Programų konstravimas

Programų konstravimo, naudojant failus,
ypatumai buvo šie:
• failai organizuoti nuosekliu būdu (magnetinėse juostose);
• fizinė ir loginė duomenų struktūra sutampa;
• nėra užtikrintas duomenų nepriklausomumas: jei duomenų struktūra ar atminties įrenginys keičiasi, tai taikomąją programą reikia perrašyti, perkompiliuoti ir iš naujo testuoti;
• tipinė programinė įranga daugiausiai atlieka tik įvesties ar išvesties operacijas atminties įrenginiuose ir tik kai kurias duomenų apdorojimo operacijas;
• apdorojama paketiniu režimu, o ne realiu laiko masteliu;
• saugoma keletas to paties failo kopijų, t.y., egzistuoja didelis pertekliškumo laipsnis.

• 1960 m. pabaigoje – 1970 m. pradžioje įvyko perėjimas nuo duomenų apdorojimo prie informacijos apdorojimo.
• Informacija nėra vien dalykiniai įrašai. Iškilo reikalas žinoti, kiek ir kokių prekių parduota vieno ar kito gamintojo, kiek pirko vienas ar kitas klientas, kokių, kiek, kokio gamintojo prekių pardavė konkretus pardavėjas ir už kokią sumą, t.y., reikėjo informacijos, o ne duomenų

Jis nusakomas failų struktūros bei atminties įrenginių, kuriuose jie saugomi, pasikeitimu.

Taip pat bandoma probleminį programuotoją „atitverti“, t.y., daryti nepriklausomą nuo pasikeitimų techninėje įrangoje.

Antrajame etape pažymėtini šie
failų organizavimo ypatumai:

• galimas nuoseklus arba tiesioginis įrašų nuskaitymas;
• duomenų apdorojimas yra paketinis, operatyvus arba realiu laiko masteliu;
• loginė ir fizinė failo struktūros skiriasi, bet jų ryšys paprastas;
• atminties įrenginius galima keisti nekeičiant taikomosios programos;
• esama tendencijos sudaryti ir optimizuoti duomenis dažniausiai vienai sričiai;
• tipinė duomenų apdorojimo sistemos programinė įranga realizuoja kreipimosi metodus, bet ne duomenų valdymą;
• yra žymus duomenų pertekliškumas.

Tačiau ir tiesioginio kreipimosi failai tik dalinai išsprendė problemą.
Ilgainiui išryškėjo šių sistemų trūkumai:
• duomenų perteklius/pasikartojantys duomenys;
• silpna duomenų kontrolė;
• sunkus duomenų valdymas;
• didelis programuotojo darbo indėlis.

Duomenų perteklius. Pavyzdžiui, mes galime turėti tiekėjo pavadinimą pirkime, pardavime, prekių duomenų failuose – tai bus pasikartojanti informacija, be to laukas, kuriame aprašytas tiekėjas, kai kur gali vadintis “gamintojai”, jo dydis taip pat gali skirtis: pvz., tiekėjas – 15 simbolių, gamintojas – 20 simbolių. Tai veda prie pasikartojamumo ir net klaidų.
Silpna duomenų kontrolė – failų sistemose nėra centralizuotos duomenų laukų kontrolės. Gali atsirasti tie patys duomenys, t.y., tas pats elementas turintis kitą pavadinimą priklausomai nuo to, kokiame jis yra faile, be to, tai gali atsirasti ir dėl atskirų skyrių terminologijų skirtumų, pvz., klientas ir pirkėjas.
Apsunkintas duomenų valdymas. Sunku vien žinant įrašo indeksą gauti informaciją, pvz., kiek konkretus klientas nupirko prekių turinčių tam tikrą indeksą, kiek jos kainavo ir t.t. Tokią informaciją gauti bus sudėtinga, o kai kada ir neįmanoma, nes kitos sistemos neleidžia sudaryti ryšio tarp duomenų, esančių atskiruose failuose.
Didelis programuotojo darbo indėlis. Failų sistemose yra griežta priklausomybė tarp duomenų ir programos, taigi, pakitus programai, dažnai reikalingas programuotojo įsikišimas sutvarkant DB, įvedant naujus elementus, perkoduojant ir pan.
Duomenų bazės leido atskirti duomenis ir programą, todėl informacinės sistemose, naudojančiose DB, žymiai mažesnės darbo sąnaudos, kuriant DB bei realizuojant jų valdymą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *