Poema Mėnulis

Mėnuliui nušvietus miesto gatves

Kelyje pasirodė žvaigždė

O jai dingus

Tu pamatei jos atspindį mano akyse

Nustebau, pajutau, kaip noriu gyvent

Bet galiausiai tenka vėl iš naujo laukt

Nes dabar jau nežinau

Kodėl nebesigirdi tavo kuždesio

Kodėl jaučiu jog apakau

Ar ne nuo spindesio žvaigždės

O gal nuo liūdesio

Kurį regiu nuo tavo peties.

Man trūksta oro

Labai daug minčių…

Jei užtektų vien noro

Nebūtų kančių.

Nebūtų blogio

Būčiau aš ir, būtum tu.

Einu gatve, kurioj lietus lyja visada

Nes kitaip ašarų paslėpt nebesugebu.

Kartais pagalvoju, ką galėčiau atiduot

Ką galėčiau paaukoti,

Už tą laimės gabalėlį

Už paprastus namus, kuriuose kas nors lauktų.

Už tą minutę trumpą,

Kurioj nieks ant manęs nešauktų.

Kurioj, niekas už klaidas manęs nenubaustų.

Kuo toliau tuo labiau šalta

Kuo toliau tuo labiau aplinkui balta.

Einu gatve, kurioje dabar jau sninga, nebelyja.

Kurioj nemokantys kalbėti, iš skausmo prabyla.

Ledinės ašaros pjausto mano veidą

Palikdamos mano akyse dar vieną gilų randą.

Kuris braižo, kuris paišo tavo veidą ant mano žando.

Kai ašaros užtemdo akis

Kai nesėkmės užpuola viena po kitos

Nusišypsok

Juk šypsena, tai lašas spindulių.

Kyšančių pro debesis po audros.

Hey noriu šaukt, tačiau tavęs neklauso niekas

Hey, tu čia, tau skauda, tu čia, tu vienas.

Perplaukė žmonių minia, bet jie tavęs nematė.

Niekad, nenuleisk akių

Tu liksi įdomus.

Nepakelki rankų per aukštai

Nepriminsi kitų

Nebetilpsi į rėmus

Bet užtat arčiau bus dangus…

Įšalusios sienos, iškabinti paveikslai

Tiktais lašelis nulietas

Kai žingsnis keičia žingsnį

Rytojus keičia šią dieną

Kai žiemą šildo naktis

Skausmas kankina po vieną.

Nuodija tamsa…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.