Pagonių tradicijos

1718-1719 metai
[…] Nuo 1718 merų liepos mėnesio pirmųjų dienų iki 1719 metų liepos 30 dienos Žagelio misija, veikdama ištisus metus, padarė tris pagrindines išvykas į provincijas, esančias gan tolokai viena nuo kitos, kurios laikosi labai skirtingų papročių bei prietarų. Pirmojoje išvykoje misionieriai susidūrė su tokiu prietaru: pragaro dvasios pamokytos kerėtojos visur po žemdirbių namus pribarstė vasarą tarp javų gausiai augančių raugių sėklų pamokydamos, kaip, ištarus tam tikrus žodžius ar uždėjus tam tikrus burta ženklius, reikia gydyti žaizdas, įvairias ligas, gyvačių įgėlimus, kaip spėti ateitį ir kt. Kad toji nelaimingoji prietarų žolė, ta prakeiktos pranašystės raugė būtų išrauta ir atgailos sakramento sudeginta, pamokslininkai ir išpažinčių klausytojai taip uoliai pasidarbavo, kad atsipeikėjo apie 500 kerėtojų ir velniškos medicinos daktarų. Paskui mūsų misija, išvykusi į kitą Lietuvos kraš¬tą, prinokus rudens sodų vaisiams, nuraškė nemenką derlių, nes buvo sužinojusi, jog pagonybė dar gyva šiaurėje. Mat dar ligi šiol kaimiečių lūpomis pagarbiai tariami penkių dievybių vardai, būtent: Saulė, Mėnulis, Žaibas, Ugnis ir Duona: jie visur tamsių žmonių vadinami dievais (paprastai kalbant dievaičiais – Diewaytiey). Dar ir dabar ugniai prietaringu būdu teikiamos aukos. Pagoniškais aukojimais dar ligi šiol tebegarbinama žemė, panašiai -ir namų dievai. Į puotas paprastai kviečiamos ir vaišinamos mirusiųjų vėlės. Kadangi tai nesiderina su protu ir yra artima pagonybei, ėmėmės žygių tam dalykui pašalinti ir žiemą bei rudenį sulaukėme darbo vaisių: dalis krikščionių bei dalis pagonių – daugiau kaip rūkstantis žmonių – tas pagoniškas apeigas pasmerkė ir per išpažintis jų atsižadėjo. Pagaliau, kai į misiją išvykome trečią kartą- kovo mėnesį, […] ne tik su velnio darbais mums teko kovoti, bet ir su pačiais demonais. Mat apie tris šimtus šeimų, turinčių

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *