Politinė kultūra

Politine kultūra pereinamuoju laikotarpiu

Kauno technologijos universitetas,
Sociologies katedra,

Pateikiama politines kulturos samprata bei metodologines problemos, akcen-tuojant pereinamojo laikotarpio poveikj politines kulturos kaitai. Svarstomos Frederico Flerono [10] isskirtos politines kulturos analizeje kylancios proble¬mos, pasitelkiant jvairiij autoriij jzvalgas ir empiriniij tyrimij rezultatus.
Raktazodziai: politine kultura, demokratija, vertybes, poziuriai, nuomones, transformacijij (pereinamasis) laikotarpis

(VADAS
Tyrinetojai vis dazniau akcentuoja, jog ekonomikos ir politikos pletrai svarbu palanki salies politine kultura. Posovietinese salyse randama sovietinio laikotarpio neigiama jtaka; Lauristin ir kiti [22: 27] pabrezia, kad demokratiniij normij jdiegimo nepakanka: ,,visuome-niniai, socialiniai ir individuals pokyciij lygmenys kiek-vienoje postkomunistineje salyje yra integruoti j siste-mine visuma^ per bendrus kulturinius ypatumus, dali-nai jsisaknijusius nacionalineje kulturoje, taciau tuo paciu metu stipriai veikiamus visos Europos kulturi-nes aplinkos ir globaliniij procesij” [22: 26]. Demok-ratijos islikimas priklauso nuo demokratiniij vertybiij jsitvirtinimo visuomeneje. ,,Senosios strukturos pakei-ciamos ,,naujomis demokratiskomis konstitucinemis institucijomis, siuolaikiskomis administracinemis ir val-dymo sistemomis bei rinkos strukturomis, taciau sios naujos institucines strukturos nebus efektyvios, jeigu nesirems demokratiska pilietine kultura, verslo etika ir zmoniij tarpusavio pasitikejimu” [22: 26]. Kaip pa-zymi Valionis, transformacijos laikotarpiu pirmiau at-siranda ,,nauja” institucine struktura, nei j^ atitinkan-ti ,,nauja” kultura Rytij ir Vidurio Europoje [33: 324]. Toks neatitikimas apsunkina, komplikuoja naujij insti-tucijij konsolidavim^. Susiformuoja fragmentiska siste-ma, neturinti aiskios strukturos, santykinai neapibrez-ta ir neprognozuojama, kintanti, apimanti skirtingos kilmes komponenti} misinj [33: 325]. Kadangi poky-ciai buvo radikalus (nauja tikrove sukrete individus), esmine kylanti problema – individij ,,susidorojimas su” ir ,,prisitaikymas prie” naujos tikroves [33: 326].
POLITINES KULTUROS SAMPRATA IR FORMAVIMASIS
Transformaciji} laikotarpiais svarbi politines kulturos koncepcija. Politine kultura turi dviguba^ prigimtj: 1)

yra gana stabili: normos ir vertybes transformacijij laikotarpiu daznai nesajnoningai pernesamos j nauj^ visuomene, 2) politine kultura nera nepajudinama, kinta. Kaip pastebi Fleron [10: 227], politines kultu¬ros s^voka sovietines politikos tyrimuose yra varto-jama, siekiant paaiskinti beveik visk^, ko nepavyksta paaiskinti kitomis savokomis. Politines kulturos api-brezimus galima skirstyti j kelias grupes: 1) politine kultura apibreziama grieztai idealistiniais, poziuriij terminais, kaip vertybiij, poziuriij, jsitikinimij, ziniij ir sugebejimij sistema [1]; 2) apibreziama tiek pa-ziurij, tiek elgsenos terminais, taip jtraukiant j poli¬tines kulturos koncept^ elgsen^ [9; 30; 34].
Pirmieji politine kultura^ nuosekliai isnagrinejo Al¬mond ir Verba [1]. Jie salia tradiciniij politikos moks-lo sferij – valstybes, formaliij politines sistemos insti-tucijij ir politines elgsenos analizes pradejo daugiau demesio skirti zmogui kaip politiniam aktoriui, jo ver-tybems, jsitikinimams, orientacijoms ir paziuroms. Al¬mond ir Verba [1] politine kultura^ apibrezia kaip ,,spe-cifines politines orientacijas – poziurius j politine sis-tern^ ir jos jvairias dalis ir poziurius j savo vaidmenj sistemoje” [1: 12]. Siij autoriij tyrimai rodo, jog salys labai skiriasi pagal politiskai svarbius jsitikinimus, ver¬tybes bei nuostatas ir kad siems politines kulturos ele-mentams salies viduje turi jtak^ gyvenimo patirtis, is-silavinimas, socialine klase.
Pye ir Verba [25] teigia, jog politine kultura kiek-vienoje visuomeneje ne tik yra atsitiktinis darinys, bet ir atstovauja modeliams, kurie dera tarpusavy ir palaiko bei stiprina vienas kit^. Elitas paprastai turi skirtingas vertybes ir normas (ir daugiausiai infor-macijos apie sistemaj, etnines ir regionines grupes daznai skiriasi vertybinemis sistemomis ir pasaule-ziura, skirtingos tikejimij ir normij sistemos budin-gos tokiems dariniams (ir politinems subkulturoms), kaip kariuomene, biurokratija, universitetas.

ISSN 0235-7186. F i 1 o s o f i j a. S o c i o 1 o g i j a. 2003. Nr. 4

27

Svajonė Mikėnienė

Kiekvienoje visuomenėje yra profesionalioji poli¬tinė kultūra, būdinga politikams ir partijų aktyvis¬tams, ir masinė politinė kultūra, būdinga daugumai piliečių. Kultūra yra „kolektyvo”, žmonių asociacijų, institucijų, įvairių rūšių struktūrų rezultatas. Barnes akcentuoja, jog kultūra – tai „bendros prielaidos ir reikšmės” [2: 2]. Thompson, Ellis ir Wildavsky sa¬ko, jog „kultūros formą lemia struktūra” [29: 218]; kultūrinės reikšmės gali keistis laikui bėgant kaip pokyčių žmogiškosiose struktūrose, sąlygose, asocia¬cijose pasekmė.
POLITINĖS KULTŪROS ANALIZĖS KRYPTYS BEI METODOLOGINĖS PROBLEMOS
Kaip teigia Daniels, „politinė kultūra turi būti ana¬lizuojama kaip sistema, kuri yra tiek tęstinė, tiek kintanti, kuri pastoviai absorbuoja naujas infuzijas iš istorinės patirties bei kontaktus, tuo tarpu senes¬ni elementai išnaikinami, pakeičiami arba jų atsisa¬koma. Politinė kultūra kuriasi ir keičiasi kaip geolo¬ginės sanklodos” [10: 226]. Tačiau White [34: 19-20] pažymi, jog politinės sistemos pasikeitė greitai, viršijant įmanomus pokyčius politinėje kultūroje, kuri yra jų pagrindas.
Požiūriai ir sąvokų emocinis aspektas
Fleron [10: 234] daro išvadą, jog tam tikri žodžiai turi stiprų teigiamą emocinį patrauklumą, todėl kai kurie žmonės gali juos vartoti vien todėl, kad jie yra madingi arba politiškai korektiški. Tie, kurie tuos žodžius taria, gali net nesuprasti jų reikšmės. Tad, pvz., „daryti prielaidą, kad jeigu rėžimas vadina sa¬ve demokratiniu…tai jis ir iš tikro yra demokrati¬nis” [10: 235]. Tą patį sovietologai sako apie de¬mokratines institucijas (rinkimai, atstovaujamieji val¬džios organai ir kt.) – nereikia dirbtinai lyginti so¬vietinių ir Vakarų šalių rinkimus ar įstatymus, nes panašiai įvardytos institucijos nebūtinai atlieka vie¬nodas funkcijas skirtingose visuomenėse. Anot Hough [15], „ne tik skirtingi fenomenai tampa dė¬mesio centru lyginamojoje Sovietų Sąjungos ir Va¬karų analizėje, bet ir įprasti fenomenai yra apibrė¬žiami skirtingai, užtikrinant kalbėjimą apie vienodai pavadintus, bet skirtingus fenomenus” [15: 175, 180, 218]. Tas pats galioja ir kalbant apie individus: iš tiesų jie gali nebūti demokratai, nors žodžiais išreiš¬kia nuomones, paremiančias demokratiją.
Požiūrių, nuomonių ir elgsenos sąryšis
Fleron [10] pabrėžia, jog svarstant politinės kultū¬ros reiškinį, dažnai klaidingai daroma prielaida apie subjektyvių požiūrių ir realaus elgesio sutapimą. Ki-

tas aspektas – požiūrių, orientacijų, vertybių, įsitiki¬nimų ir normų, į kuriuos reikia atsižvelgti nepri¬klausomai nuo pasirinkto politinės kultūros apibrė¬žimo, skirtumai. Skirtumai nepakeičia empirinių ty¬rimų rezultatų, tačiau tai gali veikti šių rezultatų reikšmingumą ir interpretaciją.
Tikėtina, kad nebūtinai yra priežastinis nuomo¬nių, požiūrių ir neverbalinio elgesio ryšys, šį ryšį sun¬ku nustatyti ir empiriniais tyrimais. Eckstein [8: 291] mano, jog jokie nuomonių tyrimai ir stebėjimo tech¬nika negali sumažinti episteminio skirtumo tarp ob¬jektyvaus elgesio ir subjektyvių įsitikinimų; vieninte¬lis įmanomas būdas – naudoti tokius netiesioginius matavimus, kaip kontent analizė ar Osgoodo seman¬tinio diferencialo metodas. Laitin [21: 592] sako, kad teigti, jog nuo kultūros priklauso politinė veikla, reiš¬kia, jog simbolių struktūra bei ritualai suformuoja tam tikrą viziją. Dalis kultūros galios yra tai, jog jos nariai nesuvokia savo vizijų šaltinių ir nebūtinai pa¬teikia reikalingus atsakymus tyrinėtojams. Be to, kaip nurodo Fleron [10: 237], nebūtinai egzistuoja požiū¬rių ir nuomonių ar elgsenos priežastinis ryšys ar netgi koreliacija ir tai yra susiję su idealių ir realių kul¬tūrinių modelių atskyrimu; tai pažymi ir Tucker [31: 177], prieš dvidešimt metų įvedęs idealių ir realių kultūrinių modelių terminus į diskurso apie sovieti¬nę politinę kultūrą terminiją. Panašią dichotomiją galima rasti Kluckhohno atviros ir uždaros kultūros išskyrime arba Gillin ir Gillin viešos ir užslėptos kul¬tūrų atskyrime [20: 96-97].
Skirtumai tarp elgesio ir subjektyvių orientacijų kaip asmenybės dvilypumas turėtų egzistuoti visoje posovietinėje erdvėje, tačiau buvo tyrinėtas tik Ru¬sijoje Tucker [31; 32]. Tucker asmenybės dvilypumą aiškino taip: individas atlieka tam tikrą vaidmenį bei save identifikuoja su oficialia Rusija, tačiau taip pat turi užslėptą neoficialų egzistavimą bei identitetą. White sako, kad abi šios asmenybės yra tikros, ka¬dangi „abi faktiškai dalinasi apsimetinėjimo bei au¬tentiškumo elementais”. Šis dualumas yra rezultatas „intitucionalizuoto veidmainiavimo, kurio sovietinė sistema tebereikalauja iš savo piliečių, ir dvilypumo bei „lingvistinio dualizmo”, kuris šiuos spaudimus panaudoja prieš juos” [34: 111].
Tucker [32: 184] asmenybės dvilypumo įrodymų rado ir viešumo (glasnost) eroje, kuris pasireiškė „kryžminio mąstymo” forma, kai tariami teisingi žodžiai, tačiau atliekami veiksmai neatitinka šių žo¬džių.
Fleron [10] remiasi Eckstein argumentais ir tei¬gia, jog galimi du alternatyvūs visuomenės paramos demokratinėms normoms posovietinėje Rusijoje pa¬aiškinimai; komunizmo žlugimo sukelta socialinė trauma sukėlė skubią reorientaciją politinėje kultūro-

28

Politinė kultūra pereinamuoju laikotarpiu

j e. Alternatyvus paaiškinimas – sovietinio laikotar¬pio „viešasis asmuo” prisitaikė prie oficialios ideo¬logijos, tuo tarpu privatus asmuo rėmė demokrati¬nes normas.
Anemija ir politinis ekstremizmas, o ne staigus naujų kultūrinių (demokratinių) orientacijų vysty¬masis yra tikėtinos ekstremalaus socialinio, politinio ir/ar ekonominio nutrūkimo pasekmės [10].
Šias metodologines problemas Eckstein įvardijo „orientuoto veiksmo postulatu”, kur „veikėjai tiesio¬giai nereaguoja į „situacijas”, bet reaguoja į jas per tarpininkaujančias „orientacijas” [10: 238]. Tad kai piliečių klausiama nuomonių apie demokratines nor¬mas, jie reaguoja į interviu „situaciją”, o ne į rea¬laus gyvenimo situacijas, įskaitant demokratijos prak¬tiką, tad matyt dar egzistuoja dviguba asmenybė.
Įrodymas, kad demokratinės orientacijos nėra pa¬viršutiniškos ir trumpalaikės, gali būti požiūrių, pare¬miančių demokratiją, stabilumas laike. 1990-1992 m. Miller, Hesli ir Reisinger [23: 410] atliko longitiudi-nį tyrimą ir rado „reikšmingus skirtumus, tiek tarp šalių, tiek tiriamu laikotarpiu, paramoje demokrati¬nei ir ekonominei reformai sovietinėje ir posovieti¬nėse visuomenėse”.
Bendri ir specifiniai Įsitikinimai
Fleron mano, jog norint suprasti skirtumą tarp idea¬laus ir realaus kultūrinio modelio, reikia pajusti skir¬tumus ir panašumus tarp bendrų ir specifinių įsitiki¬nimų, tarp abstrakčių idėjų ir idėjų, pasireiškiančių socialiniuose procesuose; tarp politinės kultūros ir ben¬dresnių kultūrinių modelių. Gibson ir Duch [12] tyri¬me nustatė, jog respondentai stipriai remia demokra¬tiją, kai ji apibrėžiama kaip mažoritarinės institucijos ir procesai, tačiau daug mažiau paramos susilaukia¬ma, ją apibrėžus kaip institucines garantijas politinių mažumų galimybėms tapti politinėmis daugumomis. Politinė tolerancija silpnai siejasi su bendromis de¬mokratinėmis vertybėmis: Gibson ir Duch [11] tai aiš¬kino: 1) yra lengviau išmokti bei priimti demokratines vertybes, kai jos yra abstrakčiau suformuluotos, nei kai jos konkrečiai taikomos individo politinių priešų atžvilgiu, 2) tarybiniai žmonės turėjo priimti demok¬ratines institucijas, tokias kaip konkurenciniai rinki¬mai, ir buvo linkę akcentuoti savo pačių politines tei¬ses, visiškai neįvertindami institucinių garantijų porei¬kio savo politinių oponentų teisėms.
Vis daugiau autorių kaip veiksnius, dėl kurių įta¬kos sovietiniai piliečiai vis labiau priima demokrati¬nę politinę kultūrą, nurodo modernizacijos bei in-terneto technologijų įtaką. Minimi tokie veiksniai, kaip padidėjęs išsimokslinimas, socialinis pliuraliz¬mas, atsiradęs dėl padidėjusios funkcinės specializa¬cijos ir struktūrinės diferenciacijos, ir kt. (pvz., In-

glehart [19: 163] akcentuoja urbanizaciją, masinį švie¬timą, specializuotą užimtumą, augančius organizaci¬nius tinklus, didesnę pajamų lygybę kaip moderniza¬cijos veiksnius, turinčius įtaką demokratizacijai). Gib¬son ir kt. [11] mano, kad parama demokratinėms vertybėms Sovietų Sąjungoje atsirado dėl idėjų im¬portavimo iš Vakarų bei likusio pasaulio.
Fleron (1996) kelia klausimą: kas paveikė tuos žmones, kad jiems tos idėjos tapo priimtinos? Ma¬tyt, padidėjusi funkcinė specializacija bei struktūrinė diferenciacija sukūrė visuomenėje daugiau interesų, kurie yra ir specializuotesni; šiems interesams pa¬tenkinti reikėjo didesnio priėjimo prie politinės sis¬temos, interesų derinimo struktūros, ir procesai so¬vietinėje politinėje sistemoje nesuteikė jiems adek-vataus priėjimo prie sprendimų priėmimo, todėl jiems tapo priimtinos alternatyvios interesų derini¬mo formos, etc. Net jei analizuotume vien požiū¬rius, Fleron [10] siūlo atkreipti dėmesį į bendres¬nius kultūrinius modelius, kurie gali būti palankūs arba nepalankūs demokratijai, – į kultūrinius mode¬lius, išeinančius už politinės kultūros ribų.
Inglehart tyrimai patvirtina, kad „augant ekono¬miniam išsivystymui, vis labiau linkę įsivyrauti de¬mokratijai palankūs kultūriniai modeliai” [18: 5-8; 19]. Hahn [13: 417-419] teigia, kad „išsilavinimas yra lemiamas tarpinis kintamasis tarp vystymosi ir politinės kultūros”.
Gibson ir Duch [11: 10] mano, kad pakilęs išsi¬lavinimo lygis visuomenėje turi dvejopą teigiamą įta¬ką prodemokratinių vertybių įgijimui – kognityviąją (pažintinę) ir substantyviąją. Jie sako, kad „išsilavi¬nimo įtaka demokratinių vertybių įgijimui yra dau¬giau nei pažinimo procesas; jis gali taip pat apimti socialinį mokymąsi, kuris vyksta mokymo institucijo¬se”. Išsilavinimo dėka individai tampa ne tik mažiau kategoriški; jis gali padėti nugalėti tradicinės posovie¬tinės politinės kultūros kliūtis ir prisidėti prie demok¬ratinės politinės kultūros adaptavimo bei išplitimo.
Idėjos ir materialinės sąlygos bei asmeniniai interesai
Šį skirtumą Fleron išskiria, remdamasis Brown [4] argumentais, kad „politinės kultūros tyrime nėra nau¬dinga mėginti atskirti intereso percepcijas nuo kitų politinių percepcijų ar nuo politinių žinių, įsitikini¬mų ir lūkesčių, nes labai tikėtina, jog jie yra tarpu¬savyje susiję”. Šis momentas yra susijęs su anksčiau minėtais pastebėjimais apie abstrakčias idėjas bei idė¬jas, pasireiškiančias socialiniuose procesuose. Kyla klausimas, jeigu abstrakčios politinės vertybės kon¬fliktuoja su kasdienėmis, kurias laikysime svarbesnė¬mis, tiek kalbant apie pagrįstumą, tiek kaip vertybių konsensuso įrodymą?

29

Svajonė Mikėnienė

Tyrimai, atlikti naudojant Inglehart sukurtą Eu-robarometro postmaterialistinių / materialistinių ver¬tybių indeksą, rodo, kad galimas pokyčių ekonomi¬nėse sąlygose ir pokyčių politinėse vertybėse ryšys. Duch [7: 121] atlikto tyrimo rezultatai optimistiniai šiuo aspektu: analizuodamas viešosios nuomonės ty¬rimo, atlikto 1990 m., rezultatus europinėje Sovietų Sąjungos dalyje bei Rytų Europoje, jis randa, kad „nepriklausomai nuo to, kiek informacijos, kokį iš¬silavinimą turi ar kokią padėtį piliečiai užima, jie nelinkę atsisakyti demokratijos ir kapitalizmo dėl ekonominio chaoso”.
Tačiau Clarke ir Dutt [5: 918] rado du Euroba-rometro vertybių indekso komponentus, kurie nuro¬dė, kaip ekonominiai veiksniai veikė materialistinių ir postmaterialistinių vertybių santykį: rasta, jog in¬fliacijos ir bedarbystės padidėjimas linkęs sumažinti antrųjų padidėjimus per laiką. Neįtraukus bedarbys¬tės kintamojo į keturių klausimų komplektą, buvo gauti rezultatai, rodantys postmaterialistinių verty¬bių augimą keliose šalyse po 1980-ųjų. Tai yra įro¬dymas, kad „[Eurobarometro] matavimai yra labai jautrūs trumpalaikiams pokyčiams ekonominėmis są¬lygomis, kurios keičia viešosios politikos darbotvar¬kę” [5: 918]. Tad politinių požiūrių matavimai, kurie neatsižvelgia tiek į subjektyvių, tiek į objektyvių eko¬nominių veiksnių pokyčius, gali pateikti klaidingus rezultatus.
Politinė ekologija ir specifinis politinis kontekstas
Politinės ekologijos perspektyva yra tai, kad „indivi¬dų politinių nuomonių ir elgsenos negalima aiškinti, atskyrus nuo aplinkos, kurioje jos (nuomonės ir elg¬sena – S. M.) atsiranda. Individualios ypatybės at¬skirai nesąlygoja politinių veiksmų bei nuomonių. Po¬litinė elgsena turi būti suvokiama priklausomai nuo veikėjo ryšio su aplinka ir su aplinkos veiksniais, kurie neigiamai paveikia individualius pasirinkimus” [10: 248].
Pilietinė kultūra ir demokratija: kas ko priežastis?
Šį klausimą kelia daugelis mokslininkų: ar visuome¬nės požiūriai turi priežastinį poveikį demokratinio režimo įdiegimui bei stabilizavimui. Almond ir Ver¬ba [1] pasiūlyta pilietinės kultūros teorija bei vėliau plėtota Inglehart [16; 17] teigia, jog demokratinių institucijų gyvybingumas yra stipriai veikiamas po¬žiūrių, tokių kaip tikėjimas savo sugebėjimu turėti įtaką politiniams sprendimams, jausmas, kad politi¬nė sistema veikia pozityviai, ir tikėjimas, kad kiti piliečiai iš esmės yra verti pasitikėjimo. Tikėtina, kad šalys, kuriose šie pilietinės kultūros požiūriai susi¬laukia didelio pritarimo, yra labiau linkusius pritai-

kyti bei išlaikyti demokratiją per laiką nei šalys, ku¬riose pritarimo lygis žemesnis nepriklausomai nuo socioekonominių veiksnių, tokių kaip ekonominio iš¬sivystymo lygis. Alternatyvi galimybė, kad pilietinės kultūros požiūriai yra demokratijos pasekmė, o ne priežastis. Jei remtis šiais argumentais, demokratija paprastai įdiegiama dėl kitų priežasčių nei visuome¬nės pilietinės kultūros požiūriai, ir sėkmingas de¬mokratijos išlikimas bėgant laikui yra linkęs sukelti pilietinės kultūros požiūrių lygmens padidėjimą, nes aukšti subjektyvios politinės kompetencijos lygmenys, didžiavimasis politine sistema bei tarpasmeninis pa¬sitikėjimas yra racionalus, išmoktas atsakas į gyveni¬mo šalyje, kurioje yra stabilus demokratinis režimas, patirtį (pvz., žr. Barry [3: 50-52]; Schmitter ir Kari [27: 82-83]).
Muller ir Seligson [23: 635], analizuodami visuo¬menės pilietinės kultūros ir demokratijos tarpusavio ryšį, atliko 27 šalių lyginamąjį tyrimą, kuriame pa¬naudojo kai kuriuos Inglehart sukurtus matus. Mul¬ler ir Seligson patvirtina kad „dauguma pilietinės kultūros požiūrių neturi reikšmingos įtakos demok¬ratijos pokyčiams”. Jų tyrimo rezultatai parėmė „ne¬tiesioginio pilietinės kultūros poveikio demokratijai hipotezę” ir įrodo, jog pilietinės kultūros požiūriai yra demokratijos pasekmė. Ypač tarpusavio pasiti¬kėjimas, kuris „aiškiai yra demokratijos pasekmė, o ne priežastis” [ten pat].
Kita vertus, daugelis mokslininkų (Muller ir Se¬ligson [24], Dahl [6], Higley ir Burton [14] ir kt.) teigia, kad įkūrus demokratines institucijas, atsiras ir demokratinės vertybės; įkuriant šias demokratines institucijas elito vertybės ir elgsena gali būti svar¬besnės nei liaudies nuomonės. Elitai turi daugiau galimybių bei sugebėjimų nei liaudis paveikti reži¬mo pobūdį šalyje, jų požiūriams turėtų būti skiria¬ma daugiau dėmesio. Dahl [6] daug dėmesio skiria politinių aktyvistų ir lyderių požiūriams kaip demok¬ratijos įkūrimo ir stabilumo priežasčiai. Highley ir Burton [14] iškelia dar stipresnį argumentą, kad vie¬nintelis lemiamas demokratinių režimų stabilumą są¬lygojantis veiksnys yra konsensusas tarp elitų, pare¬miant demokratines institucijas ir vertybes.
Reisinger et ai. [26] teigia, jog elitai posovietinė¬je Rusijoje yra labiau reformistai (radikalai) nei ben¬dra populiacija, tiek kaip jie save įvardija, tiek kaip reaguoja į svarbius politinius ir ekonominius klausi¬mus. Toks rezultatas, anot autorių, „sukelia abejo¬nių dėl įsigalėjusio požiūrio, kad daugelis Rusijos elitų, ypač priklausančių legislatūrai, buvo nenumal¬domi konservatoriai, pasišventę kenkimui reformai”. Kita vertus, Sergeyev ir Biryukov [28: 121] tyrimas parodo, kad „pagrindinės politinės demokratijos ver¬tybės pasirodė esančios visiškai nesuderinamos su

30

Politinė kultūra pereinamuoju laikotarpiu

[Rusijos – S. M.] kongreso daugumos politine kul¬tūra”. Tad Rusijoje atliktų tyrimų rezultatai yra prieš¬taringi. Turi būti atlikta daugiau elito vertybių bei įsitikinimų, taip pat elgsenos tyrimų, siekiant išsiaiš¬kinti šią prieštarą.
APIBENDRINIMAS
Kaip rodo atlikta įvairių politinės kultūros tyrimų bei kylančių problemų analizė, dėl vykstančių proce¬sų sudėtingumo, politinės kultūros teorinis konstruk-tas nėra pakankamai metodologiškai nuosekliai pa¬grįstas, empirinė analizė daugeliu atvejų tampa frag¬mentiška ir jos rezultatų palyginamumas su kitų au¬torių darbais – problematiškas.
Tikslinga tirti atvirą elgseną – rinkėjų elgseną, piliečių aktyvumą, dalyvavimą bei tarpinių asociacijų gyvybingumą – tai įgalintų paaiškinti to, ką žmonės kalba, ir to, ką jie daro, ryšį. Tiriant tiek nuomones, tiek elgseną, daugiau dėmesio turi būti skiriama spe¬cifiniam politiniam kontekstui. Vietos ekonominės sąlygos, etniniai veiksniai, vietos elitų galia bei kom¬petencija, skirtingos politinės ir socialinės erdvės per¬cepcijos ir istoriniai bei kultūriniai veiksniai gali sąly¬goti (ar sąlygojo) formavimąsi svarbių ir įvairiapusių subkultūrinių skirtumų, kurie nesiderina su percep¬cijomis, užfiksuotomis nacionaliniais tyrimais, kokie „reprezentatyvūs” jie bebūtų.
Taip pat būtini longitiudiniai tyrimai, kurie įga¬lintų ištirti pagrindines politinės kultūros dimensijas ir bent šiek tiek atskleisti, kiek stabilūs yra įvairūs veiksniai nuomonių lygmenyje.
Gauta 2003 11 06
Literatūra
1. Almond G., Verba S. (Ed). The Civic Culture: Politi-
cal Altitudes and Democracy in Five Nations. Prince-
ton, Princeton University Press, 1963.
2. Barnes S. Politics and Culture. Ann Arbor, ML: Cen-
ter for Political Studies, The University of Michigan,
1988.
3. Barry B. Sociologists, Economists, and Democracy. Chi-
cago: University of Chicago Press, 1978.
4. Brown A. (Ed.). Political Culture and Communist Stu¬
dies. Armonk, NY, M. E. Sharpe, 1985.
5. Clarke H., Dutt N. Measuring Value Change in Wes-
tern Industrialized Societies: The Impact of Unem-
ployment l American Political Science Revievv. N 85
(1991 09).
6. Dahl R. Polyarchy: Participation and Opposition. New
Have, CT: Yale University Press, 1971.
7. Duch R. Economic Chaos and the Fragility ofDemocra-
tic Transition in Former Communist Regimes. The Jour¬
nal of Politics. Feb. 1995. Vol. 57. Iss. 1. P. 121-158.

8. Eckstein H. Regarding Politics: Essays on Political The-
ory, Stability and Change. Berkeley, University of Ca-
lifornia Press, 1992.
9. Fagen R. The Transformation of Political Culture in
Cuba. Stanford, CA: Stanford University Press, 1969.

10. Fleron F. J. Post-soviet Political Culture in Russia: an
Assessment of Recent Empirical Investigations l Euro-
pe-Asia Studies, 09668136, Mar96. Vol. 48. Iss. 2.
P. 225-260.
11. Gibson J., Duch R. The Origins of a Democratic Cul¬
ture in the Soviet Union: Modelinį, the Acąuisition of
Democratic Values. University of Houston, 1992.
12. Gibson J., Duch R. Emerging Democratic Values in
Soviet Political Culture/’/Miller A., Reisinger W., Hes-
li V (Ed.). Public Opinion and Regime Change. The
New Politics of Post-Soviet Societies. Boulder, CO,
Westview, 1993. P. 69-94.
13. Hahn J. Continuity and Change in Russian Political
Culture. British Journal of Political Science. 1991.
Vol. 21. P. 393-421.
14. Higley J., Burton M. The Elite Variable in Democratic
Transitions and Breakdovvns l American Sociological
Review. 1989. N 54. P. 17-32.
15. Hough J. The Soviet Union and Sočiai Science Theory.
Cambridge, Harvard University Press, 1977. P. 180,
175, 218.
16. Inglehart R. The Renaissance of Political Culture l
American Political Science Review. 1988. N 82.
P. 1203-1230.
17. Inglehart R. Culture Shift in Advanced Industrial So-
ciety. Princeton: Princeton University Press, 1990.
18. Inglehart R Economic Development, Cultural Change
and Democratization: A Global Perspective. University
of Michigan, 1992.
19. Inglehart R. Modernization and Postmodernization. Cul¬
tural, economic, and political change in 43 societies.
Princeton University Press, Princeton, New Jersey,
1997.
20. Kroeber A. L., Kluckhohn C. Culture: A Critical Re¬
vievv of Concepts and Definitions. New York, Vintage
Books, 1963.
21. Laitin D. Political Culture and Political Preferences l
American Political Science Revievv. 2 June 1988. N 82.
22. Lauristin M., Vihalemm R, Rosengren K. E., Wei-
bullL. (Ed.). Return to the Western World. Cultural
and Political Perspectives on the Estonian Post-Com-
munist Transition. Tartu University Press, 1997.
23. Miller A,, Hesli V, Reisinger W. Reassessing Mass Sup-
port for Political and Economic Change in the Former
USSR l American Political Science Revievv. June 1994.
Vol. 88. N 2.
24. Muller E., Seligson M. Civic Culture and Democracy:
The Ouestion of Causal Relationships l American Po¬
litical Science Revievv. September 1994. N 3. Vol. 88.
25. Pye L., Verba S. Political Culture and Political Deve¬
lopment. Princeton: Princeton University Press, 1965.
26. Reisinger W., Melville A., Miller A., Hesli V Mass
and Elite Political Outlooks in Post-Soviet Russia: How
Congruent? II Political Research Quarterly. 1996.
27. Schmitter R, Kari T. What Democracy Iš…and Iš Not.
Journal of Democracy. 1991. N 2. P. 75-88.

31

Svajonė Mikėnienė
28. Sergeyev V., Biryukov N. Russia’s Road to Democracy: Svajonė Mikėnienė
Parliament, Communism and Traditional Culture. Bro-
okfield, VT, Edward Elgar, 1993. POLITICAL CULTURE IN THE TRANSITION PERIOD
29. Thompson M., Ellis R., Wildavsky A. Cultural Theory. s u m m a r y
Boulder, Colo: Westview Press, 1990.
30. Tucker R. The Soviet Political Mind: Stalinism and Post- The meaning of the concept of political culture, the di-
Stalin Change. New York, Norton, 1971. rections of analysis and methodological problems that arise
31. Tucker R. Culture, Political Culture, and Communist jn this analysis are presented. The influence of the tran-
Society. Political Science Quarterly. 1973. N 88, June. sition period is emphasized on the changes in political
r. 1/j-iyu. culture. The problems indicated by Fleron and arising in
32. Tucker R. Political Culture and Leadership in Soviet ., … … , ,. ,. , „,, .,
„ . „, »T „„„„ the analysis of political culture are discussed. The author
Russia. NY, Norton, 1987. i u ui -u i • • u
..,,.. . . c …. . ….. … , .. T. . analyses these problems, supporting the analysis with em-
33. Valioms A. Socialinių ir politinių vertybių kaita Lietu-
voje 1990-1999 metais: adaptavimasis fragmentiškoje Pirical evidences found bY scholars analyzing post-soviet
tikrovėje. Kultūrologija. 2000. T. 6. P. 324-349. political culture.
34. White S. Political Culture and Soviet Politics. New York, Key words: political culture, democracy, values, atti-
St Martin’s, 1979. tudes, opinions, transformation (transition) period
32

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *