Piršlys vestuvėse

Kaip gali elgtis piršlys vestuvėse, nemažai priklauso nuo to kur Vestuvės vyksta ir piršlio amžiaus.
Kaime – piršlys paprastai laisvesnis ir aktyvesnis, tai jam leidžia erdvė ir tradicijos. Mieste – labiau subtilus, sąmojis saloninis, daugiau duoda galimybės reikštis kitiems. Jaunas piršlys – taip pat judresnis, vienas kitas netaktas nurašomas jaunystei, nepatyrimui, tuo tarpu brandus piršlys elgiasi atidžiau, jo humoras atsargesnis, įvairesnis. Kaime vestuvėse dalyvauja daug maž vienodos kultūros žmonės, mieste – dažniau svečių būrys įvairių kultūrų. Taigi, mano patarimai bus labiau bendri.
Piršlio vaidmuo tiek senosiose, tiek ir šiuolaikinėse vestuvėse yra vienas svarbiausių. Jis vadovauja vestuvėms, ir todėl yra atsakingas už įdomią, linksmą ir darnią jos eigą. Vadinasi, vienoje situacijoje jis turi paskatinti aktyvumą, kitoje – aktyvumą gesinti ir taip laviruoti, kad daug maž visi būtų patenkinti ir jas su malonumu prisimintų.
Piršliui būdinga tradicinė atributika: svočia, ruošiantis važiuoti pas jaunąją ar į santuokos vietą, jį perjuosia nuotakos dovanota juosta su įrašu “Piršliui”, ar dekoratyviniu rankšluosčiu, kurio galai surišami dešiniame šone. Tai tradicinis ženklas, kad jis yra vestuvių vadovas.
Pirmą vestuvių rytą jaunikis su savo pulku atvyksta į nuotakos namus. Kai kada, prieš atvykstant jaunikiui, nuotaka paslepiama, arba pasiūloma kita – persirengėlę. Jos ieško ir atpažįsta piršlys. Čia jis rodo savo gražbilystę, jam tenka atsakyti į įvairius sąmojaus pilnus klausimus. Pagaliau piršlys paragina, kad laikas vykti į santuoką. Jaunieji atsisveikina su tėvais. Piršlys vadovauja vestuvininkams, išvykstantiems į santuoką, prižiūri, kad išvažiuojantys į mašinas susėstų nustatyta tvarka: svočia su jaunąją, pabroliai su pamargėmis. Jis pats važiuoja pirmasis – į santuoką su jaunikiu, o atgal – su svočia.
Kai kur yra paprotys, laukiant jaunųjų, įrengti sodą – pakabina prie durų ar stalo kadugio ar eglės šaką. Reikalaujant išpirkos – ją išperka piršlys. Vestuvininkai gali neužleisti jauniesiems vietų prie stalo, čia piršlys rodydamas “dokumentus”, derėdamasis su sėdinčiais užstalėje, šmaikščiai atsakinėdamas į persirengėlių klausimus – išperka stalą.
Susėdus už vaišių stalo, piršlys pirmasis pasako pirmąją kalbą. Pirmoji kalba – rimta, už darnų jaunųjų gyvenimą, už laimę ir šeimą. Po to suteikia žodį vienam ar kitam svečiui, skaito sveikinimo telegramas. Priklausomai nuo svečių skaičiaus ir stalų išdėstymo, piršlys išsirenka “padėjėjus” tvarkai palaikyti. Manau, kad geriausiai jais paprašyti būti pabernius. Primesti šias pareigas kokiam nors svečiui, ne visada, neretai jos tenka toms pareigoms nepasiruošiam. Tarp svečių tostų, piršlys laikas nuo laiko grįžta prie jaunojo, su humoru giria jaunojo gabumus, darbštumą, meilę, pagarbą tėvams… Gražu, jei piršlys ir svočia turi paruošę eiliuotus pamokymus, patarimus, “gyvenimo nuostatas”, “gyvenimo kelių eismo taisykles” jaunavedžiams.
Paplitęs paprotys prie vaišių stalo “saldinti degtinę”. Svečiai skundžiasi, kad degtinė karti, piršlys “moko” jaunuosius bučiuotis.
Piršlys yra žaidimų, šokių, pramogų vadovas. Pasisėdėjus už stalo, piršlys pirmasis išveda jaunąją šokiui, po kurio turi teisę šokti ir kiti. Čia piršlys pirmasis patikrina, ar jaunoji neraiša, ar moka suktis, glaustis… Po to jaunąją šokdina visi vyrai.
Antrosios vestuvių dienos rytą, paplitęs paprotys ką nors “pavogti”. Tokioms vestuvininkų išdaigoms vadovauja piršlys. Dažniausiai vagiami drabužiai, apavas, smulkūs namų apyvokos daiktai. Vėliau tuos daiktus savininkai įvairiais būdais išsiperka.
Ypač populiarus piršlio “korimo” paprotys. Tai improvizuotas vaidinimas, kuriame piršlys kaltinamas už melagystes ir nuteisiamas pakarti. Čia geriausias būdas – pasislėpti. Kol “budeliai” suras, būna gražaus širmulio. Na, o suradus, atitinkamai persirengę ir su atitinkama atributika “teisėjai” ir “prokurorai” skelbia nuosprendį. Piršlys išklausęs, skelbia savo “testamentą”, kuriuo paskirsto visą savo turtą ir kiekvieną kūno dalį, apverkia savo liūdną dalią, teisėju žiaurumą ir prašo pasigailėti. Šaunu, jeigu testamente gausu komiškų detalių, eiliuotų intarpų, apeliacijų į merginas, būsimas nuotakas. Pagaliau piršlys atsisveikina su svočia, atminimui jai palikdamas juokingą niekutį. Visuomet piršlio “korimas’ baigiasi tradiciškai: jį išgelbsti nuotaka, perrišdama rankšluosčiu, o piršlio vietoje vestuvininkai karia piršlio iškamša.
Lietuviškos vestuvės: Piršlys
Piršlio vaidmuo senosiose ir šiuolaikinėse lietuvių vestuvėse yra vienas svarbiausių. Jis vadovauja vestuvėms. Piršlys su jaunikiu vykdavo pas jaunąją pirštis. Jau pokario metais galutinai išnyko piršlybų papročiai. Suvalkijoje kai kada vestuvių vadovas vadinamas maršalka, Aukštaitijos ir Dzūkijos apylinkėse – svotu.Šiuolaikiniam piršliui būdinga tradicinė atributika: svočia jį perjuosia per petį nuotakos dovanota juosta arba dekoratyviniu rankšluosčiu, kurio galai surišami dešiniame šone. Tai ženklas, kad jis yra vestuvių vadovas.Pirmąjį vestuvių rytą jaunikis su savo pulku atvyksta į nuotakos namus, kai kada, prieš atvykstant jaunikiui, nuotaka paslepiama. Jos ieško ir ją atpažįsta piršlys. Šis pramoginis momentas perimtas iš senųjų nuotakos slėpimo papročių. Ieškodamas nuotakos, piršlys jaunikio vardu sako, kad „ieško drobių audėjos, šieno grėbėjėlės“. Tokia piršlio gražbylystė turi bendrų bruožų su tradicine piršlio oracija. Kartais vietoj jaunosios svočia atveda vyriausiąją pamergę. Supratęs apgaulę, piršlys aiškina, kad „šios mergelės piršteliai per ploni darbeliams dirbti ir žiedelius mūvėti, teks jai dar metelius kitus palaukti…“, ir paduoda jai saldainį. Po to piršlys prašo jam pačiam leisti ieškoti nuotakos. Svočia nesutinka ir piršlys turi išpirka įgyti svočios pritarimą. Tada atvedama nuotaka prie jaunikio. Prieš jungtuves visi susėda už stalo. Pagal tradiciją – prie jaunojo sėdasi piršlys, prie jaunosios – svočia. Piršlys praneša, kad laikas vykti į santuoką. Jaunieji atsisveikina su tėvais. Piršlys vadovauja vestuvininkams, išvykstantiems į santuoką, prižiūri, kad išvažiuojantieji į mašinas susėstų nustatyta tvarka: svočia su jaunąja, pabroliai su pamergėmis. Jis pats važiuoja pirmasis – į santuoką su jaunikiu, o atgal – su svočia.
Aukštaitijoje ir Dzūkijoje yra paprotys, laukiant jaunųjų, įrengti sodą – kadagio ar eglės šaką, pakabintą prie stalo ar durų, išperka piršlys. Vestuvininkai nenori užleisti jauniesiems vietų prie stalo. Piršlys rodo „dokumentus“, po to – santuokos liudijimą, derasi su sėdinčiais už stalo, šmaikščiai atsakinėja į persirengėlių klausimus, pvz.: „kodėl gaidys gieda užsimerkęs?“, „kokių medžių miške daugiausia?“ ir pan. Šie išsipirkimai išsaugojo tradicines papročių formas, taip buvo reiškiamas priešiškumas svetimai pusei. Apeiginis sodo pirkimas, kurio reikšmė išnyko XX a. pradžioje, šiuolaikinėse vestuvėse tapo pramoginiu momentu.Susėdus už vaišių stalo, piršlys skelbia tostus už darnų jaunųjų gyvenimą, sako jauniesiems įvairius linkėjimus, suteikia žodį vienam ar kitam svečiui, skaito sveikinimų telegramas jaunavedžiams. Paplitęs pramoginis momentas prie vaišių stalo „saldinti degtinę“, svečiai skundžiasi, kad degtinė karti, piršlys „moko“ jaunuosius bučiuotis. Pagal tradiciją piršlys giria jaunikį už vaišių stalo. Jaunikiui apibūdinti naudojamos išgalvotos neįprastos situacijos; tokia piršlio kalba yra išsaugojusi senųjų vestuvių oracijų formą: „Dar ne visiems atmenamais metais,/ Kuomet žmonės dažniausiai važinėjo ratais, / Dzūkijos krašte, kunigaikščio dvare, / Bajoro (jaunojo pavardė) kieme / Gimė jaunas karžygys (jaunojo vardas)“ ir t.t. Piršlys su humoru giria jaunikio gabumus mokslui, darbštumą, meilę savo išrinktajai, pagarbą tėvams („abiejų tėvelius jis kalbino, na ir maldavo, kol sutikimą sukurt šeimą gavo…“).Piršlys yra žaidimų, šokių, pramogų vadovas. Jis pašokdina nuotaką. Šis apeiginės kilmės šokis, nuo senų laikų susijęs su nuotakos įjungimu į vyro giminę, dabar šokamas dėl juoko: piršlys pirmasis „patikrina“, ar marti neraiša; po to jaunąją šokdina visi vyrai. Labai populiarūs piršlio ir svočios eiliuoti pamokymai, patarimai, „gyvenimo nuostatai“, „gyvenimo kelių eismo taisyklės“ jaunavedžiams. Jie skaitomi garsiai prie svečių ir dovanojami jaunųjų porai. Tokiuose „pamokymuose“ didaktika prisodrinta humoro, išryškinami galimi šeimyninio gyvenimo nesklandumai, patariama, kaip jų išvengti. Jaunavedys mokomas visada rodyti dėmesį žmonai, padėti jai namų ruošoje („jeigu jai virti pabodo, pasisuk ir pats prie puodo“), įspėjama, kad atsiradus vaikeliui, „reiks ir naktį nemiegoti, teks mažytį pasūpuoti“. Tačiau per daug pataikauti žmonai nedera, „o prašant nukelti dangaus žvaigždeles, siūlom suimti tvirčiau vadeles“. Jaunamartė mokoma būti vyrui rūpestinga, švelnia ir atlaidžia: „Kartais, kai nutils audra ir namuose stos tyla, tu tikrai nesidrovėk ir kalbėt pirma pradėk“. Piršlys ir svočia pataria jaunavedžiams niekuomet nesipykti, mylėti ir gerbti vienas kitą: „Gerbiami jaunavedžiai, patariam jums nuoširdžiai / Taikoje visad gyventi – taip pavyks jums nepasenti. / Kaip šalna žalinga rožei, taip piktumas kenkia grožiui. / Niekad judu nesibarkit, visa ką bendrai aptarkit“.
Iki šių dienų išliko paprotys vogti namų apyvokos daiktus (vištauti). Tokioms vestuvininkų išdaigoms vadovauja piršlys. Antrąją vestuvių dieną piršlys eina su muzikantais pas tuos kaimynus, kurie dalyvavo vestuvėse. Čia jie linksminasi ir nepastebimai ką nors paima: vištą, geldą, lopšį ar samtį. Vėliau tuos daiktus savininkai įvairiais būdais išperka. Apeiginės kilmės vištavimo paprotys jau nuo XXa. pirmos pusės tapo pramoga, dažniausiai vogdavo drabužius, batus, smulkius namų apyvokos reikmenis:šaukštus, lėkštes ir pan. Ypač populiarus piršlio „korimo“ paprotys, nuo seno būdingas Žemaitijai. Tai improvizuotas vaidinimas, kuriame piršlys kaltinamas už melagystes ir nuteisiamas pakarti. Lyginant XIX a. pab. ir XXa. pr. ir dabartinius piršlio „korimo“ papročius, galima pastebėti, kad šiuolaikinėse vestuvėse teismo scenoje piršlys atlieka aktyvesnį vaidmenį. Dažniausiai po „nuosprendžio“ jis skelbia savo „testamentą“, apverkia savo liūdną dalią, prašo pasigailėti.“Testamente“ gausu komiškų detalių: „Garsingo pabaisos Baltraus Baltramiejaus, ne kokio Molio Motiejaus, piršlio melagio, vagies ir sukčiaus testamentas – rimtas, sudarytas man blaivią galvą ir sveiką sprandą turint…“. Septintąjį dešimtmetį išpopuliarėjo humoristinis piršlio atsisveikinimas, kuriame panašiai kaip ir teismo „dekrete“, nusakoma, ką daryti su jo kūno dalimis ir jo daiktais. Ta proga kartais sukuriama eiliuota kalba, kuria piršlys maldauja pasigailėti, prašo merginų, kad jos jį gelbėtų: „Mieli vestuvininkai,/ Štai aš matau, kad jūs pikti, / Nes jūsų skrandžiai pustušti. / Dar yr alaus, degtinės, na, ir vyno, – / Dėl ko jūs vargšąjį piršlelį užkabinot? / Jūs už jaunuosius tostus kėlėt, / Stikliuką po stikliuko gėrėt. / Ir būtų viskas baigęsi linksmai, / Jei neišduotų mūs geri draugai. / O jie asmeniškais čia sumetimais / Svotus išpeikė ir juos teisti ima. / Pamiršo pagyrimus ir gražias kalbas, / Apšmeižę ruošia nuosprendį ir virveles. / Bet jeigu jūs, mergelės jais tikėsit, / Daugiau vestuvių čia nebeturėsit. / Negelbėsit, nereikalingi jums piršliai, – Tad senmergėmis pasiliksit amžinai. / Mergelės! Jeigu norit ištekėti, / Vaduokit piršlį, jo pasigailėkit… / Sudrauskite nenaudėlius piktus, – ne vienas aplankysiu jūs namus“.
Paskui piršlys atsisveikina su svočia, atminimui palikdamas kokį juokingą niekutį. Piršlio „korimas“ baigiasi tradiciškai: jį išgelbsti nuotaka, perrišdama rankšluosčiu, o piršlio vietoje vestuvininkai karia piršlio iškamšą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *