Politinės sistemos

Įvadas

Politinė kultūra yra sudedamoji politinės sistemos dalis, kuri padeda užtikrinti politinės sistemos stabilumą. Kiekvienoje visuomenėje egzistuoja atitinkamos normos, vertybės, nuostatos, įsitikinimai, kurie yra lemiantis, formuojantis visuomenės narių požiūris politinės sistemos, jos veikimo atžvilgiu. Tokios visuomenėje vyraujančios vertybės, normos, nuostatos, įsitikinimai sudaro vadinamąją politinę kultūrą. Šiandien Lietuvoje auga susidomėjimas visuomenės politinio elgesio ir jį valdančių taisyklių pažinimu. Sudėtingi, sunkiai apčiuopiami ir atpažįstami pereinamojo laikotarpio procesai apima ne tik ekonominius, politinius ir socialinius pokyčius, bet ir visuomenės sąmonėje vykstančius pasikeitimus, kurie yra labai reikšmingi, nustatant tolimesnę visuomenės vystymosi raidą. Lietuvoje buvo būdinga: “pavaldinių” politinė kultūra (tai yra, gyventojų orientacija į politinius institutus, nejaučiant didesnės atsakomybės); jausmų dominavimas, vertinant politinius reiškinius; mitologinis mąstymas (politiniai mitai atspindi žmonių norus ir padeda organizuoti masių veiklą); ryškus visuomenės gyvenimo ideologizavimas ir politizavimas; nesugebėjimas kolektyviai spręsti problemų. Lietuvos politinė kultūra apibūdinama kaip palanki autoritariniam režimui, išeinant iš visuomenės gyvenimo supaprastinimo, polinkio vertinti pagal skalę “gera-bloga“. Lietuvoje vyraujanti politinė kultūra atitinka autoritarinį režimą, kuris savo piliečius suvokia kaip pavaldinius ir reikalauja iš jų paklusnumo. Tačiau, kad neimtų politikai savivaliauti, piliečius gina jų teisės. Žvelgiant į Lietuvos valstybės teismų įstaigų sistemą iš šio laikmečio visuomenės galimų poreikių pozicijos, tarp sprendžiamų problemų iškeltas ir klausimas – kokiame santykyje su visuomene ši sistema yra ginant žmogaus teises ir, ar egzistuoja visuomenės siekis tiesiogiai dalyvauti įgyvendinant teisingumą – konkrečiu atveju per tarėjų instituto įvedimą teismų sistemoje. Šiame darbe norėčiau palyginti du dalykus, kurie tarpusavyje yra vienas su kitu surišti, tai politinė kultūra ir žmogaus teisės.

Lietuvos politinė kultūra
Lietuvoje egzistuoja politinio elito ir piliečių atotrūkis. Tai yra ir politinės kultūros, ir pačios politinės sistemos problema. Politinės kultūros tyrinėtojas L. Diamond mano, kad demokratija negalima be šalies piliečiams būdingų vertybių ir orientacijų rinkinio: nuosaikumo, tolerancijos, pilietiškumo, efektyvumo, pažinimo ir dalyvavimo. Politinė kultūra kiekvienoje visuomenėje yra ne tik atsitiktinis darinys, bet atstovauja suderintus modelius, kurie dera tarpusavy ir palaiko bei stiprina vienas kitą. Jo nuomone, tai nereiškia, kad visos socialinės grupės turi tą pačią politinę kultūrą ar kad vertybės ir tikėjimai yra vienodai paplitę visos populiacijos mastu – elitas paprastai turi skirtingas vertybes ir normas, tuo pačiu – ir daugiausiai informacijos apie sistemą. Skirtingos etninės ir regioninės grupės vienos šalies ribose taip pat dažnai turi skirtingas vertybines sistemas ir pasaulėžiūrą. Skirtingos tikėjimų ir normų sistemos gali būti būdingos skirtinguose instituciniuose dariniuose, tokiuose kaip kariuomenė, biurokratija, universitetas. Šalia politinės kultūros egzistuoja politinės subkultūros. Šiuolaikinė politinės kultūros atstovai domisi tokiomis problemomis, kaip piliečių demokratija, aplinkosauga, gėjų teisės, abortai – tai yra, vartojimo ir gyvenimo būdo klausimais. Ji pasižymi tuo, kad nebėra visapusiškų lyderių – lyderiavimas kinta, priklausomai nuo problemos: pavyzdžiui, vieni lyderiai aktyviai pasisako abortų klausimu, kiti – dėl aplinkosaugos problemų. Šie “atskirų problemų” lyderiai tuo aktyvesni, kuo aktyvesni piliečiai bei žiniasklaidos priemonės. Politinės kultūros atstovai nori decentralizuoti administraciją arba sudaryti sutartį su kitomis vyriausybėmis ar privačiomis firmomis, jei jos dirba geriau. Jų nuomone, tautinės valstybės yra pernelyg didelės, nutolusios nuo piliečių ir jų neatstovaujančios. Federalizmas ir regionalizmas pateikia naujų modelių, ir vis dažniau girdisi šūkiai: “maža yra gražu” arba “galvok globaliai, bet veik lokaliai”. Šį reiškinį patvirtina pasauliniai pavyzdžiui: konfliktai buvusioje TSRS bei Jugoslavijoje suskaldė didžiausius junginius į konfederacijas; JAV ir Britanijoje nepelno ir visuomeninės organizacijos yra labai reikšmingos, jos netgi formuoja valstybinę politiką. Norėčiau apžvelgti politinę kultūrą sovietmečio laikais, nes ilgą laiką buvome priklausomi nuo SSRS ir jų padariniai manau dar juntami iki šių dienų, nors sparčiai skverbiamės į ES šalių politinę kultūrą.
sovietmečio politinės kultūros bruožai
Sovietinio valdymo metai pasižymėjo didele žmogaus gyvenimo priklausomybe nuo valstybės, kas savaime skatino piliečių nesavarankiškumą, kuris pasireiškia tuo, kad visuomenė tikisi ir laukia iš valstybės paramos ir įsikišimo daugelyje sričių. Taigi nesulaukus tikėtinos paramos/įsikišimo natūraliai visuomenėje kyla nepasitenkinimas. Kitaip tariant, tai lėmė atsakomybės vengimą tarp piliečių, nes įsivyravo nuostata, kad viskuo privalo rūpintis valstybė. Iki šiol, ypatingai tarp vidutinio ir vyresnio amžiaus piliečių, Vidurio ir Rytų Europoje egzistuoja nostalgija sovietiniams laikams ir tikimasi iš vyriausybių didesnės paramos ir kišimosi. Sovietinio bloko valstybių piliečiai buvo priversti tapti aktyviais dalyviais politiniame gyvenime. Tuo metu buvo organizuojamos masinės kampanijos (pavyzdžiui, karininiai paradai ir pan.) tam, kad sudarytų įspūdį, jog kiekvienas pilietis yra įtrauktas į politiką. Be to, atsisakymas dalyvauti politiniuose veiksmuose buvo pakankamai pavojingas, nes natūraliai toks žmogus galėjo kelti įtarimą. Susiformavo „dviejų asmenų viename“ fenomenas, t.y. viešumoje žmogus dalyvaudavo ritualinėse, bendrose demonstracijose ir tuo pačiu metu jis turėjo tam tikras nuostatas, požiūrį į politiką ir visuomenę, kurios buvo užslėptos, viešai nedemonstruojamos. Sovietinėse valstybėse intelektualai ir net darbininkai burdavosi į slaptus susitikimus, taip pat veikė disidentinis judėjimas. Įvairių grupių susitikimai pogrindyje, tikinčiųjų susirinkimai bažnyčiose, neoficialios darbininkų sueigos buvo matoma kaip vadinamosios pilietinės visuomenės užuomazga. Sovietinio valdymo laikotarpiu egzistavo aiški riba tarp privataus ir viešojo gyvenimo. Tiksliau tariant, egzistavo dvigubi standartai ir elgesio normos skyrėsi viešojoje ir privačioje sferoje. Socialinė lygybė ir socialinis teisingumas viešai buvo deklaruojamas kaip didžiausia vertybė bei siekiamybė, nors, iš tiesų, kiekvienas visaip stengėsi užsitikrinti sau aukštesnį statusą ir geresnę materialinę gerovę. Tokie dvigubi standartai, pirmiausia taikyti nomenklatūros, sąlygojo išskirtinio požiūrio į elgesį, reguliuojamą įstatymų, susiformavimą. Pavyzdžiui, švaistyti valstybės lėšas ir net jas pasisavinti buvo toleruotinas elgesys, kai tuo tarpu kito žmogaus apiplėšimas ar vagystė iš kito žmogaus buvo laikoma nusikaltimu, už kurį buvo baudžiama įkalinimu ir pan. Piktnaudžiauti savo tarnybine padėtimi, siekiant savų tikslų, yra savaime suprantamas dalykas beveik visose postkomunistinėse Vidurio ir Rytų Europos valstybėse. Dėl šios priežasties nėra visiškai stebėtina tai, kad visoms postkomunistinėms valstybėms būdingas pakankamai aukštas korupcijos lygis (lyginant su Vakarų Europa). Marju Lauristin sovietinę politinę kultūrą apibūdina tokiais bruožais: mitinis ar ritualinis elgesys, nepagrįstas racionaliais argumentais, siekimas idealų, tokių kaip visiška socialinė lygybė, mesianizmas, t.y. kitų priespaudoje esančių gyventojų gelbėjimo vizija, istoriškai progresyvios komunistinės sistemos vizija, kitų vertybių bei idėjų netolerancija ir atmetimas, dvigubas mąstymas bei iš to atsiradęs dvigubas elgesys ir paternalizmas, nukreiptas iš viršaus. Pati sovietinė visuomenė nebuvo visiškai homogenizuota, o pereinamuoju laikotarpiu tai dar labiau išryškėjo, ekonominiai ir socialiniai skirtumai tapo politinio konflikto priežastimi šių šalių vidaus politiniame gyvenime.

Keith Crawford teigia, kad postkomunistinis laikotarpis – iliuzijų žlugimo ir frustracijos laikotarpis, kai išryškėja didžiuliai skirtumai tarp žmonių lūkesčių ir politinio bei ekonominio gyvenimo realijų. Po nepriklausomybės atgavimo, ėmus slūgti euforijai Vidurio ir Rytų Europos visuomenėse ir išryškėjus socialinėms-ekonominėms problemoms bei skirtumams šalių viduje, išaugo nusivylimas ir nepasitenkinimas dėl to, kad naujos vyriausybės nesugebėjo efektyviai jų išspręsti. Atgavusios nepriklausomybę Vidurio ir Rytų Europos valstybės, įtraukiant ir tris Baltijos valstybes, pasuko link demokratijos įtvirtinimo ir konsolidacijos. Nepriklausomybę atgavusių valstybių politinis elitas susidūrė su užduotimi – formuoti naują institucinę sąrangą, naujas politinio žaidimo taisykles, paremtas demokratinėmis nuostatomis, ir kurti kokybiškai naują ekonominę, socialinę ir kultūrinę aplinką, likviduojant sovietinės praeities liekanas. Didesnė dalis Vidurio ir Rytų Europos valstybių visuomenės narių nebuvo dalyvavę demokratiniuose rinkimuose, o pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės buvo suvaržytos, pavyzdžiui, saviraiškos laisvė buvo ribojama. Be to, Vidurio ir Rytų Europos gyventojams demokratija nepriklausomybės laikotarpiu asocijavosi su laisve ir išsivadavimu iš sovietinio bloko, o tuo tarpu Vakarų Europoje demokratija suvokiama kitaip ir siejama ne tik su laisve daryti, ką nori ar laisvai reikšti savo mintis, bet ir kartu su atsakomybę. Pavyzdžiui, Vakarų Europoje yra plačiai diskutuojama dėl tokių problemų kaip genetiškai modifikuotas maistas, t.y. dėl gyvenimo kokybės. Likusios spragos kultūros nišoje po sovietinės sistemos žlugimo buvo užpildytos tokiomis Vakarų vertybėmis kaip turto, galios, profesinės sėkmės siekimas. Suprantama, kad visi šie tikslai egzistavo ir sovietiniais laikais, tačiau tuomet viešai jie buvo smerkiami kaip kapitalizmo vertybės ir pan. Tuo tarpu sovietinio valdymo laikotarpiui būdingos elgesio normos pasirodė esančios neefektyvios, siekiant demokratijos konsolidacijos. Pagrindinė demokratinės politinės kultūros vystymosi prielaida – institucinė struktūra, kuri užtikrina demokratijos plitimą. Be to, vien institucinės sistemos nepakanka. Viena iš pagrindinių konsoliduotos demokratijos sąlygų yra pilietinės visuomenės egzistavimas. Šiuo metu dar sunku kalbėti apie pilietinę visuomenę Vidurio ir Rytų Europoje, kadangi tarp atitinkamų socialinių grupių šalių viduje egzistuoja nuostata, kad valstybė turėtų būti daugiau atsakinga už piliečių saugumą, socialinių-ekonominių problemų sprendimą. Pirmaisiais nepriklausomybės metais Vidurio ir Rytų Europos valstybėse buvo ypatingai aukštas politinis aktyvumas, pasireiškęs rinkimų metu. Tuo metu visuomenės buvo kupinos lūkesčių ir tikėjosi greitų ir teigiamų pasikeitimų, tačiau nesuvokė, kad pereinamojo laikotarpio reformos turės nepalankias ir neigiamas ekonomines ir socialines pasekmes. Dideli pokyčiai, tokie kaip perėjimas iš autoritarizmo į demokratiją, reikalauja didelių pokyčių, kuriems reikia laiko ir visuomenėje nepopuliarių reformų. Dėl to ėmė mažėti piliečių aktyvumas, o dėl neišspręstos korupcijos problemos krito pasitikėjimas politinėmis institucijomis. Visuomenės nusivylimas politinėmis institucijomis nelemia nepasitenkinimo demokratija apskritai. Tiesiog visuomenės nariai nėra patenkinti tuo, kaip demokratija yra įgyvendinama jų šalyse. Iki šiol Vidurio ir Rytų Europos valstybės kenčia nuo valstybės tarnautojų piktnaudžiavimo savo padėtimi ir korupcija valstybės tarnyboje apskritai. Be to, individualios iniciatyvos trūkumas bei įsitikinimas, kad valstybė už viską atsakinga, išlieka tarp vyresnio amžiaus piliečių. Vien tik visuotinu, laisvu, tiesioginiu, slaptu balsavimu pagrįstų rinkimų užtikrinimas postkomunistinėse Vidurio Europos valstybėse nepakankama sąlyga demokratijos konsolidacijai. Politinė kultūra bei susiformavusi pilietinė visuomenė gali tapti lemiamu veiksniu užtikrinant demokratinės politinės sistemos stabilumą.
Pažiūrėjus į šį posovietinį politinės kultūros bruožus, matome, kad žala yra padaryta netik Lietuvos politinei kultūrai, bet ir Rytų ir Vidurio Europos šalims, todėl su didele viltimi aš tikiuosi, kad greitu laiku ta žala išnyks tarp ES šalių daroma įtaka, kuri mus veda link didesnio demokratijos įsiskverbimo į visuomenę ir mes greitu laiku pamiršim kas buvo biurokratija ir diktatūra, kur žmogaus teisės anuomet negaliojo.
Žmogaus teisės
Lietuvos Respublikos atsikūrimo laikotarpiu nuo 1990 metų kovo 11 dienos, akivaizdu, jog visuomenės dalyvavimo įgyvendinant teisingumą klausimas yra pakankamai problematiškas. Jis tiesiogiai susijęs su valstybingumo raidos tradicija, konstitucine raida, visuomenės istoriškai įsisąmonintu požiūriu, kokiomis priemonėmis visuomenė turi reikštis šiame procese ir kokiu mastu visuomenė pati yra įvaldžiusi teisę, kaip apsigynimo priemonę nuo jos viduje slypinčių grėsmių ir galimos valdžios struktūrų savivalės. Norint atsakyti į pateiktą klausimą, ar tikslinga Lietuvos teismų sistemoje įvesti tarėjų institutą, kaip visuomenės dalyvavimo būdą įgyvendinant teisingumą, tenka trumpai bendrais bruožais charakterizuoti:
1) Šiuolaikinių teisės sistemų pirmtakių Europos valstybių Civilinės teisės ir Bendrosios teisės tradicijas;
2) Kokia apimtimi tos teisės tradicijos yra įleidusios savąsias šaknis į istorinės Lietuvos valstybės teisinę sistemą – konkrečiai į teismų sistemą, kiek tai susiję su visuomenės atstovais šioje sistemoje;
3) Apžvelgti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą Lietuvos teismų sistemos sąrangą, kuri buvo priimta 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos piliečių referendume.
Išanalizavus šiuo aspektu situaciją, atsiranda galimybė pateikti argumentus už ir prieš tarėjų instituto įvedimą Lietuvos Respublikos teismų sistemoje. Kalbant apie galimybę įvesti tarėjų institutą būtina asmeninių (tarėjų korpuso) resursų charakteristika ir materialinių sąnaudų paskaičiavimas.
Civilinės teisės tradicija naudoja įstatymų leidėjo sukurtą ir pagal atskiras santykių reguliavimo sritis kodifikuotą teisę, kaip svarbiausią teisinę priemonę teismų sistemoje. Precedentas tik tada tampa teisine norma, kai jis įvelkamas į įstatymo rūbą.
Remdamasi precedentu Bendrosios teisės tradicija kuria teisės normų sistemą, kurią įstatymų leidyba tik papildo.
Civilinės teisės tradicija yra kilusi iš romėnų teisės. Europoje ji plito nuo XIV amžiaus. Ši tradicija XVI a. davė pradžią teisės kodifikacijos judėjimui Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tuo metu buvo priimti net trys Lietuvos Statutai (1529, 1566, 1588 m.), patvirtinti seimuose. Vėliau, XIX a. Europoje plėtojantis laisvosios rinkos santykiams (kapitalizmui), buvo sukurti trys žymiausi civiliniai kodeksai – 1804 m. Prancūzijos, 1881-1907 m. Šveicarijos, 1896 m. Vokietijos. Šiandien atskirų šakų teisės kodeksai yra pagrindiniai įstatymų aktai Civilinės teisės sistemoje.
Bendrosios teisės tradicijos raida visai kitokia ir kildinama iš praktinės viduramžių Anglijos teisės. Tai susiformavęs papročių, nusistovėjusių normų ir skelbiamų karaliaus teisėjų sprendimų mišinys. Ši tradicija išsikerojo plečiantis Anglijos imperijai Afrikoje, Azijoje, Australijoje ir Šiaurės Amerikoje, taigi, yra svarbi pasaulinės teisinės kultūros dalis. Šiandien precedentas suprantamas kaip bendra nuostata, pagal kurią teisėjas privalo ieškoti ankstesniuose teismų sprendimuose tokios teisės normos, kurią būtų galima pritaikyti nagrinėjamai bylai.
Kaip matome, Lietuvos valstybės teisė laikosi Civilinės teisės tradicijos, todėl aptariant tarėjų instituto įvedimo teismuose galimybę, tenka atsigręžti į Lietuvos valstybingumo ir teismų formavimosi raidą, kuri susiklostė per ištisus šimtmečius iki įsitvirtinimo dabar esančiame Lietuvos valstybės modelyje. Šiame kontekste ir turėtų būti įvertintas tarėjų instituto įvedimo tikslingumas.
Bendriausiais bruožais vertinant dabartinės pažangios valstybės suvokimas ir įvaizdis yra jos tapatinamas su teisės teorijoje formuotu bei valstybių politinėse institucijose įtvirtinamu teisinės valstybės modeliu, kurio charakteringiausiais bruožais yra valstybės valdžios įstatymų leidžiamųjų, įstatymų vykdomųjų ir teismo funkcijų sąlyginis atribojimas. Reikia pastebėti, jog tai nėra vien teoretikų išmąstytas ir sukurtas valstybės valdymo modelis, tai greičiau gyvenimo praktikos padiktuota būtinybė tam tikram valstybių visuomenės raidos etapui, kuris siejamas su jos demokratėjimo procesu.
Kalbant apie Lietuvoje įsitvirtinusią Civilinės teisės tradiciją atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ne visos dabar esančios Europos valstybės yra pergyvenusios natūralios valstybingumo raidos etapus. Pastebėtina, kad tik nedidelė dalis šiandieninių Vakarų Europoje tautų išgyveno savojo valstybingumo raidą nuo bendruomeninės santvarkos į kokybinį pokytį – valstybinį darinį bei to valstybinio darinio natūralios kaitos etapus iki dabar. Daugelis šių šiandieninių valstybių ir jose gyvenančių tautų tokį statusą įgavo ar bent pradėjo formuotis XX a. pradžioje, tik po pirmojo pasaulinio karo. Jos perėmė tas valstybingumo formas, kurios jau buvo išgyventos joms esant kitų tautų valstybinių darinių priklausomybėje ir tas formas dabartinėje valstybių bendrijoje toliau tobulina. Tautinių valstybių kūrimosi procesas, nors kartais labai skausmingai, tebevyksta ir dabar. Kartu vyksta ir kitas – priešpriešinis naujos formos globalizacijos procesas, į kurio darinį, įvardintą Europos Sąjunga, įėjo ir Lietuva.
Globalizacija, kaip viena iš visuomenių raidos formų žinoma nuo Romos imperijos susikūrimo. Siekimas visuotino apjungimo per tūkstantmečius kito – pradedant smurtu, t.y. užkariavimais ir šiuo metu yra pagrįstas savanoriškumo principu bėgant nuo apjungimo jėga grėsmės, nes kai kurios pasaulio didžiosios valstybės nėra atsisakiusios grobuoniškos tradicijos. Dabar globalizacija tarp labiau išsivysčiusių valstybių reiškiasi augančiais tarptautiniais ekonominiais ryšiais, didėjančiu atvirumu išorei, bendromis pastangomis kovoti su paplitusiais regioniniais nusikaltimais ir kitomis formomis. Tačiau tai nereiškia, kad tuo pat metu iškyla būtinumas suvienodinti ir tų valstybių politinę bei valdžių sistemas, primetant kurios nors, ar keleto valstybių modelį, visoms kitoms, kaip tariamai geriausią. Tai turi nuspręsti ir sprendžia tauta, kurianti savąjį valstybingumą.
Todėl, aiškinantis apie Lietuvos valstybės teismų sistemos formavimąsi bei visuomenės dalyvavimą šiame procese, pirmiausia ir tenka analizuoti tuos jų raidos momentus ir akcentus, kurie savarankiškai kaupiant savąją ir perimant kitų patirtį, atvedė į dabartinį XX –XXI a. valstybingumo statusą bei 1992 metais priimtoje Konstitucijoje įtvirtino valstybės valdžių atskyrimo principus, numatydama Seimą, Respublikos Prezidentą, Vyriausybę ir Teismą. Šios Konstitucijos nuostatos Lietuvos valstybingumą įtvirtino pagal visuotinai pripažintą, vertinamą kaip demokratišką, atitinkantį nūdienos visuomenės raidos teisinės valstybės modelį. Šio modelio ištakos slypi ir LDK kurtame valstybingume, kuris tampriai susietas su jos visuomene bei visuomenės dalyvavimu tose valstybės valdžios struktūrose.
Taigi, siekiant pateikti išvadas dėl tikslingumo Lietuvos Respublikos teismų sistemoje įvesti tarėjų teisinį institutą, taip galimai priartinant visuomenės dalyvavimą įgyvendinant teisingumą, ir žinant, kad Bendrosios teisės tradicijos ir Vakarų Europoje paplitusios Civilinės teisės tradicijos valstybių teismų sistemose nėra atskiri teisės pasauliai, tikslinga tai sugretinti su Lietuvos valstybės teismų raidos formomis. Sugretinus tai ir įvertinus politinio, šviečiamojo, ekonominio tikslingumo bei demokratijos formų kontekste, apsispręsti ar būtina perimti kitų valstybių teismų formavimo tradicijas ar išsaugoti Lietuvos teisės tradicijas, jeigu tai neprieštarauja demokratijos principams ir tautos valiai. žmogaus teisės yra svarbios ne tik Europai, bet ir visam pasauliui. Pasaulio žmogaus teisių konferencija dar kartą patvirtino visų valstybių šventą įsipareigojimą skatinti pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms visame pasaulyje, kaip nurodoma Jungtinių Tautų chartijoje ir kituose žmogaus teisių dokumentuose bei tarptautinėje teisėje. Visuotinė žmogaus teisių ir laisvių prigimtis yra neabejotina.
Kaip ir Lietuvos politinė kultūra taip ir žmogaus teisės sparčiai yra derinamos su kitų Europos ir pasaulio šalių bruožais, kurie padeda labiau suprasti paprastam žmogeliui, kokios jo yra teisės, kokia politine kultūra pasižymi jo valstybės politikai ir pati valstybė. Toks supaprastinamas valstybėse, kai yra atvirai kalbama apie jos kultūra ir jos teises vyraujančias, galima tada lengviau analizuoti tos valstybės politine kultūrą ir žmogaus teises. O kai galima nesunkiai išanalizuoti, tada lengviau yra pamatyti trūkumus, kuriuos galima panaikinti ir pakeisti teisingais sprendimais.

Išvados

Ar gali Lietuvos visuomenė tikėtis visokeriopos ir objektyvios teisminės gynybos ir savo teisių apsaugos, jeigu esamame visuomenės raidos procese bus pakeistas dabar galiojantis teismo nepriklausomumo principas, į teismų sistemą įvedant tarėjų, kaip visuomenės atstovų, institutą?
Pagrindinis teismų tikslas kylančius visuomenėje žmonių ir valstybės institucijų konfliktus spręsti nešališkai. Demokratinės valstybės, siekdamos išlaikyti teismų sistemos objektyvumą, atskiria teismus nuo išorinių įtakų – nuo įstatymų leidžiamosios, vykdomosios valdžios ir nuo privačių interesų, kuriais siekiama daryti ekonominį, socialinį, regioninį ar kitokį poveikį teisėjams. Teisėjų nepriklausomybė yra labai svarbi teismų patikimumui politinėje sistemoje, kuri susieta su teismų personalo parinkimu, paaukštinimu, atlyginimu be politinių veikėjų kišimosi. Teismas tai konstitucijos garantas. Konstitucijoje įtvirtintas principas – teisėjai klauso tik įstatymo. Teismo bylų nagrinėjimas remiantis įstatymu (kodeksu ar kita rašytinę teise) mažina politinių įtakų galimybę.
Atskirai įsteigti teismų sistema yra sumanyta ne tam, kad keltų grėsmę tautos valiai, o kad užtikrintų demokratines laisves, neleidžiant sutelkti visos valdžios valdymo struktūrose. Taip išsaugota valdžių pusiausvyra, nes suponuoja stabdžių ir atsvarų sistemas. Lietuvos konstitucinei demokratijai privalu derinti politinės daugumos valdžią su mažumos teisėmis. Teismai visada nukreipti į daugumos politinius judesius, tai jų privalumas, o ne trūkumas. Vykdomosios valdžios apribojimas ir žmogaus teisių garantijos nebūtų įmanomi be daugumą tramdančių teisinių priemonių, nes įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia visada yra už politinę daugumą. Išrinktas teismo tarėjas, kaip taisyklė, yra daugumos pusėje, kadangi jo rinkimai organizuojami ir vyksta pagal bendrą rinkimų tradiciją. Teisėjas Lietuvoje negali turėti rinkėjų, nes jis atstovauja Konstituciją, kuri yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Baudžiamosios bylose įrodinėjimo našta tenka valstybei, štai čia ir susikerta žmogaus teisės ir politinė kultūra, nes teisėjas sprendžia, pagal valstybės politika, kurioje yra ir numatytos žmogaus teisės.

Turinys

1. Įvadas…………………………………………………..1
2. Politinė kultūra………………………………………2
3. Sovietmečio politinės kultūros bruožai…….2-5
4. Žmogaus teisės……………………………………..5-8
5. Išvados………………………………………………..9
6. Literatūros sąrašas…………………………………11

Literatūros sąrašas:

1. http://www.geopolitika.lt/index.php?lang=lt&content=lt_geo_3_61&parent=lt_geo_3
2. http://www3.seimas.lt/owa-bin/owarepl/inter/owa/U0125360.doc
3. Studijų medžiaga „Žmogaus teisės“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *