Profesinės etikos problema
John A. Rohr
Straipsnyje „Profesinės etikos problema” Johnas Rohras nagrinėja universaliau etikos principų ir tradicinės profesinės etikos santykį. Tikriems profesionalams taisyklė yra universalaus principo išimtis; profesionalumui šis nenuoseklumas sukelia daugybę problemų, nes jei profesinė veikla reikalauja iš etikos principų išimčių, ar moralės požiūriu ji automatiškai netampa įtartina? Rohras teigia, kad šis tariamas profesinės etikos prieštaravimas, kai universaliųjų principų išimtys paverčiamos profesinio elgesio kodeksais, yra pateisinamas, nes visuomenei profesijos ypač svarbios. Be to, Rohras lygina viešąjį administravimą su kitomis profesijomis ir pastebi, kad pagrindinis jo bruožas yra autonomijos idėja. Rohro nuomone, viešojo administravimo profesijos autonomija yra absoliuti būtinybė. Kad galėtų tinkamai tarnauti visuomenei, valstybės tarnybai savo gyvenimą paskyrę žmonės negali manipuliuoti. Tai didžiausia viešojo administravimo vertybė ir todėl ji turi būti sąžininga profesija.
Profesiniai kodeksai ir etikos teiginiai daţnai kelia cinizmą ir pajuoką, nes tuose plačių ir dosnių visuomenės interesų dvasia sukurtuose teiginiuose neretai yra saviems tikslams tarnaujančių sentimentų, kurie iškelti viešumon, jų kritikų dţiaugsmui, parodo profesiją nemaloniai trikdančioje šviesoje. Šio straipsnio tikslas yra paaiškinti, kodėl profesinės etikos teiginiai linkę būti savanaudiški, o tai paaiškinus, išnagrinėti viešojo administravimo etiką. Taip tikiuosi giliau prasiskverbti į patį pro-
Profesinės etikos problema j?1
fesionalumo reiškinį, kuris turėtų ypač dominti viešojo administravimo bendruomenę.
Universalu ir konkretu
Etikos klausimų diskusijos daţniausiai įspraudţiamos į universaliųjų sąvokų kalbos rėmus – nevok, nemeluok, mylėk savo artimą ir t. t. Šio pobūdţio kalba iškart tampa problematiška, kai reikia aptarti profesinį gyvenimą, t. y. profesinis gyvenimas yra susijęs tik su konkrečia ţmogaus gyvenimo veikla ar vaidmeniu ir nepaliečia visų jo ţmogiškumo klausimų. Ribotas (ar pernelyg konkretizuotas) atliekamo vaidmens moralumo pobūdis iškart meta iššūkį universaliam daugumos moralinių propozicijų pobūdţiui. Kai sakome, kad nedera meluoti ar vogti ar kad reikia mylėti savo artimą, daţniausiai turime omenyje ţmones apskritai, o ne gydytojus, ţurnalistus, valstybės tarnautojus ir pan.
Principų ir būtinybės santykis
Susidūrę su profesinio gyvenimo būtinybe, universalieji principai daţnai yra spaudţiami. Galima pateikti begalę pavyzdţių: ar gali gydytojas meluoti savo pacientui, jei yra prieţasčių manyti, kad tiesa smarkiai apsunkintų gijimą? Ar ţurnalistinį tyrimą atliekantis spaudos atstovas gali per akis meluoti norėdamas gauti informaciją, padėsiančią atskleisti Richardo Nixono Baltuosiuose rūmuose renčiamus juodus darbelius? Ar gali meluoti „dvigubas agentas” norėdamas apginti nacionalinius interesus? Be abejo, tai ne tie pavyzdţiai, kurie ateina į galvą, kai paprastą moralės principą, jog meluoti yra nedora, skelbiame esant visuomenine doktrina. Profesinis gyvenimas reikalauja išimčių iš šių universaliųjų moralės principų ir todėl moralės poţiūriu tampa įtartinas. Pradedame baimintis, kad neilgai trukus išimtys „praris” taisykles ir kad tyrą moralės principo — nemeluok – paprastumą negrįţtamai sukompromituos profesinės kazuistikos „o kas, jeigu” atvejai.
92 VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ ETIKA
Elgsenos moralumas
Nėra abejonės, kad universalieji moralės principai patiria ne tik profesijų spaudimą. Tam tikra prasme visi konkretieji moralūs veiksmai yra „elgsenos moralumo” pavyzdţiai — aš elgiuosi kaip sutuoktinis, tėvas, pilietis, tikintysis, vartotojas, rinkėjas, televizijos ţiūrovas, kaimynas, mokesčių mokėtojas, pašalpos gavėjas ir pan. Atliekant bet kurį iš šių pareigų, gali susiklostyti tokios aplinkybės, kurios pareikalaus išimties iš nusistovėjusios moralės taisyklės – pavyzdţiui, gerai paţįstamas pavyzdys, kai tėvas vagia duoną, kad pamaitintų badaujantį vaiką. Tačiau profesinės etikos problema yra ypač aštri dėl dviejų prieţasčių. Pirma, egzistuoja elitinis profesinio gyvenimo pobūdis. Tik nedaugelis gali būti gydytojais, advokatais, inţinieriais, tačiau visi yra ar gali būti sutuoktiniais, tėvais, piliečiais ir vartotojais. Būdami demokratiška tauta, mes neprieštaraujame išimčiai, kuri, esant tinkamoms aplinkybėms, paliečia mus visus, bet pasisakome prieš išimtį, kuri daroma tik nedaugeliui. Daug geriau, kad daryti išimtis verstų tam tikros aplinkybės, o ne statusas.
Tik šį karta
Antra, profesionalui daromos išimties pagrindas skiriasi nuo eiliniams ţmonėms jų kasdienėje veikloje daromų išimčių pagrindo. Pastarasis daţniausias grindţiamas principu „tik šį kartą”. Tėvas pavagia duonos šiandien, tačiau rytoj jis jau turės darbą arba ką nors parduos, nueis į socialinių pašalpų įstaigą, gaus pinigų iš turtingo dėdės, o gal prašys išmaldos, kad kaip nors pasirūpintų savo šeima. Pačia paţodiškiausia prasme tai, ką jis daro, yra situacinė etika. Ypatingai susiklosčiusių aplinkybių visuma privertė nepaisyti taisyklės „Gerbk kitų nuosavybės teisę”, tačiau taisyklės nesilaikoma tik „šį vieną vienintelį kartą”. Jei jam tektų institucionalizuoti savo elgesį, jis pasakytų, kad pasirinko nusikaltėlio gyvenimą, kad jis nebėra rūpestingas tėvas, o paprasčiausias vagis. Esmė yra ta, kad moralumą paprastai nulemia ţmogaus įpročiai (dorybės ar blogybės), o ne atskiri veiksmai.
Profesinės etikos problema
Iš kitos pusės, būtent profesionalai institucionalizuoja siekiamas išimtis. Išimtys yra laikomos etiniais profesijos principais. Sėkmingai savo klientą ginąs advokatas neturi atsiprašinėti uţ tai, jog panaudojęs protingus argumentus, jis nukreipia prisiekusiųjų dėmesį nuo inkriminuojančių parodymų ir pasiekia, kad nusikaltimą padaręs ginamasis yra pripaţįstamas nekaltu. Psichologai nė kiek nerausta dėl savo etikos normų teiginio, kad atliekant tyrimą padaryta apgaulė yra leistina, jei neįmanoma gauti ţinių kokiu nors kitu būdu. Priešui sėkmingai meluojantis šnipas yra pasirengęs ir vėl daryti tą patį. Kad pateisintų savo elgesį, advokatai, psichologai ir šnipai neapeliuoja į ypatingai susiklosčiusias aplinkybes. Priešingai, jų elgesys yra pagrįstas principiniu reikalavimu daryti išimtis iš taisyklių, pagal kurias mes visi kiti privalome gyventi.’
Viešieji ir savi interesai
Suvokti trintį tarp visuotinių principų ir konkrečių reikalavimų yra labai svarbu norint suprasti, kodėl profesiniai kodeksai, nepaisant jų valstybės tarnybai skirtų formuluočių, neretai iš tikrųjų yra surašyti taip, kad tarnautų saviems tikslams. Prieţastis yra ta, kad pateisinimas dėl profesijų reikalaujamų išimčių iš visuotinių moralinių nuostatų yra paremtas ţodţiais neišreikšta utilitarine prielaida, jog pati profesija gali duoti visuomenei tiek naudos, kad atsvertų bet kokį blogį, atsirandantį nukrypus nuo visuotinai priimtų moralės normų. Kad šis teiginys taptų aiškesnis, panagrinėkime keletą teisininko profesijos pavyzdţių.2 1- Klientas yra klestinčios finansinės institucijos, uţ palūkanas priimančios taupomuosius indėlius ir skolinančios pinigus1 ţmonėms, įsigyjamiems nekilnojamąjį turtą, asociacijos prezidentas. Studijų metais jis pasiskolino beveik 5000 JAV dolerių iš pas jį staliumi dirbusio ţmogaus. Dabar jis nori išvengti grąţinti skolą pasinaudodamas ieškininės senaties įstatymu. Stalius paduoda jį į teismą, tad jis pasitelkia savo teisininką [Zabella prieš Pakelį, 242 F. 2d 452 (1957)]
93
94 VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ ETIKA Profesinės etikos problema 95
2. Klientas išprievartavo moterį, buvo pripaţintas nekaltu, nes sirgo psichine liga, ir buvo uţdarytas j atitinkamą įstaigą. Jis nori apskųsti sprendimą pasinaudodamas technine gynybos spraga, būtent tuo, kad jam nebuvo suteikta teisė į neatidėliotiną teisminį nagrinėjimą. [Langivorthy prieš valstybę, 39 Md. App. 559 (1978), perţiūrėta, 284 Md. 588 (1979)] 3. Automobilio katastrofos metu sunkiai suţalotas jaunuolis paduoda j teismą uţ suţalojimą atsakingą vairuotoją. Vairuotojo gynėjas pasitelkia savo gydytoją jaunuolio sveikatai ištirti. Gydytojas suranda aortos aneurizmą, kurią neabejotinai sukėlė nelaimingas atsitikimas ir kurios nepastebėjo jaunuolio gydytojas. Neoperuota aneurizma kelia pavojų gyvybei. Tačiau vairuotojo gynėjas supranta, kad jei vaikinas suţinos apie aneurizmą, jis pareikalaus daug didesnio atlygio. [SpauldingaspriešZimmermaną, 116 N.Y. 2d 704 (1962)] Kiekvienoje šių bylų profesinė etika numatytų logiškai nepriimtinus sprendimus bankininko, prievartautojo ir vairuotojo naudai. Ţinoma, taip atsitiktų todėl, kad advokato įsipareigojimas klientui nustelbia platesnius principus to, ką kiekvienu šių atvejų sveikas protas sako esant teisinga.3 Tokį įsipareigojimą paprastai galima pateisinti tuo, kad šito reikalauja: 1) teisinės sistemos integralumas ir 2) pati teisinė sistema yra tokia vertinga visuomenei, kad mes iš tiesų toleruojame retsykiais pasitaikančią neteisybę, nes ją atsveria didţiulė sistemos teikiama nauda.
Etika ir savi interesai
Empiriniu poţiūriu tokiu argumentu galima suabejoti, tačiau šiam straipsniui svarbiausia yra būtent šio argumento struktūra, o ne jo pagrįstumas. Profesinio elgesio pateisinimas, kai nesiskaitoma su sveiko proto samprata apie tai, kas yra gerai, neišvengiamai grindţiamas viską uţgoţiančia pačios profesijos svarba. Būtent šio argumento būtinybė nustato ryšį tarp profesinės etikos ir savų interesų. Atsiradus įtampai tarp konkrečių profesijų reikalavimų ir visuotinio moralinių vertybių pobūdţio, profesijoms tenka teigti, kad jos yra vertos savo reikalaujamų išimčių. Iš esmės jos turi teigti, kad tai, kas
vra gerai profesijai, yra gerai ir visuomenei, Amerikai, ţmonijai ir apskritai visiems. Nereikia ir sakyti, kad toks argumentas nėra labai solidus. Atkreipdami dėmesį į glaudų ryšį tarp savo profesijos ir plačiosios visuomenės interesų, jos atstovai smarkiai rizikuoja. Išties kartais toks keliaklupsčiavimas prieš savo profesiją gali atrodyti juokingas ir absurdiškas.4
Didžiausia vertybė
Manęs nedomina absurdiški profesinės etikos aspektai. Pakanka pasakyti, kad visų profesijų atstovai, tokie pat nuodėmingi kaip ir mes visi, patiria tūkstančius visiems įprastų sukrėtimų. Tačiau būtent profesinei etikai taikomas argumentas, glūdintis pačioje profesinio gyvenimo esmėje, puikiai tarnauja mūsų tikslams. Nepriklausomai nuo to, kokie tvirti ir padorūs yra kokios nors profesijos atstovai, kartais jie vis dėlto reikalauja išimčių iš įprastų moralės normų ir tai darydami privalo pateisinti šį reikalavimą viską uţgoţiančia savo profesijos svarba visuomenei, kurios taisykles ji lauţo. Todėl tokį argumentą reikia atidţiai išnagrinėti, o ne tiesiog skeptiškai į jį numoti ranka.
Viešasis administravimas kaip profesija
i Valstybės tarnautojų etikos kodeksai kelia įtarimą, kad jie yra savo tikslams tarnaujantys teiginiai. Šie įtarimai kyla dėl kai kurių valstybės tarnybų ypatumo, tačiau šiame straipsnyje aš sutelksiu dėmesį į etikos problemas, susijusias su politinėmis karjeros valstybės tarnautojų manipuliacijomis. Be abejo, pagal mūsų profesinio gyveninio sampratą toks kišimasis yra visokeriopai smerktinas.
Vertybių kupinas žodis
As sąmoningai pavartojau vertybių kupiną ţodį „manipuliavimas”, kad atkreipčiau dėmesį į peiktiną politinės veiklos, kuriai mes ne-
96 VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ ETIKA
pritariame, pobūdį. Be abejo, turime būti „atskaitingi” ir „jautrūs” savo politinei vadovybei, tačiau neturėtume patirti „politinio kišimosi”, „nosies kaišiojimo j ne savo reikalus” ar „šališko spaudimo”, trumpai tariant, „manipuliavimo”. Šio pobūdţio kalba liečia pačią privalumų sistemą ir yra labai svarbi valstybės tarnybos etikos kodeksuose.5 Tokią padėtį patvirtino ir pirmasis Personalo valdymo tarnybos direktorius Alanas K. Campbellas. Atsakydamas į kaltinimą, kad Aukštesniosios grandies pareigūnų tarnybos (AGPT) sukūrimas padarys valstybės tarnybą „politizuota”, Campbellas atsakė, jog ji uţtikrins „tinkamą jautrumą valdţios politinei vadovybei ir kartu priešinsis netinkamai politinei įtakai”.6 Gali kilti pagunda atmesti Campbello ţodţius kaip daug klausimų keliantį teiginį, tačiau tai būtų klaida – bet jau turint omenyje mūsų tikslus. Vertindamas „netinkamą politinę įtaką”, Campbellas skelbė seną valstybės tarnybos tiesą. Profesinė ortodoksija verčia mus tikėti, kad priešinimasis tokiai įtakai yra kardinalus profesinės etikos principas. Tai visiškai akivaizdu. Tačiau tai, ko bandome nepastebėti, yra savų interesų gynimo principo pobūdis.
Autonomijos sritis
Teiginys, kad valstybės pareigūnai ar tarnautojai turėtų priešintis netinkamai politinei įtakai, valdymo procese sukuria autonomijos sritį. Tokia autonomija ypač svarbi bet kuriai profesinio statuso siekiančiai grupei. Klientas nepataria prokurorui (advokatui), kaip jis turėtų atlikti kryţminę priešiškai nusiteikusio liudytojo apklausą; ligoninės administratorius nesako gydytojui, kokius vaistus jis turėtų paskirti; keliautojas neaiškina inţinieriui, kada saugu vaţiuoti per tiltą; galiausiai beisbolo komandos savininkas nenurodo treneriui, kada pakeisti metikus – nebent tuo atveju, jei savininkas yra George Steinbrenneris. Kiekviename iš šių pavyzdţių yra profesinės autonomijos sritis, kurią rūpestingai saugo teisininkai, inţinieriai, gydytojai ir beisbolo treneriai. Taip elgdamiesi jie turi savų interesų, tačiau nepaskutinį vaidmenį vaidina ir kliento, paciento, komandos ir kt. intere-
Profesinės etikos problema 97
sai. Taip yra ir viešojo administravimo darbuotojų atveju. Jų interesai reikalauja ginti savo administracinę „ţemę” ir tai atlikdami jie daro vyriausybės darbą efektyvesnį ir efektingesnį ir kartu gina visuomenės interesus. Taigi toks argumentas yra, ir tai ne pats blogiausias argumentas. Tačiau norint į jį paţvelgti palankiau, mano nuomone, naudodamiesi tam tikrais valdţios įgaliojimais, mes turime būti „atleisti” nuo demokratinio principo būti pavaldūs politinei vadovybei ir tai daryti pačios demokratijos vardu. Šitoks poţiūris į šį argumentą primena senos politikos ir administravimo dichotomijos patrauklumą. Tai buvo konceptualus įnagis, padėdavęs nuslopinti nepatogumo jausmą, kai iš išrinktosios vadovybės tekdavo reikalauti autonomijos. Išties tai padėdavo išspręsti šią problemą. Pasirinktinis šiuolaikinio viešojo administravimo pobūdis šią dichotomiją diskreditavo ir privertė darbuotojus reikalauti autonomijos gerokai tiesmukiškiau.
Įstatymo viršenybė
Puikus tokio tiesmukumo pavyzdys yra ASPA Nacionalinės tarybos 1981 m. liepos 12 d. priimtas dokumentas „Amerikos viešojo administravimo asociacijos principai”. Trečiasis iš dešimties principų skelbia: Įstatymas yra viršiausias. Jei įstatymai ar taisyklės yra dviprasmiški, numatykite teisę veikti savo nuožiūra arba reikalaukite pakeitimų, nes mūsų siekis yra apibrėžti ir ginti visuomenės interesus. Ţinoma, įstatymas yra viršiausias, tačiau juk ne paslaptis, kad šiuolaikinių įstatymų prabos įspaudas yra jų dviprasmiškumas ir tai, kad juose numatomos gana plačios administracinių įstaigų galimybės veikti savo nuoţiūra. Labai paprastai kalbant, minėtas teiginys yra deklaracija apie mūsų ketinimus dalytis mūsų Respublikos valdymą, nes tas, kuris apibrėţia visuomenės interesus, tas ir valdo. Šitokia deklaracija nėra ţaidimas biurokratine valdţia; tai atviras (gal pernelyg atviras?) teiginys apie tai, ką sąţiningi darbuotojai jau seniai bando daryti. Jei yra suteikiama teisė veikti savo nuoţiūra, koks gi dar kriterijus, jei ne visuomenės interesai, gali būti tinkamesnis tokia teise pasinaudoti?
98 VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ ETIKA Profesinės etikos problema 99
Įprastas dalykas
Neturėtume nustebti radę tokį teiginį etikos kodekse. Kaip jau minėta šiame straipsnyje, tai, kad profesinė etika reikalauja teisės nepaisyti kai kurių įprastų visuomenės normų, nėra neįprastas dalykas. Būtent tai ir daroma, kai reikalaujama autonomijos nuo politinės vadovybės. ASPA pareiškimas paprasčiausiai yra pozityvui geriau paţįstamo neigiamo teiginio, jog kai mes administravimo darbe veikiame savo nuoţiūra, politinė vadovybė neturėtų mumis manipuliuoti, išraiška. Tai yra partikuliaristinio reikalavimo, nukreipto prieš universalų, demokratinį principą, kad valdţia uţ visą savo veiklą turėtų būti atskaitinga rinkėjams, pavyzdys. Sis savų interesų padiktuotas reikalavimas pagrįstas nauda, kurią demokratinei santvarkai per ilgesnį laiką gali duoti tinkamas viešojo administravimo atstovų naudojimasis teise veikti savo nuoţiūra. Kaip ir kitos profesinės grupės, mes galime kelti reikalavimus, kurie yra arba įtikinami, arba neţmoniški. O šiame gerokai sujauktame pasaulyje juose yra ir to, ir to.
Išvada
Nors siekdamas autonomijos viešasis administravimas yra panašus į kitas profesijas, kai kuriais svarbiais aspektais jis skiriasi. Tikslios prieţastys, kuriomis grindţiame autonomijos reikalavimą, kartais gali būti ne tokios aiškios. „Mokslingosios” teisės, medicinos ir religijos profesijos gali teigti, kad joms įsigyti reikalingi ilgi formalių studijų metai, po kurių eina sertifikavimo procesas iki įšventinimo, teisės atstovauti kaţkieno interesus teisme ir pan. Inţinieriaus profesija nėra tokia „grieţta” kaip teisė, medicina, baţnyčia, kai reikia nuspręsti, kas yra jų atstovai, bet kaip ir „mokslingųjų” profesijų atveju inţinerija grindţia savo statusą techninėmis ţiniomis. Ţurnalistikos profesija, palyginti su jau minėtomis profesijomis, maţiau grindţiama formaliomis studijomis. Ţurnalistų keliamas reikalavimas dėl išskirtinių etinių standartų grindţiamas tuo gyvybiškai svarbiu vaidmeniu, kurį jie vaidina įgyvendindami visuomenės „teisę ţinoti”.
Mūsų profesijai šių privalumų trūksta. Kai egzistavo politikos ir administravimo dichotomija, savo profesiją galėjome pagrįsti administravimo įgūdţiais, kurie pagal apibrėţimą buvo atskirti nuo politikos. Pasirinktinis šiuolaikinio viešojo administravimo pobūdis šį argumentą iš mūsų atėmė. Ţinome, kad Carlas Fridrichas buvo teisus savo darbe Visuomenės interesų politika ir administracinė atsakomybė teigdamas, kad visuomenės interesų politikos vykdymas yra jos formavimas. Mūsų problema ta, kad mes tvirtiname išmaną valdymą – tvirtinimas, kuris vargu bau pasieks simpatizuojančios demokratinės visuomenės ausis. Būtent todėl aš manau, kad viešojo administravimo profesionalumo klausimas Jungtinėse Valstijose visada bus ganėtinai prieštaringas.
Vilties kibirkštėlė
Yra tam tikra argumento dalis, galbūt leidţianti įteisinti mūsų reikalavimą dalytis Respublikos valdymu. Garsioje 1803 m. byloje Marbury prieš Madison teismo pirmininkas Marchallas pateikė argumentą, remiantį federalinių teismų teisę paskelbti Kongreso priimtus aktus nekonstituciniais. Argumentas iš dalies buvo pagrįstas teisėjų priesaika laikytis Jungtinių Valstijų konstitucijos nuostatų. Marchallo teiginio esmė buvo ta, kad būtų nemoralu vykdyti įstatyminius aktus, prieštaraujančius konstitucijos, kuriai jie prisiekė, nuostatoms. Marshallas neatsiţvelgė į tai, kad ne tik federaliniai teisėjai, bet ir prezidentai, senatoriai, atstovai, valstijų įstatymų leidėjai ir „visi Jungtinių Valstijų bei kai kurių valstijų vykdomosios valdţios bei teismų pareigūnai” privalo duoti priesaiką laikytis konstitucijos nuostatų. Marshallo argumento svarba yra ta, kad joje siūloma jungtis tarp priesaikos institucijai ir abejotinų įgaliojimų vykdymo teisėtumo -sakykim, tokių kaip Kongreso priimtų aktų perţiūra. Galbūt įstatymo numatyti įgaliojimai, reikalaujantys, kad viešojo administravimo darbuotojai duotų priesaiką laikytis konstitucijos nuostatų, galėtų suteikti vilties kibirkštėlę įteisinant profesinę autonomiją.
100 VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ ETIKA
Pastabos
1. Išsamų melo problemų aptarimą ţr.: Sissela Bok Lying: Morai Choice in Public and Private Life (New York: Vintage Books, 1978). 2. Šios bylos yra paimtos iš: Reportfrom the Centerfor Philosophy and Public Poli-cy, Volume 1 (Summer 1981), p. 6. They are discussed more fully in David Lu-ban, „Calming the Hearse Horse: A Philosophical Research Program for Legal Ethics”, Maryland Law Review 40 (1981). 3. Puikią šiuolaikišką teisinės etikos diskusiją ţr.: Geoffrey Hazard Ethics in the Practice ofLaw (New Haven: Yale University Press,1978). Hazardas gana išsamiai aptaria problemas, kurios kyla dėl įsipareigojimo klientui. 4. Zr.: Virginia State Board of Pharmacy v. Virginia Citizens Consumer Council, Inc., 425 U. S. 748 (1976); Bates v. State Bar of Arizona, 433 U. S. 350 (1977); Ohralikv. Ohio State Bar Association, 436 U. S. 447 (1978). 5. Ţr. šešis Tarptautinės miestų valdymo asociacijos priimtų etikos kodeksų leidimus nuo 1924 m. 6. Public Administration Times, August 1, 1979, p. 1.
Versta iš: John A. Rohr: The Problem of Professional Ethics, The Bureaucrat (Summer, 1982) 47-50 pp.; and in Essentials of Government Ethics. Edited and with Introductions by Peter Madsen, Ph. D. and Jay M. Shafrritz, Ph. D. (A Me-ridian Book, New York, 1992).