JONAS PRETKUNAS
ir iš Karaliaučiaus lietuviškos parapijos gyventojų: pamokslų tekstus turėjo parengti dirbdamas Labguvoje, o 1589 metais juos užraše gyvendamas Karaliaučiuje.
INGĖ LUK
Jonas Bretkūnas gerai pažino tiek lietuvių, tiek prūsų (bei sūduvių,) buitį papročius, domėjosi jų kultūra, istorija. Todėl jo raštuose yra-užuominų aJ visų minėtų baltų genčių religiją bei mitologiją. Prūsų ir sūduvių mitologą jis specialiai domėjosi rašydamas Prūsų krašto kroniką, rinko apie ją žinias i senesnių šaltinių. Sprendžiant iš Mato Pretorijaus nuorodų, Kronikoje biru panaudoti ir ano meto lietuvių bei prūsų tikėjimai ir papročiai. Lietukų mi¬tologijos duomenų pateko ir į Bretkūno Postilę.
Sūduvių garbintus dievus, religines apeigas, kulto apeigų atlikėjus Bretka nas aprašo daugiausia remdamasis Petro Dusburgiečio, Jono Maleckio-San-deckio raštais ir Sūduvių knygele, o prūsų – Simono Grunau Prūsijos kron-JaL Užuominos apie lietuvių tikėjimus į Postilę pateko iš ano meto liaudies e”.~ ■ nimo, nors ir čia kartais pasinaudojama ankstesniais šaltiniais. Pavyzdina, teigdamas, kad pagonys dievais laiko saulę, mėnesį ir žvaigždes, Bretkūrus atrodo, sekė Dusburgiečiu (šį teiginį jis pakartoja ir kalbėdamas apie sūdu¬vių religiją), ragindamas lietuvius mesti meldus kaukus, aitvarą ir žemėpa¬čius – Martynu Mažvydu. Jįliaudies^gyvenirno4Postilę-patekusijmtinė_rv formacija neryški, nusakyta bendrąįs„bruQŽais, kaip buvo4prąstą tokio n:x> veikaluose. Iš jos matyti burtininkavimu, žyniavimu užsiiminėjančių žmonių (vadinamų žyniais, burtininkais, raganomis) populiarumas, kitoks, negu kr ■ čionims įprasta, vestuvių, Joninių šventimas, didelė pagarba žemei („kuri mūsų visų augyvė yra”), tikėjimas sapnais, mirties įsivaizdavimas su geluc r ir pan. Tačiau ir čia kai kurie teiginiai (pavyzdžiui, apie sapnų aiškintojus apie neva danguje pasirodančius ženklus – šarvuotus vyrus ir kt.) galėjo bi į inspiruoti religinės raštijos. Netgi dažnas burtininkų, žynių minėjimas Bret¬kūno ir vėliau rašiusių autorių raštuose galėjo būti nusižiūrėtas iš religir^ ano meto raštų, rašytų kitomis kalbomis ir skirtų ne lietuviams, nes kova su raganomis ir burtininkais anuo metu buvo viena iš populiariausių krikščio¬nybės veiklos sričių. Antra vertus, galima manyti, kad žyniavimu, burtinin¬kavimu užsiiminėjančių žmonių gausumas buvo specifinis prūsų bei Prūsijos lietuvių mitologijos ir religijos bruožas.
Bretkūno Prūsų krašto kronikos rankraštyje esančiais mitologiniais duome¬nimis pasinaudojo Pretorijus, rašydamas Prūsijos įdomybes (Mannhardt, 1936, 421^125). Hennenbergerio nukopijuotais ir Gerulio iš dalies paskelbtais Kro-
-304-
