Poema

Aš dievinu, kai žiemos vakarais tyliai leidžias milžiniškos snaigės, jom netrugdo begėdiškas vėjas ir jas apšviečia kelio žibintai. Tai būdavo oranžiniai žiemos vakarai…
Bet dabar jau trūksta jaukumo. Su Tavim jie buvo jaukūs..

Dabar žiema neskuba ateiti. Galbūt kai ji ateis ir Tu sugrįši?
Kada aš nustosiu naiviai tuo tikėt?..

Aš galėčiau būti kito glėbyje, bet galvočiau apie Tave.
Man draugės sakė: „Pamiršk jį.“
Aš stengiaus, bet negaliu.

Aš bijau, kad nesugebėsiu Tavęs pamiršt ir nustot mylėt.*

Kiekvieną dieną aš gyvenu vis kita akimirka iš praeities, kai buvom dar kartu.
Bet Tu nebešildai manęs, kaip praeitais metais..

Norėčiau ir vėl būti, kaip Tu sakei: „Mano meilė.“
Norėčiau vėl girdėt žodžius:
– Mylėsiu Tave.
– O aš tada Tave.
Norėčiau vėl būti Tau vienintelė.

Tu labai atsargiai mane liesdavai, lyg nenorėdamas manęs sužeisti.
Tu švelniai mane apkabindavai, kad nesuspaustum per stipriai.
Tu saugojai mane, buvau didžiausias Tavo turtas.
Su Tavimi aš jaučiaus, aš buvau saugi..

Nepamiršau Tavų delnų švelnumo.
Nepamiršau net Tavo glėbio šilumos.
Nepamiršau Tavųjų bučinių
Ir tų akimirkų kartu..
Nepamiršau Tavų akių
Ir mylinčio jų žvilgsnio.
Nepamiršau aš nieko,
Tu nuolat mano mintyse…

Man sunku žiūrėt į Tave ir negalėt paliesti.
Man sunku matyt Tave ir žinot, kad Tu tik draugas..

Šis puslapis aplietas ašarom.*

//
Kai lapai nukris ir baigsis ruduo,
Kai ateis vėl žiema ir primins man tave.
Kaip buvo mums gera, kai buvom drauge,
Kai liepsnojo dvi širdys ant sniego šalia.

Pamenu dar, kai stovėjom kartu
Ir snaigės ant mūsų krito.
Mes pakėlę galvas, į viršų žiūrėjom,
Kaip žvaigždės virš mūsų spindi.

Tada su tavim laiminga buvau,
Bet likimo dėka, žemyn aš kritau.
Mūsų meilės dienos išnyko staiga
Ir ant šalto sniego kirto ašara.

Pamiršt negaliu tos žiemos jau ilgai,
Širdy tu snaige išlikai amžinai.
\\

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *