SIMONAS GRUNAU, kalba apie mitologijos dievus:
(pirmąjį karalių Vaidevutį ir žynį Brutenį), o toliau nuosekliai apibūdina.; svarbiausi ir ne tokie svarbūs dievai, jiems skirtos aukos, ritualai, jų atlikėja: šventa vieta, kurioje tie dievai garbinami ir kita.
Neretai Grunau pats nurodo, kokiais šaltiniais kokia informacija yra pa¬remta. Apie pačių seniausių, neaiškios etninės priklausomybės Prūsijos gy-ventojų papročius ir tikėjimus pasakojama remiantis esą Bitinijos (kurią Gru¬nau klaidingai perskaitė kaip Britaniją) astronomo Dyvano kelionės į šiaurę II amžiuje po Kr. aprašu, kurį, pasak Grunau, iš Plocko kanauninko Jaroslave 1110 metais turėjęs pasiskolinęs pirmasis Prūsijos vyskupas Kristijonas. Gen¬čių migracija Prūsijoje apibūdinama remiantis to paties vyskupo, Erazmo Stel-los, Enėjo Silvijaus Piccolominio ir dar kitų Simono Grunau skaitytų, tačiau konkrečiai nenurodomų šaltinių duomenimis. Svarbiausia Grunau mitines informacijos dalis – padavimas apie Vaidevutį ir Brutenį ir jų įvestą nau;a religiją f perpasakojama iš Kristijono kroniklašTJvykiarpo Kristijono mirtie? dėstomi pagal įvairius kitus rašytinius šaltinius (Vincentą Kadlubeką, Petrą Dusburgietį, Joną Dlugošą, Piccolomini ir kt), o Grunau gyvenamojo laiko¬tarpio papročiai ir tikėjimai – pagal jo paties stebėjimus.
Simono Grunau aprašyta prūsų mitologija sulaukė ypatingo dėmesio. Ją ištisai arba sutrumpintai perpasakojo -daugelis senųjų autorių, pasišovusių pateikti apibendrintą senovės prūsų ar net visų baltų religijos ir mitologijos vaizdą (Lukas Davidas, Kasparas Hennenbergeris, Jonas Bretkūnas, Caspa-ras Schūtzas, Matthaeus VVaisselius, Motiejus Strijkovskis, Aleksandras Gu-agnini, Matas Pretorijus, Thomas Clagius ir kt.). Tačiau Simonu Grunau rim¬tai suabejojo Christophoras Hartknochas. Jam kėlė abejonių tai, kad jokie senesnieji šaltiniai nemini Grunau aprašytosios dievų trijulės, o vyriausiuoju dievu Jonas Maleckis-Sandeckis, Georgas Polentzas ir Paulius Speratas laiko visai kitą dievą (Ukapirmą). Hartknochas atkreipė dėmesį ir į tai, kad svar¬biausieji Grunau aprašyti prūsų dievai panašūs į šiaurės germanų dievus To¬rą, Odiną ir Frėją, ypač kaip juos aprašo Adomas Bremenietis. Tačiau po ilgų svarstymų Hartknochas daro išvadą, kad gotų laikais prūsai garbinę Gru¬nau aprašytuosius dievus Perkūną, Pikulą [Grunau tekste – Patulą] ir Patrim¬pą, bet jais laikę saulę, mėnulį ir žvaigždes. Kai lenkai sudeginę Romovės ąžuolą su šiais dievais, prūsai pradėję pirmenybę teikti kitiems dievams, c saulę, mėnulį ir žvaigždes ėmę garbinti pirminiu jų pavidalu.
Daugeliui Hartknocho teiginių oponavo Pretorijus, nurodydamas, kad tarp svarbiausių prūsų dievų (Pikulo, Perkūno, Patrimpo) ir švedų (Odino, Tore ir Frėjos) yra nemaža skirtumų ir kad jų negalima tapatinti (pavyzdžiui, Bre¬menietis svarbiausiu švedų dievu laiko Torą, o pasak Grunau, pagrindinis prūsų dievas esąs ne Perkūnas, o Pikulas [=Patulas], švedų Toras esąs apvai¬nikuotas žvaigždėmis, o Perkūnas – neapvainikuotas, švedų Frėja – moteris.
-40-
