimas, apklausa ir natūralistinis stebėjimas
Nieko nekeičiama Veiklos laukeKoreliacijaAptikti natūraliai egzistuojančius ryšius,įvertinti, kaip tiksliai vienas kintamasis numato kitą
Apskaičiuojant statistinius ryšiusNieko nekeičiama Veiklos lauke (ir laboratorijoje)EksperimentavimasTirti priežastis ir padarinius
Tikslingai keičiant veiksnį, atsitiktinai paskirstant tiriamuosius, kad būtų pašalinti jų skirtumai
Nepriklausomas kintamasis
Laboratorijoje (ir veiklos lauke) vėliau atgaminta. Tai funkcijos, padedančios pažinti aplinką. Išskiriami du pirminiai procesai: jutimo ir suvokimo. Psichiniai procesai gali būti 3 rūšių: pažinimo, jausmų ir valios.
Ø
Psichinės būsenos – yra pastovesni psichikos reiškiniai, susidarantys kelių procesų pagrindu, pvz., darbinga nuotaika, kūrybinis įkvėpimas.
Ø
Psichinės savybės – reliatyviai pastovūs reiškiniai, besikartojantys atskirų individų santykiuose su tikrove nepriklausomai nuo konkrečių dirginimų, pvz., charakterio, temperamento ypatybės, gebėjimai.JUTIMAS IR SUVOKIMASPojūčiais vadiname jutiminio pažinimo procesus, kuriais pažįstamos tikrovės daiktų ir reiškinių savybės, kai jos veikia jutimo organus. Jutimas – tai procesas, kai mūsų receptoriai ir nervų sistema fiziškai pateikia išorinę aplinką. Pojūčių rūšys: regėjimo (80 proc. visos informacijos apie tikrovę); girdėjimo; uoslės; skonio; lietimo; temperatūros; skausmo; pusiausvyros (vestibiuliariniai); judėjimo (kinesteziniai) ir t.t. Jautrumas ir slenksčiai. Jautrumas – tai jutimo organų ypatumas reaguoti į tam tikros jėgos (intensyvumo) dirgiklį ir jo kitimus. Ne kiekvienas dirgiklis sukelia pojūtį. Pojūtį sukelia tik tam tikro dydžio dirgiklis. Mažiausias dirgiklio dydis, sukeliąs vos pastebimą pojūtį, vadinamas absoliučiu žemutiniu pojūčio slenksčiu. Dirgikliai, kurių dydis yra žemiau slenksčio, pojūčio nesukelia. Tokie nervų sistemą veikiantys, bet pojūčio nesukeliantys dirgikliai vadinami ikislenkstiniais. Didžiausias dirgiklio intensyvumas, galintis sukelti pojūtį, vadinamas absoliučiu aukštutiniu pojūčio slenksčiu. Mažiausias dirgiklio pokytis, kuris sukelia vos juntamą pojūčių skirtumą, yra pojūčių skyrimo slenkstis. Įsimintini terminai:
Ø
Sensibilizacija – dirgiklio sukeltas nervinių centrų jautrumo padidėjimas.
Ø
Adaptacija – tai jautrumo kitimas, kuris vyksta jutimo organams prisitaikant prie dirgiklių, vadinamas adaptacija.
Ø
Sinestezija – nevalingas dviejų ar daugiau pojūčių atsiradimas, dirginant tik vieno iš tų pojūčių jutimo organą. Labiausiai paplitusi sinestezija – spalvinė klausa: garsas sukelia ne tik klausos, bet ir spalvos pojūtį.
Ø
Suvokimas (percepcija) yra daiktų ir reiškinių, veikiančių jutimo organus, pažinimo procesas. Suvokimas – tai psichinis informacijos tvarkymas ir įprasminimas.
Ø
Apercepcija – suvokimas, priklausomas nuo ankstesnės žmogaus patirties, bendrojo psichinės veiklos turinio ir individualių savybių.
Ø
Suvokimo iliuzijos – neteisingi, iškreipti suvokimai. Iliuzijos kyla dėl fizinių, fiziologinių, psichinių priežasčių. ATMINTISAtmintis – gautos informacijos įsiminimas, laikymas ir atsiminimas.Svarbiausi atminties procesai:
Ø
įsiminimas (valingas, nevalingas);
Ø
laikymas atmintyje – informacijos saugojimas;
Ø
atsiminimas – medžiagos išvedimas iš atminties atsargų į sąmonės lauką. (3 atsiminimo rūšys: atpažinimas, atgaminimas bei prisiminimas).Užmiršimas – tai negalėjimas prisiminti arba atpažinti anksčiau įsimintos informacijos. Yra 3 užmiršimo teorijos:ØPamirštama tai, kas nebenaudojama, nereikšminga. ØReorganizacijos teorija. ØInterferencijos teorija.Atminties rūšys: ØTrumpalaikė ir ilgalaikė.
Ø
Motorinė, vaizdinė, emocinė ir žodinė.
Ø
Valinga ir nevalinga atmintis.
Ø
Mechaninė ir loginė atmintis.
MĄSTYMAS
Mąstymas – apibendrintas ir netiesioginis tikrovės atspindėjimo sąmonėje procesas, leidžiantis pažinti ne tik tikrovės daiktus, įvykius ir kitus reiškinius, bet ir jų santykius bei priežastinius ryšius.Svarbu:ØMąstymo, kaip psichikos pažinimo proceso, esminis ypatumas yra tas, kad jis neatsiejamas nuo kalbos.ØMąstymas organizuoja ir keičia kitus pažinimo procesus, bet ir pats nuo jų priklauso.ØJutimo procesai visada išlieka kaip mąstymo bazė, pagrindas šaltinis. Vaizdų vaidmuo ypač didelis todėl, kad jie patys nuolat kinta mąstant. Pagrindinės mąstymo operacijos:
Ø
Analizė – mąstymo objekto suskaidymas mintyse į sudėtines dalis, jo savybių, požymių ir santykių išskyrimas.
Ø
Sintezė – mintyse išskirtųjų objekto dalių, savybių ir santykių sujungimas į visumą. Analizė ir sintezė vyksta kaip vieninga visuma.
Ø
Palyginimas – viena analizės formų. Lyginant nustatomas objektų panašumas ir skirtumai.
Ø
Apibendrinimas – tai mintinis daiktų ar reiškinių sujungimas į tam tikrą klasę, atsižvelgiant į jų bendras ir esmines savybes ar santykius. Apibendrinant atskirus atvejus formuojamos bendros sąvokos, kurios taikomos naujiems atvejams.
Ø
Sisteminimas – paprasčiausia apibendrinimo forma, tai pradinės sintezės pavyzdys. Čia susiejami gretimi įspūdžiai ar kažkuo iš išorės panašūs reiškiniai.
Ø
Abstrahavimas (atsiejimas) – tai mintimis reikšmingų atskirų savybių ar objekto dalių atskyrimas nuo visumos. Abstrakcija ir apibendrinimas yra glaudžiai tarpusavyje susiję.
Ø
Konkretizavimas – tai galvojimas apie dalinį atvejį, kuris atitinka tam tikrą bendrą reiškinį. Tai abstrakcijai priešingas procesas. Mąstymo rūšys skiriamos pagal: ØTai, su kokiais objektais atliekamos mąstymo operacijos:1) veiksminis mąstymas; 2) vaizdinis mąstymas; 3) sąvokinis mąstymas. ØProblemų sprendimo metodus:1) loginis;2) intuityvus.ØOriginalumo lygius:1) reproduktyvus;2) kūrybinis. Mąstymo ypatybėsØPlatumas ØKonkretumas
Ø
Gilumas ØSavarankiškumas
Ø
Lankstumas ØNuoseklumas
Ø
Greitumas Individualūs mąstymo skirtumai:ØMąstymo savarankiškumasØMąstymo tempaiØMąstymo originalumasØMąstymo lankstumasVAIZDUOTĖVaizduotė yra naujų vaizdinių sudarymas, pertvarkant atmintyje turimą vaizdinę patirtį. Vaizduotės rūšys:
Ø
Pasyvi (nevalinga) ir aktyvi (valinga) vaizduotė. ØAtkuriamoji ir kuriamoji vaizduotė. Vaizdinių pertvarkymo vaizduotėje būdai: Ø
Agliutinavimas – skirtingų objektų, vaizdinių dalių sujungimas į naujas visumas. Agliutinacijoje akivaizdūs vaizdinių disociacijos ir asociacijos procesai.
Ø
Akcentavimas – objekto atskirų dalių pabrėžimas, išryškinimas.
Ø
Hiperbolizavimas – vaizduojamo objekto arba jo atskirų dalių padidinimas, sumažinimas, dalių pagausinimas.
Ø
Schematizavimas – objektų grupėms būdingų bruožų išryškinimas, atmetant individualias ypatybes.
Ø
Įterpimas – vaizdinių ar objekto ypatybių perkėlimas į naują kontekstą, kuriame jie įgyja kitą prasmę.
Ø
Tipizavimas – sudėtingas vaizdinių pertvarkymas, išryškinant grupei būdingas ypatybes per atskirus individus. EMOCINIAI IŠGYVENIMAIEmocijos – tiesioginis aplinkos reiškinių ir situacijų išgyvenimas. Jausmai – žmogaus santykių su tikrovės daiktais ir reiškiniais išgyvenimas. Palyginti su emocijomis, jausmai yra gana pastovūs. Emocijos atspindi žmogaus santykį su kai kuriais objektais tam tikru metu ir tam tikromis aplinkybėmis, taigi jie yra situaciniai išgyvenimai. Tuo tarpu jausmais žmogus iš aplinkos išskiria tuos reiškinius ir dalykus, kurie jam ypač svarbūs. Jausmų objektai yra pirmiausia tie reiškiniai ir tos sąlygos, nuo kurių priklauso asmenybei reikšmingų įvykių raida. Atsiradę kaip emocinio patyrimo apibendrinimo rezultatas, susiformavę jausmai tampa žmogaus emocijų pamatu. Nuo jų priklauso, kaip vystosi mūsų emocijos bei kinta jų turinys. Asmenybei vystantis, susidaro jausmų hierarchiška sistema – joje vieni jausmai vyrauja, kiti potencialūs, nerealizuoti. Vyraujančių jausmų turinys lemia asmenybės kryptingumą. Žmonių jausmai skiriasi savo gilumu, pastovumu bei veiksmingumu. Jausmai atlieka dvi pagrindines funkcijas: signalinę ir reguliuojančią.Jausmų rūšys:
Ø
Žemesnieji jausmai, dažniausiai vadinami emocijomis siaurąja prasme, yra paprasčiausi situacijų išgyvenimai, susiję su organinių poreikių patenkinimu arba nepatenkinimu. Žemesniesiems jausmams priskiriami ir išgyvenimai, susiję su pojūčiais, atskirų daiktų savybių atspindėjimu. Emocijų klasifikacija pagal K. Izardą (C. Izard, 1977): susidomėjimas-susijaudinimas; džiaugsmas; nuostaba; liūdesys; pyktis; pasibjaurėjimas; panieka/neapykanta; baimė; gėda; kaltė.
Ø
Aukštesnieji jausmai yra pastovesni ir susiję su žmogaus aukštesnių poreikių – socialinių, kognityvinių (pažinimo), kultūrinių, dvasinių – patenkinimu. Aukštesnieji jausmai skirstomi į rūšis pagal juos sukėlusių objektų ypatumus. Tai doroviniai, intelektiniai, estetiniai ir praktiniai jausmai.Emocijas sudaro:Øfiziologinis sužadinimas; Øišraiška;
Ø
sąmoningas išgyvenimas. EMOCIJŲ TEORIJOSJameso-Lange teorija Cannono-Bardo teorija1 pav. Jameso-Lange emocijų teorija2 pav. Cannono-Bardo emocijų teorija
Dirgiklio suvokimas
Emocijos išgyvenimas
Kūno reakcija
Dirgiklio suvokimas
Kūno reakcija
Emocijos išgyvenimas
ASMENYBĖS SAMPRATAIndividas atspindi vieną bet kurios rūšies gyvūną, biologinės evoliucijos padarą. Šia prasme individu galima laikyti kiekvieną žmogų, kadangi jis reiškia”savo rūšies atstovą”, tai žmogus bendriausia biologine prasme. Individualybės sąvoka taikoma, kalbant apie tik vienam žmogui būdingą unikalių savybių derinį, kuriuo jis skiriasi nuo kitų savo rūšies atstovų. Individualybė – žmogaus psichikos savitumas, unikalumas. Kur kas sudėtingesnė ir platesnė yra asmenybės sąvoka, kuri apima fizinius ir psichologinius žmogaus ypatumus – visa tai, ką žmogus suvokia ir išgyvena kaip”aš”: išorines ir vidines savybes, sugebėjimus, suvokimo ir mąstymo procesus. Asmenybė yra sistema, jungianti žmogaus psichikos procesus, elgesio bruožus, motyvus, pažinimą ir veiklą į unikalią darnią visumą. Asmenybė – įgimtų savybių ir patirties vystantis rezultatas. Suprasdami asmenybę, mes jai priskiriame tokius požymius:1. Asmenybė kaip sudėtinga sistema yra unikali.2. Asmenybė yra visos žmogaus psichinės veiklos integratorius, sąlygojantis žmogaus savojo ”aš” supratimą, savireguliaciją ir adaptaciją prie aplinkos.3. Asmenybė visada turi kontaktų su kitomis asmenybėmis ir užima tam tikrą padėtį grupėse ir apskritai socialinėje erdvėje.Asmenybė vientisa, bet sudėtinga sistema. Joje galima išskirti keletą sričių, kurios ypač atsispindi asmenybės veikloje: kryptingumas, temperamentas ir charakteris, sugebėjimai.TEMPERAMENTASTemperamentas – tai:Øpastovios asmenybės savybės, pasireiškiančios psichinių reiškinių intensyvumu, tempais ir pastovumu. Øįgimtų centinės nervų sistemos savybių išraiška.Temperamentas pasižymi dideliu pastovumu ir turi įtakos visoms kitoms žmogaus asmenybės savybėms, jo psichinėms būsenoms. Skiriamieji temperamento požymiai:ØTemperamento ypatybės daro įtaką įvairioms žmogaus veiklos sritimsØTemperamento ypatybės nekinta ilgą žmogaus gyvenimo tarpą ar net visą gyvenimąØTemperamento ypatybės yra dėsningai viena su kita susijusios, sudaro atitinkamą struktūrą, būdingą temperamento tipui.Temperamento psichologinė charakteristika remiasi šiais pagrindiniais požymiais:
Ø
Sensityvumas (jautrumas). Apie jį mes sprendžiame iš silpniausių išorinių poveikių, kuriais galima sukelti kokią nors žmogaus reakciją. Tai gali būti silpniausias dirgiklis, reikalingas sukelti pojūtį (žemutinis pojūčio slenkstis), arba mažiausia nepatenkinta reikmė, sukelianti neigiamus išgyvenimus (kentėjimą).
Ø
Reaktyvumas. Apie jį sprendžiame iš to, kokio stiprumo emocijas sukelia žmogui išorinis arba vidinis analogiško stiprumo poveikis.
Ø
Aktyvumas. Jį apibūdina tai, kaip aktyviai žmogus veikia, nugalėdamas išorines ir vidines kliūtis.
Ø
Reaktyvumo ir aktyvumo santykis. Jį parodo vyraujantis veiklos akstinas – nuo ko daugiau priklauso žmogaus veikla: nuo atsitiktinių išorinių aplinkybių (pirmauja reaktyvumas) ar nuo vidinių (pirmauja aktyvumas). Reakcijos tempas. Apie jį sprendžiame iš įvairių psichinių reakcijų ir procesų – judesių, kalbos, protinių veiksmų, orientacijos – greičio.
Ø
Plastiškumas ir priešinga jam savybė rigidiškumas. Juos apibūdina tai, kaip lengvai ir lanksčiai žmogus prisitaiko prie besikeičiančių išorinių poveikių.
Ø
Ekstravertiškumas ir priešinga jam savybė intravertiškumas. Reiktų paminėti, kad grynų temperamento tipų beveik nepasitaiko. Kiekvieno žmogaus temperamente rasime visų temperamentų bruožų, tačiau vis dėlto dažniausiai kurio nors vieno temperamento savybės vyrauja. CHARAKTERISCharakteris – tai:
Ø
visuma asmenybės savitų individualių psichinių savybių, uždedančių antspaudą jos elgsenai
Ø
pastovių žmogaus elgesio ypatybių visuma, kuri išreiškia jo santykį su kitais žmonėmis ir su pačiu savimi, savo veiksmaisVisus charakterio bruožus sieja šios savybės: Øcharakterio vientisumas (charakteryje nėra prieštaraujančių bruožų);Øpastovumas (lemia žmogaus santykių su aplinka ir pačiu savimi vienodumą);Øaktyvumas (veiklumas);Øtvirtumas (jėga, padeda siekti užsibrėžtų tikslų, ginti savo pažiūras, įveikti kliūtis). Charakteris reiškiasi žmogaus santykių su aplinka sistemoje, apimančioje santykius: Øsu kitais žmonėmis (draugiškas arba uždaras, taktiškas arba grubus, teisingas arba linkęs meluoti ir pan.); Øsu darbu (atsakingas arba nesąžiningas, darbštus arba tingus); Øsu pačiu savimi (kuklus arba savimyla, išdidus arba nuolankus); Øsu nuosavybe (dosnus arba godus, tvarkingas arba aplaidus, taupus arba išlaidus).INTELEKTAS IR SUGEBĖJIMAIIntelekto samprataPsichologinėje literatūroje yra keletas intelekto sampratų. Intelektas tiriamas kaip:ØSugebėjimas operuoti abstrakčiais simboliais ir ženklais (Spearman, 1950; Terman, 1925);ØSugebėjimas adekvačiai prisitaikyti prie naujų situacijų (Woodrow, 1964; Steik ir Dunkanson, 1964);ØSugebėjimas perdirbti informaciją sprendžiant problemas (Guilford, 1955; Estes, 1982; Sternberg, 1985).Intelektas – tai:Øypatinga subjekto ir objektų sąveikos forma, specifinė veikla, kilusi iš išorinių veiksmų, pasireiškiančių kaip visuma interiorizuotų operacijų, kurios koordinuojasi tarpusavyje ir sudaro grįžtamąsias, pastovias ir paslankias psichikos struktūras (cit. Pgl. Butkienė ir Kepalaitė, 1996, P. 206).Øprotas, sugebėjimas mokytis ir išmokti, susivokti naujose situacijose, atskleisti reiškinių ryšius (Psichologijos žodynas, P. 119). Kasdienybėje žmogaus intelektu vadinamas jo sumanumas, protingumas, sugebėjimas spręsti problemas, greitai perprasti dalykus, pasimokyti iš patirties. Intelekto struktūraC. Spearmenas (1904) intelekto struktūroje įžvelgė vieną veiksnį, nuo kurio priklauso bendras viso individo veiklos lygis (žr. 4 pav.). Hierarchinė intelekto teorija pripažįsta ryšius tarp visų sugebėjimų. P. Vernono nuomone, žmogus, pasiekęs neeilinių rezultatų kurioje nors vienoje veikloje, išsiskiria didesniais negu vidutiniais sugebėjimais ir kitose sritysesuma. Ja remdamasis, L. L. Thurstone (1937, 1947) išskyrė septynis pirminius intelekto sugebėjimus:P (perceptual) – sugebėjimą suvokti erdvę su visomis jos figūromis ir santykiais;S (spatial) – sugebėjimą orientuotis erdvėje, perdirbti jau susidarytus vaizdus;V (verbal) – sugebėjimą išreikšti žodžiais savo psichikos turinį;M (memore) – sugebėjimą įsiminti, išlaikyti ir atgaminti patyrimą (informaciją);N (numerical) – sugebėjimą nustatyti kiekio santykius ir jais operuoti;R (reasoning) – sugebėjimą nustatyti dėsningumus, juos apibendrinti ir daryti loginius sprendimus;W (words fluence) – sugebėjimą vaizdingai, lakoniškai kalbėti.H. Gardnerio (1989) tyrinėjimai patvirtina nuomonę, kad intelektą sudaro ne vienas, o daug lygiaverčių sugebėjimų, kurių kiekviena sturį savo simbolių sistemą – savitą informacijos perdirbimo vienetą. Tai:

Kalbinis intelektas – sugebėjimas suvokti žodžių reikšmes, pavartoti žodžius, suprasti ir įsiminti kalbinę informaciją bei metaforas;

Erdvinis intelektas – sugebėjimas suvokti erdvės figūras ir santykius, susidaryti suvokiamos erdvės visumos vaizdą, vaizduotės turtingumas, sugebėjimas techniškai konstruoti;

Loginis matematinis intelektas – lankstus mąstymas, sugebėjimas grupuoti mintyse, pamatyti dėsningumus, juos apibendrinti;

Muzikinis intelektas – užkoduota ritminė informacija – ritmo proporcijų jutimas, ryškūs girdėjimo vaizdiniai;

Kūniškasis sinestezinis intelektas – labai tikslus savo kūno suvokimas ir valdymas;

Vidinis asmeniškasis intelektas – nepertraukiamas žinių kaupimas apie save, sugebėjimas įsisąmoninti savo mintis, jausmus, kūno pojūčius, visą savo individualų patyrimą, valdyti kūno funkcijas ir elgesį;

Tarpasmeninis (socialinis) intelektas – sugebėjimas bendrauti ir suprasti kitą žmogų.J. P. Guilfordas (1959) sukūrė intelekto modelį su 120 sugebėjimų. Jo nuomone, kiekvienu momentu intelektą galima apibūdinti trimis veiksmo dydžiais: turiniu, operacijomis ir rezultatais. Tai apriorinė loginė intelekto schema. L. M. Vekerio (1976) genetinis struktūrinis intelekto modelis (žr. 5 pav). Kiekvienas aukštesnis intelekto lygmuo atsiranda iš žemesniojo kaupiantis patyrimui (dalyvaujant atminčiai) ir sprendžiant iškilusias problemas. Šis modelis padeda suprasti, kokia didelė atsakomybė už augančio žmogaus intelektą tenka jį supančiai aplinkai, mokymo turiniui ir būdams.
Sugebėjimai – tai:Øindividualiosios psichofiziologinės ir psichologinės ypatybės (dėmesio, pojūčių, suvokimo, atminties, mąstymo, vaizduotės), padedančios sėkmingai atlikti tam tikrą veiklą, sužinoti, išmokti bei įgyti įgūdžių (Butkienė ir Kepalaitė, 1999, P. 201).Øįgimtų duomenų pagrindu žmogaus veikloje susidarančios jo psichinės (iš dalies ir fizinės) savybės, lemiančios kokios nors veiklos sėkmingumą (Psichologijos žodynas, 1993, P. 297).
Ø
individualios asmenybės savybės, kurios lemia tam tikros veiklos sėkmę ir pasireiškia savita šiai veiklai būtinų žinių, mokėjimų ir įgūdžių dinamika (Bendroji psichologija, 1986, P. 263). Sugebėjimų terminą psichologai dažnai vartoja kaip gabumų sinonimą, bet sugebėjimų reikšmė yra kiek platesnė (iš dalies apima ir mokėjimus, ir įgūdžius). Sugebėjimų požymiai:ØSugebėjimai yra individualios psichofiziologinės ir psichologinės ypatybės, kuriomis vienas žmogus skiriasi nuo kito. ØSugebėjimai yra tik tos ypatybės, kurios padeda išmokti ir atlikti tam tikrą veiklą.ØSugebėjimai yra ypatybės, kurios neišnyksta pereinant iš vieno amžiaus tarpsnio į kitą.
Sugebėjimų rūšys
Ø
Bendrieji – tai tos asmens pažinimo arba asmenybės ypatybės, kurios yra būtinos visiems darbams. Tai sugebėjimas sutelkti dėmesį, įsiminti ir atgaminti. Bendrieji protiniai sugebėjimai – sugebėjimas suvokti tai, kas svarbiausia, išskirti esminius ir neesminius, tipiškus ir netipiškus požymius, sugebėjimas lyginti, susisteminti, klasifikuoti, apibendrinti ir abstrahuoti, konkretizuoti, nustatyti kiekybės – kokybės, priežasties – pasekmės santykius, kiekio ir erdvės santykius, sugebėjimas išreikšti vaizdus ar mintis žodžiais, pagrįsti savo teiginius, tikslingai elgtis, motyvuoti savo veiksmus ir kt.
Ø
Specialieji arba grupiniai sugebėjimai – tai individo psichofiziologinių ir psichologinių ypatybių derinys, nuo kurio priklauso, kaip lengvai ir produktyviai atliekamos užduotys. Pvz., gali būti matematiniai, meniniai ar muzikiniai sugebėjimai.
Ø
Specifiniai sugebėjimai – tai viena dvi psichofiziologinės ar psichologinės ypatybės, garantuojančios didelę sėkmę siauroje veiklos srityje, pvz., absoliuti muzikinė klausa, sugebėjimas mintyse atlikti daugybos ir dalybos arba šaknies traukimo veiksmus su dideliais skaičiais ir kt.
———————————————————
1. TEMA
Raidos psichologija – tai psichologijos šaka, tirianti, kaip žmonės ilgainiui keičiasi. Ji pagrįsta moksliniu žmogaus mąstymo, kalbos, emocijų, bendravimo ypatybių, fizinės žmogaus raidos tyrimu, rūpinimusi praktiniais jo poreikiais ir kt.
Raidos psichologijos objektas. Raidos, vystymosi psichologija studijuoja visą žmogaus raidą – nuo gyvybės užsimezgimo iki mirties, todėl galima sakyti, kad raidos psichologijos objektas yra augantis žmogus. Stengiamasi suprasti raidos dėsningumus ir rasti įvairių problemų sprendimų būdus. Problema – įgimto ir įgyto santykis.
Uždaviniai, tikslai – suprasti žmogaus augimą ir keitimąsi; nustatyti, kokie įvykiai ir aplinkybės suformavo individą, stengiamasi numatyti, kokia jo ateitis. Svarbiausias raidos psichologijos tikslas – aprašyti, įvertinti ir paaiškinti augančio vaiko elgesį ir sugebėjimų pokyčius.
Raidos psichologijos tyrimo metodai (1, 2 taikomi tik raidos psichologijoje, kiti įvairiose psichologijos srityse > 3, 4, 5 kaip ir bendroje psichologijoje):
1. Longitudinis – tiriama ne tik kaip žmogus elgiasi tam tikromis situacijomis, bet ir kaip jo elgesys ilgainiui keičiasi. Jis leidžia nustatyti kokios žmogaus savybės (intelektas, agresyvumas, priklausomybė nuo kitų ir kt.) nekinta visą gyvenimą, o kokios keičiasi;
2. Skersinio pjūvio – alternatyva longitudiniam tyrimui. Tiriant lyginami skirtingo amžiaus, bet panašūs pagal kitus svarbius požymius žmonės. Jis labai gerai leidžia nustatyti įvairių socialinių veiksnių (šeimos struktūros, profesijos, vaikų ugdymo būdo), asmeninių ypatybių ar pažintinių sugebėjimų įtaką žmogaus raidai;
3. Stebėjimas – kai tyrėjas sistemingai registruoja ir aprašo natūraliai vykstančius procesus, pats sąlygų nekeisdamas (natūralus – stebima įprastinėje žmogaus aplinkoje; gali būti ir tyrėjo sudarytose ar ekstremaliose sąlygose, dalyvaujant stebėtojui);
4. Eksperimentas – kai tyrėjas aktyviai veikia reiškinius, sudarydamas ir keisdamas įvairias sąlygas (natūralus – planingas tikslingai sudarytos situacijos stebėjimas; laboratorinis – kai registruojamos kontroliuojamoje aplinkoje žmonių reakcijos į specifines sąlygas ar poveikius);
5. Interviu – pateikiami klausimai tam tikra tema ir įvertinami rezultatai; naudingas, kai sudėtinga tiesiogiai stebėti elgesį.
Tyrimo principai (5 etapai, sudarantys mokslinį tyrimą):
1. atidus stebėjimas – žiūrima, analizuojama, tariamasi su kitais tyrėjais, skaitoma apie kitų mokslininkų atliktus tyrimus, formuluojamas klausimas;
2. hipotezės formulavimas – kuriama sava teorija ar spėjimas, mėginant atsakyti į klausimą; po to formuluojama hipotezė, kuri vėliau tikrinama;
3. hipotezės tikrinimas – naudojami tam tikri metodai, kuriais hipotezė patvirtinama arba atmetama;
4. išvadų formulavimas – išvados grindžiamos atlikto tyrimo rezultatais;
5. duomenų panaudojimas – aprašomas panaudotas tyrimo metodas ir gauti duomenys, kurie gali būti naudojami praktiškai.
Žmogaus raida gali būti skirstoma į 3 pagrindines sferas:
1. Fizinė (vaiko augimas, brendimas – kūno pasikeitimai, motoriniai sugebėjimai);
2. Pažintinė (kiekvieno amžiaus tarpsnio psichiniai procesai – mąstymas ir kalba);
3. Psichosocialinė (emocijų, asmenybės ir tarpusavio ryšių su kitais raida).
Pažintinės ir psichosocialinės raidos ypatumai atskiruose amžiaus tarpsniuose
Pirmieji dveji gyvenimo metai
Pažintinė: Kūdikio mąstymas vadinamas sensomotoriniu intelektu, nes jis mąsto veiksmais, pasauliui pažinti naudoja savo jutimus ir motorinius sugebėjimus. Antraisiais gyvenimo metais vaikas randa naujų būdų savo tikslams pasiekti, iš pradžių aktyviai eksperimentuodamas su realiais objektais, vėliau spręsdamas savo problemas mintyse protiniais vaizdais. Kalbos įgūdžiai tobulėja nuo pat gimimo: iš pradžių vaikas bendrauja gestais ir mimika, vėliau čiauškėdamas.
Psichosocialinė: Kūdikio emocijų raida – nuo refleksinio verksmo ir pirmos šypsenos iki baimės ir malonumo jausmo. Dvejų metų vaikas verkia rečiau, sumažėja baimė. Stiprus prisirišimo jausmas. Vaikas save vertinęs kognityviai ir efektyviai, II gyvenimo metais pradeda suvokti, kas jis yra ir ką gali padaryti, įgyja socialinių įgūdžių (pvz., žaisdamas su kitais vaikais).
Žaidimų metai
Pažintinė: Intelektas priklauso ne tik nuo paveldimumo, bet ir nuo mokymosi bei aplinkos poveikio. IQ nuo 6 metų nėra stabilus. Pagal Piaget, vaikas naudoja simbolius, kad galėtų efektyviau sąveikauti su aplinka. Pardeda mąstyti intuityviai. Priešoperaciniam mąstymui būdingas egocentrizmas. Moka apie 12 000 žodžių , bet nesupranta žodžių perkeltinės prasmės, abstrakcijų. Tobulesnė kalba padeda formuluoti mintis ir reguliuoti veiklą.
Psichosocialinė: Žaidžiant su kitais vaikais, išmokstama laikyti žaidimo taisyklių, sumažėja egocentriškumas, skatinamas bendravimas, įgyjama patirties. Vaiko sėkminga raida priklauso nuo tėvų meilės, švelnumo, nes jis pradeda įsisamoninti tėvų vertinimą ir priėmimą. Ikimokyklinio amžiaus vaikai kartais išgyvena įvairias baimes, nerimą, fobijas, kurios augant silpnėja. Būdinga labai laki vaizduotė
Vidurinioji vaikystė
Pažintinė: Pagal Piaget, 7 – 8 m. vaikai mąsto naudodamiesi konkretaus operacinio mąstymo loginėmis operacijomis, naudoja logiką, spręsdami tvermės, klasifikavimo problemas, mažėja egocentriškumas, kai pradedama vis geriau suprasti kitų žmonių požiūrį; pradeda suprasti, kad mirtis yra neišvengiama ir galutinė; vystosi sugebėjimas juokauti ir suprasti, kai juokauja kiti; vis tobulėja kalba. Mokymasis skaityti ir rašyti (pagal A. Gučą) pertvarko vaiko suvokimą ir mąstymą. Mokymas turi atitikti vaiko poreikius ir sugebėjimus.
Psichosocialinė: Vaikai žaisdami kartu sukuria savita subkultūrą – vaikų visuomenę – , kuriai būdinga savita kalba, vertybės ir tam tikras elgesys. Labai stipri socialinė priklausomybė nuo bendraamžių. Vis geriau suvokia, kad priklauso tam tikrai lyčiai ir yra unikalus kaip asmenybė; vis tvirtėja tapatumo jausmas. Mokyklinio amžiaus pradžioje vaiko savigarba mažėja. Savęs vertinimui labai svarbus suaugusiųjų bendravimo su vaiku stilius. Moralės (formuojasi pagal tėvų ir visos visuomenės standartus) normų įgijimas yra vaiko panašėjimas su tėvais ir elgesio kontrolės rezultatas. Vaiko vertinimas dažnai yra lyginamasis (jis vertina savo pateis ir kitų aplinkinių veiklą ir mėgina nustatyti, kiek teisingi yra socialiniai mainai; tai vadinam socialiniu teisingumu).
Paauglystė
Pažintinė: Formalaus operacinio mąstymo periodas – paskutinė kognityvinės raidos stadija; būdingas abstraktumas; hipotetinis – dedukcinis (spręsti problemą pradedama keliant visas galimas hipotezes, tik po to ieškoma, kaip tas hipotezes patvirtinti eksperimentiškai) ir propozicinis mąstymas (paauglys gali nukreipti dėmesį į žodinį tvirtinimą ir vertinti jo vidinį, loginį valdumą, neatsižvelgdamas į realaus pasaulio aplinkybes). Paauglys dažnai stengiasi būti idealistu ir visuomenės reformatoriumi; pradeda manyti, kad yra visų aplinkinių psichologinio pasaulio centre (egocentrizmas).
Psichosocialinė: Pagal Froidą, paaugliui vėl atsinaujina Edipo situacijos konfliktai. Ieškoma prasmės tapatumui ir siekiama prisiimti vertinamą vaidmenį suaugusiųjų visuomenėje (Rodžersas). Tapatumo arba vaidmenų sumaišties periodas (Eriksonas). Įveikti tapatumo krizę padeda naujas mąstymo būdas, kuriame realybė tampa antraeile. Draugystė darosi vis pastovesnė. Bendraamžių grupės padeda paaugliui užmegsti ryšius su priešingos lyties asmenimis. Šeima svarbi formuojantis paauglio tapatumui.
Suaugęs ir senstantis žmogus
Pažintinė: Mąstymas kokybiškai nebekinta, tik vyksta tolesnė formalaus mąstymo raida, intelektas stabilus (Piaget) – kiti mano, kad kinta (kuo vyresnis amžius, tuo sunkiau suprantami tvermės dėsniai). Pagyvenę žmonės klasifikuoja blogiau negu jauni; naudoja skirtingus klasifikavimo kriterijus.
Psichosocialinė: Galima sakyti, kad žmogaus socialinis amžius priklauso nuo jų ekonominės padėties. Daugeliui su amžiumi gyvenimas atrodo vis geresnis. Vyresnis žmogus labiau linkęs naudotis brandesniais gynybos mechanizmais nei tada, kai jis buvo jaunas. Kuo toliau, tuo dažniau jis stengiasi spręsti problemas juokaudamas arba jas ignoruodamas tam tikram laikui ir nesinaudoja represijomis, fantazijomis, neneigia, kad tos problemos egzistuoja. Tiksliau, rūpestingiau viską apgalvoja. Tie protiniai sugebėjimai, kuriems reikalinga greita reakcija, atmintis, su amžiumi silpnėja, tačiau, kai reikia apmąstyti, sugebėjimas priimti sprendimus ir bendros žinios išlieka stabilūs.
Asmenybės brendimo ir brandos požymiai (pagal J. Pikūną)
Atstovas Psichologinė kryptis Pilnutinės brandos kriterijai
Freudas Psichoanalitinė Sugebėjimas mylėti ir dirbti
Adleris Individualinė Socialinių uždavinių kūrimas, saviško gyvenimo stiliaus formavimas
Jungas Analitinė Savisklaida individualizacijos ir transcendencijos būdu naudojant pasąmonės gelmes
Eriksonas Neopsichoanalitinė Vidinis integralumas ir harmonijos su Visata pajutimas. Sugebėjimas intymiai bendrauti su kitais asmenimis ir didelis produktyvumas
Kohlbergas
Rogersas Kognityvinė
Humanistinė Vadovavimasis sąžine ir universaliais etiniais principais
Visiškas savęs (savo prigimties) aktualizavimas ir tapimas gerai funkcionuojančiu asmeniu, besąlygiškas savęs priėmimas ir atvirumas išgyvenimui.

2. tema
Psichologinės žmogaus raidos teorijos:
• Psichoanalitinė (S. Freud);
• Psichosocialinė (E. Ericsson);
• Kognityvinė (J. Piaget, J. Bruner);
• Bihevioristinė (J. Watson, B. Skinner, A. Bandura);
• Informacinė (R. Atkinson);
• Humanistinė (C. Rogers);
• Atologinė (J. Bowlby);
• L. Vygotskij teorija ir kt. moralinės raidos teorijos (J. Piaget, L. Kohlberg).

Psichoanalitinė teorija (S. Freud)
Teorija – prielaidų sistema apie tai, kaip vyksta procesai.
Gynybos mechanizmai:
1. Regresija;
2. Racionalizacija – intelektualizacija;
3. Represija – minties išstūmimas iš sąmonės;
4. Sublimacija – trokštamo ar draudžiamo, bet nepasiekiamo pakeitimas socialiai priimtinu;
5. Projekcija – savo neigiamų / teigiamų savybių matymas kituose žmonėse.
Kiekviena asmens psichologinės raidos stadija apibūdinama pagal tai, į kurią kūno vietą fokusuojamas seksualinis susidomėjimas ir patiriamas malonumas, t.y. kuri kūno vieta tam tikro amžiaus individų yra malonių pojūčių šaltinis ir yra stipriai sužadinamos. Froidas skyrė 3 asmenybės teorinius komponentus – Id, Ego, Superego, kurie atstovauja sąmoningoms ir nesąmoningoms jėgoms mūsų psichikoje, taip siekdamas paaiškinti, kodėl žmogus turi konfliktuojančių minčių apie tai, ką galvoti ir ką daryti. Stadijos (taip pat žr. „Psichosocialinė Eriksono teorija“ lentelėje):
1. Oralinė (nuo gimimo iki 1 metų) – burna ir oraliniai veiksmai suteikia vaikui tiek malonių, tiek skausmingų išgyvenimų;
2. Analinė (1–3);
3. Falinė (3–5) – lytiniai organai tampa tiesioginių malonumų šaltiniu; 5 – 6 m. formuojasi superego (draudimų, vertinimų, reikalavimų rinkinys individo gelmėse formuoja kažką panašaus į savarankišką tėvus reprezentuojančią struktūrą, kurią Froidas pavadino superego. Jis visiškai susiformuoja išsprendus Edipo kompleksą – seksualiniai vaiko troškimai yra nukreipti į priešingus lyties tėvus);
4. Latentinė (5–11), kai išnyksta ar nublanksta Edipo komplekso krizės simptomai. Seksualiniai poreikiai santykiškai ramūs ir vaikas psichinę energiją gali nukreipti į mokymąsi, užklasinę veiklą. Vyksta tolesnė ego ir superego raida;
5. Genitalinė (11–12), paauglystė – santykišką latentinio periodo rimtį sutrikdo lytinis brendimas.

Psichosocialinė teorija (Ericsson)
Eriksonui buvo priimtini pagrindiniai Froido teorijos pagrindai apie sąmonę ir pasąmonę; potraukius; teorinius asmenybės komponentus: Id, Ego, Superego; psichoseksualines raidos stadijas ir apie psichoanalitinę metodologiją. Jis praplėtė Froido teoriją, pasiūlęs naują psichosocialinės viso gyvenimo raidos sampratą ir pabrėžė, kad kiekvienoje gyvenimo stadijoje individas susiduria su nauja augimo krize, kuri turi būti įveikta. Eriksonas raidą į stadijas skirstė ne pagal kūno dalis ir su jomis susijusį malonumo jausmą, o pagal kiekvieno asmens ryšį su socialine aplinka. 3 pagrindiniai aspektai išskiriami žmogaus raidoje ir jos tyrimuose: somatinis (fizinė raida), asmeninis (žmogaus gyvenimo istorija), socialinis (kultūrinė, istorinė ir kt. aplinka). Yra priimtos Froido idėjos, kad nesąmoningi motyvai ir mintys gali turėti įtakos žmogaus veiksmams ir mąstymui, kad ankstyva patirtis veikia vėlesnį asmenybės gyvenimą, kad vaikui būdingi norai ir fantazijos, kurie verčia jį nerimauti ir naudotis gynybos mechanizmais. Eriksono stadijų samprata priimtinesnė negu Froido, nes jis prie psichoseksualinių aspektų pridėjo psichosocialinius, prie biologinių – kultūrinius, prie ego gynybiškumo – ego tapatumą.
Apytikris amžius Froido teorija Eriksono teorija
0 – 1 Oralinė stadija. Burna – malonių kūdikio kūno pojūčio šaltinis. Maitinimas yra labiausiai vaiką stimuliuojanti veikla. Saugumas – nesaugumas. Vaikas išmoksta pasitikėti arba nepasitikėti kitais asmenimis, kurie rūpinasi jo svarbiausiais poreikiais, pavyzdžiui, maitinimu, čiulpimu šiluma, švara ir fiziniu kontaktu.
1 – 3 Analinė stadija. Išangė (analinė anga) – malonių kūno pojūčio šaltinis, ir mokymas naudotis tualetu yra svarbiausia veikla Autonomiškumas – gėda. Vaikas mokosi pats pasirūpinti savimi: mokosi naudotis tualetu, valgyti, vaikščioti ir kalbėti arba abejoja savo sugebėjimais.
3 – 6 Falinė stadija. Svarbiausia kūno dalis yra varpa. Berniukai didžiuojasi ja, o mergaitės jos pavydi jiems. Vaikas jaučia kaltę dėl seksualinių fantazijų. Iniciatyvumas – kaltė. Vaikas nori atlikti daugelį veiksmų, ką moka ir atlieka suaugę, todėl jis kartais peržengia tėvų nustatytas ribas ir dėl to jaučiasi kaltas.
7 – 11 Latentinis periodas. Tai ne stadija, o tik įžanga, kada seksualiniai poreikiai santykiškai ramūs, ir vaikas gali nukreipti psichinę energiją mokymuisi. Meistriškumas – menkavertiškumas. Vaikas intensyviai mokosi, siekdamas būti kompetentingas ir produktyvus, arba jaučiasi nepilnavertis, nesugebantis ką nors gerai padaryti.
Paauglystė
(12 – 19) Genitalinė stadija. Malonių pojūčių šaltinis – lytiniai organai, kadangi jaunas žmogus siekia seksualinės stimuliacijos ir lytinio pasitenkinimo Identiškumas – vaidmenų neaiškumas. Paauglys nori išsiaiškinti, kas jis yra. Jis pasiekia seksualinį, etninį, profesinį identiškumą arba neturi aiškaus supratimo apie ateityje jo laukiančius vaidmenis.
Jaunystė
(20 – 35) Froidas manė, kad genitalinė stadija trunka visą likusį žmogaus gyvenimą. Suaugusio žmogaus laimę lemia darbas ir meilė. Intymumas – izoliacija. Jaunas suaugęs žmogus siekia kito žmogaus meilės ir draugystės arba lieka izoliuotas nuo kitų, yra vienišas.
Vidutinis amžius
(35 – 60) Generatyvumas – stagnacija. Suaugęs yra produktyvus, dirba jam svarbų darbą, puoselėja šeimą arba tampa sustingęs.
Senatvė
(60 – iki mirties) Integracija – neviltis. Žmogus stengiasi suprasti, ar jo gyvenimas buvo prasmingas. Jis arba mato savo gyvenimo svarbą, arba supranta, kad nepasiekė savo gyvenimo tikslų.

Kognityvinė teorija (J. Piaget, J. Bruner)
Kognityvinė teorija pabrėžia, kad individai mąsto ir renkasi, kad jų mintys ir supratimas turi įtakos jų ateities veiksmams ir mintims. Šios teorijos atstovai ypač domisi tais atvejais, kai mąstant sukuriamas naujas elgesio būdas. Jie mažiau analizuoja motyvus ir elgesio pasekmes. Jų dėmesio centre yra kiekvieno asmens aktyvus mąstymas. Kognityvinė teorija teigia, kad mąstymas yra aktyvus procesas, mąstydamas žmogus suvokia savą pasaulį ir ši protinė veikla yra daug galingesnė nei nesąmoningi motyvai ar stimulo ir reakcijos ryšys.
J. Piaget priėjo prie išvados, kad tai, kaip vaikai mąsto, priklauso nuo jų protinių sugebėjimų, o ne nuo to, ką jie yra išmokę. Jį sudomino procesas, kurio pagalba vaikas suranda atsakymą ar problemos sprendimą, ypač neteisingą. Pagrindiniais psichiniais procesais, lemiančiais vaiko pažintinę raidą, J.Piaget laiko adaptaciją, kuri vyksta dviem būdais: per asimiliaciją (naujos probleminės situacijos įjungimas į kitas situacijas, kurias vaikas gali išspręsti, nekeisdamas jau turimų veiksmo schemų), per akomodaciją (turimų schemų pakeitimas naujam uždaviniui spręsti) ir vyraujantį principą – pusiausvyrą (tokį asimiliacijos ir akomodacijos tarpusavio santykį, kuris įgalina adaptaciją). Pažintinėje vaiko sąveikoje su aplinka vyksta dvejopi pasikeitimai:
1. naujas uždavinys keičiamas ir pritaikomas turimai veiksmo schemai – asimiliacija;
2. keičiama pati schema ir pritaikoma pagal naujo uždavinio ypatybes – akomodacija.
Šie abu pasikeitimai susijungia vykstant prisitaikymui (adaptacijai), kuri pasibaigia pusiausvyra (tarp adaptacijos ir organizmo santykio su aplinka). Abiem atvejais vaikų mąstymas yra pusiausvyras. Vaikai turi susikonstravę protinę schemą, kuri leidžia jiems paaiškinti tai, ką mato. Kai vaiko mąstymas yra praradęs pusiausvyrą dėl patirtos nesėkmės, jo turima schema nepatenkina jo naujo sugebėjimo suvokti ir prisiminti. Kognityvinė teorija iš esmės pakeitė raidos psichologiją, nes akcentavo ir tyrinėjo vaiko aktyvius protinius procesus. Mėginant suprasti vaiko mąstymo pobūdį, pripažinus vaiko vidinį poreikį naujoms protinėms struktūroms, kai senos nebetinka, galima suprasti, kodėl vaikas mąsto ir veikia tam tikru būdu. Ši teorija daugelyje šalių pakeitė vaiko mokymosi pobūdį, nes leido mokytojams ir mokiniams tapti partneriai mokymosi procese, pripažinti vaiko sugebėjimus ir poreikius. J.Piaget teorija yra ir kritikuojama, ypač psichoanalitikų, kurie teigia, kad mokslininkas nekreipė jokio dėmesio į vaiko emocijas, o bihevioristai kaltino kognityvinę teoriją nemoksliškumu.
Kognityvinės raidos stadijos Piaget teorijoje
Amžius Stadija Būdingi požymiai Pagrindiniai pasiekimai
Nuo gimimo iki 2 metų Sensomotorinė Vaikas aplinkai pažinti naudoja jutimus ir motorinius sugebėjimus. Šis periodas prasideda refleksais, o baigiasi sensomotorinių sugebėjimų kompleksine koordinacija Vaikas įsisąmonina, kad objektai egzistuoja ir tada, kai jis jų negali matyti (objektų pastovumo supratimas) ; pradeda prisiminti ir įsivaizduoti (protinė reprezentacija)
2 – 6 metų Priešoperacinė Vaikas pasauliui pažinti naudoja simbolinį mąstymą, taip pat ir kalbą. Mąstymas – egocentriškas. Vaizduotė labai išlavėjusi. Vaiko mąstymo centralizacija ir egocentrizmas mažėja, jis pradeda suprasti kitų požiūrį
7 – 11 metų Konkrečių operacijų Vaikas supranta ir taiko logines operacijas ir principus savo patirčiai ar suvokimams paaiškinti. Naudodamasis loginiais sugebėjimais, vaikas mokosi suprasti masės, svorio, skaičių tvermės ir kitas konkrečias sąvokas
Nuo 12 metų Formalių operacijų Paauglys arba suaugęs žmogus sugeba mąstyti abstrakčiomis ir hipotetinėmis sąvokomis. Paauglys dažnai pervertina savo sugebėjimą ir yra linkęs manyti, kad niekas taip gerai ir giliai nesupranta vykstančių pasaulyje procesų kaip jis Suprantama, kad yra daug atsakymų į vieną klausimą ir daug klausimų kiekvienam atsakymui. Dėmesio centre dažnai būna etiniai, politiniai, socialiniai klausimai

Bihevioristinė teorija (J. Watson, B. Skinner, A. Bandura)
Bihevioristai su J. Watsonu priešakyje mano, kad reikia tirti tik elgesį, nes tik jį galima tiesiogiai stebėti ir fiksuoti bei formuluoti jo dėsningumus. Daugiausia dėmesio skiriama tam, ką žmonės daro ir kokios konkrečios aplinkybės priverčia juos vienaip ar kitaip pasielgti. Jie tyrinėjo stebimo įvykio (reakcijos) ir jį sukėlusių sąlygų (stimulo) tarpusavio priklausomybę. Skirtingai nuo psichoanalitinės ir kognityvinės teorijų atstovų, bihevioristai nekūrė žmogaus raidos sampratos. Vietoj raidos stadijų aiškinimo jie suformulavo teoriją apie elgesio dėsningumus, kurie gali būti pritaikyti bet kurio amžiaus bet kuriam individui. Jie į gyvenimą žiūri kaip į nesibaigiantį mokymąsi, nes vienos reakcijos atsiranda, o kitos, nebetinkamos, dingsta. Tai išmokstama 2 būdais: klasikinės sąlyginės reakcijos (stimulas > reakcija; I. Pavlovas) ir operantinio sąlygojimo (tai mokymasis, kur svarbiausias – pastiprinimas; B. F. Skinneris). Vienas žymiausių bihevioristinės teorijos atstovų Skinneris skiria pirminius ir antrinius pozityvius paskatinimus, o negatyvus paskatinimas (ne visada bausmė; gali būti tik nemaloni situacija) nutraukia netinkamą individo elgesį. Bihevioristai pripažįsta, kad žmogus mokosi ir stebėdami kitus žmones (ypač kai mato, kaip už tą elgesį jie yra skatinami, arba jei jis jais žavisi), t.y. modeliuoja savo elgesį. Modeliavimas kartais vadinamas socialinio išmokimo teorija. Vaikų elgesio modelis dažniausiai būna tėvai, bendraamžiai, žymūs žmonės. Šios krypties atstovai pradėjo naudoti eksperimentus.
Informacinė teorija (R. Atkinson)
Pažintinių procesų raidai aiškinti alternatyvų modelį pasiūlė psichologai, kurie įžvelgė panašumą tarp žmogaus prote vykstančių procesų ir informacijos apdorojimo kompiuteriu. Vadovaudamiesi tokiu modeliu, psichologai nagrinėja individo sugebėjimą priimti, kaupti ir pertvarkyti informaciją. Raidos pokyčiai išryškėja kiekvienoje informacijos apdorojimo fazėje – nuo dėmesio atkreipimo į informaciją iki reakcijos ar priimto sprendimo. Šios krypties atstovas R. C. Atkinsonas savo teorijoje, kurioje domimasi sensoriniais registrais, ilgalaike ir trumpalaike atmintimi kaip vieninga atminties sistema, akcentuoja pastiprinimą – kaip informacijos srauto moduliavimo priemonę.
Humanistinė teorija (C. Rogers)
Augimo teorija pabrėžia žmogaus siekius į savo galimybių realizavimą, saviraišką ir tobulėjimą. Literatūroje dažnai minima kaip humanistinė psichologija. Pagrindiniai šios srovės atstovai: A.Maslou (A. Maslow), K.Rodžersas (C. Rogers). K. Rodžersas raidą vertino kaip galimybę susiformuoti visiškai funkcionuojančiai asmenybei. Jo nurodomi tapimo asmenybe procesai gali būti lengvai įžiūrimi kiekvienam paaugliui ieškant prasmės tapatumui ir siekiant prisiimti vertinamą vaidmenį suaugusiųjų visuomenėje. Jo nuomone, ar pasiekiama visiškai funkcionuojanti asmenybė, iš dalies priklauso nuo mūsų pasirengimo (pasiryžimo) būti atviriems patirčiai, suvokti save ir pasitikėti savo paties sugebėjimais. Pasak jo, aukščiausią žmogaus raidos dimensiją sudaro natūralios žmogaus pastangos tobulinti savo gabumus, talentą ir viską savyje, kas yra humaniška, vertinga ir tikra. Jis teigia, kad visiškai funkcionuojanti asmenybė tobulėja toliau, siekia psichinės sveikatos ir visapusiškai subręsti. Tokia asmenybė brangina aukščiausias vertybes, idealus ir siekia juos įgyvendinti visuomenėje.
Atologinė teorija (J. Bowlby)
Šios krypties autorių darbuose pabrėžiamos įgimtos žmogaus elgesio priežastys. Nors etologai pabrėžia labai svarbius biologinius procesus kaip raidos mechanizmus, bet jie taip pat tyrinėja išmoktą elgesį, kuris leidžia organizmui prisitaikyti prie aplinkos. Vienas žymiausių atstovų J. Bowlby tyrė, kaip susiformuoja vaiko prieraišumas jį prižiūrinčiam asmeniui. Ši teorija vertinama prieštaringai, nes etologai savo tyrimams dažniausiai taiko stebėjimo metodą arba eksperimentus su gyvūnais, kurie negali būti atlikti su žmonėmis.
L. Vygotskij teorija
Jis teigė, kad vaiko pažinimo raidai ypač svarbi jo socialinė aplinka. Vaikas bręsta mokydamasis, o mokymas turi paskatinti, sužadinti veikti tas funkcijas, kurios svarbios raidai. Skirtumas tarp to, ką geba atlikti pats mokinys ir ką jis pajėgtų atlikti vadovaujamas mokytojo, sudaro vaiko artimiausios plėtros sritį. Kad vaikas tobulėtų, jį reikia nuolat orientuoti į vis sudėtingesnius dalykus.
J. Piaget moralinės raidos teorija
J. Piaget teigia, kad visa moralė nėra grupės primesta individui ir suaugusiojo vaikui. Vaiko supratimas apie socialines normas keičiasi, kartu keičiasi ir jo moralė. Jis nustatė 2 moralės raidos stadijas:
• heteronominės moralės (paklusnumo kito autoritetui), arba moralinio realizmo stadija (būdinga 5–10 metų vaikams);
• autonominės moralės, arba bendradarbiavimo stadija (būdinga 10 m. ir vyresniems vaikams).

L. Kohlberg moralinės raidos teorija
L. Kohlbergo moralės raidos teorija aiškina kaip formuojasi vaiko moralė. Jis sudarė moralės raidos 6 stadijų seką ir siekė labai tiksliai apibūdinti kokybinius moralinio mąstymo pokyčius. Jis nurodė, kad stadijos sudaro invariantinę seką (fiksuotą žingsnių seriją) ir kad kiekviena nauja stadija laikoma vis pusiausvyresniu moralinių sprendimų priėmimo būdu. Jis teigė, kad moralės raida priklauso nuo asmens kognityvinių ir perspektyvos supratimo įgūdžių. 6 stadijas suskirstė į 3 moralinės raidos lygius:
• prekonvencinis moralės lygmuo: I – bausmės ir paklusnumo orientacija;
II – naivus hedonizmas (instrumentinė orientacija);
• konvencinis moralės lygmuo: III – „gero berniuko – geros mergaitės orientacija“;
IV – socialinės tvarkos palaikymo orientacija;
• pokonvencinis moralės lygmuo: V – socialinės sutarties, teisėtumo orientacija;
VI – orientavimasis į universalius etinius principus.
—————————————–
3.ASMENYBĖ. JOS STRUKTŪRA, AKTYVUMO FORMOS. POREIKIU. KAIP ASMENYBĖS RAIDOS VAROMOSIOS JĖGOS, HIERARCHINĖ STRUKTŪRA. ASME NYBĖS MOTYVACINĖ SFERA(KRYPTINGUMAS).
Asmenybė (persona) – asmens ypatybės, kurias jis įgyja gyvendamas, pastovi jų sistema, nusakanti asmens vietą žmonių bendrijoje. Asmuo tampa asmenybe, kai jis aktyviai veikia ir reiškiasi kaip visybė, jungianti aplinkos pažinimą su išgyvenimais. Asmenybė- tai savojo Aš turėjimas. Žmogus, kaip somatinių, fiziologinių ir psichinių savybių integruota visuma, santykiaujanti su gamtine ir visuomenine aplinka, yra vadinama asmenybe.Asmenybei būdinga aktyvumas (pastangos veikti plačiau, negu to reikalauja situacija ir veikiančiojo padėtis), kryptingumas (pastovi vyraujančių poreikių, tikslų, motyvų, mokymų, interesų, problemų ir įsitikinimų sistema), giluminiai prasminiai procesai, per kuriuos išsikristalizuoja žmogaus sąmoningas santykis su tikrove ir kt. Asmuo savo asmenybę suvokiakaip savąjį Aš. Tai žmogaus savęs vertinimas, savigarba, siekimai, savęs įsivaizdavimas dabar ir ateityje.
Vieningo asmenybės struktūros supratimo nėra, todėl, norint atskleisti jos esmę, tikslinga atsakyti į tris klausimus: 1) ką asmenybė vertina ir ko ji siekia; 2) ką ji sugeba; 3) kas ji yrą. Į juos atsakius, aiškėja, kad psichologinę asmenybės struktūrą sąlygiškai galima suskirstyti į šias dalis: kryptingumą (troškimus, norus, ketinimus, poreikius, interesus, polinkius, motyvus, tikslus, vertybines nuostatas, pasaulėžiūrą ir įsitikinimus), temperamentą, charakterį, sugebėjimus, jausmus ir valią.
Asmenybės struktūra.Tai asmenybės somatinės, fiziologinės ir psichinės savybės. Somatines ir fiziologines savybes tiria biologijos, fiziologijos, anatomijos mokslai. Psichine asmenybės struktūrą Z. Froidas skirstė į pasąmonės ir savimonės postruktures. Yra išskiriama aktyvioji, impulsyvioji, ibnstiktinė asmenybės pusė. Antrąja asmenybės struktūrinę dalį sudaro normatyvioji asmenybės pusė, pasireiškianti kitų žmonių reikalavimu supratimu ir vidine kontrole. Ši “mane” vadinama asmenybės dalis kontroliuoja, apriboja ir nukreipia impulsyviąja asmenybės veiklą. Trečias asmenybės komponentas-“pats” susidaro iš impulsyviosios-instinktinės ir normatyviosios-reguliuojančios asmenybės pusių sąveikos. Rusų psichologas S. Rubinšteinas siūlė asmenybės struktūrą skirstyti nustatant:ko asmenybė siekia (kryptingumas, nuostatos), ką ji sugeba (gebėjimai, gabumai), kas ji yra (charakteris, temperamentas). Šitas skirstymas orientuotas tik į psichines savybes.
Asmenybės struktūrą sudaro trys dalys: tai pasąmoninė dalis Id – kupina seksualinės energijos, veikianti tiesioginio malonumo tuo momentu principu; impulsyvios, stichiškos žmogaus prigimties klodas. Tai žmogaus iracionalūs norai, potraukiai; Super Ego, pripildyta perimto elgesio normų (ką daryti, ko nedaryti?, kaip reikia?, kaip turi būti?), žmogaus idealų, įsitikinimų, vertybių ir sąžinės sritis. Ego – tai sąmoningasis Aš, kurio tikslas – rasti sandėrį su Id, Super Ego ir išorine aplinka arba nuo jų apsiginti, realybės lygmuo. Jis tramdo id. Superego ragina elgtis pagal sąžinę, o ego – kaip liepia blaivus protas. Asmenybėje g.b.labiau išreikštas kuris nors 1 komponentas. Jei dominuoja id – asmenybė nesuvaldoma, impulsyvi ir stichiška; jei ego – racionali, blaiviai mąstanti, kontroliuoja savo emocijas, o jei dominuoja superego – žmogus daug ką idealizuoja, yra atitrūkęs nuo tikrovės.
Asmenybės aktyvumo formos ir motyvacinė sfera(krvptingumas). Asmenybės sąveiką su aplinka lemia subjekto aktyvumas. Vienas iš šaltiniu-reikmė. Ji pradeda veikti, kai subjektas pajunta išorinį ar vidinį trūkumą(maisto, veiklos) arba perteklių, slegiantį organizmą. Reikmė sukelia poreikį, kreipiantį individą į objektą, galintį tą poreikį tenkinti. Kitas aktyvumo šaltinis-sąmonė, žinojimas. Tikrovės žinojimas motyvuoja veiklos kryptį, būdą. Asmenybės santykiai su tikrove yra pažintiniai ir emociniai. Emocijos ir jausmai-aktyvumo šaltinis. Svarbų vaidmenį vaidina valia-sunkumus įveikiančio aktyvumo šaltinis. Reikmė, poreikis, sąmonė, žinojimas, emocijos, valia-motyvacijos veiksniai. Vitalinis aktyvumas laiduoja gyvos būtybės egzistavimą. Žmonių bendravimas išugdė socialini aktyvumą. Darbe išsivystė kūrybinis aktyvumas, atskleidęs žmogaus genijų moksle, technikoje ir tt. Tai visuomeninis aktyvumas. Socialinį aktyvumą reguliuoja tam tikra informacija (mokslo, praktikos žinios), reikalavimai (normos, vertybės). Individas adaptuojasi prie aplinkos ir tampa aktyviu kolektyvo gyvenimo nariu, individas įgyja asmeninį ir socialinį statusą. Asmeninis-savo vertės ir vietos kolektyve supratimas, socialinis-asmens padėties ir vertė, kurią jam priskiria kiti kolektyvo nariai. Motyvai- tai, kas “skatina” veikti. Motyvacija-procesas, reguliuojantis asmenybės veiklą ir santykius. Motyvacija pastebima iš veiksmų, ji atsiskleidžia veiksmų ir elgesio kryptyje. Veiklos intensyvumas sako, kad yra motyvacijos. Motyvacijos buvimą nusako veiklos patvarumas. Motyvacija reguliuoja veiklos kryptį, intensyvumą ir patvarumą. Asmenybėje vyksta motyvų kaita. Vieni motyvai gali sukelti vienus veiksmus ir duoti jiems kryptį, kiti-kitus. Motyvas visada veikia šiuo metu, išjudina vidinį ar išorinį veiksmą. Motyvuotas individas pradeda veikti, kai atsiranda tinkama situacija ir objektas poreikiams patenkinti. Motyvacija-motyvų kaitos procesas, reguliuojantis asmenybės veiklos ir santykių kryptį, intensyvumą.
Poreikiu hierarchinė struktūra. Maslow teorija. Jis kalba apie žmogaus poreikius, jos išdėsto piramidėje: 1. Fiziologiniai-alkio, troškulio, apsisaugojimas nuo šalčio, karščio. Daug iš jų gyvybei svarbus, jei vienas iš jų nepatenkintas jis tampa dominuojančiu. Jei šitie poreikiai nepatenkinti, tai apie kitus poreikius kalbėti negalima.2. Saugumo- žmogui reikalinga saugi aplinka, stabilumas, tvarka, pasitikėjimas. Kiekvienas žmogus nori jaustis saugiai, siekia išvengti pavojų gyvybei, sveikatai. Saugumą užtikrina įgytos brangenybės(namas). 3. Meilės nepriklausomybės- tai bendras poreikis. Bendraujant žmogus jaučiasi saugiau pagrindinis tikslas tampa priklausyti kokiai nors grupei. Žmogui reikia draugų, šeimos. Priklausomybės poreikis yra meilės poreikis. Meilė pagrįsta simpatija, pasitikėjimu. 4. Savęs vertinimo- kiekvienas nori, kad jo poelgiai, darbai būtų atitinkamai pastebėti ir įvertinti, jei šie poreikiai nepatenkinti gali išsivystyti nepilnavertiškumo jausmas. 5. Saviraiškos- dar vadinamas augimo poreikis. Šį poreikį žmogus patenkina turėdamas savo originalia nuomonę, mokėdamas kritiškai įvertinti žmonių veiklos rezultatus.
Daugybė santykių, kurie rodo asmenybės įvairiapusiškumą ir teisingumą, orientuoja mus į tai, kad būtų išskirti asmenybės struktūroje dominuojantys santykiai, kurie parodytų asmenybės kryptingumą. Taigi, asmenybės kryptingumą ir dominuojančius santykius galima apibrėžti pagal: 1) požiūrį į kitus žmones, 2) požiūrį į save, 3) požiūrį į išorinį pasaulį. Asmenybės kryptingumą lemia ir individuali vertybių sistema. Kiekvienai asmenybei būdingos vertybinės orientacijos, pasireiškiančios per vertybes ir nuostatas. Asmenybės kryptingumą požiūrį į kitus žmones, požiūrį į save, požiūrį į išorinį pasaulį.
Asmenybės kryptingumą lemia ir individuali vertybių sistema. Kiek vienai asmenybei būdingos vertybinės orientacijos, pasireiškiančios per vertybes, nuostatas. Jos susiformuoja auklėjimo ir paspirties dėka (pastovios ir kinta sunkiai). Bet kokio elgesio pradžia yra poreikis.
————————————–

13. Žmogaus pažintinės sferos raida. Ž.Pježė, Dž.Bruneris apie šios sferos raidą, jos etapus.

Pažintinė žmogaus sfera apima mąstymą ir kalbą, suvokimą, vaizduotę, atmintį ir išmokimą.
Vaikai ateina į šį pasaulį, nieko apie jį nežinodami. Tačiau greitai išryškėja įgimti refleksai, jutimai, įgimtas smalsumas. Tiek įgimti veiksniai, tiek mokymasis lemia vaiko pažintinę raidą. Vaiko pažintinei raidai l.svarbios ir aplinkos sąlygos. Nepalankiomis sąlygomis augusių vaikų intelekto raida dažnai sutrinka, gali atsirasti negrįžtamų pakitimų. Vaikų, augančių izoliuotose teritorijose, nelankiusių mokyklos, protiniai sugebėjimai bus 3-5m. atsilikę nuo bendraamžių. Socialinė patirtis gali pagreitinti arba sulėtinti universalius pažintinius procesus. Brendimas ir mokymasis turi įtakos vaiko pažintinei raidai.
PAŽINIMO FUNKCIJŲ STADIJOS:
I.Sensomotorinis mąstymas (iki 2 metų)(pagal Pježė)
Veiksminio mąstymo stadija (pagal Brunerį)
Sens–jutimas, motorika–judesys. Vaikas iki 2-3 m. sprendžia tik tas užduotis, kur m-ga matoma jutimiškai.
Simbolinis mąstymas. Vaikas susipažįsta su aplinka per veiksmus (čiulpimą, griebimą, šliaužiojimą).
Piaget sensomotorinio intelekto raidą suskirstė į 6 fazes (stadijas):
1.Refleksų naudojimas. Iki 1mėn. Kūdikis naudoja daug įgimtų refleksų. (čiulpimo).
2.Pirmasis įgytas prisitaikymas. Kūdikis pritaiko savo refleksus prie aplinkos (skirtingai čiulpdamas įv.daiktus-žinduką, pirštus, maistą).
3.Siekimas pratęsti įdomius įspūdžius. 4-8mėn. Vaikas plečia savo akiratį. Jis mėgsta žaislus, kuriuos galima barškinti, suspausti, judinti. Atlikęs veiksmą mėgina jį pakartoti. Mėgsta mėtyti žaislus iš lovytės ir prašyti juos paduoti.
4.Naujas prisitaikymas ir numatymas. 8-12mėn. Jis numato ką ketina daryti, supranta kaip pasiekti norimą rezultatą. Mėgdžioja kitus. Suvokia ko nori ir ko ne. Pamatęs, kad gali ropoti prie to daikto, jei negauna – garsiai protestuoja.
5.Vaikas tyrinėja pasaulį, aktyviai eksperimentuodamas. 12-18mėn. Suranda naujus elgesio būdus. Išmoksta koordinuoti rankas ir kojas. Mėgina pažiūrėti kas atsitiks su 1 ar kt. daiktu (patemps katę už uodegos, apvers cukrinę).
6.Naujos reikšmės sukuriamos protiniais veiksmais. 18-24mėn. Pradedama manipuliuoti protiniais vaizdiniais, gali įsivaizduoti daiktus, kurių tuo metu nėra jo akiratyje. Jau derina mintis, o ne veiksmus. Norėdamas pasiekti aukštai padėtus saldainius, gali sukonstruoti iš dėžių piramidę ir daro tai teisingai, ant didesnių deda mažesnes. Ši stadija – pereinamasis periodas į kitą protinės raidos stadiją priešoperacinį mąstymą, kai vaikas operuoja simboliais ir kalba.
II.Iki(prieš)operacinio mąstymo stadija (2–6 m.)(Pježė),
Vaizdų stadija (Bruneris).
Galima mąstyti operuojant vaizdais (tai, kas likę atmintyje).
Pježė įžvelgia 2 etapus šioje stadijoje:
1. 3-4 m. – mąstymas reproduktyvus;
2. 5-6 m. – intuityviojo mąstymo etapas.
Nekartoja vaizdų, jie intuityviai kuria naujus vaizdus. Intuityviame mąstyme įvyksta daug lūžių (ėjimas į mokyklą). Iki 6 m. vaiko mąstymą užgožia tai, kas matoma, o ne esminiai dalykai/ikiloginis mąstymas, egocentrizmas. Vykstant lūžiui sąvoka dar būna vaizdinė. Vaikas pradeda naudotis kalba ir simboliais. Negali tinkamai klasifikuoti, grupuoti.
III. Konkrečių operacijų stadija (7-11 m.) (Pježė)
Suvokimo mąstymo stadija (Bruneris)
Pježė skiria šiuos etapus:
1. Konkrečių sąvokų mąstymas – tai kas buvo matytą;
2. Formalių sąvokų mąstymas – kuriamos naujos operacijos. Šis mąstymas subręsta iki 15 m.
Iki 11 m.dominuoja konkrečių operacijų mąstymas. Pradeda suprasti priežasčių ir pasekmių tarpusavio ryšius, įsisamonina laiko, kiekio, masės, ilgio sąvokas. Mažėja vaiko egocentriškumas, jis pradeda geriau suprasti kt.žmonių požiūrį. Didėjančios vaiko mąstymo, mokymosi ir bendravimo sugebėjimus rodo ir sugebėjimas juokauti bei suprasti, kai juokauja kiti. Humoras priklauso nuo suvokiamos info netikėtumo, neatitikimo tam, ką buvo tikimasi suvokti.
IV. Formaliosios operacijos (nuo 12 m.)
Vaikai pradeda logiškai mąstyti, naudoti abstrakcijas, mąstyti moksliškai.
Piaget nuomone, kognityviškai subręstama formalaus operacinio mąstymo periodu tarp 11-16 metų. Tai yra paskutinė kognityvinės raidos stadija, kai vaiko ankstesnės kognityvinės struktūros pasikeičia kokybiškai. Formaliam operaciniam mąstymui būdingi 2 pagr mąstymo požymiai:
1.hipotetiniam-dedukciniam mąstymui būdinga tai, kad spręsti problemą pradedama iškeliant visas galimas hipotezes, tik po to ieškoma, kaip tas hipotezes patvirtinti eksperimentiškai.
2.propozinis mąstymas pasireiškia tuo, kad paauglys gali nukreipti dėmesį į žodinį tvirtinimą ir vertinti jo vidinį, loginį validumą, neatsižvelgdamas į realaus pasaulio aplinkybes.
Mastymo vystymasis priklauso nuo 2 dalykų:
1. Nuo paties vaiko veiklos;
2. Nuo suaugusiojo įtakos, kuris padeda vaikui išspręsti konkrečioje situacijoje kilusias problemas ir moko veikimo būdų ir duoda apibendrintus daiktų pavadinimus.
Praktinė veikla su daiktu padeda vaikui išspręsti konkrečioje situacijoje kilusias problemas. Dirbdamas su daiktu vaikas savaime padaro išvadas remdamasis sėkmingais ir nesėkmingais veiksmais. Dėl šios ypatybės ankstyvojoje vaikystėje mąstymas vadinamas veiksminiu. Jis susijęs su vaiko suvokimo ypatybėmis. Vaikas dar nesuvokia atskirų daikto detalių, išskiria kurį nors 1, labiausiai į akis krintantį daikto požymį. Atpažįsta daiktus iš kontūrų. Norėdamas palyginti daiktus, vaikas iš pradžių išmoksta veiksmais, fiziškai palyginti 1 su kitu. Vėliau nelygindamas jų fiziškai išmoksta nustatyti jų santykius. Jeigu daiktas turi keletą požymių (formą, dydį, spalvą) kartu juos vaikas suderina palaipsniui. Ilgiausiai dėmesio nekreipia į spalvas.
Didžiausią įtaką daro soc. aplinka intelektualiais sugebėjimais (veiksmais vaikas orientuojasi į suaugusį).
Apibendrinimų pagrindą sudaro kalba, nes žodžių reikšmė – apibendrinanti (įrankiai pirmieji skatina vaiką daryti apibendrinimus). Kada vaikas pradės kalbėti ir kaip gerai kalbės, priklauso nuo to, kaip jis buvo pastiprinamas ir skatinamas kalbėti. Kalbos įgūdžiai tobulėja nuo gimimo. Iš pradžių vaikas bendrauja garsais, mimika, gestais, vėliau – vograudamas ir čiauškėdamas, 1-ų metų pabaigoje ištaria pirmuosius žodžius, 2-ų metų pabaigoje – gali sujungti 2-3 žodžius į paprastą sakinį.
Kalbos raida. Priešoperacinės mąstymo stadijos metu beveik pusė vaikų sakomų sakinių – egocentriški. Piaget skyrė 3 egocentrines kalbos rūšis: atkartojimas, monologas ir kolektyvinis monologas. Vaikas socializuotą kalbą išmoksta pamažu. Ankstyvoje vaikystėje vaikas išmoksta~12000 žodžių ir žino beveik visas gramatines formas. Bet jis dar negali suprasti žodžių perkeltinės prasmės, abstrakcijų ir ne visada tinkamai pritaiko gramatikos taisykles. Vaiko sugebėjimas aiškiai ir taisyklingai ištarti žodžius gerokai atsilieka nuo žodyno didėjimo ir sužinomų gramatikos taisyklių. Kalba tobulėja ir tai priklauso tiek nuo mokyklos ir šeimos įtakos, tiek nuo pažintinių sugebėjimų, kurie leidžia vaikui įsisamoninti sudėtingas gramatikos taisykles.
Piaget nuomone, vaikai patys siekia protinės pusiausvyros, norėdami suderinti naują patyrimą ir senas protines schemas. Vaikai patys aktyviai eksperimentuoja su aplinka ir susikuria naują požiūrį į pasaulį. Ne tik vaikas yra veikiamas aplinkos, bet ir jis pats keičia ir kurią savo nuomonę apie aplinką.
Bruneris manė, kad suaugusieji turi skatinti vaiko žingeidumą, kurdami turiningą aplinką ir specialiai jį lavindami. Taip galima pagreitinti vaiko pažintinę raidą, kuriai ypač svarbi jo socialinė aplinka. Vaikas pradeda mokytis iš aplinkinių žmonių, savo socialinio pasaulio, kuris yra visų jo sąvokų, minčių, teiginių, mokėjimų ir nuostatų šaltinis. Mokymas ir ugdymas – visuomeniškai susiformavę žmogaus patirties perdavimo būdai, kurieaiką greičiau bręsti. Vaikas bręsta mokydamasis. Todėl mokytojas moko mokinį ne to, ką jis jau moka, o to, ko jis dar nemoka. Bendradarbiaudamas su suaugusioju, vaikas pasiekia aukštesnį pažinties raidos lygį. Mokymas l.svarbus vaiko protiniams sugebėjimams.
——————————-

14. Moraės raida. Ž.Pježė, L. Kohlbergas apie moralės raidos lygius ir stadijas. Valios raida.

Moralės raida – laipsniškas procesas, kuriam svarbu ir tėvų elgesys, ir paties vaiko bruožai. Ji prasideda kūdikystėje ir trunka visą gyvenimą.
Maži vaikai priklausomi nuo savo tėvų ir auklėtojų moralinių normų. Tik nuo viduriniosios vaikystės pradžios vaikas daugiau vadovaujasi savo paties moraliniais sprendimais. Jis jau turi vidinę moralės sistemą, kuri leidžia reaguoti nepriklausomai nuo kitų, vadovaujantis tuo, kas jam atrodo teisinga ir klaidinga. Vietoj priklausomybės nuo suaugusiųjų moralės (išorinės kontrolės) susiformuoja asmeninė vaiko(vidinė) moralė. Vidinės normos priklauso nuo to, kaip tėvai kontroliuoja vaiko elgesį.Vaikų moralė priklauso nuo tėvų reikalavimų, taip pat nuo visuomenės normų. Vaikas moralines normas perima, norėdamas išvengti kaltės jausmo. Vaikas, kuriam nepavyksta elgtis taip, kaip turėtų, patiria nerimo jausmą, kuris vadinamas kaltės jausmu.
Moralinis funkcionavimas – ypatinga žmogiško aktyvumo forma, kuri priklauso nuo kiek1 asmens raidos eigos. Moralinis elgesys įgyjamas per išmokimą, pastiprinimą ir modeliavinimą (vaikas, kuris demonstruoja savikontrolę ir leidžia kitam vaikui žaisti su jo mėgstamu žaislu, tėvų gali būti pastiprintas žodžiais). Vaikai moralines normas gali perimti modeliuodami ir imituodami tėvų elgesį.
Piaget nustatė dvi moralės raidos stadijas:
1.Moralinio realizmo stadija. Ji būdinga 5-10m. vaikams. Iki jos pradžios vaikai nelabai supranta socialines taisykles. Nuo 5m. jie pradeda l.domėtis taisyklėmis ir jas gerbti, tačiau priima jas, kaip pateiktas suaugusiųjų. Vaikas taisykles traktuoja kaip nekintamą realybę.
2.Autonominės moralės stadija (bendradarbiavimo moralė)(būdinga 10m. ir vyresniems). Vaikas bendraudamas su bendraamžiais pereina iš moralinio realizmo į autonominę samprotavimo stadiją. Piaget manė, kad šiam perėjimui ypač svarbu vaiko soc. patirtis, bendravimas su bendraamžiais. Patirtis, įgyjama bendraujant su vienmečiais, mažina vaiko egocentriškumą, jis pradeda suprasti, kad skirtingi žmonės gali turėti skirtingą nuomonę apie tą patį veiksmą, kad elgesys vertinamas ne tik pagal objektyvius veiksmų padarinius, bet ir pagal subjektyvius žmonių ketinimus.
Kohlbergo moralės raidos samprata. Jis išskyrė 6 moralės raidos stadijas, kurias suskirstė į 3 moralinės raidos lygius.
I. Prekonvencinis moralės lygmuo. Šiame lygmenyje moralė dar yra reguliuojama iš išorės. Vaikas sprendžia veiksmai teisingi ar klaidingi. Jis remiasi tuo, ar jie sukelia malonius/nemalonius padarinius. Elgesys, kurio rezultatas -bausmė, laikomas blogu, o tas, už kurį apdovanojama, geru.
1. Bausmės ir paklusnumo orientacija. (vaikai ignoruoja kitų asmenų ketinimus ir motyvus, spręsdami, ar jų veiksmai geri/blogi).
2. Naivus hedonizmas, (instrumentinė orientacija). Teisingu laikomas toks veiksmas, kuris patenkina paties asmens poreikius, ir į kitus taip pat žiūrima kaip į veikiančius savo interesams.
II. Konvencinis moralės lygmuo. Individai su pagarba žiūri į socialines normas kaip į moralės pagrindą.
3.“gero berniuko – geros mergaitės orientacija“. Būdami „geri“ vaikai stengiasi, kad juos mylėtų ir jiems pritartų giminės ir draugai.
4.socialinės tvarkos palaikymo orientacija. Taisyklės t.b.vienodai taikomos bei galiojančios kiek1 ir kiek1o pareiga – jų laikytis.
III. Pokonvencinis moralėsvaidmuo. Individo neriboja neginčytinas moralinis diktatas, priimtinas jo visuomenėje.
5. Socialinės sutarties, teisėtumo orientacija. Individas pradeda suvokti, kad bet kuri taisyklių sistema yra tik 1 iš daugelio. Jis nebežiūri į taisykles kaip nustatytas visam laikui, bet mato jas kaip lankstų instrumentą žmogiškosioms vertybėms palaikyti.
6. Orientavimasis į universalius etinius principus. Apie veiksmų teisingumą sprendžiama, vadovaujantis pačių individų pasirinktais etiniais principais, kurie yra visapusiški, racionalūs ir universaliai pritaikomi.
Valia – tai psichinis procesas, kuris vyksta, žmogui dedant pastangas įveikti vidines arba išorines kliūtis, kad pasiektų užsibrėžtą tikslą.
Išorinės kliūtys, kurias įveikia žmogus-objektyvūs darbo sunkumai, sudėtingumas, trukdymai, kt.žmonių priešinimasis.
Vidinės kliūtys – subjektyvūs, asmeniški skatuliai, trukdantys atlikti tai, kas numatyta, priversti dirbti, įveikti tingumą, nuovargį, norą užsiimti tuo, kas nesusiję su užduotimi, žalingi įpročiai, potraukiai, norai. Įveikiami valios pastangomis.
Valia pasireiškia sąmoningu savo, kaip žmogaus, veiksmų reguliavimu. Valia gali aktyvinti/slopinti žmogaus veiklą, nukreipti ją į įsisąmonintą tikslą, pagrįstą konkrečiais motyvais. Valios laisvė sukuria žmoguje – atsakingumo jausmą.
Dvi valingos veiklos formos: teigiamoji (skatinamoji, aktyvioji) ir neigiamoji (slopinamoji, sulaikomoji). Valia prasideda tikslo pasirinkimu, reiškiasi jo siekimu ir kliūčių nugalėjimu.
Žmogus bresta tik per savo valios veiksmus. Su ja negimstama-pradžioje ją ugdo kt.žmonės. Valia interiorizuojama. Ugdyti valią padeda kolektyvas, aplinkinių žmonių nuomonė, jų teigiama įtaka žmonių elgesiui. Kasdieninis darbas (mokymasis), taip pat g.b.gera valios grūdinimo m-kla. Jei dirbant (mokantis) kyla sunkumų, tai jų įveikimas – valios ugdymo priemonė. Norint išsiugdyti valią reikia nuolat sistemingai save tobulinti, ir tai pradėti būtina kiek galima anksčiau. Asmenybės valia formuojasi valingoje veikloje. Darbas visada – geriausias priemonė valiai grūdinti. L.svarbu kiek1 darbą padaryti iki galo, apgalvoti savo veiksmus, nepriimti neįvykdomų sprendimų, nusprendus, stengtis savo sprendimą įgyvendinti. Valios ugdymas priklauso ir nuo žmogaus užsibrėžto tikslo. Jo įsisąmoninimas padeda užgrūdinti valią.
————————–
5. Asmenybės tapsmas. Įvairių psichologijos krypčių atstovų pažiūros į asmenybės raidą, jos veiksnius. Asmenybės raidos stadijos, krizės (pagal. E. Eriksoną), jų pasekmės.

Asmuo tampa asmenybe, kai jis aktyviai veikia ir reiškiasi kaip visybė, jungianti aplinkos pažinimą su išgyvenimais.
Tai žmogaus savęs vertinimas, savigarba, siekimai, savęs įsivaizdavimas dabar ir ateityje.
Asmenybės struktūrą galima suskirstyti į dalis:
• kryptingumas,
• temperamentas,
• charakteris,
• sugebėjimai,
• jausmai,
• valia.
Asmenybės atsiskleidimas priklauso nuo žmogaus žinių apie save patį, jo prigimtį ir gyvenimo prasmę; sugebėjimo įsisamoninti savo asmenišką patyrimą ir save dabarties momentu; nuo savarankiškų pasirinkimų ir sprendimų.
Psichoanalitinė teorija (Froidas). Dėmesys į pasamonę, pastangas įveikti nerimą, sexualumą ir į konfliktą tarp biologinių impulsų ir soc. ribojimų. Asmenybė- vieninga visuma, o asmenybės komponentai (ID, EGO ir superEGO) – susiję. Subrendimas reiškia žmogaus gebėjimą mylėti ir dirbti. 2 pagr. idėjos :
1. geriau- atpažinti, įsisąmoninti savo norus, mintis, baimes, negu jas neigti.
2. tėvų įtaka – lemiamas veiksnys, formuojantis sveikai asmenybei.
Kognityvinė teorija (Piaget) žmogaus mąstymas – aktyvus ir kūrybiškas, elgesį lemia abipusė įtaka tarp žmonių ir aplinkybių, suvokiant savo gyvenimo kontrolės pobūdį. Pagrindiniai psichiniai procesai – adaptacija, asimiliacija, akomodacija, pusiausvyra.
Humanistinė kryptis (Maslow, Rogers) patenkinę pagrindinius poreikius, žmonės siekia įgyvendinti aukščiausias galimybes. Elgesį lemia įsisąmonintų jausmų apie save apdorojimas, atsižvelgiant į savo patirtį. Asmenybės subrendimas – visiškas savęs aktualizavimas ir tapimas gerai funkcionuojančiu asmeniu, besąlygiškas savęs prėmimas ir atvirumas išgyvenimui.
Psichosocialinė teorija (Eriksonas) išskyrė 8 asmenybės raidos stadijas, kiek1 jų susiduriama su nauju konfliktu/krize, kurią reikia įveikti. Krizės skatina tobulėti/regresuoti. Krizės susijusios. Sėkmė/ nesėkmė t.t. stadijoje turi įtakos žmogaus raidai vėlesniais gyvenimo periodais. Net jei krizė neįveikiama, kitame amžiaus tarpsnyje yra galimybė išvengti buvusių nesėkmių. Stadijos:
1.KŪDIKYSTĖ pasitikėjimas – nepasitikėjimas (iki 1 m) patiriant meilę, rūpestį ir globą formuojasi – saugumo ir pasitikėjimo jausmas, priešingai – baikštumo, įtarumo, nepasitikėjimo jausmas.
Vitalinis poreikis – būti saugiam. Nesaugumo jausmas pražūtingas asmenybės raidai. Jis sukelia daug negatyvių emocijų. Gali kilti neurozė vaikui. Pagrindinis tikslas – maitinimasis. Prie maitintojo vaikas prisiriša, jaučiasi saugus.
2.ANKSTYVOJI VAIKYSTĖ savarankiškumas – gėda ir abejonės (1-3m) Vaikas mokosi pats pasirūpinti savimi: naudotis wc, valgyti, vaikščioti ir kalbėti. Jei sekasi – savarankiškumas, jei nuolat patiria nesėkmes ir yra baramas– gėda. Jei saugumo jausmas išsivystęs – atsiranda pasitikėjimas savimi, poreikis išreikšti save (aš noriu). Vaiko poreikį reikia tenkinti, priešingu atveju – atsiranda vaiko pasipriešinimas, kaprizai ir t.t., jei neįmanoma jo patenkinti – reikia vengti tokių poreikių (pergudraujant vaiką) patenkinimo. Vaikui turi atrodyti, kad jo poreikis patenkintas. Negalima nuslopinti poreikio. Kitaip bus įpirštas gėdos jausmas, vaiko negatyvizmas. Krizė 3-uose metuose. Nepatenkinus poreikio negatyvizmas gali išsivystyti į agresiją. Pagrindinė veikla – manipuliatyvinė (rankomis).
3.I-oji VAIKYSTĖ iniciatyvumas–kaltė (3-6 m) vaikas nori atlikti daugelį veiksmų, ką moka ir atlieka suaugę. Pavojus – kaltės jausmo dėl atliktų veiksmų atsiradimas. Jei susiformuoja saugumas, o vėliau pilnavertiškumo jausmas, pereinama į kitą fazę. Pagrindinė veikla – visapusiškas judėjimas. Stadijos:
1. Pradeda klausinėti – KODĖL
L.svarbu kodėlčiui patenkinti poreikį, t.y. stengtis atsakyti į jo klausimus. Sutrukdžius patenkinti poreikį klausinėti – poreikis slopinamas, t.y. vaikas nustojęs klausinėti tuo pačiu mažiau mąsto.
Tėvų klaidos: per daug plačiai aiškina; atsakymas turi būti labai trumpas, logiškas; į nesąmoningą klausimą galima taip pat atsakyti; negalima suniekinti vaiko klausimų.
2.Iš kodėlčiuko pereinama į žingeiduką (pažinti, sužinoti esmę)
Tai intensyvumo fazė. Proto iniciatyvumas – patenkinamas poreikis sužinoti. Tai malonios emocijos. Formuojamas pažinimo džiaugsmas.
Jei kodėlčiukas ar žingeidukas blokuojamas, padaroma didžiausia iki m-los – vaikas nuslopina savyje pažinimo džiaugsmą, intelektinį jausmą – į mokyklą vaikas ateis nebežingeidus.
3-6 metų pavojinga vaiką kaltinti (sensityvumo laikotarpis), t.y. negalima jo psichikoje piršti kaltumo jausmų – priešingu atveju įgijamas kaltumo jausmas.
4.II-oji VAIKYSTĖ(ankstyvasis mokyklos amžius)meistriškumas–menkavertiškumas (6-11m) savo darbo rezultatus jau lygina su vienmečių. Svarbu, kad jis galėtų patirti sėkmę ir turėtų sąlygas atskleisti gerasias savo puses. Pagrindinė veikla – mokymasis. Svarbiausias pasiekimas – darbštumas – norėti veikti ir jausti pasitenkinimą (gavus gerą rezultatą). Kad darbštumas susiformuotų, kad tuo metu jaustų pasitenkinimą – reikia mokėti dirbti. Reikia vaiką išmokyti darbo būdų, metodų. Šiuo periodu susiformavęs darbštumas liks. Jei ne –vaikas bus tinginys.
Neigiamos savybės – kai įgyjamas menkavertiškumo jausmas. Nereikia pabrėžti vaikui kad jis negeras – ypač prie kitų vaikų. Toks menkavertiškumo jausmas gali vaikui padaryti daug žalos – jis nebenorės domėtis kitkuo – nes jis blogesnis už kitus.
5.PAAUGLYSTĖ tapatumas – vaidmenų sumaištis (12-18 m.) Paauglys nori išsiaiškinti, kas jis yra. Jis pasiekia seksualinį, etninį, profesinį identiškumą. Sėkmės atveju – tapatumo, saugios ateities jausmas, priešingai – vaidmenų sumaištis (sunku pereiti į kitą amžiaus tarpsnį). Pagrindinė veikla – mokymąsis, bendravimas su vienmečiais.
Etapai: pirmoji ir antroji paauglystė.
Šiuo laikotarpiu sunku pačiam vaikui. Psichikoje tarsi kelios priešingos psichikos 1 metu – vaiko ir suaugusiojo. Jos nesuderintos. Komplikuoti visi psichiką lemiantys veiksniai (psichologinis, biologinis, socialinis). Suaugusieji paauglių dažnai nesupranta, juos globoja kaip vaikus. Norėdami padėti – kritikuoja juos. Negalima prikaišiot jiems dėl blogų manierų ir t.t. Reikia to vengti, nes paauglys šiuo laikotarpiu labai jautrus, ypač kritikai. Humaniškas metodas – gerbiant auklėti, pabrėžti kas jame yra gero.
Paauglystėje 1 iš svarbiausių poreikių – bendravimas su bendraamžiais. Suaugusiųjų klaida – draugus bando pakeisti savimi. Tam tinka projekcinis metodas – paaugliui girdint šnekėti su k.n., kad pergyvena dėl jo (galimybė kad paauglys jus suaugusiųjų meilę, šilumą, rūpestį).
Paauglys susiduria su problemomis jau 5 kl.: pradinėse klasėse buvo 1 mokytoja, buvo prieraišumas jai. 5-oje klasėje pasikeičia klasė ir mokytoja. Jaučiamas praradimo jausmas, viskas nauja, nesaugu.
6.INTYMUMO AMŽIUS. artumas – vienuma (18-26m.) artimo žmogaus ieškojimas. Nesugebėjimas užmegsti artimų santykių lemia izoliaciją. Pagrindinė veikla – tęsiasi mokslas, kai kas dirba. Poreikis – surasti į save panašų žmogų, turėti artimą žmogų, kuriam galėtų pasipasakoti ir pan. Jei šis poreikis nepatenkinamas – atsiranda praradimo jausmas, izoliacija nuo kitų.
7.KREATYVINIS AMŽIUS atsinaujinimas – sąstingis (27-60m.) jei ankstesni konfliktai išspręsti, gali rūpintis kitais, atsidėti kūrybai, jei ne – užsisklendimas savyje (rūpinasi tik savimi). Pagrindinė veikla – mokymasis, darbas, kūryba ir pan. Tai produktyvus laikotarpis, kūrybingas, kuriamos šeimos ir t.t. Apie 45m.- krizė. Pasimetimo situacija, frustracinė būsena. Įvyksta praradimas, sustingimas jei žmogus negali toliau savęs realizuoti. Jaučiasi esąs niekas.
8.PAGYVENUSIO ŽMOGAUS TARPSNIS pilnatvė – neviltis (60m.-∞) žmogus stengiasi suprasti, ar jo gyvenimas buvo prasmingas. Jis mato savo gyvenimo svarbą, arba supranta, kad nepasiekė savo gyvenimo tikslų.
Pagrindinė veikla – bendravimas. Svarbus poreikis – būti reikalingu, reikšmingu. Ateitis neaiški. Vis dažniau atsigręžiama į praeitį. Šiems žmonėms reikėtų duoti ką nors veikti, kad pasijaustų jis reikšmingu, reikalingu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *