Politinė kultūra internete

Tema 8:
INFORMACINĖ VISUOMENĖS PLĖTRA IR POLITIKA: POLITINĖ KULTŪRA IR NAUJIEJI E-DALYVAVIMO ŠANSAI INTERNETE

Pokomunistinėse valstybėse politinis vystymasis nėra toks spartus, koks jis buvo prognozuotas politinės sistemos kaitos pradžioje. Pagrindinis trukdys – nepakankamai išvystyta politinė kultūra.
Gabriel Almond ir Sidney Verba, politinės kultūros sampratos pradidinimai, savo veikale „Civic Culture“ (1956 m.) teigia, kad valstybės labai skiriasi pagal politiškai joms svarbius įsitikinimus, vertybes bei nuostatas ir pagal tai, kas šiuos politinės kultūros elementus valstybės viduje įtakoja – gyvenimo patirtis, išsilavinimas, socialinė klasė. Visos socialinės grupės turi skirtingą politinę kultūrą.
Politinė kultūra reiškia politinių pažiūrų visumą į politinę sistemą, jos dalis ir savo vaidmenį. Tautos politinė kultūra – tai požiūrių į politinius objektus kolekcija.
Politinės kultūros formavimuisi svarbūs du dalykai:
1. ekonominės ir socialinės sąlygos – dažniausiai dalyvauja aktyvūs ir pasitikintys piliečiai;
2. psichologinės dalyvaujančių piliečių nuotaikos. Harold Lasewell sako, kad svarbus gebėjimas dalintis su kitais savo mintimis ir idėjomis, taip pat platus akiratis, pasitikėjimas žmonėmis bei santykinė nepriklausomybė nuo įtampos ir streso.
Yra išskiriami keli vertybių, sąlygojančių politinės kultūros vertinimą, aspektai:
• Kognityvinė orientacija – tai žinojimas ir tikėjimas politine sistema, suvokimas, kokios yra įdėtos pastangos (indėlis – inputs), ir kokia yra išeiga, rezultatas (outputs);
• Emocinė orientacija – jausmai politinei sistemai, vaidmenims, personalui ir elgesiui;
• Vertinimo orientacija – vertinimai ir nuomones.
Atsižvelgiant į tai, kuris iš šių aspektų visuomenėje stipriau išreiškiamas, priklauso ir tam tikras savęs tapatinimo su atitinkama politine sistema variantas bei laipsnis.
Gabriel Almond ir Sidney Verba savo veikale teigia, kad politinė kultūra – tai dalyvavimo kultūra. Politinė sistema nėra vienalytė. Svarbiausi jos objektai – pati politinė sistema (įstatymų leidžiamieji organai, biurokratija, politikos), indėlis, t.y. politinės sistemos poveikio būdai (politinės partijos, interesų grupės, korporacijos, žiniasklaida), išeiga/rezultatas (politikos įgyvendinimas) ir piliečio savivoka („aš“ kaip politinės sistemos aktorius/dalyvis). Yra išskiriami trys pagrindiniai politinės kultūros ir dalyvavimo variantai:
1. Parapijinė politinė kultūra (primityvioji). Ji susiformuoja gentyje arba labai autonomiškoje bendruomenėje. Čia politiniai vaidmenys nėra apibrėžti kaip tikri politiniai, jei greičiau kyla iš socialinės ar religinės orientacijos (šamanas, vadas ir pan.). Toks parapijietis nieko nesitiki iš sistemos.
2. Pavaldinio politinė kultūra. Ji reiškia, kad subjektas žino ir suvokia apie valdžios autoritetą, net gali būti taip, kad jis didžiuojasi ir vertina savo valdžią, arba jos nekenčia, tačiau tarp jo ir valdžios santykis yra pasyvus.
3. Dalyvio politinė kultūra. Tokios visuomenės nariai yra aktyvūs ir atsakingi politinės sistemos dalyviai.
Šiuos variantus galima išdėlioti į atitinkamą lentelę:
Politinės kultūros tipai Politinė sistema Indėlis (input) Rezultatas (output) Piliečio savivoka („aš“ kaip dalyvis)
Primityvioji 0* 0 0 0
Pavaldinio 1** 0 1 0
Dalyvio 1 1 1 1
* 0 – požiūris „nežinau, kas mane valdo, nežinau, kur ir kaip galiu dalyvauti, neįsivaizduoju savęs kaip aktyvaus dalyvio“.
**1 – požiūris „žinau, kad mane valdo, esu aktyvus tiek siekiant daryti poveikį, tiek vertinant rezultatus, esu supratingas valstybės politinės kultūros atžvilgiu“.
1994 metais Lietuvoje buvo būdinga „pavaldinių“ politinė kultūra, t.y. buvo būdinga gyventojų politinė orientacija į politinius institutus, tačiau nejaučiant didesnės atsakomybės. Tai rodė ir jausmų dominavimas, pasireikšdavęs vertinant politinius įvykius, bei mitologinis mąstymas, kai politiniai mitai atspindėdavo žmonių norus ir padėdavo organizuoti masių veiklą. Taip pat buvo pastebimas ryškus visuomenės gyvenimo ideologizavimas ir politizavimas bei nesugebėjimas kolektyviai spręsti problemų. Lietuvos politinė kultūra buvo apibūdinama kaip palanki autoritariniam režimui, išeinanti iš visuomenės gyvenimo supaprastinimo bei polinkio vertinti pagal skalę „gera-bloga“.

JAV visuomenė politinės kultūros Lietuvos visuomenė politinės kultūros
atžvilgiu atžvilgiu apie 1994 metus
dalyviai

pavaldiniai

primityvieji

Šiuo metu politinis susvetimėjimas yra pasiekęs kritinę ribą. Tai įrodo, jog didelė visuomenės dalis nepasitiki svarbiausiomis demokratijos institucijomis – politinėmis partijomis, vyriausybe, parlamentu ir teismais. Vykstant informacinės visuomenės plėtrai turi būti vykdomos ir naujesnės politinės sprendimų priėmimo sistemos paieškos. Informacinė visuomenė įtakoja politinės sistemos virsmą iš parlamentinės demokratijos į dalyvaujamąją.
Demokratinėje politinėje kultūroje neapsieinama be politinio pliuralizmo, taip pat ir be tolerancijos kitiems žmonėms, bendruomenėms, idėjoms ir siekiams. Taip pat tokios kultūros dalyviai turi turėti norą išvengti interesų konflikto bei dominuoti, siekti kompromiso. Politinė kultūra negalėtų egzistuoti be galimybių ir noro dalyvauti turinčių piliečių ir be pasitikėjimo politinėmis, valstybinėmis institucijomis. Taip pat be galo svarbios ir nusistovėjusios bendradarbiavimo tradicijos tarp valdžios ir piliečių bei politinio ir tarpasmeninio pasitikėjimo tradicijos.
Aktyvus dalyvavimas politiniuose procesuose neįmanomas, jei nėra dalyvavimo kanalų. Dalyvavimo politinėje kultūroje kanalai skirstomi į penkias rūšis:
1. institucinis kanalas. Geriausias tokio kanalo pavyzdys – referendumas, kuris būna suplanuotas iš anksto, ir jame dalyvaudami piliečiai gali išreikšti savo politinę valią. Šio dalyvavimo kanalo specifika yra ta, kad toks dalyvavimas yra iš anksto suplanuotas, fiksuotas, turintis tam tikrą nustatytą laiką;
2. korporatyvusis/organizacinis veiksmas. Tai toks kanalas, kai piliečių grupė tampa aktyvia politine organizacija, politine jėga ir taip daro poveikį priimant politinius sprendimus;
3. spontaniškas veiksmas. Toks dalyvavimo kanalas galėtų būti, pvz., protestas, piliečių maištas, demonstracija (tiesioginis veikimas). Tokie dalyvavimo būdai dažniausiai skatinami emocinio nusiteikimo, tai emocionalūs poelgiai;
4. neformalus dalyvavimas. Tai dalyvavimo kanalas, kai piliečių nuomonę ir interesus atstovauja žiniasklaidos priemonės ir skaitytojai pritaria komentaruose, straipsniuose skelbiamoms įžvalgoms, nuomonėms. Šis kanalas neformalus, nes vyksta per tarpininkus. Toks neformalus dalyvavimas geriausiai paaiškina posakio „žiniasklaida – ketvirtoji valdžia“ reikšmę;
5. pakeičiamasis dalyvavimo kanalas. Kiekvienoje visuomenėje istoriškai susiklosto tam tikros tradicijos, ir, atsižvelgiant į to meto sąlygas, atsiranda pakeičiamieji dalyvavimo būdai, kaip piliečiai veikia politinę netiesiogiai, tačiau savo veiksmais, be tarpininkų (pvz., Skandinavijoje – jungimasis į grupes, visuomeninius tinklus; SSRS Lietuvoje – dalyvavimas kultūrinėje veikloje ir intensyvus domėjimasis ja). Yra prielaidų manyti, kad ten, kur atsiranda elektroninės iniciatyvos, tai tampa būdų aktyviau išreikšti savo nuomonę.
Pasak Pippa Norris politinė komunikacija transformavosi šiais etapais: 1. priešmoderni era (ankstyvasis laikotarpis, kai politikas „belsdavosi“ į rinkėjo duris); 2. moderni era (ypač panaudojamos TV technologijos); 3. postmoderni era (šiuo metu vykstanti telekomunikacijų revoliucija, rinkiminės kampanijos 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę).
Politinės komunikacijos tikslas – laimėti rinkimus, būti valdžioje ir būti sėkmingu. Tam reikalingas žmonių palaikymas, t.y. jų dalyvavimas rinkimuose ir balsavimas. Dabartinė politinės komunikacijos stadija pasižymi tuo, kad naudojama įvairiausios įmanomos technologijos ir įvairūs įmanomi poveikio būdai politinių kampanijų metu tam, kad atkreipti piliečių dėmesį, sukelti jų susidomėjimą ir priversti juos dalyvauti politiniuose procesuose stojant į vieno ar kito kandidato pusę. Kaip pavyzdį galima paminėti prezidento ar Seimo narių rinkimus, kur panaudojama daug įvairiausių poveikio priemonių. Yra pasitelkiami ir rinkos specialistai (viešųjų ryšių kompanijos, formuojančios kandidatų ar partijos pirmininkų įvaizdį visuomenės akyse), ir visų rūšių žiniasklaidos priemonės (televizija, spauda, internetas; internete taip pat galima kurstyti aistras, inicijuoti palaikymą vienam ar kitam kandidatui kai forumuose ar diskusijose dalyvauja užsimaskavę asmenys, manipuliuojantys kitų diskusijos dalyvių jausmais ir nuomone) ir pan.

SVARBIAUSIOS SĄVOKOS:

Politinė kultūra – tai politinių pažiūrų į politinę sistemą, jos dalis ir savo vaidmenį joje visuma. Šios pažiūros turi tokius aspektus kaip:
• kognityvinį (žinojimas ir tikėjimas politine sistema, suvokiamas kaip įdėtos pastangos);
• emocinį (jausminė reakcija);
• vertinimo (nuomonė).

Parapijinė politinė kultūra – tai genties politinė kultūra, apibūdinanti labai autonomiškas bendruomenes. Jose politiniai vaidmenys nėra apibrėžti kaip tikrai politiniai, bet jie atsiranda iš socialinės ar religinės orientacijos (šamanas, vadas ar pan.). Parapijietis nieko nesitiki iš sistemos. Galiama daryti prielaidas, kad tokiai politinei kultūrai atsirasti palankesnė yra paprasta tradicinė sistema, kurioje politinė specializacija yra minimali.

Pavaldinio politinė kultūra – tai kultūra, kurioje subjektas žino ir suvokia valdžios autoritetingumą, gali būti ir taip, kad jis didžiuojasi savo valdžia ar jos nekenčia, tačiau čia santykis tarp piliečio ir valdžios vis tik išlieka pasyvus.

Dalyvio politinė kultūra – tokie visuomenės nariai yra aktyvūs, žino sistemos politines ir administracines struktūras. Jie mato save kaip aktyvius ir atsakingus dalyvius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *